Nijolė Sadūnaitė Laisvės į premiją neiškeitė

Sausio 13 d. minint 27-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines, laisvės gynėjai, politinei kalinei, vienuolei, Lietuvos Sąžinei – Nijolei Felicijai Sadūnaitei įteikta Laisvės premija. Nenutildyta ir nepalaužta žiaurių sovietinių budelių, tikros, neproginės, Lietuvos Laisvės Gynėja ištaiginguose Seimo rūmuose susirinkusiems neužmirštuolių gerbėjams pagyrų ir padėkų nežėrė.

Priėmusi laisvės statulėlę, N. Sadūnaitė į susirinkusius prabilo apie šių dienų Lietuvos laisvės skaudulius, tiksliau apie vieną iš jų, tapusį simboliniu visų Lietuvos valdžios ir Tautos galių ir negalių išraiška – Valstybės smurtą prieš Garliavos mergaitę Deimantę Kedytę ir jos gynėjus.

„Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo kovoju už laivę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės“, – gavusi apdovanojimą sakė N. Sadūnaitė.

Segintys „neužmirštuolėmis“ įteikia Laisvės premiją Nijolei Sadūnaitei

| lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Prievarta Garliavoje | Alkas.lt nuotr.

„Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad šią mus visiems taip brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve. Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija. Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimatė Kedytė. O atėję jos sergėti nuo pražūties, vien lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip Sausio 13-ąją nakčia prie Seimo pažeminti, suluošinti o dabar jau ir nuteisti… ir dar teisiami. Be galo gerbiama moteris Laima Bloznelytė-Plėšnienė, apie kurią čia Seime amžinaatilsi Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis, aš ją pažįstu 50 metų. Geresnio, kilnesnio doresnio, žmogaus savo gyvenime nesutikau. Sušaudyk – ji nemeluos“. Ir ją iki šiol tampo po teismus…“ – drąsiai ir atvirai kalbėjo N. Sadūnaitė ir reikalavo iš Seimo salėje susirinkusių ir neužmirštuoles prisisegusių valstybės vadovų iki vasario 16-osios atsakyti, kur šiuo metu yra mergaitė – gyva ji ar nužudyta…

Felicija Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune. 1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare. Nenorėdama išsižadėti religinės praktikos, dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose.

1974 m. suimta, 1975 m. nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma.

1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėti Ribentropo-Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

Nuo 1988 m. Lietuvos Helsinkio grupės narė. Ji yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje.
Iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo iškilmės | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.

Iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo iškilmės | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.