„Respublikos“ savaitės žmogus – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas. Užsimojęs išslaptinti 150 puslapių, kuriuose Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pasakoja apie politinės korupcijos procesus, vykstančius Lietuvoje nuo 2002 m. Nes visų korupcinių procesų, vykusių nuo pat valstybės atkūrimo pradžios, turbūt nesugebėtų užfiksuoti ir susisteminti net akyliausi žvalgai-robotai. Be to, jokie politikai neturėtų tiek noro. Todėl visuomenei kol kas pateikta tik „MG Baltic“ įtakos vidaus politikos reiškiniams šiokia tokia atodanga. VSD ir STT pažymos parašytos ne šiandien ir ne vakar. Jų turinys buvo žinomas valstybės vadovams. Tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems. Tad kodėl iki šiol niekas valdžioje neparodė politinės valios atskleisti piliečiams tikrąjį, nepagražintą jų valstybės vaizdą. Valstybę, valdomą purvinais korupciniais ryšiais. Valstybę, kurios politikai paveikiami dovanomis, šantažu. Ir faktiškai valdo ne politikai, bet galingi verslo koncernai. Jų akcininkai. Privačiai postringaujantys kaip Lukiškių „zekai“.
Tiesa, piliečiai, instinktyviai jausdami, jog kažkas Lietuvoje vyksta ne taip, supykę šaukdavo, jog mus valdo mafija. Nes kas yra mafija? Tai nusikalstamas verslo ir politikos susiliejimas. Kai verslas savo interesus skelbia ne viešai, bet papirkinėdamas partijas. Kai sveiką rinkos konkurenciją iškraipo laiku pasiūlytas kyšis, pažadėtas postas ar laiku nutekinta šantažuojanti medžiaga.
V.Bakas pažadėjo, jog NSGK pateiks Seimui savo išvadas iki birželio pradžios. O dabar imasi ryžtingų žygių, kad VSD ir STT savo pažymas išslaptintų. Trečdalis NSGK gautų pažymų jau išslaptintos. Ir jau nutekintos žiniasklaidai. Matyt, iš to paties NSGK, susidedančio iš 11 narių. Mažai tikėtina, jog pažymas nutekino VSD ir STT popieriuose minimų partijų atstovai. Tikėtina, jog nutekino prezidentūra. Ar koks nors komiteto „valstietis“. Nes jo partija pažymose neminima. Kodėl taip manau? Nes jei būtų kitaip, niekas neleistų V.Bakui ir jo vadovaujamam komitetui pradėti knaisiotis po saviškių apatinius. Bet esmė ne čia. Vaizdas daug baisesnis. VSD ir STT daugiau nei dešimtmetį stebėjo ir baisėjosi valstybės valdymo užkulisiais. Kaip ir dėl ko steigiamos partijos. Kaip eiliniams piliečiams partijos pudruoja smegenis. O iš tiesų aptarnauja oligarchus ir stropiai vykdo jų norus. Kaip dar prieš rinkimus jau būdavo pasidalijama įtakomis, postais, o susirūpinimas dėl piliečių skurdo, socialinės atskirties buvo tik vaidyba. Žmogaus skurdo mažinimas nebuvo joks prioritetas.
Kaip jaustis padoriam žmogui?
Įsivaizduoju, ką dabar jaučia V.Bakas, jei yra doras žmogus. Didžiulį pasipiktinimą. Ir nusivylimą. Įsivaizduoju, ką jautė VSD ir STT darbuotojai, išvydę Lietuvos valstybės užkulisius. Irgi didžiulį pasipiktinimą. Jei yra dori žmonės. Tačiau V.Bakui bent leista veikti. Seimo daugumai pritariant. O VSD ir STT vadovai tik galėjo įteikti tas pažymas – karštas bulves – valstybės vadovams. Visiems, buvusiems nuo 2002 m. Na, ir ką? Na, perskaitė. Bet ar nors vienas SUREAGAVO? Ar bent vienas pasibaisėjo, jog demokratija išsigimsta į mafiją? Atvirkščiai. Visos karštos bulvės atvėso. Niekas po perskaitytų slaptų pažymų NEPASIKEITĖ. Nors prezidentė vadovauja jau antrą kadenciją. O premjerų ir Seimo pirmininkų irgi turėjome sočiai. Dabar aiškinama, jog ankstesnės pažymos buvo abstraktesnės. Todėl buvę premjerai nieko pernelyg baugaus nepastebėjo. O gal VSD ir STT eiliniai vaikinai, matydami politikos viršūnėles, neryžtingas ar net neatsparias, tiesiog nesiryžo atskleisti visko, ką žino. Patys nepasitikėjo aukščiausia šalies valdžia. Kad ko nors neišpliurptų ar neįspėtų sekamųjų. O dabar skamba tik VIENO koncerno vardas. Būtent tas, kuris paminėtas tulpių pašte. Bet tikėtina, jog vidaus politikoje veikia ir kitokių gėlių, pvz., rožių, paštai. Ir kiti, nei „MG Baltic“ galios centrai. NSGK pirmininkas žada, kad bus įvardinti ir jie. Kol kas tik žada. O kaip bus, pamatysime.
Azijietiškas instinktas – žemintis prieš didelį bajų. Dėl arbūzo
Kyla klausimas. Kitas. Kas būtų, jei Eligijus Masiulis nebūtų įkliuvęs su lemtingąja dėžute nuo brendžio. Ogi nieko nebūtų! E.Masiulis toliau maloningai, itin moraliai šypsotųsi. Ir darytų karjerą. Galbūt Darius Mockus jį kartais pavadintų „žiurkiautoju“, prieš kurį nebūtina „laižytis“. O Raimondas Kurlianskis, išėjęs su Eligijumi parūkyti, aptartų jo kainą. Prezidentai, premjerai, Seimo pirmininkai toliau žinotų, jog vienas koncernas daro įtaką politikams. Jog politikai vienam koncernui vos ne vergauja. Žinotų ir laikytų tai norma. Toleruotų, jog D.Mockaus koncernas yra dar viena Lietuvos valstybės valdžia. NORMINĖ. Tik labai norėtų, kad apie tokią normą nesužinotų eiliniai piliečiai.
O dabar galvokime. Apie įpročius. Vieni žmogaus įpročiai įsitvirtina per tris savaites, kiti – per kelerius` metus. Koncernas, anot VSD pažymos, taip apsukriai veikė apie 16 metų. Jei žmogus tiek metų kasdien gertų, bent tris kartus būtų tapęs alkoholiku. Tad per 16 m. valstybės vadovų galvose tikrai buvo susiformavęs įprotis, Pavlovo šuns instinktas, koncerno neigiamą veiklą toleruoti, suprasti, pateisinti ir solidariai slapstyti nuo viešumo. Kaip nuo viešumo buvo slapstomi ir kiti prie politikų prilindę verslo subjektai. Linksma tik tai, jog lietuviškas liberalizmas aptarnavo ne tarptautinius globalistus, bet vietinį lietuvį D.Mockų. Bent šiuo punktu nenusigręžė nuo lietuvybės. Teikė lietuviškam kapitalui paslaugėles už dovanas. Tarnauti jau tapo ne įpročiu, bet papročio teise. Azijietiškai lietuviško bajaus. Tik šit kaip pilypas iš kanapių išlindo ir išsidavė R.Kurlianskis. Visą slaptą žaidimą – „Aš žinau – tu žinai, aš žinau, bet tau netrukdau“ – sudirbo! Ir kaip dabar gyvensime? Negi joks politikas nebeims? Negi joks verslas jiems nesiūlys? Netikiu. Būtų pernelyg keista. Sistema tik laikinai sujudinta. Sistemos dalys tik laikinai iššoko iš savo orbitų. Tačiau nurims. Viskas susikratys, sugrįš į savo orbitas. Kada nors VSD pažymose išlįs koks nors kitas koncernas. Ir jam plušantys politikai.
Išsitrynusi riba tarp niekšybės ir padorumo
Teisingai sako V.Bakas, kad visuomenė iki šiol neturėjo konkretaus vaizdo, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje. Visi tikrieji vaizdai Lietuvoje pavėluoja. Pvz., tik dabar rašinėjamos knygelės-vaizdai apie pirmo atkurtos Lietuvos dešimtmečio banditus. Et, bent būta dinamikos. Rizikos. Nuotykio. O kas skaitys romanus, kaip apsnūdę politikai, prisiriję už verslininkų pinigus restoranuose, snūduriuodami ėmė kyšius. Kaip teisėtą duoklę. Nei šaudydamiesi, nei gaudydamiesi ir beveik nerizikuodami. Eiliniai Lietuvos gyventojai taip nusivylę politikais, kad neįsivaizduoju, ar dar galima ką nors sukompromituoti. Piliečiai juos jau seniai laiko susikompromitavusiais. Ir niekuo nesistebi. Nei „zeko“ leksika, nei turginiu elgesiu. Seniai sumetė į vieną krūvą ir imančius ir neimančius.
Niekada nepapirksi žmogaus, jei jis nenorės. Tad galima suprasti ir verslininkus. Jei dalis politikų yra potencialūs kyšininkai, kodėl gi jų nesugundžius. Greitai ir efektyviai. Negaištant laiko. Lietuviai visada buvo linkę naudotis pažintimis, „ieškoti priėjimo“. Manau, jog tie, kurie nerado priėjimo ir nesinaudojo pažintimis, jau seniai bankrutavę. Nelaimėję nė vieno viešo konkurso. Negavę iš ministerijų nė vieno pelningo užsakymo. Nes Lietuvoje, jei neturi įtakingo užtarėjo ir negali duoti didelio kyšio, tavęs paprasčiausiai nėra. Nors galbūt dar gyveni Fabijoniškėse. Ir vakarais vedžioji beveislį šuniuką. Toli gražu ne skaliką. Bet į tave, mažas žmogau, kiti atkreiptų dėmesį tik tada, jei nesusimokėtum bent vieną mėnesį už elektrą. Ar troleibuse važiuotum „zuikiu“.
