A: Jei taip, tai tebūnie Litexit.
B. Aha, seniai sakiau, kad už tavęs – „Maskva”!
A: Geriau pakapstyk pūvančių smegenų likučius ir prisimink, kad į ES stojome ne besąlygiškai, o sąlygiškai – nes laisvė, nes saugumas, nes gerovė, nes „mūsų bendra kultūrinė erdvė”; nes pagarba asmeniui, demokratija ir žmogaus teisės. Pameni?
Ką bendro turi su anuo pažadu ŠITAI? Ir ką bendra turi „Maskva” su alternatyva ŠITAM?
Gal net atgaminsi logikos pradžiamokslį: iš to, kad nenoriu mirti kilpoje, neseka, kad pageidaučiau nuo kardo; o iš to, kad kilpą atsisakau vadinti laisve, seka nebent tai, kad vis dar pamenu pažadą, kuris į kilpą atvedė, ir laisvę nuo kilpos atskirti sugebu.
Kitaip nei tu. Tebūnie Litexit. Galbūt bus blogai, bet ŠITAI tikrai YRA labai blogai, taip blogai, kad geriau bet kas.
Valio, jei dėl to turi spręsti šalių narių vyriausybės (ačiū, kad leidote) – tačiau tam jos turi būti įgalios spręsti be nurodymų ir turėti savo piliečių pasitikėjimą.
Mūsų, deja, nėra įgali ir apie pasitikėjimą nė kalbos negali būti. Tai – nebe mūsų Vyriausybė.
Tai – nebe mūsų Vyriausybė. Mes demokratiniu būdu ją išrinkome. Nesuprantama, ko Nida Vasiliauskaitė nori – gal Rusijos okupacijos?
Kvaila džiaugtis tuo, kad neįgalią valdžią išrinko vos keliolika procentų kvankų