NVO – Nedemokratiški ES elito samdiniai

Frankas Furedi

Analitinis centras MCC Briuselyje tyrė, kaip Europos Sąjunga naudojasi nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO). Mūsų paskelbtose ataskaitose atskleidžiama, kaip milijardai eurų nukreipiami institucijoms, kurios yra pasitelkiamos skleisti Europos Komisijos propagandą visoje Europoje.

Toks mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas kelia pasipiktinimą. Tačiau dar didesnį nerimą kelia tai, kad ši pilietinės visuomenės korupcija ardo demokratinį sprendimų priėmimą ES valstybėse narėse. ES ir su ja susijęs NVO propagandos kompleksas ypač aktyviai siekė pasinaudoti paklusniomis organizacijomis siekiant režimo pokyčių Vengrijoje ir Lenkijoje.

Pagal CERV programą, kurios tikslas – propaguoti „ES vertybes“, ES skyrė lėšų NVO tokiose šalyse kaip Lenkija (38 mln. eurų) ir Vengrija (41 mln. eurų). Kai kuriais atvejais šios lėšos pasitelkiamos kvestionuoti demokratiškai išrinktų vyriausybių legitimumą. Pavyzdžiui, Vengrijos „Ökotárs“ fondui buvo skirta 3,3 mln. eurų ES dotacija – šis fondas įsivėlė į ginčus su Viktoro Orbano vyriausybe ir kaltinamas esantis „vietinis užsienio įtakos paskirstymo centras“.

Šis propagandos tinklas susiformavo dar aštuntajame XX a. dešimtmetyje, dar prieš Vidurio ir Rytų Europos tautoms išsivaduojant iš sovietinės valdžios. Tuomet buvo siekiama įtraukti, regis, neutralias NVO į Rytų Europos politinį lauką. Jų tikslas – užtikrinti, kad naujieji pokomunistiniai režimai priimtų globalistines Vakarų elito vertybes.

Aštuntajame–devintajame dešimtmečiuose Vakarų NVO ir tarptautinės institucijos bendradarbiavo su Rytų Europos liberalais intelektualais ir politikais, siekdamos formuoti visuomenes, kurios atsisakytų nacionalizmo ir priimtų pilietinių vertybių modelį. Šios pastangos rėmėsi nuogąstavimais, kad buvusios Varšuvos pakto šalys iš prigimties linkusios puoselėti patriotizmą ir tautinę tapatybę.

1991 m. rugsėjį, jau žlugus sovietų blokui, Krokuvoje (Lenkija) vyko trijų dienų Soroso-MTA fondo konferencija, kurioje pagrindiniu klausimu tapo tautinės tapatybės „gydymas“. Pagrindinėje kalboje vengrų emigrantas Péteris Kende ragino atsisakyti „vadinamųjų nacionalinių tradicijų“, kurias jis laikė „laikinomis“, kilusiomis „iš retorikos ir pamaldžių norų“. Jis skatino Rytų Europą priimti Vakarų liberalias pilietines dorybes: teisių gynimą, toleranciją ir solidarumą („liberté, égalité, fraternité“).

Kende manymu, Rytų Europos „gijimas“ reikalauja nusigręžimo nuo praeities. Jis pademonstravo mažai empatijos tautinėms tradicijoms, kurios daugeliui žmonių yra itin svarbios, ir vartojo delegitimuojančią sąvoką „vadinamosios tradicijos“, taip sumenkindamas jų vertę.

Liberalams, tokiems kaip Kende, tautiniai sentimentai atrodė kaip liga, kurią reikia gydyti politinėmis priemonėmis. Jie siekė atplėšti Rytų Europos tautas nuo jų ikikomunistinės praeities. Nuo to laiko Europos elito strategijoje vienas iš pagrindinių tikslų buvo suverenistinės politikos ir idealų izoliavimas per „sanitarinį kordoną“.

Tačiau bent vienas toje konferencijoje dalyvavęs žmogus suprato, kad tautinis identitetas Rytų Europoje nėra „praeinantis“. Vokiečių laikraščio Die Zeit redaktorė Marion Gräfin Dönhoff po konferencijos rašė:

„Krokuvoje supratau, kad nacionalizmas, kurį mes, vakariečiai, vertiname skeptiškai, buvo būtinas rytų europiečių išlikimui. Tik taip jie galėjo kovoti už savo tapatybę ir pasiekti laisvę.“

Dönhoff pripažino, kad stiprus nacionalinis identitetas buvo būtinas Rytų Europos tautų kovai už laisvę. Vis dėlto, būdama ištikima Vakarų liberalizmo vertybėms, ji padarė išvadą, kad dabar „viskas priklauso nuo to, ar jie [rytų europiečiai] sugrįš prie normalaus liberalizmo“.

Jų tikslas – perauklėti tautiškai orientuotus Rytų europiečius.

Per pastaruosius dešimtmečius ES vadovybė ir globalus NVO tinklas ėmėsi užduoties užtikrinti, kad buvusios sovietinio bloko šalys atsigręžtų į šį „normalų liberalizmą“. Jų tikslas – perauklėti tautiškai orientuotus Rytų europiečius.

Nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios šis tinklas tapo svarbia jėga propaguojant amerikietiškojo tipo „budinčias“ (woke) vertybes Vidurio Europoje. Pagrindinis taikinys – tautinis jautrumas, dar gyvas visuomenėse, kurios neseniai išsivadavo iš sovietinio dominavimo. ES oligarchijai ir jos kosmopolitiniams sąjungininkams JAV svarbiausia tapo užgniaužti tautinės nepriklausomybės siekį ir sumenkinti suverenumo vertę.

Vėlesniais dešimtmečiais globalistinių NVO aktyvistai pradėjo tylų karą prieš Vidurio Europos visuomenių nacionalines tradicijas. Jie darė įtaką švietimo ir kultūros įstaigoms, skatindami Amerikos tapatybės politikos diegimą. ES ėmėsi iniciatyvos vykdyti tai, kas iš esmės buvo kultūrinis karas prieš suverenistines vertybes – remdama „įvairovės“ ir mažumų teisių stiprinimą kaip priešpriešą tautos autoritetui. Iš esmės buvo teigiama, kad mažumų teisės yra moraliai viršesnės už nacionalinio suvereniteto principą.

Tapatybės politikos įtvirtinimas ir nacionalinių jausmų menkinimas tapo pagrindiniu šio nepaskelbto kultūrinio konflikto aspektu. Kaip pastebėjo kairiųjų pažiūrų vengrų socialinė komentatorė Ágnes Gagyi, priešingai nei konservatorių propaguojamos „simbolinės tautinės vertybės“, jų oponentai siūlė solidarumo modelį, orientuotą į grupes, „paprastai vadinamas mažumomis (romai, žydai, moterys, LGBTQ)“. Nors Gagyi nepalaikė konservatorių, ji pripažino, kad JAV ir ES stiliaus tapatybės politikos importo į Vengriją tikslas buvo nacionalinio suvereniteto delegitimizacija.

Per pastaruosius 15 metų Vengrija, vadovaujama nacionalkonservatyvios Viktoro Orbano vyriausybės Fidesz, tapo pagrindiniu ES biurokratijos ir prieš suverenitetą nusistačiusių globalistinių NVO taikiniu. Vienas šio tinklo siekių – formuoti vietinių sąjungininkų sluoksnį, galintį artikuliuoti jų politiką šalies viduje. Tokiu būdu priešiškumas tautinėms nuostatoms, būdingas ES elito ideologijai, galėjo būti perteiktas per Vengrijos vidaus politiką.

Po komunistinio režimo žlugimo kairiųjų ir liberalų pažiūrų vengrai siekė sustiprinti savo įtaką per glaudžius ryšius su Vakarais. Jie pasinaudojo neformalia sąjunga su Vakarų institucijomis, teigdami, kad būtent jie geriausiai gali atstovauti Vengrijai globalizuotame pasaulyje.

Paradoksalu, tačiau ši orientacija į išorinius politinius centrus tik dar labiau nutolino šį Vengrijos visuomenės segmentą nuo nacionalinės realybės. Liberaliosios kairės priklausomybė nuo Vakarų tarptautinių institucijų, NVO ir ES elito susilpnino jos gebėjimą spręsti vietos gyventojams aktualias problemas.

Šių jėgų silpnumas tapo akivaizdus po Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu 2016 metais. Tuomet The Washington Post rašinyje Miklósas Haraszti – buvęs vengrų disidentas ir Fidesz vyriausybės oponentas – perspėjo Amerikos skaitytojus: „Stebėjau, kaip mano šalyje iškilo populistų lyderis“.

Apibūdinęs Vengriją kaip „populistinę autokratiją“, Haraszti įspėjo, kad D. Trumpo pergalė kelia pavojų, jog Amerika gali pasekti „neliberaliu demokratiniu“ keliu. Šie nuogąstavimai dar labiau sustiprėjo po to, kai Trumpo antrasis išrinkimas JAV prezidentu praėjusiais metais parodė, kad patriotinio populizmo banga Vakaruose neslūgsta.

Tarp NVO aktyvistų populizmas dažnai vaizduojamas kaip autoritarinis, antidemokratinis ar net rasistinis. Viena tokių konferencijų – „Kaip pasipriešinti neliberaliai demokratijai ir populizmui?“ – vyko 2016 m. lapkritį Belgrade, Žmogaus teisių namuose. Ten buvo aptariama „stiprėjanti neliberalaus valdymo, autokratijos ir populizmo tendencija“. Tačiau tikrasis klausimas, kurį kėlė konferencijos dalyviai, buvo: kaip diskredituoti Europoje plintančią patriotizmo dvasią?

Nuo 2016 m. patriotinis judėjimas tik stiprėjo – ir būtent todėl ES elitas vis dažniau taikosi į Vengriją. Praėjusią savaitę portale Politico pasirodė komentaras „Kaip pasipriešinti V. Orbanui ir išgelbėti ES“, kuris priminė raginimą veikti kariniu tonu. Straipsnyje buvo aptariama, kaip Vengrijai galėtų būti taikomos sankcijos ir atimta balsavimo teisė Europos Vadovų Taryboje. Tokie veiksmai būtų pirmasis žingsnis spaudžiant šalį pakeisti savo išrinktą vyriausybę. Jei tai nepadėtų – imtasi manipuliuoti ES taisyklėmis, siekiant pašalinti Vengriją iš vidaus.

Esu įsitikinęs, kad patriotinės Europos jėgos turi pakankamai stiprybės užkirsti kelią šiam ES ir NVO komplekso sumanymui. Tačiau tai nebus lengva kova. Būtent todėl turime būti ryžtingi ir pasiruošę jai.

Frankas Furedi – MCC Brussels vykdomasis direktorius. Jis yra tarptautiniu mastu pripažintas sociologas, autorius ir žiniasklaidos komentatorius. Kento universiteto (Kenterberio) sociologijos profesorius emeritas, parašęs daugiau kaip 26 knygas, kurios išverstos į 16 kalbų.

europeanconservative.com