Šeštadienį trijose Vilniaus vietose girdėjosi širdį veriantys vaikų, plėšiamų iš tėvų rankų, klyksmai. Taip, leidžiant įrašus apie drastiškus vaikų teisių apsaugos tarnybų veiksmus, prasidėjo asociacijos „Vardan šeimos“ organizuojamas piketas „STOP Barnevernet ideologijai“. Norėta atkreipti visuomenės dėmesį į nusikalstamą, institucinį smurtą prieš vaikus naudojančią ideologiją, kurios patirties semtis į užsienį važiuoja mūsų specialistai.
Ar tikrai „ne mano reikalas“?
Tarptautinio protesto, prie kurio prisijungė ir Lietuva, piketai tuo pat metu buvo rengiami dar 17-oje šalių. Vilniuje piketo dalyviai rinkosi prie prezidentūros, Vyriausybės ir Norvegijos ambasados. Dauguma praeivių, nė nestabtelėję, skubėjo pro šalį – ne mano kiemas, ne mano vaikas ir ne mano reikalas. Sąjungos „Vardan šeimos“ pirmininkė Edita Morkūnienė, kurią sutikome prie prezidentūros, sakė:
„Žmonės galvoja, man taip nenutiks, už nieką nepaima vaikų iš šeimos, matyt, prisidirbo. Palaukit! Mažytė smulkmena – auklėtoja pamatys mėlynę ant vaiko kojos ir paskambins į Vaiko teisių tarnybą. Pamatysite, kiek problemų bus. Nebegalėsite sakyti – tai ne mano kiemas ir pas mane jie neateis. Geriausiu atveju tėvai bus priversti eiti į tėvystės kursus, kurie vadinami pinigų įsisavinimu, lankytis pas psichologą.“
Pasak protestuotojų, mūsų seimūnai, institucijų vadovai važiuoja į Norvegiją semtis patirties. Jie jau išmoko elgtis taip, kaip elgiasi „Barnevernet“ atstovai. „Mes, mamos, jau tapome surogatinėmis motinomis – pagimdėme ir mūsų vaikai jau nėra mūsų – jie valstybės. Taip sako valdininkai. O ta valstybė nesirūpina, kaip suteikti pagalbą šeimai. Ištikus krizei, tarnybos nedirba su šeimomis, jiems svarbu tik viena – kuo greičiau paimti vaiką, nes kiekviena diena, ar tai būtų įvaikinimas, ar globa, atneša didelius pinigus“, – sakė E.Morkūnienė.
Todėl vienas pagrindinių reikalavimų, kuriuos protestuotojai įteikė ir prezidentūrai, ir Vyriausybei, buvo atskirti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos funkcijas. „Šiuo metu tarnyba vykdo du vienas kitam prieštaraujančius veiksmus – ta pati institucija paima iš šeimų vaikus ir ta pati tarnyba perduoda vaikus įvaikinimui Lietuvos bei užsienio šalių įvaikintojams. Tai absurdas“, – sakė E.Morkūnienė.
Lietuvos vaikai užsienyje – neginami
Protestuotojai teigė, kad Lietuvoje ir užsieny vaikų atimama vis daugiau, todėl būtina stabdyti šį veiksmą, kol nepasidarė per vėlu. Be to, valstybė nepadeda atsiimti vaikų, kuriuos iš tėvų atėmė užsienio valstybės. Mes net nežinome tikslių skaičių, kiek, pavyzdžiui, Anglijoje, Norvegijoje yra paimtų mūsų vaikų. Prie Norvegijos ambasados piketavęs „Vardan šeimos“ narys Raimondas Grinevičius sakė, jog vienas iš jų pateiktų reikalavimų, kad prezidentas ar užsienio reikalų ministras inicijuotų klausimą dėl Lietuvos ambasadoriaus Norvegijoje, kuris negina Lietuvos mažamečių piliečių, nukentėjusių nuo „Barnevernet“. Dar vienas reikalavimas – ištirti nevyriausybinių organizacijų, kurios protegavo Norvegijos vaiko teisių sistemos įvedimą Lietuvoje, finansus.
Įstatymas nesaugo vaikų
Artūras SKRINSKA, vilnietis: Auginu 2 vaikučius, todėl man ne vis vien, kokie vaiko teisių apsaugos mechanizmai veikia Lietuvoje. Vaiko teisių pagrindų įstatymas nėra parengtas taip, kad apsaugotų vaikus. Manyčiau, kuo mažiau valstybė kišasi į šeimą, tuo geriau. O mes grįžtame prie to, kas buvo prieš 30 metų – „kolektyvas auklėja geriau“. Reikia, kad valstybė pasitikėtų tėvais.
Žinoma, fizinės bausmės nėra adekvati auklėjimo priemonė, bet jei žiūrėtume realiai į situaciją, kai už fizinę bausmę iškart iš šeimos paimamas vaikas, akivaizdu, jog vaikas patiria žymiai didesnę traumą nei buvęs kažkoks pliaukštelėjimas per užpakalį. O priimtas Vaiko teisių pagrindų įstatymas leidžia traumuoti vaikus. Manau, tokiu atveju institucijos turėtų padėti šeimai, o ne imtis sankcijų.
Kova dėl anūko
Danutė Liorentienė, Prienų rajono gyventoja: Jau ketverius metus kovoju dėl savo dvylikamečio anūko Arono. Kai jį Anglijoje atėmė iš motinos, jam buvo 8-eri. Jis gyvena pas globėjus, jau 7-oje šeimoje. Nuo ko viskas prasidėjo? Vaikas rengėsi fizinio lavinimo pamokai ir mokytoja pamatė ant kojos mėlynę. Iškvietė policiją ir Aroną išvežė. Vėliau ir jo mamą, mano dukterį, išvežė į policiją. Jai sakė: vaiką atiduosime, kai prisipažinsi, kad muši. Aš kas pusę metų nuvažiuoju į Angliją, man leidžia su anūku pasimatyti. Su juo matosi ir Anglijoje gyvenanti dukra. Tie pasimatymai vyksta pagal griežtas instrukcijas – jie pasako, ką gali kalbėti, ko klausti. Negalima prie vaiko liestis – vaikas bėga apsikabinti, o tu negali, nes tai yra negerai, jie kažkaip kitaip įsivaizduoja tą apsikabinimą. Vaikas net prieš save ranką bandė kelti.
Visur siunčiau pagalbos prašymus, į Užsienio reikalų ministeriją, į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Visi sako – padėsime kuo galėsime, bet paskutinis sakinys būna toks: mes negalime kištis į svetimos valstybės vidaus politiką. Bet mano anūkas – registruotas Lietuvoje, jis – Lietuvos pilietis. Jei, jų manymu, vaiko motina yra nusikaltusi (yra sukurpta byla, kad geria, rūko, neprižiūri vaiko, neveda pas gydytojus ir pan.), tai vaiką galima atiduoti ne svetimiems, o man, jo senelei. To prašau jau ketverius metus. Aš ir tuos tėvystės kursus baigiau, kad tik tie pliusai būtų didesni, nors sakoma, kad močiutei kursų nė nereikia lankyti. Kodėl neatiduoda anūko? Sako: jūs per daug lojali dukrai.
Parengė Irena Babkauskienė.
