Nuo vergovinės demokratijos iki socialiosios rinkos demokratijos arba vergovinės demokratijos požymiai

Vietoj įvado.

Paviršutiniškai prasibėgant. Vergovinės demokratijos požymiai atsiranda daugmaž tada kai sisteminiai adeptai pradeda terorizuoti nesisteminius. Tada seka feodalinė demokratija… laukinės rinkos demokratija… na, ir galutinėje stotelėje yra socialiosios rinkos demokratija. Tad čia ir paknebinėtinas tas socialiosios rinkos fenomenas.

Jei rinkos pagrindų pagrindas yra suvokiamas kaip konkurencija tarp įvairiausių subjektų – tai socialioji rinka užgimsta jau kiekvieno subjekto viduje (vidinėje jo sandaroje).

Įžanga į socialios rinkos fenomeną.

Pradėsiu nuo elementaraus pavyzdžio. ESO laiką yra suskaidžiusi į 15 min. intervalus (tai padaryta su išmaniosios apskaitos skaitikliais gaminantiems vartotojams). Per metus susidaro apie 36 000 tokių atkarpų (intervalų), Jei per tuos 36 000 kartų atsiras vienas vienintelis intervalas, kuris viršys to intervalo leistinos galios parametrą nors 0,1 kW – ESO iš karto pagrasins už tokį nusikaltimą baudomis.

Na, o dabar kasam kur čia yra anti-valstybinė ir anti-socialinė veikla (vergovinės demokratijos požymiai). Sutiktina, kad reikia sumokėti kažkokią trigubos indeksacijos baudą už tą 0,1 kW. Bet kai pati ESO atjunginėja energijos tiekimą ji pariteto pagrindais irgi turėtų susimokėti trigubai didesnę sumą vartotojui, nei per atitinkamą laiką tas gaminantis vartotojas nepagamina energijos iš motulės saulės (jau nekalbant apie tas vergvaldiškas grimasas – kai subjektas išdrįsta pasiūlyti nugvelbtus milijonus grąžinti per ale 15 metų).

Ir ta bauda turėtų būti sumokama ne iš valstybinės ESO kasos, o iš dividendų, kuriuos gavo Ignitis grupė nevalstybiniame (privačiame) sektoriuje. T.y. toks (baudavimo) paritetas labai skatintų efektyvinti (žalinti, tvarinti, skatinti pozityviąsias gilumines transformacijas) veiklą tiek ESO, tiek jo klientų lygmenyje ir su lygiaverčiu tarpusavyje nekonkuruojančiu pagrindu (t.y. be vergvaldžio ir vergo santykių marazmo).

Štai, tada kažkam nebūtų reikalo per kiekvienus rinkimus ieškoti nesisteminių kandidatų į valdžios struktūras. Tad kai kurios nesisteminės galimybės gali demokratiškai, efektyviai ir teisiškai kovoti su esamų (ir įvairiausio plauko) monopolijų grimasomis.

Paritetinės veiklos įvairovė gali veikti visuose (kur yra “valdo-paklūsta” išlyga) socialiniuose aspektuose. Pvz. kaip galima demokratiniu būdu ardyti bankų beprecedentinį savivaliavimą. Sakykim, eiliniam piliečiui norint išsigryninti pinigų reikia 10 km važiuoti iki banko ar bankomato. Tai nuvykęs prie to pinigų šaltinio ir gavęs jų tas banko klientas turi gauti ir kokią 20 -50 eurų kompensaciją iš banko (iš karto ir į kišenę) už sugaištą laiką ir kitus resursus panaudotus vykstant prie to bankomato ir pan. Tokiu būdu arba greitai atsirastų bankai, kurie teiktų paslaugas daug arčiau kliento, arba kai kurie bankai tiesiog eitų šunims šėko pjauti.
Ir t.t. ir t.t.

Nuotrupos.
– Vargu ar kada nors valdžioje bus vien tik socialūs ir valstybės interesus ginantys asmenys. Todėl lieka tik tikėtis, kad visada atsiras nesisteminių pretendentų į įvairius valdžios postus. Deja, tik taip yra galimybė, kad kažkuris nesisteminis kandidatas nuoširdžiau rūpinsis valstybės, o ne savo ar klanų interesais…

– Taigi, lieka tik tikėtis, kad atsiradę nesisteminiai kandidatai pajudintų įsikerojusias pelkes: atskirties, švietimo, medicinos ir kitose įvairiausiose srityse. Deja, viešumoje jau plačiai sklinda tas naratyvas/terorizavimas, kad nesisteminiai kandidatai yra būtent tik nuožmieji proputiniški veikėjai.
– Tramdant monopolijas (stambias ir smulkias, valdžios ir privačias…) kol kas yra visiškai nenaudojami paritetiniai įrankiai, kurie civilizuotai subalansuotų santykius tarp monopolisto ir jo klientų. Tad čia akivaizdžiai peršasi mintis, kad sisteminiai subjektai daugiau ar mažiau yra priklausomi nuo stambaus kapitalo, monopolijų, kurie iš esmės gali ignoruoti pagrindinių ir būtinųjų socialinių ryšių privalomuosius interesus.

– Tad iš nesisteminių pozicijų žiūrint kiekvienas (?) sisteminis asmuo gali būti laikomas mažai pozityvo begeneruojančiu, nebeprogresuojančiu veikėju). Tad Ignams ir Eduardams galima palinkėti sėkmės, bei gauti skiepą, kuris suaktyvintų mintis apie milžiniškas galimybes pariteto funkcijoje. Na, ir jeigu koks nors teisiškai pasikaustęs Ignas ar Eduardas nuoširdžiai pasikinkytų pariteto galimybes per (prieš)rinkimines kompanijas tai – tai, ko gero, lengvai ir radikaliai prašluotų sisteminius iš seimų/valdžių…

– O kas yra aukščiau – Konstitucija ar Konstitucinis teismas? Ir ką apie tai sako paritetas?

– Paritetiniai santykiai leidžia viduje monopolijų esančioms stipresniajai ir silpnajai pusėms neužgožti viena kitos, nes jos viena be kitos (monopolijoje) egzistuoti nelabai tegali.

– Na, ir, kas be ko, pariteto funkcija yra aiškiai svarbi ir neišvengiama socialiosios rinkos dalis (tuo pačiu ir socialiosios rinkos demokratijos dalis).

************

– Viešojo intereso negynimas automatiškai laikytinas anti-socialiniu ir anti- valstybiniu elgesiu (ir anti-paritetine savybe). Pavyzdžiui, mokyklų, medicinos įstaigų, kitų valstybės egzistavimui būtinų funkcijų nutolinimas nuo žmogaus ar net jų sunaikinimas. Nors šios funkcijos yra egzistenciškai ir gyvybiškai labai svarbios bet kuriai valstybei, kad jos galėtų pilnavertiškai funkcionuoti, o ne tik beviltiškai kapanotis destrukcijų liūne.
– Dalies Europos šalių elgesio pavyzdžiai gan aiškiai rodo, kad dėl kai kurių sisteminių asmenų vykdomos anti-valstybinės politikos atskiros valstybės gravituoja link kolapso/restartavimo (link revoliucijos ar re-evoliucijos).
– ……
Nors, žinoma, galima tyrinėti tiek nulinio dydžio, tiek begalinio dydžio objektų vidurius, taip pat ir visą begalinę hierarchinę dydžių seką, kurioje vergovės ar pariteto segmentai tėra tik nykstamai mažos reikšmės. Ir, žinoma, akademinė fizika vis dar palaiko fizinę Visatos vienovę. Nepaisant beprotiškų skirtumų tarp visų dydžių, jie visi daugiau ar mažiau sąveikauja (vienoviauja) tarpusavyje – tas taikytina tiek vergovėms, tiek ir paritetams.
……