„Delfyje“ paskelbtas P. Saudargo straipsnis „Patyčių žemė“.
Autorius rašo: „Blogiausia, kad kritikuojami ne tik žodžiai ir veiksmai, bet tyčiojamasi iš įsitikinimų, požiūrio. Statistiškai „internetuose“ dominuoja liberaliau mąstantys „troliai“, taigi patyčių taurė gausiai liejasi ant tradicines vertybes išpažįstančiųjų. Tuo tarpu konservatyvesni yra nuosaikesni, išskyrus aptartas išimtis, kurios užsiima rėksmingom „meškos paslaugom“. Užkliudyti tikros ar pritemptos priežasties dėl tvirtos prokrikščioniškos nuomonės, „trolių“ liežuviai akimirksniu šauna lyg įtemptos spyruoklės.
Tai dar kartą parodė svaiginamą pagreitį įgavusi patyčių banga naujai paskirtos vieno Seimo komiteto pirmininkės atžvilgiu. Kodėl vadinu tai patyčiomis, o ne kritika? Nes šiuo atveju „trolinamas“ ne veiksmas ar sprendimas, o iš disertacijos ir konteksto išluptas sakinys, kurį pati autorė savo disertacijoje paneigė. Vadinasi, priežastis tikrai dirbtinė, lyg tie užkliuvę akiniai, kuriuos sudaužius neatsiprašoma, o tęsiamos patyčios, nes kliūva pats žmogus kaip toks.
Kliūva, nes nepatinka tai, kuo jis tiki ir tai, jog drąsiai tai deklaruoja. Mieli „troliai“, kur jūsų tolerancija į kurią taip apeliuojate? Kur tas krištoliniai blaivus, moderniai kritiškas, moksliškai pagrįstas šiuolaikinis požiūris? Surizikuosiu (būdamas ne istorikas, o fizikas) prisiminti šiek tiek ankstyvesnį už viduramžių laikotarpį – gan pasileidusią Romos imperiją, kur krikščionys irgi buvo persekiojami. Persekiojami dėl tikėjimo. Tačiau būtent tikrasis tikėjimas yra tolerancijos bastionas, tikras krikščionis geba atleisti savo skriaudėjams, eiti tiesiu keliu ir priimti paklydusius eiti drauge.”
Šioje dalyje galima pritarti autoriui. Tačiau pasakęs A, jis turėjo ištarti ir B.
Gal neišdrįso, o gal nesupranta?
Tikrosios patyčių kultūros šaknys glūdi mūsų žiniasklaidoje ir tų, kurie ją valdo galvose. Patyčių versmės trykšte trykšta iš televizijos ekranų, laikraščių ir žurnalų puslapių. Negalėjo autorius nepastebėti, kad TV
laidų rengėjai į laidas dažniau kviečia žurnalistus, kurie geba labiau pažeminti, sumenkinti oponentus, o ne tuos, kurie gali rišliai, aiškiai ir įtikinamai pagrįsti savo nuomonę. It tai daroma todėl, kad rengiamose laidose dažniausiai siekiama ne išsiaiškinti tiesą, o sukelti intrigą, daryti „šou“. Tad juo daugiau erzelio ir patyčių, tuo, laidų rengėjų nuomone, laida bus efektyvesnė.
Bet jie daro didelę klaidą. Daugeliui brandesnio mąstymo žmonių yra nepriimtinas laidos vedėjo ar žurnalisto atviras šaipymasis iš pareigūno, Seimo nario, arba, kaip pastaruoju metu nutiko, – iš Seimo Sveikatos komiteto pirmininkės A.Širinskienės.
Iki šiol neretai galima buvo apeliuoti į savireguliacijos mechanizmus, žurnalisto etiką. Tačiau pastaruoju metu sparčiai plintanti patyčių kultūra reikalauja skubios įstatymų leidėjo intervencijos, priešingu atveju pradėsime tyčiotis ne tik iš savo valdžios institucijų, valstybės istorijos, gimtosios kalbos, bet ir savo tėvų, senelių ir vaikų.
Neseniai grupė Lietuvos intelektualų ir visuomenininkų išplatino kreipimąsi į Lietuvos valdžią, kviesdami stabdyti patyčių kultūrą.
Pirmasis žingsnis šia kryptimi galėtų būti LRT tarybos sudėties peržiūrėjimas ir jos atnaujinimas. Naujasis Seimas tą turėtų neatidėliodamas padaryti. Reikėtų pagrindinėse valstybės institucijoje (Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje) rengti (transliuoti) tik informacines laidas, neleisti Seimo posėdžių salėje „sukti” šou filmukus, kuriais vėliau bus juokinami žiūrovai. Galiausiai yra būtinos įstatymų pataisos, įgalinančios asmenis lengviau prisiteisti žalą už nepagrįstą pažeminimą ar kitokias patirtas patyčias.
Virginijus Liauksminas, teisininkas
iliustr. http://www.freakingnews.com
