Noras gyventi

Na ką, mano katytės ir zuikučiai, sveikinu visus su ketvirtųjų didžiojo karo metų pirmąja diena (ji taip pat ketvirtoji vienuoliktųjų „visokių mastų” karo metų diena 🙂).

Mes toliau tęsiame ilgas ir sunkias paieškas, kur atlygis už kiekvieną įveiktą lygį ir visus įveiktus siaubūnus yra perėjimas į kitą lygį – kur siaubūnų daug daugiau, ir jie dar labiau grėsmingesni🙂

Oho, ukrainiečiai! Jūs atlaikėte trejus metus karo, kuris nusileidžia tik Antrajam pasauliniam karui? Jūs didvyriai! Fanfaros… O dabar – prizinis žaidimas: dviem frontais! 🙂

Trampulio ir išmintingos Amerikos liaudies valia mes per vieną sausio 20-ąją dieną buvome permesti iš sąlyginių 1943-ųjų – labai sunkių, kur dar viskas buvo 50 prieš 50, jėgų spaudimas siekė maksimumą, bet ir priešui buvo ne juokai, ir pergalės perspektyvos, nors ir labai negreitos, dar nė karto nebuvo garantuotos, bet vis tiek švietėsi – į tokius pat sąlyginius 1939-uosius, kai Hitleris ir Stalinas, vienas kitam draugiškai šypsodamiesi, palinko prie Europos žemėlapio…

Šią analogiją reikėtų turėti omenyje, ypač visiems mūsų galvočiams, kurie naujoje siaubingoje realybėje iš nevilties metasi į aukos kaltinimą, ir ieško „ką mes darome ne taip, kad Trampas taip su mumis kalba?“, „Kokį toną parinkti, kad jis mus išgirstų?“, „Tuoj pat keiskime derybininką, nes tas Trampuliui nepatinka“. Kad ir kokius tonus bebūtų parinkinėję Lenkija ir Baltijos šalys 1939-aisias, ką jos bebūtų skyrę derybininkais – tai nieko nepaveikė, nes Hitleris ir Stalinas kalbėjo ne su jomis, o tarpusavyje.

Ne mes padarėme Trampą, Maską ir kitus siaubūnus tokiais, kokie jie yra, ne mūsų galioje pakeisti jų pasaulėžiūrą. Kaltinti Ukrainą dėl JAV paramos praradimo – toks pat žalingas absurdas, kaip ir kaltinti Ukrainą, kad Putinas pradėjo invaziją.

Susitarti su Trampu neįmanoma dėl tos pačios priežasties, dėl kurios buvo neįmanoma susitarti su Puilu. Ir kaip žmonės, atėję į valdžią dėl savo pirmtakų kaltinimų „nesukalbamais“ ir „nesiruošusiais užbaigti karą“, pirmiausia buvo priversti vadovauti tam karui, o paskui masyvesnei fazei, taip dabartiniai galvočiai „jaususitarkimepasirašinėjai“ bus žiauriai įžeminti „@RealDonaldTrump“.

Mes nepajėgūs grąžinti Jungtinių Valstijų paramos, nes ji išeikvota dėl esminių priežasčių. Trampo ir Trampistų politika nėra chaotiška ir impulsyvi, ji visiškai vientisa ir vertybinė – tik kad jų vertybės dera su Puilo ir raškos vertybėmis, o ne su mūsų. Tai yra esminis naujos tikrovės, kurios mes nepakeisime, pagrindas.

Štai kodėl reikėtų suprasti, kad ginklų, žvalgybinės informacijos, „Starlink“ paslaugų tiekimas bet kuriuo atveju netrukus bus nutrauktas, taip pat, kaip jau neatšaukiamai sustabdyta finansinė parama.

Naujoji Amerikos vyriausybė NORI visa tai sustabdyti, ir ras bet kokią dingstį tai padaryti – jei ne gelmių turtus, tai rinkimus, jei ne rinkimus, tai „korupciją“, jei ne „korupciją“, tai „suokalbį su Bidenu“ – nes kai melagiams nedorėliams reikia pateisinti kažkokią eilinę niekšybę, jie visada lengvai sukonstruoja tokią „pusiautiesą“, kuria pateisina viską, ko jiems reikia, ir apkaltina jų aukas. „Fox News“ moka kepti „nukryžiuotus berniukus“ ne prasčiau nei „russia Today“.

Tokioje situacijoje nuo mūsų priklauso ne tai, ar amerikiečių pagalba sustos – ji tikrai sustos bet kokiu atveju – o keletas kitų dalykų:

– Ar mes nuspręsime, kad be tos paramos esame pasmerkti pralaimėjimui ir vertėtų kuo greičiau pasirašyti kapituliaciją, kaip mums siūlo Trampas?

– Ar mes būsime tokie kvaili ir naivūs, kad prieš garantuotą pagalbos praradimą nusileistume akiplėšiškiems jau buvusio sąjungininko reikalavimais ir sutiktume, kad faktiškai jam mokėsime kontribuciją, kurią normaliame pasaulyje nugalėtojai uždeda pralaimėjusiai pusei?

Antrajam klausimui tikriausiai reikia paaiškinimo. Jokioje vadinamojo „susitarimo dėl naudingųjų iškasenų“ versijoje NĖRA jokių mūsų saugumo garantijų nuo besitęsiančios rusijos agresijos tiek dabar, tiek ir ateityje. Ten net NĖRA įsipareigojimo tęsti ankstesnės administracijos teiktą karinę pagalbą. Nėra nė žodžio, apie ateitį. Tas sandoris nustato, kad mes dabar tampame kalti už anksčiau suteiktą negrąžinamą (!) pagalbą, be to kalti kelis kartus daugiau nei gauta negrąžinama parama.

Ten nė žodelio nėra apie tai, apie ką kalba trampistai, šarestovičiai ir chocholai-tramplaižiai: apie tariamą įsipareigojimą investuoti Ukrainoje (kad ir kontroliuojant Valstijoms) lėšas, gautas iš mūsų naudingųjų iškasenų. Vietoj to, ten yra tik prielaida tokiai galimybei (!), išimtinai pačių amerikiečių nuožiūra, kurie yra neatskiriami savininkai visko, ką jiems „prasikaltome“.

Pagal cinizmo ir suktumo lygį tokia „nauda“ yra verta tapti Budapešto memorandumo tęsiniu. Tačiau tada buvome naivi naujagimė valstybė, tikėjusi tarptautine teise, paklusni „suaugusioms“ partnerėms ir besistengusi būti „šventesne už popiežių“. Užmokėjome baisią kainą už savo tuometinį naivumą, tad jei dabar pasirašysime naują megasuktumo versiją su labai gerai žinoma tiek versle, tiek politikoje, raudonplauke „gegute“, tikriausiai tikrai nusipelnėme tokio požiūrio, kokį mums ta „gegutė“ demonstruoja.

Na, o jeigu į ankstesnius klausimus atsakysime neigiamai, pagrindinis klausimas bus toks: ką ir kaip darome, kad kuo greičiau pasiruoštume kovoti be buvusio pagrindinio  sąjungininko.

Tęsiant analogiją su 1939-aisiais, tai grynai kariniu požiūriu, mes vis tik nesame Lenkijos pozicijoje, į kurią fizinę invaziją tuo pačiu metu pradėjo du agresoriai. Trampas yra Kremliaus sąjungininkas, tačiau fiziškai jis nemes karių pulti Ukrainą iš Vakarų; viskas, ką jis gali padaryti, tai atimti iš mūsų pagalbą ir sukurti maksimalaus palaikymo rusijai režimą. Taigi, mes greičiau esame Suomijos padėtyje, kuri buvo palikta likimo valiai, tačiau geografiškai jai teko atremti invaziją iš Rytų, o Vakaruose ji turėjo ramų užnugarį neutralios Švedijos pavidalu, per kurią buvo tiekiamos visos reikalingos prekės. Laimei, už mūsų vakarinės sienos prasideda ES, o ne Jungtinės Valstijos 🙂

Tuomet suomiai nepakluso bendrai dviejų diktatorių valiai, ir jų valia gyventi pasirodė besanti stipresnė.

Mes taip pat parodėme norą gyventi 2004-aisiais, kai mus bandė sutramdyti sąlyginai „minkšta galia“, 2014-aisiais, kai jėga kiekvieną kartą, lygis po lygio, vis grubesnė ir grubesnė. Na, 2022-aisiais mūsų valia gyventi pasirodė tokiu jokio užsienio analitiko nenumatytu „X-faktoriumi“, pralaužiusiu ne tik „specialiosios karinės operacijos“ planą, bet kartu su juo visą XXI amžiaus istorijos eigą.

Klausimas, ar mes išlaikėme šią valią gyventi dabar, po trejų metų varginančios kovos ir po visų skaudžių netekčių? Nuo atsakymo į jį vėl priklauso netgi ne kokia bus mūsų ateitis, bet ar mes ją iš viso turėsime. Šį atsakymą reikia pateikti jau čia ir dabar.

Objektyviai, nėra nieko, kas Amerikos pagalbos praradimą mums darytų fatališku. Be jos bus sunkiau nei su ja, daug sunkiau. Bet toli gražu ne beviltiška.

Mūsų kariuomenė dabar, su visais iššūkiais, kylančiais dėl posovietinio vadovavimo ir papildymo krizės (kurią mes sukūrėme užnugaryje), vis tiek nepalyginamai galingesnė nei buvo prieš trejus metus. Raška, priešingai, – nepalyginamai silpnesnė, su kuo belygintum.

Su mumis lieka mūsų sąjungininkai Europoje, pirmiausia Britanija, Prancūzija ir Šiaurės šalys (o sprendžiant iš vakarykščių rinkimų rezultatų, taip pat Vokietija).

Tačiau daug svarbiau yra tai, kad tebeturime labai reikšmingus vis dar nepanaudotus nuosavus rezervus ir išteklius – žmogiškuosius, finansinius, technologinius.

Taip, kariauti ir nugalėti be amerikiečių pagalbos, tuo pačiu išlaikant tą užnugario komforto lygį, kuriuo patys save išlepinome, greičiausiai nepavyks. Reikės pagaliau nustatyti ir teisingą žmonių mobilizaciją, ir labai griežtai peržiūrėti mūsų išlaidų prioritetus.

Fronte ir kariuomenės dalių valdyme taip pat teks ieškoti dar labiau asimetrinių ir kūrybiškų sprendimų, kaip kompensuoti priešo „masyvių gabaritų“ privalumus.

Visa tai bus nekomfortiška ir sunku, bet tai vienintelis būdas išgyventi ir laimėti.

Kol rašau šį jau skaitymui ilgą tekstą, vieni žmonės jau dirba, kad pakeistų Elono ryšį, kiti –kad gautų žvalgybinę informaciją iš alternatyvių šaltinių, dar kiti derina gamybą, deja dar ne raketų „Patriot“ sistemoms, o bent 155 mm sviedinių. Tuo pačiu metu mūsų „toliašaudžiai“ nustato atskridimų į rusijos gamyklas eiliškumą, o geriausieji karo vadai neatsitraukdami nuo mūšių performuoja kariuomenę pagal naują korpusų sistemą, perimtą iš mūsų dabar jau buvusių sąjungininkų. Mes pajėgūs daug kam – kai turime pakankamai valios gyventi, kovoti, valios laimėti.

Ir būtent mes, ir niekas kitas, išskyrus mus, turime dabar pasakyti Trampui ir mūsų valdžiai: ne, mes nekapituliuojame. Mes nepasirašinėjame jokių pavergiamųjų susitarimų su „išvedžiotojais“, juo labiau – jokių susitarimų dėl atokvėpio raškai.

Trampas nori padėti Pujlui laimėti? Tai jo teisė, bet mes nesame jo padėjėjai. Mes renkamės Laisvę ir pergalę prieš Blogį, o kelias į tai tikrai nenusilenkiant Blogio reikalavimams.

Mes tai jau darėme, ir taip pat aplink inkštė krūva silpnadvasių, kurie mumis netikėjo ir įkalbinėjo rinktis susitaikėliškumo kelią. Gyvenimas parodė, kad teisūs buvome mes, „radikalai“, „marginalai“ ir „ekstremistai“, su mūsų valia gyventi, o ne jie su jų suktu „išmintingumu”, apgaulingu „realizmu“ ir „racionalizmu“.

Taigi, mano katytės ir zuikučiai, su trečiosiomis naujo žmonijos istorijos etapo pradžios metinėmis ir su pirmomis to etapo naujo skyriaus dienomis 🙂 sveiki atvykę į naują mūsų sunkių, bet pergalingų paieškų lygį 🙂 ruoškitės, siaubūnų bus daug – bet tarp jų nei vieno nemirtingo 😉

Prieš trejus metus viskas buvo daug blogiau, bet mes vis dar esame ten, kur esame – o reiškia, pakeliui į nelengvą, tačiau pasiekiamą pergalę.

Šlovė Ukrainai.

 Pagal Evgen Dykyj 2025-02-24 įrašą jo fb sienoje

Parengė LL, redagavo VK.

kariuomeneskurejai.lt