Ozolas apie Landsbergį

Iš R. Ozolo “Tikiu, nes žinau (Gyvenimo darbai)”

Apie 1988 birželio 24 mitingą Vilniuje, palydint delegatus į TSKP XIX konferenciją:

„Kalbėjo daug kas – V. Petkevičius, K. Prunskienė, Z. Vaišvila, V. Daunoras perskaitė sąjūdžio reikalavimus XIX TSKP konferencijai.

Tačiau tik V. Landsbergis pasakė tai, kas buvo iš tiesų esminga, kas tapo visa Sąjūdžio veikimo ideologija, jo asmeninės įtakos stiprinimo ir stiprėjimo metodika, o iš dalies – ir mūsų šiandieninio gyvenimo stiliumi.

Principinę kalbos vietą pacituosiu ištisai: „Manau, kad ir respublikos vadovybė yra pajutusi tam tikrą klaidą, tikiuosi ir tam tikrą gėdą, ir galbūt tai yra garantija, kad šie netikri rinkimai bus paskutiniai netikri rinkimai Lietuvoje. Taigi, nenorėdami užgauti tokioje padėtyje atsidūrusių žmonių, mes vis dėlto konstatuojame, kad jie nėra čia esančių ir visų kitų mus remiančių delegatai. Bet jie gali tapti mūsų delegatais. /…/ Jeigu delegatai grįš iš Maskvos, priėmę, kartu su kitais delegatais, žmonėms ir Lietuvai gerus nutarimus, mes pasakysim: tai buvo mūsų delegatai. Jeigu ten bus priimti blogi nutarimai, bet Lietuvos delegatai balsuos prieš arba išeis iš balsavimo, mes pasakysim: tai buvo mūsų delegatai. Na, o jeigu ten bus priimti blogi žmonėms ir Lietuvai nutarimai ir šie delegatai balsuos už, tai mes pasakysim, kad ten buvo ne mūsų delegatai, be abejo, jeigu spėsim tą pasakyti.“

Visiems itin patiko paskutinieji žodžiai: jie rodė netoliese esant bedugnę, kurią puikiai matom, bet einam jos pakraščiu. Tokia Ezopo kalba tuo metu itin vertinta didžiumos tautos. Tačiau esmė buvo išsakyta formule: jeigu darai gerai, esi mūsų, jeigu blogai – ne mūsų. Tai buvo birželio 2 dienos Balso iš salės reikalauta formulė: gal ne jie gali neleisti, gal neleisti galime mes?

Bent jau kalbos lygyje Sąjūdis su šia formule kontrolę ėmė į savo rankas. Tai buvo tai, ko reikėjo tiek Sąjūdžio iniciatyvinei, tiek mitingų žmonėms: padėtį kontroliuoti imame mes! Dabar reikėjo gilinti, kas pradėta, ir stengiantis labai nesuklysti, eiti toliau.

Tai ir buvo padaryta XIX TSKP konferencijos delegatų sutikimo mitinge Vingio parke liepos 9 dieną ir Molotovo–Ribentropo pakto metinių minėjimo mitinge taipogi Vingio parke rugpjūčio 23 dieną, dviejuose didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose.

Ne veltui po palydų mitingo Vytautas Landsbergis namuose atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį ir padėkojo.

Aš tada dar nesupratau tos kalbos konceptualumo. Buvau susirūpinęs, kad mitingas vis dėlto įvyktų, tad koregavau žaliaraiščių (Sąjūdžio apsaugos) darbą ir ėjau prašyti, kad V. Terleckas suvyniotų vėliavas bent kol A. Brazauskas, V. Beriozovas ir kiti iš LKP vadovybės sulips į tribūną, prižiūrėjau surinktų pinigų skaičiavimą „Talkos“ patalpose Pionierių rūmuose, o po mitingo buvau labai pavargęs.

Tik dabar, kaip jau galima aiškiai pasakyti, kad visa V. Landsbergio politika buvo konfliktuojantis bendradarbiavimas su kairiaisiais, ir visų pirma A. Brazausku ( „R. Pakso skandalo“ metu V. Landsbergis A. Brazauską buvo paskelbęs netgi demokratijos Lietuvoje garantu!), su visu savo prasmingumu išryškėja ir anoji konferencijos delegatų klasifikavimo lentelė: galimybė būti politine figūra yra tokia plonytė, kad ji gali būti sustiprinta tik nuoseklesniu lojalumu.

Tik dabar, kaip jau galima aiškiai pasakyti, kad visa V. Landsbergio politika buvo konfliktuojantis bendradarbiavimas su kairiaisiais

Ar buvo kas nors iš Iniciatyvinės subrendęs tokiam mąstymui ir tokiam veikimui? Nebent Virgilijus Čepaitis, ką jis ir pademonstravo, tapdamas Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi, o paskui ir pilkuoju kardinolu, 1991 metų sausio 13 naktį žengiančiu tribūnon ir kviečiančiu veikti.

Tačiau kaip tokia „anos pusės“ permetimo, perkėlimo „šion pusėn“ idėja galėjo susiformuoti V. Landsbergio sąmonėje?

Mes juk sakėm kitaip: žingsnis po žingsnio. Tai reiškė, kad nežymiai peržengiama leistinumo riba, įsitvirtinama užimtoje „teritorijoje“, o tada vėl užimama nauja. Tai neturėjo nieko bendra su „anos pusės“ įsileidimu „šion pusėn“ – užimta teritorija, priešingai, buvo atimama iš „anų“, išvaloma, o tada imamasi naujos.

Mes, bent jau didžiuma iš Iniciatyvinės, tada nė nesupratom, kad paskelbtoji bendradarbiavimo koncepcija reiškia, jog bendradarbiauti galima su bet kuo, jeigu tik jis pripažįsta mus, t. y. mane, kuris mus valdo.“

———————————-

Apie Sąjūdžio bendrosios programos rengimą Steigiamajam suvažiavimui, 1988 rudenį:

„Rugsėjo pradžioje viename iš Iniciatyvinės posėdžių, ilgai visiems malant niekus, aš atsistojau ir pasiūliau pagaliau imti rimtai dirbti ir parengti – tarp kitų – ir dokumentą dėl atsiskyrimo.

V. Landsbergis oponavo, kad jam priimtinesnis žodis apsisprendimas, nes TSRS ateitį piešianti taip gražiai, kad lietuviai gal norės joje pasilikti.

Kad ir galimas interpretuoti kaip humoras, pasisakymas paraidžiui buvo visiškai priimtinas Gorbačiovui. Nekalbant apie A. Brazauską. Sąjūdis buvo apdovanotas Sporto rūmais suvažiavimui rengti. Aš buvau priskirtas Sąjūdžio radikalams ir sugretintas su LLL.

V. Landsbergis treniravosi žaisti dvigubus žaidimus, jau tada gana ciniškai, nors kai kuriems atrodė, kad išmintingai, manipuliuodavo viskuo, imtinai iki pačios Nepriklausomybės sąvokos. Tokia, beje, pasirodė (jau Europos Sąjungos laikais) esanti jo „generalinė linija“.“

———————————-

Apie Sąjūdžio primininko išrinkimą:

„Kaip rašo V. Čepaitis savo knygoje „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“, „Realios kandidatūros į Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkus buvo dvi: V. Landsbergis ir R. Ozolas. Tačiau V. Landsbergiui pareiškus, kad jis sutiks imtis atsakomybės tik jo kandidatūrą parėmus vienbalsiai, R. Ozolas savo kandidatūrą atsiėmė“.

Reikalas buvo kur kas sudėtingesnis.

Man buvo nepriimtina sąlyga V. Landsbergio kandidatūrą paremti vienbalsiai – tai reiškė ne tik balsavimą už vieną asmenį, o susiklosčiusioj situacijoj – už Maskvos korespondento pasiūlytąjį, bet ir galimybę ateityje išmušinėti Tarybos sprendimus apeliuojant į besąlygiško lojalumo Tarybos pirmininkui sąlygą. Tačiau aš nebegalėjau prieštarauti, ir išeities nebuvo – galėjau savo kandidatūrą tik atsiimti.

Prieštaravimo V. Landsbergio reikalavimui galimybė buvo iš manęs atimta štai kaip.

Lapkričio 24 dienos vakarą, kai rytą pasirodė tas garsusis V. Kapeliušino „teikimas“, man pasiskambino Zigmas Vaišvila ir paprašė susitikti. Jis pareiškė, kad jie buvo susitikę su Vytautu Landsbergiu ir taręsi dėl galimybės tapti Tarybos pirmininku. Suvažiavime aš gavęs daugiausia balsų, neoficialiai esu tarsi ir įpareigotas vadovauti Tarybai, todėl Landsbergis norįs susitikti ir aptarti mudviejų santykius.

Mes susėdome į mašiną ir jau gilioj tamsoj nuvažiavom į kažkokią mašinų stovėjimo aikštelę. Persėdęs į kitą automobilį, pasisveikinau su Vytautu, kuris minkštu balsu pasakė turįs štai tokį jaunimo siūlymą.

Aš irgi laikiau esant nenormalią padėtį, kai nėra vieno atsakingo žmogaus, nuo pat Sąjūdžio įkūrimo ieškojau tų, kurie būtų nepajudinami idėjos žmonės, tuo labiau – būsimieji valstybės vadovaujantieji asmenys, pats svarbiausiu savo darbu laikiau „Atgimimo“ leidimą, todėl „jaunimo iniciatyvai“ beveik džiaugsmingai pritariau.

V. Landsbergis pasakė, kad laikai neramūs, visko galį būti, todėl jis norįs žinoti, ar aš sutinkąs būti jo pavaduotoju. Apie tai jis paskelbsiąs pirmajame viešame renginyje. O kad mes galėtume laikytis vienas kito atžvilgiu visiško pasitikėjimo, nuvažiavome į Rasų kapines ir prie J. Basanavičiaus kapo prisiekėm negailėdami jėgų kartu siekti Lietuvos Nepriklausomybės.

Pasipriešinimas vienbalsio parėmimo principui būtų buvusi akivaizdžiausia kovos dėl Nepriklausomybės išdavystė. Taip, Algimantui Čekuoliui pasiūlius, Vytautas Landsbergis buvo vienbalsiai išrinktas Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku.

Tą patį vakarą buvo priimtas nutarimas įkurti Sąjūdžio sekretoriatą. Atsakingu sekretoriumi buvo išrinktas Virgilijus Čepaitis, jau kuris laikas faktiškai ir tvarkęs visus organizacinius ir ne tik organizacinius Sąjūdžio reikalus.

Lapkričio 26 d., Katedros aikštėje į Maskvą palydint LTSR AT deputatus, V. Landsbergis prisistatė kaip Tarybos pirmininkas, mane paskelbdamas pirmuoju po savęs.“

———————————-

Iš R. Ozolo „Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika“
https://www.rofondas.lt/wp-content/uploads/2018/04/NS_2018_123.pdf

„Vieną vakarą mane sulaikė Vaišvila: norįs pasikalbėti. Pokalbis buvo neilgas: jie, keli jaunieji, maną, kad atėjęs laikas rinkti pirmininką. Jie apklausinėję Tarybos narius, ir dauguma yra linkę palaikyti Landsbergį. Mane siūlytų pavaduotoju. Jei sutikčiau, galėtų suvesti su Landsbergiu. Po pusmečio aš perimčiau pirmininkavimą.

Su Landsbergiu susitikom kažkur užmiesty, naktį, automobilių stovėjimo aikštelėj. Paskui mus abu jau vienoj mašinoj nuvežė į Rasų kapines, ir prie Basanavičiaus kapo abu prisiekėm kartu eiti į Nepriklausomybę.

Kitą dieną įvyko Tarybos posėdis, kurį V. Landsbergis aprašo daugmaž taip, kaip jis ir vyko.

Antras pakankamai ryškus epizodas toks.

Pusmetis senokai buvo pasibaigęs. Didžioji dalis Sąjūdžio Tarybos narių nuolat buvo Maskvoje, posėdžiavo TSRS liaudies deputatų suvažiavime arba jo komisijose. Sąjūdis Lietuvoje vegetavo. Į posėdžius susirinkdavo vos keletas žmonių.

Kartą iš Maskvos į Vilnių pakvietė sykiu važiuoti Virgilijus Čepaitis. Jis labai rūpinosi dėl Sąjūdžio neveiksnumo: Maskva gerai, bet Vilniuje neturėtume snausti – tuoj rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, reikia veikti. Man Maskva neberūpėjo: Molotovo–Ribentropo pakto demaskavimo darbas vyko gerai, o kita buvo nesvarbu. Aš irgi maniau, kad veikimas Lietuvoje darosi svarbesnis. Galėjau suprasti ir Čepaitį: jis buvo Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, gavo už darbą atlyginimą, todėl nesirūpinti dėl stagnacijos negalėjo.

Žodis po žodžio mes sutarėm, kad, matyt, reiktų surinkti tuos žmones, kurie taip neužimti Maskvoje, ir sudaryti kokią darbo grupę, tarsi Mažąją tarybą. Laikas jau būtų įvykdyti ir rotaciją.

Ilgai neatidėliodami, pradėjome posėdžius ir, rinkdami žmones kasdien, sudarinėjom darbų planus, skirstėmės darbus ir veikėm.

Landsbergis kažkaip šonu, žiūrėdamas į koridoriaus galą, bet ir matydamas mane, pasakė: „O kodėl aš turėčiau dirbti su tavim?“

Būtų per ilgas pasakojimas, kaip ir dėl ko paeiliui vieną po kito gavau tokius kaltinimus viršijant įgaliojimus ir net bandant užgrobti vadovavimą, kad kalbėti apie demokratijos principų pažeidimą dėl rotacijos nevykdymo nebebuvo galimybės. V. Čepaitis šypsodamasis apgailestavo.

Na, ir paskutinis epizodas. Jau susirinkus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri netrukus turėjo tapti tiesiog Aukščiausiąja Taryba, o dar kartą pervardinta vėliau – Atkuriamuoju Seimu. Pervardinimai, kaip matot, pradėti mūsų. Jau prasidėjus pasitarimams ir aiškinimuisi, kaip kas supranta tolesnį darbą, kaip vykdysim valstybės atkūrimą, dabartinių Seimo trečiųjų rūmų fojė pamačiau iki tolei kažkur pradingstantį Landsbergį ir sustabdęs paklausiau: „Ar nereikėtų mums pasikalbėti, kaip mes dirbsim toliau?“

Landsbergis kažkaip šonu, žiūrėdamas į koridoriaus galą, bet ir matydamas mane, pasakė: „O kodėl aš turėčiau dirbti su tavim?“

Pasakiau vienam, kitam, kad Landsbergis atsiribojo nuo manęs. Niekas netikėjo.

Tik Algirdas Patackas suprato. Suprato ir ką tai reiškia, ir kuo tai kvepia. Mat, jis žinojo Kauno sąjūdiečių dvejones, ką remti: Landsbergis dar nuo 1989 m. vasario 16 d., kur jis Kauno teatre ir užblokavo nepriklausomybės sąvoką, jiems kėlė nepasitikėjimą.

Buvo manančių, kad reikia remti netgi A. Brazauską. Visas dideles, ilgas ir įtemptas derybas su Landsbergiu nulėmė Algirdas Saudargas, pradėdamas ilgalaikės draugystės epopėją. Kauniečių parama Landsbergiui davė daug šansų, tačiau tuo atveju, jeigu savo kandidatūrą į Aukščiausiosios Tarybos pirmininkus iškelčiau ir aš, laimėjimas nebuvo garantuotas.

A. Patackas ir dar keli kauniečiai pasiteiravo, ar aš sutikčiau būti siūlomas AT pirmininko pavaduotoju V. Landsbergio komandoje. Ir paaiškino, kad tik tokiu atveju Sąjūdis gali laimėti.

Aš sutikau su sąlyga, jeigu man bus duotos garantijos viešai. Tai reiškė, kad Landsbergis savo pavaduotojų sudėtį su Sąjūdžio deputatais derina iš anksto bendrame pasitarime.

V. Landsbergis ilgai nenorėjo sutikti, bet pagaliau pasakė taip: Kuzmickas, Sakalas, Motieka ir Ozolas. Mano kandidatūra vis dėlto buvo pasiūlyta – tai padarė Vidmantė Jasukaitytė.

Aš atsisakiau ir pakviečiau remti V. Landsbergį. Kai išrinktasis pirmininkas siūlė kandidatus į pavaduotojus, vietoj mano pavardės pasakė Stankevičiaus pavardę. A. Patackas šoktelėjo, atsigręžė į mane baltom akim ir užsikniaubė ant savo stalelio.

Išrinktasis parlamento pirmininkas V. Landsbergis buvo laisvas – laisvas vykdyti arba nevykdyti susitarimus ir drąsiai pirmasis tą laisvę pasisavino ir pritaikė. O mes klausiam, iš kur mūsų toks laisvės – laisvės be krantų, be ribų – suvokimas.

Iš bendražygių, su kuriais paskui dorotasi vienas po kito, aš buvau pirmas. Gal dėl to buvo sunkiausia. Pirmam patirti išdavystę. Tiesa, ne paskutinę.

Dabar visa tai atrodo nebe taip tragiška. Bet nejuokinga, o to labai pageidautų cinikai.

Čia norėčiau iškelti paskutinį šio pranešimo klausimą: kiek visa tai, kas vyko ir įvyko, buvo ne tik nuo mūsų priklausoma ir kas iš tiesų priklausė nuo mūsų?“