Lietuvoje nuo vasario 6-osios pasirašinėjama Vilniaus miesto savivaldybei skirta peticija, raginanti sostinėje nukelti Petro Cvirkos (1909-1947) paminklą, sukurtą dailininko-architekto Igno Laurušo. Vilniečių iniciatyvinės grupės peticijoje „Už Petro Cvirkos paminklo nukėlimą“ rašoma, jog tokių „balvonų“ Lietuvoje dar yra apie 160 ir vienas jų – paminklas sovietiniam politiniam veikėjui P.Cvirkai. Teigiama, jog Rusija tokius paminklus-ideologinius simbolius išnaudoja kaip savo informacinio karo įrankį.
Rusijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, Guseve (Gumbinė) buvo dažais apipiltas vos pastatytas Kristijono Donelaičio paminklas. Nors lėšų šiam paminklui skyrė ne tik Lietuvos valstybė, bet ir Kaliningrado srities administracija. Sovetske (Tilžėje) iki šiol nėra muziejaus šiame mieste gyvenusiam Vydūnui. Tad su simboliais, šiuo atveju – lietuviškumo, kovojama ne tik Lietuvoje.
Bet esama ir kitokių kultūrinių patirčių. Florencijoje (Italija) išliko paminklai net patiems žiauriausiems Medičiams. Išliko ir pačių žiauriausių senovės Romos imperatorių bei karvedžių statulos. Kita vertus, nors norvegai vertina savo tautiečio, rašytojo, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno kūrybą, tačiau vis vien jį ir jo žmoną nuteisė už kolaboravimą su naciais. 1948 m. Norvegijos teismas pripažino K.Hamsuną tėvynės išdaviku. Norvegijoje nepamatysi K.Hamsuno statulų.
O peticiją „Už Petro Cvirkos paminklo nukėlimą“ šiomis dienomis pasirašinėja ne tik vilniečiai. Tiesa, ne itin energingai. Peticija dėl Kauno centrinio pašto pastato išsaugojimo startavo daug energingiau. Gal piliečiai mano, kad yra rimtesnių užsiėmimų nei vartyti statulas? Apie tai kalbuosi su viena iš peticijos iniciatorių, Vilniaus universiteto Rusijos ir Rytų Europos kurso magistrante Kamile Šeraite. Ji, beje, dirba Seime – yra Lauryno Kasčiūno sekretorė-padėjėja.
– Kaip manote, ar Vilniaus miesto savivaldybė sureaguos į jūsų peticiją?
– Mes labai tikimės, kad sureaguos.
– Bet Petras Cvirka juk buvo geras rašytojas. Tarpukario Lietuvoje už novelių rinkinį „Kasdienės istorijos“ 1938 metais laimėjo „Sakalo“ leidyklos premiją.
– Rašytojas jis geras, bet paminklas pastatytas ne rašytojui, bet sovietiniam politiniam veikėjui. Jau nekalbant, kad devynerius metus stengėsi patekti į kolaborantus.
– Tačiau Rusijos bolševikai, nors ir išžudė monarchus, po Spalio revoliucijos vis vien Leningrade (Sankt Peterburge) nenugriovė paminklo carui Petrui Pirmajam. „Varinis raitelis“, sukurtas XVII a. iki šiol stovi. Tad kuo anas Petras skiriasi nuo mūsų Petro? Jei net bolševikai savo Petrą paliko.
– Mes kuriame savo istoriją ir lygiuojamės į kitokias valstybes nei Rusija. Galvojame, ką savo skulptūromis pasakosime ateities kartoms. O kolaborantų statulų vieta – Grūto muziejus.
– Bet ir prancūzai kadaise per buržuazinę revoliuciją vieni pirmųjų Europoje nukirsdinę savo monarchus vis vien paliko stovėti Liudviko XIV statulą!
– O dėl kolaborantų, – jei sugebėjome atsikratyti Žaliojo tilto skulptūrų, tai turime sugebėti atsikratyti ir šito paminklo. Jį būtų galima Grūto muziejuje eksponuoti, o Vilniuje prie Petro Cvirkos paminklo net nėra jokios istorinės nuorodos. Nėra jokio prierašo. Nors paminklas daug didesnis nei Jono Basanavičiaus. Tokioje vietoje kolaborantui ne vieta. Jis net ne vilnietis. Juolab aplinkinių gatvių vilniečiai skundžiasi, kad neturi parko, kur vaikus galėtų nuvesti. Paminklą nukėlus ir sutvarkius aplinką, čia galėtų būti puikus parkas.
– O koks kitas paminklas galėtų tame parke stovėti?
– Galėtų pastatyti paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui. O gal buvusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui (Ronald Reagan), nepripažinusio Lietuvos okupacijos, pavadinusio Sovietų Sąjungą blogio imperija. Bet patys vilniečiai turėtų nuspręsti.
– Bet ar nėra Lietuvoje rimtesnių problemų nei paminklų statymas bei vartymas? Man, pavyzdžiui, visiškai patiko paminklas prie Kryžkalnio. Retas tą paminklą vadindavo „Kryžkalnio motina“, dažniau – „Raseinių Magde“. Bet pats paminklas buvo įspūdingas. Vairuotojai jau iš tolo pamatydavo, jog artėja prie Kryžkalnio. Gal per daug energijos skiriame simbolių vartymui bei statymui?
– Mūsų mintis – nukelti šį paminklą ir pakeisti skvero paskirtį. Norisi žinoti savo valstybės istoriją. Bet dabar valdžia iš viso vengia statyti paminklus. Pavyzdys – Lukiškių aikštė. Norisi negyventi tarp tuščių erdvių, kažkokius sprendimus priimti, o mūsų valdžia sprendimų vengia. Bet kas pasirūpins mūsų Lietuvos istorija, jei ne mes patys?
Man tai atrodo, kad ir hipotetiniais 129 „nepriklausomybės” metais nebus paminklo Lukiškių aikštėj, nes lietuvaičiams daug geriau sekasi griauti, nei kurti. O jei kam kyla neteisingų minčių, visada galima apšaukti visokiais negražiais žodžiais…
Du broliai sakartvelai, iš kurių vienas medžiotojas, geria vyną. Begeriant susiginčijo. Nemedžiotojas ir sako: „Štai tu drąsuolis, kai esi su šautuvu, o ką tu darytum, jei būnant miške be šautuvo, užpultų meška? -Lipčiau į medį,- pasakė medžiotojas. -O jei medis netrėtų šakų? -Šokčiau į upę. -O jei ir upės nebūtų? -Bėgčiau. -Bet meška juk greitesnė. -Klausyk, kieno tu brolis, mano ar meškos?”. Skaitydamas straipsnį prisiminiau šį anekdotą, nes nesupratau kieno pusėje- jo autorius: ar balvonų, ar jų priešininkų? Ir dar. Šių laikų italus nuo Romos imperatorių laikų skiria tūkstantmečiai, todėl jie į išlikusį tų laikų reliktą gali žiūrėti kitaip negu moralus lietuvis į balvonus. Lietuva juk sovietinių okupantų buvo išprievartauta. Bent man būtų keista, jei pvz. žaginta moteris savo noru pastatytų paminklą žagintojui. Tad istorija čia nei prie ko. Manau, kad tai prosovietikų, ar žmonių neturinčių tautinės savigarbos pastangos tuos balvonus išsaugoti. Man bjauru klausytis tų, kurie iš didelio rašto, ar kvailumo, ginčijasi dėl Lukiškių aikštės memorialo, kuriame Vytis tik jo akcentas, kaip jį reiktų pavaizduoti.Tuos žmones galima būtų prilyginti Putino ideologiniams darbuotojais Lietuvoje, kurie gyvena mūsų valstybės sąskaita. Mat nepriklausomybei jau net 29-eri metai, o memorialo, per tuos ginčus, vis nėra. Kur du lietuvaičiai, ten trys partijos.