2025-04-26, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1562

Rasa Čepaitienė. Nežinau

Redakcija
-
0
Rasa Čepaitienė. Nežinau

Čia kai kas piktinasi sesės Nijolės kalba, klausdami, kas bendro tarp Sausio 13-osios ir Garliavos įvykių? Sausio 13-osios didvyriai žuvo už tai, kad Lietuva būtų laisva nuo svetimos valdžios, nuo valstybės vykdomo teroro prieš savo piliečius, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo melo, nuo neteisingumo, nuo veidmainystės, nuo privilegijuotiesiems ir visiems likusiems taikomų dvejopų standartų. Už tai, kad jos vaikai gyventų ramiai, saugiai ir sočiai.

Garliavoje valstybės vardu prieš paimamą mergaitę ir taikius protestuotojus buvo panaudotas perteklinis smurtas. Tai nustatė parlamentinė komisija, kurioje dirbo geriausi konstitucinės teisės specialistai, įskaitant mūsų Konstitucijos tėvus-kūrėjus. Ir nors, skirtingai nuo Sausio 13-osios, tuomet niekas nežuvo, tačiau tų įvykių dalyvių „nusižengimams“ neproporcingas teisminis persekiojimas tęsiasi iki šiol, tuo demonstratyviai rodant ne bešališko ir objektyvaus teisingumo siekį, bet nuogą valstybės prievartos galią, kuri turi ir auklėjamąją funkciją – žiūrėkit, kas bus kiekvienam, išdrįstančiam nepaklusti ar suabejoti mūsų sprendimais.

Sesuo Nijolė savo kalboje tiesiogiai nekvestionuoja teismo sprendimo grąžinti mergaitę motinai, o tik kelia pagrįstą klausimą – koks buvo tolesnis jos likimas, ar su ja viskas gerai, ar ji iš viso gyva?

Argi būtų sudėtinga išsklaidyti šį jos, ir kartu visos visuomenės nerimą bei abejones, kad ir surengus susitikimą skype‘u tarp mergaitės ir ją artimai pažinojusių, kur į šiuos klausimus būtų atsakyta, neminint mergaitės dabartinio buvimo vietos ar kitų detalių? Argi toks susitikimas ir paliudijimas nepasitarnautų paneigiant tebesklindančias sąmokslo teorijas apie „visagalį pedofilų tinklą“; atmetant gandus, kad mergaitė, kaip ir kiti pagrindiniai šios „bylos-žudikės“ veikėjai, jau negyva; nuraminant visuomenę, galiausiai, grąžinant pasitikėjimą valstybės institucijomis, kurios pasirinko būtent tokią vaiko apsaugą. Tuo ypač turėtų būti asmeniškai suinteresuotas tuomet Klonio gatvės šturmą organizavęs S. Skvernelis, besitaikantis į Prezidentus.

Garliavos istorija ir jos tebesivelkančios „uodegos“ paliko daugybę aiškiai ir sklandžiai neatsakytų klausimų, kurie reikalauja tiesos ir teisingumo. Audringa visuomenės reakcija į sesers Nijolės kalbą rodytų, kad nebepavyks įprastomis patyčiomis ir marginalizavimu nuslopinti šių klausimų. Kol atsakymų nėra, o valstybė – kaip ir daugybėje kitų sričių – elgiasi su savo pačios piliečiais lyg būtų jiems svetima ir priešiška, tol išlieka paralelės su svetimu okupaciniu režimu. Kaip išlieka paralelės ir tarp tų, kurie pasiaukojančiai rūpinosi ir šiandien tebesirūpina bendruoju šalies gėriu, o ne vien siaurais savo asmeniniais interesais – „mažas esu ir pakeisti nieko negaliu“…

O tie „didieji“? Jie išdrįsta tik į ausį pašnibždėti „nežinau“. Nežinau ir nerūpi? Tuomet kas turi galią tai žinoti?

 

***

Sesę Nijolę pažįstu asmeniškai. Per nenutrūkstamą maldos grandinę Išganytojo Jėzaus bažnyčios nuolatinės adoracijos koplytėlėje. Visuomet be galo energinga, švytinti, šilta, betarpiška, akimirksniu ištirpdanti pirmosios pažinties santūrumą, lyg būtumėm bendravusios jau daugelį metų… Visuomet pasiteiraujanti apie šeimą, sūnaus sveikatą. Justi, kad už jį meldžiasi. Kaip ir už daugybę kitų, už kuriuos nekart yra paprašiusi irgi „atsidūsėti“.

Niekad negirdėjau jos vartojant žodžiu „aš“, „man“, „mano“. Atrodo, kad jai terūpi tik Dievas ir kiti. Visų sesuo. Todėl ir jos kalba Seime „Laisvės“ premijos įteikimo proga tegalėjo būti tik tokia – be lašelio egocentrizmo, autentiškai krikščioniška, jautri, drąsi ir dėl to sukrečianti iki širdies gelmių.

Nors joje nebuvo pasakyta nieko, ko nebūtume girdėję anksčiau, tačiau, prisipažinsiu, jausmą, kuris kilo besiklausant šios kalbos, esu patyrusi tik kartą gyvenime. Prie daug metų, Paparčių vienuolyne, pas kontempliatyviąsias seseris. Tuomet, nuvažiavus ten trumpai piligrimystei, pabūti vienumoje ir maldoje, veikiai patyriau, kad vienuolių gyvenimas Tiesoje, prie kurio teko šiek tiek prisiliesti bendrų pamaldų ar kontempliacijos metu, yra tas matas, kuriuo esi nejučia, bet užtikrintai išmatuojamas ir pasveriamas. Be kompromisų, išsisukinėjimų ir gudravimų. Ir kuris švelniai, bet įsakmiai stumia pasirinkti – arba tuoj pat nešti kudašių iš ten neatsigręžiant ir vėliau stengtis pamiršti tai, apsimetant, kad nieko neįvyko, arba visgi išdrįsti atsisukti į Šaukiančiojo Balsą, atsiliepti Jam. Kitaip tariant, šokti į bedugnę, tikintis, kad pagaus. Taip ir atsiverčiau…

„Jei Dievas su mumis, kas prieš mus?“ (Rom 8,31) – tai Tiesos Liudininko žodžiai, nuplaunantys į odą įsiėdusios baimės tvaiką. Sesuo Nijolė kalba kaip žmogus, kuris, skirtingai nuo mūsų, neturi ko prarasti ir todėl nebebijo. Kuriam nerūpi, kaip ji atrodo ir ką apie ją pagalvos žiūrovai. Jai rūpi tik Kitas, jo skausmas. Konkreti mergaitė, o per ją – ir visa šioje brandžiojo neobrežnevizmo epochoje susitvenkusi Lietuvos gėla. Bet ji, kaip ir tuomet, brangiajam Leonidui Iljyčiui valdant, neteisia ir nesmerkia kaltųjų, tik juos su meile ir atjauta perspėja. Tik liudija Tiesoje ir Meilėje. Kad ir kokia ta Tiesa būtų nepatogi ir nepriimtina aplinkiniams, ypač valdantiesiems, o Meilė palaikyta silpnumu, kvailyste ar senatviniu marazmu. Neveltui jai pasibaigus, užuot garsiai atsakiusi į N. Sadūnaitės užduotą labai konkretų klausimą, šalies lyderė tedrįsta sesei trumpai pašnibždėti į ausį, skuba išeiti, o jos kuždėtus žodžius garsiai bandančiai persakyti Laisvės Premijos laureatei mikrofonas išjungiamas vidury žodžio…

Nejučia prisimeni, kaip prieš kelis tūkstantmečius panašioje situacijoje kitas krašto valdytojas, kaip žinome, nusiplovė rankas… Ne veltui į šią kalbą socialiniuose tinkluose bemat taip neigiamai reaguoja žinomi psichiatrai, pamiršę apie profesinę etiką, nesutramdomai vienuolei bandantys nustatyti diagnozę per atstumą. Kaip žinia, sovietmečiu šios specialybės atstovai nubrėždavo realybės, dažniausiai sutampančios su valdžios deklaruojamąja, ribas. Tad visi tie, kurie savo darbais ir gyvenimu neigė tą realybę, vietoj jos liudydami tikėjimo Dievu tikrovę, krikščionys, kurie išdrįsdavo prisiimti Tiesos sakymo kryžių ir tapti režimo kankiniais – rezistentais ar disidentais, jų rankomis buvo verčiami „nenormaliais“ – psichiniais ligoniais. Nieko naujo…

Tai buvo giliai krikščioniška kalba, žmogaus, kuris tik pildo Kristaus įpareigojimą būti „žemės druska“ (Mt 5, 13), net jei visiems kitiems labiau patinka cukraus vata. Ne veltui vienas komentatorius jos autentiško liudijimo sukrėstas parašė: „po jos kalbos supratau, koks anksčiau buvau idiotas“…

O, kad suprastume, ko iš tiesų prašome, kai giedame „Ir Šviesa, ir Tiesa mus žingsnius telydi“…

Krescencijaus Stoškaus viešas sveikinimas sesei Nijolei: Jūs parodėte padorumo standartą naujajai Lietuvai ir civilizuotam pasauliui

Redakcija
-
1

Štai, kas yra naujiena. Šiandien, t.y. sausio 13 dieną, per vieną rytą mes sužinojome daug neįkainojamų dalykų: 1) kas yra tikrai Drąsus žmogus, 2) kad tas žmogus yra tikrai Šventas, 3) kad tokį Vieną Šventą Žmogų tikrai turi Lietuva, 4) kad tas žmogus ne tik buvo disidentas ir politinis kalinys, bet ir dabar tikrai yra vienintelis patikimas kriterijus ir atspirties taškas visiems mūsų poelgiams vertinti, 5) kad tas žmogus tikrai yra visų padorumo nepraradusių žmonių sąžinės balsas ir 6) kad tas žmogus tikrai yra Nijolė Sadūnaitė, įgijusi galimybę prabilti ne tik į Lietuvą, bet ir į visą civilizuotąjį pasaulį, 7) kad tas balsas negalės būti neišgirstas, nes neteisybės įjautrintų žmonių Lietuvoje ir visame pasaulyje yra daug daugiau negu gali nujausti aptukusios širdys.

Panašu į stebuklą. Kaip ryškus meteoras ir skaidrus žaibas apniukusiame danguje Nijolė šiandien priminė skausmingą takoskyrą tarp teisės vardu prisidengusios laukinės fizinės prievartos prieš kūdikį ir Dievo vardu ginančio švento žmogaus teisingumo, kuriam atstovauja pati sesė Nijolė.

Po atakų prieš kardinolą Vincentą Sladkevičių ir kitus teisuolius tai panašu į stebuklą. Kitur tai būtų sukėlę revoliuciją. O tai, kas šiandien sklido iš Seimo rūmų, nebuvo galima patikėti nei akimis, nei ausimis. Nebent protu. Jau pačiu tiesiu ir visiškai atviru kalbėjimu Nijolė pradėjo atšventinti tuos seniai keiksnojamus rūmus. „Garbė Jėzui Kristui!“ – taip ji pradėjo savo kalbą. Suprantama, tai nebuvo paprasta, kitaip sakant, mitinginė kalba, kokias sakė Laisvės gynėjų šventės svečiai ir kiti dalyviai. Buvo viešas ir atviras (visų akyse dėstomas) pokalbis su aukščiausia Valdžia Dievo akivaizdoje. Nors kartais tai labiau priminė pokalbį su pačiu Dievu Prezidentės, Premjero ir Seimo akivaizdoje. Abu šie troškimai buvo gerai regimi. Nuogais faktais buvo išsakytas šis maldavimas: „Tik Jūsų rankose ši paslaptis. Leiskite bent pamatyti Deimantės kapelį!“

Ne techninė empatija, o moralinis atsiliepimas (atjauta). Reikia viltis, kad su šia Nijolės kalba prasidės moralinis atgimimas ne tik Seime, bet ir visoje Lietuvoje. Kaip giliai ir plačiai jis sieks, priklausys vien tik nuo to, kiek mums pavyks įveikti savo pigmėjiškumą, pajusti, sąžiningai pripažinti ir adekvačiai atsiliepti į Nijolės moralinį autoritetą, t. y. jos pasirinkto gyvenimo būdo ir viso jos pasaulio kilnumą bei didingumą. Mūsų pasaulis ją žeidžia taip pat skaudžiai, kaip ir Deimantę. Bet ji nesityčioja, nesikeikia, negrūmoja kumščiais, negrasina bręstančia revoliucija. Ji jau seniai įprato į smurtą atsakinėti meile ir gailestingumu. Todėl maldauja ir budina sąžinės likučius širdyse tų žmonių, kurie, matyt, tik iš senų romanų žino, kad kadaise yra galvota apie žmoniškumą ir kentėjimą kenčiančiojo kančia. Ji eina tuo keliu, kuriame Kristaus ir šv. Pranciškaus patirtys susijungia su M.Gandžio, A. Šveicerio humanizmu.

Įtemptas laukimas. Nesunku suprasti, kokioje apgailėtinoje padėtyje atsidūrė valdžios, seniai išsisukinėjančios nuo atsakymo į jos pateiktus maldavimus. Kadangi Lietuvoje nebūna savo kaltę pripažįstančių valdžios žmonių, naivu tikėtis, kad įvaryti į kampą jie staiga atsilieptų švaria sąžine ir nebandytų išsisukinėti pačiais naiviausiais ir paradoksaliausiais būdais. Bet jie privalėtų įsisąmoninti bent tai, kad pradanginto vaiko paslaptis anksčiau ar vėliau bus išaiškinta. Nusižengimai nepraeina be pasekmių, o paslaptys tam ir išlieka paslaptimis, kad be paliovos žadintų protus ir būtų atskleistos.

Tačiau, gerbiami ponai, neužmirškite, kad moraliniai žygdarbiai užkrečia labiau negu prakeikimai. Vienuolė Nijolė, Laisvės premijos laureatė, Laisvės premijos įteikimo ir Laisvės gynėjų šventės proga ne be pagrindo įpareigojo visą Lietuvą nekantriai ir įtemptai laukti valdžių atsakymo į jos mandagų maldavimą. Jis „papirko“ visus tuos mažutėlius, kurie Lietuvoje vadinami „patvoriniais“, „runkeliais“ ir daugybe kitų paniekos ir žeminimo vardų. Visi žino, iš kur atėjo tie į elitą pretenduojantys nuvorišai, ir jaučiasi svetimi, atstumti, apgauti, mulkinami, kurie kenčia dėl šio gyvenimo neteisybės, paniekos, nuolat patiriamų skriaudų, kuriems dar nėra išblėsęs padorumo ir teisingumo troškulys, kurie veržiasi į tiesą pro melo ir manipuliacijų pinkles. Su tuo nekantrumu pirmiausia teks susidurti tiems, kuriems moralė yra ne šio pasaulio dimensija. Jau dabar jiems tikrai teks susigūžti, kai vėl mėgins kandidatuoti į valdžios postus.

Niekada ir niekur ši takoskyra negali ir neturi būti užmiršta.

Tad budėkime.

Visi. Ir jūs, Tiesos.lt svetainė, ir visa Tiesos liudytojų ir gynėjų komanda.

Akredituota nacionalinė žmogaus teisių institucija

Redakcija
-
1
Akredituota nacionalinė žmogaus teisių institucija

2018 metų sausio pirmąją įsigaliojo Seimo kontrolierių įstatymo pataisos, numatančios Seimo kontrolieriams naujas funkcijas, tarp kurių žmogaus teisių sklaida ir stebėsena šalyje, žmogaus teisių padėties Lietuvoje vertinimo pristatymas tarptautinėse organizacijose ir informacijos joms pagal Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytus įsipareigojimus teikimas.

Naujos įstatymo pataisos numato pareigą valstybės ir savivaldybių institucijoms bendradarbiauti su Seimo kontrolierių įstaiga teikiant informaciją įstaigai apie žmogaus teisių padėtį šalyje, inicijuojant ir atliekant tyrimus dėl esminių žmogaus teisių problemų.

Seimo kontrolierių įstatymu įtvirtinama pareiga Seimo kontrolieriams skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, atliekant nacionalinės žmogaus teisių institucijos funkcijas. Nacionaline žmogaus teisių institucija, atitinkančia Jungtinių Tautų rezoliucijoje įtvirtintus Paryžiaus principus, Seimo kontrolierių įstaiga buvo akredituota 2017 m. kovo 23-ąją, tačiau šio statuso įtvirtinimui reikėjo įstatymo pataisų.

Akredituota nacionalinė žmogaus teisių institucija yra reikšminga nacionalinės, ir tarptautinės teisės sistemos dalis, kadangi ji prižiūri, kaip valstybė įgyvendina tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje bei dalyvauja Jungtinių Tautų ir atitinkamų regioninių žmogaus teisių organizacijų veikloje dėl kurios neįsteigimo Lietuva Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos vykdomos visuotinės periodinės peržiūros metu sulaukdavo itin daug kritikos.

Seimo kontrolierius, įstaigos vadovas Augustinas Normantas pasidžiaugė, kad nacionalinė žmogaus teisių institucija bus „pagrindinis žmogaus teisių balsas“, pasisakantis įvairiais žmogaus teisių klausimais: „Nacionalinė žmogaus teisių institucija, bendradarbiaudama su visuomene, kels aktualiausias žmogaus teisių problemas“.

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1993 m. rezoliucijoje paskatino valstybes nares steigti nacionalines žmogaus teisių institucijas. Reikalavimą kiekvienai valstybei narei turėti nacionalinę žmogaus teisių instituciją kelia ir Europos Sąjunga (ES). Valstybėms, siekiančioms tapti ES narėmis, kaip viena narystės sąlygų yra keliamas reikalavimas turėti nacionalinę žmogaus teisių instituciją. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos rekomendacijose Lietuvos Respublikai ne kartą buvo pareikštas raginimas įsteigti nacionalinę žmogaus teisių instituciją.

Seimo kontrolieriai gina žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūri, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms bei skatina pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, atliekant nacionalinės žmogaus teisių institucijos funkcijas.

Raimundas Kaminskas. Žurnalistų draugijos premija skirta VDU profesoriui Liudui Mažyliui

Redakcija
-
0

Sausio 11 d. Lietuvos žurnalistų draugijos įkurta Stasio Lozoraičio premija buvo skirta Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Liudui Mažyliui, kuris 2017 m. kovo 29 d. Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve surado nutarimo dėl Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo originalą.

S. Lozoraičio žurnalistinė premija įsteigta 1998 metais. L. Mažylis yra dvidešimtasis jos laureatas. Premija už žurnalistinę veiklą skiriama už aktualiausius ir ryškiausius spaudoje, radijuje, televizijoje ar internetinėje žiniasklaidoje paskelbtus žurnalistų kūrinius, vertingą ilgametę žurnalistinę veiklą.

Liudas Mažylis (g. 1954 Kaune) yra VDU profesorius, politikos ir visuomenės veikėjas. L. Mažylis yra kilęs iš žinomos tarpukario Kauno inteligentų šeimos. Jo senelis iš tėvo pusės buvo Lietuvos akušerijos sistemos kūrėjas Pranas Mažylis (1885-1966). L. Mažylis 1972 m. baigė Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą, o 1977 m. Vilniaus universitetą. Chemijos mokslų daktaras, habilituotas daktaras vadybos ir administravimo srityje (2007) VDU profesorius. 1977-1990 m. dirbdamas Kardiologijos institute, paskelbė 15 straipsnių recenzuojamuose periodiniuose moksliniuose leidiniuose. 1990-1995 m. buvo Kauno m. tarybos deputatas. Nuo 1997 m. dėsto Vytauto Didžiojo universitete. Paskelbė 20 straipsnių recenzuojamuose periodiniuose moksliniuose leidiniuose.

L. Mažylis 1990-1993 m. dalyvavo Lietuvos sąjūdžio Kauno II- osios bei IV-osios tarybos veikloje. Jis 1990–1993 metais buvo dienraščio „Kauno laikas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1993–1998 metais – Kauno miesto savivaldybės atstovas spaudai, spaudos centro vadovas, kurio rašinius yra spausdinę „Kauno aidas“, „Lietuvos aidas“, „Tėvynės sargas“, „Apžvalga“, „ Savivaldybių žinios“, „Veidas“. Šiandien L. Mažylis yra LRT dokumentinių apybraižų ciklo „Šiandien prieš 100 metų“ vedėjas.

Numatyta sunaikinti tautas ir valstybes (Geriau tai būtų tik sąmokslo teorija)

Redakcija
-
1

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

IŠSISKYRĖ. Lenkijos premjero M.Moreveckio ir EK vadovo Ž.K.Junkerio nuomonės išsiskyrė visais klausimais. EPA-Eltos nuotr.

– Paskelbtos naujos lenkų ekspertų išvados dėl 2010 m. prie Smolensko sudužusio Lenkijos prezidento lėktuvo. Išvadose be užuolankų oficialiai skelbiama, kad lėktuvas nukrito ne dėl pilotų klaidos, o dėl viduje įvykusių sprogimų. Todėl klausimas dabar tik toks: kam labiausiai trukdė tuometinis Lenkijos politikos elitas?

– Kaip visada, tai gali būti arba išorės priešas, arba vidaus priešas bei konkurentas. Jeigu darysime prielaidą, kad šis lenkų ekspertų teiginys yra tiesa, tuomet ši tiesa, be abejonės, pirštu rodo į du veikėjus: Donaldą Tuską ir Vladimirą Putiną. Tačiau konstatuokime, kad tokia lenkų ekspertų nuomonė nėra joks siurprizas ar netikėtumas – šita nuomonė dar toli iki ekspertų padarytos išvados buvo labai plačiai pateikiama Lenkijos visuomenei, todėl čia labai panašu į tai, kad ekspertai tiesiog pakartojo dabartiniams politikams naudingą išvadą. Taigi, aš nemanau, kad ši ekspertų išvada sudeda visus taškus ant „i“ Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos istorijoje…

– Tęsiant temą apie Lenkiją, prisiminkime šios savaitės lenkų premjero Mateušo Moreveckio (Mateusz Morawiecki) susitikimą su Europos Komisijos pirmininku Žanu Klodu Junkeriu (Jean-Claude Juncker). Po susitikimo iš esmės niekas nepasikeitė – abi pusės liko prie savo pozicijų tiek dėl Lenkijos teismų reformos, tiek dėl ekonominių migrantų „kvotų“. Vadinasi, nepavykus susitarti, Lenkija vis tiek kažkaip turės būti nubausta? Kaip ir kodėl lenkai bus baudžiami?

– Kitaip ir būti negalėjo. Tokia Lenkijos pozicija yra blogas pavyzdys visiems kitiems, norintiems srėbti iš bendro Europos Sąjungos katilo ir tuo pačiu metu spręsti tik savo asmeninius klausimėlius. Taigi čia reikia suprasti, kad ši situacija nebus išrišta tol, kol nebus aiškaus naujojo ES, dėl kurio bus visuotinai susitarta. Pagal tą schemą, kuri galiojo Lenkijai, o ir Lietuvai, stojant į ES, nei iš mūsų, nei iš lenkų niekas neturi teisės reikalauti tokio lygio paklusnumo, kokio reikalaujama dabar. Ar lenkų įsipareigojimas tokiu pat lygiu paklusti ES vadovybei yra fiksuotas kokiuose nors dokumentuose? Ar Lisabonos sutarties dokumentai tai numato?

Žinoma, ne. Štai čia ir yra svarbiausias klausimas – nesusitarus, kokioje Europoje mes visi turime ir norime gyventi, jau yra reikalaujama ypač didelio, beatodairiško paklusnumo, ko gero, netgi didesnio, negu reikalaudavo Tarybų Sąjungos vadovybė iš atskirų vadinamų sąjunginių respublikų. Todėl esu tikras, kad neišsprendus šito klausimo, prasidės labai rimta pertvarka pačioje ES. Iš tikrųjų dabar jau galima drąsiai prognozuoti, kad ES viduje formuosis tam tikras branduolys, kuris per paskutinius 10-15 metų numelžęs Rytų ir Centrinės Europos valstybes, dabar ramiai virškins gautas lėšas ir darbininkus, o mums bus gražia forma pasiūlyta sėdėti pliku užpakaliu ant ledo…

Aš manau, kad mitas apie tai, kiek neva daug mums davė Europos Sąjunga, jau nebeveikia netgi pačių didžiausių ES mylėtojų.

– Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Šijartas (Peteri Szijarto) šią savaitę aptarė migracijos klausimus su savo kolega Vokietijoje Zigmaru Gabrieliu (Sigmar Gabriel) ir vengras pasakė tiesiog sakralinę frazę: „Pagalbą reikia skirti ten, kur yra problemų, o ne problemas importuoti pas mus“. Vokietis jokių rimtų argumentų, kodėl reikia toliau skatinti imigraciją į Europą, pateikti nesugebėjo. Todėl pamėginkime atsakyti į esminį klausimą: kam Vokietijai reikalingi tie visi ekonominiai migrantai?

– Šiuo atveju mes susiduriame su būtinybe vertinti situaciją tam tikrų racionalių sprendimų požiūriu. Dažniausiai skamba atsakymas, esą Europai reikalingi papildomi darbininkai, kad Vokietijos ir Europos ekonomika stringa, nesusitvarko ir pan. Kaip kontrargumentas dažniausiai pateikiamas šis, kad šie žmonės nėra jokie reikalingi darbininkai, nes jie nekvalifikuoti, neparuošti tam, be to, visiems žinoma, kad visiškai nenori dirbti, o tik gauti socialines išmokas, nes yra patys užpompuoti mitais apie tai, kad vos tik atvykę į Europą, jie viską gaus už dyką.

Natūralu, kad šis racionalusis paaiškinimas negalioja. Tuomet lieka paaiškinimas per ideologijas. Bandymai tai paaiškinti įvairių žmogiškų vertybių požiūriu, kad esą mes turime „pabėgėliams“ padėti, juos ginti ir saugoti, nes ten, iš kur pabėgo, jie labai skriaudžiami, yra tiesiog absurdiški. Nes jeigu ir galima kalbėti apie tam tikrų žmogiškų vertybių gynimą, tai reikėtų šitiems žmonėms pirmiausia padėti susitvarkyti pas save namuose, o ne juos atvežti čia, kur jie pakliūva į visiškai svetimą kultūrinę terpę ir labai dažnai yra įtraukiami į įvairias nusikalstamas veiklas. Todėl mums belieka tik ideologizuotas paaiškinimas, kad šiandieninė ES vadovybė yra išaugusi tam tikroje ideologinėje terpėje, kurioje numatyta sunaikinti nacionalines valstybes ir likviduoti tautybes…

Žinoma, daug kas tokį paaiškinimą mėgins suvokti kaip sąmokslo teoriją, tačiau daugybė simbolių, naudojamų ES atributikoje ar Briuselio politikų konstruojamoje tikrovėje, labai primena tokių pačių masoniškų simbolių gausą Jungtinių Valstijų naudojamoje atributikoje, piniguose, emblemose ar antspauduose… Todėl esu tikras, kad čia susiduriame su rimta ideologine diversija mūsų visų atžvilgiu, dėl kurios mes, stodami į ES, net nesitarėme. Iškilusią problemą reikia spręsti, tačiau ji turi būti sprendžiama bendru visų ES sudarančių valstybių susitarimu, o ne jiems primetant tam tikrą sprendimą, kuris racionaliai tiesiog negali būti paaiškintas…

– Tačiau tuo pat metu viešai aiškinama, esą migrantų krizė nuslūgo ir problemos tarsi nėra. Bet štai Prancūzija, kurios institucijų kompetencija neabejoja net masinės migracijos šalininkai, oficialiai šią savaitę paskelbė, kad pernai į ją kreipėsi rekordinis skaičius prieglobsčio prašytojų… Vadinasi, mums nuolat meluojama apie migrantų krizės pabaigą?

– Kad meluojama – taip pat nieko naujo, nes visada buvo bandoma spręsti problemas ne racionaliu būdu, o tiesiog ribojant informacijos pateikimą visuomenei. Toks būdas kovoti su prasta situacija yra seniausiai žinomas. Logika čia tokia: jei žmonės Europoje nežinos apie migrantų perteklių ir jiems dėl to neskaudės širdies, tai nebus jokio spaudimo vyriausybėms. Labai gaila, kad tokiu būdu yra kovojama su valstybėmis, priimančiomis kitokius sprendimus. Tai, kad Lietuvoje mes šiandien neturime jokios migrantų problemos, nes nė vienas iš jų čia ilgesniam laikui neužsibūna, dar nereiškia, kad artimiausiu metu tokios problemos neturėsime. Ypač tada, kai migrantų paskirstymas Europos Sąjungoje bus sprendžiamas ir mūsų teritorijos pagrindu. Tai bus daroma ne todėl, kad būtinai reikėtų kažkaip tolygiai išskirstyti migrantų perteklių, o grynai ideologiniais sumetimais. O tai reiškia, kad mūsų populiacija taip pat turi būti atskiesta veikėjais iš Šiaurės Afrikos. Ir, sprendžiant iš šios ideologijos nešėjų entuziazmo, tokios dienos ne už kalnų, o tai mums nieko gero nežada…

– Prasideda ES ir Irano užsienio reikalų ministrų susitikimai. Šiuo atveju ES pozicija Irano atžvilgiu pakankamai aiški: branduolinės programos atsisakymas mainais į sankcijų panaikinimą. Tuo tarpu Jungtinėms Valstijoms to nepakanka – amerikiečiai turi kur kas daugiau reikalavimų Iranui (nuo „žmogaus teisių“ iki „paramos terorizmui“ atsisakymo) ir visiškai atsisakyti sankcijų režimo neketina. Kodėl yra tokių skirtumų tarp ES ir JAV pozicijų Irano atžvilgiu?

– Europa dar nesuvokė savęs kaip geopolitinės pasaulio tvarką lemiančios jėgos. Be to, ES nėra toks naftos išteklių skirstytojas, kaip Jungtinės Valstijos. Iš esmės, šis klausimas atsiremia tik į vieną temą: kaip pasikeis situacija pasaulyje, nuėmus visas sankcijas Iranui ir leidus jam laisvai su visais prekiauti? Taigi čia nėra kalbos apie dar vienos branduolinės valstybės atsiradimą, nei apie kokias nors „žmogaus teises“… Amerikiečiams Iranas rūpi tik tiek – kiek tai yra kontroliuojama jėga. Kadangi Iranas turi savo pasaulio matymą ir savą logiką, o JAV jo negali kontroliuoti, todėl šis klausimas amerikiečiams yra aktualus. O ES virškina ir sprendžia savo vidaus problemas, šiuo momentu neužsiimdama pasaulio pertvarkymu, todėl pernelyg nesidomi klausimais, kurie yra svarbūs JAV.

– Britų ekonomistai paskelbė, kad net apie 50 proc. britų gamybinių kompanijų neišvengiamai didins savo gaminamos produkcijos kainas. O kodėl pas mus šiuo klausimu – visiška tyla ir ramybė? Kaip mums taip pasisekė, kad nuo euro įvedimo laikų niekas nepabrango?

– Mūsų ekonomistai yra labai stipriai ideologizuoti, todėl jie negali pasakyti, kad viskas brangsta milžiniškais tempais. Kaip tu gali kalbėti apie pabrangimą, jeigu esi išlaikomas bankų ir politikų, kurie visa tai suvoks, kaip smūgį sau į paširdžius? Lietuvoje net ir buitiniu požiūriu įvertinus situaciją, kiekvienas žmogus gali pasakyti, kad absoliučiai viskas pabrango mažiausiai tris kartus lyginant su tais laikais, kai mes turėjome litą – pabrango visos paslaugos, maisto produktai, pramonės gaminiai ir visa kita. Tačiau neverta tikėtis, kad tai viešai „pastebės“ ir kokie nors mūsų politizuoti ekonomistai.

– Londone šią savaitę sulaikytas vienas svarbiausių buvusio Prancūzijos prezidento Nikola Sarkozi patikėtinių. Jis apkaltintas finansinėmis machinacijomis, taip pat ir organizuojant bei finansuojant paties N.Sarkozi rinkimų kampaniją už velionio Libijos vadovo Muamaro Kadafio pinigus… Ar tai įprasta praktika Vakarų politikoje: imti pinigus, o po to atsikratyti savo kreditoriaus?

– Mums čia reikėtų peržiūrėti visus pokalbius Libijos karo laikais, kadangi tuomet šį klausimą būtent taip ir aptarinėjome. Jau tada niekam nebuvo naujiena, kad M.Kadafis finansavo N.Sarkozi rinkiminę kampaniją, o šis vėliau pasielgė pagal geriausias mafijos tradicijas ir savo kreditorių puolė bombarduoti, dėl ko M.Kadafis ir buvo vulgariai nudobtas… Čia reikia stebėtis ne tuo, kad tai įvyko, bet tuo, kodėl šis klausimas viešinamas būtent dabar. Žinoma, už to stovi kažkokia politinė intriga, kurios galai į paviršių turėtų išlįsti artimiausiu metu. Taigi palaukime ir, manau, sužinosime, kodėl dabar šis N.Sarkozi vyrukas sulaikytas ir kodėl šis klausimas dabar viešinamas.

Vidmantė Jasukaitytė. KGB bylos neaprašo siaubingų tardymo ir prievartos būdų

Redakcija
-
4

Tikrą vaizdą apie tuos KGB skundikus galima susidaryti tik skaitant ir studijuojant dokumentus bei lyginant su pažįstama tikrove, kurios jaunieji neįsivaizduoja. Aš skaitydama N.Dušanskio interviu Izraelyje sužinojau, kad jie vos užėmę Lietuvą puolė ieškoti kolaborantų su naciais. Ir surado! Vokiečiai pasitraukdami paprasčiausiai „pamiršo” sunaikinti sąrašus.

Be abejo jie buvo palikti tyčia. Kaip manote, ką darė KGB su tais žmonėmis? Manot visus sušaudė ar nuteisė? Visai ne… Dalis tikrai buvo perverbuota.

Dabar perskaičiusi apie paskelbtas paskutines su KGB kolaboravusių pavardes neturiu jokių abejonių, kad jos buvo priraršytos specialiai. Apie Maestro Sondeckį aš jau jaunystėje žinojau – visi žinojome – kad jis buvo verčiamas atsisakyti viešai, per laikraštį, savo tėvų, kurie gyveno užsienyje. Tada buvo tokia matrosoviška mada – jei nebegali tėvo ar brolio išduoti, atsisakyk jo viešai – Judo mokykla.

Visi žinojo, kas tuo metu domėjosi muzika, kad Maestro neatsisakė savo tėvų, neišdavė nei savo širdyje, nei per laikraštį. Žmonės tą persakinėjo vienas kitam. Kad šventas žmogus, mažutėlis Dievo darbininkas Vincentas Sladkevičius papuolė į tuos sąrašus – nepatikės nė vienas lietuvis, kaip nepatikėjo ir Tėvynės sūnaus Ramanausko Vanago šmeižimu.

Donatas Banionis – aukščiausios kategorijos aktorius visoje TSRS – ką jis išdavė? Miltinį?

Gaila, kad Genocido centre tikriausiai sąžiningai, „pagal raidę” savo pareigą atliko, matyt, neprityrę darbuotojai, pakankamai nepažinę sovietmečio klastos formų ir veidų.

Neleiskime sukiršinti mūsų tokiais banaliais niekais. Jie išeidami mums paliko dar tokių „minų”, kurios ilgai sproginės. Taip pat paliko ir minuotojus, kurie vis atnaujina ir atnaujina įvairiausias diversijas tiek aukščiausioje valdžioje, tiek masinės komunikacijos lauke, tiek eilėse tarp pensininkų ar bomžynuose tarp valkatų.

Visi politikuoja ir dauguma vis – Lietuvoje blogai. Nekibkime ant tų kabliukų. Ir nedarykime tragedijų iš tų sąrašų. Turime sveiką protą ir žinoma, kad tų žmonių kolaboravimo niekas jokiais dokumentais neįrodys, o jei kas ir realiai pasirašė kokį nors pasižadėjimą tuoj po karo, reikia pažiūrėti, gal tas žmogus garsino Lietuvą ir davė daugiau naudos Lietuvai, negu jo šantažu ar kitokiais būdais išgautas parašas padrdė žalos.

KGB bylos neaprašo tų siaubingų tardymo ir prievartos būdų, tik užrašytuose atminimuose jie atgyja ir išlieka.

Arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius: Būsime laisvi, kol remsimės į keturias kolonas: Dievą, Lietuvą, šeimą ir moralę

Redakcija
-
0

Kalba, pasakyta Seime Sausio 13-osios  iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje

 

Jūsų Ekscelencijos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke,

Garbūs Seimo ir Vyriausybės nariai, Užsienio šalių diplomatai, archivyskupai ir visi šios šventės dalyviai,

Ruošiantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui buvo sukurta programa „Idėja Lietuvai“ ir pasiūlyta žmonėms siųsti savo pasiūlymus, idėjas, kurios galėtų pasitarnauti į antrąjį Nepriklausomos šimtmetį žengiančiai Lietuvai. Buvo gauta labai daug siūlymų nuo aukšto kalno supylimo Baltarusijos pasienyje iki vienalyčių santuokų įteisinimo.

Sausio 13-oji – tai diena, kai tūkstančius lietuvių suvienijo laisvės idėja, ir ji buvo tokia stipri, kad beginkliai žmonės galėjo stovėti prieš mirtį nešančius tankus.

Perskaičiau pasiūlytas idėjas, bet neradau nė vienos, už kurią jos autorius būtų pasiryžęs sumokėti nors nebūtinai gyvybės kainą. Dauguma idėjų – tai siūlymai, kaip sočiau gyventi ir naudotis neribojama laisve.

Sausio 13-ąją taip pat noriu pasidalinti idėja Lietuvai. Turėjome partizanų vadus: Joną Žemaitį, Adolfą Ramanauską. Savo laiku jie nesuabejojo ginti Lietuvą ir už ją mirti. Turėjome Lietuvos ministrus, nesutikusius kolaboruoti su okupacine valdžia ir atsidūrusius Vladimiro kalėjime. Turėjome vyskupus: Vincentą Borisevičių, Mečislovą Reinį, palaimintąjį Teofilių Matulionį, išstovėjusius didelių labai išbandymų akivaizdoje. Turėjome Petrą Plumpą, Vladą Lapienį, sesę Nijolę Sadūnaitę ir daugelį kitų, kurie už tiesos žodį, ginantį pavergto žmogaus teises, nesuabejojo prisiimti nelaisvės kryžiaus.

Lietuva bus gyva, jei turėsime žmonių, mąstančių ne tik apie sotų gyvenimą ir ne tik apie save. Iš kur ir kaip tokie žmonės atsiranda?

Yra keturios kolonos, į kurias saugiai gali remtis bet kuri laisva ir net nelaisva visuomenė. Tos kolonos – tai Dievas, Lietuva, šeima ir moralė. Visi aukščiau paminėti asmenys ir daugelis kitų, tame tarpe ir Sausio 13-ąją gynusieji Lietuvos laisvę, rėmėsi į šias keturias kolonas.

Šiandien man neramu, kad šias kolonas bandoma išjudinti, o kartais net griauti. Griauti vardan savaip suprastos laisvės. Kai kam atrodo, kad žmogus nebus visiškai laisvas, jei pripažins prigimtinę moralę, prigimtinę šeimą, jei jausis ne Europos, bet Lietuvos pilietis ir jei laikysis moralinių Dekalogo normų. Tokios rūšies liberalizmas bet kuriai tautai, tame tarpe ir Lietuvai yra ne mažiau pavojingas už priešo tankus, nes jis numarina žmogaus dvasią. O kai miršta žmogaus dvasia, tuomet miršta ir meilė Tėvynei; lieka tik meilė pinigui ir meilė sau pačiam.

Kviečiu visus Lietuvos žmones, kuriems ne vis tiek išsivaikščioja ar klesti Lietuva, budėti ir saugoti šias keturias kolonas: Dievą, Lietuvą, šeimą ir moralę. Jei šios kolonos bus tvirtos, tuomet būsime pajėgūs atsiliepti į visus dabarties iššūkius, tame tarpe ir į emigracijos iššūkį. Jei šių kolonų nepaisysime, tuomet visos gražios idėjos ir liks idėjomis be laukiamų vaisių.

Bažnyčia, giriama ar ujama, šias kolonas visuomet gynė ir gins, nes ji negali atsisakyti savo misijos atstovauti Tą, kuris save pavadino pasaulio Šviesa ir žemės Druska.

Sveikinu visus tautiečius su Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejumi. Visiems linkiu tarpusavio pagarbos ir meilės, kuri yra sveikos visuomenės cementas, ir tepadeda mums visiems Dievas nepavargti darant gera.

Nijolė Sadūnaitė Laisvės į premiją neiškeitė

Redakcija
-
1

Sausio 13 d. minint 27-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines, laisvės gynėjai, politinei kalinei, vienuolei, Lietuvos Sąžinei – Nijolei Felicijai Sadūnaitei įteikta Laisvės premija. Nenutildyta ir nepalaužta žiaurių sovietinių budelių, tikros, neproginės, Lietuvos Laisvės Gynėja ištaiginguose Seimo rūmuose susirinkusiems neužmirštuolių gerbėjams pagyrų ir padėkų nežėrė.

Priėmusi laisvės statulėlę, N. Sadūnaitė į susirinkusius prabilo apie šių dienų Lietuvos laisvės skaudulius, tiksliau apie vieną iš jų, tapusį simboliniu visų Lietuvos valdžios ir Tautos galių ir negalių išraiška – Valstybės smurtą prieš Garliavos mergaitę Deimantę Kedytę ir jos gynėjus.

„Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo kovoju už laivę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės“, – gavusi apdovanojimą sakė N. Sadūnaitė.


Segintys „neužmirštuolėmis“ įteikia Laisvės premiją Nijolei Sadūnaitei

| lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Prievarta Garliavoje | Alkas.lt nuotr.

„Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad šią mus visiems taip brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve. Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija. Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimatė Kedytė. O atėję jos sergėti nuo pražūties, vien lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip Sausio 13-ąją nakčia prie Seimo pažeminti, suluošinti o dabar jau ir nuteisti… ir dar teisiami. Be galo gerbiama moteris Laima Bloznelytė-Plėšnienė, apie kurią čia Seime amžinaatilsi Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis, aš ją pažįstu 50 metų. Geresnio, kilnesnio doresnio, žmogaus savo gyvenime nesutikau. Sušaudyk – ji nemeluos“. Ir ją iki šiol tampo po teismus…“ – drąsiai ir atvirai kalbėjo N. Sadūnaitė ir reikalavo iš Seimo salėje susirinkusių ir neužmirštuoles prisisegusių valstybės vadovų iki vasario 16-osios atsakyti, kur šiuo metu yra mergaitė – gyva ji ar nužudyta…

Felicija Nijolė Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune. 1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. 1956 m. tapo Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos nare. Nenorėdama išsižadėti religinės praktikos, dirbo sekretore mašininke, gamyklos darbininke, skaičiavimo centro perforuotoja, baigusi medicinos kursus – Vilniaus kūdikių namuose.

1974 m. suimta, 1975 m. nuteista už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą: rinko žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redagavo, daugino, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis pasiekdavo Vakarus. Dėl KGB persekiojimo vienuolė nuolat slapstėsi, ne kartą buvo suimta ir tardoma.

1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo paminėti Ribentropo-Molotovo paktą. Mitinge po ilgų priespaudos dešimtmečių buvo viešai sugiedotas Lietuvos himnas.

Nuo 1988 m. Lietuvos Helsinkio grupės narė. Ji yra išleidusi knygų apie KGB metodus ir kovą už tikinčiųjų pamintas teises Lietuvoje.
Iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo iškilmės | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.

Iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo iškilmės | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.

 

Sigitas Tamkevičius. Sausio 13-oji

Redakcija
-
1

Sausio 13 -ąją mes prisimename tai, kas vyko Lietuvoje prieš dvidešimt septynerius metus pirmomis sausio dienomis. Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią 1990-ųjų kovo 11 – ąją dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Devyniasdešimtųjų metų kovo 11- ąją dėkojome Dievui, kai Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Nepriklausomą Lietuvą. Tada jautėme, kad mūsų valtyje plaukia Jėzus. Tačiau sausio 13 – ąją mums norėjosi šaukti panašiai, kaip audros metu šaukė išsigandę Jėzaus mokiniai: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“

Žmogiškai žvelgiant mes buvome visiškai bejėgiai užklupusios audros akivaizdoje. Ką galėjo beginklis žmogus prieš ginkluotus Omono kareivius, su neapykanta žvelgiančius į žmones, bandančius plikomis rankomis ginti svarbius Lietuvai objektus: Lietuvos televiziją, radiją ir Aukščiausiąją Tarybą?

Aną Sausio 13 – osios naktį ir dieną tūkstančiai lietuvių meldėsi taip karštai, kaip niekad anksčiau. Aš mačiau tuos besimeldžiančius žmones, kurie ankstų rytą prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų įtemptai laukė, kada ir čia pasirodys sovietiniai tankai. Visos viltys buvo sudėtos tik į dangaus pagalbą. Žmonės kalbėjo rožinį; vis pasigirsdavo raginimų, kad greičiau būtų aukojamos Mišios,- įtampa buvo nenusakoma. Žmonės meldėsi ir nesiskirstė, ir Omono kareiviai negavo įsakymo traiškyti tik rožančiais ginkluotus žmones.

Kai audra grasino paskandinti žvejų laivelį ir mokiniai buvo mirtinai išsigandę, pažadintas Jėzus sudraudė vėtrą: „Nutilk, nusiramink!“, o kai audra nutilo, Jėzus ramiai mokiniams pasakė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“

Prieš dvidešimt septynerius metus mes visai neblogai išlaikėme egzaminą ir laimėjome, nes, nors ir turėjome baimės, bet vis tiek nepraradome pasitikėjimo Dievu. Šį pasitikėjimą liudijo anomis dienomis prie Aukščiausios Tarybos daug kartų kalbėtas rožinis, maldaujant Dievo pagalbos ir Švč. Mergelės Marijos globos.

Dievo žodis mus skatina visais atvejais, kai vienokios ar kitokios audros mus užpuola, nepasiduoti nevilčiai, bet tvirtai laikytis Jėzaus rankos.

Audrų netrūksta ir dabar. Viena iš jų – tai tikrai gąsdinanti emigracija, kai per metus Lietuvą palieka dešimtys tūkstančių jaunų žmonių. Mažai Lietuvai tai nežada nieko gero. Jauni žmonės buvo įtikinti, kad Lietuvai jie nėra skolingi ir kad gerbūvis yra aukščiausia žmogaus laimė, kurią pasiekti kur nors Anglijoje, Švedijoje ar Vokietijoje yra lengviau nei Lietuvoje. Emigracijos bangą sustabdyti bus labai sunku. Šios audros akivaizdoje manau taip pat reikia melstis nemažiau karštai, kaip anomis sausio dienomis, nes kas žmogui atrodo neįmanoma, Dievui viskas įmanoma.

Kiekvieno žmogaus gyvenime netrūksta ir asmeninių audrų: ligos, brangių asmenų netektys, sunkumai darbe, šmeižtai,- mus daug kas išgąsdina.

Nuo gyvenimo audrų nėra apsaugotas net giliausiai tikintis žmogus. Palaimintasis arkivysk. Teofilius septyniolika metų uoliausiai tarnavo Rusijoje gyvenantiems katalikams, kai užklupo persekiojimų audra – uždaromos bažnyčios, draudžiama religinė veikla, o kunigai teisiami, kai kuriems skiriant net mirties bausmę . Penkiolika metų ši audra blaškė palaimintąjį po bolševikų kalėjimus ir lagerius. Tačiau visada jam švietė Kristus, davęs drąsos neišsigąsti ir nepalūžti.

Dėkokime Dievui už laisvės dovaną, už tai, kad jis buvo su mumis mūsų sunkiose valandose. O ištikti audrų prisiminkime psalmės žodžius: „Dievu aš remiuosi – ir nebebijosiu: ką žmogus galės man padaryti“ (Ps 55,12).

Algimantas ZOLUBAS.Lukiškių aikštei suteikta atminties ir pagarbos per visus amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmė

Redakcija
-
1
Algimantas ZOLUBAS.Lukiškių aikštei suteikta atminties ir pagarbos per visus amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmė


Sausio 12 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje posėdžiavo Visuomeninė taryba prie LR Seimo Laisvės komisijos ir kitos visuomeninės organizacijos per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę įamžinimo reikalu.

Po posėdžio buvo organizuota iškilminga eisena su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių relikvijomis kapsulėje nuo LR Seimo į Lukiškių aikštę. Eisenos tikslas – steigti Lukiškių aikštėje kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę memorialą.

Kapsulę su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu, kapsulės įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kunigas Aušvydas Belickas kapsules su relikvijomis ir dokumentais pašventino. Jos buvo uždengtos marmuro plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa, maldos ir aukų pagarbos atminimui vieta.

Relikvijų palydimasis raštas
2018-01-12
Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.

Čia įsikūnijo partizanės Dianos Glemžaitės žodžiai:

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės,
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pasirašė: Visuomeninės tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės komisijos pirmininkas Gvidas Rutkauskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio pirmininkas Giedrius Gataveckas, Lietuvos nepriklausomybės gynimo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Antanas Burokas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vidmantas Žilius, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Aušvydas Belickas.

Relikvijų Lukiškių aikštės memorialui sąrašas
1. Žemė iš Saulės mūšio lauko, įvykusio 1236 m. rugsėjo 22 d.
2. Žemė iš Žalgirio mūšio lauko, įvykusio1410 m. liepos 15 d.
3. Žemė, kryželiai ir rožančiai paimti nuo Kryžių kalno.
4. Žemė iš 1830–31 m. Panerių mūšio sukilimo lauko vietos
5. Žemė iš 1863 m. Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių kapavietės Gedimino kalne.
6. Žemė iš 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų nežinomo kario kapo (Naujųjų Rasų kapinės).
7. Žemė ir relikvijos iš 1941 m. birželio sukilėlių kapų.
8. Žemė iš 1941 m. birželio 24–25 d. Rainių miškelio kur žiauriai buvo nukankinti 76 lietuvių tautos patriotai.
9. Žemė iš Širvintų – Giedraičių mūšio prie Motiejūnų kaimo, Širvintų rajonas.
10. Žemė iš Nepriklausomybės karių, nežinomo kareivių kapo Musninkų kapinėse.
11. Žemė iš Aukštųjų Panerių vietinės rinktinės karių kapų memorialo. Sušaudyti 1944 gegužės 15–17 d.
12. Žemė iš 1944 m. spalio 7 d. įvykusių kautynių Sedos apylinkėse su sovietine kariuomene ir du šoviniai iš mūšio vietos.
13. Žemė iš Šlynakiemio, Punsko valsč., Jurgio Krisčiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo žūties vietos.
14. Žemė iš Tuskulėnų parko masinės žudynių kapavietės.
15. Žemė iš 18 Lietuvos partizanų žūties vietos ties Klaibūnų kaimu. Partizanai žuvo mūšyje 1945 m. vasario 9 d.
16. Žemė iš Kalniškių miško, Simno valsč. vykusio didžiausio Lietuvos partizanų mūšio su sovietų kariuomenė vykusio 1945 m. gegužės 16 d.
17. Žemė iš Lėno miško, pratizanų žūties vietos 1945 sausio 12 d. Žuvo Vyčio apygardos partizanų vadas Juozas Krikštaponis.
18. Žemė iš partizanų žūties vadavietės vietos. Susisprogdino Mindaugo srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, jo žmona Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa ir štabo įgaliotinis Juozas Jovaiša.
19. Žemė iš Naravų kaimo, Prienų šilo, Sergėjaus Staniškio-Litas, Viltis žūties vietos.
20. Žemė iš Paburstupio kaimo, Alšėnų sen., Kauno raj. Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietos.
21. Žemė iš Juodbūdžio kaimo, Veiverių sen., Lukšų gimtinės.
22. Žemė iš Veiverių kaimo, Veiverių sen., Skausmo kalnelio – partizanų išniekinimo vietos.
23. Žemė iš Šimkaičių miško, Jurbarko r. Jono Žemaičio-Vytauto – Lietuvos Respublikos prezidento suėmimo vietos.
24. Žemė iš generolo Kazio Veverskio-Senio prie buvusio senojo Raudondvario tilto prieigų žūties vietos.
25. Žemė iš Juodkiškių kaimo, Ukmergės r. žuvusių Didžiosios kovos apygardos vado Alfonso Morkūno-Plieno ir jo štabo žūties vietos.
26. Žemė iš Pagraižio miško, Šilavoto sen., Tauro apygardos, Geležinio vilko rinktinės vado, Juozo Stravisko-Kardo ir jo bendražygių žūties vietos.
27. Žemė iš Šilavoto kapinių, kuriose palaidota apie 40 partiznų.
28. Žemė iš Pakiauliškio kaimo, Šilavoto sen., partizano Senovaičių gimtinės.
29. Žemė iš Merkinės kryžių kalnelio, kur 1945–53 m. buvo niekinami nužudyti Dainavos krašto partizanų kūnai.
30. Žemė iš Padupio mūšio vietos, Juodupės sen., 1945 m. sausio 4–9 d. žuvo 150 laisvės kovotojų kartu su būrio vadu Petru Gudu.
31. Žemė iš Antegluonio kaimo, Batakių sen., Tauragės r. Jungtinės Kęstučio apygardos vado, aviacijos leitenanto Juozo Kasperavičiaus-Visvaldo ir jo adjutanto Albino Biliūno-Džiugo žūties 1947 m. vietos.
32. Žemė iš Ašmintos kaimo, 1947 m. liepos 16 kautynių metu bunkeryje žuvusių partizanų vietos.
33. Žemė iš Miknių sodybos (Minaičių k., Radviliškio r.), kur 1949-02-16 buvo pasirašyta LLKS deklaracija.
34. Žemė iš 7 Lietuvos partizanų žūties vietų Šimonių girije. Bunkeryje 1949 m. lapkričio 1 d. kautynėse žuvo Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, partizanės Birutė Šniolytė-Ida, Stasė Vigelytė-Živilė.
35. Žemė iš Bartkūnų kaimo miškelio partizanų žūties 1948 m. gegužės 17 d. vietos.
36. Žemė iš Bestragiškės miško, Šarūno rinktinės partizanų žūties vietos, 1951 rugsėjo 27 d.
37. Žemė iš Ukmergės miesto, Dukstinos kapinių, kuriose perlaidota 218 partizanų. Prie jų palaidotas mons. Alfonsas Svarinskas.
38. Žemė iš Plunksnočių miško, Rokiškio r., kuriame žuvo Algimanto apygardos, Kunigaikščio Margio partizanų vadas Juozas Bulovas-Iksas, jo žmona, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė ir jų bendražygiai.
39. Žemė iš Vaičėnų kaimo, Obelių sen., 7 partizanų žūties vietos.
40. Žemė iš Notigalės pelkės, kur žuvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanų vadai – Jonas Šiupinis-Bermontas, Juozas Mikėnas-Žvirblis ir jų bendražygiai.
41. Žemė iš Ginkūnų kapinių Šiaulių raj., partizano Vytauto Slapšinsko kapo.
42. Žemė iš 1949 m. gegužės 21 d. įvykusio Žemaitijos Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio, Dievo Krėslamiškuose, 7 partizanų žuvimo vietos ir iš Ariškių miškelio, Žarėnų sen. partizanų palaidojimo vietos. Amunicija iš mūšio lauko – 2 šoviniai.
43. Žemė iš Grubų miško, Plunksnočių masyvo bunkerio, kur 1955 m. žiemojo nenugalėtieji partizanai Streikai: Juozas, Izidorius, Valė ir jų bendražygiai.
44. Žemė iš Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo bunkerio vietos, kuriame 1952 m. žuvo rinktinės vadas Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas ir jo bendražygiai.
45. Žemė iš Vedeckio Ąžuolyno, Raseinių r., kur buvo išniekinti Kęstučio apygardos, Birutės rinktinės partizanai.
46. Žemė iš Širvintų Nepriklausomybės kovotojų, nežinomo kareivio kapo.
47. Žemė iš Deltuvos miestelio 2001 m. nuo pastatyto kryžiaus žuvusiems partizanams.
48. Žemė iš Pašilės miško, kur 1989–90 m. buvo išniekinti 57 partizanų palaikai.
49. Žemė gilzėje iš 1991 metų sausio 13 dienos žuvusių aukų vietų prie televizijos bokšto.
50. Žemė gilzėje iš savanorio Artūro Sakalausko žūties 1991 m. rugpjūčio 21 d. vietos prie LR Seimo.
51. Žemė iš Medininkų pasienio punkto memorialinio muziejaus, kur 1991 liepos 31 d. buvo žiauriai nužudyti Lietuvos sieną saugoję pareigūnai.
52. Relikvijos iš Kryžių kalno – kryželiai, rožančius ir kitos relikvijos.
53. Adolfo Ramanausko-Vanago liemenės, kurią dėvėjo generolas Vanagas partizaninio karo metais, siūlai.
54. Žemė iš Birutės bunkerio Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietės su laukų rieduliu ir ant jo pritvirtinta juodo granito lenta (pridedama nuotrauka).
55. Lukšų giminės nuotraukos, partizanų ženkliukas, saga ir sagė.
56. Sedos ir Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio šoviniai.
57. Antano Kraujelio-Siaubūno 1928–1965 m. plaukų sruoga.
58. 1941 m. birželio sukilėlio Gedimino Ruzgio nuotraukos, segės, Gedimino stulpų ženkliukas ir kitos relikvijos.
59. Laisvės kovotojo, Vorkutos politinių kalinių sukilimo organizatoriaus Edvardo Buroko daiktai – LLKS ženkliukas, drabužio atraiža ir 2000 m. Vilniaus tribunolo sovietiniams nusikaltimams įvertinti ženkliukas.
60. Partizano Vytauto Česnakavičiaus-Valo vadovaujamos grupės ryšininko Petro Černos nuo 1947 m. iki šių dienų saugotos relikvijos – 15 vnt. išaktyvuotų šovinių.
Visų relikvijų turinį per garsiakalbį įvardijo pranešėjas Gaudentas Aukštikalnis. Pasibaigus renginiui, dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.

Aktas
Vilnius, 2018-01-12
Mes, žemiau pasirašę Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių tarybos pirmininkas Vidmantas Samys, Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, 2018 m. sausio 12 d. po Laisvės gynėjų susitikimo Lietuvos Respublikos Seime Kovo 11-sios Akto salėje, organizavome iškilmingą eiseną su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių relikvijomis kapsulėje nuo LR Seimo į Lukiškių aikštę.

Kapsulę su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu ir relikvijų sąrašu. Kunigas Aušvydas Belickas kapsules su relikvijomis ir dokumentais pašventino.

Pasirašė Vidmantas Samys, Arnoldas Kulikauskis, Jonas Burokas

Beveik tris dešimtmečius istorinę atmintį įamžinti laukusi, LUKIŠKIŲ AIKŠTĖ VISUOMENĖS PASTANGŲ DĖKA SULAUKĖ MEMORIALO ŠIRDIES – ŠVENTŲ RELIKVIJŲ, SUTEIKIANČIŲ AIKŠTEI NAUJĄ, ATMINTIES IR PAGARBOS PER VISUS AMŽIUS KOVOJUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ PRASMĘ.

Ernesto Subačiaus nuotraukose – iškilmingas renginys

1...1 5611 5621 563...1 715Nuo 1 715 1 562 puslapis