Noreikos testas Šiauliams: ar meras ras drąsos apginti laisvės kankinį?

Autorius yra architektas, Nacionalinio susivienijimo Šiaulių skyriaus sekretorius

Šiaulių laukia padorumo ir drąsos išbandymas. Neseniai teko užregistruoti peticiją, kuria reikalaujame gerbti žuvusio už Lietuvos laisvę antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, nepriklausomos Lietuvos karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimą ir nepriimti jokių sprendimų, kuriais iš miesto viešųjų erdvių būtų šalinami jo atminimo ženklai. Šia peticija reaguojame į Šiaulių žydų bendruomenės pirmininko Sanios Kerbelio prašymą pašalinti J. Noreikos atminimo lentą, esančią ant buvusio Šiaulių apskrities viršininko administracijos pastato, kur J. Noreika dirbo 1941-1943 metais.

Jonas Noreika dalyvavimo 1941 metų antisovietiniame Birželio sukilime, vėliau įsitraukė į lietuviškos Laikinosios vyriausybės suformuotos savivaldos struktūrų darbą. Plačiai dokumentuota, kad lietuviai nacių okupacijos metais Laikinosios Vyriausybės skyrimu savivaldoje dirbo ne siekdami kolaboruoti su okupantais, o ruošdami dirvą naujam išsivadavimui ir siekdami palengvinti kančias nacių engiamiems gyventojams.

J. Noreika kaltinamas, kad 1941 rugpjūtį pasirašė sprendimą dėl Žagarės geto steigimo, tad esą prisidėjo prie Holokausto. Tokiu siauru vertinimu nutylimos esminės aplinkybės. Pirma, jokia civilinė valdžia nepriėmė tokių sprendimų. Konkrečiai J. Noreika tiesiog perdavė žemesniems pareigūnams iš okupacinės nacių valdžios gautą sprendimą, įpareigojantį geto steigimui. Antra, 1941 metų rugpjūtį, kai J. Noreika perdavė sprendimą dėl geto steigimo, Lietuvoje nebuvo žinoma apie žydų likimą getuose, nebuvo laikoma, kad tuo jie siunčiami į mirtį. Priešingai, 1941 metų vasarą Lietuvoje vyko gaivališkos laisvėje gyvenančių žydų žudynės, žydams nebuvo saugu likti namuose ir tiek žydai, tiek lietuviai tikėjo, kad nors getuose iš žydų atimamas turtas, tai galimybė jiems išgyventi karą ir nacių okupaciją. Tokia pačių žydų pozicija plačiai aprašyta litvakų Abos Kovnerio, Icchako Arado ir kitų prisiminimuose. Ignoruoti šias aplinkybes reiškia sąmoningą istorijos iškraipymą.

Noreika organizavimo žydų gelbėjimo tinklą Šiaulių regione su juo tiesiogiai nesusijusiose bylose ir be asmeninės naudos yra paliudiję pasaulyje pripažinti Šiaulių žydų gelbėtojai

Nors padėjo minimą parašą, kurio pasekmių tuo metu negalėjo žinoti, prisidengdamas Šiaulių apskrities viršininko pareigomis J. Noreika nuosekliai prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Kad Noreika organizavimo žydų gelbėjimo tinklą Šiaulių regione su juo tiesiogiai nesusijusiose bylose ir be asmeninės naudos yra paliudiję pasaulyje pripažinti Šiaulių žydų gelbėtojai, kaip Domas Jasaitis, kunigas Jonas Borevičius ir kiti. Lietuvos žydų bendruomenės atstovai politizuotai ginčija šiuos faktus ir sistemingai juodina Jono Noreikos atminimą.

Lietuvių tauta nepradėjo Holokausto ir nėra už jį atsakinga. Keli tūkstančiai lietuvių tautos atstovų gėdingai prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje, kita vertus, apie tūkstantį lietuvių yra pripažinti žydų gelbėtojais ir pagal žydų gelbėtojų procentą lietuvių tauta pirmauja pasaulyje.

Holokaustas vyko nacių okupuotoje Lietuvoje, kurioje jokia lietuviška valdžia neturėjo faktinės šalies kontrolės ir negalėjo sustabdyti žydų žudynių. Dokumentuota, kad Lietuvių aktyvistų frontas ir Laikinoji vyriausybė draudė gyventojams prisidėti prie žydų, įskaitant ir sovietų kolaborantų žudynių. Teisingumą turėjo vykdyti teismai.

Nepaisant šių aplinkybių, 1994 metais prezidentas A. Brazauskas, viešėdamas Izraelyje, Lietuvos vardu atsiprašė už lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse. Nors Izraelis niekada neatsiprašė už žydų tautybės lietuvių tautos budelius, kurių ne vieną (kaip Rainių budelį N. Dušanskį ir kitus) atvirai slėpė nuo teisingumo, per trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų nesiliauja vis nauji žydų reikalavimai dėl turtinių kompensacijų, žuvusių Lietuvos laisvės kovotojų atminimo paniekinimo ir bandymų perrašyti Lietuvos istoriją identiškai tam, kaip jos buvo mokoma sovietmečiu.

Pats Jonas Noreika 1943 metais pasipriešinęs vokiečių valdžios įsakymams buvo su kitais iškiliausiais inteligentijos atstovais išvežtas į Štuthofo mirties stovyklą, aprašytą Balio Sruogos „Dievų miške“. Mirtinomis sąlygomis išgyvenęs dvejus metus ir galiausiai su kitais kaliniais išlaisvintas jis galėjo pasitraukti į Vakarus, tačiau jokiomis aplinkybėmis to nesirinko. Iš pradžių rūpinosi kitu Štuthofo kaliniu, lito tėvu profesorium Vladu Jurgučiu, kurio teigimu, J. Noreikos priežiūra išgelbėjo jam gyvybę ir leido sugrįžti namo. Vėliau atsisakė trauktis pas šeimą Vakaruose, jau sovietų Lietuvoje kūrė naują pogrindį, o sulaikytas ir kankinamas atsisakė malonės žodžiais „prisiekęs Lietuvai, okupanto malonės neprašau.“ Galiausiai sušaudytas MGB būstinėje ir su kitais laisvės kankiniais užkastas Tuskulėnų parke Vilniuje. Tokia lemtis žmogaus, gynusio Lietuvą ir žmogiškumą nuo visų totalitarinių režimų, jų abiejų kalinto, galiausiai nužudyto, o šiandien niekingai vadinamo „nacių kolaborantu“.

Šiaulių miesto valdžiai įžūlus S. Kerbelio reikalavimas pašalinti J. Noreikos atminimo lentą tampa akivaizdžiu sąžinės, padorumo ir tautinės savigarbos išbandymu. Miesto valdžia priversta rinktis tarp pagarbos už laisvę žuvusiam sovietų kankiniui, organizavusiam žydų gelbėtojų tinklą Šiaulių krašte, ir pataikavimo asmeniškai suinteresuotų žydų bendruomenės veikėjų reikalavimams.

Tikimės, kad Šiaulių meras atras drąsos ir savigarbos nesidangstyti kitomis institucijomis, pats ginti laisvės kovų atmintį ir nepataikauti istoriją iškraipantiems reikalavimams. Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lenta Šiauliuose turi likti kabėti kaip simbolis to, jog gerbiame savo istoriją ir žuvusius už Lietuvos laisvę.

skrastas.lt