Niekas neturėtų įsižeisti pabrėžiant žmogaus prigimties skirtumus

Romaldas ABUGELIS

Tapyba – nuo realizmo iki simbolizmo

Vladas Vaitiekūnas beveik penkis dešimtmečius praleido užsienyje, todėl Lietuvoje jis yra mažiau žinomas. Tai dailininkas, kurio vizijos, nors tik iš tolo, bet primena M. K. Čiurlionį. Panašių vizijų ir paieškų keliu ėjo F. Rušcičas, N. Rerichas.

V. Vaitiekūnas — dailininkas simbolistas bei mąstytojas, paveiksluose išreiškęs savo pasaulėžiūrą, harmonijos siekį. Jo nuomone, gyvename kaitos metą, kai griūva tradicinės vertybės, įsiviešpatauja grubus materializmas, kai turi atsinaujinti ir religijos, ir žmonės. Jo kūryboje ryškūs trys etapai, apimantys skirtingas tapybos kryptis. Pirmame jis laikosi meno mokyklos įkvėptos realistinės dvasios, antrame ryškiai linksta į simbolizmą, o trečiame pereina į abstrakcionizmą, kurio atžalą galima būtų pavadinti simbolistiniu abstrakcionizmu.

Būdingiausi jo dailės darbų idėjiniai motyvai – nuolatinis žmogaus žengimas į aukštesnes savo gyvenimo pakopas, noras išsivaduoti iš materijos varžtų ir susilieti su visata. Savo kūryba jis visus kvietė pažinti save ir savo aplinką. Jo kūryboje ryškus subtilus aistiškas – mistinis būties traktavimas. Vaitiekūnas yra nutapęs gamtos motyvų, kompozicijų. Tapė ir portretus – M. K. Čiurlionio, Prezidento A. Smetonos ir daug kitų.
Jis domėjosi ir visatos evoliucija, ir senovės lietuvių gamtos gerbimo papročiais, ieškojo jų pradų. Vaitiekūnas yra vienas iš nedaugelio lietuvių menininkų, kurio darbai pagrįsti itin gilia etnine dvasia. Jis buvo naujos lietuviškos pasaulėjautos skelbėjas, kūrė tautos senovę paveiksluose: dievus, deives, krivius, vaidilas…

Šalia tapybos jis dar ir rašė apie žmogaus egzistencijos problemas. Jo paties žodžiais tariant, jis buvo „Saulės ir Žemės pakeleivingas sūnus, keliaujantis po šią mūsų amžiną Žemę, besidžiaugiantis spinduliuojančia saulės šviesa, šio pasaulio harmoningu grožiu, savo kūrybos vaisiais skelbdamas gamtos mistinio pasaulio amžinumą“.

Brandžiausi metai – už Atlanto

V. Vaitiekūnas gimė 1906 m. lapkričio 1 d. Titonių kaime, netoli Pašvitinio, Pakruojo rajone. Baigęs Šiaulių gimnaziją, jis mokėsi Kauno meno mokykloje ir įgijo dailininko ir aukštesniųjų mokyklų dailės mokytojo teises. Dėstė dailės dalykus Kalvarijos progimnazijoje, Mažeikių, Pasvalio ir Kauno gimnazijose.

Per karą pasitraukė į Vakarus, 1945–1949 m. gyveno Vokietijoje. Tuo metu dirbo Miuncheno lietuvių gimnazijoje. 1949 m. emigravo į JAV. 1959 m. dėstė dailės dalykus Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje. JAV 1960-1964 m. buvo Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos pirmininkas, meno klausimais bendradarbiavo „Dirvoje“.

Yra surengęs daugybę parodų įvairiose šalyse, 40 savo paveikslų yra padovanojęs Klaipėdos paveikslų galerijai ir po 10 – Lietuvos etnokosmologijos muziejui Molėtuose ir M. K. Čiurlionio galerijai.

1994 m. vasarą dalyvavo „Romuvos“ stovykloje Plateliuose. 1995 m. jis iš Floridos (Sent Pitersbergo) sugrįžo į Lietuvą. Net ir perkopęs 90 metų slenkstį, savo gimtojoje žemėje jis dar nutapė daugiau kaip pusšimtį paveikslų. Dešimtmečius praleidęs Vakaruose, Vaitiekūnas lietuviškai kalbėjo be jokio akcento. Mirė 2002 m. Vilniuje. Vykdydama vyro valią, žmona Janina jo pelenus išbėrė į Baltijos jūrą.

Svarbiausia – būti sąmoningu ir nuolat tobulėti

Vaitiekūnas, prisijaukinęs Vydūno filosofines įžvalgas, ir pats nevengė gilesnių apmąstymų. 1970 m. jis parašė knygą „Lietuvių tautos reinkarnacinė veda – žinyčia“. Jo nuomone, „Netobulas „Aš“ sielos kūnas yra kaip kambarys be langų. Sielos kūnui tobulėjant, šis kambarys įgauna vis daugiau langų.“

Jis turėjo savo nuomonę ir dėl žmonijos raidos. „Žemėje rasinė žmonijos raida vyksta atskirų žemynų geografinėje padėtyje ir Saulės veikimo įtakoje. Niekas neturėtų įsižeisti pabrėžiant žmogaus prigimties skirtumus, pasijusti dėl jų esąs menkesnis ar iškilesnis. Juk tai yra gamtos dėsningumas, jos raida“, – rašė mąstytojas.

Menininkas daug dėmesio skyrė gėrio kovai su blogiu. Pasak jo, „Gamtoje vyksta nuolatinė gėrio kova su blogiu. Tai yra amžinasis visatos vyksmas. Pageidaujamą tvarką išlaikyti protingoje visuomenėje yra natūralus gamtos įstatymas: nedaryk kitam to, kas ir tau būtų nemiela. Yra ir kitas gamtos įstatymas: padarytą kitam skriaudą turi pats atpirkti.“

V. Vaitiekūnas yra pateikęs vertybiškų įžvalgų ir dėl žmonių valdymo sistemų civilizuotoje visuomenėje, atkreipdamas dėmesį į demokratinės sistemos netobulumą. „Žmonija vaduojasi trimis pagrindinėmis valdymo sistemomis: monarchine, demokratine ir anarchine.

Demokratinė – liaudies renkama valdžia. Išaugęs liaudies luomas reikalauja sau didesnių teisių gyvenime ir valdyme. Aristokratijos luomo išsigimimas. Religijos ir meno kultūra silpnėja (išsigimsta), o mokslas ir technologija smarkiai išsivysto iki kenksmingumo žmogaus būviui. Įstatymų vykdymas silpnėja“, – samprotavo Vaitiekūnas.

Knygos pabaigoje jis pateikė „Išvadines pastabas“. Keletas iš jų skamba taip: „Prievarta primesti kokį nors tikėjimą – religiją yra didelis nusikaltimas prieš visatos tvarką. Bet kokios religijos priėmimas savaime nepadaro žmogaus tobulesnio. Tikėjimas tiktai atitinkamai auklėja žmogų.

Žmogus savyje glūdinčias blogybes, silpnybes turi pats išgyvendinti. Juo žmogus tobulesnis, tuo mažiau jis turi prietarų, nes viskas, kas pasaulyje vyksta, yra natūralu. Visatoje niekur nėra atsitiktinumo. Gamtoje – visatoje niekas nežūva, o tik keičiasi, net ištartas žodis, mintis nežūva erdvėje, o atranda terpę, kurioje pradeda egzistuoti. Laidotuvių apeigos neturi būti liūdesys ar gailėjimasis, o iškilmingas ir garbus išeinančiojo palydėjimas. Pagal senąsias lietuvių reinkarnacines tradicijas mirusiojo kūnas turi būti sudegintas. Kiekvienas siekis (idėja), mintis turi būti paremta sąmoningumu, logišku galvojimu. Kultūringos, tobulos asmenybės savybės – pakantumas, kantrybė, gebėjimas mąstyti.“

Rūpinosi tautos dvasingumu ir tvirtybe

V. Vaitiekūnas buvo aktyvus šaulių, skautų, jaunalietuvių organizacijų narys nepriklausomoje Lietuvoje, panašios veiklos neatsisakė ir gyvendamas JAV. Jis buvo ilgametis Lietuvių tautinės sąjungos narys.

„Žinyčioje“ jis nevengė drąsiai ieškoti Sanskrito – lietuvių istorinių šaknų, išreiškė nerimą dėl lietuvių tautos likimo, nuolat jautė poreikį kalbėti savo tautiečiams, kad jie nenuklystų nuo tikrojo dvasinio tobulėjimo kelio, stengėsi apsaugoti tautą nuo kosmopolitinės kultūrų niveliacijos.

Jis manė, kad per šias žinyčios programas lietuvis išgyvens didesnį tautinės sąmonės pulsavimą, didesnį dvasingumą ir vienybės ryšį. Jo paties tapytos iliustracijos knygoje žadina skaitytojo mąstymą ir padeda vaizdų kalba paaiškinti tai, kas norėta pasakyti apie mūsų buvimo Žemėje paskirtį ir Visatos didžiosios išminties esmę.

Štai ką jis rašė minėtoje knygoje apie tautą. „Senovės lietuviai pasižymėjo dideliu tautiniu sąmoningumu, žinojo, jog žmogų, šeimą, tautą sieja ta pati vietovė – aplinka, ta pati evoliucinė raida, tie patys papročiai, tas pats sielos tikėjimas. Tauta mus gimdo ir veda per milijonus metų.

Nelaiminga jaučiasi siela, atsigimusi ne savo tautoje. Todėl lietuvių tauta gali būti gyva tik puoselėdama savo dvasinę kultūrą, jos grožį, remdamasi savo liaudies išmintimi, savo muzika, nuo mažumės skambančiomis dainomis, gyvendama išimtinai savo tautiniame pasaulyje, kurį ji turi nuolatos tobulinti ir gražinti. Noras sudaryti pasaulinę valstybę ir tautą yra visiška nesąmonė.“

Į „Žinyčią“ V. Vaitiekūnas surašė net ir lietuvių liaudies priežodžius ir patarles, kurios telkia tautą saugoti vertybes, dorai dirbti ir mylėti savo gimtą kraštą.

Pavyzdžiui: „Girtuoklio gerklė ir trobas praryja. Geriau Tėvynei elgetauti, negu svetimoj šaly ponauti. Tik gegutė nesirūpina savo vaikais. Be vienybės nėr galybės. Kas ars – nepavargs, kas vogs – nepralobs. Kur mūsų nėra, ten veršiai midų geria. Sava našta nesunki“…

Vaitiekūnas buvo įsitikinęs, kad per nepriklausomybės metus Lietuva turėjo pasiekti daugiau. Jis ne kartą kalbėjo: nuvaryk žmogų nuo gimtosios žemės — ir neliks Lietuvos. Net mirties patale gulinčio paskutiniai žodžiai buvo „Lietuva, Lietuva, Lietuva“…