Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) doc. Algirdas Amšiejus daugeliui yra pažįstamas kaip charizmatiškas, viešojoje erdvėje patarimų ir aštrių komentarų nešykštintis sodininkas profesionalas. Ir į garsiosios Tado Ivanausko Obelynės (Kauno r.) kaimynystėje A. Amšiejaus įkurtą medelyną kiekvieną pavasarį neatsitiktinai traukia minios, čia ieškančios aukščiausios “prabos” vaismedžių sodinukų ir žinių, kaip juos auginti. O štai ką tik ASU Agronomijos fakulteto studentai A. Amšiejui suteikė Metų dėstytojo titulą. Ir, kaip tai bestebintų, ne už agronomijos ar kitų šiuolaikiškam žemės ūkiui aktualiausių dalykų, o už bitininkystės dėstymą. Nes, kaip tvirtina pats doc. A. Amšiejus, be bičių Lietuvoje nebūtų nė duonos.

„Tikrai nerašau studentams dešimtukų už nieką. Priešingai – veikiau esu šioks toks „kirvis”. Bet juk baigę aukštąsias mokyklas visi dažniausiai ir prisimename reiklius, bet įdomiai dėsčiusius dėstytojus. O bitininkystė yra tokia sritis, kad pasakoti apie ją nuobodžiai būtų tiesiog neįmanoma”, – kalba A. Amšiejus, svetingai praverdamas ASU laboratorijos, kurioje ant palangės įkurdintame avilyje žiemiškai tingiai dūzgia keliatūkstantinė bičių armija, duris. Į klausimą, ar tokia kaimynystė tikrai nekelia pavojaus, pašnekovas su šypsena pripažįsta, kad vasaros pabaigoje iš tiesų „kai kam būna prasčiau”, kai nuo medaus apsunkusios bitės iki trečiojo pastato aukšto neįstengia pakilti.

„Bitininkystės situacija Lietuvoje šiuo metu, sakyčiau, yra katastrofiška. Tiesiogiai šios srities specialistų nerengia nė viena aukštoji ar aukštesnioji mokykla. O esamų bitininkų amžiaus vidurkis – 78 metai. ASU Agronomijos fakultete bitininkystė yra viena privalomųjų disciplinų, kituose fakultetuose – pasirenkamasis mokslo dalykas. Todėl ir stengiuosi jaunimą „užkabinti”, nes pats turiu ne tik teorinių žinių, bet ir daugiametės praktinio darbo patirties. Tiesą sakant, studentų lankomumo niekada nežymiu. Kartą, pamenu, paskaitos metu esu tyliai akimis suskaičiavęs „galvas”. Paaiškėjo, kad auditorijoje jų vos ne dešimčia daugiau negu sąraše. Klausiu, kaip čia išeina? O studentai juokiasi, kad jiems tiesiog įdomu, todėl laisvu laiku ir ateinantys pasiklausyti”, – savo darbo rezultatais džiaugiasi dėstytojas,

O pasiklausyti apie bites iš tiesų yra ko. Pašnekovas su šypsena pasakoja, kad vaikinams studentams, remdamasis bičių pavyzdžiu, laikas nuo laiko primenantis ir seną patarimą “nebūti tranais”, nes priešingu atveju rudenį teks mirti iš bado. Mat bitės žiemą tinginiaujančių savo vyriškos giminės gentainių nemaitina, o išmeta iš avilio.

Amšiejaus teigimu, nerasi nė vienos bičių šeimos, kuri būtų lygiai tokia pati kaip kita. „Jos nelygu žmonių šeimos – vienos darbščios, kitos tinginės, vienų higiena nepriekaištinga, kitos – apsileidėlės. Ir bitininko tikslas šiuo atveju su visomis šeimomis užmegzti „socialinį dialogą”, paprašyti „elgtis padoriai”. Kitaip tariant, visų avilių spiečių elgesį reikia stengtis suvienodinti, nes tik tuomet darbe galima taikyti tam tikrą sistemą. Žodžiu, geras bitininkas turi būti ir psichologas, ir pedagogas, ir gydytojas, ir pareigūnas. Svarbiausia – dirbdamas su bitėmis privalai pamiršti visas savo problemas. Priešingu atveju spiečiaus nesuvaldysi”, – kalba pašnekovas.

Amšiejus save vadina bitininku eksperimentatoriumi, kuriam sunešto medaus kiekiai nėra svarbiausias bitininkavimo tikslas. „Tuos bičiulius, kurie išnaudoja bites ir vasarą specialiai vežioja į rapsų laukus, vadinu „medaus žmonėmis”. Bet juk rapsai – techninė kultūra! O aš esu selekcininkas, išvedinėju bičių linijas, kurios natūraliai būtų darbščios ir taikios. Turiu 7 anūkus ir nė vieno jų nėra sugėlusios mano laikomos bitės. Tiesa, sykį pačiam yra kliuvę, mat vežant pilną avilį duobėtu kaimo keliuku, šis sulūžo. Ir bitės, suprantama, supyko. Jei būčiau automobiliu nuvažiavęs toliau, kaimo gyventojus jos būtų užkapojusios. Laimei, netoliese buvo upelis, tad sėmiau rankomis kranto molį, išsitepiau juo veidą, rankas ir bites susigaudžiau”, – ne vieną skaudų dūrį kainavusį nutikimą prisimena pašnekovas.

Amšiejus pripažįsta, kad bitininkystė kaip verslas, iš kurio būtų galima pragyventi, yra sunkus ir rizikingas. „Tarkime, po lietingos pernykštės vasaros daug kas manęs teiraujasi, kodėl bitės sunešė tiek mažai medaus. O aš tokiu atveju klausiu: „Kiek kartų pats ežere maudeisi?” Paaiškėja, kad kartą arba nė vieno. Tai kaip iš lietaus bitės galėjo medaus prinešti? Daržoves, esant reikalui, galima palaistyti ar pridengti, o bitės 100 proc. priklausomos nuo gamtos. Žymusis mūsų bitininkas Justinas Straigis yra suskaičiavęs, kad jos Lietuvoje vidutiniškai skraido 117 dienų per metus. Tad tik tokiais metais, kai oro sąlygos bitėms leidžia skraidyti 140 dienų, medų suka visi, kas turi bent avilį”, – aiškina bitininkystės žinovas.

Į klausimą, ar tiesa, kad kartu su nektaru ir pavojingų cheminių medžiagų parnešančios bitės į avilį gentainių nėra įleidžiamos, pašnekovas pateikia vienareikšmį atsakymą: tikrai taip. Tačiau, pasak jo, šiuo metu yra žemės ūkyje naudojamų fungicidų, kurie bitėms tiesiogiai nekenkia, todėl šių medžiagų vabzdžiai neatpažįsta. „Tokie chemikalai labiausiai pavojingi bičių palikuonims, nes lervutes yra ypatingai jautrios ir jos su jokia chemija absoliučiai nesugyvena. Galbūt ne visi žino, kad bitė turi medaus pūslę, kuria maistas, taigi ir užterštas teka tiesiai į jos žarnyną. Tad jeigu pati bitė tesveria 100 mlg, įsivaizduokime, kokia menka nuodų dozė ją pražudo. Galbūt ne visi girdėję ir tai, kad kai bitė receptoriumi paragauja užteršto maisto, automatiškai užsidaro jos gerklė. Įsivaizduokime, žmogus paragauja kokio “greitmaisčio” ir paukšt – jo gerklė užsidaro. Beje, dar vienas bičių ypatumas – jos visą žiemą avilyje nesituština ir jų kūno svoris dėl to padidėja perpus. Joks žmogus tokios būklės nepakeltų”, – bičių organizmo pranašumus komentuoja pašnekovas.

Amšiejus pastebi, kad anksčiau neatsitiktinai kiekviename ūkyje buvo laikoma bičių, mat žmonės suprato, kad be jų derliaus negausi. „Dabar girdžiu, kad Lietuvoje trūksta įvairių kultūrų sėklų. Stambieji ūkininkai jau prašo bitininkų į jų valdas atvežti bičių. Todėl nuolat kartoju: jei ūkininkaujate, tai ir bitininkaukite”, – ragina pašnekovas.

Kaip patyręs bitininkas vertina vis garsesnius pasisakymus, kad medų valgyti nėra sveika? Žodžių į vatą nelinkęs vynioti A. Amšiejus teigia, kad taip nusikalbėti gali tik mažai proto turintis žmogus.

„Aš tokiais atvejais klausiu, kaip mano organizmui gauti, pavyzdžiui, rutino, kad kraujagyslės nekalkėtų? Gerti tabletes? Bet juk tai absurdas! Toks kiekis rutino kaip šaukšte medaus yra 200 tablečių”, – skaičiuoja pašnekovas, rodydamas jo studentų nuragautus pačių įvairiausių rūšių medaus stiklainiukus.

Amšiejaus teigimu, svarbiausia, kad vartojamas medus būtų natūralus, nekaitintas. „Ant užsienietišo medaus stiklainio niekada nerasite “medaus šokio”, t.y. marmurą primenančio kelių atspalvių ornamento. Nes užsienyje medus dažniausiai yra kaitinamas. O šio proceso metu jis išskiria nuodingą medžiagą – oksimetilforfurorą. Dėl to ES direktyvose ir nurodoma, kad vaikams iki 5 m. amžiaus medaus duoti negalima. Mat oksimetilforfuroras sukelia alergiją. Užsienyje medus iš pradžių pilamas į statines, o vėliau kaitinamas, nes sukietėjusio jo nepakaitinęs iki 50 laipsnių, į stiklainius neišpilstysi. Tad jei statinė sveria 300 kg, kiek laiko reikia kaitinti, kad viduje esanti masė suskystėtų? Ogi 3 – 4 paras”, – piktinasi bitininkystės žinovas. Tačiau, pasak jo, galima netgi patiems pasigaminti sveiko, natūralaus kreminės konsistencijos medaus. Tačiau tą daryti reikia ne žiemą, kai medus stiklainyje yra virtęs „plyta”, o tada, kai jis tik pradeda kristalizuotis.

„Gliukozės kristalai turi didelius spyglius, panašius į žmogaus rankų pirštus. Pabandykite juos nulaužti, kai jie stipriai susikabinę – tikrai nepavyks. O ankstyvą rudenį šiuos kristalų spyglius galima lengvai nulaužti netgi paprastu virtuviniu maišytuvu. Tam tereikia 2 – 3 vakarus iš eilės, pavyzdžiui, kad ir maišant tešlą blynams, porai minučių elektrinį įrankį panardinti ir į medų. Ir visą žiemą turėsime jo kreminio bei puikaus”, – pataria A. Amšiejus ir ragina mėgautis natūraliu, sveiku lietuvišku medumi.

BNS Spaudos centras

Ilgai negalėjau suprasti šurmulio dėl trijų raidžių. Kodėl jų taip prireikė? Juk abėcėlėje yra apsčiai raidžių – turėtų pakakti. Kita vertus, visada norisi ko nors naujesnio, šviežesnio. Tokios mintys man drumstė nuotaiką, gadino apetitą, kėlė egzistencinę nerimastį. Norom nenorom ėmiau mąstyti. Abėcėlėje yra net 32 raidės, lygiai tiek, kiek žmogus turi dantų. Tokio skaičiaus užtenka poreikiams patenkinti. Jeigu kas įsigeistų prie savo 32 dantų pridėti dar tris naujus, tai kaip juos įtalpinti? Atrodo, tiesiog neįmanoma. Vis dėlto esti atvejų, kai problema išsprendžiama. Antai vienas mano bičiulis diskutuodamas išmušė kitam bičiuliui tris dantis (kiek apgedusius). Ir pastarasis po kiek laiko turėjo tris naujutėlius dantis. O štai keletas mano draugių žavingai šypsosi, rodydamos baltus kaip perlai dantis. Nes jie užėmė senųjų vietą! Ir trijų raidžių problema nėra neišsprendžiama.

Svarbiausia nutarti, kurių raidžių derėtų pirmiausia atsisakyti. Taip, atspėjote teisingai. Kam reikia tų nosinių? Kiek jos kelia keblumų! Ypač (įpač?) mokykloje. Atsimenu, kaip sunkiai išmokau rašyti žąselė. Tada sužinojau, kad reikia mokytis ir žąsinėlį parašyti. Kam jam ta nosinė plaukiant per ežerėlį? Arba ąžuolas ir asilas – vis painiodavau, katram žodyje rašyti ą. Gerai, kad dabar ištaiso kompiuteris. O siųsti ir siusti nė jis nežino. Tai kas gali žinoti? Kitas atvejis – ačiū. Vienas nuovokus asmuo, išgirdęs, kad šio žodžio gale nereikia nosinės, parašė ąčiū – pati mačiau. Tikriausiai ne jis vienas taip rašo, nors daugiau (tarp jų yra ir ministrų) linksta prie populiaresnio varianto, t. y. ačių.

Dabar paranku prisiminti, kad sumanymas nevartoti nosinių nėra naujas. Dar 1933 m. buvo paskelbtas Rašybos reformos projektas, kuriame siūlyta atsisakyti nosinių ą, ę, į, ų, o jas pakeisti raidėmis ā, ē, ī, ū, kaip rašo latviai. Kai kas remiasi šiuo projekto teiginiu. Bet tik pirmąja jo dalimi – atsisakyti nosinių raidžių. O antrąją atmeta, nes ji prieštarauja ketinimui mažinti abėcėlės raidžių skaičių. Visai logiška: kam reikia tų latviškų ženklų, taip keistai žyminčių garsų ilgumą.

Čia iškyla kita problema – ar apskritai reikia ženklinti ilguosius garsus? Kas juos ištaria? Kai klausai dabartinės greitakalbės, girdi tik tarškėjimą, tratėjimą. Nespėji klausytis. Skubant per trumpą laiką pasakyti kuo daugiau žodžių, neįmanoma tinkamai ištarti visų garsų. Ką jau kalbėti apie ilguosius. Ypač gražu, kada kalbasi kelios moteriškės. Primena mielą mano mėgstamiausių paukščių kudakavimą. Senovišką lėtą, aiškų kalbėjimą keičia madinga kalba – naujakalbė. Reikia užleisti jai vietą, nes viskas, kas nauja, yra gera. Todėl atsisakant ilgųjų balsių būtina ryžtingai iš abėcėlės pašalinti ne tik nosines raides, bet ir ilgąsias y bei ū.

Ir tai dar ne viskas. Į rašybą būtina pažvelgti nuodugniau. Atsimenu, kai mokėmės pradinėse klasėse, vienas racionaliai mąstantis vaikis diktante parašė keulė. Mokytoja negalėjo mūsų įtikinti, kad reikia rašyti ne e, bet ia. Nesupratome, kodėl turime rašyti dvi raides, ar negalima viena pasikakinti? Juk reikia taupyti laiką ir jėgas. Ir mes dar ilgai rašėme ne tik keulė, bet ir šeudas, šauke, klause, pagaleu ir pan. Dabar kai kam paranku taip rašyti. Kodėl ne? O viena kavinė, nesulaukusi oficialios reformos, taip ir pasivadino: „Keulė rūkė“. Kiti sako – „Kiaulidė“. Pažangu.

Vienas dešimtos klasės mokinys, nesuprastas genijus, sukūręs originalią rašybą be taškų, kablelių, nosinių ir kitų diakritinių ženklų, iškėlė problemą: „Kodėl ant i dedamas taškas?“ Išties prasmingi klausimai: kam tas taškas ant i, ką jis reiškia, kokią žinią praneša, koks šio taško santykis su kitais abėcėlės ženklais? Verta diskutuoti, svarstyti, nagrinėti. Bet taško problemą atidėkim, nes dabar svarbu aptarti trijų raidžių projektą. Kodėl jas reikia įtraukti į abėcėlę?

Štai raidė q. Tai itin pageidautina raidė, atliepianti kalbos ekonomijos dėsnį, nes vietoj dviejų raidžių k ir u galima parašyti ją vieną – q. Pavyzdžiui, žodį kupra galima užrašyti trumpiau – qpra; vaikutis – vaiqtis; kur – qr; šakutė – šaqtė; lakūnas – laqnas. Dera pripažinti, kad žodžių rašyba sutrumpėja viena, o kai kurių net dviem raidėmis: kukulis – qqlis; kukutis – qqtis; kunkuliuoti – qnqliuoti. Taigi nauda akivaizdi: sutaupome laiko ir energijos.

Raidė x tikriausiai niekam abejonių nekelia. Įžvalgūs asmenys, seniai supratę, kad ji gali pakeisti raides k ir s, vietoj jų rašo x. Be to, ji pakelia asmens vertę, jei ne kitų, tai bent savo paties akyse, nes skleidžia sunkiai nusakomą, bet juntamą inteligencijos aurą. Vis dėlto – lotynų kalba. Maxima! Arba dažni vardai: Jonux, Vytux. Daro įspūdį. Pastebėjau, kad ši raidė itin dažna internete: textas tampa įtaigesnis. Ji puošia komentarus ir suteikia jiems papildomos vertės bei prasmės: kažkox tixlas, tox moxlas, linxmas kauxmas. Apibendrinant – tikras džeuxmas, liux!

Raidė w iš visų trijų kelia šiek tiek abejonių. Tūlas, vertindamas kalbos ekonomijos aspektu, aiškina, kad ji nieko nesutaupo, nieko nekeičia, turime savo v, kitos nereikia. Bet pala, neskubėk, pasidairyk, pamąstyk. Ir pasiklausyk. Ilgai nelaukęs išgirsi dažną skambų vau. Tiesiog sunku įsivaizduoti naujakalbę be šio žodžio. Jis nepakeičiamas, nes turi begalę reikšmių: juo gali išreikšti nuomonę, vertinimą, apibūdinti dalyką, reiškinį. Svarbiausia, jį galima ištarti įvairiausiomis intonacijomis, todėl jis tinka reikšti visokiausias, jokiais kitais žodžiais nenusakomas emocijas. Visa tai suteikia šnekėjimui įspūdingą vertę ir prasmę, rodo kalbėtojo orientaciją (vakarietišką).

Bet štai ekrane ar laikraštyje matome parašytą vau. Pripažinkime: žavesys nublanko, įspūdis dingo. Radosi kognityvinis disonansas. Kodėl? Kas kaltas? Aišku, senoviška raidė v, ji visiškai nedera prie naujoviško pažangaus žodžio. Ji kliudo diegti inovacijas, turtinti kalbą šiuolaikiškomis vertybėmis. O dabar pažvelkime: wau! Skamba, ar ne? Kelia norą įgarsinti. Tai ir tarkime kuo garsiau wau wau wau. Malonūs garsai primena mielus mūsų augintinius ir kelia teigiamų emocijų. Be to, įvairina ir tobulina rašytinę naujakalbės formą. Tad į projektą įtraukiame w. Bet žiū – krintame į mentalinę duobę: abėcėlėje dvi vienareikšmės, vienodai tą patį garsą žyminčios raidės v ir w. Daryk, ką nedaręs, bet iš šios duobės būtina ropštis kuo greičiau. Reikia spręsti, kaip jas abidvi įtraukti į abėcėlę, kaip suderinti. Katrą įrašysime pirmoje vietoje? Žinoma, pirmesnė turėtų būti modernesnė raidė, o senoji v eitų po jos. Ne. Ją reikia visai išbraukti. Jos vietoj – naujoviška w. „Šaunus weixmas!“ – girdžiu raidės w šalininkų šūksnius ir plojimus. Kova dėl w baigta. Laimėtojai švenčia pergalę. Wau!

Reikia pripažinti, kad tai tik pradžia, tik gana kuklus projektas. Magėtų ir daugiau ką tobulinti, bet liaudies išmintis moko: „Ir gardu radus reikia palikti.“ Tad susiturėkime, kitus tobulinimus palikime ateičiai, dabar svarbu aptartąjį projektą įgyvendinti. O tai nelengva, nes esama daug reformų priešininkų. Jie užsispyrę, jie įsikirtę laikosi nosinių. Jie inovacijoms sako ne, ir baigtas kriukis. Kaip juos įtikinti, atskleisti reformų žavesį? „Exempla trahunt“, – sakė išmintingi romėnai. Gerai, kad patrauklių pavyzdžių turime visą apstą. Štai Lietuvių kalbos ir literatūros programa. Kiek kartų ji reformuota, pertvarkyta, patobulinta, perredaguota, atnaujinta! Todėl pasiekta puikių laimėjimų, ypač raštingumo srityje.

Mokinių raštingumo pažanga geriausiai atsiskleidžia žvelgiant, kaip keitėsi brandos egzamino reikalavimai. Štai 1997 m. mažiausiu patenkinamu pažymiu – keturiais balais – buvo leidžiama vertinti rašinį, kuriame yra ne daugiau negu 7 gramatikos, 7 rašybos, 10 skyrybos klaidų. Sudėjus leistinų klaidų būtų nemažai. Bet negalima, nes nurodyti griežti apribojimai. Vienu kuriuo nors požiūriu nepatenkinamai parašytas darbas negali būti įvertintas patenkinamu pažymiu visas, tarkim, mokinys, padaręs 11 skyrybos klaidų, 1997 m. egzamino būtų neišlaikęs. Įsidėmėtinas kitas, ypač svarbus, apribojimas: bendras klaidų skaičius negali būti didesnis negu 12.

Dabar palyginkime su 2017 m. brandos egzamino kriterijais. Patenkinamai galima vertinti rašinį, kuriame yra ne daugiau negu 5–6 gramatikos, 10–12 rašybos, 11–14 skyrybos klaidų. Jeigu padaryta klaidų daugiau pagal kiekvieną kriterijų, klaidos toliau neskaičiuojamos ir rašomas nulis. Svarbiausias patobulinimas – egzaminą galima laikyti toliau, nėra jokių apribojimų. Tai reiškia, kad už darbą, kuriame rasta, tarkim, 14 skyrybos klaidų, rašomas vienas taškas. (Tik už 15 klaidų abiturientas gauna nulį, bet tik iš skyrybos, o jo rašinys toliau vertinamas pagal visus kitus kriterijus.) Tad padarius 26–32 klaidas egzaminą galima išlaikyti ir dar gauti tris taškus (klaidos vertinamos pagal lentelę taškais, šie verčiami procentais, tada pagal išmoningai parengtą skaičiuoklę procentai konvertuojami į balus – procedūra sudėtinga, nes tobuli dalykai negali būti paprasti). Taigi reformų laimėjimai įspūdingi – per 20 metų leistinų klaidų skaičius nuostabiai padidėjo: vietoj 12 pakilo iki 32. Pagal principą – kuo daugiau, tuo geriau. Todėl mokiniai nesiskundžia, kad raštingumo reikalavimai per griežti.

Bet jie skundžiasi, vai kaip skundžiasi, kad verčiami skaityti grožinę literatūrą. Tiesa, ne visi: esama mokinių, mėgstančių skaityti, suvokiančių literatūros vertę ir prasmę. Bet nežinia, kiek yra tokių, kuriems nepatinka lietuvių literatūra, mat ji esanti neįdomi, nuobodi, depresyvi. Kaip šiuos priversti perskaityti nurodytus kūrinius? Protas žmogaus didžiai išradingas, kaip sakė vienas rašytojas. Sugalvota labai veiksminga priemonė – reikalavimas abitūros rašinyje būtinai remtis vienu iš privalomų perskaityti autorių. Net išrastas naujas skaitmuo – absoliutus nulis. Tai tikras rimbas: nors abiturientas gerai išplėtojo temą, nepadarė klaidų, bet nepritempė privalomo autoriaus prie temos (tarkim, rėmėsi kitais rašytojais), gauna absoliutų nulį, egzamino neišlaiko, atestato negauna.

Žinia, nepriversi mokinių pamėgti literatūros, rimbu visų neišgąsdinsi (tiesa, kai kurie prisiverčia perskaityti privalomus kūrinius, bet po egzamino pareiškia, kad gyvenime daugiau niekad neims knygos į rankas). Labai abejotina, ar ši reforma padaugina literatūros skaitytojų. Tačiau ji prasminga ugdomuoju požiūriu: skatina mokinių sumanumą, išradingumą, verčia ieškoti išeities. Ir anie ją randa. Prieš egzaminą mokiniai pasiskaito trumpus kūrinių aprašymus, apibūdinimus, santraukas. To visai pakanka, kad išlaikytų. Jie dar ir internete pasišaipo iš tų prisiskaitėlių, gavusių prastą pažymį, nors šie gerai mokėsi, rašė puikius rašinius.

Svarbus egzamino privalumas – dabar geidaujamo kritinio mąstymo ugdymas. Kaip jis realizuojamas? Brandos egzamino programoje rašiniai suskirstyti pagal naujas (reformuotas?) logikos taisykles į dvi grupes: samprotavimo ir literatūrinius (13 punktas). Abiturientai turi pasirinkti vieną temą iš šių dviejų grupių (pagal tai, ko jie geidauja: ar samprotauti, ar rašyti apie literatūrą). Kad būtų aišku, programoje nurodyti šių rašinių skirtumai, kuriems perprasti reikia ypatingo mąstymo ar sąmonės nušvitimo (13.1 ir 13.2 ir kiti punktai). Antai samprotavimo rašinyje turi būti sprendžiama problema (žinoma, remiantis privalomu autoriumi), nes jo tikslas – išspręsti problemą. O literatūrinis rašinys tokio tikslo neturi, samprotauti nereikia. Jį rašant nekeliamos ir nesprendžiamos problemos, nes jo tikslas – interpretuoti, analizuoti literatūros kūrinius. Taip ugdomas svarbus iki šiol negirdėtas gebėjimas – literatūrinį rašinį parašyti nesamprotaujant. Kadangi kiekvienais metais egzaminą išlaiko maždaug 90 proc. abiturientų, galima daryti išvadą, kad jie išmano, kada samprotauti, kada ne, ir geba kurti tekstus nesamprotaudami.

Remiantis programoje išdėstyta naujoviška rašinio samprata, yra sudaryti brandos egzamino rašinio vertinimo kriterijai. Jie skirtingi samprotavimo ir literatūriniam rašiniui ir taip ištobulinti, kad juos taikant kiekvienais metais būna įdomių nutikimų. Antai per praeitus egzaminus gabus Vilniaus licėjaus mokinys iš trijų dalykų gavo po šimtą balų, o lietuvių literatūros rašinio – nulį, t. y. egzamino neišlaikė. Panašių atvejų ne vienas. Taip nutinka dėl to, kad net vertintojai nepajėgia suprasti mįslingų vertinimo kriterijų pinkliavos, kurios nei apsakysi, nei aprašysi.

Trūksta tik trijų raidžių!

Galima numanyti, kad ji bus užtaisyta teigiama energija, nes Ramūnas KARBAUSKIS paslaptingai užsiminė apie staigmeną kalbai pakrypus valstybės jubiliejaus link. Net aklam akivaizdu, kaip jos, šviesios energijos, trūksta šimtaisiais atkurtos valstybės metais: tautinė savimonė sumenkusi ir tebemenkinama, Vytis paniekintas, Jonas Basanavičius nesuprastas ir nustumtas, tautinis kostiumas sumaišytas su žemėmis, žmonės, kuriais pagrįstai didžiuojasi lietuviai, išpurvinti be teisės apsiginti…

– Pasakysiu tik tiek: esu žemaitis ir jūs suprasite, ką reiškia žemaitis, – tarė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, – bet tai palikim ateičiai. Pamatysite po mėnesio…

– Po mėnesio bus daug renginių, pranešimų, daug netikrų priesaikų, pompastikos, iššvaistytų pinigų, ir nieko išskirtinio…

– Po mėnesio daugmaž suprasite, ką aš turėjau galvoje. Iš tikrųjų mes turėjome galimybę pasitelkti į šimtmečio šventimą visuomenę, bet kaip matėte, iš mano idėjos dovanoti vaikams tautinius kostiumus, kurie valstybei būtų nekainavę nė cento, buvo išsityčiota, kaip ir iš kai kurių kitų dalykų, kurių imuosi, – problema šiuo atveju yra ne idėja, o jos autorius, t.y. aš. Kadangi valstybės resursai riboti, ji negali iš karto išspręsti visų problemų ir visiems pakelti atlyginimų, ir dar deramai atšvęsti šimtmetį, tad kas belieka – kreiptis į verslą, kreiptis į žmones. Vietoj to buvo pasirinkta žeminimo politika, tačiau Tauta į patyčias jos kultūros atžvilgiu reagavo tinkamai: tiek tautinių kostiumų, kiek pernai nupirkta, pasiūta, niekada dar nebuvo.

– Tačiau prisiminkime kitą faktą – karališkas realybės šou žvaigždžių Vilniaus oro uoste sutiktuves, kurioms nė iš tolo negalėjo prilygti Vasario 16-osios Akto radėjo profesoriaus Liudo Mažylio sutiktuvės. Ką tai sako apie Lietuvą ir lietuvius?

– Tikriausiai nieko, nes tai žiniasklaidos ir grupės žmonių, kurie domisi šou elementų turinčiais įvykiais, reakcija. Aš nemanau, kad šitų vaikinų atvykimas bent kiek palietė mūsų visuomenę. Jei paklausite gatvėje žmonių, iš šimto gal tik du bus apie juos girdėję ir tik dėl to, kad domisi krepšiniu, – apie Nepriklausomybės Akto suradimą tikriausiai žino 80 proc. žmonių, gal dar daugiau. Jokia čia naujiena, kad viešoje erdvėje tarpsta tai, kas paviršutiniška, kad tai, kas svarbu, labai dažnai praeina pro šalį, kad gyvename dirbtinėje šou ir inspiruojamų skandalų aplinkoje, kuri nėra nei šitos visuomenės poreikis, nei atspindys, o tiesiog sufabrikuota tikrovė apsimetant, kad jos tokios ir reikia žmonėms.

– Šou elementų galima įžvelgti ir jūsų susižodžiavime su vienu Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) žurnalistu jau vien dėl to, kad tiek vienoje, tiek kitoje pusėje radosi tų, kurie smaginosi skaitydami, kuriems tai tapo pramoga.

– Aš nesismaginau, ir tai nebuvo susižodžiavimas. Pradžia juk buvo tada, kai Seimo Kultūros komitetas, kuriam vadovauju aš, gavo LRT ataskaitą, labai gražią, spalvotą, su daugybe nuotraukų, ant prabangaus popieriaus, kai atėjo direktorius ir, regis, tarybos pirmininkas ir jie laukė, kad bus, kaip visada: trys minutės, penkios, ir jiems bus pasakyta „ačiū, jūs labai šaunūs žmonės“. Kadangi aš skaityti balansus šiek tiek sugebu, turiu verslo patirties, aš mačiau, kad tame dokumente nieko nėra nei apie konkrečius pirkimus, nei kontraktus, – kad jis kelia labai daug klausimų. Kas buvo paskui, žinote – Seimui pateikus klausimus apie biudžeto lėšų naudojimą, kilo isteriška reakcija iš tos pusės žmonių, kurie su tuo susiję. Kartojau ir kartosiu, kad noras žinoti, kaip leidžiamos mokesčių mokėtojų biudžeto lėšos LRT, yra konstitucinė Seimo pareiga, kad ji neliečia nė vieno žurnalisto, jo darbo kokybės, jis nėra pretenzija konkrečiam asmeniui. Ir aš jus užtikrinu, kad atsakymai apie biudžeto lėšų naudojimą LRT bus gauti. Tačiau nors pats nieko nekaltinau, netruko pasipilti kaltinimai mano verslo, kuriame aš šiuo metu nedalyvauju, atžvilgiu. Kaltinimus, jei yra pagrindo, paprastai turėtų pateikti atitinkamos institucijos, bet, kaip žinome, šiandien feisbuke galima bet ką pasakyti, bet ką apkaltinti ir atitinkamai paskui bandyti išvengti atsakomybės – tai jau tampa mūsų gyvenimo kultūra. Jeigu turite kokios nors informacijos apie nesumokėtus mokesčius, pažeistus įstatymus, prašau, perduokite atitinkamoms institucijoms, kurios ištirs ir pateiks atsakymus.

– Jūsų argumentas, neva pažeidus įstatymus (kad ir dėl jums prikišamo ūkininkų žemės galimo nusavinimo) būtų nustatyti ir pažeidėjai, vargiai ar atlaikytų kritiką, nes pagal šitą logiką išeitų, kad valdžioje nėra korupcijos vien dėl to, kad nė vienas jos atstovas nepasodintas į kalėjimą…

– Aš tik noriu akcentuoti vieną dalyką: tie, kurie šiek tiek domisi tuo, kaip perkama žemė ir t.t., žino, kad žemės įsigyti neįmanoma be Nacionalinės žemės tarnybos kontrolės. Tie žmonės, kurie komentuoja, arba to nežino, arba tai sąmoningai ignoruoja, turiu omenyje, kad komentarai gimsta iš gandų arba sąmoningo šmeižto. Teiginys, neva verslas nusavina žemę per bankroto procedūras, yra visiškas melas. Aš niekada neinicijavau to, kas galėtų žmogų palikti be žemės.

– Ko gero, esate iš tų, kurių poelgiai ar mintys, reikia nereikia, yra puolami daugiausiai. Kam labiausiai trukdote, jums aišku?

– Labai daug kam. Eidami į rinkimus supratome: jei norime pasidžiaugti valdžia, tada nereikia nieko daryti, bet jeigu einame dirbti, ant mūsų pyks visi – ir farmacininkai, ir prekybininkai, ir alkoholio pramonininkai… Na, o konservatoriai darys viską, ką jie gali, kad mes kuo anksčiau pabaigtume šitą kadenciją, ir istorija su Gintautu Palucku, su socialdemokratais buvo vienas tokių bandymų. Ji klostėsi gana sklandžiai, kol dalis Socialdemokratų frakcijos narių susivokė, kad jų pirmininkas dirba pagal konservatorių scenarijų. Tai sakau atvirai ir nuolat, kad išgirstų tie, kurie dar liko Socialdemokratų partijoje, nes tikiuosi, kad artimiausiu metu susikurs kita Socialdemokratų partija, nes socialdemokratai, vadovaujami Palucko, iš esmės jau nebėra Socialdemokratų partija.

– Apskritai ar yra kokia nors partija, kuri būtų išlaikiusi savo ideologiją?

– Konservatoriai yra liberalai. Liberalai yra liberalai. Ir G.Paluckas yra liberalas…

– Ir jūsų partijoje yra liberalų.

– Mūsų partijoje nėra liberalų, mūsų frakcijoje yra liberalų, – čia skirtingi dalykai. Nors teigti, kad nėra nė vieno žmogaus, turinčio liberalias pažiūras, negalėčiau, bet Valstiečių ir žaliųjų sąjungos politika nėra liberali. Mes turime frakcijoje žmonių, kurie liberaliau žiūri į vieną ar kitą klausimą, pavyzdžiui, dėl trijų svetimraidžių pase. Jau eidami į rinkimus žinojome, kad šiuo atveju bendros pozicijos nebus, bet tai nereiškė, kad negalėtume kartu dirbti. Partijos nuomonė vienareikšmė – jokių svetimraidžių pirmame paso puslapyje būti negali.

– Tačiau vienoje konferencijoje tarėte: „Lietuvių kalba šios kadencijos Seime nėra vertybė“. Tai nuskambėjo kaip bejėgiškumo pripažinimas.

– Seimą turime tokį, kokį išrinko Tauta, teisingai? Turime tris liberalių pažiūrų frakcijas – socialdemokratų, konservatorių ir liberalų (Seime tarp konservatorių yra tik keletas, kurie nėra liberalai). Skaičiuoti moka visi, tad sudėjus visus balsus „už“ ir „prieš“, aiškėja, kad gali laimėti liberalesnis variantas, nes dėl svetimraidžių ne pagrindiniame paso puslapyje mums neužteks balsų. Tai nėra bejėgiškumas, situaciją vertinu realiai, bet esame sutarę bet kokiu atveju kreiptis į Konstitucinį Teismą.

– Juk jis jau perleido savo žodį Valstybinės lietuvių kalbos komisijai…

– Mes manome, kad arbitras turėtų būti Konstitucinis Teismas, ir jo atsakymas turėtų būti aiškus, vienareikšmiškas, nes lietuvių kalba yra per daug svarbus klausimas, kad jį patikėtume Komisijai.

– Tada kodėl tokiu atveju toleruojami Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų veiksmai, kuriuos griežtai vertinant galima laikyti net antivalstybiškais: turiu galvoje Kultūros ministerijos rengtas Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pataisas, kuriančias prielaidas dvikalbystei, ir švietimo ministrės įsakymą, beveik išbraukiantį lietuvių rašytojus iš valstybinio lietuvių kalbos egzamino.

– Kodėl Lietuvių kalbos įstatymo pataisos, parengtos praeitoje kadencijoje, pristatinėjamos dabar, aš nesuprantu, – tačiau politinio palaikymo Seime sulaukti jos neturi jokių šansų. Keičiama egzamino tvarka irgi prieštarauja mūsų logikai – galimybė išvengti lietuvių autoriaus egzamine yra nepateisinama. Gal padaryta techninė klaida, gal deramai neapgalvotas sprendimas, bet nemanau, kad tie žmonės sąmoningai veikia prieš lietuvių kalbą ir juo labiau prieš valstybę. Manau, kad tokios įsakymo formuluotės, kokia yra dabar, galų gale nebus, – mes jį vertinsime Seime ir vertinsime politiškai.

– Tik kaip grąžinti vienybę žmonėse?

– Per vaikus, per rūpinimąsi jų ateitimi. Tai vienintelis būdas, kuris dar gali mus suvienyti, nes mūsų susipriešinimas yra įsisenėjęs, nuėjęs į giluminius pasąmonės sluoksnius, mūsų priekaištai ir net kaltinimai vieni kitiems tiek buitiniu, tiek nebuitiniu lygmeniu nors neatlaiko kritikos, tačiau yra neįveikiami. Išskyrus vaikus, nėra kitos idėjos, kuri galėtų mus suvienyti. Net šimtmetis netampa dingstimi vieningai pasidžiaugti valstybe.

– Gal antras šimtmetis bus linksmesnis, jei Lietuva jo sulauks.

– Jeigu teisingai išauklėsime vaikus ir anūkus, manau, sulauks, bet jeigu nekeisime švietimo sistemos turinio, darysime tas pačias klaidas, mano ir jūsų proanūkiams gali kilti pragmatiškas klausimas, pvz., o kam iš viso reikia lietuvių kalbos, jei internete viskas angliškai. Jei šiandien vaikui kyla klausimas, kuriems galams tą nosinę rašyti, juk žodžio reikšmė suprantama ir be jos, galima įsivaizduot, koks klausimas kils rytoj, po 30 metų…

– …kuriems galams ta Lietuvos valstybė?

– Čia bus jau kitas klausimas.