7 vaikų mama Kristina Paulikė Lietuvos visuomenei puikiai žinoma kaip ilgametė kovotoja už Lietuvos šeimas. Iš pradžių ją buvo galima matyti piketuose, gelbstint į „Barnevernet“ rankas Norvegijoje patekusius lietuvių vaikus. Bet, regis, visai neseniai ji žengė į kitą barikadų pusę. Buvo paskirta socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patarėja šeimų klausimais. Tačiau jau du mėnesiai, kaip Kristina savo noru užvėrė ministerijos duris.
– Ne vienus metus visuomenė jus pažinojo kaip aktyvią kovotoją už Lietuvos šeimų gerovę. Tuomet sakėte, kad didžiausios Lietuvos problemos yra nebaudžiamas valstybės lėšų švaistymas, korupcija ir nomenklatūrinis valdymas. 2017 m. pradžioje prisijungėte prie socialinių reikalų ir darbo ministro komandos. Kokie didžiausi iššūkiai sprendžiant šeimų problemas tada pasirodė?
– Tiek būdama visuomenininke, tiek dirbdama valdžios struktūrose, kartojau ir kartosiu: pinigų užtektų, jei visa sistema (nuo savivaldybių ir jų įstaigų iki pat aukščiausių valdžios institucijų) lėšas naudotų atsakingai, skaidriai bei vieningai sutartų, kas šiame etape mūsų bendruomenei, šaliai yra prioritetas, į ką dabar turime nukreipti visas pajėgas ir kas dar turės palaukti. Akivaizdu, kad visų problemų vienu metu neišspręsim, todėl reikalingi etapai. Nors dėl kai kurių sričių didesnių diskusijų nekyla, tačiau vis dar jaučiamas fragmentuotas požiūris į įvairias valstybės sritis bei antklodės tempimas į save. Taigi, neišskiriant vienos konkrečios srities, didžiausias iššūkis – gebėti susitarti. Labai svarbus tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Ypač daug dirbti būtina su savivalda, kuri pirmiausia yra atsakinga už vietos žmones, šeimas.
Kalbant apie šeimos politikos sritį, lyginant su tuo, kas buvo prieš tris ir daugiau metų, pokyčiai akivaizdūs. Pradedant įvairiomis finansinėmis paskatomis, išmokomis, baigiant paslaugomis, būsto programomis ir pan. Žinoma, man apmaudu, kad kai kurie projektai, pvz., vaikų dienos centrai, vis dar įstrigę arba reikalauja detalios revizijos, vis dar trūksta paslaugų auginantiems vaikus su negalia, tačiau tikiu, kad ir tai išsispręs. Šeimos politikos srityje kažkokių ypatingų iššūkių nebuvo, nebent išsikovoti finansavimą vienai ar kitai priemonei bei tai, kad projektai ir programos nevėluotų.
– Dažnai valdžios kritikai, patys patekę į valdžią, kaltinami, esą „pakeitė gaidelę“… Ar pasikeičia požiūris, pakeitus barikadų pusę?
– Negaliu už visus kalbėti ir vertinti, vieni pakeičia, kiti ne, treti tiesiog imasi kitokios taktikos. Aš paprasčiausiai ėmiausi darbų, o kritiką, kai jos reikėjo, perkėliau į valdžios koridorius. Nelogiška ir tuo labiau neetiška būtų viešai kritikuoti savo įstaigą, kolegas, partnerius, kad ir kaip norėtųsi. O tik kritikuoti ir už nieką nebūti atsakingam labai paprasta ir netgi smagu. Kritika labai reikalinga, tačiau ji turi būti pamatuota, grįsta argumentais, siūlymais.
– Prieš dvejus metus buvote pasiruošusi emigruoti, nes už kritiką valdžiai darbo rinka jus „išspjovė“. Dabar galvojate, kad tada kritikuodama buvote neteisi?
– Deja, bet turime pripažinti, kad jei jau Lietuvoje nusiteikei reikalauti teisingumo, teks susitaikyti su tuo, kad gali būti tam tikrais būdais „suvalgytas“. Bent jau savo savivaldybės teritorijoj. Ne kartą vykdytos apklausos rodė, kad žmonės nori emigruoti ne tiek dėl mažų atlyginimų ar nedarbo, kiek dėl neteisingumo, nepagarbos ir korupcijos. Esu išvažinėjusi visą Lietuvą, savivaldybes, regionus, kur tekdavo neformaliai pabendrauti su gyventojais, ir beveik visada pajusdavau tą baimės atmosferą – žmonės bijo kritikuoti vietos valdžią, nes bijo nukentėti. Klausdavau žmonių, kaip jums gali pakenkti? Minimi įvairūs būdai: atleidimas iš darbo, pamokų skaičiaus mažinimas (pedagogams), psichologinis spaudimas, atlyginimo mažinimas ir t.t. Neįtikėtina, bet tai vis dar vyksta laisvoje Lietuvoje.
– Nuo pernai metų liepos 1 d. prasidėjus vaiko teisių apsaugos reformai Lietuvoje, su pasididžiavimu skelbiami skaičiai vaikų, kurie paimti iš šeimų. Ar nepaseksime Norvegijos „Barnevernet“ tarnybos keliu?
– Nenorėčiau plėstis šia labai jautria tema, nes tikrai daug apie tai diskutuojama, rašoma ir kalbama. Dėl objektyvumo reikia patikslinti skaičius. 2017 metais – į laikiną globą paimti 2524 vaikai, o per laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1d. iki spalio 3 d. laikinoji globa nustatyta 1757 vaikams ir iki šios dienos dar labiau sumažėjo. Bet kuriuo atveju, didžiuotis nėra kuo. Didžiuotis reikėtų, jei ženkliai sumažėtų vaiko teisių pažeidimų bei globėjų poreikis. Keista, bet to niekas neakcentuoja ir džiaugiasi didėjančiu globėjų skaičiumi savivaldybėse.
Pačioje pradžioje reformos su kai kuriais kolegomis bandėme patarti, į ką atkreipti dėmesį, deja, tuomet išgirsti nebuvome, o dabartinė situacija rodo, kad ir vėl esame priversti grįžti prie tų pačių klausimų. Visada sakiau, kad vaiko teisių institucijos turi būti ne policininkai, o pagalbininkai, nepriklausomai nuo besikeičiančių įstatymų. Daugelyje savivaldybių dirba puikūs ir empatiški specialistai, kurie geba bendrauti su šeimomis, nesukeliant įtampos, tačiau yra ir tokių, kurie dėl įvairių priežasčių (asmeninių savybių, mokymų ir patirties stokos) padaro klaidų, kurių pasekmės labai skaudžios. Klaidų darome ne tik mes, jų neišvengia ir kitos šalys, net ir ta pati Norvegija, kuri visai neseniai ėmėsi rimtai revizuoti savo vaiko teisių sistemą.
– Teko kalbėti ne su vienu gerbiamu specialistu, kuris, kviečiamas jungtis prie šios reformos, atsisakė, teigdamas, kad reforma niekaip nepadės vaikui ir jo šeimai. Ar mums vis dar labiau rūpi popierizmas nei vaiko gerovė?
– Savo akimis esu mačiusi, kai popieriai užgožia paprasčiausią žmogiškumą, užtemdo sveiką protą ir neleidžia priimti racionalių sprendimų, palankių vaikui ir jo šeimai. Gerai, kad tai tik pavieniai atvejai. Kodėl taip nutinka? Priežastys įvairios: baimė suklysti, per didelis uolumas, asmeninės savybės ir t.t. O klysti mūsų visuomenėje tikrai baisu, nes tuoj būsi pasmerktas, nuteistas, atleistas iš darbo ir pamirštas.
– Po kiekvienos skaudžios šaliai istorijos, visuomenė visada nuteisia tėvus. Esą jie žvėrys, neverti ne tik pagarbos, bet ir tiesiog galimybės papasakoti, kas nutiko gyvenime.
– Verta prisiminti Maslou poreikių piramidę. Jeigu žmogus gyvena skurde, natūralu, pirmiausia jis galvos apie žemesniuosius poreikius – maistą, aprangą, šiltus namus. Skurdas neleidžia pagalvoti apie aukštesnius poreikius – savivertę, savirealizaciją, savišvietą, nebėra motyvacijos dirbti, siekti daugiau. Statistika rodo, kad Lietuvoje skursta apie penktadalis žmonių. Apie skurdo pasekmes šeimoms turbūt nereikia aiškinti: smurtas, alkoholis, priklausomybės, iškritimas iš švietimo sistemos, nusikalstamumas ir t.t. Žmonėms pirmiausia reikia pakankamų pajamų. Kol valstybė neužtikrina šeimoms bent jau bazinės gerovės, ar galime iš jų reikalauti būti idealiais tėvais? Negalime kurti įstatymų, kurių nuostatų tėvai negali įgyvendinti.
Deja, bet tie „eliminuoti“ tėvai patys yra aukos, negavę reikiamu metu reikiamos pagalbos. Žinau, kad žymiai sunkiau padėti šeimai nepaimant iš jos vaikų. Tam reikia kompetentingų specialistų, tarpinstitucinio bendradarbiavimo, finansinių išteklių. Kartais pasirenkamas lengvesnis kelias. Teko lankytis vienoje savivaldybėje, kur nevyriausybininkai krizių centre intensyviai dirbo su mama ir jos vaikais. Rezultatai buvo geri, mama stojosi ant kojų, buvo likę visai nedaug, tačiau ES finansavimas organizacijai baigėsi ir, nenorėdama šeimos palikti likimo valiai, jos atstovai kreipėsi į savivaldybę su prašymu pirkti iš jų paslaugas. Deja, jiems buvo atsakyta, kad tam nėra pinigų. Kaip gi pasielgė minėta organizacija? Ogi ir toliau padėjo šeimai… nemokamai. Tačiau viskas turi ribas. Teko važiuoti aiškintis, kartu ieškoti problemos sprendimų. Savivaldybės atstovų požiūris pribloškė. Tuomet dar savivaldybei pavaldi Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pareiškė, kad reikia ruošti vaikus paėmimui. Viskas paprasta – perkelti vaikus į globos namus, kuriuos išlaiko valstybė, o su mama dirbti nebereikia. Nėra žmogaus – nėra problemos. Tik po karštų ir ilgų diskusijų ledai pajudėjo, pinigų pirkti paslaugoms stebuklingai atsirado.
– Pati esate 7 vaikų mama. Ar valstybė, diktuodama sąlygas tėvams, visada suteikia galimybių jas įgyvendinti?
– Jau minėjau, tam, kad tėvai gebėtų pasirūpinti vaikais, valstybė privalo paraleliai užtikrinti visą pagalbos šeimai bazę, pradedant nuo finansinio stabilumo, baigiant paslaugų užtikrinimu. Naujame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme yra nuostata, kad negalima palikti be priežiūros vaikų iki 6 metų. Viskas gerai, tačiau greta tokių nuostatų, valstybė privalo užtikrinti ir lanksčias vaikų priežiūros paslaugas, kurių savivaldybėse vis dar trūksta.
– Jau daugiau kaip du mėnesiai, kai palikote patarėjos pareigas ministerijoje. Kodėl?
– Ministeriją palikau dėl daugelio susikaupusių priežasčių, kurios lėmė sveikatos problemas, nepakankamą dėmesį šeimai. Reikėjo rinktis. Kad ir kaip buvo skausminga tiek man, tiek kai kuriems kolegoms, patarėja, atsakinga už šeimos politiką, pasirinko šeimą.
– Ko gero, ateidama į ministeriją, turėjote kone konkretų sąrašą problemų, kurias norėsite išspręsti. Kokią dalį jų pavyko įgyvendinti?
– Tikrai taip, turėjau ne tik problemų sąrašą, bet ir sprendimų. Bet kuriuo atveju, vienas žmogus visko padaryti negali, yra komanda, ministerijos specialistai, nevyriausybininkai, kitų institucijų kolegos, Seimo nariai ir jų komandos.
– Daug metų dirbote nevyriausybinį darbą, vėliau ministerijoje. Kokie ateities planai?
– Įgavau labai daug naudingos patirties, kurią sėkmingai naudoju ir naudosiu. Šiuo metu nemažai laiko skiriu šeimai ir sveikatos stiprinimui. Neseniai įsijungiau į vietos bendruomenę, kurioje esu išrinkta į tarybą. Rengiame projektus, rūpinamės infrastruktūra, ugdomosiomis veiklomis, ieškome geriausių sprendimų vietos žmonėms.
