Okupantai isterijoje. Šimtai dronų smogė rusijos kritiniams objektams

Parengta pagal vasario 3 d. ryto Ukrainos radijo NV laidą.

Sveikinu visus. Dabar pirmadienis, vasario 3-oji. Pradedame specialią radijo NV transliaciją. Esu Pavelas Novikovas. Dirbu nuo 8 iki 10 val. Vėliau transliuos mano kolegos. Mielieji, prisijunkite prie mūsų transliacijos „YouTube“, kur mūsų auditorija jau skaitlingesnė nei 1 400 000.

Na, o kaip visada, pradedame nuo padėties kare, padėties Ukrainos frontuose analizės. Jau yra naujausias Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo pranešimas. Taigi per vakar – minus 1 300 personalo, minus 12 tankų, 18 šarvuotų kovos mašinų, 51 artilerijos sistema, minus 3 oro gynybos sistemos ir dar keli įdomūs minusai. Pažiūrėkite, informacija jau yra viešoje erdvėje.

Dabar kalbėsimės su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, dabar Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktoriumi Evgenu Dykyj.

Tamsta Evgenai, sveikinu eteryje. Šlovė Ukrainai.

Šlovė didvyriams. Labas rytas.

Pradėkime nuo praėjusios nakties pasekmių kai kuriuose rusijos federacijos regionuose. Jau yra papildomos informacijos apie Astrachanės dujų perdirbimo gamyklą. Jau yra netgi palydovinių nuotraukų analizė. NASA palydovai fiksuoja du didelius gaisrus ir keliolika mažų gaisrų Volgogrado „Lukoilo“ naftos perdirbimo gamykloje. O Astrachanės dujų perdirbimo gamykloje taip pat kažkas dega. Įvestas planas „Kavior“, t. y. nekyla ir nesileidžia lėktuvai penkiuose rusijos aerodromuose: Astrachanėje, Kazanėje, Nižnekamske, Saratove ir Uljanovske.

Rusijos gynybos ministerija teigia, kad jie perėmė ar numušė daugiau nei 70 dronų. Betgi kaip veikia ukrainietiškos didelio tikslumo nuolaužos! Na, ne iš karto tai pamatėme pagal, taip sakant, objektyvius užfiksuotus duomenis – palydovų nuotraukas, vietos gyventojų skelbiamas nuotraukas ir vaizdo įrašus. Kaip ta istoriją matote jūs?

Manau, kad šiai istorijai neskiriame pakankamo dėmesio, o tai, beje, dabar yra vienas pagrindinių Ukrainos ir rusijos karo aspektų. Faktas yra tas, kad, viena vertus, mes, regis, kiekvieną rytą džiaugiamės tokiomis naujienomis. Mes, mes tikrai…

Na, visų pirma, tai tikrai tiesiog labai malonu kiekvieną kartą matyti rezultatus to rusų sukurto labai efektyvaus būdo perimti mūsų dronus. Jie visiškai teisūs, nusprendę, kad kuo didesnis objektas, tuo lengviau tuo objektu perimti dronus. Taigi. Ir geriausios priemonės bepiločiams orlaiviams perimti – didelės naftos ir dujų perdirbimo gamyklos. Na, tai tiek. Visi tie pokštai visada pakelia mums nuotaiką.

Betgi tuo pat metu man atrodo, kad mes šiek tiek neįvertiname to, kas vyksta.

Faktas yra tas, kad iš tikrųjų šiuo metu mes jau visiškai susilyginome su rusais pagal oro smūgių mastą, nepaisant to, kad mums vis dar trūksta raketų komponentės, bet bepiločių orlaivių atakų prasme jau taip. Na, mes palaikome visiškai tą patį mastą, būtent, naudojant tolimojo nuotolio bepiločius orlaivius, kaip kad rusai prieš mus.

Toks tik skirtumas, kad rusams Jelabugoje buvo pastatyta ir „iki pat įteiktų raktų“ įdiegta didžiulė „šachedų“ surinkimo linija. Niekas mums nieko „ant lekštutės“ nedavė. Mes visiškai nuo tuščios vietos, visiškai neturėję tolimojo nuotolio bepiločių orlaivių 2022-aisiais, dabar visiškai savarankiškai, be jokios pagalbos pasiekėme tai, kad dabar gaminame ne mažiau tolimojo nuotolio dronų nei rusai, ir jų poveikio mastai tokie pat.

Galėjome patirti savo kailiu, kad, pavyzdžiui, sistemingi ir masiniai dronų smūgiai apskritai gali turėti įtakos visos energetikos sistemos veikimui šalies mastu. Taigi, dabar mes išties pasiekėme tą patį įtakos mastą rusijoje.

Be to, galbūt mūsų smūgių poveikis rusams yra žymiai stipresnis nei rusų smūgių mums. Nes, na, manau, kad ir rusų smūgių poveikis mums būtų žymiai stipresnis, jei neturėtume užnugario ES pavidalu. Jeigu visiškai priklausytume tik nuo savo energetikos sistemos ir tik nuo savo pramonės, na, poveikio mastas būtų daug didesnis. Vis dėlto mūsų sąjungininkai iš užsienio daug ką nuo mūsų blokuoja, pradedant absoliučiai tiesioginiu elektros tiekimu, pratęsiant generatorių srautu ir pan. ir t. t. O rusija šito neturi. Rusija didžiulė, labai galinga ir savarankiška. Ir dabar tą savarankiškumą mes pakirtinėjame. Tiesą sakant, jau seniai tą darome, jau ištisus mėnesius.

Galime manyti, kad peržengėme tokią sąlyginę ribą, kai mūsų smūgių kiekybė tiesiog jau virsta kokybe. Tai yra, mes tai jau peržengėme.

Ir svarbiausia ne tai, kad mes tais smūgiais juos tiesiog erziname, kažką atskirai jiems baisesnio padarome, esmė tame, jog vyksta absoliučiai sisteminis rusijos nukraujinimas, beje tiek tiesiogine ekonomine prasme, tiek ta prasme, kuri tiesiogiai veikia karo veiksmų eigą.

Palaipsniui paliekame juos be naftos produktų eksporto. Palaipsniui paliekame juos be įvairių degalų rūšių, ir, beje, pradėjome nuo labiau deficitinių rūšių. Pavyzdžiui, jų strateginė aviacija greitai visai nebeskraidys, ir ne todėl, kad galiausiai sugebėjome pasiekti jų lėktuvus. Ne, jie lėktuvus pakankamai toli dislokavo. Gerai, radome būdą, kaip tiesiog sustabdyti gamybą tam tikrų rūšių degalų, kuriuos naudoja ta strateginė aviacija. O į ją paprasto benzinuko neįpilsi.

Taigi, mes dabar visiškai sistemingai, absoliučiai apgalvotai, nuleidinėjame kraują tam monstrui. Tai labai išmintinga strategija ir tai, na, tai vienintelė veiksminga strategija kariaujant su žymiai už tave didesniu ir daug daugiau už tave resursų turinčiu priešu.

Tai tik bibliniame mite Dovydas, stojęs prieš Galijotą, galėjo pastarąjį nukauti vienu akmeniu. Kaip sėkmingai jį benusviestum, realiame gyvenime, jei jūsų jėgų santykis kaip Dovydo prieš Galijotą, vienintelė veiksminga strategija – tai, ką draugas Mao pavadino tūkstančio įpjovimų taktika. Įpjaukite jį tūkstantį kartų ir jis nukraujuos ir kažkuriuo metu galiausiai grius. Jo neįmanoma nugalėti vienu gražiu nokautu. Bet privertus jį nukraujuoti, jis, atleiskit, nudvės.

Ir būtent tai mes dabar absoliučiai sistemingai, visiškai apgalvotai darome su rusija. Ir ji jau gana stipriai kraujuoja. Taip, ji dar nenusibaigė. Dar veikti ir veikti, bet būtent tokie procesai jau pradėti.

Mačiau tai vakar, žiūrėjau interviu su trečiosios šturmo brigados vadu ponu Beleckiu. Jis vis tiek pripažįsta, kad mes turime gana daug problemų, bet rezultatyvumą to, kas karts nuo karto nutinka, jis labai vertina ir sako, kad taip, negalima sakyti, kad Ukraina dar po 2 mėnesių ims ir pabirs, kaip kalba kai kurie mūsų panikieriai.

Norėjau su jumis aptarti vieną detalę apie smūgį sausio 31-ąją.Apie tai vakar kalbėjo prezidentas Zelenskis interviu naujienų agentūrai Associated Press. Taigi, jis sakė, kad Kursko srityje Ukrainos gynybos pajėgos sunaikino labai svarbų rusijos kariuomenės vadavietės punktą. rusai ten prarado dešimtis karininkų, tiek rusų, tiek šiaurės korėjiečių.

Ir štai toliau. Mačiau dar vieną tokį apmąstymą. Taip, kad ataka prieš… Šeštadienį, kai į Ukrainos miestus atlėkė ne tiek daug raketų, o daug „šahedų“, kai, deja, raketa pataikė į namą Poltavoje (šįryt per žinias jau išgirdome, kad, deja, žuvo 14 žmonių. tarp jų yra ir vaikų), ir tada jie smogė į internatą Sudžos gyvenvietėje Kursko srityje, kur buvo 86 civiliai.

Taigi, analizuojant tai, kaip rusai surengė šį puolimą, darytina prielaida, kad ten, Kursko srityje, jie taip gavo į kailį, jog jų kažkokia aukštesnė vadovybė tiesiog liepė nedelsiant smogti atgal. O kadangi net nebuvo laiko tinkamai pasiruošti, tada viskas. Kaip galėjo atrodyti, na, kur raketa pataikė, ten ir buvo tikslas. Atitinkamai, kalbama, kad ta ataka buvo tik isterijos apraiška, nes prarado kažką jiems svarbaus.

Ar galime taip galvoti ir ar taip atsitinka?

Na, aš tik manau. Nenoriu pasakyti, ar taip atsitinka, nes mūsų ir jų valdymo sistemos labai skiriasi. Todėl negaliu kategoriškai pasakyti, kad ne, tai neįmanoma. Bet jei atvirai, aš vis tik nemanau, kad tai buvo ypatinga, kiek tai susiję su sprendimais. Labai tikslus, tai yra, vienintelis smūgis ir būtent smūgis ten, kur yra susitelkę jų rusų civiliai Ir, kaip sako jų pačių propagandistas,–sutapimas? Nemanau. Tiesą sakant, aš labai abejoju, kad tai atsitiktinumas.

Manau, kad tai yra visiškai taiklus, tikslinis smūgis, kaip kadaise jie smogė „Ochmatdyt“ ligoninei visiškai taikliu, absoliučiai nutaikytu smūgiu.

Pamenate, tada pirmoji versija taip pat buvo, kad tai nutiko visai atsitiktinai, kad vis tik netgi jie nėra tokie monstrai, kurie specialiai smogtų į vaikų ligoninę. O jau po valandos įsijungė visi jų propagandistai, aiškiai iš anksto tam paruošti, su žinute, kad vaikai žūva, imkime derėtis.

Tada paaiškėjo, kad ne, tai nebuvo atsitiktinumas. Manau, kad ir Sudžoje visiškai ne atsitiktinumas. Faktas, kad ten…

Na, rusai labai daug dėmesio skiria, kaip vyksta karas informacinėje erdvėje. Būtent tai yra karo dimensija, kurioje mes labai atsiliekame. Ir tai yra karo dimensija, kur mes iniciatyvą užleidžiame jiems, deja. Ir jie tiesiog tai prisimena.

O informacinėje erdvėje aplink Sudžą ir apskritai mūsų užimtą Kursko srities dalį prasidėjo įdomūs procesai. Pradėjo sklisti informacija apie tai, kokie geri iš tikrųjų yra mūsų kontingento ir vietos rusų gyventojų santykiai, kaip mūsų okupacinė administracija ten gana gerai sutvarkė buitį vietiniams rusams, kaip realiai mūsų kovotojai, būtent kovotojai, ne tik okupacinė administracija, ten dalijasi maistu su vietiniais ir pan. Tai jau pradėjo plisti rusų informaciniuose tinkluose. Rusija susidomėjusi ėmėsi lyginti, kokie jie mūsų okupantai, ir kokie mes jų okupantai. O tai labai skirtingos okupacijos. Na, nes mes tikrai atstovaujame visiškai skirtingas civilizacijas.

Ir manau, kad smūgis tai priedangai Sudžoje buvo visiškai apgalvotas, nes iš karto buvo paleista per visą rusijos propagandą, kad tai mes smogėme.

Tai yra, kad ukrainiečiai tyčia susprogdino, net ne, kad ne pataikė į ten, o tiesiog padėjo sprogmenis. Na, kaip savo laiku jie…

Na, žiūrėkit, buvo dvi versijos – protingesniems ir visiškai kvailiems. Kvailiems buvo versija apie sprogimą. gudresniems ji… „Ne, ne, ne, kodėl jie tyčia sprogdintų, bet jie tokie kreivarankiai, kad jie, kad ten pataikė, sprogo“ ir pan. Na, betgi bet kuriuo atveju tikrai ne jie.

O kaip mes? Tas jiems taip įprastas modus operandi… Na, toli nenuklyskime ir ilgam neišsiskirkime.

Taigi, mes kovojame su diktatoriumi, kuris, tam, kad pirmą kartą tiesiog laimėtų rinkimus, tada, kai jam dar reikėjo laimėti būtent tikruose rinkimuose, jis dėl to ėmė ir susprogdino kelis gyvenamuosius namus su rusais. Tada jis nužudė 300 rusų ir tai suvertė čečėnams. Tik todėl, jog tokia buvo dalis rinkiminės technologijos – paimti ir susprogdinti kelis gyvenamuosius namus su savais rusijos piliečiais. Taigi, kalbame apie režimą, kuriam vadovauja tokie žmonės.

Taigi man atrodo, kad Sudža – visiškai ne atsitiktinumas. Tai tiesiog visiškai jų stilius. Pradėjo per daug gerėti, sakykim, santykiai tarp okupuotos Kursko srities gyventojų ir mūsų ten esančios Ukrainos administracijos. Viskas. Vadinasi, reikia tai stabdyti, vadinasi, vėl skubiai reikalingi „ukrofašistai“, skubiai reikalingos nelaimingos „ukrofašistų“ aukos. Na va, komanda duota, aukos užtikrintos.

Netgi taip. Beje, atsklinda šviežių naujienų. Išties (dabar cituoju) vyksta bepiločių orlaivių antskrydis rusijos Kaukaze. Skrydžiai apriboti įvesti Vladikaukazo, Grozno (Džochar Gala) ir Mahačkalos oro uostuose. Rodos, kad šis rytas gali būti ne mažiau įdomus nei praėjusi naktis. Betgi gerai, Astrachanės sritį perskridome, buvo kažkokios pretenzijos ir iš Volgogrado srities. Dabar – iš dar toliau. Vadinasi, kas skrenda, priskrenda, ir vis toliau. Dar viena istorija…

…taigi rusijos Kaukazo. Lai Kaukazas dabar prisimena, kad jis iš tikrųjų nėra toks jau rusiškas. Ir atitinkamai yra labai geras būdas išsigelbėti nuo visų šitų antskrydžių – vėl nebebūti rusais, nes mums nėra dėl ko ginčytis su Kaukazo tautomis, mes su jomis nekariaujame.

Na taip, tai tiesa.

Apie nepilotuojamas sistemas, apie tai, kaip mes pasiekiame paritetą kokybės ir naikinimo galios atžvilgiu. Netgi oro pajėgos jau pripažino, kad yra tam tikrų nepilotuojamų aparatų, galinčių gabenti 250 kg bombą. Be to, ta bomba jau atsidūrė nuotraukoje, padarytoje nežinia kur ir nežinia kokomis aplinkybėmis, galbūt numušto aparato. Na, šiaip, jis gulėjo pilvu aukštyn su ta bomba. Taigi, tikriausiai buvo numuštas kažkoks mažas vieno stūmoklinio variklio lėktuvėlis.

Betgi bomba ten gana rimta. Tai irgi dalis to darbo, kur mes dar neturime daug raketų. Betgi, jei dronas gali nuskristi 2 000 km su galimybe grįžti, kaip sakė oro pajėgose, ir gabenti bent jau vieną 250 kg bombą, o ten dar buvo kažkokia minosvaidžio mina pririšta, bent jau nuotraukoje matyti. Na, kažkokia nauja to progreso dalis?

Na, tai yra bendro proceso dalis. Jei pas rusus viskas paremta masine gamyba faktiškai vieno tipo tolimojo nuotolio dronų, būtent „šachedų“, o iš tiesų „geranių“. Na, dar atskirai matomos „herberos“ kaip klaidinantys taikiniai. Faktiškai dviejų tipų tolimojo nuotolio dronai, bet masiškai gaminami. Pas mus gi reikalai visai kitokie.

Pas mus ta programa prasidėjo nuo daugybės skirtingų garažinių startuolių. Tad šiandien turime apie dvi dešimtis skirtingų variantų tolimojo nuotolio dronų, įvairaus efektyvumo, kurių kainos ir kokybės santykis taip pat įvairus. Dalis jų dar gaminama kaip prototipai ir jų serijinė gamyba menkai išplėtota, kai kurių serijinė gamyba jau gan gerai išvystyta. Ir kiekvieną kartą mes panaudojame viską, kas tuo metu pagaminta. Pakeliame į orą viską, ką galime. Taigi, net per tą pačią ataką gali būti panaudoti šešių ar septynių skirtingų tipų tolimojo nuotolio dronai. Ir dabar vieną iš jų paminėjote. Tai kaip tik toks improvizuotas tolimojo nuotolio bombonešis. Kadangi rusai jau žino, kas tai per paukštis ir iš kur, tai ir mums nebėra ko slėpti.

Ten tikrai, deja, bent vienas ir jiems pakliuvęs pakankamai sveikas… Aš taip pat mačiau tą nuotrauką. Ne, jis nenumuštas, tik, matyt, labai kompetentingai nusodintas radijo elektroninės kovos priemonių pagalba. Čia taip pat nereikėtų jų nuvertinti. Jie labai aktyviai dirba radijo elektroninės kovos srityje, na, lygiai taip pat, kaip ir mes. Be to, jei mūsiškiai įsigudrina radijo elektroninės kovos priemonėmis dalį „šachedų“ apsukti atgal į rusiją ar pasukti į Baltarusiją, tai logiška, kad ir jiems taip pat kartais pavyksta ką nors panašaus padaryti.

Ta tolimojo nuotolio bombonešio istorija tiesiog labai būdinga garažų startuoliams. Taigi, prieš karą turėjome įmonę, gaminusią mažus sportinius lėktuvėlius, ir tie sportiniai lėktuvėliai buvo paklausūs ne tiek Ukrainoje, kiek pasaulinėje rinkoje, tokie, sakykim, orientuoti į aviatorius mėgėjus, kuriems reikia kuo pigesnio vienviečio ar dviviečio lėktuvo. Mes tai gaminome. Taigi sportiniai lėktuvėliai buvo perdaryti į tokius dronus.

Dviviečiam lėktuvui 250 kg bomba – visiškai normali apkrova, ir net, sakykim, 500 kg bomba visiškai atitinka naudingą apkrovą, kurią gali gabenti tokio galingumo orlaivis. Na, jie tiesiog buvo perdaryti kuo paprasčiau. Buvo pakeista valdymo sistema į nepilotuojamą ir padarytas absoliučiai banalus vienos bombos laikiklis po lėktuvu. Taigi, tam tikru mastu, tik pritaikyti nepilotuojamam valdymui, pritaikyti e-valdymui iš nuotolinio valdymo pulto už tūkstančio kilometrų, buvo atkurti pirmieji primityvūs Pirmojo pasaulinio karo bombonešiai.

Pirmieji bombonešiai taip ir atrodė – toks mažas aeroplanas, o po juo iš apačios pakabinta viena didelė bomba. Mes padarėme tą patį, tik su šiuolaikiška to tolimojo valdymo sistema. Ir, svarbiausia, kainos ir kokybės santykio atžvilgiu tai yra puikus sprendimas. Nes gi, kai jis priskrenda, tai 250 kg bomba, o aš sakau, jog yra versija ir su 500 kg bomba, jau gali pridaryti labai rimtų nuostolių. Tai jau tai, kuo būtų galima išvesti iš rikiuotės labai rimtą objektą. O jei netgi ir nepriskrenda, na, tai mes netekome pigaus sportinio lėktuvėlio.

Gerai. Beje, naujienos vis dar plaukia. Manau, kad šis rytas bus gana dinamiškas. Orenburgo dujų perdirbimo gamyklos visas personalas buvo evakuotas dėl oro pavojaus. Tai toks pranešimas. Yra visiškai neabejotinas vaizdo įrašas. Atsiranda nauji vaizdo įrašai apie tai, kur ir kas jau sprogo bei dega. Štai Astrachanės dujų perdirbimo gamykla, na jau aiškiai matosi, kad ten dega, liepsnoja visai neblogai. Volgogrado gamyklos teritorijoje yra mažiausiai 11 gaisrų židinių ir tai jau patvirtinta iš palydovų.

Jeigu grįžtume prie tų tezių, kurias išsakė ir kurias, beje, netgi demonstravo ir rodė, kaip sakoma, pagal radijo pasiklausymus trečiosios šturmo brigados vadas ponas Beleckis. Jis ten netgi bendravo su karo belaisviais ir jiems demonstravo jo brigados perimtus radijo pokalbius apie tai, kad…

Na, vienas rusų vadas sako kitam: „Klausyk, aš žiūrėjau į tavo tame padalinyje tuos du, trumpai sakant, seniokus. Jie vos pasivelka ir jie atsilieka, jie nebe tokie greiti. Tu juos kur nors neutralizuok 200-aisiais, nes jie tau tik trukdo“.

O tas atsako: „Taip, gerai, bet aš tai padarysiu rytoj ryte. Šiandien tegu jie dar dėžes šiek tiek panešioja. Na, o vėliau jie tikrai man nebereikalingi“.

Ir taip jie kalba apie savo karius. Mūsiškiai tai perima iš radijo perklausų. Taigi jie tai pristato karo belaisviams ir klausia jų, ar iš ties jie ėjo savųjų lavonų kilimu?
„Na, taip, buvo ir taip. Ir ką? Na, ką mes čia padarysim?“

Man atrodo, kad kol kažkas neatsitiks pas juos… Na, pėstininkų jie vis dar turi daugiau. Dabar jie ir kariauja daugiau su pėstininkais, nei su artilerija. Tas pats Beleckis sako, kad sviedinių trūksta ir mums, ir jiems, ir net artilerijos vaidmuo šiek tiek sumažėjo, nes viską, kam neužtenka artilerijos, uždengiame dronais.

Bet šios istorijos apie „pas tave ten du per lėti. Užmušk juos ir užkask“. Na, arba dar labiau mane „nudžiugino“ kita istorija, kai, reiškia, kažkokius tris šturmuotojus jau įrašė į 200-uosius, tai yra, į žuvusius, o po kurio laiko jie išlenda, ir vėl per radijo pasiklausymus: „kodėl mes, trumpai sakant, turėtume nervinti štabo viršininką?“ Taigi juos ,,užvertė‘‘ savi, tiesiog kad nereikėtų gadinti dokumentų. Na, jau parašyta, kad jie 200-ieji, tai kam, trumpai tariant, gadinti kažkam nervus. Kaip tai iš vis gali šauti į galvą?

Betgi kariuomenė vis tiek toliau kovoja prieš mus.

Pavelai, apie tai prieš kelias minutes kalbėjome Sudžos kontekste. Mes ir jie tikrai atstovaujame dviem visiškai skirtingoms civilizacijoms. Tai iš tikrųjų dvi tokios skirtingos vertybių sistemos, kad, taip, mums iš tikrųjų neįmanoma suprasti, kas jie dabar yra.

Dabar neturime pakankamai laiko giliai analizei, kada jie tokie tapo. O gal, tiesą sakant, jie visada tokie buvo? Tik nukrito kažkoks apdangalas, kuris ten buvo iš viršaus uždėtas? Kas žino. Bet faktas yra faktas. Jie tikrai yra tokie. Tai tikrai absoliutus blogis. Tai tiesiog Mordoras. Ir, na, ten jie tikrai turi supergalią… Beje, tai vienintelė jų supergalia, kad jie iš principo neturi jokios sampratos apie gyvybės vertę. Ir tai taikoma ne tik priešiškam gyvenimui, tai yra mūsų gyvenimui, jie taip pat neturi jokio supratimo apie savo gyvenimo vertę.

Ir taip. Tai tikrai baisi jėga, nes labai sunku kovoti su priešu, kuris iš principo neskaičiuoja savo nuostolių. Betgi, jei priešas neskaičiuoja savo nuostolių, o tuo tarpu jie kaupiasi… Ir jei atkreiptumėte dėmesį į tokią statistiką, o „Deep State“ kaupia tokią nemalonią tų absoliučiai mėsos šturmų statistiką, besiropščiant per tą tikrai lavonų kilimą, o tai tikrai taip yra, tai nėra perdėta, tai iš tikrųjų yra būtent taip.

Kiek teritorijos jie pamažu išspaudžia nuo mūsų? Taigi. Per pastarąjį mėnesį, ypač per pastarąją savaitę, tas tempas gerokai sulėtėjo. Tačiau jie vis dar išspaudinėja mūsų teritorijos po truputį. Jie vis dar puola. Ir, tiesą sakant, ne vienam mūsų miestui vis dar gresia labai didelis pavojus.Iš tikrųjų mes dar galime prarasti ir Kupjanską, ir Pokrovską, ir bijau, kad dar daugiau, nes rusijos federacijos armija dar labai didelė.

Tačiau, nors kovų intensyvumas niekada ir nesumažėjo, bet pasistūmėjimo tempas jau sumažėjo maždaug perpus, palyginus su ankstesnėmis savaitėmis. Tai tiesiog tiesioginis rezultatas to, kad jie pamažu baiginėjasi. Nors mums ir nemalonus tas žodis „pamažu“, bet jie pamažu baiginėjasi.

Nes gi iš esmės jie pririnko labai daug, tačiau jie turi didžiulę problemą būtent dėl pakeitimo tų, kurie iškrenta. Tai yra, rinkimas sustojo. Praktiškai viskas.

Tokių, kokius matėme tuose vaizdo siužetuose, tų, kurie „o ką mes galime padaryti“, atėjusių savanoriškai, dauguma jau iškrito. Aišku, dar yra keletas nepribaigtų „mobikų“, dar nuo 2022-ųjų. Tačiau be 2022-ųjų „mobikų“ pagrindinė masė – tai atėjusieji dėl pinigų. Būtent ta masė ir baiginėjasi.

Pasirodo, kad esmė ne pinigų kiekyje, ne išmokų dydžiuose,  o ten, kad apskritai net Mordore žmonės vis tik skirstosi į tuos, kurie yra pasirengę parduoti savo gyvybę už pinigus, ir tuos, kurie nėra pasiruošę. Ir tų, kurie yra pasirengę, jau nebėra.

Papildymo problema yra didžiulė, nuostoliai, priešingai, didėja kiekvieną savaitę.

Tad tokioje situacijoje ir pasireiškia tokie kūrybiški sprendimai, kaip patrankų mėsos pirkimas iš draugo Uno. Tai tikrai ne iš gero gyvenimo. Betgi ir tokie sprendimai, matyt, nesuveikė, nes draugo Uno patrankų mėsa pasirodė nekokybiška. Jie pasirengę mirti už savo vadą, jie tikrai nepasiduoda į nelaisvę, visiškai rimtai susisprogdina granata, kaip filmuose, viskas taip. Betgi, laimei, būtent kovinio pasirengimo lygis visiškai neatitinka šio karo reikalavimų. Na, o kario užduotis fronte – ne mirti už savo vadą, kario užduotis fronte – priešingai – nužudyti savo priešą. Taigi, ačiū Dievui, paaiškėjo, kad… Na, sakau, jie paruošti kaip statybų batalionui. Beje, jų armija paskutinį kartą kariavo 1953 metais.

Taigi visa tai ir išlindo. Tai yra, tikrasis korėjiečių kovinis efektyvumas, laimei, pasirodė itin kuklus net lyginant su už pinigus pasamdytais rusais, visokiais skolininkais, alimentininkais – tuo pagrindiniu kontingentu, kurį surinko pastaraisiais mėnesiais.

Taigi, tiesą sakant, rusija pamažu išsikvėpinėja, išsikvėpinėja ir puolančioji armija. Taigi, taigi, žudydama savus ir slinkdama lavonų kilimu, bei ir ji pamažu išsikvėpinėja. O tuo tarpu dar stipriau, išties, išsikvėpinėja visa jų karinė-ekonominė mašina dėl tų mūsų tolimų atakų.

Taigi, tai yra procesas ir jam reikia daugiau mėnesių tiek fronte, tiek ten, rusijos užnugaryje. Bet kalba sukasi būtent apie mėnesius. Ir kalba sukasi taip pat apie tai, jog jų armija čia po truputį mažėja.

O mes įvykdome vis daugiau tokių tolimų smūgių, kurie jau perėjo nuo kiekybės prie kokybės, ir laužome tą mašiną.

Gerai, gerai. Ačiū už pokalbį ir paaiškinimus.

Su mumis kalbėjosi rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.

Parengė LL. Redagavo V.K.

kariuomeneskurejai.lt