„Teisėjau, kaltini smurtą patyrusią moterį – palaikai nusikaltėlį“, – sako rezonansinė socialinė reklama, dėl kurios, kaip įžeidžiančios nemažą dalį visuomenės.
Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė aiškinasi Seime, o kampanijos entuziastai, kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru, skelbia ją (ne reklamą, o kontrolierę) persekiojama auka, politinę išraišką įgavusį nepasitenkinimą reklamą vadindami pasikėsinimu į žodžio laisvę.
Kas tiksliai nutiko?
Kampanijos versija: Tik bandome padėti smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms moterims, agituodami palaikyti jas (bent išklausymu), užuot abejojus jų liudijimais, spaudus susitaikyti su padėtimi arba diskretiškai nepastebėjus mėlynių po akimis. Mūsų tamsi visuomenė moteris laiko pusiau žmonėmis, o smurtą – norma, todėl drįsta pasipiktinti reklama: nori smurtauti, o reklama neduoda! Visuomenės susierzinimas yra aiškus įrodymas, kad šitokių reklamų reikia dar ir dar, kuo daugiau. „Mes matome šią socialinę kampaniją kaip visuomenės kvietimą diskusijai, o ne konkrečių institucijų ar juo labiau asmenų kaltinimą ar įžeidinėjimą. Dėl šių priežasčių reiškiame palaikymą socialinei kampanijai „Palaikyk“, – sako Lietuvos moterų įgalinimo asociacijos vadovė Jurgita Cinskienė“.
Diskusijai? Kokiai diskusijai?
Pvz., diskusijos, ar ši reklama paveiki, ar gera, jei ne, tai kas joje kliūva ir kas keistina, kaip tik ir atsisakoma. Dar kartą pakartojant nediskutuotinas tiesas apie visų, tokia komunikacija nepatenkintų, tamsumą ir mizoginiją.
Kažkas (tiesą sakant, gana daug kas) įsižeidė ir tą sako? – O mes manome, kad įsižeisti neturėjo teisės!
„Diskusija“, kuriai kviečiama, tegali turėti formą „Oi ačiū, ačiū, kad bent kažką darote!“
Bet grįžkime prie reklamos. Prie teisėjo. Kuris „kaltina moterį“ ir tuo „palaiko smurtautoją“. Tikrai?
Atkreiptinas dėmesys, kad teisėjas jam priskirtoje pavyzdinėje „kaltinimo“ frazėje anaiptol moters nekaltina, jis viso labo išsako abejonę, jog ši situacija (tiesą sakant, mes, reklamos adresatai, NEŽINOME, kokia ji – jokių faktų vaizdo įraše ar plakatuose mums nepateikta, teisėjas veikiausiai informuotas geriau) skubiai spręstina skyrybomis, ir bando padėti (galbūt nevykusiai, galbūt šiuo atveju išties nebėra tartis su kuo ir dėl ko, galbūt netaktiškai, bet tai, ką jis sako, pagal jokius kriterijus kaltinimų nėra): „Ar būtina ardyti santuoką? Ką, negalite su vyru susitarti?“
Jei čia – „kaltinimas“, tai į klausimą „Kur artimiausias bankomatas?“ atsakymas „Nežinau. O kam jums dabar bankomatas?“ – ginkluotas užpuolimas.
Tuo tarpu išspausdinti jo žodžius smulkučiu šriftu, priskirti apibendrintai „teisėjams kaip tokiems“ ir stambiomis raidėmis aprėkti „teisėjų atstovą“ kaip „palaikantį nusikaltėlį“ – jau išties yra kaltinimas, ir gana rimtas.
Pala, o kaip čia apskritai atsirado „nusikaltėlis“? Tą Raimį iš reklamos, kuris, pasak jo žmonos prasitarimo kavinėje, „smurtauja“ (kaip – ji nedetalizuoja), gal ne tik apkaltino, ne tik ištyrė visas aplinkybes, smurtavimo įkalčius surinko, bet jau ir nuteisė?
Ne, „nusikaltėliu“ tampi, nes apkaltintas, be teismo, be įrodymų.
Viskas, ką žinome apie situaciją, tėra „Raimis smurtauja!“ – ir to (vieno šio sakinio plius išplėstų akių) turėtų visiškai pakakti SUPRATIMUI, jog „Raimis“ – kruvinas nusikaltėlis, nuo kurio privalu bėgti kuo toliau, kuriuo turi skubiai užsiimti teisėsauga ir kurio kaltumu net iš principo niekam negalima nė akimirkai suabejoti (kas abejoja arba deklaruoja kol kas nežinąs, kaip ten yra – „palaiko smurtautoją“).
O kaip kaltina, kaip smurtautoją palaiko reklaminė draugė?
„Sunkumų yra visur. Man regis, tu čia sutirštini spalvas“. Pažinodama „Raimį“, kaip, matyt, gana padorų žmogų, ji privalėjo iškart patikėti, jog tas žmogus iš tiesų – monstras (gerai, tarkime, tikrai smurtauja: kaip tiksliai? Spardo, šonkaulius laužo, laiko per naktį pririštą prie radiatoriaus, grasina užmušti ar viso labo iškėlė pavydo sceną arba nepritarė jos sprendimui vakare nuieti į kiną?
Jokio skirtumo, atsakytų reklama: smurtauja ir viskas!). Mama, policininkas, kunigas, medikas, socialinė darbuotoja – visi jie ne kokį kitą motyvą turi, neabejoja (pagrįstai, esamos informacijos pagrindu), ar „smurtas“ yra tinkamas žodis įvardinti tam, kas nutiko, ar skyrybos – tikrai abiems geriausias sprendimas, o tik kaltina auką ir palaiko smurtautoją, nes, matyt, nuoširdžiai tiki, kad daužyti iki sąmonės netekimo savo artimą yra gerai, nes, matyt, tokią moralę išpažįsta „dauguma” (Kokiu pagrindu reklama apie „daugumą“ taip nutarė?
Nagi pagrindu personažams priskirtų pasamprotavimų. Rimtai. Bent aš niekada nesutikau nei vieno tiesiog taip galvojančio žmogaus. Juo labiau – „visuomenės“..
Skaitykite daugiau ČIA
