Šiais metais sukaks 70 metų nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kaip bendro idealo, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės, paskelbimo. Kadangi žmogaus teisių nepaisymas ir niekinimas, kaip rodo istorija, labai dažnai pastūmėdavo žmoniją elgtis barbariškai, šia Deklaracija pasiryžta žmones išvaduoti iš baimės, skurdo ir siekti taikos pasaulyje.

Todėl neatsitiktinai jau pirmasis Deklaracijos straipsnis skelbia, kad „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Viename iš Deklaracijos straipsnių įtvirtinta nuostata: „Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą …“.

Nors nuo šio svarbaus Jungtinų Tautų dokumento priėmimo jau praėjo keli dešimtmečiai, o mokslas ir technologijos padarė didžiulę pažangą, pristeigta begalė žmonėmis besirūpinančių institucijų, tačiau žmonija vis tiek neatrado ramybės, gyventojų pajamų skirtumai vis didėja, šimtai milijonų žmonių gyvena skurde. Dešimtadalio turtingiausių ir dešimtadalio vargingiausiai gyvenančių žmonių vidutinės pajamos jau skiriasi keliolika kartų. Pripažįstama, kad gyventojų pajamų diferenciacija vyksta dėl globalizacijos. Jos pranašumais sėkmingiau pasinaudoja ekonomiškai stipresnės šalys, o jų viduje – turtingesni gyventojai.

Tyrimai rodo, kad kuo šalyje pajamų ir turto pasiskirstymas vienodesnis, tuo ūkis plėtojasi sėkmingiau, žmonės jaučiasi laimingesni, o pajamų nelygybė turi didelę įtaką sveikatos, mirtingumo rodikliams, smurto paplitimui ir daugeliui kitų negatyvių reiškinių. Dėl to vis didesnį susirūpinimą šiomis tendencijomis rodo Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Sąjunga ir kitos tarptautinės organizacijos.

Padėties pasaulio ekonomikoje negelbėja net ir Nobelio ekonomikos premijos už darbus ekonomikos mokslui atsiradimas 1969 metais (premijos fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros ir taikos srityje skiriamos nuo 1901 metų). Kaip žinia, ši premija nebuvo originaliojo Alfredo Nobelio testamento teksto dalimi. Naujos premijos (The Central Bank of Sweden Prize in Economic Sciences in Memory of Alfred Nobel) atsiradimą 1968 m. inicijavo trijų šimtų metų jubiliejų šventęs Švedijos Bankas. Beje, Nobelio premijos atsiradimą paskatino jo turtai, susikrauti jam atradus dinamitą ir pradėjus jį naudoti karinėms reikmėms.

Nuo Nobelio ekonomikos premijos įsteigimo ją jau yra gavę 78 mokslininkai iš 13 valstybių, daugiausia iš JAV. Šios premijos laureatų darbuose tyrinėti ekonominiai procesai, analizės lygio kėlimo aktualijos, resursų paskirstymo optimizavimas, stabilūs paskirstymai, rinkos kūrimo praktika, stambiųjų įmonių reguliavimas, turto rinkų tendencijos, sutarčių teorija, elgsenos ekonomika, skurdas ir gerovė bei daugelis kitų temų. Deja, nusivylimas gyvenimo kokybe, tuo pačiu ekonomistais ir politikais tik didėja.
Pasirodo, kad ir Nobelio ekonomikos premijos laureatams yra per sunku suprasti ekonomiką ir rasti būdus ją suvaldyti. Nejaugi taip sudėtinga? Žodis „ekonomika“ (gr. oeconomia) reiškia „namų ūkis“ arba maistas, drabužiai, pastogė… Tai ir yra paprastam žmogui ekonomika. Ekonomika vadintina ir ūkininkavimo menu. Bet dabartinį ūkininkavimą tikru menu nepavadinsi. Tai daugiau panašu į kičą, menkavertį ir neskoningą gražiai supakuotą ir rafinuotai pateiktą kūrinį. Mene kičas būdingas tik pradedantiems ir mėgėjams, o čia juk reikalą turime su gausia armija ekonomistų, tūkstančiais mokslo institutų ir dešimtimis Nobelio ekonomikos premijos laureatų…

Bet nepamirškime, kad kičas orientuojasi į žemo suvokimo, paviršutinišką vartotoją. Pagalvokime, į ką gi orientuota dabartinė pelną garbinanti ir gamtą alinanti ekonomika? Taip, į vartotojišką visuomenę, maitinamą reklamos apžavais, kai pagrindinis dėmesys skiriamas ne žmogui, o daiktams (prekėms). Nepriklausomas ekonomistas E. F. Šumacheris teigia, kad kai ekonomika negali peržengti savo plačių abstrakcijų ir rasti sąlyčio su žmonių skurdo realybe, nusivylimu, susvetimėjimu, neviltimi, nusikalstamumu, pabėgimu, stresu ir dvasine mirtimi, tuomet reikia pradėti iš naujo, pereinant prie visiškai naujos mąstymo sistemos. Sistemos, kuri bedvasę ekonomiką keistų tokia, apie kurią galvojo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos kūrėjai.

Nerija Putinaitė ne taip seniai parašė tokį įdomų ir iškalbingą postą, kad verta atkreipti dėmesį. Nors jis apie LRT tyrimus, ne mažiau įdomi šalutinė siužeto linija – LRT portalo pokyčiai. Autorė teigia, kad „pastarąjį pusmetį ar kiek daugiau brėžiama nacionalizmo ir antieuropizmo (su sąmokslo teorijos doze) tendencija lrt portale”. O toliau paaiškina, kad taip teigia, nes „labai dažnai portale ėmė rodytis autoriai, kurie anksčiau nesirodė”.

Pastabos sulaukė ir LRT portalo redaktoriaus ir žurnalistų dėmesio. Jie stebėjosi, kokią tendenciją Putinaitė įžvelgia portale, kuriame yra skelbiamos kaip reta įvairios nuomonės ir naujienos.

Tačiau stebėtis nėra ko. Būtent tai ir yra problema. LRT portalas drįsta skelbti TAIP PAT IR nacionalistines bei ES kritikuojančias nuomones. Dar daugiau, pastarąjį pusmetį drįsta laikas nuo laiko paskelbti Vytautą Ražvilą, kuris ne vienoje liberaliai mąstančioje redakcijoje žurnalistams įvardytas kaip persona non grata.

Šito negali ir neturi būti. Nacionalizmas turi būti marginalizuotas, antieuropietiška nėra tik tokia spauda, kurioje išvis ar beveik nėra ES projektą kritikuojančių publikacijų. Ir juo labiau negali būti V.Radžvilo, nes kaip marginalizuoti žmogų universitete, jeigu jį skelbia pagrindinė šalies žiniasklaida? Taigi žiniasklaida laisva, kol joje nėra nepažangios nuomonės ar bent nėra daugiau, nei būtina įvairovės iliuzijai palaikyti.

Galiausiai Putinaitės komentaras nėra unikalus. Atmintis yra bjaurus dalykas ir iškelia prieš akis senus dalykus. Gyvenę sovietmečiu ar bent vartę archyvinius laikraščius tikriausiai pamena, kad komunistų oficioze „Tiesoje”, o ir kituose partijos laikraščiuose dažnai kartodavosi pasmerkiamieji tekstai su standartine fraze: „vėl kelia galvas buržuaziniai nacionalistai ir kitokios antitarybinės atplaišos” (gali būti sakinio variacijų). Frazė, kuria pradedamas prieš vieną internacionalizmo, ateizmo ir komunizmo statybų tiesą išsišokusiųjų pasmerkimas. Šiandien, norint adekvačiai perskaityti politinius pasisakymus, reikia vietoje „antieuropinio” mintyse įdėti „antitarybinį”. Deja vu, ne?

y-news.lt

Tai pasikėsinimas į žodžio laisvę“, „Paslėptas valdančiųjų mėginimas kontroliuoti visuomeninį transliuotoją“. Tokie argumentai skamba iš stovyklos, ginančios LRT.

Kita gi pusė reikalauja skaidrumo, nešališkumo. Ir stoja Seimo pusėn, pritardama siekiams kurti komisiją, kuri išsiaiškintų kaip, kam yra paskirstoma beveik 40 milijonų eurų mokesčių mokėtojų pinigų.

Nėra gerai, kad Seimas imasi iniciatyvos tirti LRT finansus. Iš tiesų čia galima įžvelgti ir valdžios siekį daryti įtaką, spaudimą, norą kontroliuoti.

Kita vertus, kažko neįprasta tame taip pat nėra. Net ir labai brandžiose demokratijose, tose kur pirmiausia ir buvo įtvirtinta žodžio laisvė, parlamentai kartais imasi tokių tyrimų.

Pavyzdžiui, 2011 metais Didžiosios Britanijos parlamentas buvo sukūręs specialią komisiją žiniasklaidos veiklai įvertinti. Tuo metu buvo tiriama didžiausio pasaulyje žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho leidiniuose dirbančių žurnalistų bei redaktorių neetiškas elgesys, neteisėtas telefoninių pokalbių pasiklausymas.

R.Murdochas sėdėjo prieš britų parlamento komisiją ir nešaukė, kad kėsinamasi į žodžio laisvę. Pripažino klaidas ir net uždarė pelningiausią į skandalą įsivėlusį savaitraštį „News of the World“. Per tą tyrimą paaiškėjo kam ir kiek už informaciją mokėjo redakcijos. Kaip buvo manipuliuojama, pažeidžiamas privatumas.

Po šio skandalo buvo pertvarkyta Didžiosios Britanijos žiniasklaidos savireguliacijos sistema. Žurnalistinės etikos reikalai kiek pasitaisė.

Lietuvoje gi, verdant emocijoms dėl LRT, iš dėmesio centro pranyksta trys esminės problemos. Ir pirma iš jų – ekonominė.

LRT prodiuseriai Laurynas Šeškus ir Edmundas Jakilaitis teigia, kad jie tiesiog kuria gerą televizinę produkciją, kurios nori LRT. Kokybė – skonio reikalas. Tačiau šiuo atveju svarbesnis yra mastas.

Kalendoriniuose metuose yra 52 savaitės. Televizijos sezonas trunka kiek trumpiau – 35-38 savaites (iškrenta vasaros mėnesiai, kada televizijoms neapsimoka daug investuoti į eterį, nes nesusidaro pakankamas žiūrovų kiekis, krenta reklamos pardavimai).

Taigi prodiuseris, gavęs užsakymą iš televizijos, sukuria per sezoną 35 – 38 laidas (arba tik pusę to kiekio, jei laida kuriama tik rudenį arba pavasarį).

Jakilaitis vienoje televizijos laidoje pareiškė, kad jis LRT sukuria 231 laidą. Ir už tai gauna apie 800 tūkst. eurų pajamų.

Nesunku paskaičiuoti, kad vidutiniškai viena laida kainuoja apie 3,5 tūkst. eurų. („vidutiniškai“ reiškia nuo 1 tūkst. iki 50 000 eurų ar daugiau. Priklausomai nuo „įrangos sunkvežimių“, kaip sakė L.Šeškus).

LRT, tikėtina, E.Jakilaičiui ir L.Šeškui moka rinkos kainomis. Tačiau jų atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto ekonomika“.

Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet tikrai ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“.

Įdomu tai, kad Lietuvoje, kai kokios statybos organizacijos sukuria kartelį, siekdamos gauti daugiau užsakymų, valstybės institucijos baudžia (statybininkai sako norį užsakovams suteikti geriausias paslaugas iš „vienų rankų“). Bet televizijos vadovams, prodiuseriams bei žurnalistams galioja kitos taisyklės?

Galima būtų į tai nekreipti dėmesio. „Just buisness“. Tačiau čia kyla antra dar rimtesnė problema – nešališkumo.

Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai.

Visuomenės informavimo, LRT įstatymuose, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse yra įtvirtinta aiški nuostata, kad žurnalistų skelbiamame turinyje privalomas skirtingų nuomonių balansas. Bet praktikoje, žinome, ne visada šio principo laikomasi. Taip pat ir LRT laidose.

Čia išryškėja trečioji – žurnalistinės etikos problema. Nes nebeįmanoma atskirti kuriame vaidmenyje LRT laidų kūrėjai yra prodiuseriai, žurnalistai, o kada – verslininkai, ginantys ne visuomenės, o savo siaurą merkantilinį interesą.

Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 32 straipsnis sako, kad „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų“.

O ką visuomenė matė, kai buvo pradėti kelti klausimai apie Ramūno Karbauskio valdomą „Agrokoncerną“?

Verslas ir verslininkai nėra šventieji. Ir R.Karbauskis, nuolat teigiantis, kad jis tik padeda ūkininkams, nori apsaugoti jų turtą nuo išgrobstymo, nėra angelas. Bet kuriame versle yra didžiulė konkurencija (kažkas laimi, bet kai kam skaudžiai nepasiseka). Versle neretai susiduriama su nesąžiningumu. Todėl būna visko.

LRT, kurios biudžetas siekia beveik 40 mln. eurų, tikriausia galėtų skirti šiek tiek resursų, kad žurnalistai atliktų nešališką tyrimą. Pagrįstų faktais, o ne manipuliacijomis, ar „Agrokoncerno“ veikla skaidri, ar įmonė laikosi įstatymų, ar jo savininkai ir vadovai elgiasi etiškai, o gal iš tiesų „grobia žemes“ ar daro machinacijas trąšomis.

Jei būtų nustatyti tokie faktai, LRT vadovų, žurnalistų reputacija būtų apginta.

Kai tokio tyrimo nėra, o keliami gandais paremti klausimai, kyla įtarimas, jog taip norima nukreipti diskusiją ir manipuliuoti. O tuo pačiu apginti suinteresuotų LRT vadovų ir su jais susijusių prodiuserių verslo, politinius interesus.

Ir pabaigai. Jei šios problemos rūpėtų LRT Tarybai, ji jas keltų, diskutuotų ir ieškotų sprendimų. Seimo tyrimo nereiktų.

Tačiau kai LRT Taryba skėsčioja rankomis „kuo mes prasikaltome“, nemato problemų, turi rastis institucijos, kurios tas problemas įvardintų ir imtųsi spręsti.

LRT nėra šiaip sau „problemėlė“. Ji daro (gali daryti) didžiulę įtaką visai šalies žiniasklaidai. Ji, kaip reikalauja įstatymas, privalo diktuoti aukštus nešališkumo ir žurnalistinės etikos standartus. Tam mokesčių mokėtojai ją ir išlaiko.

Tačiau kai LRT Tarybos pirmininkas eilinį kartą ištraukia žodžio laisvės gynimo kortą, nematant esminių problemų, tai tik dar labiau diskredituoja žodžio laisvę, visuomeninį transliuotoją ir Lietuvos žurnalistiką.

Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) doc. Algirdas Amšiejus daugeliui yra pažįstamas kaip charizmatiškas, viešojoje erdvėje patarimų ir aštrių komentarų nešykštintis sodininkas profesionalas. Ir į garsiosios Tado Ivanausko Obelynės (Kauno r.) kaimynystėje A. Amšiejaus įkurtą medelyną kiekvieną pavasarį neatsitiktinai traukia minios, čia ieškančios aukščiausios “prabos” vaismedžių sodinukų ir žinių, kaip juos auginti. O štai ką tik ASU Agronomijos fakulteto studentai A. Amšiejui suteikė Metų dėstytojo titulą. Ir, kaip tai bestebintų, ne už agronomijos ar kitų šiuolaikiškam žemės ūkiui aktualiausių dalykų, o už bitininkystės dėstymą. Nes, kaip tvirtina pats doc. A. Amšiejus, be bičių Lietuvoje nebūtų nė duonos.

„Tikrai nerašau studentams dešimtukų už nieką. Priešingai – veikiau esu šioks toks „kirvis”. Bet juk baigę aukštąsias mokyklas visi dažniausiai ir prisimename reiklius, bet įdomiai dėsčiusius dėstytojus. O bitininkystė yra tokia sritis, kad pasakoti apie ją nuobodžiai būtų tiesiog neįmanoma”, – kalba A. Amšiejus, svetingai praverdamas ASU laboratorijos, kurioje ant palangės įkurdintame avilyje žiemiškai tingiai dūzgia keliatūkstantinė bičių armija, duris. Į klausimą, ar tokia kaimynystė tikrai nekelia pavojaus, pašnekovas su šypsena pripažįsta, kad vasaros pabaigoje iš tiesų „kai kam būna prasčiau”, kai nuo medaus apsunkusios bitės iki trečiojo pastato aukšto neįstengia pakilti.

„Bitininkystės situacija Lietuvoje šiuo metu, sakyčiau, yra katastrofiška. Tiesiogiai šios srities specialistų nerengia nė viena aukštoji ar aukštesnioji mokykla. O esamų bitininkų amžiaus vidurkis – 78 metai. ASU Agronomijos fakultete bitininkystė yra viena privalomųjų disciplinų, kituose fakultetuose – pasirenkamasis mokslo dalykas. Todėl ir stengiuosi jaunimą „užkabinti”, nes pats turiu ne tik teorinių žinių, bet ir daugiametės praktinio darbo patirties. Tiesą sakant, studentų lankomumo niekada nežymiu. Kartą, pamenu, paskaitos metu esu tyliai akimis suskaičiavęs „galvas”. Paaiškėjo, kad auditorijoje jų vos ne dešimčia daugiau negu sąraše. Klausiu, kaip čia išeina? O studentai juokiasi, kad jiems tiesiog įdomu, todėl laisvu laiku ir ateinantys pasiklausyti”, – savo darbo rezultatais džiaugiasi dėstytojas,

O pasiklausyti apie bites iš tiesų yra ko. Pašnekovas su šypsena pasakoja, kad vaikinams studentams, remdamasis bičių pavyzdžiu, laikas nuo laiko primenantis ir seną patarimą “nebūti tranais”, nes priešingu atveju rudenį teks mirti iš bado. Mat bitės žiemą tinginiaujančių savo vyriškos giminės gentainių nemaitina, o išmeta iš avilio.

Amšiejaus teigimu, nerasi nė vienos bičių šeimos, kuri būtų lygiai tokia pati kaip kita. „Jos nelygu žmonių šeimos – vienos darbščios, kitos tinginės, vienų higiena nepriekaištinga, kitos – apsileidėlės. Ir bitininko tikslas šiuo atveju su visomis šeimomis užmegzti „socialinį dialogą”, paprašyti „elgtis padoriai”. Kitaip tariant, visų avilių spiečių elgesį reikia stengtis suvienodinti, nes tik tuomet darbe galima taikyti tam tikrą sistemą. Žodžiu, geras bitininkas turi būti ir psichologas, ir pedagogas, ir gydytojas, ir pareigūnas. Svarbiausia – dirbdamas su bitėmis privalai pamiršti visas savo problemas. Priešingu atveju spiečiaus nesuvaldysi”, – kalba pašnekovas.

Amšiejus save vadina bitininku eksperimentatoriumi, kuriam sunešto medaus kiekiai nėra svarbiausias bitininkavimo tikslas. „Tuos bičiulius, kurie išnaudoja bites ir vasarą specialiai vežioja į rapsų laukus, vadinu „medaus žmonėmis”. Bet juk rapsai – techninė kultūra! O aš esu selekcininkas, išvedinėju bičių linijas, kurios natūraliai būtų darbščios ir taikios. Turiu 7 anūkus ir nė vieno jų nėra sugėlusios mano laikomos bitės. Tiesa, sykį pačiam yra kliuvę, mat vežant pilną avilį duobėtu kaimo keliuku, šis sulūžo. Ir bitės, suprantama, supyko. Jei būčiau automobiliu nuvažiavęs toliau, kaimo gyventojus jos būtų užkapojusios. Laimei, netoliese buvo upelis, tad sėmiau rankomis kranto molį, išsitepiau juo veidą, rankas ir bites susigaudžiau”, – ne vieną skaudų dūrį kainavusį nutikimą prisimena pašnekovas.

Amšiejus pripažįsta, kad bitininkystė kaip verslas, iš kurio būtų galima pragyventi, yra sunkus ir rizikingas. „Tarkime, po lietingos pernykštės vasaros daug kas manęs teiraujasi, kodėl bitės sunešė tiek mažai medaus. O aš tokiu atveju klausiu: „Kiek kartų pats ežere maudeisi?” Paaiškėja, kad kartą arba nė vieno. Tai kaip iš lietaus bitės galėjo medaus prinešti? Daržoves, esant reikalui, galima palaistyti ar pridengti, o bitės 100 proc. priklausomos nuo gamtos. Žymusis mūsų bitininkas Justinas Straigis yra suskaičiavęs, kad jos Lietuvoje vidutiniškai skraido 117 dienų per metus. Tad tik tokiais metais, kai oro sąlygos bitėms leidžia skraidyti 140 dienų, medų suka visi, kas turi bent avilį”, – aiškina bitininkystės žinovas.

Į klausimą, ar tiesa, kad kartu su nektaru ir pavojingų cheminių medžiagų parnešančios bitės į avilį gentainių nėra įleidžiamos, pašnekovas pateikia vienareikšmį atsakymą: tikrai taip. Tačiau, pasak jo, šiuo metu yra žemės ūkyje naudojamų fungicidų, kurie bitėms tiesiogiai nekenkia, todėl šių medžiagų vabzdžiai neatpažįsta. „Tokie chemikalai labiausiai pavojingi bičių palikuonims, nes lervutes yra ypatingai jautrios ir jos su jokia chemija absoliučiai nesugyvena. Galbūt ne visi žino, kad bitė turi medaus pūslę, kuria maistas, taigi ir užterštas teka tiesiai į jos žarnyną. Tad jeigu pati bitė tesveria 100 mlg, įsivaizduokime, kokia menka nuodų dozė ją pražudo. Galbūt ne visi girdėję ir tai, kad kai bitė receptoriumi paragauja užteršto maisto, automatiškai užsidaro jos gerklė. Įsivaizduokime, žmogus paragauja kokio “greitmaisčio” ir paukšt – jo gerklė užsidaro. Beje, dar vienas bičių ypatumas – jos visą žiemą avilyje nesituština ir jų kūno svoris dėl to padidėja perpus. Joks žmogus tokios būklės nepakeltų”, – bičių organizmo pranašumus komentuoja pašnekovas.

Amšiejus pastebi, kad anksčiau neatsitiktinai kiekviename ūkyje buvo laikoma bičių, mat žmonės suprato, kad be jų derliaus negausi. „Dabar girdžiu, kad Lietuvoje trūksta įvairių kultūrų sėklų. Stambieji ūkininkai jau prašo bitininkų į jų valdas atvežti bičių. Todėl nuolat kartoju: jei ūkininkaujate, tai ir bitininkaukite”, – ragina pašnekovas.

Kaip patyręs bitininkas vertina vis garsesnius pasisakymus, kad medų valgyti nėra sveika? Žodžių į vatą nelinkęs vynioti A. Amšiejus teigia, kad taip nusikalbėti gali tik mažai proto turintis žmogus.

„Aš tokiais atvejais klausiu, kaip mano organizmui gauti, pavyzdžiui, rutino, kad kraujagyslės nekalkėtų? Gerti tabletes? Bet juk tai absurdas! Toks kiekis rutino kaip šaukšte medaus yra 200 tablečių”, – skaičiuoja pašnekovas, rodydamas jo studentų nuragautus pačių įvairiausių rūšių medaus stiklainiukus.

Amšiejaus teigimu, svarbiausia, kad vartojamas medus būtų natūralus, nekaitintas. „Ant užsienietišo medaus stiklainio niekada nerasite “medaus šokio”, t.y. marmurą primenančio kelių atspalvių ornamento. Nes užsienyje medus dažniausiai yra kaitinamas. O šio proceso metu jis išskiria nuodingą medžiagą – oksimetilforfurorą. Dėl to ES direktyvose ir nurodoma, kad vaikams iki 5 m. amžiaus medaus duoti negalima. Mat oksimetilforfuroras sukelia alergiją. Užsienyje medus iš pradžių pilamas į statines, o vėliau kaitinamas, nes sukietėjusio jo nepakaitinęs iki 50 laipsnių, į stiklainius neišpilstysi. Tad jei statinė sveria 300 kg, kiek laiko reikia kaitinti, kad viduje esanti masė suskystėtų? Ogi 3 – 4 paras”, – piktinasi bitininkystės žinovas. Tačiau, pasak jo, galima netgi patiems pasigaminti sveiko, natūralaus kreminės konsistencijos medaus. Tačiau tą daryti reikia ne žiemą, kai medus stiklainyje yra virtęs „plyta”, o tada, kai jis tik pradeda kristalizuotis.

„Gliukozės kristalai turi didelius spyglius, panašius į žmogaus rankų pirštus. Pabandykite juos nulaužti, kai jie stipriai susikabinę – tikrai nepavyks. O ankstyvą rudenį šiuos kristalų spyglius galima lengvai nulaužti netgi paprastu virtuviniu maišytuvu. Tam tereikia 2 – 3 vakarus iš eilės, pavyzdžiui, kad ir maišant tešlą blynams, porai minučių elektrinį įrankį panardinti ir į medų. Ir visą žiemą turėsime jo kreminio bei puikaus”, – pataria A. Amšiejus ir ragina mėgautis natūraliu, sveiku lietuvišku medumi.

BNS Spaudos centras

Ilgai negalėjau suprasti šurmulio dėl trijų raidžių. Kodėl jų taip prireikė? Juk abėcėlėje yra apsčiai raidžių – turėtų pakakti. Kita vertus, visada norisi ko nors naujesnio, šviežesnio. Tokios mintys man drumstė nuotaiką, gadino apetitą, kėlė egzistencinę nerimastį. Norom nenorom ėmiau mąstyti. Abėcėlėje yra net 32 raidės, lygiai tiek, kiek žmogus turi dantų. Tokio skaičiaus užtenka poreikiams patenkinti. Jeigu kas įsigeistų prie savo 32 dantų pridėti dar tris naujus, tai kaip juos įtalpinti? Atrodo, tiesiog neįmanoma. Vis dėlto esti atvejų, kai problema išsprendžiama. Antai vienas mano bičiulis diskutuodamas išmušė kitam bičiuliui tris dantis (kiek apgedusius). Ir pastarasis po kiek laiko turėjo tris naujutėlius dantis. O štai keletas mano draugių žavingai šypsosi, rodydamos baltus kaip perlai dantis. Nes jie užėmė senųjų vietą! Ir trijų raidžių problema nėra neišsprendžiama.

Svarbiausia nutarti, kurių raidžių derėtų pirmiausia atsisakyti. Taip, atspėjote teisingai. Kam reikia tų nosinių? Kiek jos kelia keblumų! Ypač (įpač?) mokykloje. Atsimenu, kaip sunkiai išmokau rašyti žąselė. Tada sužinojau, kad reikia mokytis ir žąsinėlį parašyti. Kam jam ta nosinė plaukiant per ežerėlį? Arba ąžuolas ir asilas – vis painiodavau, katram žodyje rašyti ą. Gerai, kad dabar ištaiso kompiuteris. O siųsti ir siusti nė jis nežino. Tai kas gali žinoti? Kitas atvejis – ačiū. Vienas nuovokus asmuo, išgirdęs, kad šio žodžio gale nereikia nosinės, parašė ąčiū – pati mačiau. Tikriausiai ne jis vienas taip rašo, nors daugiau (tarp jų yra ir ministrų) linksta prie populiaresnio varianto, t. y. ačių.

Dabar paranku prisiminti, kad sumanymas nevartoti nosinių nėra naujas. Dar 1933 m. buvo paskelbtas Rašybos reformos projektas, kuriame siūlyta atsisakyti nosinių ą, ę, į, ų, o jas pakeisti raidėmis ā, ē, ī, ū, kaip rašo latviai. Kai kas remiasi šiuo projekto teiginiu. Bet tik pirmąja jo dalimi – atsisakyti nosinių raidžių. O antrąją atmeta, nes ji prieštarauja ketinimui mažinti abėcėlės raidžių skaičių. Visai logiška: kam reikia tų latviškų ženklų, taip keistai žyminčių garsų ilgumą.

Čia iškyla kita problema – ar apskritai reikia ženklinti ilguosius garsus? Kas juos ištaria? Kai klausai dabartinės greitakalbės, girdi tik tarškėjimą, tratėjimą. Nespėji klausytis. Skubant per trumpą laiką pasakyti kuo daugiau žodžių, neįmanoma tinkamai ištarti visų garsų. Ką jau kalbėti apie ilguosius. Ypač gražu, kada kalbasi kelios moteriškės. Primena mielą mano mėgstamiausių paukščių kudakavimą. Senovišką lėtą, aiškų kalbėjimą keičia madinga kalba – naujakalbė. Reikia užleisti jai vietą, nes viskas, kas nauja, yra gera. Todėl atsisakant ilgųjų balsių būtina ryžtingai iš abėcėlės pašalinti ne tik nosines raides, bet ir ilgąsias y bei ū.

Ir tai dar ne viskas. Į rašybą būtina pažvelgti nuodugniau. Atsimenu, kai mokėmės pradinėse klasėse, vienas racionaliai mąstantis vaikis diktante parašė keulė. Mokytoja negalėjo mūsų įtikinti, kad reikia rašyti ne e, bet ia. Nesupratome, kodėl turime rašyti dvi raides, ar negalima viena pasikakinti? Juk reikia taupyti laiką ir jėgas. Ir mes dar ilgai rašėme ne tik keulė, bet ir šeudas, šauke, klause, pagaleu ir pan. Dabar kai kam paranku taip rašyti. Kodėl ne? O viena kavinė, nesulaukusi oficialios reformos, taip ir pasivadino: „Keulė rūkė“. Kiti sako – „Kiaulidė“. Pažangu.

Vienas dešimtos klasės mokinys, nesuprastas genijus, sukūręs originalią rašybą be taškų, kablelių, nosinių ir kitų diakritinių ženklų, iškėlė problemą: „Kodėl ant i dedamas taškas?“ Išties prasmingi klausimai: kam tas taškas ant i, ką jis reiškia, kokią žinią praneša, koks šio taško santykis su kitais abėcėlės ženklais? Verta diskutuoti, svarstyti, nagrinėti. Bet taško problemą atidėkim, nes dabar svarbu aptarti trijų raidžių projektą. Kodėl jas reikia įtraukti į abėcėlę?

Štai raidė q. Tai itin pageidautina raidė, atliepianti kalbos ekonomijos dėsnį, nes vietoj dviejų raidžių k ir u galima parašyti ją vieną – q. Pavyzdžiui, žodį kupra galima užrašyti trumpiau – qpra; vaikutis – vaiqtis; kur – qr; šakutė – šaqtė; lakūnas – laqnas. Dera pripažinti, kad žodžių rašyba sutrumpėja viena, o kai kurių net dviem raidėmis: kukulis – qqlis; kukutis – qqtis; kunkuliuoti – qnqliuoti. Taigi nauda akivaizdi: sutaupome laiko ir energijos.

Raidė x tikriausiai niekam abejonių nekelia. Įžvalgūs asmenys, seniai supratę, kad ji gali pakeisti raides k ir s, vietoj jų rašo x. Be to, ji pakelia asmens vertę, jei ne kitų, tai bent savo paties akyse, nes skleidžia sunkiai nusakomą, bet juntamą inteligencijos aurą. Vis dėlto – lotynų kalba. Maxima! Arba dažni vardai: Jonux, Vytux. Daro įspūdį. Pastebėjau, kad ši raidė itin dažna internete: textas tampa įtaigesnis. Ji puošia komentarus ir suteikia jiems papildomos vertės bei prasmės: kažkox tixlas, tox moxlas, linxmas kauxmas. Apibendrinant – tikras džeuxmas, liux!

Raidė w iš visų trijų kelia šiek tiek abejonių. Tūlas, vertindamas kalbos ekonomijos aspektu, aiškina, kad ji nieko nesutaupo, nieko nekeičia, turime savo v, kitos nereikia. Bet pala, neskubėk, pasidairyk, pamąstyk. Ir pasiklausyk. Ilgai nelaukęs išgirsi dažną skambų vau. Tiesiog sunku įsivaizduoti naujakalbę be šio žodžio. Jis nepakeičiamas, nes turi begalę reikšmių: juo gali išreikšti nuomonę, vertinimą, apibūdinti dalyką, reiškinį. Svarbiausia, jį galima ištarti įvairiausiomis intonacijomis, todėl jis tinka reikšti visokiausias, jokiais kitais žodžiais nenusakomas emocijas. Visa tai suteikia šnekėjimui įspūdingą vertę ir prasmę, rodo kalbėtojo orientaciją (vakarietišką).

Bet štai ekrane ar laikraštyje matome parašytą vau. Pripažinkime: žavesys nublanko, įspūdis dingo. Radosi kognityvinis disonansas. Kodėl? Kas kaltas? Aišku, senoviška raidė v, ji visiškai nedera prie naujoviško pažangaus žodžio. Ji kliudo diegti inovacijas, turtinti kalbą šiuolaikiškomis vertybėmis. O dabar pažvelkime: wau! Skamba, ar ne? Kelia norą įgarsinti. Tai ir tarkime kuo garsiau wau wau wau. Malonūs garsai primena mielus mūsų augintinius ir kelia teigiamų emocijų. Be to, įvairina ir tobulina rašytinę naujakalbės formą. Tad į projektą įtraukiame w. Bet žiū – krintame į mentalinę duobę: abėcėlėje dvi vienareikšmės, vienodai tą patį garsą žyminčios raidės v ir w. Daryk, ką nedaręs, bet iš šios duobės būtina ropštis kuo greičiau. Reikia spręsti, kaip jas abidvi įtraukti į abėcėlę, kaip suderinti. Katrą įrašysime pirmoje vietoje? Žinoma, pirmesnė turėtų būti modernesnė raidė, o senoji v eitų po jos. Ne. Ją reikia visai išbraukti. Jos vietoj – naujoviška w. „Šaunus weixmas!“ – girdžiu raidės w šalininkų šūksnius ir plojimus. Kova dėl w baigta. Laimėtojai švenčia pergalę. Wau!

Reikia pripažinti, kad tai tik pradžia, tik gana kuklus projektas. Magėtų ir daugiau ką tobulinti, bet liaudies išmintis moko: „Ir gardu radus reikia palikti.“ Tad susiturėkime, kitus tobulinimus palikime ateičiai, dabar svarbu aptartąjį projektą įgyvendinti. O tai nelengva, nes esama daug reformų priešininkų. Jie užsispyrę, jie įsikirtę laikosi nosinių. Jie inovacijoms sako ne, ir baigtas kriukis. Kaip juos įtikinti, atskleisti reformų žavesį? „Exempla trahunt“, – sakė išmintingi romėnai. Gerai, kad patrauklių pavyzdžių turime visą apstą. Štai Lietuvių kalbos ir literatūros programa. Kiek kartų ji reformuota, pertvarkyta, patobulinta, perredaguota, atnaujinta! Todėl pasiekta puikių laimėjimų, ypač raštingumo srityje.

Mokinių raštingumo pažanga geriausiai atsiskleidžia žvelgiant, kaip keitėsi brandos egzamino reikalavimai. Štai 1997 m. mažiausiu patenkinamu pažymiu – keturiais balais – buvo leidžiama vertinti rašinį, kuriame yra ne daugiau negu 7 gramatikos, 7 rašybos, 10 skyrybos klaidų. Sudėjus leistinų klaidų būtų nemažai. Bet negalima, nes nurodyti griežti apribojimai. Vienu kuriuo nors požiūriu nepatenkinamai parašytas darbas negali būti įvertintas patenkinamu pažymiu visas, tarkim, mokinys, padaręs 11 skyrybos klaidų, 1997 m. egzamino būtų neišlaikęs. Įsidėmėtinas kitas, ypač svarbus, apribojimas: bendras klaidų skaičius negali būti didesnis negu 12.

Dabar palyginkime su 2017 m. brandos egzamino kriterijais. Patenkinamai galima vertinti rašinį, kuriame yra ne daugiau negu 5–6 gramatikos, 10–12 rašybos, 11–14 skyrybos klaidų. Jeigu padaryta klaidų daugiau pagal kiekvieną kriterijų, klaidos toliau neskaičiuojamos ir rašomas nulis. Svarbiausias patobulinimas – egzaminą galima laikyti toliau, nėra jokių apribojimų. Tai reiškia, kad už darbą, kuriame rasta, tarkim, 14 skyrybos klaidų, rašomas vienas taškas. (Tik už 15 klaidų abiturientas gauna nulį, bet tik iš skyrybos, o jo rašinys toliau vertinamas pagal visus kitus kriterijus.) Tad padarius 26–32 klaidas egzaminą galima išlaikyti ir dar gauti tris taškus (klaidos vertinamos pagal lentelę taškais, šie verčiami procentais, tada pagal išmoningai parengtą skaičiuoklę procentai konvertuojami į balus – procedūra sudėtinga, nes tobuli dalykai negali būti paprasti). Taigi reformų laimėjimai įspūdingi – per 20 metų leistinų klaidų skaičius nuostabiai padidėjo: vietoj 12 pakilo iki 32. Pagal principą – kuo daugiau, tuo geriau. Todėl mokiniai nesiskundžia, kad raštingumo reikalavimai per griežti.

Bet jie skundžiasi, vai kaip skundžiasi, kad verčiami skaityti grožinę literatūrą. Tiesa, ne visi: esama mokinių, mėgstančių skaityti, suvokiančių literatūros vertę ir prasmę. Bet nežinia, kiek yra tokių, kuriems nepatinka lietuvių literatūra, mat ji esanti neįdomi, nuobodi, depresyvi. Kaip šiuos priversti perskaityti nurodytus kūrinius? Protas žmogaus didžiai išradingas, kaip sakė vienas rašytojas. Sugalvota labai veiksminga priemonė – reikalavimas abitūros rašinyje būtinai remtis vienu iš privalomų perskaityti autorių. Net išrastas naujas skaitmuo – absoliutus nulis. Tai tikras rimbas: nors abiturientas gerai išplėtojo temą, nepadarė klaidų, bet nepritempė privalomo autoriaus prie temos (tarkim, rėmėsi kitais rašytojais), gauna absoliutų nulį, egzamino neišlaiko, atestato negauna.

Žinia, nepriversi mokinių pamėgti literatūros, rimbu visų neišgąsdinsi (tiesa, kai kurie prisiverčia perskaityti privalomus kūrinius, bet po egzamino pareiškia, kad gyvenime daugiau niekad neims knygos į rankas). Labai abejotina, ar ši reforma padaugina literatūros skaitytojų. Tačiau ji prasminga ugdomuoju požiūriu: skatina mokinių sumanumą, išradingumą, verčia ieškoti išeities. Ir anie ją randa. Prieš egzaminą mokiniai pasiskaito trumpus kūrinių aprašymus, apibūdinimus, santraukas. To visai pakanka, kad išlaikytų. Jie dar ir internete pasišaipo iš tų prisiskaitėlių, gavusių prastą pažymį, nors šie gerai mokėsi, rašė puikius rašinius.

Svarbus egzamino privalumas – dabar geidaujamo kritinio mąstymo ugdymas. Kaip jis realizuojamas? Brandos egzamino programoje rašiniai suskirstyti pagal naujas (reformuotas?) logikos taisykles į dvi grupes: samprotavimo ir literatūrinius (13 punktas). Abiturientai turi pasirinkti vieną temą iš šių dviejų grupių (pagal tai, ko jie geidauja: ar samprotauti, ar rašyti apie literatūrą). Kad būtų aišku, programoje nurodyti šių rašinių skirtumai, kuriems perprasti reikia ypatingo mąstymo ar sąmonės nušvitimo (13.1 ir 13.2 ir kiti punktai). Antai samprotavimo rašinyje turi būti sprendžiama problema (žinoma, remiantis privalomu autoriumi), nes jo tikslas – išspręsti problemą. O literatūrinis rašinys tokio tikslo neturi, samprotauti nereikia. Jį rašant nekeliamos ir nesprendžiamos problemos, nes jo tikslas – interpretuoti, analizuoti literatūros kūrinius. Taip ugdomas svarbus iki šiol negirdėtas gebėjimas – literatūrinį rašinį parašyti nesamprotaujant. Kadangi kiekvienais metais egzaminą išlaiko maždaug 90 proc. abiturientų, galima daryti išvadą, kad jie išmano, kada samprotauti, kada ne, ir geba kurti tekstus nesamprotaudami.

Remiantis programoje išdėstyta naujoviška rašinio samprata, yra sudaryti brandos egzamino rašinio vertinimo kriterijai. Jie skirtingi samprotavimo ir literatūriniam rašiniui ir taip ištobulinti, kad juos taikant kiekvienais metais būna įdomių nutikimų. Antai per praeitus egzaminus gabus Vilniaus licėjaus mokinys iš trijų dalykų gavo po šimtą balų, o lietuvių literatūros rašinio – nulį, t. y. egzamino neišlaikė. Panašių atvejų ne vienas. Taip nutinka dėl to, kad net vertintojai nepajėgia suprasti mįslingų vertinimo kriterijų pinkliavos, kurios nei apsakysi, nei aprašysi.

Trūksta tik trijų raidžių!