Olava STRIKULIENĖ
Žmonių apklausėjai trimituoja, jog Gitaną vejasi Ingrida, o kažkur netoliese šuoliuoja Vygaudas. Maždaug 21-15 proc. apklaustųjų pastoviai užklupti neišlemena nė vienos jiems patinkančios ar nepatinkančios pavardės. Nes staigiai užklupti prisimena tik savo seniūnaitį ar pardavėją.
Apklausų organizatoriai Ingridai Šimonytei gali sukurti kokį tik nori reitingą. Stasio Žumbio nuotr.
Tad pastoviai politikos hipodromuose šuoliuoja vis tos pačios pavardės. Azartą palaiko tik šūkčiojantys apklausinėtojai. Ajajai, Ingrida hipodrome pavojingai artėja prie Gitano. Pastarasis priartėjo prie Sauliaus. Ajajai, kas bus? Vos ne Vimbldono žirgų lenktynės. Tik tribūnose trūksta Jungtinės Karalystės monarchų.
Ar tikite visuomenės apklausomis? Visuomenė atsakytų, jog netiki. Nes visuomenėje sunku rasti visuomenės narį, kuris būtų apklaustas. O jei jo kas nors telefonu ir paklausė, tai galimi keli variantai. Pradėsiu nuo pirmojo. Telefono signalas. Apklausiamasis sako „alio“. Signalas atsako – „jums skambina tokia ir tokia firma, visuomenės nuomonės tyrėja. Įvardinkite visuomenės veikėją, kuriuo jūs labiausiai pasitikite“.
Užkluptas respondentas iš tiesų jau niekuo nepasitiki. Netgi pagalvoja, jog jam skambina telefoninė sukčiuvienė. Tik keista, jog nesuokia apie avariją. Ne, gal nėra sukčiuvienė. Bet kodėl naivi mergytė mano, kad Lietuvoje dar galima kažkuo pasitikėti? Jei net nuosava teta gali apmauti. Mandagiai klausiamas žmogus labiausiai norėtų nutraukti interviu, bet nenori prieš klausinėjančią mergytę-cypliukę apsikvailinti. Esą diedukas apimtas Alcheimerio. Nė vienos pavardės neatsimena. Politiškai neįgalus. Ogi ir atsimenu. Dalią Grybauskaitę ir Valdą Adamkų. Taip ir užrašome. Respondentas labiausiai pasitiki Dalia ir Valdu. Šuoliuokite hipodrome toliau.
Variantas antras. Firma visuomenės nuomonės klausinėtoja, o gal tiksliau – formuotoja, gauna užsakymą suformuoti teigiamą nuomonę apie visuomenės veikėją Visvaldą. Kur apklausėjai skambins? Į Telšius, Pabradę, Akmenę ar Kauną? Veikiausiai į Kauną. Nes Kaune daugiausiai šansų, jog staigiai užkluptas kaunietis prisimins ne tik Henriką Daktarą, Valdą Adamkų, bet ir Kauno merą. Tad tik skambinėk netingėdamas į miegamus laikinosios sostinės mikrorajonus ir gausi teigiamą rezultatą. Jei kaunietis ką nors pamirš, pakaks tik paklausti, ar Kaunas tvarkomas. Aha, tvarkomas. Aha, jau prisimenu. Visvaldas. O jei apklausėjai skambinėtų į Telšius, bent dalis žemaičių atsakytų – Rolandas.
Visada abejoju prezidentų reitingais, nes apklausiamo žmogaus galvoje įsijungia atminties automatas. Kaip kavos aparatas kliūsteli į puodelį kavos, taip žmogaus atminties automatas išmeta iš pasąmonės labiausiai įsiminusią pavardę. Aišku, išskyrus savo. Tad ir pasibaigus Dalios Grybauskaitės kadencijai didžioji dalis respondentų automatiškai leptelės „Grybauskaitė“. Ir apsidžiaugs, jog per skubėjimą neleptelėjo „Donaldas Trampas“.
Kodėl nė viena visuomenės nuomonės apklausa neatskleidė, jog visuomenė pasitiki Šarūnu Jasikevičiumi? Ir kodėl nė viena visuomenės apklausa, organizuota 1991-1995 metais neatskleidė, jog populiariausios šalies asmenybės – Henrikas Daktaras ir Gintaras Petrikas. O Klaipėdoje – ne Eugenijus Gentvilas, bet Gaidjurgis. Nes jei klaipėdietis naktį būtų užkluptas chuliganų, Eugenijus jam padėjęs nebūtų. Ne, juo nepasitikėtų. Toks „bachūras“ chuliganizmo statistikos nesumažintų. O šit jei klaipėdietis chuliganams praneštų esąs Gaidjurgio draugelis, 1991-1995 metais buvo daug daugiau šansų išlikti sveikam. Ir daugiau šansų išsaugoti savo verslą. Tačiau, nepaisant, jog įbauginta visuomenė žinojo, kuo verta labiausiai pasitikėti, visuomenės nuomonės apklausos lyg susitarusios karksėjo visai ne tas pavardes. Tad gal ir dabar karksi ne tas? O tas, kokių reikia visuomenės nuomonės formuotojams.
Jei televizijoje vos ne kasdien šmėkščioja vis tie patys politikai, tai yra savaiminis arba specialusis viešosios nuomonės formavimas. Mažam lietuviukui populiariausias paukštis yra varna, nes, vos mamytė jį išveda į parką, varna, sakanti „kar!“ būtinai sušmėkščios prieš akis. Daug dažniau nei gandras ar flamingas. Tad jei nacionalinis transliuotojas mažiau rodytų Saulių Skvernelį, bet dažniau – Akmenės merą, pastarasis po pusmečio taptų populiaresnis už patį premjerą. Ir nesvarbu, koks būtų kontekstas. Svarbu, jog rodytų. Ir, jei nesi kanibalas, tapsi populiarus.
Todėl nebūtina aklai tikėti reitingais. Ir nebūtina aklai tikėti, jog tas abstraktas, vadinamas visuomene, iš tikrųjų buvo apklaustas. Ir, kas lietuviui būtų keisčiausia, iš tikrųjų atvirai pasakė savo nuomonę. Slapukų šalyje taip nebūna.
