NUSIŠNEKĖJIMAS, NEŽINOJIMAS AR ŽMONIŲ MULKINIMAS?

Rugsėjo 26 d. „Infodiena“ televizijos laidoje „Kova dėl šeimos apibrėžimo“ laidos vedėjas kalbino Žmogaus teisių stebėjimo instituto advokacijos vadovę Mėtą Adutavičiūtę. Pašnekovė tikino, kad prieš artėjančius rinkimus pagausėjo raginimų šios kadencijos Seimui patvirtinti 106 Seimo narių inicijuotą įstatymo projektą, kuriuo siekiama papildyti Konstitucijos 38 str. nuostata, jog  „Šeima sukuriama sudarius santuoką“.

Kalbėtoja teigė, jog tokia Konstitucijos pataisa pažeistų kitokių žmonių teises, t.y. tų, kurie gyvena nesusituokę, kad ši pataisa neva diskriminuoja labai daug žmonių, pvz. senelius, kurie gyvena su savo anūkais ir pan. Todėl M.Adutavičiūtė kvietė protestuoti. Ji teigė, kad netgi renkami žmonių parašai, kad Seimas  atmestų siūlomą įstatymo projektą.

Bet prelegentė nežino, o gal apsimeta nežinanti, jog įstatymo projekte yra nurodoma, kad  <Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės>. Taigi anūkų ir senelių neturėtų velti į protesto reikalus, nes, kaip minėta, šeima yra kildinama ir iš motinystės ir tėvystės (anūkai negali atsirasti be tėvų), būtent tokią šeimą  ir siūloma saugoti bei ginti.

Jau ne pirmą kartą Žmogaus teisių stebėjimo institutas žmonėms pučia teisinę miglą

Tenka apgailestauti, kad tai, kas daugelį metų mums buvo savaime suprantama ir užtikrino darną visuomenėje, tapo sunkiai suvokiama po Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, atvėrusio kelią įvairioms šeimos formų interpretacijoms. Pasisakydamas, kad šeima kuriama ne vien santuokos pagrindu, kad šeima laikytina be santuokos kartu gyvenančios poros giminaičiai, dėdės, tetos, broliai ir seserys, ir pan., Konstitucinis Teismas nenurodė,  kokiu kitokiu teisiniu pagrindu visos suminėtos šeimos formos gali atsirasti.

Esminė aplinkybė ta, kad šeima yra elementas, kuriuo yra kuriama valstybė. Šeima yra valstybės pagrindas. O stipri valstybė be stipraus pagrindo – stiprios šeimos – yra neįmanoma. Štai kodėl įstatymų leidėjui iškilo prievolė Konstitucijos lygiu tiksliai apibrėžti kriterijus, kas laikytina šeima. Taigi norėdama stiprinti šeimą, kaip valstybės pagrindą, visuomenė turi apibrėžti to pagrindo turinį, antraip ji nepajėgs užtikrinti valstybės stabilumo ir jos tęstinumo.

Aktyviausi – socialdemokratai
Šios kadencijos Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas socialdemokrato Juliaus Sabatausko,  siekė įpiršti mintį, jog Konstitucijos 38 str. pataisos projektas gali diskriminuoti kitas visuomenės socialines grupes, neva jis prieštarauja Europos žmogaus teisių teismo teismų praktikai ir pan. Kitaip tariant, buvo mėginama pasitelkti visus įmanomus argumentus, siekiant diskredituoti 106 Seimo narių iniciatyvą.

Tačiau diskusijose Projekto oponentai taip ir nesugebėjo paaiškinti, kaip diskriminuojami, pvz., kartu gyvenantys ir bendrą ūkį vedantys sugyventiniai, kurių vienas turi vaiką? Arba kaip diskriminuojami vieniši asmenys, seneliai, tetos, dėdės ir pan.? Buvo klausiama: ar priėmus šias Konstitucijos pataisas valstybė nebeteiks vienišoms motinoms pašalpų, nustos mokėjusi pensijas seneliams?
Akivaizdu, kad to nebus, nes to negali būti. Tad apie kokią diskriminaciją vyksta kalba?

Įtikinančių argumentų nėra

Konstitucijos pataisos opnentai argumentavo, kad  yra nepilnos, socialinės rizikos šeimos,  kad įstatymas ir teismas saugo, jog niekas nepatirtų  savavališko ir neteisėto kišimosi į šeiminį gyvenimą. Tačiau kaip siūloma Konstitucijos pataisa valstybė gali labiau kištis į šeiminį gyvenimą? Gal priėmus pataisą asmenys bus verčiami duoti parodymus prieš savo šeimos narius ar artimus giminaičius? O gal dėl to valstybė  nustos globojusi karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas?

Šio įstatymo projekto oponentų argumentai, kaip ir laidoje kalbėjusios ŽTSI atstovės M.Adutavičiutės kalbos, neturi nieko bendra su įstatymų leidėjo siekiu. O siekiama labai paprasto dalyko – nustatyti teisinius pagrindus, kurie apibrėžtų, kas yra šeima. Pvz., kaip  nustatyti, kad kartu gyvenantys, tačiau bendro gyvenimo nedeklaruojantys asmenys yra šeima? Ar pakanka, kad juos sieja ilgalaikiai emociniai ryšiai, prieraišumas ir pan.?

Jeigu pakanka, tuomet kokiu būdu tie emociniai ryšiai nustatomi? Kiek laiko jie turi tęstis, kad du drauge gyvenančius asmenis galėtume laikyti šeima? Pagaliau, kokia institucija registruos žmonių emocinius ryšius? O jeigu asmenys nenori, kad visuomenė juos laikytų šeima? Ar valstybė tai darys per prievartą?

Sakysite, tai  absurdas?

Ir nesuklysite. Būtent toks absurdas brukamas žmonėms į galvas. O juk visuomenė tenori nustatyti teisinius santykius, kurių pagrindu atsiranda šeima. Tokiame siekinyje negali negali būti ir nėra jokios diskriminacijos.

Labiausiai diskriminuojami susituokusieji
Galima sutikti, kad priėmus siūlomą įstatymo pataisą santuokos neįregistravusių, tačiau bendrai gyvenančių vyro ir moters su vaikais padėtis šiek tiek pasunkėtų susituokusių porų atžvilgiu. Bet stabtelėkime ties santuokos išskirtinumo tema.

Santuoka yra šeimos pagrindas. Tai per amžių amžius susiklosčiusi tradicija. Tai nėra tik parašo padėjimas, ar priesaika Bažnyčioje, o ilgalaikis visaapimantis įsipareigojimas. Ypač vertėtų atkreipti dėmesį, kad santuokoje asmenys įsipareigoja ne tik vienas kitam, bet ir visuomenei. Priešingai, tokių įsipareigojimų neprisiima asmenys gyvendami nesusituokę.

Tai esminis skirtumas tarp porų, gyvenančių santuokoje, ir nesusituokusiųjų. Nekalbama apie tuos, kurie yra netekę artimųjų, arba apie dėl tam tikrų priežasčių vienišomis tapusias motinas.
Ne santuokoje gyvenančių šeimų užtarėjai nuogąstauja, kad valstybė rūpinsis šeimomis, kurios deklaruoja teisinius įsipareigojimus labiau, negu tomis, kurios tai deklaruoti vengia.
Bet ar gali būti kitaip?

Paramos reikia įsipareigojusiems

Visuomenė visiems sudaro vienodas sąlygas gyventi kartu, auginti ir auklėti vaikus, nes visuomenė yra tuo  suinteresuota. Problema ta, kad nesusituokę asmenys tam tikromis aplinkybėmis gali išvengti ir dažnai vengia teisinės atsakomybės už savo bendro gyvenimo pasekmes. Tėvai, nedeklaruodami savo įsipareigojimų išlaikyti vaikus iki pilnametystės, tam tikromis aplinkybėmis gali sėkmingai šių pareigų išvengti. Tuo tarpu susituokę ir šeimos teisinius santykius deklaravę asmenys pagal įstatymą už savo bendro gyvenimo pasekmes atsako visa apimtimi. Vien todėl  teisiškai jie nelygioje padėtyje pirmųjų atžvilgiu. Būtent santuokoje gyvenantys asmenys prisiima itin platų spektrą Civiliniame kodekse nustatytų įsipareigojimų. To negalima pasakyti apie nesusituokusius asmenis.

Pastaruoju metu susiklostė ydinga praktika, kai valstybė, užuot skatinusi jaunas poras prisiimti įsipareigojimus vienas kito atžvilgiu, labiau remia žmonių gyvenimo būdą be įsipareigojimų. Pvz., nesusituokusi moteris, auginanti du mažamečius vaikus ir kartu gyvenanti su savo vyru, kuris yra ir tų vaikų tėvas, išlaikantis motiną ir vaikus gauna ir valstybės paramą, kaip vieniša motina, auginanti du vaikus. Tuo tarpu santuokoje gyvenanti moteris, auginanti du vaikus, netenka valstybės paramos, jeigu vyro vidutinis uždarbis kiekvienam šeimos asmeniui viršija valstybės nustatytą minimumą.

Tai akivaizdi santuokoje gyvenančių asmenų diskriminacija nesusituokusiųjų atžvilgiu.
Todėl privalome principingai kalbėti apie asmenis, vengiančius pareigų visuomenei. Negalime jiems garantuoti vienodų teisių. Valstybė  negali skatinti piliečius reikalauti vien teisių neprisiimant pareigų. Tvarka visuomenėje, kurioje dominuoja nevaldomos piliečių teisės ir kurioje  pareigoms teikiama mažesnė reikšmė, vadinasi anarchija. Turime  teikti prioritetą žmonių teisiniams santykiams, kuriuose vyrauja teisių ir pareigų pusiausvyra.

Prelegentė apsimeta
Tačiau M.Adutavičiūtė nėra tokia naivi. Ji puikiai žino ko siekia – jos tikslai sutampa su šio įstatymo projekto oponentų tikslais, kurie gana paprasti: tikimasi, kad   Lietuva vėliau ar anksčiau priims Partnerystės įstatymą. Jei Partnerystės įstatymas bus skirtas tik vyro ir moters pagrindu kuriamai šeimai (būtent tokį projektą yra paruošusi dabartinė Vyriausybė), tuomet Lietuva Europos Žmogaus Teisių Teismo bus įpareigota nediskriminuoti žmonių dėl lyties, t.y. papildyti Partnerystės įstatymą ir pripažinti iš jo išplaukiančias teises tos pačios lyties asmenims. Galiausiai susidursime ne tik iš partnerystės instituto, bet ir iš tos pačios lyties asmenų „santuokos“ kylančiomis teisinėmis pasekmėmis.

Manoma, kad minėtas įstatymo projektas gali užkirsti kelią tos pačios lyties asmenų „santuokai“, dėl to ir keliamas triukšmas.

Protestuotojams ir visuomenės klaidintojams reikia įsisąmoninti, jog  Lietuvos įstatymų leidėjas nėra saistomas jokių Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktų, įpareigojančių vykdyti kitokią šeimos politiką, negu  ją nori vykdyti Lietuvos valstybės suverenas – Seimas.
Visuomenės nereikia apgaudinėti: tos pačios lyties asmenų santuokos nenumato Konstitucija, o partnerystės valstybinė registracija negalima, nes pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą valstybė gali registruoti tik vyro ir moters santuoką.

Taigi tos pačios lyties asmenys, siekiantys sukurti šeimą, turi užsitikrinti konstitucinę galimybę sudaryti santuoką ar registruotą partnerystę. Tuo tikslu jie turėtų inicijuoti atitinkamą LR Konstitucijos pataisą.

Būtent nuo to reikėtų pradėti. Reikėtų sąžiningai kelti problemą, aiškinti tikruosius tikslus, o ne klaidinti ir  mulkinti visuomenę.

Julius Apanavičius, teisininkas

nuotr. iš  www. stfleurlaw.com