Pirmoje knygoje žmogaus teisių judėjimo vyksmas apėmė laikotarpį,
kai Lietuva siekė Nepriklausomybės ir ją atgavo, kai mūsų valstybė jau savarankiškai
kūrė įstatymus ir teisės aktus – šis laikotarpis datuojamas nuo 1989-ųjų iki 2000- jų metų,
o antroje knygoje apibendrinama veikla nuo 2000-ųjų iki 2010 metų.
Per 19 veiklos metų (nuo 1989 m.) susikaupė daug teisinės ir istorinės medžiagos. Ją reikėjo
susisteminti ir apibendrinti. Taip susidarė prielaidos dviem atskiroms knygoms „Lietuva ir
žmogaus teisės“, I ir II knyga.
Pirmąją knygą galima skaityti arba atsisiųsti ČIA
Į piliečių sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų” Nacionalinio komiteto pirmininko filosofo Krescencijaus Stoškaus klausimus sutiko atsakyti ir Lietuvos centro partijos lyderis – Naglis Puteikis.
K.S.: Nuo pat Nepriklausomybės pradžios masiniais tiražais Lietuvoje leidžiamos knygos, propaguojančios nuogą „stipriojo teisę“: N. Makiavelio „Valdovas“, markizo de Sado „Filosofija buduare“, R. Gryno ir J. Elferio „Jėga: 48 valdžios dėsniai“, V. Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ ir daugybė kitų. Ar šita tendencija Jums bent ką nors sako?
N.P.: Vykdomas libertarinimas, o atsvaros menkos. Čia panašiai, kaip Laisvos rinkos institutas, finansuojamas oligarchų, oligopolijų, monopolininkų ir godžių koncernų vis bando įtvirtinti Lietuvoje mintį, kad turtingi turi mokėti mažus mokesčius, o neturtingi – didesnius. Bet būdas juos įveikti labai paprastas – reikia įsteigti tokio instituto antipodą ir duoti atkirtį, beje, ir leidžiant atitinkamas kontrknygas.
K.S.: Vienas aukštas valstybės pareigūnas yra pareiškęs: „Moralė yra ne šio pasaulio dimensija“. Ar Jūs pritartumėte šiai pažiūrai? Ir kodėl?
N.P.: Visiškai nepritariu Lietuvos banko vadovui Vasiliauskui, kuris taip bjauriai pasisakė. Moralė būtina valstybės egzistavimo sąlyga.
K.S.: Ar galėtumėte paaiškinti, kokiais gyvenimo principais vadovavosi liberalų partijos lyderis E. Masiulis, kad atsidūrė dabartinėje padėtyje?
N.P.: Godumas – antra pagal baisumą nuodėmė po puikybės. E.Masiulis turėjo abi šias nuodėmes, todėl ir paėmė grynus pinigus iš koncerno. Bėda ta, kad taip elgiasi beveik visų didžiųjų partijų Lietuvoje vadovai. Tik jie kol kas neįkliuvo, o E.Masiulis – įkliuvo. Už tai didelis ačiū STT darbuotojams – jiems reikia už šią operaciją, kuri pradėjo Lietuvos apvalymą nuo politinės didžiosios korupcijos skirti aukščiausius valstybės apdovanojimus.
K.S.: Mūsų tauta maža, išlikusi daugiausia dėl kaimo žmonių konservatyvumo. O šiandieniniame pasaulyje yra daugybė permainų. Vertybės pasidarė labai nestabilios. Ar viskas, kas keičiasi, keičiasi į gera? Ar viskuo, kas tik atsiranda, mes privalome besąlygiškai sekti ?
N.P.: Esu klasikinis konservatorius – nesinori, kad keistųsi tai, kad yra gera ir teisinga. Bet gyvenime būna visaip.
K.S.: Lietuvių kalba yra viena iš seniausių (archaiškiausių) gyvųjų Europos kalbų. Dabar dažnai sakoma, kad jos būklė yra prasta, o rašto kultūra žemiau kritikos. O ką apie šią padėtį galvojate Jūs?
N.P.: Lietuvių kalbos būklė kaip niekada lig šiol yra gera, kirčiuoja visi vis geriau, nyksta rusicizmai (išskyrus rusiškus keiksmažodžius), rašto kultūra kažkiek keičiasi dėl technologijų įsigalėjimo, bet dėl to jokios bėdos nematau, nes raštas visose tautose vystosi, keičiasi.
K.S.: Vyksta karšti politikų debatai, kaip apibrėžti šeimą. Labai svarbu žinoti, ar čia mes turėtume paisyti savo šalies papročių, ar tik sekti ir kopijuoti papročius tų kraštų, kurie turi daugiau galių: daugiau gyventojų, daugiau karinių, ūkinių, politinių pajėgų, ilgesnę rašytinę istoriją ir pan?
N.P.: Turime laikytis savo šalies papročių, drausti vienalytes santuokas, drausti tokioms poroms įsivaikinti, bet leisti jų partnerystę. Netiesa, kad leidus partnerystę, automatiškai rasis ir jų santuokos, nes LR Konstitucijoje šeima apibrėžta tik kaip vyro ir moters, o tos dalies pakeisti niekas neturės tiek politinių galių, balsų, ar neįtikins pakeisti per referendumą – pačioje Konstitucijoje yra labai didelės apsaugos nuo šios dalies keitimo.
K.S.: Mūsų civilizacijoje yra daugybė jėgų, veikiančių žmonių elgesį. Ar Jūs turite kriterijus, pagal kuriuos galėtumėte atskirti jos pažangą nuo madų siautulio ir suinteresuotų verslo grupių (ar šalių) diktuojamų elgesio normų?
N.P.: Lenkijos ir Estijos politikai tai moka daryti – nuvažiuosiu pas juos, kad ir mane pamokytų.
K.S.: Kasmet Lietuvoje nusižudo maždaug po tūkstantį žmonių. Didelę jų dalį sudaro jaunimas. Jau keliolika metų Lietuva skelbiama savižudžių tauta. Jai priklauso ir didžiausias mirtingumas Europoje. Kodėl taip yra? Ir kas dėl to kaltas?
N.P.: Dėl tokio savižudybių ir žūčių nuo nelaimingų atsitikimų bei alkoholio kaltas Lietuvos elitas, kuris įtvirtino neteisingumą prokuratūrose ir teismuose, patyčias mokyklose ir darbovietėse (viršininkai ir savininkai žemina darbuotojų orumą), bei eilinių žmonių skurdinimas – neįmanoma pragyventi už minimalią algą – neužtenka komunaliniams, maistui ir kt. būtinosioms išlaidoms. Statistikos departamentas skelbia, kad būtinosioms išlaidoms apmokėti reikia, kad kiekvienam šeimos nariui per mėnesį tektų pajamų: kaime 370, o mieste 470 eurų. Lenkai ir estai tokios problemos neturi, nes pvz. Estijoje vidutinė alga yra 30 eurų į rankas didesnė, nei Lietuvoje. Iš to ir receptai – sugrąžinti tarėjus į teismus, įvesti svarbiose bylose prisiekusiuosius, tokiais pačiais mokesčiais apdėti turtinguosius, kaip kad dabar moka nepasiturintieji.
K.S.: Respublikos Prezidentė kreipėsi į visuomenę inicijuodama akcijas „Už saugią Lietuvą“. Reklaminiai skelbimai prabilo apie patyčių stabdymą, rūpinimąsi pamestinukais… Ko iš jų galima tikėtis? Ar jie kiek įpareigoja politikus?
N.P.: Prezidentė teisingai daro – ji užduoda toną – atkreipia dėmesį į svarbiausias problemas, bet mūsų elitui į tai nusispjaut. Todėl per rinkimus reikia šį elitą nušalinti ir jį pakeisti žmones mylinčiais politikais, kurie turi širdį ir gailestingumo jausmą, o ne akmenį ar ledą kaip dabar.
K.S.: Jau visuotinai pripažinta Lietuvos demografinės būklės krizė. Ją savo susitarimu iš dalies yra pripažinusios 6 politinės partijos. Ar šiuo klausimu įmanomas Nacionalinis susitarimas? Ar Jūs ketinate jame realiai dalyvauti? Kada ir kaip?
N.P.: Taip įmanomas, būtinas ir skubiai – inicijuosiu iškart po rinkimų.
K.S.: Beveik nuo pat Nepriklausomybės pradžios kalbama apie „globaliosios Lietuvos“ projektą. Šiandien daug kas viešai sako, kad tai buvo ideologinė „lokaliosios“ Lietuvos nykimo ir naikinimo priedanga. O ką jis Jums iš tikrųjų reiškia?
N.P.: Tai tik dabartinio LT tuščios kalbos, kurių tikslas – nukreipti dėmesį nuo neteisingumų ir to, kad LT turtuoliai beveik nemoka jokių mokesčių.
K.S.: Kai kurie įtakingi politikai prisipažįsta seką JAV pavyzdžiais. Daugybę metų JAV didžiavosi, kad jos yra „tautų lydymosi katilas“. Dabar jos skelbiasi „multikultūrine valstybe“. Kuo multikultūrinė žmonijos ateitis skirtųsi nuo komunizmo projekto?
N.P.: Tuo, kuo JAV skiriasi nuo TSRS – pagarba žmogaus teisėms ir krikščioniškoms vertybėms. Bet tik JAV yra ir liks tautų lydimosi katilas, nes jų tokia prigimtis – taip ta valstybė ir atsirado. O Kanada, Australija, D.Britanija buvo ir liks puoselėjančios pagrindinės savo tautos ir kitų ten pas juos gyvenančių tautų tapatybes -tai mes iš jų ir imkime pavyzdį.
Kitų politinių partijų lyderiai atskleisti savo pažiūrų nepanoro (red.)
www.kevind.com
Spalio 9 d. eisime į rinkimų apylinkes balsuoti už mums tinkamus kandidatus į Lietuvos Respublikos Seimą. Nuo mūsų pasirinkimo priklausys, kokį Seimą turėsime. Bet ar tik nuo pasirinkimo?
Seimą renkame pagal įstatymais ir poįstatyminiais aktais nustatytas taisykles. Ar tos taisyklės turi įtakos būsimo Seimo kokybei, ar ne? Be jokios abejonės – taip, turi. Ir labai didelę. Na, sakykim, taisyklės numatytų, kad balsuoti gali tik aukštąjį išsilavinimą turintys piliečiai, arba tik moterys, arba tik valstybės tarnyboje dirbantys asmenys. Kiekvienu atveju rinkimų galutinis rezultatas labai skirtųsi vienas nuo kito. Ne veltui mūsų Konstitucijoje įrašyta kad Seimo nariai renkami „remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu”. Tai, kas parašyta konstitucijoje turi būti įtvirtinta įstatymais ir vykdoma.
Siūlau trumpai apžvelgti esamą padėtį Lietuvoje ir pagalvoti, ką galėtume padaryti, kad minėti neabejotinai pažangūs ir teisingi rinkimų principai būtų kuo geriau įgyvendinti Lietuvoje.
Visuotinė rinkimų teisė
Pagal dabar galiojančias taisykles „rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais”. Tai labai plati apimtis. Manau, kad visiems piliečiams ir valstybei būtų geriau, jeigu rinkimuose negalėtų dalyvauti:
Pamažinę rinkimuose dalyvaujančių piliečių ratą galėtume pagalvoti ir apie jo praplėtimą. Gal būtų tikslinga leisti pareikšti nuomonę ir nepilnamečiams per savo tėvus ar globėjus. Motinai ir tėvui šalia vieno biuletenio galima būtų duoti po vieną kitokį (pvz. skirtųsi spalva) kiekvieno vaiko biuletenį. Skaičiuojant rezultatą „vaikiški“ biuleteniai turėtų būti apskaitomi atskirai ir kiekvieno vertė būtų pusė balso. Taip rinkimų rezultatui didesnį svorį turėtų vaikus auginančios šeimos.
Ar būtų blogiau, ar geriau jeigu į balsadėžes patektų daugiau atsakingų balsų? Ar nepadidėtų realus valstybės dėmesys ir parama vaikus auginančioms šeimoms? Gal tai prisidėtų ir prie demografinių problemu sprendimo?
Lygi rinkimų teisė
Ši teisė įstatymais užtikrinta iš dalies. Teisė rinkti yra lygi, nes visi rinkėjai turi po vieną balsą. Lygi teisė būti išrinktam deklaratyvi, nes niekaip neužtikrintas lygus visų kandidatų pristatymas rinkėjams, nuo kurių valios priklauso, ar kandidatas bus išrinktas. Jeigu bent vienas kandidatas turi didesnes/mažesnes galimybes save pateikti rinkėjams rinkiminės kampanijos metu, tai jų teisė būti išrinktam nėra lygi.
Sprendimas galėtų būtų kad ir toks: rinkimų kampanija vykdoma tik valstybės resursais, kandidatai reklamuojami suteikiant kiekvienam vienodą reklamos laiką ir erdvę, susitikimai su rinkėjais organizuojami rinkimų komisijų ir tik sudarius vienodą galimybę dalyvauti visiems kandidatams ar jų atstovams. Jokių vaikščiojimų po butus, namus ar kaimus, jokių nemokamų koncertų, konservų ar sriubų (turėjome tokių pavyzdžių daugybę, ačiū Dievui, dabar jie dalinai pažaboti).
Kandidatai ir partijos savarankiškai nevykdo jokios reklamos. Žiniasklaida privalomai suteikia būtinai vienodą informacinę erdvę kiekvienam iš apygardoje iškeltų kandidatų ar sąrašų. Taip būtų užtikrinta lygi visų kandidatų teisę būti išrinktam. Varžytųsi idėjos, o ne kandidatų ar už jų stovintys materialiniai, organizaciniai, kitokie ištekliai ar „juodosios technologijos“.
Dabar, kada daugelio tarptautinių korporacijų valdomi ištekliai mūsų valstybės biudžetą viršija daug kartų, lygią teisę būti išrinktam reikia ypač atidžiai ir kruopščiai saugoti, o mes tuo rūpinamės per mažai, tuo, galimai, net pažeisdami valstybės saugumą.
Su lygia rinkimų teise tampriai susijęs įstatymu įtvirtintas Draudimas papirkti rinkėjus. Įstatymu aiškiai ir teisingai „draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą asmenį, kurį numatoma kelti kandidatu, kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų turint tikslą paveikti rinkėjų valią dėl konkrečių politinių partijų ar kandidatų arba asmenų, kuriuos numatoma kelti kandidatais, ir taip trukdyti piliečiams įgyvendinti rinkimų teisę“.
Viskas, atrodytų, gražu, bet pacituoti draudimai galioja tik „nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo iki […] agitacijos kampanijos laikotarpio pabaigos, taip pat rinkimų dieną“. Visą kitą laiką papirkti rinkėjus niekas nedraudžia!
Štai tikras įvykis iš 2014 m rinkimų į Europarlamentą. Išankstinis balsavimas Kauno miesto savivaldybėje. Kaip apygardos rinkimų komisijos narys pasitinku atėjusius balsuoti rinkėjus ir nurodau, į kokį komisijos darbuotoją pastarasis turėtų kreiptis. Ateina pilietis „su kvapeliu“ ir klausia, ar čia galima balsuoti. Atsakau:
– Taip, čia galima.
Klausia:
–O kas mokės?
Pauzė. Nelabai supratau, ko pilietis nori. Pamatęs mano „nesupratingumą“ patikslina:
–Pinigus kas mokės? Be pinigų nebalsuosiu!
Bandydamas sužinoti daugiau klausiu:
– O Jums kas nors žadėjo pinigus už balsavimą?
Atsakymas:
– Dar ne. Bet gi čia rinkimai, taip? Tai reiškia turi sumokėt! Už dyką nebalsuoju!
Supratęs, kad čia niekas nemokės ir keiksmažodžiais išreiškęs pasipiktinimą, kad reikės laukti sekmadienio, išėjo nebalsavęs.
Šis įvykis rodo, kaip plačiai ir giliai mūsuose įsišaknijęs rinkėjų papirkinėjimas. Mano nuomone, rinkėjo papirkimas nedelsiant turi būti prilygintas sunkiam nusikaltimui prieš valstybę, jos konstitucinę tvarką, gal net smurtiniam valdžios užgrobimui. Ir atitinkamai baudžiamas.
Juk rinkėjo papirkimas ir yra ne kas kitas, kaip siekis neteisėtais būdais įgyti valstybės valdymo galias ir taip užvaldyti valstybę. Ar piliečiai turi nuo to saugotis? Taip! Privalo!
Tiesioginė rinkimų teisė
Ši teisė įstatymais užtikrinta tik ta apimtimi, kad rinkėjas balsuoja tiesiogiai, be tarpininkų, t.y. pats asmeniškai ima balsavimo biuletenį, pažymi ten, ką nori ir įmeta į urną. Vienmandatėje apygardoje, kur iš visų kandidatų rinkėjas pats pasirenka jam tinkantį, visas tvarkoje.
Daugiamandatėje apygardoje rinkėjas negali pasirinkti norimo atstovo (konkretaus žmogaus), o turi balsuoti už nežinia kieno sudarytą sąrašą žmonių. Realiai pagal mūsų įstatymus rinkėjas balsuoja ne už sąraše esančius žmones, o už vieną ar kitą partiją. Taip rinkėjo teisė tiesiogiai pasirinkti savo atstovą seime yra ribojama tarpininko – partijos ar rinkimų komiteto. Iš kitos pusės pilietis dalyvaujantis rinkimuose kaip atskiras kandidatas vienmandatėje apygardoje ir kaip partijos sąraše esantis kandidatas daugiamandatėje apygardoje turi didesnes galimybes patekti į Seimą, bet dėl to jis turi stengtis ne tiek prieš rinkėją, kiek prieš savo partijos vadovybę, t. y. tarpininką tarp kandidato ir rinkėjo. Tai, manau, irgi yra tiesioginės rinkimų teisės ir rinkti ir būti išrinktam žymus siaurinimas.
Išvengti tokio siaurinimo galima būtų suteikiant rinkėjui galimybę balsuoti ne už visą sąrašą, o už konkrečius į partijų sąrašus įrašytus žmones. Tam tikslinga būtų organizuoti ne vieną daugiamandatę apygardą, o, tarkim, keturiolika po 5 – 7 mandatus kiekvienoje. Partijos ar komitetai apygardose pasiūlytų savo kandidatus mandatams gauti. Rinkėjui turėtų būti suteikta galimybė jo apygardai skirtus 5 – 7 mandatus savo nuožiūra padalinti sąrašuose įrašytiems kandidatams (ne būtinai iš vieno sąrašo) . Daugiausiai balsų apygardoje gavęs sąrašas laimi, o eilės tvarka sąraše nustatoma pagal kandidatų gautus balsus. Pamąstykime, ar tokia tvarka ne geriau įgyvendintų tiesioginę rinkimų teisę?
Su tiesiogine rinkimų teise susijusi valdančiosios koalicijos sudarymo tvarka. Dabar tokia koalicija buriama po rinkimų. Koalicinė valdančioji dauguma vykdo koalicijos suderintą ir patvirtintą sutartį. Nė vienas rinkėjas tos sutarties nežinojo, už ją nebalsavo, o valstybė keturis metus bus valdoma pagal ją. Ar ne geriau ir teisingiau būtų, jeigu valstybė butų valdoma pagal programą kuri buvo žinoma rinkėjams ir kuri gavo didžiausią palaikymą? Tą galima būtų įgyvendinti įteisinus tokią tvarką:
Koalicijos sudaromos ir jų bendros programos skelbiamos tik iki rinkiminės kampanijos pradžios. Į koaliciją susijungusios partijos savo kandidatus rinkimų apygardai pateikia vienu sąrašu. Daugiausiai balsų gavęs sąrašas gauna 50%+1 visų renkamo organo mandatų, t.y. realią valdžią ir atsakomybę.
Likę mandatai padalinami opozicijoje likusioms partijoms ir koalicijoms proporcingai gautų balsų skaičiui. Tokiu būdu opozicija irgi turi svorio. Vienmandatininkai iki rinkimų deklaruoja, kurią partiją ar koaliciją palaikys, jeigu bus išrinkti į Seimą ir pagal tai priskiriami arba prie valdančiųjų, arba prie opozicijos. Jeigu valdančioji dauguma dėl kokių nors priežasčių nebegali valdyti – skelbiami nauji rinkimai. Jokių „persigrupavimų“, persitarimų, valdžios perleidimų.
Balsuodami rinkimuose, sekdami įvykius Seime po rinkimų pasvarstykime, kaip veikia dabartinė rinkimų tvarka ir kaip galėtų veikti kitokia.
Esu įsitikinęs: pribrendome rimtoms rinkimų sistemos permainoms.
Ginčykimės, siūlykime, reikalaukime ne formalių, kosmetinių pataisų, o esminio rinkimų sistemos tobulinimo.
Autorius yra buvęs Algimanto Čekuolio, Gunaro Kakaro, Jurgio Jurgelio, Algirdo Patacko atstovas rinkimuose, buvęs visuomeninis seimo nario A. Patacko padėjėjas, buvęs 2014 m. vykusių Lietuvos prezidento, Europarlamento rinkimų ir referendumo dėl žemės Žaliaklnio rinkiminės apygardos narys.
www.alkas.lt
Išleistas naujas „Pozicijos” žurnalo numeris „Lūžis. Valstybė ir emigracija”.
Leidinyje spausdinami prof.,LMA prezidento Valdemaro Rzumo, prof. Romo Lazutkos, dr.N. Černiausko, dr. K.Stoškaus, prof. I .Vėgėlės ir kitų autorių įžvalgos (įskaitant konferencijose) masinės emigracijos Lietuvoje tema.
Nacionalinio komiteto „Kad Lietuva neišsivaikščiotų” valdyba, siekdama išsiaiškinti, ką šiandien galvoja į Seimo rinkimus kandidatuojančių partijų lyderiai apie lietuvių tautos ir valstybės likimą, parengė 12 klausimų (žemiau).
Klausimai buvo išsiuntinėti šiems partijų vadovams: Algirdui Butkevičiui (LSDP), Gabrieliui Landsbergiui (TS-LKD), Remigijui Šimašiui (Liberalų sąjūdžio), Rolandui Paksui (Tvarkos ir teisingumo), Valentinui Mazuroniui (Darbo partijos), Dariui Kuoliui (Lietuvos sąrašo), Ramūnui Karbauskiui (Valstiečių ir žaliųjų), (Audriui Rudžiui (Tautininkų).
Į klausimus buvo pasirengęs atsakyti tik Audrius Rudys.
Nuoširdžiai Jam dėkojame ir linkime sėkmės.
SKLN Nacionalinio komiteto pirmininkas Krescencijus Stoškus
1 klausimas: Nuo pat Nepriklausomybės pradžios masiniais tiražais Lietuvoje leidžiamos knygos, propaguojančios nuogą „stipriojo teisę“: N. Makiavelio „Valdovas“, markizo de Sado „Filosofija buduare“, R. Gryno ir J. Elferio „Jėga: 48 valdžios dėsniai“, V. Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ ir daugybė kitų. Ar šita tendencija Jums bent ką nors sako?
Atsakymas: Taip, sako. Manau, kad tai – sąmoningas siekis iš lietuvių sąmonės išguiti mintis, kad politika gali ir turi būti morali, kad moralinės nuostatos, idealizmas ir tradicinės vertybės, per amžius įsivyravusios lietuvių tautos mentalitete, yra abejotinos, kad nėra objektyvių žmogaus elgesio vertinimo kriterijų, kad viskas yra santykina ir pateisinama pragmatiniais ir egoistiniais asmenų siekiais. Tokiu būdu Lietuvos visuomenė ir lietuvių tauta (ypač jaunimas) paruošta absoliutaus individualizmo ir hedonistinio požiūrio įsigalėjimui visuomenėje. Pasekmes matome – politinio cinizmo dominavimas, nacionalinės valstybės atsisakymas, tautos sklaida ir faktinis naikinimasis. Tokiu būdu atliktas parengiamasis darbas dabartinės Lietuvos teritorijoje keisti gyventojų sudėtį ir socialinės inžinerijos metodais konstruoti naują, globalinę populiaciją, atitinkančią transnacionalinio kapitalo poreikius.
2 klausimas: Vienas aukštas valstybės pareigūnas yra pareiškęs: „Moralė yra ne šio pasaulio dimensija“. Ar Jūs pritartumėte šiai pažiūrai? Ir kodėl?
Atsakymas: Ne. Idealu būtų, kad visuose žmonių santykiuose dominuotų moralė, net tais atvejais, kai ją pamynus numatoma gauti didžiulę pragmatinę naudą. Tačiau moralė, o net ir teisė, iš galingesniųjų pusės dažnai paminama – tiek tarptautinės, tiek ir vidaus politikos srityse. Manau, kad politikas moraliu išlikti gali, bet sunkiai ir su rizika kitame politinio gyvenimo cikle iškristi iš politinės sferos. Taigi, vadovautis absoliučiai tik moraliniais kriterijais politikas negali, nors turi to maksimaliai siekti. Ir jokiu būdu tiesiogiai neapgaudinėti rinkėjų.
3 klausimas: Ar galėtumėte paaiškinti, kokiais gyvenimo principais vadovavosi liberalų partijos lyderis E. Masiulis, kad atsidūrė dabartinėje padėtyje?
Atsakymas: Negaliu. Nesuprantu tų principų. Bet kuriuo atveju jie man nepriimtini. Praktinis to įrodymas – Tautininkų sąjungos lėšų, skiriamų rinkimams, apimtis. Rinkimams išleisime kokius 12 – 15 tūkst. eurų (įskaitant įstatymu numatytus užstatus), ir tai – daugiausia pačių kandidatų suaukoti pinigai.
4 klausimas: Mūsų tauta maža, išlikusi daugiausia dėl kaimo žmonių konservatyvumo. O šiandieniniame pasaulyje yra daugybė permainų. Vertybės pasidarė labai nestabilios. Ar viskas, kas keičiasi, keičiasi į gera? Ar viskuo, kas tik atsiranda, mes privalome besąlygiškai sekti ?
Atsakymas: Aišku, kad ne. Reikia rasti tinkamą naujovių ir tradicijų santykį. Kaip tai pasiekti, galėtume pasimokyti iš islandų ir, atrodo, japonų (nors ir jie turi problemų).
5 klausimas: Lietuvių kalba yra viena iš seniausių (archaiškiausių) gyvųjų Europos kalbų. Dabar dažnai sakoma, kad jos būklė yra prasta, o rašto kultūra žemiau kritikos. O ką apie šią padėtį galvojate Jūs?
Atsakymas: Didžiuojuosi mūsų kalba. Deja, tenka sutikti su klausime pateiktu teiginiu apie kalbos kultūros degradavimą. Pvz., „Delfi“ jau klaiku skaityti – o šis portalas yra labai plačiai skaitomas, taigi, formuoja daugelio žmonių kalbinius įgūdžius. Siekiant pataisyti padėtį ir pakelti kalbos kultūrą ir kalbinį raštingumą, reikalinga valstybės intervencija, įteisinant priemones, galinčias priversti viešus kalbėtojus ir rašytojus kalbėti ir rašyti taisyklingiau. Ir žymiai sustiprinti lietuvių kalbos mokymą švietimo sistemoje, nes kalba yra ne tik komunikavimo, bet ir mąstymo būdas.
6 klausimas: Vyksta karšti politikų debatai, kaip apibrėžti šeimą. Labai svarbu žinoti, ar čia mes turėtume paisyti savo šalies papročių, ar tik sekti ir kopijuoti papročius tų kraštų, kurie turi daugiau galių: daugiau gyventojų, daugiau karinių, ūkinių, politinių pajėgų, ilgesnę rašytinę istoriją ir pan?
Atsakymas: Šeima yra visuomenės sukurtas institutas, geriausiai užtikrinantis tos visuomenės demografinę ir kultūrinę reprodukciją. Svarbiausia šeimos paskirtis – auginti vaikus ir perteikti jiems tos visuomenės kultūrą pačia plačiausia šio žodžio prasme. Tai reiškia, kad asmenų grupės, sukurtos ne reprodukcijos tikslais arba egzistuojančios ne kaip reprodukcijos funkcijos šalutinis produktas, nors ir vestų bendrą ūkį, negali būti traktuojamos kaip šeimos ir negali gauti privilegijų, jei visuomenė ir valstybė tokias numato šeimos institutui. Bet koks labiau išplėstas šeimos traktavimas yra reprodukcinio tautos potencialo mažinimas. Todėl esame nusistatę prieš platesnį negu šeimos kaip vyro ir moters, tėvų ir vaikų bei artimiausių giminystės ir svainystės ryšiais susijusių asmenų grupės, vedančios bendrą ūkį, traktavimą.
7 klausimas: Mūsų civilizacijoje yra daugybė jėgų, veikiančių žmonių elgesį. Ar Jūs turite kriterijus, pagal kuriuos galėtumėte atskirti jos pažangą nuo madų siautulio ir suinteresuotų verslo grupių (ar šalių) diktuojamų elgesio normų?
Atsakymas: Gilesnių apgalvotų suinteresuotų verslo grupių (ar šalių) diktuojamų elgesio normų ir mados kriterijų neturiu. Tam tikra prasme tokiu kriterijumi galiu laikyti viską, kas yra trumpalaikio veikimo elgesys, prekės ir paslaugos, leidžiančios suinteresuotiesiems pasiekti savo tikslų. Šiuo metu greit besikeičianti mada yra vartojimą skatinantis dalykas; manau, kad ji yra žalinga, nes europinės civilizacijos šalyse vartojimas plačiąja prasme ir taip (bent iš dalies ir dėl to) yra perteklinis.
8 klausimas: Kasmet Lietuvoje nusižudo maždaug po tūkstantį žmonių. Didelę jų dalį sudaro jaunimas. Jau keliolika metų Lietuva skelbiama savižudžių tauta. Jai priklauso ir didžiausias mirtingumas Europoje. Kodėl taip yra? Ir kas dėl to kaltas?
Atsakymas: Kodėl – nežinau, nes tai turėtų būti didelio kompleksinio mokslinio tyrimo objektas. Manau, kad pagrindinių priežasčių gali būti keletas: (a) vidinis asmenybės konfliktas tarp tradicinių patriarchalinės visuomenės vertybių ir naujų postmodernistinės visuomenės santykių, įsigalėjusių per labai trumpą istorinį laikotarpį, (b) užsilikusį giliai genetinėje atmintyje baudžiauninko mentalitetą, reikalaujantį, susidūrus su sunkumais, ne bandyti juos įveikti, o trauktis, ir (c) išplitęs alkoholizmas bei plintanti narkomanija. Lyginant su daugeliu kitų europinės civilizacijos tautų lietuviai kol kas santykinai mažiau vertina žmogaus gyvybę, tiek savo, tiek ir kitų (viena iš to išraiškų – „karas keliuose“).
Kas dėl to kaltas? Greičiausiai istorija. Ir Lietuvos valstybės politika, sąlygojanti didžiulę socialinę nelygybę, milžiniškas atotrūkis tarp deklaruojamų visuomenei siekių ir tikrovės, keliantys vidines psichologines įtampas. Padėtį galima taisyti tiek šalinant esmines tos psichologinės įtampos priežastis, tiek ir specialiomis pagalbos į savižudybę linkusiems asmenims programomis.
9 klausimas: Respublikos Prezidentė kreipėsi į visuomenę inicijuodama akcijas „Už saugią Lietuvą“. Reklaminiai skelbimai prabilo apie patyčių stabdymą, rūpinimąsi pamestinukais… Ko iš jų galima tikėtis? Ar jie kiek įpareigoja politikus?
Atsakymas: Palaikau šią socialinę kampaniją – kad tik būtų nors lašas naudos. O ar tai įpareigoja politikus? Dalį gal, bet daugumą – abejoju, nes kol kas politikai Lietuvoje daugiausia rūpinasi jų politinių jėgų rėmėjų interesų apsauga ir atstovavimu. Visuomenės problemos – po to …
10 klausimas: Jau visuotinai pripažinta Lietuvos demografinės būklės krizė. Ją savo susitarimu iš dalies yra pripažinusios 6 politinės partijos. Ar šiuo klausimu įmanomas Nacionalinis susitarimas? Ar Jūs ketinate jame realiai dalyvauti? Kada ir kaip?
Atsakymas: Manau, kad toks sutarimas yra būtinas, o gal net ir įmanomas. Tačiau abejoju, kad sisteminės partijos nuoširdžiai norėtų pasiekti tikrą tautai teigiamą rezultatą. Pirma, reiktų esmingai keisti socialinę ir ekonominę politiką – to neleis vietinis ir tarptautinis kapitalas, t. y. tos jėgos, kurios suformavo ir palaiko dabartinę Lietuvos politinę sistemą. Antra, dabartinės demografinės tendencijos labai palankios federalistinės ES architektams, tarnaujantiems transnacionaliniam kapitalui, taigi lietuviškieji jų politiniai klapčiukai jei ne viešai, tai paslapčiomis priešinsis rimtiems pokyčiams.
Tačiau jei (a) toks Nacionalinis susitarimas būtų parengtas, turėtų realų pagrindą, jei Tautininkų sąjunga būtų pripažinta realia politine jėga, tai mes jį pasirašytume ir nuosekliai laikytumės jo nuostatų. O kada ir kaip – bet kada ir bet kuriuo pasiūlytu būdu.
11 klausimas: Beveik nuo pat Nepriklausomybės pradžios kalbama apie „globaliosios Lietuvos“ projektą. Šiandien daug kas viešai sako, kad tai buvo ideologinė „lokaliosios“ Lietuvos nykimo ir naikinimo priedanga. O ką jis Jums iš tikrųjų reiškia?
Atsakymas: Vienareikšmis – „Globalios Lietuvos“ ideologija yra paspartinto lietuvių tautos išvalstybinimo ir laipsniško sunaikinimo instrumentas.
12 klausimas: Kai kurie įtakingi politikai prisipažįsta seką JAV pavyzdžiais. Daugybę metų JAV didžiavosi, kad jos yra „tautų lydomosi katilas“. Dabar jos skelbiasi „multikultūrine valstybe“. Kuo multikultūrinė žmonijos ateitis skirtųsi nuo komunizmo projekto?
Atsakymas: Mano supratimo lygyje skirtumas yra vienas – komunizmas numatė, kad pasaulyje be valstybių sienų bus viena vientisa tauta, turinti bendrą kultūrą, o multikultūrinę žmoniją pasaulyje be valstybių sienų sudarys smulki, persidengianti kultūrų mozaika. Tiek vienas, tiek kitas variantai yra utopijos, tačiau kiek kančių ir aukų jie jau pareikalavo ir ar pareikalaus…
Visi atsakymai pateikti mano vardu, bet 1, 5, 6, 10 ir 11 gali būti laikomi Tautininkų sąjungos pozicija, nes (a) atsakymai remiasi partijos programos tekstu ir dvasia bei vidaus diskusijomis ir (b) pagal partijos Įstatus turiu teisę tokią poziciją reikšti.
Tautininkų sąjungos pirmininkas Audrius Rudys
nuotr. www.boredpanda.com
Vaizduojamosios demokratijos sąlygomis rinkimai taip pat įgauna perdėto teatrališkumo – rinkimų kampaniją aptarnaujančios viešųjų ryšių bendrovės kuria partijoms ir politikams tinkamus ar reikalingus įvaizdžius, skleidžia juos žiniasklaidoje, stebi, kaip jų aptarnaujama „mėsa“ įgauna prekinę išvaizdą įvairiausiuose debatuose. Nepaliaujama kalbėti, koks svarbus yra rinkėjo balsas, tačiau ir tuose įtikinėjimuose vis labiau jaučiama vaidyba bei prievolė – kiek ir kokių tų rinkėjų bebūtų, partinei nomenklatūrai užteks. Svarbu tik, kad vadinamasis elektoratas nesikištų į išmaniojo ir ekspertinio politinio elito tvarkomos valstybės valdymo reikalus. Tačiau kad ir ką galvotum apie elektoratą, vaidmenis privalu atlikti – to reikalauja pati Demokratija. Tad ir kalbama – daugiausia iš tuščio į kiaurą, nesvarbu kad, atrodytų, iš pažiūros protingais sakiniais. Tačiau įdėmesnis klausytojas bei žiūrovas netrunka pajusti, kad kalbama apie kažkokią šalį, kuri tik vadinama Lietuva, tačiau beveik nieko bendra su ja neturi. Net apie didžiuosius skaudulius jei jau užsimenama, tai atrodo, kad jie taip pat skleidžiasi kažkokioje kitoje erdvėje. Kitoje, nuo Vilniaus atsietoje teritorijoje.
Daugiausia kalbų apie ekonomiką, tačiau visiškai striuka su šiuolaikinės ekonomikos išmanymu. Net premjero, kuris ima ir prabyla „kaip ekonomistas“, pasisakymuose to išmanymo – tik senokai į praeitį nuėjusių pradžiamokslio sąvokų kratinys. Ekonomika jau tapo pajungta finansiniam spekuliaciniam kapitalui, tad naiviai atrodo kalbos apie šalį neva galinčios išgelbėti gamybos plėtrą. Gal ir galėtų, jei turėtume savą monetarinę politiką, tačiau juk esame visiškai priklausomi nuo tarptautinių bankų. Kitaip tariant, nuo to paties finansinio spekuliacinio kapitalo, kuriam dieną naktį dirba ir Europos Sąjungos Centrinio banko pinigų spausdinimo mašinos, kas mėnesį išleidžiančios ar tik ne 80 mlrd. eurų. Akivaizdu, kad tie milijardai niekaip nepagerina Lietuvos varguolių gyvenimo nei mažina socialinę atskirtį. Drįsčiau manyti, kad yra kaip tik atvirkščiai. Kokia begali būti Lietuvos ekonomikos ateitis, jei taip sparčiai mažėja vartotojų, o didžioji dalis biudžeto kaip tik iš vartojimo ir surenkama. Tačiau pensininkų mažėja ne taip sparčiai, kaip gyvosios reprodukcinės ir vartojimo „jėgos“, o koks iš pensininko vartotojas.
Iš kalbų apie ekonomiką gali susidaryti aiškų vaizdą, kad ekonomika egzistuoja visiškai atsietai nuo socialinio gyvenimo, tačiau keistu būdu yra to socialinio gyvenimo pagrindas. Todėl ir visos kalbos ne apie valstybę ir jos likimą, ne apie tautą bei visuomenę, o apie BVP, eksporto didinimą ir „šventąjį investitorių“, kuris tik vienas ir begalįs mus išgelbėti. Tačiau juk ekonomika jau senokai nebėra nacionalinė – ji globali, investitorius taip pat tautybės neturintis ar bent jau sunkiai identifikuojamas investicinių fondų bei didžiųjų bankų kapitalas, tad kur čia lietuviškoji politika? Juk politiką mes vis dar suvokiame kaip su šios valstybės, šios tautos ir visuomenės reikalais susijusius ir vietinei bendruomenei svarbius sprendimus. Vadinasi, politinis elitas jau tiek atsidavė kapitalui aptarnauti, kad net nebesistengia šito pridengti. Tiesa, kaip priedangą galima suvokti „auksinius“ iš visų partijų lyderių lūpų žliaugiančius gero gyvenimo pažadus.
Kapitalo, tad ir vadinamųjų darbdavių (tik pagalvokime, kokie geriečiai – iš savo kišenės traukia darbą ir dalija varguoliams) aptarnautojų tikslai ir paskatos kuo puikiausiai atsiskleidė priimant naująjį Darbo kodeksą. Naujo kodekso reikėjo, tačiau klausimas – kokiais principais jis grindžiamas. Mūsiškis gi – darbuotojų išlaisvinimu nuo socialinės apsaugos. Klausydamasis darbdavių ir juos palaikančių politikų galėjai susidaryti aiškią nuomonę, kad didžioji dalis Lietuvą ištikusių bėdų kyla dėl to, kad darbdaviai turi vergiškai paklusti savo darbuotojams. Nesvarbu, kad dirbantiems už minimalų atlygį, nes ir toks jis pernelyg didelis dėl menko konkurencingumo beigi darbo našumo. Tad būtina kuo greičiau laisvinti darbdavius nuo darbuotojų, o darbuotojams jų pačių išlaisvinimas nuo perteklinės valdžios duosiąs neabejotiną naudą – sumažinus išmokas atleistiesiems iš darbo versis svaiginamos galimybės susirasti naujus geriau apmokamus darbus. Šitai kaip tik ir paskatins mases grįžti iš emigracijos. Tačiau beveik niekas nekalba apie sukurtosios pridedamosios vertės dalybas, nes darbdavių įsitikinimu jie vieni tą vertę ir kurią. Taip pat mano ir didžioji dauguma politikų. Todėl darbuotojai yra tik prašytojai, kuriems, geriausiu atveju, patariama veiksmingiau kovoti už savo teise. Net nemirktelėjus kalbama apie darbdavių už darbuotojus mokamus mokesčius. Atrodytų, kad geriečiai darbdaviai pinigus tiems mokesčiams atsiveža iš „kitur“, tad tuos mokesčius derėtų kuo greičiau mažinti. Daugelis net iš tiesų nebesuvokia, kad darbdavys moka iš bendrai sukurtos pridedamosios vertės, nesumokėdamas jos dalies darbuotojui. Paprasčiau kalbant, iš darbuotojo atlygio. Kai tik imama kalbėti apie mažus atlyginimus, tuoj pasigirsta „neatremiamas“ argumentas – menkas darbuotojų darbo našumas, tad jie ir uždirbą tiek, kiek verti. Tačiau vėlgi – darbo našumas nėra svarbus sukurtosios vertės dalybų proporcijai. Tarkime, darbdavys kartu su darbuotoju uždirbo 100 eurų ir pasidalijo taip: 10 darbuotojui, o 90 darbdaviui. Po kurio laiko pakilus darbo našumui jie uždirbo 1000 ir lygiai tokiu pat santykiu pasidalijo. Atrodytų, darbininkas ėmė gyventi geriau, tačiau juk drastiškai padidėjo socialinė atskirtis ar turtinė nelygybė. Tad akivaizdu, kad naujomis sąlygomis darbininkas gyvens ne geriau, o blogiau. Ekonomikoje prakutęs žmogus galėtų paprieštarauti – juk darbdaviui iš jo dalies tenka investuoti plečiant gamybą. Suprantama ir pagirtina, tačiau šitaip jis didina savo turtą. Galėtume sakyti, kad investavimas nuslepia tai, kad darbininkui nesumokama dalis paverčiama darbdavio turtu. Užsienio kompanijos ir jų darbuotojai šitai gerai supranta, todėl plečiant gamybą išleidžiamos akcijos, kurių dalis atitenka darbuotojams – jie tampa dalies bendrovės turto savininkais. Suprantama, supaprastinu, tačiau pasikartosiu – svarbu dalybų proporcija, tad artėkime bent jau prie ES vidurkio.
Nekalba mūsų politikai nei ekonomistai apie vieną svarbų dabartinės ekonomikos ypatumą – finansiniam spekuliaciniam kapitalui labai svarbu tapti realia verte. Kitaip tariant, popierius būtina paversti apčiuopiama vertybe. Tačiau tokia, kuri nepaliaujamai dirba to kapitalo naudai. Valstybės skola ir yra tokia vertybė. Vieni stengiasi kuo daugiau valstybėms skolinti, o kai kurių valstybių politinių elitų tikslas yra kuo daugiau pasiskolinti, tad ir valstybę praskolinti. Tada skolintojams jau nenuilsdami dirba visi tos valstybės piliečiai. Kaip jau įprasta, įsisukama į nesibaigiantį skolos aptarnavimo ratą. Lietuva taip pat buvo praskolinta finansų krizės metais. Ir už labai dideles, ar tik ne 8 proc. siekiančias palūkanas. Net Vakarų ekspertai baisėjosi mūsų ryžtu atsisakyti tarptautinių finansų institucijų paramos už keliskart mažesnes palūkanas. Mums būtinai reikėjo brangių pinigų iš laisvų finansų rinkų. Kitaip tariant, iš bankų už didžiulius procentus. Tokia buvo mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės valia, kurią klusniai įvykdė premjeras Andrius Kubilius. Ant kokio skolos kablio buvo pakabinta Lietuva, gerai matyti lyginant mūsų ir Latvijos būseną skolos požiūriu. Latviai sugebėjo to kablio išvengti. Šiuo metu konservatoriai lyg niekur nieko rinkiminėje kampanijoje Kubilių siūlo į būsimos vyriausybės finansų ministrus. Čia jau galima įžvelgti istorijos patyčią. Tiesa, bankininkai linkę dosniai atsilyginti valstybių praskolintojams – juk praskolintojams tenkantį užmokesčio procentą taip pat sumoka tų pačių valstybių mokesčių mokėtojai. Tačiau apie tai kalba tik užsienio ekspertai ir, suprantama, ne apie Lietuvą.
Rinkimų kampanija buvo paskelbta gerokai anksčiau nei derėjo – ėmė sproginėti įvairūs skandalai. Dabar jau galima pasvarstyti ir apie tam tikrą scenarijų, per Seimo rinkimus pereinantį į Prezidento. Atkreiptinas dėmesys į kelis akivaizdžius dalykus. Mušant socdemus ir liberalus kilo konservatorių galimybės. Algirdo Butkevičiaus reitingai smuko, tad jis iškrenta ir iš būsimų Prezidento rinkimų. Iškrito ir liberalų vadas Eligijus Masiulis, kuris jau galėjo pretenduoti ir į Premjero postą. Liberalų žiburį pražudė godumas. Jei teisūs manantys, kad jis pinigus ėmė partijos kasai, tai buvo vienintelis lyderis laikęs tokią kasą. Jokios organizacijos vadovai, net nusikaltėlių, patys kasos nelaiko. Manau, sveiko proto nepraradę supranta, kodėl nelaiko. Kas ją priglobia, tas jau vagia ir iš savų. Tačiau Lietuvos tokiais dalykais nenustebinsi – čia svarbu, kas ir kada duoda komandą – išsiaiškinti. Dabar jau laisva vieta ir konservatorių premjerui. Tiesa, aktyviai žaidžia Ramūno Karbauskio į premjerus siūlomas Saulius Skvernelis, tačiau prezidentė po rinkimų tokį pasiūlymą suvoktų kaip asmeninį įžeidimą. Tad vargu ar būsimoji koalicija ryžtųsi tokiam žingsniui. Kita vertus, tapęs premjeru Skvernelis gerokai pasikeltų savo reitingus. Kadangi lietuviai įpratę mylėti pirmuosius asmenis, jis galėtų tapti rimtu konkurentu ir Prezidento rinkimuose. Tačiau neabejotina, kad Prezidento rinkimų kampanijos vadelės jau senokai tvirtose Prezidentūros rankose. Galima numanyti, kad ir formuojant būsimą vyriausybę pagrindinis bus virš visų pakeltas „išsiaiškinti“ bizūnas. Informacijos apie visus sukaupta per akis – tereikia tik komandos.
Tokį siūlymą pateikė portalas „manobalsas.lt”.
Rinkėjams siūloma susipažinti su rinkimuose dalyvaujančiais kandidatais, jų biografijomis ir svarbiausiomis nuostatomis siekiant patekti į Seimą.
Klausimyno pagrindą sudaro visuomenei svarbūs klausimai iš įvairių sričių – švietimo, sveikatos apsaugos, ekonomikos, užsienio politikos, kultūros. Tikimės, kad žmonės, žinodami politikų poziciją jiems rūpimais klausimais, galės priimti racionalų sprendimą, kuris politikas sugebės juos geriausiai atstovauti.
