Du Seimo nariai įregistravo pasiūlymą dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo (XIIIP-113), kuriame eilinį kartą užsimota keisti smurto prieš vaiką sampratą. Projekto autoriai smurtu prieš vaiką siūlo laikyti vaiko nepriežiūrą, t.y. nepakankamą pagrindinių vaiko fizinių, socialinių poreikių tenkinimą ar netenkinimą, kuris kelia grėsmę vaiko orumu.
Tačiau tokia įstatymo formuluotė visiškai neatitinka realių žmonių gyvenimo sąlygų: Lietuvoje pagal statistiką net 19 tūkst. vaikų auga socialinės rizikos šeimose. 26 proc. namų ūkių, kuriuose auga vaikai, nėra pakankamai šildomi. 12 proc. šeimų dėl pinigų stokos negali laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių. Apie 19 proc. tokių šeimų negali sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos, o šeimos, kurios negali apmokėti nenumatytų išlaidų, sudaro net 55 proc.
Sveikas protas sako, kad sąlygos vaikams augti ir visapusiškai vystytis negali būti tinkamos šeimose, kuriose nešildomi butai, stinga maisto ir pan. Jeigu Seimo nariai pritars tokiam projektui nepritekliuje gyvenančių šeimų tėvai pagal įstatymą taps smurtautojais – jie bus laikomi nesugebančiais užtikrinti tinkamos vaiko priežiūros. Kadangi skurstančių šeimų Lietuvoje dešimtys tūkstančių, valstybė turės arba jas bausti už netinkamą vaikų priežiūrą, arba ignoruoti vykstančius masinius vaiko teisių pažeidinėjamus.
Savaime suprantama, kad „išpūsta“ vaiko teisių pažeidimų statistika pateks į tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ataskaitas, todėl Lietuva bus linksniuojama kaip šalis, kurioje labiausiai smurtaujama prieš vaikus.
Su tokia „perspektyva“ nesutinka daugelis nevyriausybinių organizacijų. Jos kreipėsi į Seimą prašydamos minėtą projektą atmesti. Argumentuodamos savo nuomonę, jos nurodo, kad pagal statistiką smurtavimo prieš vaikus atvejai sudaro vos kelias dalis procento nuo Lietuvoje augančių vaikų skaičiaus. Šuliniuose ar grioviuose skandinami mūsų vaikai yra pavieniai atvejai, susijęs su psichikos problemų turinčiais asmenimis. Žinant, kad smurtas prieš vaikus statistikoje sudaro vos dvi dešimtąsias dalis procento, tampa neaišku, kam įstatymu dėl netinkamos vaikų priežiūros būtina gausinti smurtavimo atvejus.
Nevyriausybininkai mano, kad tarptautiniu mastu nuolat eskaluojamas triukšmas dėl vaiko teisių pažeidimų Lietuvoje ir nuolatinės pastangos išplėsti smurto prieš vaiką sąvoką duoda kažkam apčiuopiamą materialinę naudą – jis labai naudingas įvairių lobistinių grupių interesams. Visuomenininkai prašo Seimo narius skirti daugiau dėmesio ne kovai su vaiko teisių pažeidimų pasekmėmis, o su priežastimis, kurios yra gyventojų skurdas, žmonių socialinė nelygybė ir atskirtis, netinkamas valstybės požiūris į daugiavaikes ir skurde gyvenančias šeimas.
„Pozicijos” inform.
nuotr. iš www.huffingtonpost.com
Didesnės pajamos suteikia geresnes galimybes vaikui, tačiau vaikas ne vien duona sotus. Smurtui prilyginti skurdą apskritai negalima, be to reikia išsiaiškinti kokios to skurdo priežastys. Beje, taip galvojant, Deimantės Kedytės atveju mergaitė turėjo būti palikta pas gerai aprūpintą, išsilavinusią giminaitę-tetą Venckienę, gyvenančią kartu su toli gražu materialiai neskurstančiais mergaitės seneliais, negu būti atiduota neturinčiai pajamų šaltinio, turto, darbo ir aiškaus išsilavinimo biologinei motinai.
Mano nuomone, šis nežmoniškas pasiūlymas tolygus akivaizdžiam smurtavimui prieš nepasiturinčias šeimas, kuriose auga vaikučiai. Ar ne tikslingiau būtų pirmiausia tokioms skurstančioms šeimoms suteikti bent minimalias gyvenimo sąlygas, joms padėti mažinant nežmoniškai didelę socialinę atskirtį, bet — ne imtis prieš jas represijų? Skurdas žmones dažnai nužmogina, todėl valdžioje esantieji turėtų stengtis, kad kiekvienas vaikutis nuo mažens augtų pilnaverčiu oriu Lietuvos Respublikos piliečiu.
Čia pagal Stalino gulagų pavyzdį. Ten, jei kalintį žmogų nubausdavo karceriu, jam būdavo sumažinamas arba visai atimamas duonos davinys, kuris ir šiaip jau būdavo pats minimaliausias. Grįžęs iš karcerio žmogus nebeišgyvendavo, nes nuo gyvenimo pusbadžiu pastatytam į visiško bado dietą, žmogui ateidavo mirties slenkstis, jis visiškai nebeprarydavo maisto ir dar truputį pagyvenęs be maisto, išeidavo Anapilin. Pusbadžiu gyvenančią šeimą ir auginančią vaikus, nubaudus pinigine bauda, manau, kad būtų jiems realiai priartinta paskutinioji. Gerai būtų , jei kuriančius ir teikiančius tokius įstatymus, galima būtų apgyvendinti nepritekliuose gyvenančioje šeimoje, kad jie pajustų realų gyvenimą. Gal tada praeitų noras kurti kabinetinius įstatymus, net neišeinant pasižvalgyti į žmones.