Ar esate bent kartą gyvenime kieno nors pavadintas kvailiu? Absoliuti dauguma žmonių atsakys teigiamai.
Vieni atvejai gal buvo skausmingi labai, kiti – šiek tiek, treti – nė kiek. Ir ką? Gal iš to sektų, jog mūsų visuomenėje egzistuoja baisi „intelekto nuvertinimo“ kultūra, nuo kurios reikia gelbėtis viešinant visus tokius nutikimus ir sankcionuojant kada nors ką nors taip apibūdinusius asmenis?
Tariant, kad tokie žmonės (drįsę kokia nors forma, pagrįstai ar nepagrįstai, nepagarbiai atsiliepti apie kitus) nuo šiol negali užimti jokių svarbių pareigų, dirbti intelektinio darbo ar būti gerbiami už jo rezultatus? Prabiltų keliolika – ir jau susidarytų įspūdis, jog tai – „sisteminė problema“.
Ką daryti? Gal kiekvienam įsitaisyti po sekimo programėlę, kuri, atpažinusi netoliese jų adresu tariamą žodį „kvailys“ (ir jo analogus), nedelsdama informuotų policiją?
Jei norime, kad mus apsaugotų – nuo priekabiavimo, kvietimo taurei vyno, užkalbinimo po darbo, įžeidimo, pagyrimo, dovanų, kritikos, pervertinimo, nevertinimo, šnairo žvilgsnio, blogos nuotaikos, išsiblaškymo, šypsenos ir maloningumo stygiaus arba pertekliaus – nė žingsnio be priežiūros pro duris, nė žodžio be notaro, nė kryptelėjimo ne pagal (nežinia, kieno nuleisdintą) „etikos kodeksą“.
Kaip nuostabu (atsidūsta progresyvus profesorius), kai „ten, Vakaruose“ dėstytojas pasirašo sutartį, griežtai apibrėžiančią, kas yra priekabiavimas (pvz., pasilikimas auditorijoje vienu du, susitikimas ir šnektelėjimas už universiteto sienų), ką galima ir ko negalima daryti: patys juk nesusiprasime, bet biurokratai, lentelės, mygtukai, dirbtinis intelektas supras ir neklaidingai įvertins visada – patikėkime save šiems mielaširdingiems nešališkiems prižiūrėtojams teisingiausiame iš teisingų galimų pasaulių. Bet to, kaip minėjau, ne tik seksualinio pobūdžio veiksmai ir užuominos žeidžia – kodėl gi nepasirašius sutarčių, kad nesispjaudysime darbe, nesimušime, nuogi neateisime ir kad WC naudotis mokame (gal dar ir kursai patikrinimui būtų neblogai)?
Tai juk nė kiek nežemintų – mūsų visų, neįgaliais silpnapročiais laikomų. Ne to ar kito asmens laikomų (kas normalu – būna, žmonės taip mano vienas apie kitą, su pagrindu ar be jo), o darbdavio, teisės, valstybės, oficialiai.
Taip plečiama asmeninio gyvenimo kontrolė. Yra dalykų, kurių teisė nereglamentuoja? Negerai, įdarbinkime tuomet, vietoje teisės, socialinius tinklus, aktyvizmą ir medijas – tegul vykdo „teismą“.
Be faktų, be įrodymų? O kam tie įrodymai? Čia ir nereikia įrodyti (sako Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė LRT laidoje „Aktualijų studija“), čia juk ne tikras teismas – pakanka „apie tai kalbėti“.
Netikras, bet efektyvus, su labai realiomis praktinėmis pasekmėmis. Kitaip tariant, sukurkime teisės pakaitalą, kuris prasiskverbtų ir ten, kur teisė sau neleistų; kuris teistų taip, kaip negalėtų joks teismas; kur nekaltumo prezumpciją keistų prezumpcija kaltumo, o įrodymus – kaltintojų liudijimai, įtarimai bei spėliojimai, o faktus – ašaros, o žinomumas kokioje nors (ypač kultūros) srityje būtų sunkinanti aplinkybė.
Amerikietiškoje teisės tradicijoje bylos baigtis priklauso, griežtai kalbant, nebe nuo surinktų įkalčių, faktų ir įrodymų, o nuo teatrališkų prokuroro bei advokato kalbų emocinio poveikio teisiškai (o dažnai ir visaip kitaip) menkai raštingiems prisiekusiesiems. Taip pat nuo kaltinamojo bei aukos socialinio artumo (galimybės tapatintis) pastariesiems.
Jei Amerikoje, tai protinga ir teisinga. Gal ir mums reikėtų? Tai tokios teisinės sąmonės suformuota visuomenė paleido į pasaulį #MeToo – labai pažangu, būtinai reikia ir mums! Bet prisiekusieji bent priesaiką duoda, o čia net prisiekusiųjų nėra.
Lietuva, tačiau, vis dar teisinė valstybė: jei jau teigi, kad neteisingai tave apšmeižė, tai, kokios problemos?
Kreipkis į teismą! Aha, nesikreipei? Vadinasi, kaltas! (Ciniškai šypsosi geri, jautrūs, išsilavinę žmonės, tokie – visada už silpnesnę pusę, už nekaltas aukas.) Nagi, tikrai – kodėl apkaltintieji nesikreipė? O dėl ko konkrečiai galėjo? Kadangi apkaltinti buvo ne nusikaltimu, o šiaip diskredituojančiu elgesiu, kreiptis įmanoma tik „dėl garbės ir orumo įžeidimo“.
Tai reiškia – įrodinėjimo, kad tą garbę apčiuopiamai suteršė ir kad nė menkiausio pagrindo tam neturėjo, našta tektų besikreipiančiam apšmeižtajam. Tai reiškia – jis negalės (daugeliu atvejų) įrodyti savo nekaltumo apskritai (nes tai iš principo neįrodoma arba jau nebeįrodoma). Tai reiškia – turės išleisti daugybę pinigų bylinėjimuisi.
Pinigų, kurių dauguma lietuviškai finansuojamų dėstytojų ar kultūros srities darbuotojų net nesapnavo (tarsi galimybė bylinėtis būtų finansiškai prieinama eiliniam Lietuvos gyventojui – ne, neprieinama, nebent tai politikas, verslininkas, krepšininkas ar įžymybė).
Plius – dalyvauti šlykščiuose, žeminančiuose teismo procesuose, akistatose ir apklausose. Ir net sėkmingos bylos baigties atveju, išlaidų veikiausiai de facto niekas nekompensuos, o reputacija apginta ir išplauta irgi nebus: reputacijai sutepti pakanka pačios tokios medijų kampanijos, ir jokie teismo verdiktai jos nebepadarys nebuvusia.
Bet „ką daryti, kad taip nebūtų“? Kaip tiksliai nebūtų?
Daugiau skaitykite ČIA
