Ne visi pasaulyje tiki Rūtos Vanagaitės plepalais. Į grafomaniją linkusi autorė, apšmeižusi partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, šiuo metu važinėja po JAV ir drabsto savo Tėvynę purvais. Tačiau ne visi R.Vanagaitės fantazijomis tiki. A.Ramanausko-Vanago dukterį Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, gruodžio 14 d. šventusią savo gimtadienį, asmeniškai aplankė ir pasveikino Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas.
Ambasadorius perdavė legendinio partizano dukrai linkėjimus ir socialiniuose tinkluose. Netenka abejoti, kad tokio lygio diplomatas dėl A.Ramanausko-Vanago asmenybės ir reputacijos išreiškė ne tik savo, bet ir oficialią Izraelio poziciją. Juk didvyrius, žuvusius dėl savo Tėvynės, vienodai gerbia visos neokupuotos valstybės ir jų tautos.
Izraelio pozicija išreikšta subtiliai. Tiesiogiai neįžeidžiant nusiplepėjusios R.Vanagaitės. Nes mūsų tėvynainė R.Vanagaitė yra ne Izraelio, bet Lietuvos problema. Dviejų tautų – žydų ir lietuvių – skaudulius, neužgijusius per daugiau nei septynis dešimtmečius, gali kažkiek apmalšinti tik subtili, o svarbiausia – TEISINGA istorijos traktuotė. Neprikuriant nesąmonių apie mūsų kankinius, kurie jau negali apsiginti. Garbinga pasmerkti žydšaudžius. Bet negarbinga apšmeižti tuos, kurie nė kiek neprisidėjo prie holokausto tragedijos. Šmeižti vien todėl, kad vienai „rašytojai“ taip atrodė.
Izraelio ambasadorius apgynė A.Ramanausko-Vanago reputaciją subtiliai. Be abejo, prieš tai susipažinęs su istoriniais šaltiniais. Būtent subtilumas ir TIESA turėtų dominuoti lietuvių ir žydų santykiuose. Rėksmingieji, kerštingieji variantai netinka. Jie gimdo tik abejotinas Vanagaičių tiesas. Bet juk yra daug rimtesnių rašytojų, savo kūriniais ir asmenybe rodančių kelią, kaip reikėtų traktuoti mūsų bendrą istoriją ir bendras dramas. Talentingasis rašytojas, šiuo metu Izraelyje gyvenantis Grigorijus Kanovičius, romanuose pasakojantis apie savo tėvynainių gyvenimą Lietuvoje, taiko būtent subtilų, nors ir tragišką naratyvą apie lietuvių, žydų kasdienius santykius ir tragišką savo tėvynainių žūtį. Apie žydus amatininkus, mylėjusius, auginusius vaikus ir dingusius, nužudytus žydus, stebinčius Lietuvą nuo debesėlio. Tai nėra visos Lietuvos apkaltinimas. Tai faktų įvardijimas. Nepaverčiant visų lietuvių žydšaudžiais ar šventaisiais. Tai nėra isteriškas R.Vanagaitės lakstymas po pasaulį ir interviu dalijimas bet kokiam TV kanalui, kuris nori pažeminti Lietuvą.
Jei žydų tautybės asmuo lakstytų po pasaulį šmeiždamas Izraelį ir savo tautiečius, jis sulauktų tautiečių pasipiktinimo ir atitinkamo atkirčio. Izraelis nebijo kritikuoti savo valdžios, jei ji būna korumpuota. Nepabijojo už ekonominį šnipinėjimą nuteisti savo tautietį, Lietuvoje gimusį verslininką Šabtajų Kalmanovičių. O mes, lietuviai, kai R.Vanagaitė laksto po pasaulį, šmeiždama savo Tėvynę, net nedrįstame pradėti ikiteisminio tyrimo. Prokuratūra nedrįsta. Tad viena Rūta garsina Lietuvą plaukimo baseinuose. Kita Rūta toliau garsina Lietuvą savo šmeižtais.
Ačiū už straipsnį, kuris parodo, kaip žema šmeižti savo TĖVYNĘ – LIETUVĄ.