Sausio 12 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje posėdžiavo Visuomeninė taryba prie LR Seimo Laisvės komisijos ir kitos visuomeninės organizacijos per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę įamžinimo reikalu.
Po posėdžio buvo organizuota iškilminga eisena su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių relikvijomis kapsulėje nuo LR Seimo į Lukiškių aikštę. Eisenos tikslas – steigti Lukiškių aikštėje kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę memorialą.
Kapsulę su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu, kapsulės įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kunigas Aušvydas Belickas kapsules su relikvijomis ir dokumentais pašventino. Jos buvo uždengtos marmuro plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa, maldos ir aukų pagarbos atminimui vieta.
Relikvijų palydimasis raštas 2018-01-12
Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.
Čia įsikūnijo partizanės Dianos Glemžaitės žodžiai:
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės, Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pasirašė: Visuomeninės tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės komisijos pirmininkas Gvidas Rutkauskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio pirmininkas Giedrius Gataveckas, Lietuvos nepriklausomybės gynimo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Antanas Burokas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vidmantas Žilius, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Aušvydas Belickas.
Relikvijų Lukiškių aikštės memorialui sąrašas 1. Žemė iš Saulės mūšio lauko, įvykusio 1236 m. rugsėjo 22 d. 2. Žemė iš Žalgirio mūšio lauko, įvykusio1410 m. liepos 15 d. 3. Žemė, kryželiai ir rožančiai paimti nuo Kryžių kalno. 4. Žemė iš 1830–31 m. Panerių mūšio sukilimo lauko vietos 5. Žemė iš 1863 m. Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių kapavietės Gedimino kalne. 6. Žemė iš 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų nežinomo kario kapo (Naujųjų Rasų kapinės). 7. Žemė ir relikvijos iš 1941 m. birželio sukilėlių kapų. 8. Žemė iš 1941 m. birželio 24–25 d. Rainių miškelio kur žiauriai buvo nukankinti 76 lietuvių tautos patriotai. 9. Žemė iš Širvintų – Giedraičių mūšio prie Motiejūnų kaimo, Širvintų rajonas. 10. Žemė iš Nepriklausomybės karių, nežinomo kareivių kapo Musninkų kapinėse. 11. Žemė iš Aukštųjų Panerių vietinės rinktinės karių kapų memorialo. Sušaudyti 1944 gegužės 15–17 d. 12. Žemė iš 1944 m. spalio 7 d. įvykusių kautynių Sedos apylinkėse su sovietine kariuomene ir du šoviniai iš mūšio vietos. 13. Žemė iš Šlynakiemio, Punsko valsč., Jurgio Krisčiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo žūties vietos. 14. Žemė iš Tuskulėnų parko masinės žudynių kapavietės. 15. Žemė iš 18 Lietuvos partizanų žūties vietos ties Klaibūnų kaimu. Partizanai žuvo mūšyje 1945 m. vasario 9 d. 16. Žemė iš Kalniškių miško, Simno valsč. vykusio didžiausio Lietuvos partizanų mūšio su sovietų kariuomenė vykusio 1945 m. gegužės 16 d. 17. Žemė iš Lėno miško, pratizanų žūties vietos 1945 sausio 12 d. Žuvo Vyčio apygardos partizanų vadas Juozas Krikštaponis. 18. Žemė iš partizanų žūties vadavietės vietos. Susisprogdino Mindaugo srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, jo žmona Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa ir štabo įgaliotinis Juozas Jovaiša. 19. Žemė iš Naravų kaimo, Prienų šilo, Sergėjaus Staniškio-Litas, Viltis žūties vietos. 20. Žemė iš Paburstupio kaimo, Alšėnų sen., Kauno raj. Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietos. 21. Žemė iš Juodbūdžio kaimo, Veiverių sen., Lukšų gimtinės. 22. Žemė iš Veiverių kaimo, Veiverių sen., Skausmo kalnelio – partizanų išniekinimo vietos. 23. Žemė iš Šimkaičių miško, Jurbarko r. Jono Žemaičio-Vytauto – Lietuvos Respublikos prezidento suėmimo vietos. 24. Žemė iš generolo Kazio Veverskio-Senio prie buvusio senojo Raudondvario tilto prieigų žūties vietos. 25. Žemė iš Juodkiškių kaimo, Ukmergės r. žuvusių Didžiosios kovos apygardos vado Alfonso Morkūno-Plieno ir jo štabo žūties vietos. 26. Žemė iš Pagraižio miško, Šilavoto sen., Tauro apygardos, Geležinio vilko rinktinės vado, Juozo Stravisko-Kardo ir jo bendražygių žūties vietos. 27. Žemė iš Šilavoto kapinių, kuriose palaidota apie 40 partiznų. 28. Žemė iš Pakiauliškio kaimo, Šilavoto sen., partizano Senovaičių gimtinės. 29. Žemė iš Merkinės kryžių kalnelio, kur 1945–53 m. buvo niekinami nužudyti Dainavos krašto partizanų kūnai. 30. Žemė iš Padupio mūšio vietos, Juodupės sen., 1945 m. sausio 4–9 d. žuvo 150 laisvės kovotojų kartu su būrio vadu Petru Gudu. 31. Žemė iš Antegluonio kaimo, Batakių sen., Tauragės r. Jungtinės Kęstučio apygardos vado, aviacijos leitenanto Juozo Kasperavičiaus-Visvaldo ir jo adjutanto Albino Biliūno-Džiugo žūties 1947 m. vietos. 32. Žemė iš Ašmintos kaimo, 1947 m. liepos 16 kautynių metu bunkeryje žuvusių partizanų vietos. 33. Žemė iš Miknių sodybos (Minaičių k., Radviliškio r.), kur 1949-02-16 buvo pasirašyta LLKS deklaracija. 34. Žemė iš 7 Lietuvos partizanų žūties vietų Šimonių girije. Bunkeryje 1949 m. lapkričio 1 d. kautynėse žuvo Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, partizanės Birutė Šniolytė-Ida, Stasė Vigelytė-Živilė. 35. Žemė iš Bartkūnų kaimo miškelio partizanų žūties 1948 m. gegužės 17 d. vietos. 36. Žemė iš Bestragiškės miško, Šarūno rinktinės partizanų žūties vietos, 1951 rugsėjo 27 d. 37. Žemė iš Ukmergės miesto, Dukstinos kapinių, kuriose perlaidota 218 partizanų. Prie jų palaidotas mons. Alfonsas Svarinskas. 38. Žemė iš Plunksnočių miško, Rokiškio r., kuriame žuvo Algimanto apygardos, Kunigaikščio Margio partizanų vadas Juozas Bulovas-Iksas, jo žmona, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė ir jų bendražygiai. 39. Žemė iš Vaičėnų kaimo, Obelių sen., 7 partizanų žūties vietos. 40. Žemė iš Notigalės pelkės, kur žuvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanų vadai – Jonas Šiupinis-Bermontas, Juozas Mikėnas-Žvirblis ir jų bendražygiai. 41. Žemė iš Ginkūnų kapinių Šiaulių raj., partizano Vytauto Slapšinsko kapo. 42. Žemė iš 1949 m. gegužės 21 d. įvykusio Žemaitijos Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio, Dievo Krėslamiškuose, 7 partizanų žuvimo vietos ir iš Ariškių miškelio, Žarėnų sen. partizanų palaidojimo vietos. Amunicija iš mūšio lauko – 2 šoviniai. 43. Žemė iš Grubų miško, Plunksnočių masyvo bunkerio, kur 1955 m. žiemojo nenugalėtieji partizanai Streikai: Juozas, Izidorius, Valė ir jų bendražygiai. 44. Žemė iš Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo bunkerio vietos, kuriame 1952 m. žuvo rinktinės vadas Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas ir jo bendražygiai. 45. Žemė iš Vedeckio Ąžuolyno, Raseinių r., kur buvo išniekinti Kęstučio apygardos, Birutės rinktinės partizanai. 46. Žemė iš Širvintų Nepriklausomybės kovotojų, nežinomo kareivio kapo. 47. Žemė iš Deltuvos miestelio 2001 m. nuo pastatyto kryžiaus žuvusiems partizanams. 48. Žemė iš Pašilės miško, kur 1989–90 m. buvo išniekinti 57 partizanų palaikai. 49. Žemė gilzėje iš 1991 metų sausio 13 dienos žuvusių aukų vietų prie televizijos bokšto. 50. Žemė gilzėje iš savanorio Artūro Sakalausko žūties 1991 m. rugpjūčio 21 d. vietos prie LR Seimo. 51. Žemė iš Medininkų pasienio punkto memorialinio muziejaus, kur 1991 liepos 31 d. buvo žiauriai nužudyti Lietuvos sieną saugoję pareigūnai. 52. Relikvijos iš Kryžių kalno – kryželiai, rožančius ir kitos relikvijos. 53. Adolfo Ramanausko-Vanago liemenės, kurią dėvėjo generolas Vanagas partizaninio karo metais, siūlai. 54. Žemė iš Birutės bunkerio Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietės su laukų rieduliu ir ant jo pritvirtinta juodo granito lenta (pridedama nuotrauka). 55. Lukšų giminės nuotraukos, partizanų ženkliukas, saga ir sagė. 56. Sedos ir Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio šoviniai. 57. Antano Kraujelio-Siaubūno 1928–1965 m. plaukų sruoga. 58. 1941 m. birželio sukilėlio Gedimino Ruzgio nuotraukos, segės, Gedimino stulpų ženkliukas ir kitos relikvijos. 59. Laisvės kovotojo, Vorkutos politinių kalinių sukilimo organizatoriaus Edvardo Buroko daiktai – LLKS ženkliukas, drabužio atraiža ir 2000 m. Vilniaus tribunolo sovietiniams nusikaltimams įvertinti ženkliukas. 60. Partizano Vytauto Česnakavičiaus-Valo vadovaujamos grupės ryšininko Petro Černos nuo 1947 m. iki šių dienų saugotos relikvijos – 15 vnt. išaktyvuotų šovinių. Visų relikvijų turinį per garsiakalbį įvardijo pranešėjas Gaudentas Aukštikalnis. Pasibaigus renginiui, dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.
Aktas
Vilnius, 2018-01-12
Mes, žemiau pasirašę Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių tarybos pirmininkas Vidmantas Samys, Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, 2018 m. sausio 12 d. po Laisvės gynėjų susitikimo Lietuvos Respublikos Seime Kovo 11-sios Akto salėje, organizavome iškilmingą eiseną su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių relikvijomis kapsulėje nuo LR Seimo į Lukiškių aikštę.
Kapsulę su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu ir relikvijų sąrašu. Kunigas Aušvydas Belickas kapsules su relikvijomis ir dokumentais pašventino.
Pasirašė Vidmantas Samys, Arnoldas Kulikauskis, Jonas Burokas
Beveik tris dešimtmečius istorinę atmintį įamžinti laukusi, LUKIŠKIŲ AIKŠTĖ VISUOMENĖS PASTANGŲ DĖKA SULAUKĖ MEMORIALO ŠIRDIES – ŠVENTŲ RELIKVIJŲ, SUTEIKIANČIŲ AIKŠTEI NAUJĄ, ATMINTIES IR PAGARBOS PER VISUS AMŽIUS KOVOJUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ PRASMĘ.
Jau praėjo daugiau kone trys dešimtmečiai nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių. Užaugo nauja karta, bet lengva numatyti, kad minint mūsų pergalės ir tragedijos dieną, vėl kas nors užsimins… ne už tokią Lietuvą.
Todėl geriausias žuvusių didvyrių atminimas – pamėginti suprasti kas kliudo kurti Lietuvą už kurią jie žuvo. Suprasti ne ieškant dar nepažintų priešų, kurių, tikrai, netrūksta, bet mėginant suprasti save, suvokti lietuvišką tapatybę.
Bandymų nusakyti lietuvišką tautinį charakterį publicistikoje buvo ir yra nemažai. Dažniausiai tai minčių, turinčių palaikyti tautos tapatybę ar lozungų skelbimas. Sociologiniai tyrimai irgi neleistų vienareikšmiškai apibūdinti „lietuviško charakterio“ bruožų. Paprastai tiriamieji atsako, kad lietuvis yra tas, kuris save laiko lietuviu, ir paminima, kad jis: atkaklus, užsispyręs, darbštus bei ištvermingas.
Menkas „lietuviško charakterio“ supratimas nestebina. Yra ir daug kitų nepakankamai ištirtų socialinės psichologijos temų. Vis dėlto ne kiekviena tema vienodai svarbi, o tai, kad esamos tautinio charakterio apžvalgos nesuteikia orientyrų paaiškinančių mūsų laimėjimus ir bėdas, nepadeda suprasti Lietuvos padėtį kliudo ir politikams, ir juos renkantiems piliečiams sutarti dėl bendrų tikslų.
Čia praverstų ne tik naujos nuomonių apklausos, bet ir naujų požiūrių aptarimas. Vienas iš tokių požiūrių galėtų remtis pasionariškumo ir etnoso sąvokomis. Pirmoji sąvoka žymi gebėjimą ir norą siekti idealių tikslų (laisvės, teisingumo, demokratijos). Pasionariškas postūmis kuria etnosą – didelią žmonių grupę, pasižyminčia bendro likimo suvokimu, elgesio bei vertybių tapatumu ir savita struktūra. Aprašyti etnoso struktūrą sudėtingas uždavinys. Bet pakaks pažymėti, kad gyvybingas etnosas susideda iš dirbančių (valstiečių, darbininkų); prekiaujančių; valdančių – karių bei vadų ir saugančių vertybes, tradicijas, dorovę (žynių, dvasininkų, intelektualų).
Lietuvos istorija liudija, kad atsakinga už etnoso vertybes bei tradicijas jo dalis nuolat žūdavo ar prarasdavo savo įtaką. Keisdami tikėjimus Lietuvos kunigaikščiai elgėsi sumaniai, tačiau drauge prarado vertybiškai orentuotą etnoso dalį. Vadai ir kariai, sugebėjo sukurti Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, tačiau ką su ja daryti, kokiam reikšmingesniam tikslui pajungti valstybę jie negalėjo nuspręsti, o dvasinio vadovavimo nebeliko. Todėl nyko tautinė elito savimonė ir neišvengiamai artėjo valstybės žlugimas. Kilus grėsmei Dviejų tautų respublikai, netrūko protingų minčių kaip ją gelbėti, tačiau trūko dvasinio autoriteto, kurio pasiūlytas kelias būtų besąlygiškai priimtas kitų etnoso sudėtinių dalių.
Psichologiškai tą pati situacija kartojosi XX amžiuje. Pasionariška idėja atkurti valstybę itin nepalankiomis tokiam veiksmui sąlygomis leido ateiti į Vasario 16-ą. Tačiau vertybinio principo – nepriklausomybė svarbiau už viską – nesugebėta laikytis ir Lietuva vėl tapo kitos valstybės dalimi. Pasionariškas veikimas atvedę į Kovo 11-ą. Pasionariškas pasiaukojimas apgynė Nepriklausomybę sausios 13-a. Tą dieną žuvusieji nesvarstė ar naudinga, ar apsimoka, jie rinkosi idėją.
Šiandieną vėl matome vertybinių principų ir energijos juos įgyvendinti silpnėjimą, dvasinio autoriteto išstūmimą iš visuomeninio, o drauge politinio veikimo. Matant kliuvinį, aiškėja kaip keisti ir keistis. Aiškėja, kad nuolat stebimos tarsi politines diskusijas kas geresnis, o kas blogesnis tėra svarstymų apie politiką ir visuomenę imitavimas, kurio metu dar leidžiama pasibarti dėl kokio nors įvykio, pasiginčyti kaip jį vertinti, bet tai irgi nėra diskusija apie idėjas. Po tokių „diskusiją“ neretai blogiausiu bandantis ką nors gero pasakyti apie Lietuvą bei jos žmones. Tokie apskelbiami keistuoliais ar ne visai normaliais.
Žodis „patriotas“ pernelyg dažnai rimuojamas su žodžiu žyminčiu menką gebėjimą kalbėti ir mąstyti. Tenka pripažinti – tai veikia, daugelis inteligentų, meninkų, mokslininkų sunkiai pakelia viešą žeminimą ir po jo užsiskleidžia savyje. Taip tampa negirdima svarbi etnoso dalis – ugdantys vertybes. Nelieka ir pokalbio apie idėjas, kurios galėtų mus jungti, pokalbio apie galimybes ir kelius. Gal apsisprendimas – mažiau apie „bolgiečius“ ir jų darbus (tai prokurorų ir teisėjų reikalas), o dažniau apie siūlymus, projektus, vizijas – būtų kelias į geresnę Lietuvą, būtų sausio 13-os didvyrių aukos įprasminimas.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
Vyriausiasis JK rabinas emeritas Jonathanas Sacksas. Foto: Core 18
Gyvename įdomiais laikais. Kartais man atrodo, kad pasaulis taip pamišo, jog jam aibūdinti geriausiai tiktų nuostabi Woodyʼo Alleno pastaba: „Dabar žmonija atsidūrusi sunkiausioje kryžkelėje per visą istoriją. Vienas kelias veda į nusivylimą ir visišką neviltį, kitas – į neabejotiną baigtį. Melskimės, kad mums pakaktų išminties teisingai pasirinkti.“ Tikrai, štai taip kartais ir atrodo.
Arba kartais norisi prisiminti man labiausiai patinkantį žydišką pasakymą: „Nerimauti galima pradėti dabar. Smulkiau bus pranešta vėliau.“ Nes mes iš tikrųjų patiriame vieną iš pačių sudėtingiausių revoliucijų per visą žmonijos istoriją. Tai interneto sukeltų politinių, ekonominių ir visuomeninių pokyčių metas, tai didžiausia ir lemtingiausia revoliucija nuo XV a., kai Vakaruose buvo išrasta spausdinimo mašina. Viską galiu apibendrinti viena fraze „kultūrinio klimato kaita“.
Nerimaujame dėl fizinio klimato kaitos, dėl to, kad tokia kaita ne tik nulems šiltesnius orus, bet ir išprovokuos ekstremalesnius gamtos reiškinius; tas pats nutiks ir keičiantis klutūriniam klimatui. Teks patirti ne tik didžiules karščio bangas, bet kartais ir speigą, vėjus ir liūtis. Keturis amžius Vakaruose dominavęs senasis modelis suiro, o naujasis dar nesukurtas, tačiau mūsų dvasinei patirčiai – mūsiškiam ozono sluoksniui – jau stipriai pakenkta. Rezultatas – revoliucija, kilusi aiškinantis religijos vaidmenį visuomenėje, ir plintanti įvairiomis kryptimis.
Vertėtų kalbėti ne apie religingumo laipsnį, nes iš tikrųjų tasai laipsnis ir didėja, ir mažėja vienu metu – daugybė žmonių darosi religingesni, daugybė žmonių darosi mažiau religingi. Rezultatas – daugybė audrų Vakaruose ir dar daugiau jų kitur, Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Noriu paaiškinti, kodėl, mano manymu, taip įvyko, ir ką mes galėtume padaryti, kad išgelbėtume planetą nuo kultūrinės klimato kaitos.
Kas atsitiko: sekuliarizacija, vakarietiškėjimas, prisitaikymas
Taigi pirmiausia leiskite man paanalizuoti, kas atsitiko. Paprasčiausias į galvą šaunantis atsakymas – nuo XVII ar XVIII a. Vakarai buvo sukūrę tris didžiuosius pasakojimus. Šiandieną jie visi sunykę. Štai tie trys didieji pasakojimai; pirmasis – pasaulis vis labiau pasaulietiškėja. Antrasis – pasaulis vis labiau vakarietiškėja. Trečiasis – kad išsilaikytų moderniame pasaulyje, bet kokia religija turi taikytis prie visuomenės. Religija turi plaukti palei srovę. Visi šie trys pasakojimai gyvavo keturis amžius. Tačiau šiandieną jie visi bliūkšta.
Paanalizuokime kiekvieną atskirai. Pasaulietiškėjimo tezė veikė keturis amžius. Ji turėjo keturias dimensijas – po vieną kiekvienam amžiui. XVII a. pasaulietiškėjimas buvo siejamas su žiniomis. Mokslo pasaulis sulaukė Newtono, filosofija – Descarteso; abu šie mokslininkai nebuvo nei bedieviai, nei nusiteikę prieš religiją. Tiesą sakant, jie buvo labai religingi, tačiau savajam mokslui ieškojo nedoktriniškų pamatų. Tai ir yra Newtono fizikos ir Descarteso filosofijos esmė.
XVIII a. dvi didžiosios revoliucijos – 1789-ųjų Prancūzijoje ir dar anksčiau, 1776-aisiais, Amerikoje – pradėjo pasaulietinti valdžią. XVIII a. pasaulis pirmą kartą išvydo religijos ir valdžios skyrybas arba, kaip buvo sakoma Jungtinėse Valstijose, bažnyčios ir valstybės skyrybas. XIX a. išvydo kultūros pasaulietiškėjimą. Žmonės statė koncertų sales, meno galerijas ir muziejus ir taip patirdavo didingumą nebūtinai eidami į maldos namus. Salės, galerijos ir muziejai atstojo bažnyčią.
XX a., pradedant septintuoju dešimtmečiu, susidūrė su moralės sekuliarizacija – Vakarai atitrūko nuo tradicinės judėjiškos-krikščioniškos etikos, ypač gyvenimo šventumo ir santuokos šventumo atžvilgiu. Taigi keturi pasaulietiškėjimo šimtmečiai leido mums tikėtis, kad šis procesas tęsis, tačiau jis nesitęsia, nes matome, kad XXI a. pasaulis darosi religingesnis – bent jau Viduriniuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Azijoje. Pradėjome desekuliarizacijos amžių.
Antrasis metapasakojimas – vakarietiškėjimas. Sakoma, kad bet kuri šalis, norinti žengti į modernų pasaulį, turi tapti vakarietiška. Ir šitai ištisus šimtmečius buvo tiesa, tačiau šiandien – jau nebe, nes matome, kaip staiga su visu įkarščiu grįžta modernybės amžiaus užgožtos keturios labai senos civilizacijos. Taip sakydamas turiu omenyje Kiniją, Indiją, Rusiją ir islamą – tiek sunitus Saudo Arabijoje, tiek šiitus Irane. Visos šios kultūros tiki, kad rytojus priklauso joms, o ne Vakarams. Štai toks tasai antrasis didysis pasakojimas – vakarietiškėjimas.
Trečiasis buvo prisitaikymas – norėdama išlikti moderniame pasaulyje religija turi prisitaikyti ir įtikti platesnei visuomenei. Šiandieną viskas yra atvirkščiai. Pastaruosius penkiasdešimt metų greičiau augo konservatyvios bažnyčios, ortodoksų ir ultraortodoksų sinagogos, o ne liberalios bažnyčios. Islame klesti radikaliosios islamizmo formos; nuosaikesnės formos menksta. Taigi visais minėtais atvejais matome tai, ko nematėme keturis amžius – religijai nereikia taikstytis, dabar religija atstoja rezistenciją. Religija nesistengia taikiai gyventi su pasauliu; religija prieštarauja pasauliui, meta pasauliui iššūkį ar, paprasčiausiai, traukiasi iš pasaulio. Kalba sukasi ne apie smulkius pokyčius. Pusė pasaulio žmonių tampa menkiau religingi. Pusė pasaulio žmonių tampa religingesni, ir įtampa tarp šių grupių didėja sulig kiekviena diena. Tai ir yra kultūrinio klimato kaita, ir Vakarams ši kaita – svarbiausias įvykis nuo didžiųjų religinių XVI ir XVII a. karų.
Vienas atsakas – traukimasis į uždaras bendruomenes
Antras klausimas, kurį norėčiau pateikti, – kodėl taip nutiko. Ir dabar norėčiau pakalbėti apie du ypatingus pranašus, kurie numanė, kad taip ir bus, kai niekas kitas nė nenutuokė. Vienas iš jų – Alasdairas MacIntyreʼas, didis filosofas, buvęs marksistas, o dabar – katalikas. 1981-aisiais Alasdairas MacIntyreʼas išleido vieną iš svarbiausių XX a. knygų After Virtue („Anapus vertybių“). Man ir daugeliui kitų ši knyga kone pakeitė gyvenimą. Svarbiausias knygos teiginys – Šviečiamojo amžiaus pastanga – Šviečiamojo amžiaus projektas – įtvirtinti moralę ant racionalumo pamatų iš tikrųjų žlugo. Jis sakė, jog dabar mes žengiame į naują tamsos amžių, arba, jo žodžiais tariant, net negalima sakyti, kad barbarai prie slenksčio; iš tikrųjų tie barbarai mus jau kuris laikas valdo. Jo manymu, mums liko vienintelis kelias – burtis į uždaras bendruomenes ir elgtis taip, kaip šeštame amžiuje elgėsi Šventasis Benediktas – statyti vienuolynus.
Šiais metais šitai visiems tapo žinoma kaip „Benedikto pasirinkimas“. Kai kas iš jūsų bus matęs ar skaitęs taip pavadintą Rodo Dreherio knygą; ir kiti katalikai, tokie kaip Charlesas Chaputas, yra apie tai rašę. Jo knyga pavadinta Strangers in a Strange Land („Svetimi svetimoje žemėje“). Alasdairas MacIntyreʼas jau 1981-aisiais numatė, jog taip nutiks. Antrasis numatęs apie tai kalbėjo dar šešiolika metų anksčiau; jis – dabar jau velionis didis rabinas Josephas Soloveitchikas. (Alasdairas MacIntyreʼas gyvas, ir mes jam linkim geros sveikatos arba, kaip mes, žydai, sakome, „Gyvenk iki šimto dvidešimties.“ Nors mano močiutė, mano bubbe, visiems linkėdavo sulaukti 120-ties ir trijų mėnesių. Jos visi klausinėdamo: „O kam dar tie trys mėnesiai?“ „Nenoriu, kad staiga numirtumėte“, – atsakydavo ji.) 1965-aisiais rabinas Soloveitchikas išleido knygą, pavadintą The Lonely Man of Faith („Vienišas tikintis žmogus“). Jis teigė, kad du pasakojimai apie sukūrimą, išdėstyti „Pradžios knygoje 1“ ir „Pradžios knygoje 2“, yra ne tik skirtingi dokumentai, bet ir dvi skirtingos žmogaus situacijos dimensijos.
„Pradžios knygoje 1“ žmonėms, sukurtiems pagal Dievo paveikslą, buvo pasakyta „pripildyti žemę ir ją valdyti“. Tokį žmogų jis pavadino „didingu žmogumi“, mes visa tai pavadintume pasaulietiška žmonija, dominuojančia natūra. „Pradžios knygoje 2“ žmonės sukuriami iš žemės dulkių, kurioms Dievas įkvepia gyvybę. Žmonės apgyvendinami Rojaus Sode ne tam, kad jį pripildytų ir valdytų, bet kad jį saugotų ir gintų, ir tokį žmogų rabinas Soloveitchikas pavadino „pasižadėjusiu žmogumi“. Taigi, sakė jis, abu žmonės visada mumyse gyvi; visada juntame pasaulietišką poreikį dominuoti ir valdyti gamtą ir religinį poreikį žvelgti į gamtą su pagarbia baime.
Visi yra skaitę tą The Lonely Man of Faith ištrauką ir visi manė, kad rabinas Soloveitchikas yra vadinamasis modernus žydas ortodoksas. Visi kalbėjo – gerai parašyta. Bet visada būtinai perskaitykite ir paskutinį kiekvienos knygos skyrių. Žmonės jį suprato absoliučiai klaidingai, nes paskutiniame skyriuje jis pasakė, jog iki šiol šie du elementai visada buvo kiekvieno iš mūsų dalis, ir mes dėl to grūmėmės. Tačiau šiandieną, rašė jis, didingasis pasaulietiškas žmogus iš „Pradžios knygos 1“ tapo toks galingas, toks dominuojantis, kad „Pradžios knygos 2“ pasižadėjęs dvasingasis žmogus tiesiog nebeįstengia varžytis. Todėl norėdami išsaugoti savąjį dvasingumą turime gręžtis nuo pasaulio. Štai toks žydiškas pasakojimas, pateiktas šešiolika metų anksčiau nei Alasdairo MacIntyreʼo tiesos. Žydai taip nepasakytų, bet tai ir yra žydiškas Benedikto pasirinkimo analogas – jeigu nori išlaikyti tikėjimą, gręžkis nuo pasaulio. Jiedu buvo tikri pranašai, nes jau seniai nujautė, kas mūsų laukia.
Kas netikėjimo amžiuje nutinka šeimai, bendruomenei ir visuomenei?
Dabar minutėlei pakeisiu toną, nes štai ką prisiminiau. Prisiminiau vieną epizodą iš Holivudo filmo, kai filmo veikėjas nori iš vieno automobilio įsigauti į kitą. Jis išsirango iš automobilio, ranka įsikimba į kitą mašiną ir pro langą įkiša galvą. Galva kitame automobilyje, o kojos – pirmajame; abu automobiliai važiuoja lygiagrečiai. Staiga viduryje kelio atsiranda salelė, ir abiems automobiliams reikia ją aplenkti iš abiejų pusių. Tas pats nutinka ir religijai konkrečioje visuomenėje. Beveik visą laiką galėjome gyventi kojas įmerkę visuomenėje, o galvą panardinę religijoje arba atvirkščiai. Tačiau šiandien du automobiliai skiriasi – suka kas sau. Jie jau nebegali važiuoti lygiagrečiai. Tiedu balsai mums jau seniai pasakė, kad taip nutiks, ir aš šitai pavadinčiau kultūrine klimato kaita, kuomet religija ir visuomenė suka priešingais keliais.
Dabar norėčiau paklausti paprasto klausimo – kaip mus šitai veikia šiuolaikiniame pasaulyje? Atsakymas slypi trijose lygmenyse; pirmasis – šeima, antrasis – bendruomenė, trečiasis – visuomenė. Kas nutiks šeimai, bendruomenei ir visuomenei, kai Vakarai praras tikėjimą, religinį tikėjimą?
Šeima: reprodukcijos savižudybė
Pirmasis lygmuo – šeima. Esu tikras, jog žinote, kad Anglijoje kai kas įsivaizduoja Dievą kaip senuką su žila barzda, kurio vardas – Charlesas Darwinas. Jis – ateistų šventasis globėjas. Didžioji kultūrinės klimato kaitos ironija yra tai, kad jeigu Charlesas Darwinas šiandien būtų gyvas, jis būtų vienas iš aistringiausių religijos gynėjų, o ne jos priešininkų. Kaip taip gali būti? Jeigu jau kalbame apie Darwiną ir natūralią atranką, kaip patikrinti, kiek individas tinkamas adaptuotis? Atsakymas – reprodukcinė sėkmė. Galimybė savo genus perduoti kitai kartai. Darwinui tai ir buvo tinkamumo požymis. Šiandien pasaulietiškiausias Žemės rutulio regionas – Europa. Ji tiesiog įspūdingai negeba perduoti savo genų kitai kartai. Kad žmonių skaičius išliktų stabilus, gimstamumo rodiklis turėtų būti 2,1 vaiko kiekvienai populiacijos moteriai. Jeigu kiekviena moteris pagimdo štai po tiek vaikų, žmonių skaičius išlieka stabilus, žmonija nedidėja. Metų metus prie šio 2,1 rodiklio nepavyko pasistūmėti jokiai Europos šaliai. Europoje šis rodiklis svyruoja tarp 1,8 ir 1,3, kai kuriose šalyse jis nukritęs iki 1,2, o pats žemiausias – Vokietijoje.
Taip yra ne tik Europoje, kur prasta gimstamumo situacija nesikeičia jau du ar tris dešimtmečius. Tokie dalykai dedasi net Jungtinėse Valstijose – Sveikatos statistikos nacionalinio centro neseniai pateikti skaičiai parodė, jog tokio žemo gimstamumo rodiklio JAV dar niekada nėra buvę. Jungtinės Valstijos dar nepasiekė Europos skaičių, bet jau pradėjo judėti ta kryptimi. JAV sparčiausiai auganti religinė kategorija yra vadinamieji „jokie“, jauni žmonės, kuriems nereikia „jokio tikėjimo“. Kodėl taip yra? Kodėl religija veikia gimstamumo rodiklius? Na, išties žavinga… Žmonės sako, kad gyvenime galima pasiekti pilnatvę tik tada, kai tampama tėvais, jeigu apskritai pavyksta sulaukti tokios privilegijos. Bet ar žinojote, kad vaikų turintys žmonės augindami ir auklėdami vaikus jaučiasi mažiau laimingi už tuos, kurie jų neturi? Paradoksas, nes, kaip sako žydai, „kas apsunkintų gyvenimą, jeigu ne vaikai?“
Kad susilauktum vaikų ir juos užaugintum, reikia didžiulės laiko, pinigų, pastangų ir energijos aukos. Religingiems žmonėms aukos samprata aiški. Mes ja ir gyvename. Tai ir yra mūsų gyvenimo dalis. Tačiau pasaulietiškos, vartotojiškos individualistų kultūros žmonėms daug sunkiau gyventi aukojantis. Niekas tokioje kultūroje neprovokuoja aukotis, todėl, pažvelgus istoriškai, aiškėja, kodėl kultūrai imant prarasti tikėjimą pradeda mažėti gimstamumas. Taip yra ne tik dabar. Taip būdavo ir anksčiau, jei peržvelgsime istoriją. Taip nutiko ir Senovės Graikijoje antrame amžiuje prieš mūsų erą. Taip nutiko ir Senovės Romoje. Taip nutiko ir renesansinėje Italijoje. Tyrimus atlikę žmonės sako, jog nėra buvę tokio atvejo, kad pasaulietiškai visuomenei būtų pavykę išlaikyti įprastus gimstamumo rodiklius. Visais amžiais visos pasaulietinės visuomenės pasiblogindavo demografinę padėtį. Taigi XXI amžius bus religingesnis už XX amžių net ir tada, jeigu nė vienas žmogus iš netikinčio netaps tikinčiu. Taip nutiks dėl paprastos priežasties: šiandien visame pasaulyje aiški tendencija – kuo esi religingesnis, tuo daugiau turi vaikų.
Šis demografijos faktas galioja visam pasauliui. Beje, jis ir paaiškina, kodėl pastarąjį dešimtmetį viesulu Europą užgriuvusi imigracija tokia didžiulė, kodėl imigrantų srautai dabar didesni nei bet kada anksčiau. Europa priėmė imigrantus ne todėl, kad tapo dosnesnė nei bet kada anksčiau, bet todėl, kad Europoje gimsta mažiau žonių nei anksčiau. Imigracija – vienintelis būdas, galintis padėti Europai pasipriešinti žmonių mažėjimui ir populiacijos senėjimui. Europa žus, nes nebuvo atidi. Ji ne taip perskaitė Charlesą Darwiną, priėmė jį kaip ateistų šventąjį globėją ir nesugebėjo suvokti, jog iš tikrųjų jis buvo reprodukcinės sėkmės pranašas, jog jam pakako tikėjimo pakviesti į šį pasaulį vaikelį. Štai kaip religija, tiksliau, religijos netektis, mažina šeimas.
Bendruomenė: 1. Žaidžiu kėgliais vienas
O dabar – apie visuomenę. Dar šiek tiek norėčiau pakalbėti apie Darwiną. Mąstydamas apie savo paties teoriją Darwinas iškėlė vieną problemą. Jis buvo labai sąžiningas ir pripažino, kad jo teorijoje galima įžvelgti vieną probleminį klausimą. Ir šis klausimas kėlė grėsmę visam natūralios atrankos principui.
Darwino dvejones geriausiai galėčiau paaiškinti pasitelkęs filmą The Imitation Game („Vaizduotės žaidimas“) apie Alaną Turingą ir apie tai, kaip karo metu jis perprato vokiečių kodus. Turingą vaidina Benedictas Cumberbatchas; filme vaidina ir Keira Knightley. Vienu metu ji prašo Turingą papasakoti anekdotą, o šitai jam sekasi taip pat prastai, kaip ir man. Jo pasakojamas anekdotas yra apie du džiunglių tyrinėtojus. Staiga jie išgirsta riaumojantį liūtą. Pirmas tyrinėtojas bėga ieškoti vietos, kur jiedu abu galėtų pasislėpti. Antrasis aunasi sportinius batelius. Pirmasis sako antrajam: „Tu išprotėjai. Juk negali bėgti greičiau už liūtą.“ Antrasis atsako: „Man ir nereikia bėgti greičiau už liūtą. Man pakaks bėgti greičiau už tave.“ Štai jums klasikinė įtampa tarp altruisto, norinčio išgelbėti abu, ir natūraliosios atrankos atstovo, paprasčiausiai norinčio išsigelbėti. Taigi kurį iš jų liūtas suės? Altruistą.
Darwinas tai žinojo, todėl, pagal jo teoriją, bėgant laikui altruistai turėtų išnykti, nes būtent juos liūtai ir suėda. Tačiau Darwinas suprato, jog kiekvienoje kada nors egzistavusioje žmonių visuomenėje žavimasi altruistais, o ne natūraliosios atrankos išlikėliais. Ir šitai grasino sugriauti visą jo teoriją. Vis dėlto galiausiai jis sugalvojo atsakymą ir jį užrašė gerokai vėliau išleistoje knygoje The Descent of Man („Žmogaus kilmė“). Dabar šiandienos kalba apibendrinsiu, ką jis ten sakė. Pasaulis dar nieko nežinojo apie genus, bet iš tikrųjų jis sakė, jog kiekvienas turime savus genus, todėl esame individualybės, tačiau išlikti galime tik būdami grupėse. Bet kad išliktų grupė, jos nariai turi būti altruistai. Grupėje turi būti žmonių, kuriems grupės interesai yra svarbesni už asmeninius jų interesus.
Štai kaip Darwinas išsprendė kilusį klausimą. Kad sukurtume grupes, mums reikia altruizmo, o be grupių neišliktume. Ši tema išties įdomi, ir nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio ja labai domisi įvairios disciplinos – evoliucinė psichologija, ekonomika ir sociologija. Ši tema aktuali ir lošimo teorijai, ir dar vienai nuostabiai situacijai, tinkamai paminėti labai trokštant baigti užmegztą pokalbį, vadinamajai kalinio dilemai. Šiaip ar taip, žmonės šį reiškinį vadina įvairiai. Biologai jį vadina abipusiu altruizmu, sociologai – pasitikėjimu, ekonomistai – socialiniu kapitalu, kai visuomenėje daug vienas kitam padedančių altruistų. Tokia visuomenė turtinga socialinio kapitalo. Kai visuomenėje daug dažniausiai apie save galvojančių individų, socialinis kapitalas prastas. Klasikinę studiją apie socialinį kapitalą mūsų laikais parašė didis Harvardo sociologas Robertas Putnamas. Jis garsus savo įžvalga, jog Amerikoje daugiau žmonių nei bet kada susidomi kėgliais, bet vis mažiau buriasi į komandas ar lygas. Savo knygą jis pavadino Bowling Alone („Žaidžiu kėgliais vienas“). Toks žaidimas jam atrodo tarsi individualistinės visuomenės simbolis – visuomenės, turtingos individualaus gyvenimo, bet stokojančios socialinio kapitalo. Kitaip tariant, tokioje visuomenėje trūksta altruizmo. Tačiau Putnamas, kaip Darwinas, labai sąžiningas ir mąslus mokslininkas, nevengiantis mesti iššūkio savo paties idėjoms.
Bendruomenė: 2. Bažnyčios lankymas ir altruizmas
Taigi 2000-aisiais Putnamas išleido knygą Bowling Alone, o 2010-aisiais – dar vieną puikią knygą American Grace („Amerikietiškas mandagumas“). Šioje knygoje jis rašo: „Amerikoje tikrai yra socialinio kapitalo. Tik kur jo ieškoti? Bažnyčiose, sinagogose, šventyklose, maldos namuose.“ Žmonės, nuolat lankantys sinagogas ar bažnyčias, džiaugiasi dar ir gera sveikata. Vienas JAV atliktas rimtas tyrimas parodė, kad nuolat maldos namus lankantys žmonės savo amžių pailgina septyneriais metais.
Bet tikroji tiesa štai tokia – jei nuolat lankaisi bažnyčioje, sinagogoje ar kitokiuose maldos namuose, labiau tikėtina, kad padėsi nepažįstamajam, pamaitinsi alkaną, priglausi benamį, kam nors rasi darbo, paaukosi labdarai (nesvarbu, ar pasaulietiškiems, ar religiniams tikslams), tapsi savanoriu. Geriausia prielaida tokiam darbui – ne klasė, ne etniškumas ar išsilavinimas. Geriausias rodiklis – ar nuolat lankai maldos namus, ar ne. Robertas Putnamas patobulino šią frazę ir pasakė, jog nesvarbu, ar tu tiki, svarbu, ar eini. Labiau tikėtina, kad nuolat į bažnyčią vaikštantis ateistas bus didesnis altruistas nei tas, kuris nuoširdžiai tiki, bet tiki pats sau. Taigi jeigu esi ateistas, bet atėjai į sinagogą, tikėtina, esi doras žmogus. Sinagogoje būna daug ateistų. Tiesą sakant, vienas jų, dabar jau iškeliavęs ir visų apraudotas didysis filosofas iš Kolumbijos universiteto Sidneyʼus Morgenbesseris, sirgdamas sakė: „Nesuprantu, kodėl Dievas taip ant manęs pyksta tik dėl to, kad Jo netikiu.“
Kitas pavyzdys – kvantinės fizikos specialistas Nielsas Bohras (dar vienas atsimetęs žydas). Kartą Bohrą aplankė draugas ir virš jo lauko durų pamatė pasagą. Svečias jam tarė: „Nielsai, juk tu tikrai tuo netiki?“ Bohras nusišypsojo ir atsakė: „Taip, aišku, kad netikiu. Bet iš tikrųjų pasaga veikia nepaisant to, tiki tu ar netiki.“ Iš esmės tą patį apie religiją sakė ir Robertas Putnamas – ji veikia nepaisant to, tiki tu ar netiki, tol, kol vaikštai į maldos namus. Kitaip tariant, šiuolaikiniame pasaulyje religija yra svarbus bendruomeniškumo šaltinis. Ir šituo tikrai nenustebintum vieno iš didžiausių visų laikų Amerikos rašytojų Alexiso de Tocquevilleʼio. 1832-aisiais išleidęs pirmą „Demokratijos Amerikoje“ dalį jis pasakė, kad religija padarė Amerikai didžiulę įtaką, nes ji remia šeimų, bendruomenių ar savanoriškų labdaros asociacijų altruizmą. Jis sumanė puikią frazę – „bendravimo menas“, buvimo kartu, susibūrimo menas. Kalbėdamas apie bendrystės svarbą jis sugalvojo dar gražiau – pasakė, kad ėmęsi bendravimo meno „mokomės laisvės“.
Tasai laisvės mokslas – galimybė susiburti į bendruomenes, kad vieni kitiems padėtume. Šiandieną tokio pobūdžio bendruomenės dažniausiai esti religijos lauke. Pateiksiu jaudinantį pavyzdį. 2011-aisiais britų labdaringa medikų organizacija Britanijoje atliko tyrimą. Paaiškėjo, kad eilinis britas nuo 18 iki 30 metų turi po 237 feisbuko draugus. Paklausus, keliais iš jų būtų galima pasikliauti ištikus nelaimei, įprastas atsakymas – dviem. Ketvirtis atsakė, kad vienu, aštuntadalis apklaustųjų – kad nė vienu. Patikėkite, nėra didesnio feisbuko gerbėjo už mane. Manau, kad feisbukas yra fantastiškas, kad jis suburia žmones. Tačiau tarp feisbuko draugo ir tikro bičiulio, su kuriuo susitinki akis į akį, yra skirtumas. Įdomiausia, jog pasirodžius šiam pranešimui prisiminiau tai, kas nutiko mūsų sinagogoje.
Prieš trejus metus, 2008-aisiais, mūsų sinagogoje Londone ėmė lankytis jauna pora su trimis mažais vaikais. Jie išsikėlė iš Niujorko, nes vyriškis ką tik tapo kompanijos „Lehman Brothers“ Europos padalinio vadovu. Praėjus dviems ar trims savaitėms po jų atvykimo, „Lehman Brothers“ nebeliko. Po trejų metų jis atėjo į sinagogą ir ekspromtu pasakė kalbą: „Mano žmona, aš ir mūsų vaikai grįžtame namo trejus metus pragyvenę Britanijoje. Noriu, kad žinotumėte, jog be šios sinagogos ir bičiulių, kurių susiradome, nebūtume išgyvenę šių trejų metų. Mes jautėmės visai atplėšti nuo savųjų. Neturėjau darbo, neturėjau draugų, nieko, bet šioje sinagogoje visi mums norėjo padėti.“ Tikriausiai esate girdėję panašių istorijų savo bažnyčiose ar maldos namuose. Šiandieną bendruomenės gyvos ir gyvuoja, bet tik religinėje aplinkoje, o pusė Amerikos šiais laikais tokios palaikančios aplinkos neturi.
Štai kodėl miniu du itin nuovokius šiuolaikinius amerikiečius, kurių nuomonę labai gerbiu. Kalbu apie Charlesą Murrayʼų iš politinės dešinės ir Robertą Putnamą iš politinės kairės, kurie padarė tokią pačią išvadą – Murrayʼus 2012-ųjų knygoje Coming Apart („Byrėjimas“), o Putnamas – 2015-ųjų knygoje Our Kids („Mūsų vaikai“). Jiedu abu padarė išvadą, jog, nors pusė Amerikos turi paramą siūlančių bičiulių, turi bendruomenes ir šeimas, kita pusė viso to neturi. Jie teigė, jog Amerika tapo nebe viena šalis, dabar Amerika – dvi šalys. Šiandieną Amerika – skilusi šalis. Taigi praradę tikėjimą pamatysite, kaip mažėja gimstamumas, taip pat pamatysite, kaip žlunga bendruomenės.
Visuomenė: socialinis sandoris negali pakeisti socialinio susitarimo
O dabar – apie trečią lygmenį, apie visuomenę. Kas yra visuomenė? Pastaruosius 50 metų politiniame diskurse dominavo dvi institucijos – rinkos ekonomika ir liberali demokratinė valstybė. Tačiau visuomenė skiriasi nuo rinkos ir valstybės. Visuomenė siejasi su kultūra, bendromis mūsų vertybėmis, su tuo, kaip vieni su kitais elgiamės. Cituojant garsiąją Alexiso de Tocquevilleʼio frazę, visuomenė sietina su „širdies įpročiais“. Visuomenė sietina su bendromis erdvėmis miestuose ar miesteliuose, ir apskritai visuomenė nėra nei rinka, nei valstybė.
Tyrimus atlikę žmonės sako, jod dar nėra buvę taip, kad pasaulietiška visuomenė būtų įstengusi išlaikyti gimstamumo rodiklius. Per šimtmetį kiekviena supasaulietiškėjusi visuomenė pradeda mažėti.
Rinka sietina su produkcija ir turto paskirstymu. Valstybė – su valdžios sukūrimu ir paskirstymu. Visuomenė sietina su santykiais, nepriklausančiais nuo turto ar valdžios. Visuomenė yra tai, kaip mes elgiamės su kitais, su draugais, kaimynais, su nepažįstamaisiais, ir už tai rinka mums neatsilygina, o valstybė neverčia elgtis atitinkamai. XIX ir XX a. Amerikoje ir Britanijoje gyvavo labai stiprios visuomenės – tvirta kolektyvinė tapatybė, visiems priimtinas bendras moralės kodeksas, stiprios savanorių draugijos. Anglams atrodė, jog tai savaime suprantama. XIX a. gyvenęs anglas kartą rašė: „Gimti Anglijoje – tai gyvenimo loterijoje laimėti pagrindinį prizą.“ Tačiau Amerika, sulaukdavusi vis naujų imigrantų bangų, turėjo darbuotis mėgindama išlaikyti tapatumą, visuomenę jungiantį saitą. Tam buvo parinktas žodis, ir tasai žodis labai įdomus. Tai raktinis Amerikos politikos žodis. Tasai žodis – susitarimas.
Apie tai dažnai kalba inauguruojami prezidentai. 1825-aisiais apie tai kalbėjo Johnas Quincyʼs Adamsas, 1889-aisiais – Benjaminas Harrisonas, 1937-aisiais – Franklinas D. Rooseveltas. Taikliausias buvo Lyndonas Johnsonas 1965-aisiais. Paklausykite mažos inauguracijos kalbos ištraukėlės: „Jie, išeiviai, svetimšaliai, atkeliavo čia ir sudarė su šia žeme sutartį, grįstą teisingumu, pasirašytą laisve, sutvirtintą vienybe. Ji buvo pasirašyta tam, kad vieną dieną įkvėptų visai žmonijai viltį, ji ir dabar mus vienija. Jeigu laikysimės to susitarimo, klestėsime.“ Garsiausias amerikietiško susitarimo posakis – tai frazė, kuri galėtų būti kertine amerikietiškos politikos fraze: „Mes, žmonės.“ Tokios frazės niekada neišgirsite Britanijoje, tačiau Amerikos politikoje ši frazė esminė. Toji frazė yra ir kostitucijos įžangoje. Toji frazė buvo Baracko Omamaʼos antrosios inauguracijos kalbos leitmotyvas. Jis ją pavartojo penkis ar šešis kartus. Frazė „mes, žmonės“, kilo iš įsipareigojančio požiūrio į visuomenę, nes ji įkūnija kolektyvinės atsakomybės sampratą – mes visi esame drauge, mes visi vienas už kitą atsakingi. Tai labai reta, labai ypatinga ir išties religinė mintis.
Žinoma, ji atkeliavo iš judaizmo ir krikščionybės. Sutartis – tai esminis tiek hebrajiškos Biblijos, tiek Naujojo Testamento žodis. Jis tapo, sociologo Roberto Bellaho žodžiais tariant, „amerikietiškos pilietinės religijos“ pagrindu. Kadangi Amerika darosi mažiau religinga, žodis „susitarimas“ vartojamas rečiau. Jeigu nebebus susitarimo, teliks socialinis sandoris. Socialinis sandoris – jau kas kita. Socialinis sandoris – tai tarsi kontraktas, kurį sudarote su mechaniku, su stomatologu, su prekybos centru. Jūs sumokate ir gaunate. Sumokate mokesčius ir gaunate valdžios paslaugas. Šalys ginčijasi dėl to, kas turi mažiau mokėti, kas gauna daugiausiai paslaugų, bet kalba sukasi tik apie kontraktą, sandorį. Ne apie susitarimą. Nekalbama apie tai, jog „visi esame vienas už kitą atsakingi“. Jeigu neteksime socialinio susitarimo, mums teliks socialinis sandoris. Atskiri piliečiai vis mažiau ir mažiau darbuosis skatinami kolektyvinės atsakomybės jausmo. Vis daugiau darbų, kuriuos kažkada nudirbdavo šeimos ir bendruomenės, šiandien yra nudirbami valstybės. Tie darbai užkrauti vyriausybės agentūroms. Rezultatas – didesnė valstybė ir vis mažesnė ir mažesnė visuomenė.
Naujienos išties prastos, nes įsigalėjus socialiniam kontraktui kažkas laimi, kažkas pralaimi. Laimėtojai išlošia daug, pralaimėjusieji daug praranda. Nebelieka bendro tapatumo jausmo, o labai dažnai pralaimi tie, kurie negali pasinaudoti pagalbos tinklu. Jie palikti vieni patys, pažeidžiami. Kaip rašo Arlie Hochschild, pusė žmonių jaučiasi esantys „svetimšaliai savo pačių žemėje“.
Tačiau tiesa yra tokia: jeigu nuolat vaikštai į bažnyčią, sinagogą ar kitą maldos vietą, greičiausiai padėsi ko nors stokojančiam nepažįstamajam, pamaitinsi alkstantį, priglausi benamį, surasi kam nors darbą, paaukosi labdarai (nesvarbu, ar pasaulietiškiems, ar religiniams tikslams), tapsi savanoriu.Taigi peržvelgėme visus tris lygmenis. Netenki religijos – pradedi netekti šeimų, valios ir pasiaukojimo auginti vaikus. Imi prarasti stiprias bendruomenes – pradedi netekti susitarimu grįstų visuomenės saitų, visuomenės, kurią atstoja pasakymas „mes, žmonės“. Jeigu aš teisus, sulauksime rimtų pasekmių. Pasirodo, vakarietiška laisvė…
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis FB transliacijoje „gyvai“ atsakė į dažniausius gyventojų klausimus apie išmoką vaikui („vaiko pinigus“), kitas sausio mėnesį gaunamas išmokas ir Socialinės paramos šeimai informacinę sistemą (SPIS).
Ką aprėpia SPIS?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nori paaiškinti, kad žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose minima 7 mln. eurų suma visiškai nėra tapati naujo funkcionalumo kūrimo kainai. 2017 m. gruodį priėmus Išmokų vaikams įstatymo pakeitimus, per labai trumpą laiką reikėjo atnaujinti modulį, skirtą universaliai išmokai vaikui, ir tai kainavo apie 3,5 tūkst. eurų.
Ši sistema paleista dar 2005 metais ir nuo to laiko visos savivaldybės į ją veda duomenis apie daugybę rūšių išmokų. Nuo 2015 metų SPIS atverta gyventojams, kurie gali pateikti vis daugiau prašymų neišeidami iš namų, tiesiog prisijungę prie jos per el. bankininkystės sistemą, su sertifikuotu elektroniniu parašu ir pan. Sistema keičiasi duomenimis su 80 registrų ir įvairių informacinių sistemų, per metus generuojama 1 mln. 200 tūkst. dokumentų.
Ateityje SPIS planuojama plėtoti.
Šiuo metu sistemos pajėgumas padidintas ir bendradarbiaujant tarp institucijų išplėsti „vartai“ į registrus, kurių reikia jungiantis dėl „vaiko pinigų“. Prašymus dėl vaiko išmokų jau pateikė 58 tūkst. žmonių.
Vaiko pinigai: kokių klausimų kyla?
Aiškinantis, kam priklauso „vaiko pinigai“ (universali ir papildomai skiriama išmoka vaikui), kokio jie dydžio, kokiam laikui skiriami ir pan., rekomenduojame visų pirma ieškoti atsakymo tarp dažniausiai užduodamų klausimų, kurie nuolat pildomi, gaunant naujų užklausų.
Jei prašymai dėl universalios išmokos vaikui (skiriamos visiems vaikams iki 18 metų, o besimokantiems pagal bendrojo ugdymo programą – iki 21 metų) pateikti, išmokos pasieks nurodytas sąskaitas vasario mėnesį, kadangi jie mokami už praėjusį mėnesį (iki 25 dienos). Nuo prašymo pateikimo ir sprendimo priėmimo dienos turi praeiti ne daugiau kaip mėnuo iki išmokos skyrimo. Todėl tais atvejais, kai prašymas bus pateiktas sausio paskutinėmis dienomis, gali būti, kad išmoka bus skirta ir išmokėta jau kovą, tačiau skaičiuojama bus nuo teisės į išmokos atsiradimą dienos. Tai yra, jei 2018 m. sausio 1 d. šeimoje jau buvo gimęs ar globojamas vaikas, „vaiko pinigai“ bus paskaičiuoti ir išmokami nuo sausio – net tuo atveju, jei žmogus kreiptųsi po kelių mėnesių, nes išmoka gali būti grąžinama už 12 praėjusių mėnesių.
Tie, kurie gauna išmoką vaikui, kuri paskirta 2017 metais, neturi iš naujo jos prašyti, jei jos mokėjimo laikotarpis dar nepasibaigė. Ji bus mokama ir toliau (automatiškai pridedant 30 eurų už kiekvieną vaiką) iki paskirtos išmokos mokėjimo laikotarpio pabaigos, o po to reikės kreiptis dėl jos pratęsimo per SPIS arba į savivaldybę kaip ir anksčiau.
Ateityje planuojama universalią išmoką vaikui didinti, atsižvelgiant į valstybės biudžeto galimybes.
Kodėl vėluoja šalpos išmokos?
Gauname nusiskundimų, kad sausį vėluoja šalpos išmokos. Ši problema nesusijusi su SPIS ir atsiranda dėl metų sandūroje vykstančių finansinių poreikių tikslinimų. Tradiciškai išmokos pasiekia sąskaitas nuo 10 dienos, o sausį Finansų ministerija perveda lėšas 11-12 dieną. Suprantame gyventojų nerimą ir norime patikinti, kad šioje srityje nėra įstatymų pakeitimų, kurie turėtų sukliudyti gauti išmokas tiems, kam jos paskirtos. Vadovaujantis LRV nutarimu patvirtintais Šalpos pensijų ir tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais šalpos išmokos mokamos už praėjusį mėnesį iki einamojo mėnesio 25 d.
Dėl vaiko priežiūros atostogų išmokos
Apdraustiesiems kyla klausimų dėl to, kodėl vaiko priežiūros išmokos vaikus iki dvejų metų auginantiems tėvams už gruodžio mėnesį, išmokėtos sausį, yra šiek tiek mažesnės.
SADM patikina, kad tai tikrai nesusiję su papildomo neapmokestinamojo pajamų minimumo (PNPD) panaikinimu. Apmokestinant vaiko priežiūros išmokas gyventojų pajamų mokesčiu (GPM), taikomas NPD, tačiau, išmokant jas už praėjusius metus, GPM išskaičiuojamas netaikant NPD, todėl kasmet sausį (už gruodį) išmokamos vaiko priežiūros išmokos būna mažesnės. Tačiau priklausantys pinigai niekur nedings, skirtumą tėvai susigrąžins, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikę metinę pajamų mokesčio deklaraciją.
Ar nebus problemų dėl maisto paketų dalinimo?
Dėl didelių Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos apkrovų kurį laiką buvo sunkiau pateikti prašymus gauti maisto produktus, įsigyjamų iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšomis. Savivaldybės informuotos, kad turi teisę prašymų priėmimo terminą pratęsti nuo sausio 25 d. iki vasario 2 d.
Gerus porą mėnesių mes priversti stebėti šou, kurio pagrindiniai veikėjai – Seimas ir visuomeninis transliuotojas Lietuvos radijas ir televizija. Regis, nekaltas parlamentarų bandymas sužinoti, ar skaidriai LRT leidžia mokesčių mokėtojų pinigus, virto būtais ar nebūtais abipusiais kaltinimais, kuriems išsiaiškinti prireiks daug laiko.
A.Siaurusevičius
Lapkričio mėnesį kelios dešimtys parlamentarų kreipėsi į LRT tarybą tikėdamasi sužinoti, kur ir kam visuomeninis transliuotojas kasmet panaudoja bemaž 40 mln. eurų.
Pažadėjusi duoti atsakymą ir kai ką paaiškinusi LRT taryba netrukus įspėjo, kad seimūnams visko žinoti nevalia, nes komercines paslaptis įpareigoja saugoti su prodiuseriais pasirašytos sutartys. Prezidentės deleguotas tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis bandė parlamentarus paprotinti, kad LRT savarankiškumą saugo net Konstitucinis Teismas, o kai kurie prodiuseriai ir laidų vedėjai suskato aiškinti, esą valdantieji šitaip keršija žurnalistams už kritiką.
Valdas Vasiliauskas/nuotr.alfa.lt
– Aš pats esu buvęs LRT tarybos nariu ir galiu pasakyti: politinės jėgos visuomet kėsinasi į transliuotoją norėdamos, kad jis būtų palankus ar mažiau kritiškas jų atžvilgiu. Tada kyla grėsmė laisvam žodžiui ir nepriklausomai žurnalistikai, – patirtimi dalijosi žurnalistas, buvęs Seimo narys Valdas Vasiliauskas. – Tačiau šiuo atveju aš manau, kad konflikto kaltininkė – LRT taryba ir jos pirmininkas profesorius Žygintas Pečiulis. Taip arogantiškai atsakinėti į Seimo narių natūralius ir logiškus klausimus negalima. Pirmiausia visi diskutuojantieji užmiršta, kad LRT, kaip viešoji įstaiga, yra tiesiogiai pavaldi Seimui ir jam atskaitinga.
Kadangi visus asignavimus skiria Seimas, natūralu, kad jo pirmutinė pareiga žiūrėti, ar tie asignavimai panaudojami skaidriai ir racionaliai. Čia yra retas atvejis, kai Seimas pasielgė protingai klausdamas tiktai finansinių dalykų, tačiau nesikėsindamas į turinį. Kadangi Seimas vykdo savo pareigą ir klausia, kaip panaudojami biudžeto pinigai, tad tas visas riksmas kyla be reikalo, o Konstitucijos išmanytojai šauna pro šalį. Apie finansų kontrolę Konstitucinis Teismas niekur nekalba, tuo galėtų įsitikinti profesorius Sinkevičius, visi kiti ir neklaidintų visuomenės.
– Ko bijo LRT taryba taip užsispirdama?
– Kai nenori atsakyti, toks klausimas iš karto ir kyla. Vadinasi, yra įtartini, neskaidrūs dalykai, neskaidrūs projektai. Iš tikrųjų dabar aiškėja, kad vadinamasis faintaimas, geriausias eterio laikas, atitenka porai artimai susijusių prodiuserių. O tas faintaimas yra ir pats brangiausias laikas, kurį pasidalija grupelė draugų nežinomais principais. Todėl natūraliai kyla klausimai, kiek atskiros laidos ir projektai kainuoja, ar viskas skaidru.
Lietuvoje kaip visada išradinėjamas dviratis. Juk turima visuomeninių transliuotojų pavyzdžių, iš kurių labiausiai žinomas BBC Didžiojoje Britanijoje, kurį panašiais principais valdo taryba. Bet atverti jų finansinės veiklos ataskaitas ir viską matai, kiek kainuoja kiekvienas projektas, kiek uždirba žurnalistas, vedėjai, kokios pajamos. O čia visuomeninis transliuotojas, pirmiausia turintis prižiūrėti politikų skaidrumą, kalba apie politinę korupciją, o pats staiga tampa šventąja karve, kurios negalima paklausti, kiek kas kainuoja.
– Bet LRT stengiasi visuomenę įtikinti, kad parlamentarai šitaip keršija už kritiką.
– Būtent čia ir yra jų visa demagogija, tas jų kalbėjimas, kad esame kritiški, už tai mus puola. Nieko panašaus. Atsakykite, kaip panaudojate pinigus, ir kritikuokite ką norite. Tokią demagogiją leidžia netobulas, seniai priimtas LRT įstatymas. Skaidrumą užtikrinti turėjo į LRT tarybą deleguoti nariai. Bet ji yra visiškai suaugusi su administracija. Ne paslaptis, kad LRT tarybos nariai už kiekvieną posėdį gauna labai solidų užmokestį, kuris vis didėjo…
Visi sočiai gyveno ir jokios kontrolės ir atskaitomybės nebuvo. Dabar sprogusi situacija labai ilgai noko.
– Ši kompanija bando įteigti esanti persekiojama už kritiką, bet nors kiek savarankiškiau mąstantys žiūrovai mato, kad į pokalbių laidas kviečiami vis tie patys, „savi“, kalbėtojai, o jeigu kviečiami neįtinkantys, tai jie sumaišomi su žemėmis. O įstatymas reikalauja, kad visuomeninis transliuotojas atspindėtų visas pažiūras.
– Taip, LRT įstatymas to reikalauja, bet tai tik teorija. O mes juk žinome, kad laidų dalyviai yra etatiniai. Viskas labai vienpusiška, viskas priklauso nuo asmeninių ir bičiuliškų santykių. Visuomeninis transliuotojas tapo tam tikros grupės interesų reiškėju ir atspindžiu. Ta grupė iš pradžių uzurpavo viešojo transliuotojo eterį, o paskui, panašu, užvaldė visų mūsų mokesčių mokėtojų pinigus.
– LRT kone atvirai šnekama, kad taryba pavaldi generaliniam direktoriui Audriui Siaurusevičiui.
– Taip, nes generalinis ir administracija skirsto biudžeto pinigus. Aš, kaip buvęs tarybos narys tais laikais, kai tarybą sudarė kur kas žymesni ir padoresni žmonės nei dabar, galiu sakyti, kad būdavo visko. Visokie kvietimai – tau, poniai, tavo artimiems draugams, į visokius filmavimus. Sėdėjimas prie staliuko prestižinėje vietoje pirmoje eilėje per koncertus, kvietimai į Valdovų rūmus per sezonų pristatymus. Kai generalinis direktorius pamalonina tarybos narius kvietimais, tada tarybos nariai tampa jaukiais kalakutais.
– Kuo, manote, viskas baigsis?
– Jeigu liktų taip, kaip buvo, labiausiai kenktų pačiai LRT ir joje dirbantiems žurnalistams, kurių absoliuti dauguma yra padorūs žmonės ir tikri profesionalai. Aš manau, kad taryba su Pečiuliu turėtų atsistatydinti, nes dėl to yra kalti pirmiausia jie. Bet tokio papročio, kad Lietuvoje būtų svarbiau etika, nėra. Tai būtų apsivalymas. Manau, kad bus apsiribota kažkokiais administraciniais arba teisiniais sprendimais. Šitai tarybai etika yra nesuvokiamas reiškinys.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Seimas ypatingos skubos tvarka spręs dėl LRT veiklos tyrimo
Seimas įveikė pirmąjį laiptelį dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) veiklos parlamentinio tyrimo.
Penktadienį po pateikimo už nutarimo projektą dėl laikinosios tyrimo komisijos sudarymo balsavo 71 Seimo narys, prieš buvo 33, susilaikė 4 parlamentarai.
Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui pasiūlius, nutarta šį dokumentą priimti ypatingos skubos tvarka. Svarstyti ir apsispręsti dėl šio projekto planuojama dar šiandien, penktadienį, po 3 valandos pertraukos.
Atlikti LRT valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą pasiūlė 40 parlamentarų.
Jeigu Seimas pritartų, komisija turėtų atsakyti į 12 klausimų, kurie susiję su valstybės biudžeto lėšų naudojimu, viešaisiais pirkimais, LRT valdomu turtu. Siūloma, kad komisija tyrimą atliktų bei pateiktų išvadą Seimui iki birželio 1 d.
Išgirdome apie Saulių ir Donatą…. Ir net apie pirmąjį Lietuvos kardinolą Vincentą…
Štai į kompaniją Justinui Marcinkevičiui ir kitiems apjuodintiesiesiems atžengia mūsų kultūros ir dvasios Didieji. Kas – kiti, kam eilė. Tas žinoma taburetei, tai pačiai taburetei, kuria Marijampolės saugumo rūsy švaistėsi tardytojas viršum šešiolikmečio Justino galvos, ja buvo daužomi dantys partizanams ir šešiolikmečiams, dėl cvaktelėjusios kulkos netapusiems einšteinais ir galilėjais. Taburetė, deja, gyva sveika mūsų laisvoje Lietuvoje. Vandravoja ir klesti. Dumia akis. Nė nemano atsistatydinti. Trina valdiškas kėdes, daro karjeras. Yra demokratijos matas ir aukščiausioji patriotizmo forma. Taburetė – ir patogus politinei konjunktūrai baldas, ir paskutinioji neužginčijama instancija užvožti per galvą, kad laisvas žmogus nemąstytų, kad būtų lojalus taburetei.
Taburetė toleruoja tiktai tuos kultūros žmones, menininkus kurie atitinka jos, taburetės, mentalitetą. Taburetė myli šmeižtą, juodinimą ir intrigas. Ypač gera, ak, ir smagu pasiutiškai taburetei, kai ji pakyla viršum išėjusiųjų, viršum tų, kurie jau negali apsiginti. Beje, taburetė, kaip visiems žinoma, visados kovojo už Lietuvos laisvę. Taburetės ideologija persismelkę net tie, kurie žalio supratimo neturi, kam kadaise tarnavo taburetė ir kaip ji evoliucionavo į patogų teisybės paveikslėlį bei neteisybės garantą Tiktai tylėkime visi savo pasaulėliuose – ir taburetė toliau šoks klumpakojį ant lengvatikių galvų, vaipysis su savo taburetiška tiesa, kuri dabar atitinka visus modernaus melo standartus. O gal ir nesivaipys. Nes darbo taburetei per akis – pluša bitele: tiek archyvinių bylų, tiek prisipažinusiųjų (kuriuos kažkodėl saugo įstatymas) ir neprisipažinusių (kurie pavesti amžinai jos niekšybės taburetės ir jos niekšybės politikos globai).
Nesinori sakyti, o: kažkaip dera taburetė prie griūvančio, milijonais dengiamo Gedimino kalno, tuštėjančios Lietuvos, karjeristaujančių vidutinybių spiečiaus prieš artėjančius rinkimus, prie fizinio, dvasinio skurdo ir gražių žmonių nevilties. Ir net prie Lukiškių aikštėj projektuojamo paminklo-bunkerio gėdai ir aukštajam menui pasislėpti.
Donatas Banionis | Panevezys.lt nuotr.
Taburetė prisivirė košės, tad visus ramina, kad Donatas ir Saulius – „paskutinė porcija“. Paskutinė? Tikrai? Kai mes žinome, kokia dvokianti bala čekistų falsifikacijos liūne, kiek pageltusių puslapių makulatūros su rudomis nuo kraujo dėmėmis, kiek išneštų popierių keliauja po svietą laukdami niekšybės valandos, ir kas dar gali būti Maskvos išvežta tam, kad amžinai mus kiršintų. Taburetės ir priešo džiaugsmui. Be to, mes žinome, ką visados nutylės taburetė. Ir prieš ką ji trilinka lankstosi. Jei kas – dirbo. Jei kas – agentas. Triumfo ir žvaigždžių valanda nesutrūnijusiai amžinai gyvai taburetės ideologijai. Vožti, kad nutiltų amžiams, kaip nutinka tiems, iš kurių taburetė su „teise žinoti tiesą“ atima garbę.
Donatas Banionis vaidino ne tik V. Žalakevičiaus, A. Tarkovskio, G. Kozincevo filmuose. Vaidinęs jis yra ir čekistą, kurio prototipas buvo Maskvos šnipas Abelis, iškeistas į amerikiečių lakūną Pauersą. Prisimenate, vyresnieji – praeina Donatas pro Laimoną Noreiką, čekistų generolai išsitempia, mes prunkščiam iš juoko? Todėl Lubiankos taburetės su raudonais lampasais – pagal taburetės logiką – ir įsakė Vilniaus taburetgalviams būtinai užverbuoti Donatą Banionį. Ir Donatas Banionis, kaip teigia taburetė, leidosi užverbuojamas be jokių „galimai“. Kaip teliukas atėjo pas čekistus – užverbuokite, man tik ir stinga prie gausybės vaidmenų teatre ir kine – būti užverbuotam! Ir tie – ale labai prašom, draugas Donatai! Kam – „galimai“? Dokumentų – nėra, įrodymų – jokių, tačiau ar jų reikia? Juk taburetė nebūtų taburetė, jei nejaustų visais savo – patogaus politinei konjunktūrai baldelio, meilikaujančios, velno ipotekoj esančios dūšelės sąnariais – kam patiks TSRS liaudies artisto demaskavimas. O juk Donatas Banionis prieš mirtį yra išsakęs savo požiūrį, na ne į taburetę, o į tą kontorą. Tačiau ar girdim tą požiūrį? Pasibjaurėjimą kontora? Taburetės susirūpinimas juk svarbesnis.
Saulius Sondeckis (1928–2016) | Wikimedia.org nuotr.
Dabar jau nebeprisimenu, kokioje kelionėje Donatas pasakojo, kaip su Vytautu Mačerniu bėgo iš liepsnojančios Lietuvos. Nuo tų pačių gaudančių vyrus, į frontą varančių čekistų. Vytautas – žūsta, Donatas – išlieka. Kad savo talentu pasakytų, jog lietuvis, kad myli Lietuvą. Ne, matote, užrašas, iškrėgliotas drebančia ranka kažkokiame žurnale ir tuomet, kai minia supo irštvą, atstoja tiesą taburetei ir jos globėjams Kodėl užmušė Mačernį, o ne mane mane! Ogi todėl, Donatai, kad tu parašytum ataskaitą, mielą taburetei ataskaitą. Ir kad nusijuoktų ar atsidustų kažkas – juk ne mane…
Didesnio absurdo nesugalvosi, bet juk šalia konservatorijos, kur studijavo ir profesoriavo Saulius Sondeckis, buvo kita… „Dzeržinskio konservatorija“ su kankinimo kamerom ir rūsiais. Mes turėtume sutikti su taburetės versija, jog Saulius Sondeckis išdavė savo tėvą. Žmogus, kurį mylėjo ir gerbė M. Rostropovičius, G. Višnevskaja, beje, tiesęs jiems pagalbos ranką, kai dėl disidentinės pozicijos Maskva uždraudė koncertuoti, žmogus, žinomas įžymiausiems pasaulio muzikams, garsinęs Lietuvą prieš visų taburečių medingalvių valią – tas žmogus skubinasi pasižadėti budeliams kruvinom rankom?! Užverbuokite mane – aš jums parduosiu savo tikrą tėvą! Daug kultūros žmonių buvo sekami, įtarinėjami, kviečiami pokalbiams į slaptus butus, tardomi, galbūt karjeros pradžioje – ir Saulius Sondeckis, na ir kas?! – teškiu aš taburetei, kuri politkorektiška ir neturi fizionomijos, taigi nepasakysi, kad būtų kokia atgrasi marmūzė. Mat ji tik atlieka savo pareigą. Visi juk lygūs taburetei. Nors kai kas – lygesni. Ak, niekados neatskleis jų vardų taburetė! Nes be jų – kas būtų ji! O dabar… Juk taburetė taip gražiai gavo leidimą ir palaiminimą išmesti į purvą švarius vardus, taip stengėsi!
Taip jau susiklostė, jog Čiurlionio gatvėj teko išklausyti ilgą Maestro šneką. Jis buvo tik ką atleistas iš savojo kamerinio orkestro meno vadovo ir dirigento pareigų. Grubiu, chamišku valdišku būdu, neįsigilinus, kertant į sielą. Skaudžiausia jam buvo, kad šią sunkią valandą jo nepalaikė orkestrantai, visi be išimties jo mokiniai. Tačiau man akimirksniu tapo jis Saulium Sondeckiu, savu Didžiuoju, kada prakalbo apie rūpestį dėl Lietuvos muzikinės kultūros ateities. Jaunųjų talentų ugdymo sistema, dešimtmečiais kurta, jos tobulinimo būdai… Gražus tada buvo Saulius Sondeckis toje savo, lietuvių ir pasaulio muzikos apoteozėje. Dūmu išsisklaidė asmeninės nuoskaudos, joms stačiai nebuvo laiko – Maestro keliavo po pasaulį jau kaip kviečiamas dirigentas. Iki paskutinio atodūsio išliko tauriu kultūros žmogumi. Šalia jo blanko antikultūra, nedrąsu būdavo net jai su įžūliu pretenzingumu. Todėl ir regime Jį diriguojant Dainų šventėse ar minint tragiškojo Sausio aukas. Širdimi jaučiame ir regime.
Tokios tokelės. Skandaliukas, siekiant nukreipti dėmesį nuo tikrųjų skandalų ir jų personažų. Murkdymasis tariamos tiesos ieškojimo dumble. O taburetė čia, aišku, niekuo dėta. Egzistuoja strategija – trinti iš atminties didžiuosius. Ji gavo nurodymą… Daugėja darbo taburetei. Turėtume tylėti, bet…
Juk – simbolis.
O gal… tik įkaitintos, sudirgintos vaizduotės pramanas, gal tik blefas.
Kaip ir šisai blefas, jog Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis – užkulisinių intrigantų drumstėjų direktyva paslaugiajai taburetei – išdavė ir pardavė… Tikėkite į sveikatą!
O mes su Donato ir Sauliaus nuveiktais darbais, nesutepta garbe, su jų Lietuvos garsinimu pasaulyje pasitinkame savo Vasario šešioliktąją ir savo šimtmetį! Savo! Ir Jų, taburete, girdi – ir Jų šimtmetį!
– Mes turime augti! – tykiai romiai sako mums Jo eminencija Vincentas ir žiū su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, šluotelėm nešini, jau telkia rikiuoja žmonių minią kuopti šiukšlių, kurių keletą tonų geri dievobaimingi vaikeliai – nekaltai šventę paikioję – kultūros labui paliko Arkikatedros šventoriuje ir Šventaragio slėnyje.
Vėl minime Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną. Ir vėl temdomą tokiai dienai netinkančių ginčų, už kokią laisvę kovota ir net mirta. Tačiau palengva artėjame prie Tiesos. Prasideda ilgai lauktas praregėjimas. Vis daugiau piliečių supranta, kad laisvė – daugiareikšmis ir miglotas žodis. Apie tai buvo nedaug galvojama tomis dienomis, kai beveik visi norėjo ir ragino veržtis iš komunistinės SSRS imperijos gniaužtų ir reikalavo laisvės. Tada tik įžvalgiausieji suvokė ar bent nujautė, kad toli gražu ne visiems reikia ir ne visi siekia Lietuvos – jos tautos ir valstybės laisvės.
Kaip netrukus pradėjo aiškėti, o dabar tampa galutinai akivaizdu, daugelis tą laisvę suprato tik kaip galimybę pakeisti šeimininką. Laisvos tautos ir nepriklausomos valstybės idėja tiesiog pranoko net ir daugelio sąjūdininkų vaizduotę ir pasirodė esanti per sunki. Todėl toji sąjūdinė tautos laisvės ir valstybės vizija, kurią simboliškai galima pavadinti R. Ozolo linija, turėjo mažiau šalininkų ir pralaimėjo. Ilgai atrodė, kad negrįžtamai.
Tačiau vis labiau įsiplieskiantis ginčas dėl Neužmirštuolės tampa principiniu ir laikytinas bundančios Laisvės sąmonės ženklu. Vis aiškiau suvokiama, kad kova su tuometiniais ir dabartiniais Kremliaus valdovais savaime nėra joks ištikimybės tautai ir įsipareigojimo Lietuvos valstybei įrodymas. Tai gali būti, o dažniausiai ir būna, tik būdas nuolankiai pasitarnauti kitam šeimininkui ir parodyti jam šunišką ištikimybę.
Neužmirštuolės segimasis kaip tik yra tautos ir valstybės Laisvės, kuri gyvybės auka ginta tą Sausio 13-ąją, išsižadėjimo ir noro pamiršti ją simbolinis aktas. Šitokią dieną segama absoliučiai bereikšmė gėlelė liudija nebent nesugebančių ir nebenorinčių būti tauta ir valstybę baudžiauninkų laisvę – troškimą nusimesti atsakomybės už Lietuvą ir jos ateitį naštą. Tačiau tokia jau ta baudžiauninko dalia, kad šeimininkas bet kada gali jį parduoti, išmainyti, net iškeisti į šunį. Šito nereikėtų pamiršti – ypač dabar, kai pasaulyje taip sparčiai, ir itin nepalankiai Lietuvai, keičiasi geopolitinė padėtis.
Pavyzdžiui, bent jau vienas iš dabartinių šeimininkų gali imti ir sumąstyti, kaip, neprarandant veido, dėl santykių pagerinimo ir verslo intereso grąžinti Lietuvą – jau labai primenančią išsunktą ir nebe itin naudingą citriną – ankstesniajam šeimininkui atvirai jos neparduodant, bet subtiliai išstumiant į ,,niekieno žemę“, arba vadinamąją pilkąją geopolitinę zoną.
Kas jau kas, o Lietuva tikrai yra patyrusi, kaip lengvai įvyksta ir ką reiškia tokie mainai. Jeigu jie įvyks – o šitokia galimybė pamažu darosi vis realesnė – netruksime išvysti, kas vis dėlto yra ir kokią laisvę simbolizuoja tos Neužmirštuolės ant niekaip neprisimenančių ir nepajėgiančių rišliai paaiškinti, ko jie siekia nepamiršti, „moderniųjų patriotų” krūtinių. Lyg mostelėjus Hario Poterio burtų lazdele, kviečiamos nepamiršti tos niekaip aiškiau neapibūdinamos ir neįvardijamos, todėl iliuzinės laisvės kerai akimirksniu išsisklaidys bei pranyks. O pačios Neužmirštuolės atsivers į savo tikrąjį pavidalą. Atsiskleis visu savo tikruoju grožiu – virs bekrašte Georgijaus juostelių jūra.
Todėl A. Rusteika visiškai teisus rašydamas, kad Neužmiršuolė yra atpažinimo ženklas, leidžiantis jau dabar atskirti JUOS ir MUS. Kaip teisus ir Sausio 13- ąją rodęs drąsos ir tvirtumo pavyzdį kun. R. Grigas, primenantis, kad ištikimybės savo valstybei ženklai keistis ir „šiuolaikiškėti” negali. Jais gali būti tik Vytis, trispalvė ir Gedimino stulpai. Su jais gyveno, dirbo, kovojo, o kai prireikdavo – ir mirdavo už Laisvę lietuviai. Tikrąją ir vienintelę – asmens, tautos ir Tėvynės Lietuvos laisvę.
2017 metų pabaigoje tarp daugybės padorų skaitytoją į depresiją stumiančių antraščių pasirodė ir vertų didesnio optimizmo. Gruodžio 28 dieną vienur nuskambėjo – „Lietuvos santykiai su kaimyne Lenkija yra konstruktyvūs, teigia užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius“.
Netrukus kitur kitu pavadinimu L. Linkevičiaus optimizmas perfrazuojamas taip: „Lietuvos ir Lenkijos santykiuose – didžiulė pažanga“. Po valandos pasipylė susidomėjusių skaitytojų komentarai. Ne itin pagarbus, bet gana tipiškas: „ Čia pats sugalvojo, ar taip liepė iš popieriuko paskaityti?“Prisimenant atkaklias Lietuvos „grietinėlės“ kovas už santykių gerinimą, taip šventvagiškai manyti yra pagrindo.
Pažvelkim į 2017 metų dėmesio vertus popierėlius. Cituodama užsienio reikalų ministrą žiniasklaida skelbė: „Darysime viską, kad perkrautume santykius su Lenkija“; „ Lietuvai vertėtų „perkrauti“ santykius su Lenkija“; „Atmosfera išties keičiasi – gal ne taip greitai, bet keičiasi“ …
Tokios įkvepiančios nuotaikos parodo veikiau mūsų valdžios lūkesčius nei realią padėtį. To pavyzdys Lenkijos Seimo maršalkos Mareko Kuchcinskio vizitas Vilniuje rugsėjo pabaigoje. Pastarasis, pagraudinęs auditoriją istorine romantika, nepamiršo ir lenkų tautinės mažumos (t.y. bendrijos – LVM ) teisių: „Stovėdamas prieš jus Lietuvos parlamente kaip Lenkijos Seimo pirmininkas, norėčiau prašyti Seimo narių, kad priimdami sprendimą dėl lenkų kilmės Lietuvos Respublikos piliečių atsižvelgtumėte į jų reikalavimus ir jūsų bendrus interesus, taip pat ir geopolitinius“.
Taip, Lietuvos vyriausybės ir seimai beveik nuo Nepriklausomybės pradžios dėjo dideles pastangas lenkindama ir stiprindama lenkybę vadinamajame Vilniaus krašte, tačiau Varšuva niekada nepageidavo to nei matyti, nei įvertinti. Tad įsiklausykime dar kartą ir pabraukime: „atsižvelgtumėte į jų reikalavimus ir jūsų bendrus interesus, taip pat ir geopolitinius“.
Tai galėtų reikšti – branginkite „jų“ reikalavimus, nes gali nukentėti „jūsų“ geopolitiniai interesai. Kaip būtų gerai, jei vienąkart Prezidentė ir Vyriausybė primygtinai paprašytų Lenkijos aiškiai išdėstyti pretenzijas Lietuvai „mažumų klausimu“. Kitaip pretenzijos nesibaigs tol, kol jos bus apibrėžiamos tik žodžiu ir prisiminimais, jog kažkada kažkam kažkas pažadėta „sutvarkyti“… Dabar gi tos pretenzijos lyg už krūmo besislapstantis patiltės plėšikas: „Atiduok raides, atiduok pavardes, atiduok gatvių ir gyvenviečių pavadinimus, mokyklas, bažnyčias, Vilnių ir … atmintį“. Kam naudinga, kad pretenzijos nesibaigtų?
Seimūnai M. Kuchcinskio kalbai plojo atsistoję
Reikia pripažinti, kad ir šios vyriausybės pastangos pagerinti santykius 2017 metais iš tiesų buvo didžiulės. Tiesa, dar užpernai (2016) rudenį S. Skvernelis susitiko su partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) vadovu Jaroslawu Kaczynskiu – bene svarbiausiu žmogumi Lenkijos politiniame pasaulyje. Apie susitikimą nebuvo skelbta, nes tuo metu Skvernelis buvo tik „paprastas“ pilietis, dar nebuvo pasibaigusi Seimo rinkimų kampanija. Jis buvo dar tik būsimas premjeras. Kaip vėliau pranešė „fakt.pl.“ būtent tada buvo susitarta dėl „Orlen Lietuva“ gamyklos Mažeikiuose likimo (viskas gerai, šiemet keliasdešimties milijonų eurų baudą Lietuvos geležinkeliai gamyklai jau sumokėjo; ar tam pasitarnavo būsimo premjero vizitas, nežinia). Tik pernai 2017 m. rugpjūty (t.y. beveik po metų) Lietuvos spaudoje kai kas išlindo į viešumą, ir sušmėžavo tokie pranešimai: „Po slapto susitikimo su Jaroslawu Kaczynskiu Saulius Skvernelis atsitvėrė tylos siena“. Tad, kokių dar susitarimų buvo prieita, kas pažadėta, tamsta premjere? Nežinia, tačiau…
2017 metų kovo 13 dieną vyriausybės sprendimas atiduoti valstybės turtą Vilniaus senamiestyje (5 vienuolyno pastatus) Gdansko provincijos pranciškonų ordino vienuoliams nedaug ką šokiravo, nes sisteminei žiniasklaidai neužkliuvo. Neužkliuvo ir tai, kad premjeras S. Skvernelis ir kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson šiuo sprendimu įtvirtino pilsudskinės okupacijos padarinius – kompleksas pranciškonų vienuoliams Lenkijos okupacinio režimo buvo neteisėtai atiduotas ordinui 1938 metais.
Dar kiek vėliau, Lietuvos premjeras, lankydamasis Lenkijoje, davė interviu televizijos TVP laidai „Gość Wiadomości“, „wpolityce.pl.“ Jis teigė, jog „kalbos apie tai, kad Lietuvos lenkų teisės Lietuvoje yra laužomos, labai dažnai yra netikra informacija, kurią platina Rusijos (tik nesupainiokim, ne Lenkijos – LVM) propaganda. „Galimybė rašyti savo pavardes dokumentuose taip pat atsiras“, – pažadėjo Lietuvos premjeras.
Praėjus keliems mėnesiams, 2017 m. birželį, Kultūros ministerija, vykdydama Ministro Pirmininko pavedimą, kreipėsi į Teisingumo ministeriją skubos tvarka suderinti įstatymo projektą dėl Lietuvos respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo pakeitimo.
Lapkričio 29 dieną vyriausybės tinklalapyje premjeras sako: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba – valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“. Už lietuvio širdžiai mielų žodžių slypi įstatymo pakeitimais apribojamos valstybinės kalbos vartojimo sritys ir sumenkinamas konstitucinis lietuvių kalbos statusas (žr. Laima Kalėdienė. Nereikia Putino, kai yra Jonsson).
Vyriausybės pranešime paaiškinama, jog 1995 metais priimtas Kalbos įstatymas yra gerokai pasenęs, todėl numatyta užtikrinti, kad, pavyzdžiui, fiziniai asmenys teisme galėtų reikalauti visą procesą vesti, tarkim, vokiškai, ispaniškai, arabiškai, kinietiškai ar kitaip, nediskriminuojant jų kalbos pagrindu. Atsisakoma nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę kalbos reguliacinę naštą, kuri, manykim, šiuo metu pernelyg didelė. Naujas nuostatas siūloma taikyti ne tik valstybės ir savivaldybių institucijoms, bet ir asmenų grupėms (!), juridiniams asmenims ir organizacijoms. Kad praktikoje nekiltų problemų, aiškiau apibrėžiama tvarka dėl pagalbinės (užsienio!) kalbos vartojimo ir nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba. Mūsų valstybės stangas gerinti santykius mūsų strateginis partneris atitinkamai vertina ir… savo visuomenę jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus auklėdamas ir mokydamas, švelniai tariant, ne visai geranoriško požiūrio tiek į Lietuvą, tiek į jos vadovus kaip apgavikus ir tautinių mažumų engėjus. Pavyzdžiui, minėtame „wpolityce.pl“ skaitytojų nuomonės apie premjero vizitą šiame leidinyje buvo neigiamos absoliučia dauguma plačioje skalėje nuo „Nie wierzę żmudzinom, banderowcom, sowietom i nazistom!!!“ iki „Co on pirdoli“. Iš tiesų sociologai masių nuotaikas galėtų gerai nuspėti nagrinėdami skaitytojų atsiliepimus. Šiuo metu galime tik pasvajoti, kad plačioji Lenkijos visuomenė apie Lietuvą žinotų kiek daugiau nei „Wilno nasze“.
Tuo tarpu Lietuvoje strateginio partnerio iniciatyvas bei reikalavimus tam tikri visuomenės elito sluoksniai (tiksliau, tam tikras politinio ir kultūrinio elito porūšis) puikiai vertina nuo seno. Seniai geru pavyzdžiu yra niekieno neužginčytas tomaševskininkų (LLRA) įvesdinimas į Seimą prieš penketą metų, grubiai pažeidžiant įstatymą (į tai atsiliepė tik buvęs V. Landsbergio patarėjas; žr.: R.Bogdanas. LLRA rinkimų įstatymas kažkodėl netaikomas). Vėliau visuomenė buvo (ir tebėra) maitinama Seimo narių G. Kirkilo, I. Šiaulienės ir kitų veikėjų graudenimais, kaip lenkiukams sunku ir beveik neįmanoma išmokti lietuviškai, o pavardžių rašymas pasuose mūsų abėcėle pažeidžia žmogaus teises.
Lašas po lašo ir akmenį pratašo, o su atitinkama muzika dar geriau ir greičiau. Tokiu būdu organizuojama veikla dar vadinama Overtono langu. Tokiu principu visuomenė iš pradžių turi nejučiomis priprasti prie reikalingos temos, paskui – suprasti, kaip reikia, dar vėliau – priimti ir vykdyti. Vienas tų langų buvo tarptautinė konferencija gruodžio pradžioje Lenkijos valstybės viršininko gimimo 150-mečio proga: „Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“.
Pirma pripratinimo fazė – pradžiai prabilti apie Pilsudskį kaip Lietuvoje neįvertintą kūrėją, kaip genijų, kaip Europos ir Lietuvos gelbėtoją, romantiką, pagerbti kaip pasaulinio masto strategą, politiką ir karvedį (ne Vilniaus atplėšimo autorių, ne imperinių ambicijų puoselėtoją, ne politikos avantiūristą, ne Hitlerio bičiulį). Lietuvoje, jos sostinėje, sostinės širdyje – senojoje Rotušėje tokia proga galima kalbėti ir be emocijų. Konferencijoje Lietuvos pusę atstovavo istorikai ir neistorikai, iš kurių ir buvo galima tikėtis nuspėjamos „diskusijos“ be emocijų. Iš mūsų populiariosios žiniasklaidos seniai žinomas jų požiūris į dviejų valstybių santykius neleido abejoti, kad Pilsudskis tikrai neįsižeistų. Kas bent truputį domisi bendra dviejų valstybių istorija, gali nujausti, kokia kryptimi diskutuoti buvo pasirengę A. Bumblauskas, Š. Liekis, V. Plečkaitis, R. Valatka, T. Venclova…
Ant pakylos stovėjo Pilsudskio biustas, ore tvyrojo Pilsudskio dvasia. Energingo, ryžtingo karo vyro ir politiko nematomos akys tartum stebėjo sėdinčius salėje. Abi pusės tarsi stengėsi apeiti svarbiausius klausimus, į kuriuos neatsakius, mano galva, ir šiandien nuoširdūs dviejų valstybių ir jų piliečių santykiai neįmanomi. Matyt, todėl konferencija nebuvo plačiai garsinama. Tad, koks buvo jos tikslas?
Be abejo, paminėtiems Lietuvos piliečiams neteks stovėti eilėje prie lenkiško rojaus vartų, tačiau, kokia nauda antrajai pusei, dar nežinia. Ambicijos tikrai yra patenkintos. Gal to ir pakaks.
Vienas kitas lietuviškai kalbėjusios pusės pranešimas buvo atpasakotas žiniasklaidoje. Tik tiek, nes Lenkų institutas Vilniuje konferencijos medžiagos skelbti nežada.
Vienas aktyviausių konferencijos organizatorių tapo Nacionalinio istorikų komiteto prezidentas Alvydas Nikžentaitis (apie Komiteto veiklą galima spręsti iš jo tinklalapio, kuriame nurodoma, jog paskutinė istorikų konferencija Vilniuje vyko 2013 metais, todėl Komitetas kiek panašus į žinomą „Nacionalinę ekspediciją“). Viename intelektualų portale jis nesusilaikė neatskleidęs renginio užkulisių. Pirmiausia, ką pastebi Nikžentaitis: 1) dabartinė Lietuvos Vyriausybė ne kartą yra deklaravusi, kad jai yra svarbu atkurti gerus santykius su kaimyne Lenkija; bet 2) dabartinei Lenkijos vyriausybei yra be galo svarbūs istorinės praeities klausimai.
Taigi, darytina išvada, kad santykiai pirmiausia ir priklausys nuo, to kaip Lietuva vertins istoriją. Atrodo, požiūris į ją, deja, vis dar skiriasi. Kadangi meile Pilsudskiui kiek suabejota, , pasak Nikžentaičio, prieš konferenciją reikėjo išbandyti visuomenės reakciją. Tam reikalui buvo pakviestas „Laisvės“ premijos laureatas Adamas Michnikas su paskaita apie Pilsudskį Mažvydo bibliotekoje. Tačiau, renginio pozityvus rezonansas nesuteikė daugiau drąsos Lietuvos politikams: „Lenkų pusė norėjo švęsti (!) jubiliejų Vilniuje, o lietuvių pusė, ypač Lietuvos politikai, bijojo J.Pilsudskio“. Buvo delsiama atsakyti ir į klausimą dėl ministro ( jo pavardė, matyt, Linkevičius, nors jos Nikžentaitis savo straipsnyje neatskleidžia) oficialios paramos.
Dėl konferencijos buvo tariamasi su ministerija ir jos vadovu, kad jis galbūt parašys sveikinimo laišką konferencijos dalyviams ir surengs kuklų priėmimą dviejų šalių istorikams. Likus mėnesiui iki konferencijos, atsakymas buvo neigiamas. „Tačiau tuoj pat į pagalbą atskubėjo Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, – rašo Nikžentaitis, – užtikrindami, jog jei ministras bijo, tai tokį laišką parašys premjeras“. Maža to, likus mažiau nei dviem savaitėms iki konferencijos pradžios, pagrindinis konferencijos organizatorius (tikriausiai Nikžentaitis – LVM) sulaukė skambučio iš vienos ministerijos (ar nebus tas pats URM-as?- LVM). Pasiūlyta atšaukti Lietuvos mokslo institucijų dalyvavimą konferencijoje. Tokiu būdu renginio lygis ir Nikžentaičio indėlis būtų gerokai sumenkinti. Organizatorių džiaugsmui netrukus buvo sužinota, jog į Lietuvą minėti jubiliejinės Vasario 16-osios atvyks pats Lenkijos prezidentas Andžejus Dūda, ir viskas pakrypo į gera.
Žodžiu, premjeras parašė laišką tokį, kokio reikėjo, o renginys virto ne šiaip istorikų diskusija, viešu pabendravimu ir bičiulyste, o vieno mūsų valstybės vadovo politiškai paremtu renginiu. Čia pateikiama keletas sveikinimo citatų (visas tekstas skelbtas, berods, tik Lenkijos instituto veidaknygėje):Mes, lietuviai, neturime pamiršti maršalo nuopelnų, stabdant bolševikų invaziją Europoje. Galbūt ateis toks laikas, kai galėsime sutarti dėl vienodo požiūrio į į mūsų valstybių santykius XX amžiaus pirmoje pusėje. /…/ Dar ir šiandien mus lydi nesenos mūsų istorijos praeities šešėlis. Neturėtume pamiršti, kad tuo puikiai naudojasi tie, kurie nenori, kad mūsų valstybės kuo glaudžiau bendradarbiautų. /…/ Nėra kitos valstybės, su kuria mus sietų daugiau istorinių bendrumų, kaip su Lenkija. Mes siekiame, kad tokių bendrumų rastųsi vis daugiau ir kuriant mūsų bendrą dabartį bei ateitį. /…/ To reikalauja mūsų bendra istorija, be to, esu tikras, kad to nori mūsų tautiečiai.
Tokia yra keista, čia fragmentiškai pateikta, Lietuvos ir Lenkijos pernykščių santykių istorija, šykščiai atspindėta mūsų žiniasklaidoje. Kas dabar išdrįstų neigti, kad valstybės savigarba, tautiškumas ir patriotizmas tampa atgyvena? Gal būt mūsų premjeras. Kas galėtų net pagalvoti apie kokią sąmokslo teoriją, lemiančią senų kaimynų santykius ir ateitį? Taip galvoti draudžiama. Kodėl apie štai tokius – tik ar nuoširdžius- santykius, kai Lenkija ryžtingai žengia pirmyn, o Lietuva, nuolat lankstydamasi, traukiasi atatupsta, vengiama kalbėti garsiai? Todėl, kad tai nepolitkorektiška.
Ir kaip tada netikėti poligloto, filosofo, poeto Jurgio Zauerveino-Girėno (Georg Sauerwein; pamenate, tai jo yra „Lietuviais esame mes gimę“) daugiau nei prieš šimtą dvidešimt metų rašytais žodžiais, kad apie jau išnykusią lietuvių tautą kažkada bus galima pasakyti: „Lietuviškoji giminė numirė nuo vienos dyvinos ligos, būtent – nuo savo pačios niekinimo“.
***
Kitame rašinyje – apie meną mokytis iš klaidų ir priešiškų jėgų kenkėjišką veiklą, skaldant „amžiną lietuvių ir lenkų brolybę“.
Sausio 12 d. 10.00 val. LRS prasidės iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė ir jų susitikimas Kovo 11 aktų salėje. Pasibaigus susitikimui 16.00 val nuo LRS rūmų prasidės Laisvės gynėjų ir visuomenės eiseną iki naujai rekonstruotos Lukiškių aikštės. Eisena vyks su fakelais ir nužudytų, nukankintų per sovietmetį Lietuvos patriotų portretais.
Atvykus į aikštę bus padėtos gėlės prie buvusių KGB rūmų paminklo ir aikštėje prie kryžiaus. Svarbiausias akcentas Lukiškių aikštėje, Šimtmečio rato centre, įamžinti per amžius kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę atminimą.
Tuo tikslu į kapsulę sutalpinta į nedideles talpas 60 relikvijų,žemės žiupsnių iš įvairių Lietuvos ir kitų šalių vietų. Relikvijos ir žemė paimtos iš Žalgirio, Saulės mūšių , Gedimino kalne rastų sukilėlių užkasimo vietų,, 1831, 1863 metų valstiečių sukilimo kapaviečių, Kryžių kalno, Širvintų ir Giedraičių kovoje su lenkais mūšių ir nežinomų karių kapų žuvusių 1918- 1921 metais vietų, didžiausių partizanų mūšių su okupantais ir jų žūties vietų, generolo Adolfo Ramanausko- Vanago, Juozo Lukšos- Daumanto ir jo giminės, Antano Kraujelio ir kitų laisvės kovotojų, Rainių miškelyje nukankintų patriotų, Sausio 13-osios, Medininkų aukų ir kitos relikvijos.
Kapsulės su relikvijomis ir kita mažesnė su atitinkamais dokumentas bus pašventintos ir palaidotos suformuoto rato centro ertmėje. Ant kapsulių dangčių užrašyta 1918.02.16- 2018.02.16d.
Palaidojus kapsules bus uždėtas marmurinis dangtis, ant kurio bus užrašyta: PER AMŽIUS KOVOJUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ.
Ši vieta Lietuvos sostinėje turės tapti šventa vieta. 2018 metų vasario 16 dieną Lietuvos 100 metų Jubiliejaus proga kviesime piliečius į aikštę iš visos Lietuvos. Tikimės Lietuvos jaunimo ir meno žmonių, intelektualų paramos.
Tą dieną galėsime papildyti kapsulę ir kitomis relikvijomis. Reikalausime, kad iki 2018 metų vidurio būtų iki galo sutvarkytas pagal projektą šimtmečio rato memorialas, o iki 2019m.vasario 16 dienos greta jo iškiltų skriejančio Vyčio skulptūra. Pakvieskite į renginį savo šeimos narius artimuosius, bendražygius. Organizacijos ateikite su vėliavomis, transparantais.
Renginio organizatoriai: Lietuvos politinių kalinių sąjunga (LPKS), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija(LPKTB), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga(LLKS), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (partizanai), Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus (NOKT),Asociacija „Talka kalbai ir tautai”, Nepriklausomybės gynėjų sąjunga (NGS), Sausio 13-osios brolija, Lietuvos Sąjūdis.
„Atvažiavę užėjome į namą. Kambariuose nieko – tik keturios sienos. Buvo juokinga, kur mes miegosime? Atėjęs vyras pasakė, kad garaže yra čiužinių. Kurį laiką miegojome ant grindų, vėliau – mums parūpino geležines lovas. Rinkome vokiečių išmestus baldus ir kūrėme savo buitį. Džiaugėmės, kad VISKAS GERAI – MES TURIME DARBĄ! Į Lietuvą grįžti nebuvo net minčių,“ – taip apie pirmąsias emigracijos dienas pasakojo Olia Rutkauskienė, jau penkerius metus gyvenanti Vokietijoje.
Visbek
Pirmosios dienos Visbeko miestelyje, pakavimo fabrike „Stolle“ nebuvo lengvos. Reikėjo daug dirbti, bet moteris jautėsi ramiai. Darbdaviai – rusakalbiai, tad su jais susikalbėti nebuvo sunku. Darbuotojai – turkai ir vietnamiečiai – labai draugiškai priėmė į kolektyvą. Kadangi nei vieni, nei kiti nemokėjo vokiečių kalbos – susikalbėdavo gestais ir ramiai dirbdavo savo darbą, už kurį gaudavo, lietuvių nuomone, padorų atlyginimą.
Pakavimo fabrike O. Rutkauskienė sutiko daug moterų iš Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos. Dauguma jų – smurto emigrantės. Moterys bėgo nuo savo smurtaujančių ar alkoholikų vyrų, kitos – jau išsituokusios, užauginusios vaikus ir būdamos brandaus amžiaus – kaip mokėdamos svetur kūrė naują gyvenimą. Tos moterys, pasak O. Rutkauskienės, gyvendamos gimtojoje šalyje, nežinodavo kur kreiptis, o jei ir žinodavo, ta pagalba būdavo nepasiekiama. Neturėdamos darbo ir priklausomos nuo vyrų, moterys kentė ekonominį, psichologinį, o kartais ir fizinį smurtą, puldavo į depresiją, tiesė ranką į alkoholio stiklelį.
Pasiekusios nepakeliamos kančios ribą moterys ryždavosi svarbiam žingsniui – nutraukti santykius su vyru ir eiti kur akys veda. O. Rutkauskienė teigia, kad toks žingsnis moteriai yra labai sunkus: ne viena ieško pažįstamų, draugų, giminių, galinčių padėti svetur surasti darbą. Palikusios vaikus vyrams, seneliams, giminėms emigrantės stengiasi daug dirbti ir finansiškai remti tėvynėje likusius artimuosius. „Nelengva išeiti kur akys mato. Esi nusiteikęs, kad blogiau turbūt nebus, nei buvo. Visos rizikuoja,” – sako O. Rutkauskienė.
Moteris teigia, kad emigrančių istorijos yra panašios ir gerai jai pačiai pažįstamos. O. Rutkauskienė, kaip ir daugelis moterų, išvyko į Vokietiją pradėjus byrėti daugiau nei 20 metų trukusiai santuokai. Nerasdama darbo ir finansiškai bei emociškai priklausoma nuo vyro moteris prarado savivertę, įniko į interneto siūlomą iliuzijų pasaulį ir galop susirgo depresija. Kartą paskambinęs sūnus pasiūlė darbą Vokietijoje. Ilgai nesvarsčiusi moteris susikrovė lagaminą ir išvyko į nežinią.
Pasak O. Rutkauskienės, gyvenimas emigracijoje nėra lengvas, bet saugus socialine ir finansine prasme. Emigrantai paprastai sunkiai dirba šešias dienas per savaitę ir turi tik vieną poilsio dieną, per metus suteikiamos 25 dienos atostogų. Kadangi visi moka mokesčius, gauna nemokamą gydymą ir kitas socialines garantijas. Jei per 4 metus asmuo nesilankė gydymo įstaigoje, pateikus deklaraciją, dalis įmokų kompensuojama. Minimalus atlyginimas Vokietijoje, atskaičius mokesčius, dirbantiems 160 valandų per mėnesį, yra 1160 eurų. Dirbantys pagal neterminuotą darbo sutartį, kai mokama už valandas, gali uždirbti beveik 1500 eurų. Nepaisant juodo darbo, lietuviai kuriasi vis geresnes gyvenimo sąlygas: vaikus leidžia į mokyklas, ima paskolas butams arba juos nuomojasi, perka apynaujus automobilius, netaupo maistui ir sugeba dar susitaupyti.
Socialinis ir finansinis saugumas ypač svarbus moterims. Tenka džiaugtis, kad yra nemažai pavyzdžių, kai emigravusios moterys atgauna savivertę, įgyja ekonominį savarankiškumą, kuria gražius santykius tarp vyro ir moters, kitos – priešingai, nesugeba užsigydyti žaizdų ir degraduoja. Daug greičiau atsitiesia tos moterys, kurios pripažįsta savo nesėkmingo gyvenimo priežastis, kalbasi apie jas su kitomis moterimis ir bando padėti likimo sesėms.
Moterų emigracija yra didelė problema, atskleidžianti ne tik moterų, bet visų lietuvių emocinę savijautą. Lietuvoje žmogus panardinamas į giliai negatyvią emocinę būseną, kuri pažeidžia žmogaus savivertę ir pasitikėjimą valstybe, naikina viltį kurti geresnį gyvenimą ir spręsti problemas. Smurtiniai santykiai (patyčios, nepagarba žmogui ir t.t.) vyrauja beveik visuose – privataus ir viešojo – gyvenimo lygmenyse. Problema ta, kad smurtinį bendravimo būdą lietuviai propaguoja ir kitose šalyse, todėl Vokietijoje rusai yra labiau gerbiami ir vokiečiams kelia didesnį pasitikėjimą nei lietuviai. Mūsų tėvynainius vokiečiai vertina tik kaip gerus darbininkus.
Olia Rutkauskienė džiaugiasi, kad jos slaviškas vardas ir geras rusų kalbos mokėjimas jai labai praverčia – kartais bendradarbius tenka nuvežti pas gydytojus rusus ir vertėjauti, nes dauguma lietuvių nemoka rusų kalbos. Dėl slaviškos savo kilmės moteriai pavyko išsinuomoti namą, esantį netoli darbovietės. Šeimininkai domėjosi, kas moters tėvai. Kai išgirdo, kad mama rusė, o tėvas lietuvis, mielai išnuomojo namą.
Dabar moteris dirba paukštienos perdirbimo fabrike, ramiame Steinfeldo miestelyje, turinčiame apie 10 000 gyventojų. Mieste gyvena daug ūkininkų, kurie verčiasi gyvulininkyste. Gerai išvystyta pramonė: daug paukštienos perdirbimo fabrikų, betono, plastiko gamyklų, duonos gaminių kepyklų, restoranų, kavinių. Steinfelde gaminami Volkswagen automobiliai. Kadangi lietuviai nemoka vokiečių kalbos, todėl jie daugiausiai dirba fabrikuose.
Moterys vištienos perdirbimo fabrike
Darbas fabrikuose yra labai sunkus, ypač pamaininis. Nors miestelyje yra daug gamyklų, fabrikų, bet susirasti naują darbą, nemokant kalbos, yra labai sunku. Be to, skiriasi ir atlyginimai. Emigravusios moterys, kurios turi nepilnamečių vaikų, gauna išmokas už vaikus, o netekusios darbo registruojasi Darbo biržoje ir 3 mėnesius gauna 800 eurų išmokas.
O.Rutkauskienė prie savo nuomojamų namų
O. Rutkauskienė pasakojo, kad į Vokietiją atvažiuoja vis daugiau moterų. Jei emigruodavo moterys iš Varėnos, Alytaus, Druskininkų, Marijampolės, tai dabar „pajudėjo“ žemaitės. Iš Lietuvos bėga ne tik jaunimas, bet ir brandaus amžiaus žmonės, ne tik skurdą kenčiantys nekvalifikuoti provincijos žmonės, bet ir aukštos kvalifikacijos specialistai iš didmiesčių. Kaip grįžti į Lietuvą, kuri primena skęstantį laivą? „Ką mes rasime Lietuvoje po kažkiek metų, kai mūsų būstai išdarkyti, ir niekas mūsų nelaukia? Parvažiuoji atostogų ir matai verkšlenančius lietuvius, kaip jiems sunku gyvent. Jei ir turėčiau darbą, Lietuvoje jau nemokėčiau gyventi. Paskaičiavus lietuvio pajamas, aš neturėčiau ką valgyti. Grįžti ir badauti į Lietuvą tikrai nežadu,“ – prisipažįsta moteris.
Moterų emigraciją lemia daug priežasčių: ekonominė šalies situacija, emocinė asmens ir šalies būsena, patriarchalinio šeimos modelio liekanos, patiriamas smurtas. Lietuvos moterys dar nemoka savęs mylėti, turi menką savivertę, nedrįsta kovoti už savo gyvenimą. „Ką aš galiu pasakyt apie moteris, kurioms nepasisekė? Turbūt jos per daug mylėjo, rūpinosi savo vyrais, tenkino jų lūkesčius, paskui nuleido rankas ir trūkus kantrybei išėjo laimės ieškoti, kad atrastų save,“ – sako O. Rutkauskienė. Moteris teigia, kad emigracija – kartais vienintelis būdas išeiti iš smurto rato ir kurti naują gyvenimą.
