Toli siekianti dezintegruojanti jėga iš Rytų,
atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo,
skleidžia susiskaidymo fermentą Vakaruose.
Roberto de Mattei

Šią konservatyvaus italų istoriko citatą išeities teiginiu straipsniui pasirinkau dėl to, kad ji nuostabiai tiksliai atskleidžia pastarojo ketvirčio amžiaus socialinių pokyčių problematiką ir patvirtina esminį Vakarų požiūrį į juos, nors ir stiprėja Europos šalių integracija, o gal kaip tik dėl jos. Kad ir kokios skirtingos jėgos dalyvauja valstybių ir kultūrų dialoge, išoriniai pokyčiai nepajėgia užtušuoti tipiško vakarietiško esencializmo ir eurocentrizmo recidyvo, kuris greitai išryškėjo kilus Sirijos krizei, pabėgėlių antplūdžiui bei Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus tiek europinėje žemyno dalyje (Ukrainoje), tiek Azijoje (Sirijoje).

„Dezintegruojanti jėga iš Rytų“ – tai ne tik Rusija. Tai ir Rytų bei Vidurio Europos šalys, kurios Vakaruose nebuvo laukiamos išskėstomis rankomis, veikiau jos priimtos nenoriai, palankiai sukritus pažangiems tarptautinės opinijos balsams. Tačiau daugeliui Vakaruose iki šiol atrodo, jog tai – klaida, ir ne tik dėl to, kad šaltasis karas kažkam ekonomiškai buvo naudingas. Komunizmo žlugimas, kaip paaiškėjo, Rusijos nesusilpnino, o tik sukėlė papildomų rūpesčių, nes buvusio komunistinio bloko šalių prisijungimas prie Vakarų ekonominės zonos klasikinį antagonizmą sustiprino (trumpas diplomatinis atlydys tebuvo atokvėpis prieš naujus ambicingo dabartinio Rusijos prezidento siekius), atitirpdė įšaldytus klausimus dėl to, ar teisingai po Antrojo pasaulinio karo buvo padalytas pasaulis ir kaip ilgai tokį status quo pavyks išlaikyti. Kartu dorotis su pakitusiu, vėluojančiu neokomunistinių šalių mentalitetu, kaip paaiškėjo, nėra paprasta. Užsispyrę „rytiečiai“ tapo kalti dėl to, kad juos kadaise okupavo, prievarta įdiegė svetimą pasaulėžiūrą, vykdė genocidą, todėl trauminės patirtys yra tokios gyvos, kad jie nori išsaugoti ir atkurti kad ir menką savarankiškumą, kurį Vakarai visada turėjo, bet, pasirodo, nenori jo pripažinti čekams ar vengrams, ką jau kalbėti apie ukrainiečius ar gruzinus. Nepadeda net paklusnių naujokių pastangos kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungą, o Vokietijai, regis, daug maloniau bendrauti su imigrantais iš Azijos nei su savo tautiečiais iš buvusios Rytų Vokietijos. Psichologinė siena tarp abiejų Vokietijų dar stūkso.

Ar tai paradoksas? Ne, jei manytume, jog vakarinei Europos daliai iš tiesų nesinori spręsti bruzdančių tautų klausimo, nes tai „skleidžia susiskaidymo fermentą“, destabilizuoja, priverčia imtis atsakomybės. Todėl geriau koks nors Kadyrovo arba Lukašenkos tipo diktatorius tose šalyse nei jų gyventojų teisė į demokratiją. Diktatoriai tampa neparankūs tada, kai ima demonstruoti per didelę karinę galią ar kelia terorizmo pavojų. O iki tol jie – puikūs „stabilizatoriai“, kuriems galima taikyti sankcijas, kontroliuoti ir jausti civilizacinę viršenybę.

Pabėgėliai išryškino daug nuoskaudų. Naujas smūgis lietuvių, vengrų, slovėnų ir kitų „rytiečių“ savivertei – tai, kad sirai, afganai, afrikiečiai nenori gyventi jų šalyse, net jei bėga nuo mirties, suirutės ir skurdo. Lietuviai, pamiršę pažeminimą dipukų stovyklose ir vėliau priverstinę tremtį bei jungą svetimų šalių fabrikuose dėl karo, kurio jie nesukėlė ir per kurį tapo aukomis, lygiuojasi į didžiąsias valstybes. Lietuva tapo jų politikos dalimi ir įrankiu, kartu prisiimdama ir istorinę atsakomybę už veiksmus, kurių nepadarė, ir dabar yra priversta labiau rūpintis atvykėliais nei savo piliečių gerove. Šios pastangos atrodytų ne taip liūdnai, jei Baltijos valstybės priverstų Vakarus iš esmės peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo padarinius. Net ir veikiant Jungtinėms Tautoms, atsikratyti primesto antrarūšiškumo pavyks tik tada, kai bus laimėtas mūšis dėl vienodai garbingo ir veiksmingo statuso, kad ir koks būtų šalies dydis ar karinis pajėgumas. Tokia yra demokratijos esmė, skelbiama kaip pasaulinės taikos garantas. Tikėtina, kad neseniai atsiradęs iškreipiantis reiškinys, kada vienintelio individo teisė pradeda konkuruoti su visomis žmogiškomis normomis ir kokio nors teisėjo paskelbtas nuosprendis įgyja galią laužyti net tarptautiniu lygmeniu pripažintas konvencijas, ilgai netvers.

Prieš dvidešimt metų numatęs Mastrichto sutarties padarinius, ūkinio ir piniginio suverenumo praradimą ir slinktį į bendrą europinę tapatybę bei pilietybę – politinio savarankiškumo netektį, konstatavęs, kad „šio proceso rezultatas yra tribalistinis naujosios kairės anarchizmas“, Robertoÿas de Mattei yra ne vienintelis, kuris Bakunino modelio, liberalaus leftistinio viršvalstybinio ES elito dekonstrukciją mato kaip protingą išeitį. Tačiau grįžimas prie buvusių vertybių nesiūlo išsigelbėjimo mažosioms tautoms, nes, kaip ir daugelis reakcionierių, jis naudoja posakius, kuriuose didžiuojasi Šventąja Romos imperija arba teigia, kad „1992-aisiais sukanka 500 metų, kai europiečiai atrado ir civilizavo Ameriką“. Turbūt tai turėtų reikšti, kad Amerikos čiabuviai turėtų didžiuotis savo žemių, kultūros bei genofondo praradimu ir švęsti raudonosios rasės genocido pusės tūkstančio metų jubiliejų? Praslystanti anachronistinė retorika atidengia labai gajų ir tarsi atgimstantį prieškarinį mentalitetą ir rodo, kad kalbėti apie pokolonialinę epochą ir kurio nors imperializmo pabaigą – gerokai per anksti.

Britai kovoja su pernelyg didele centralizacija, vykdoma iš Briuselio, tačiau suvokia ir galimo ekonominio atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos padarinius, kurie, pasak ministro pirmininko Davido Camerono, prilygtų „žengimui į tamsą“. Jeigu tai gresia tokioms stiprioms valstybėms kaip Jungtinė Karalystė, tai ką galėtų rinktis Lietuva? Kito pasirinkimo, nei ES, nėra, nors būtent tokios šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, geriau nei Vakarų valstybės atpažįsta totalitarinio valdymo modelius, kai maksimalios kontrolės, unifikavimo, kišimosi į visuomeninę ir asmeninę piliečių erdvę masteliai didėja, tuo pačiu metu visa tai dangstant demokratijos arba „gerovės kiekvienam“, ypač diskriminuojamiesiems, siekiais.

Rinktis arba šaltojo karo uždaras sienas, sumažėjusį žmonių bei kapitalo judėjimą, arba prievartinį ištirpimą federalizuotoje Europoje nėra viliojanti perspektyva. Geriausia būtų tikėtis, kad Europos politikai neis lengviausiu keliu, o vis dėlto imsis iš esmės spręsti tautų gerovės klausimus. Šią užduotį labai apsunkino milijonai pabėgėlių, kurie privertė suabejoti, ar deklaruojama socialinė apsauga, visokeriopa parama nuo karo bėgantiems žmonėms yra nepažeidžiama nuostata? Ir nors regime šimtus savanorių, neatlyginamai padedančių karo aukoms kuo tik gali, nors tiriamoji žurnalistika itin kritiškai vertina kraštutinių dešiniųjų pasisakymus, pavyzdžiui, Danijos žmonių partijos pirmininko Sǿreno Esperseno nuomonę, kad pabėgėlių krizė yra „pragaištinga Danijai“, nes sukėlė „kultūrinį pokytį“ ir sudavė „ekonominį smūgį“, – lygiagrečiai matome ir augantį Vakarų lobistų grupių suinteresuotumą tik savo kišene ir sukauptu kapitalu.

Pažvelkime, kaip lobizmas pasireiškia Lietuvoje. Daugelio politikų ir verslininkų optimizmas ir pažadai, nors yra šiurkštaus neatitikimo tarp jų žodžių ir ūkinio gyvenimo faktų, kone trisdešimt nuošimčių siekiančios šešėlinės ekonomikos (ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad tokiu atveju reikia kalbėti apie grėsmę valstybei), kuri priimama kaip tarsi savaime suprantama, – lyg pasaka be galo, kurios nebesinori klausytis, nes jos sekimas nieko nekeičia. Po eilinio sukrėtimo greitai susigyvenama su iškreiptomis gyvenimo formomis, normalioje visuomenėje laikomomis anomalija: vaikžudyste, savižudybėmis, agresyviu elgesiu mokykloje ir kitais reiškiniais, kurių mūsų visuomenėje (arba jų kraštutinių pavidalų) iki šiol nebuvo. Žinoma, mes dar nepasiekėme JAV lygio, kuriose šaudymai mokyklose yra tapę kasdienos norma, kai pastaraisiais metais žuvo nekaltų žmonių netoli keturių tūkstančių. Mat šios šalies lobistai kovoja už „žmogaus teises“ apsiginti ir turėti ginklą, ir jų žodis nusveria JAV prezidento Baracko Obamos žodį. Vakarų demokratija ir šiuo atveju veikia nors tiek, kad tokios žiniasklaidos žvaigždės, kaip CNN žurnalistė Christiane Amanpour, iškelia faktus į viešumą. Tačiau Lietuvoje į neviltį įkritusių, apkvaišusių ar visiškai išeities nematančių, sunkia depresija sergančių žmonių veiksmus įmanoma bent suvokti ir jų gailėtis kaip nelaimės ar sisteminių trūkumų aukų, kurios vis tiek bus teisiamos ir įkalinamos arba perduodamos psichiatrinėms tarnyboms.

Neseniai per vieną TV šou Laisvosios rinkos instituto direktoriui Žilvinui Šilėnui išsprūdo frazė, kuri mane sukrėtė labiau nei siaučiantis cunamis Tailande. „Skurdas yra natūrali žmogaus būsena“, – pasakė dailus brangiu kostiumu vilkintis jaunikaitis, kurio ilgos blakstienos dengė primerktose plieninėse akyse slypintį priešiškumą likimo (o kartais ar ne tų pačių LLRI ideologų ilgametės veiklos?) nuskriaustiesiems ir kuris it šventasis lange kasdien pasirodo čia vienoje, čia kitoje televizijos laidoje su akivaizdžiu uždaviniu atremti žmonių skundus. Šį šūkį: „SKURDAS – NATŪRALI ŽMOGAUS BŪSENA!“ – reikėtų aukso raidėmis iškalti ant Laisvosios rinkos instituto durų, užsienio bankų ir kitų „nematomajai rinkos rankai“ pavaldžių institucijų. Tada būtų aišku, kokia programa jau ketvirtį amžiaus vykdoma Lietuvoje. Panašiai, kaip virš koncentracijos stovyklų vartų buvo iškeltas šūkis: „Darbas išlaisvina“ (Arbeit macht frei).

Reikėtų padėkoti už tokį liberalistinės ideologijos atvirumą, nes ji praneša, kad kartu su krikščionybe turi išnykti ir jos socialinio gailestingumo normos. Vienuoliams buvo siūloma atsisakyti pasaulio gėrybių ir pereiti prie neturto. Bet niekas nekalbėjo, kad tikras krikščionis turi gyventi skurde, nes neturtas, kaip pasirinkta santūraus gyvenimo nuostata, neturi nieko bendra su skurdu. Skurdas – tai negalia, apsileidimas ir atsinaujinančios ligos, neraštingumas ir vagystė, virvė arba kirvis po kaklu. Skurstantis žmogus dangaus virš galvos nemato. Todėl šis postulatas apibūdina metodišką lietuvio asmenybės skurdinimą – didžiausią įmanomą nusikaltimą savam žmogui.

Ž. Šilėnas nevalingai perdavė žinią, kuri išreiškia veikiausiai esamas, bet slepiamas Europos lobistų nuostatas Rytų tautų atžvilgiu. Tokiu atveju jis atstovauja ne Lietuvai, o tarptautinei finansinei grupei, negana to – jos ideologijai, pagal kurią lietuviai yra matomi kaip pati skurdžiausia darbo jėga, dar skurdesnė už pabėgėlius iš Afganistano, Šiaurės Afrikos, Pakistano ir Sirijos, mat tie pabėgėliai kontrabandininkams sugeba sumokėti tūkstantinius kyšius. Todėl Lietuvos darbdaviams jau suformuotas požiūris į pabėgėlius kaip vertesnius už vietinius gyventojus, jų laukiama kaip darbo jėgos. Reikia tik kelių trūkstamų įstatymų potvarkių, ir pabėgėliai plūstelės ir į mūsų kraštus. Galbūt jie negalės džiaugtis itin dideliu uždarbiu, bet jei Europos Sąjunga ir įkandin Lietuva išimties tvarka užtikrins medicininę ir socialinę apsaugą jų gausioms šeimoms, teisę į darbą, būstą, darželius, mokyklas ir religinius namus, taps aišku: „Skurdas – natūrali lietuvio būsena“, nes pirmenybę įgaus atkeltieji, lytinės, religinės bei etninės mažumos. Galbūt todėl Ž. Šilėnas braižo grafikus, kuriais mėgina parodyti, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas mažina darbo vietų skaičių (!), kai ekonomisto Justo Mundeikio atlikta statistinė analizė teigia priešingai. Matyt, tai, kad MMA perkamoji galia bent tris kartus sumažėjo vien dėl euro įvedimo ir toliau mažėja dėl vykstančios infliacijos ir kitų faktorių, įeina į LLRI planus?

O tai reiškia, kad lietuviai privalės suteikti atkeltiesiems darbo vietas ir geresnes sąlygas bei algas nei sau, statyti mečetes ir namus. O kada 2020 metais baigsis Europos Sąjungos finansavimas, nežmoniškos skolos bus išskirstytos lietuviams mokesčių pavidalu. Tikėtina, kad, norint išvengti susidūrimų su naujakuriais, karo pabėgėliai ir toliau liks privilegijuoti tautos atžvilgiu (saugomi įstatymų ir policijos), o stambūs kapitalistai jokių mokesčių apskritai nemokės. Sunku suvokti, kas Lietuvoje rašo tokius ir panašius tautai pragaištingus scenarijus, bet jie prastūminėjami pakopomis visur, pradedant įmonėmis bei prekybos centrais ir baigiant švietimo, kultūros ir mokslo institucijomis. Kas iš tikrųjų vyksta? Lietuva, niekada neturėjusi kolonijų, perima didžiųjų kolonijinių Europos valstybių globėjišką požiūrį į karo pabėgėlius kaip į laukiamą darbo jėgą. Angelos Merkel pareiškimai sudaro įspūdį, kad kvalifikuoti specialistai iš Sirijos turės adekvatų darbą Vakaruose. O tikrovė sako ką kita: daug plūstančių emigrantų, neturinčių asmens dokumentų, nėra kvalifikuoti ir tik bėga nuo suirutės, jų stovyklose vyksta stichiški protestai, jei jie sustabdomi ties Austrijos siena.

Braška ne tik ES siūlės; svyruoja JAV ir Europos šalių bendradarbiavimas, kintant karinių veiksmų pasaulyje vertinimo akcentams. Ryškėja revizionistinės nuotaikos, kai vėl iš laisvės citadelės pasigirsta balsai, teigiantys, kad priimti Baltijos šalis į NATO buvo skubotas žingsnis. JAV vykstantys prezidento rinkimai pateikia visai netikėtų perspektyvų, o tendencija yra bendra: apsiriboti, užsidaryti, neplėsti pagalbos į kitas šalis, nepriimti pabėgėlių. Niekas nesitikėjo, kad milijardierius Donaldas Trumpas, atstovaujantis respublikonams, taip sėkmingai rinks balsus ir, nuogąstaujama, išeis į rinkimų finišo tiesiąją. Stebina ne tik jo gatvinė retorika ir faktas, kad lobistų grupės turi akivaizdžiai per didelę įtaką politiniams procesams. Prisimena ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Niujorką drebinusi dviejų turtingiausių verslo ryklių, Trumpų ir Hiltonų šeimų, skandalinga istorija pešantis dėl nekilnojamojo turto. Matyti ir negeri kultūriniai poslinkiai, nes D. Trumpą remia daugiausia aukštojo mokslo nebaigę amerikiečiai, kuriems patinka „kieto kumščio“ politika ir populistiniai pažadai. Todėl Nevadoje D. Trumpas pareiškė, kad jam „neišsilavinę žmonės yra patys mieliausi, nes jie – patys gudriausi“. Pareiškė ir tai, kad su su Rusijos prezidentu ras bendrą kalbą. Įdomu, koks likimas laukia Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), pavyzdžiui, finansavimo požiūriu, jei D. Trumpas iš tikrųjų laimės. Bet kuriuo atveju, jei nesikeis Lietuvos užsienio politika, jei, pasak buvusio Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio, diplomatai nesieks kryptingai ir sutelktai megzti ryšius su šios šalies įtakingais asmenimis, pagalba Lietuvai iš Amerikos gali mažėti.

Kol užsienio ir vietos žiniasklaida perteikia trikdantį vaizdą – senyvo amžiaus kandidatą į JAV prezidentus kiaušinio trynio spalva dažytais plaukais, tribūnoje aistringa gestikuliacija bei kurtinamais verslo šūkiais žadantį vesti naciją paskui save, – vyksta ne tik spartus, grėsmingas klimato atšilimas, bet ir didžiausia pasaulio humanitarinė katastrofa, kurios niekas nepajėgia sustabdyti. Norint suvokti jos mastą ir esmę, būtina žvelgti į ją ne dichotomiškai (savas–svetimas, rusai–amerikiečiai, teroristai–aukos ir panašiai), bet filosofiškai, iš šalies. Nuo to politinis katastrofos lygmuo taps tik skaidresnis. Užtenka net ne gyvai, o televizoriaus ekrane išvysti tūkstančius Tėvynę palikusius ir nežinion, tremtin pasileidusius žmones – senolius ir moteris išgąstingomis akimis, verkiančius iš baimės vaikus, kumščiais mojuojančius jaunus vyrus, – kad širdis suakmenėtų iš gailesčio ir siaubo. Jų – milijonai, ir jie nežino, kas jų laukia. Šimtai ir tūkstančiai nekaltų žmonių nuskendo Viduržemio jūroje. Ar tradicinėms vertybėms, savo religijai, šeimai ištikimi žmonės, atsidūrę už svetimų vandenų, yra verti getų, kurie natūraliai formuosis, kad ir kokia kol kas palanki socialinė Vakarų politika? Kodėl į juos žvelgiama tik kaip į išnaudotinus žmogiškuosius išteklius arba potencialią grėsmę, nematant esminės grėsmės – nesąžiningų politikų, kurie ir sukūrė tokią situaciją? Tai – gėdingas požiūris. Nevalia pamiršti, kad senosios Azijos ar Šiaurės Afrikos tautos kadaise turėjo klestinčią savitą kultūrą ir istoriją, kurios atgimimo, tikrojo politinio savarankiškumo vėl atkakliai siekia. Siekia savo istorinėse žemėse, o ne už jūrų marių, kur jiems viskas svetima. Svetima žemė niekada netaps Tėvyne. Taps gimtine ir siauru ruoželiu, atkirstu nuo galingo protėvių kvėpavimo, nuo dvasinių autentiškos civilizacijos syvų. Kiek išvietintų, nuskurdintų giliausia prasme žmonių, kuriems mainais į savą valstybę, pačių kuriamą gerovę, turinčią prasmę tik civilizaciniame ir kultūriniame kontekste, siūlomi pigūs stiklo karoliai, tuo nepasitenkins ir ims priešintis? Tėvynė nėra kilnojamas sklypas. Ar to lietuvis, ką tik taip sunkiai atkovojęs laisvę, turi linkėti panašaus likimo broliams?

Prisiminkime keletą esminių istorinių momentų, kuriuos norima nutylėti ir sumenkinti. Rytų europiečiai gerai žino slapto Molotovo-Ribentropo pakto padarinius, kurio šešėlyje tebegyvena. Vidurio Rytų žmonės – pasekmes slaptos Sykeso-Picot sutarties, pasirašytos 1916 metais. Jau 1915-aisiais prancūzai (François Georgesÿas-Picot) ir anglai (seras Markas Sykesas) perbraižė žemėlapį (nubrėžė garsiąją liniją), kuria pasidalijo būsimas kolonijas pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nieko nežinant tose teritorijose gyvenančioms tautoms. Pasirašius sutartį, Prancūzijai atiteko Libanas, Sirija, Pietų Turkija ir dalis Šiaurės Irako, o Didžiajai Britanijai – likęs Irakas, Jordanas ir visiška Palestinos kontrolė, įskaitant Jeruzalę. Pasinaudoję arabų sukilėlių korta, verčiant Otomanų imperiją, savarankiško apsisprendimo jiems nesuteikė. M. Sykesas pasižymėjo ir tuo, kad arabams nupiešė „arabų sukilimo vėliavą“ iš juodos, žalios, raudonos ir baltos spalvų, kurias vėliau su variacijomis pritaikė Irako, Sirijos ir Jordano valdžia. Regėti jas plevėsuojant jam turėjo būti smagu. Pridėjus garsiąją lordo Balfouro deklaraciją (1917), kuri, kaip teigia amerikiečių žurnalistas Reesas Erlichas, sukūrė papildomą įtampos zoną, nes neatsižvelgta į vietos Palestinos gyventojus, Vidurio Rytai ir turi konflikto židinius iki šių dienų, o nuo 2011-ųjų visomis prasmėmis reikšmingo Arabų Pavasario – nežmonišką, žiaurų civilinį karą. Savus naftos karus ten žaidžia ir Amerika, iš arabų valstybių pindama klientų tinklą. Noamas Chomsky’is parašė įžangą naujausiai R. Erlicho analitinei studijai „Sirijos viduje“ („Inside Syria“, 2014), kurioje kritiškai vertina JAV (ypač B. Obamos administracijos) veiksmus, paaiškina „madingą humanitarinės intervencijos teisę“ ir „atsakomybę ginti“ – koncepcijas, kurios priklausomai nuo tarptautinių jėgų išsidėstymo gali kam nors pasirodyti „kitu imperializmo veidu“. Ir ar kaltas Koranas, kuriame pasakyta: „78 (84). Ir štai sudarėme sutartį su jumis: „Nepraliesite kraujo, ir nevysite vieni kitų iš nuosavų būstų.“ Paskui jūs patvirtinot liudydami. 79 (85). Paskui jūs pasirodėte esą, kurie žudė vieni kitus ir vijo vieni kitus iš jų būstų, padėdami vieni kitiems prieš juos nuodėme ir nesantarve“ (vertė Sigitas Geda).

Naujausioji istorija mirgėta mirga ydingais susitarimais, kurie nuolat pamina žmonių teisę gyventi be užsienio intervencijos, tiek „minkštos“, tiek „kietos“. Pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą Rusija, JAV bei Didžioji Britanija įsipareigojo saugoti Ukrainos žemių vientisumą, jei ši šalis atsisakys branduolinio ginklo. Ar ne puikiai „saugo“? Kiekvienas, slaptas ar atviras paktas, sutartis, deklaracija ar memorandumas reiškia, kad kažkas jau atsiriekė pyrago gabalą, atėmė iš apmulkinto kaimyno ginklą, jau skaičiuoja marodieriaus pajamas, juosiasi juostas, ant kurių kabės užkariavimo medaliai. Pasidarbavę guli lyg tigrai, sausros metu užėmę visą girdyklą. Ir ko nepadarysi dėl gazelių! Kol tigrų apetitai auga, Atlanto chartija (1941 m. rugpjūčio 14 d.) lieka iki galo neįgyvendinta.

Taigi, žmonės ir politikai. Politikai ir žmonės. Žmonės, tampą politikais. Kartais politikai, tampantys žmonėmis. Nesibaigiantis procesas, amžinai riedantis ratas.

Agresyvi retorika Azijos tautų atžvilgiu, taip pat NATO šalies, moderniosios Vakarams palankios Turkijos, kuri šiame konflikte veikiausiai suvaidins svarbų vaidmenį, atžvilgiu iš kai kurių lietuvių lūpų skamba veidmainiškai ir nevykusiai. Priešo ieškojimas, „priešiškų rasių“ skaldymas ir pavergimas, kad ir koks švelnus palyginti su senove būtų, akla kova su islamu anksčiau ar vėliau sugrįš triuškinančiu bumerangu. Bet kodėl visame tame politikos purvyne turi skęsti ir kraujyje rankas mirkyti Lietuvos ainiai, kurie galėtų eiti savarankišku keliu, vadovaudamiesi išmintinga protėvių strategija? Ar ne teisingiau būtų pirmiausia sureguliuoti santykius su artimiausiais kaimynais?

Jei Lietuva bent namuose sėkmingai išspręs pabėgėlių krizės problemą, ji parodys, kad yra politinė tauta, pajėgi apginti žmogų. Tai vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujai išrinktasis Seimas, europarlamentarai ir atstovai prie Jungtinių Tautų.

Po to, kai Seimas atmetė prezidentės veto Darbo kodeksui (toliau – DK), daug kas pamanė, jog tai – galutinis ir negrįžtamas darbuotojų ir jų teisių gynėjų pralaimėjimas. Tačiau taip nėra. Procesas baigsis paaiškėjus, kaip Seimas pasielgs su DK pataisomis, kurias žada teikti grupė Seimo narių. Tada galutinai paaiškės tikrosios Seimo partijų ir atskirų Seimo narių pažiūros. Bus aišku, ar socialdemokratų frakcijoje yra socialdemokratų, ar TS-LKD frakcijoje yra krikdemų, ar Darbo partijos frakcijoje yra leiboristų, ar teisingumą palaiko Tvarkos ir teisingumo frakcija. Į liberalus vilčių nededu – jie yra darbdavių pusėje.

Geras socialinis modelis būtų svarbi viešoji gėrybė. Tačiau jis tokiu dar netapo dėl dviejų priežasčių: 1) dėl galių disbalanso – verslo galia nusvėrė darbuotojų galią (turime problemų su profsąjungomis ir žiniasklaida); 2) dėl to, kad jis tapo rinkiminių lošimų objektu. Į šį lošimą įsijungė prezidentė, garsėjanti savo liberaliomis pažiūromis ir meile konservatoriams bei politinis elitas. Man susidarė įspūdis, kad liberali prezidentė nusprendė pažaisti žaidimą, kuris vadinasi „konservatoriai geri, o valdantieji blogi“. Konservatoriai, esą, gina paprastą darbuotoją, bet valdantieji tarnauja buržuazijai.

Kas gali paneigti, kad jos veto ir pasiūlymai buvo geras padavimas, sportine leksika kalbant, konservatoriams.

Valdančioji dauguma šį lošimą kol kas pralaimi. Tačiau dalis jų (tikrai ne visi) mano, kad neprisirišus prie prezidentės pataisų (o jų koreguoti nebuvo galima) įmanoma pasiekti daugiau.

Prisipažinsiu, nelabai pasitikiu abiem pusėm, bet, manau, yra galimybė dėl Darbo kodekso kokybės pakovoti. Dalis valdančiosios koalicijos žmonių tai tikrai darys teikdami pataisas. Jeigu jas parems ir už vargšus kovojantys  konservatoriai bei kiti Seimo nariai (liberalai tikrai nerems), galima gauti geresnį rezultatą nei remiant prezidentės veto ir jos pataisas. Nes manevro laisvė gerinant Darbo kodeksą šiuo atveju yra didesnė.  Ir visa tai įmanoma padaryti dar iki šio Seimo kadencijos pabaigos. Laikas parodys, ar Seime yra pakankamas skaičius darbuotojų interesus ginančių žmonių, kurie suvokia jų elgesio įtaką ne tik ekonomikai, bet ir rinkimų rezultatams. Jeigu tokių žmonių bus mažuma, Darbo kodeksas dabartine nepataisyta jo forma turės daug viešosios blogybės požymių. Tuomet jis didins socialinę atskirtį ir įtampą, spartins emigraciją, depopuliaciją apskritai.

Kad taip neatsitiktų, būtina sutelkti jėgas tam, kad būtų išnaudota galimybė pataisyti, padaryti žmogiškesnį, humaniškesnį Darbo kodeksą dar šios Seimo kadencijos metu.

Tame procese aktyviau turėtų dalyvauti ne tik liberaliam blokui nepritariantys politikai, bet ir profesinės sąjungos, pažangūs žurnalistai, politologai, inteligentai apskritai. Nes deramai nepataisytas kodeksas yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Juk šiandien didžiausios grėsmės šaliai, jos ateičiai kyla iš socialinio nesaugumo ir socialinės neteisybės bei didelio žmonių noro emigruoti ir jaunų šeimų susilaikymo nuo vaikų gimdymo.

Visų partijų liberalai formaliai pripažįsta tas grėsmes, nes jos nepaneigiamos, bet savo veiksmais, sprendimais blokuoja adekvačių priemonių taikymą. Viena iš tokių priemonių – verslo ir darbuotojų, jų šeimų interesų subalansavimas, neužmirštant ir nacionalinių interesų. Dabartiniame variante DK yra nesubalansuotas, nes jame dominuoja verslininkų interesai darbuotojų, jų šeimų ir nacionalinių interesų sąskaita. Išgyvenimo problemų patiria ne vien verslininkai, kurie yra stiprioji besiderančioji pusė. Jos pusėje ne tik teisė priimti ar atleisti darbuotoją bedarbystės sąlygomis (ir esant nestiprioms profsąjungoms), bet ir finansinio, dažnai nematomo, poveikio per žiniasklaidą galimybės.

Likęs iki rinkimų laikas parodys, kiek socialdemokratų partijoje yra  socialdemokratų, kiek Darbo partijoje yra leiboristų, kiek krikščionių yra tarp krikščionių demokratų. Pamatysime, ar netušti buvo socdemų pažadai gerinti DK kokybę ne per prezidentės veto palaikymą, o teikiant naujas pataisas ir jas priimant. Bus proga įsitikinti, ar konservatorių noras pasirodyti darbuotojų teisių gynėjais prezidentės veto svarstymo metu buvo nuoširdus ar apsimestinis. Pamatysime ir tikrąjį darbiečių bei tvarkiečių veidą.

Svarstant pataisas paaiškės, ar konservatoriai yra nuoširdūs ir nuoseklūs silpnesniosios pusės darbo santykiuose (tai prezidentės teiginys) interesų gynėjai. Paaiškės ir tai, ar per DK svarstymą kalbėję socialdemokratai mums sakė tiesą, teigdami, jog jie pasiryžę šį įstatymą tobulinti geriau subalansuojant darbo ir kapitalo interesus. Darbo partijai taip pat teks įrodyti, jog jie yra tikri leiboristai, o „Tvarkai ir teisingumui“, kad jie – teisingi. Jeigu visi jie balsuos prieš interesų balansą gerinančias pataisas, galima bus drąsiai teigti – Lietuvą valdo atviri ir kaukėti (užsidėję kitų partijų kaukes) liberalai.  Arba kitaip, žmonės, kurie yra jautrūs tik kapitalo atžvilgiu, tačiau jiems faktiškai nerūpi paprastų žmonių, šeimų ekonomika, vadinasi, ir šalies ekonomika kaip visuma. Tada mes žinosime, ar verta balsuoti už A.Butkevičių, G.Landsbergį, K.Daukšį ar R.Žemaitaitį. Dėl E.Masiulio ir E.Gentvilo partijos viskas aišku – jiems socialinis teisingumas niekad nerūpėjo. Jie visada eina paskui pinigus.

Piliečių visuomenės tikslas būtų spausti politikus – rinkimų metu tam palankus metas – ir plėšti nuo besibalotiruojančiųjų politines kaukes, parodant, kas už tų kaukių yra pasislėpę, kokie yra tikri politikų veidai.

Per rinkimus paprastai visi politikai tampa socialistais. Tačiau Lietuva yra unikali šalis. Šių rinkimų metu gali paaiškėti, kad beveik visos partijos yra iš tiesų kapitalą remiančios.

Norbertas Černiauskas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius, mokslų daktaras.

Galime konstatuoti, kad kai didžioji Lietuvos gyventojų dalis ėmė save tapatinti su lietuviais šiandienine modernia prasme ir kada jie atgavo laisvę – tai yra buvo paleisti iš baudžiavos, prasidėjo beveik nenutrūkstantis emigracijos procesas iš mūsų šalies.  Taigi, kodėl lietuvis emigruoja: žvilgsnis į pusantro šimto metų istoriją.

1929 m. darbininkų laikraštis „Darbo balsas“ skelbė: „…bet reikia žinoti, kad nedarbas ir emigracija – vienų ir tų pačių reiškinių pasekos.“ Tačiau ar emigraciją tiesiogiai sąlygoja užimtumo problemos, atsakyti nėra lengva. Užsidirbti, atsiskleisti ir realizuotis, o gal tiesiog dirbti – tai galėtų būti pagrindinis klausimas aiškinantis, ar  tarp pagrindinių Lietuvos gyventojų pusantro šimto metų emigracijos priežasčių buvo tik nedarbas ir ekonominis nepriteklius.

Įdomu tai, kad emigraciją 19 a. pabaigoj, iki pat 1940-ųjų galime įvertinti ne tik kaip vieną iš neužimtumo pasekmių,   bet kartu ir priemonę socialinėms problemoms mažinti. Oficialiais duomenimis, tarpukariu iš Lietuvos emigravo apie 100 tūkstančių žmonių. Tai buvo ryškus nuostolis valstybei ir visuomenei. Kita vertus, sutinkame pagrįstų anuometinių nuomonių, kad jeigu ne emigracija, Lietuva dėl gyventojų pertekliaus, nespręsdama kitų problemų, būtų susidūrusi su itin sunkiomis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis.

Trečio-ketvirto dešimtmečių sandūroje, plintant pasauliniam protekcinės darbo jėgos politikos bumui, Lietuvoje netgi suvokta ligtolinė emigracijos nauda. Nemaža dalis perteklinės darbo jėgos, išvykusi į užjūrius, amortizavo dalinio neužimtumo pasekmes. Imigrantų darbo vaisiais besidžiaugusioms šalims dėl krizės mažinant arba visiškai užveriant imigracijos kelius, šios politikos rezultatus pajuto ir Lietuva, pradėjusi kalbėti apie  „emigracijos sustabdymo“ pasekmes jos darbo rinkai. Apskritai Lietuvos valdžia, supratusi neigiamą emigracijos reikšmę, tačiau suvokė ją esant mažesne blogybe iš galimų, kadangi Lietuvos ūkio plėtra dar nepajėgė pasivyti gyventojų demografinio augimo. Tai patvirtinta ir pirmąkart aprašant lietuvių emigracijos istoriją žinomame 1936 metų A. Šapokos vadovėlyje: „Ūkiškas Lietuvos gyvenimas yra neišsivystęs, todėl gyventojų prieaugis Lietuvoje pralenkia pragyvenimo šaltinių augimą. Tad daliai lietuvių neišvengiamai tenka emigruoti į kitus kraštus.“ O Kauno darbo birža, reaguodama į emigraciją, dar 1926 metais pareiškė, kad esant dabartiniam Lietuvos ūkio stoviui ir ekonominei krizei, emigracija pageidautina ir reikalinga.

Nepaisant tūkstančių emigrantų, beveik visu nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečiu pasigirsdavo ūkininkų priekaištų dėl to, kad trūksta darbininkų, kurie ypač pratrūko ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Besibaigiant šiam dešimtmečiui net konstatuota, kad šiandien jau daugiau nusiskundimų yra darbininkų stoka negu nedarbu. Kitur skelbta, kad kaime sunku net įsivaizduoti, koks yra darbininkų trūkumas. 1939 m.  šia problema susidomėjo net Valstybės saugumo departamentas, fiksuodamas žemdirbių nuotaikas,  nustatęs, kad šalies ūkininkai netgi pageidautų vyriausybės leidimo „importuoti“ 6 tūkstančius darbininkų iš Lenkijos.

Darbuotojų trūksta, tačiau emigruoja, nes nėra darbo

Kodėl susidarė tokia situacija, kad emigruodavo tūkstančiai, o darbdaviams trūko darbo rankų? Kaip Lietuvos valdžia ir aktyvioji visuomenė ėmėsi šios problemos?

Pirmiausiai abejotina, ar iš Lietuvos galėjo emigruoti visiški bedarbiai. Įvertinus jų ekonominę padėtį, sunku patikėti, kad nedirbantieji galėjo surinkit bent dalį lėšų  kelionei į Amerikos žemynus. Be to, žinoma, kad 1929-1938 metais iš Kauno emigravo beveik 3200 asmenų (iš daugiau nei 33 tūkstančių emigravusiųjų iš Lietuvos), tai yra vienas dešimtadalis visų išvykusiųjų. Tačiau atsižvelgiant į tai kad Laikinojoj sostinėj tuo metu buvo apie ketvirtadalis visos Lietuvos bedarbių, sunku nedarbą įvardyti kaip pagrindinę emigracijos priežastį.  Išvadą dar labiau paryškintų 1928-1929 m. statistika: tais metais iš Lietuvos išvyko atitinkamai 9 ir 16 tūkstančių asmenų. Tad kauniečiai sudarė 18-ąją dalį. Bet prisiminus, kad ketvirtadalis visų bedarbių buvo būtent Kaune, visiškai susieti emigracijos reiškinio su nedarbu negalėtume.

Žinoma, kad absoliučiai didžioji dalis emigrantų nuo pat 19 a. vidurio iki 1940 m. Lietuvą paliko dėl tam tikrų ekonominių priežasčių. Jas konkretizuodami galime pasiremti 1933 m. mūsų agrarininko, žemės ūkio stratego Jono Aleksos tvirtinimu, kad pagrindinė emigracijos priežastis yra pusiau nedarbas ir tingumas, menkas darbo našumas, darbo kultūros stygius. Agrarininkas pateikia paprastą to meto Suvalkijos žemdirbių šeimos pavyzdį.  Kada 3,5 Ha valdanti šešių asmenų šeima nori emigruoti, – natūralu, nes šaltuoju metų laiku neturi ką veikti, nors eiti į darbą į šalia esantį ūkį nenori, užsiimti amatu nesugeba. Kitaip tariant, jos pagrindinis tikslas yra ne ūkiškai save realizuoti, bet už tą patį mechaninį darbą, nesukant sau galvos gauti tiesiog didesnes pajamas. Taigi priežastis yra ne tik ekonominė, bet ir mentalinė.

To paties J.Aleksos teigimu, trečiajame dešimtmetyje susiformavo itin palankus žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kainų santykis Lietuvoje. Tokios palankios progos vargu ar galima buvo tikėtis ateityje. Todėl agrarininkas kvietė kaip įmanoma palankiau išnaudoti susiklosčiusią situaciją ūkininkaujant. Jis pabrėžė, kad mūsų valstietis jau pademonstravo savo vertę, sumanumą ir energiją jam įprastose ūkininkavimo srityse, dirbant ir taupiai gyvenant. Tačiau siekiant geresnių rezultatų Lietuvai ir išnaudojant gerą ekonominę konjunktūrą Europoje, būtina išeiti iš šių ribų ir parodyti išmintį ekonomiškai organizuojantis, greičiau ir pigiau gaminant, kuo daugiau apdirbant žaliavos, suvokiant besikeičiančios rinkos reikalavimus. Tokie mokslininko samprotavimai esant palankioms ūkinėms sąlygoms tapo itin sunkiu ir sunkiai įgyvendinamu uždaviniu, kadangi pobaudžiavinis žmonių finansinis raštingumas, verslumas, pritaikant šiandienines sąvokas, buvęs per menkas. O geriausias sprendimas daugeliui buvo tiesiog emigruoti, o ne ugdyti ūkinį kūrybiškumą. Dėl to nereikėtų kaltinti konkrečių žmonių, dėl to kaltas pobaudžiavinis mentalitetas, buvęs tuomet ir atgijęs sovietmečiu.

Kaip šią problemą sprendė anuometinė Lietuvos valdžia? Trijų ketvirtadalių (gal ir daugiau) lietuvių pobaudžiavinio socioekonominio gyvenimo motto, o kartu ir emigracijos priežastį – valstietišką taupumą, „gaspadoriškumą“, uždarą namų gamybą – ketvirtame dešimtmetyje Lietuvoje besikuriančiam verslui po truputį pavyko pakeisti į gebėjimą skaičiuoti, planuoti pelną ir pajamas ir orientuotis į rinkos poreikius.

Mums stinga gebėjimų

Trečio-ketvirto dešimtmečių sandūroje permąstytas ir švelniai paneigtas darbštaus lietuvio mitas, kurį dar 19 a. pabaigoje paneigė pats Vincas Kudirka, nagrinėdamas emigracijos problemą. Paneigtasis darbštumas buvo siejamas tik su sunkiu darbu, o ne su gebėjimu planuoti ir skaičiuoti. Ketvirtame dešimtmetyje darbštumas imtas sieti ne  tik su mechaniniu darbus, bet ir su pridėtinės vertės kūrimu, verslumu, kūrybingumu ir pasitikėjimu savimi.

Apskritai bandymas įkvėpti lietuvį verslumui traktuotinas kaip viena iš to meto modernizmui būdingų naujovių, skelbiant, kad ir ekonominė nepriklausomybė yra ne mažiau svarbi nei politinė. O ekonominė laisvė ketvirtajame dešimtmetyje traktuota kaip ne iki galo iškovota.  Būtent prasidėjusiais kriziniais metais – ketvirto dešimtmečio pradžioje – galutinai pripažinta, kad Lietuvoje iki tol nejučia įsivyravo nuomonė, kad prekybos amatu užsiimti yra negarbinga, o žemdirbių tauta, neįžengiamuose miškuose begyvendama, atsiliko nuo savo kaimynų prekybos ir amatų srityje, todėl, vėliau iš visų pusių priešų puolamai, jai nepavyko šios svarbios gyvenimo šakos paimti į savo rankas. Nepavyko sudaryti lietuviško prekybininkų ir amatininkų luomo. Anot amžininkų, tai buvusi lietuvių tautai lemiama klaida, kurios palikimą kenčiame mes visi iki šių dienų. Būtent kriziniais metais, 1931-1935 m., verslaujantis (plačiąja prasme) lietuvis ėmė vaduotis iš pobaudžiaviniu laikotarpiu jam prilipdytos šmugelninko etiketės.

Taigi apie 1935-uosius metus išryškėjo kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir nekvalifikuotos perteklius, kuris emigravo. 1932 m. Lietuvos prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos visuotinio suvažiavimo metu iškeltos profesinio ir kitokio ugdymo problemos Lietuvos švietimo sistemoje. Situacija iliustruota gana ryškiais pavyzdžiais, nusakančiais, jog Lietuvai reikia ne 7 ar 17 amatų mokyklų, o 700. Ir kad Lietuva turi ištaisyti šią, įvardintą kaip istorinę, klaidą. Greta to siūlyta reorganizuoti ir kuo labiau pritaikyti švietimo sistemą prie valstybės ūkinių reikmių, būsimuosius specialistus rengti daugiau kaip praktikus, o ne teoretikus.

Ketvirtajame dešimtmetyje ypač išplito jaunųjų ūkininkų ratelių judėjimas, namų pramonės idėja, plito įvairūs amatininkystės ir komercijos kursai. 1934 m. atidarytas prekybos institutas Klaipėdoje, plėtėsi aukštesniųjų amatų ir komercijos mokyklų tinklas, ir lietuvio darbštumas įgavo daug platesnes ribas ir formas.  Tai, kuo Aleksa buvo susirūpinęs dar trečiojo dešimtmečio viduryje – žemės ūkio produkcijos prasta kokybe bei mažu produkcijos kiekiu tiek vienam hektarui, tiek valandai, tiek žmogui – buvo įvairiomis priemonėmis skubiai keičiama, įgyvendinama ketvirtajame dešimtmetyje. Vadovautasi senu to paties Aleksos suformuotu šūkiu „Į gamybą ir kūrybą!” Imtasi veiksmų gerinant eksportą, eksportuojamų prekių kokybę bei paties eksporto mechanizmą.

Taigi dėl visų minėtų priemonių ir pokyčių  – švietimo reformos, verslumo skatinimo ir kt. – ir mąstymo pokyčių emigracija ketvirtajame  dešimtmetyje apstojo. Vis daugiau šalies gyventojų, iki tolei gebėję tik mechaniškai daug ir ilgai dirbti, ėmė ir mąstyti. Iki tol tik savo darbo jėgą gebėję parduoti – emigruoti – pamažu plėtė darbo, kaip ūkinio gyvybingumo, pažinimo ribas. Valstiečiai tapo ūkininkais, eksportuotojais, šmugelninkai, perkantys ir parduodantys – sumaniais, verslaujančiais žmonėmis ir panašiai. Vis daugiau pilkos pobaudžiavinės masės ketvirtame dešimtmetyje ėmė virsti į sumanius lietuvius, ūkininkautojus,- taip sakė net A.J.Greimas. Tai mažino emigraciją ir didino visos tautos ūkinį pajėgumą.

Kaip matyti, specialios emigracijos politikos Lietuva tikrai neturėjo. Visa tai tilpo į įvairialypę vidaus ekonominę politiką, kuri natūraliai sprendė emigracijos problemas.

Kalba konferencijoje „Kaip mums išlikti? Ar įmanomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų?”

Konferencijos įrašas: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=25035&p_k=1&p_t=162928

Prieš kurį laiką filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė savo pamąstymus apie dabartinę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės būseną, kurie įtaigoja nelinksmą išvadą – nykstame, menkėjame, tad valstybėje nieko nekeičiant sunku tikėtis tokią raidos kryptį imsiant ir pasikeisiant („Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės?“).

Filosofo pastebėjimai taiklūs, tačiau jau nesyk nurodyti ir aprašyti. Lietuvos bėdos jau tapo tarsi tokiomis akivaizdybėmis, kad apie jas tiesiog nebenorima kalbėti. Juolab priartėjus rinkimams, kurie įvairių orientacijų bei patirties politikus akina piešti rožinį Lietuvos vaizdinį, pagražintą laimės indekso matavimais ir kitokiais ekonominiais „veržlumo“ rodikliais, kuriuos jie dar pagerinsią po rinkimų. Ypač tie, kurie imsią ir apgręšią emigraciją bei susidorosią su korupcija. Kadangi ir emigracija, ir korupcija jau senokai tapo sisteminiais reiškiniais, tai nėra ir negali būti jokio vieno ar kelių konkrečių būdų šiems reiškiniams numaldyti. Būtini valstybiniai politinės sistemos pokyčiai. Klausantis laimės indekso skleidėjų į galvą ateina išganinga mintis – jei jau dabar tas indeksas toks neblogas, tai jis dar labiau pagerės savaime, kai dar keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių „nelaimėlių“ emigruos iš Lietuvos? Galų gale čia liks vien tik laimingieji. Juk emigracija sėkmingai susitvarkė su mūsų nedarbo rodikliais.

Tačiau Stoškus kalba ne apie laimę ir jos rodiklį, o apie dideles Lietuvą ištikusias bėdas, klausdamas, kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? Tad pabandykime pasvarstyti, kodėl?

Pirmiausia dera atkreipti dėmesį į patį pavadinimą, kuris skaitytojui jau savaime suteikia tam tikrų nepagrįstų iliuzijų – neva jis buvęs ar esąs savosios valstybės valdytojas, tik nelabai išmanantis to valdymo reikalus. Drįstu prisipažinti, kad man niekaip neteko paliesti valstybės vairo, tad negaliu ir galvoti, kodėl man nesiseka valdyti. Būtų įdomu paskaityti, kaip pats filosofas įsivaizduoja savąją valstybės valdymo patirtį. Suprantama, kiek juokauju, tačiau drįstu tvirtinti, kad tie filosofo įsivaizduojami „mes“, kuriuos dera suvokti kaip Lietuvos visuomenę ar net tautą, niekaip nevaldė, nevaldo ir artimiausiu metu nevaldys valstybės, o valstybės valdytojams – partiniam nomenklatūriniam, biurokratiniam ir finansiniam elitui – visiškai nesvarbu, ką tie „mes“ galvoja apie jų valdymą. Šitai nėra sunku suvokti tiems, kurie bent kiek yra įsikirtę į Lietuvoje įsivyravusios politinės sistemos ypatumus. Svarbiausi jų – savivaldos stoka ir visuomenės atskyrimas nuo teisingumo vykdymo. Todėl mes ir nesame nei demokratinė, nei teisinė valstybė, nes tokiai valstybei būtini pagrindiniai demokratijos principai – gyvybinga tiesioginio atstovavimo savivalda ir visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe.

Problemiški yra ir Stoškaus vartojami žodžiai „sava valstybė“. Manau daugelis žmonių sutiktų, kad jokie rinkimai nekeičia Lietuvos būsenos. Kitaip tariant, ką berinktume, – valdys „tie patys“ ir taip pat. Tiesa, „tų pačių“ sudėtis gali kiek ir pasikeisti, tačiau niekaip nesikeis nei valstybinis korupcinis mechanizmas, nei valdančiųjų arogancija ir jų panieka vadinamajam „lūzerių“ elektoratui. Suprantama, tiesiogiai tos paniekos politikai nedrįsta rodyti – ji pridengiama įvairiomis rinkiminėmis „Rinkis atsakingai“ kampanijomis, kurios bent jau kelioms savaitėms turi įtikinti rinkėją esą jo balsas yra labai svarbus. O jau po rinkimų visos žiniasklaidoje skalbiamos valdymo negerovės nurašomos tų pačių rinkėjų sąskaita – turite tai, ką išsirinkote. Kitaip tariant, Lietuvos valdantysis elitas gerai įgudo politinėse manipuliacijose – valdome mes, tačiau už valdymo rezultatus yra atsakingas mus išrinkęs elektoratas, kitaip tariant, „lūzeriai“, kad ir kaip besirenkantys, tačiau taip ir nesugebantys „atsakingai pasirinkti“.

Nors savos valstybės jausena dar nėra visiškai išgaravusi, vis dėlto tas „savumas“ neišvengiamai blėsta, jei žmonės niekaip nedalyvauja valstybės valdymo reikaluose, jei valstybėje nesama jokios viešosios politikos. Tokios politikos ir negali būti, kai stokojama tiesioginio atstovavimo savivaldos, kurioje visuomenė ir įgauna politinę galią tartis dėl valstybės reikalų su jų išrinktais atstovais, kuriems patikimas valstybinės valdžios mechanizmas. Galima būtų daug kalbėti, kaip tais ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais buvo sunaikinti Sąjūdžio skelbtieji savivaldos pradmenys, tačiau šiuo metu jokios realios savivaldos nesama. Anuos pradmenis ištrynė 92-aisiais valdžion atėję buvusieji komunistai, tačiau 96-aisiais juos nuo valdžios vairo nustūmusiems konservatoriams tokia padėtis pasirodė esanti pati tinkamiausia, todėl jie visaip tvirtino savivaldos stokojančią politinę sistemą ir teisminę valstybė. Dabar jau galima numanyti, kad toks partinio nomenklatūrinio ir teisminio valdymo modelis buvo tobulinamas senųjų teisėsaugos kadrų, ir pagrindine figūra laikytinas konservatorių priglaustas buvęs generalinis prokuroras Liudvikas Sabutis. Jis ne tik sustiprino teisminę valdžią atskirdamas ją nuo visuomenės, bet ir išsaugojo visą buvusį teisinį elitą, kuriam atsivėrė didžiulės galimybės turtėti ir svaigti nuo savo visagalybės. Tad nereikia stebėtis, kad konservatoriai taip niekaip ir neįstengė pradėti jokios desovietizavimo programos, jokios teisininkų sluoksnio liustracijos.

Jei drįsčiau sau suteikti galią prabilti istorijos požiūriu, tai pasakyčiau, kad konservatoriai šiuo atžvilgiu veikė kaip ideali buvusios komunistinės nomenklatūros priedangos organizacija. Atiduoti teisėkūrą ir valstybės teisinio reguliavimo įrankių kūrimą bei tvirtinimą į Sabučio rankas – tai jau šis tas su visom istorinėm pasekmėm. Nereikia manyti, kad konservatorių vadovai buvo visiški neišmanėliai – vadinasi, tokia kuriama politinė ir teisminė sistema jiems buvo taip pat naudinga. Kodėl naudinga? Todėl kad įtvirtintas aiškus valstybinės valdžios modelis – partinio nomenklatūrinio elito vienvaldystė be jokio „neišmanančios“ visuomenės balso, tad ir be jokios realios atsakomybės tiems „neišmanėliams“, kurie nepaliaujamai skatinami save vadinti „pilietine visuomene“. Tačiau pilietinė visuomenė kyla ir ugdosi veikdama realios savivaldos būdu. Nėra savivaldos, nėra ir jokios pilietinės visuomenės, o vien tik juridinių atomizuotų piliečių masė.

Galima būtų svarstyti, koks mūsų kuriamos ar sukurtos valstybės tipas, tačiau pirmiausia derėtų pagalvoti: o ar mes, kaip politinis elitas, visuomenė ir tauta, apskritai kūrėme valstybę. Ar mes besuvokiame, kas yra valstybė, koks jos prigimtinis tikslas? Žvelgdami atgal į atgautos nepriklausomybės laikus, turime pripažinti keletą akivaizdžių dalykų. Sovietų Sąjungoje gyvavome kaip teritorinis administracinis Lietuva vadinamas vienetas. Tad ir mūsų vietiniai, įvairaus lygio partinių mokyklų išmuštruoti valdytojai buvo tik administratoriai. Atgavę nepriklausomybę negavome valstybės – ją reikėjo imtis kurti. Tačiau gavome, tiksliau, išlaikėme administravimo mechanizmus, kuriuos ir pavadinome valstybės valdymu. O buvę ir naujieji administratorių sluoksnio žmonės imti vadinti valstybės valdytojais. Tačiau suverenios valstybės valdymo įgūdžiai įgaunami tik kuriant valstybę. Mums tarsi jau nebereikėjo nieko kurti – valstybė buvo sutapatinta su valdžia ir administravimo įrankiais. Tokiam administravimui nebereikalingas nei nacionalinis tapatumas, nei kultūrinė atmintis, nei apskritai kultūrinė nacionalinė kūryba, kuri ir yra nacionalinės valstybės pamatas. Ypač mūsų laikais, kai ekonomika tapo globali, tad nenacionalinė, o neretai ir antinacionalinė.

Kosmopolitinę, išnacionalinimo ir išvalstybinimo darbotvarkę diegiančiai Europos Sąjungai kaip tik tokie administratoriai ir buvo parankūs – sparčiausiai į ES politinio elito gretas ir įsiliejo visų buvusių sovietinio bloko šalių valdžioje išlikę komunistiniai nomenklatūrininkai. Tiesa, jie tuoj persivadino įvairiais demokratiniam pasauliui priimtinesniais vardais. Kaip tik jie ėmėsi kuo karščiausiai palaikyti ES politinio elito tvirtinamą europinės raidos darbotvarkę, grindžiamą genderizmo ir multikultūralizmo ideologija, nacionalinių valstybių išvalstybinimo, nacionalinio tapatumo silpninimo, suverenių valstybės galių perkėlimo į ES lygmenį ir „nuleidimo“ į regionų lygmenį politiką, kuriant naują, pažangiu vadinamą supravalstybinį federacinį darinį. ES propaguojamam federalizmui buvo reikalingas ne valstybes valdantis, o teritorinius administracinius vienetus administruojantis vietinis politinis elitas, gebantis skleisti ir politiškai įtvirtinti genderizmo ideologiją ir išpažįstantis vadinamąsias europines vertybes. Tokia ir buvo komunistinė nomenklatūra, kuriai internacionalizmą nebuvo sunku paversti tokios pat prigimties federaciniu kosmopolitizmu, o sykiu ir prisiminti Sovietų Rusijoje gyvavusias individą iš buržuazinės šeimos pančių laisvinusias genderizmo praktikas. Tad klausimas, ar kūrėme savo valstybę, nėra be pagrindo. Apsidairykime, nusimeskime ideologinius bei politinio korektiškumo akinius ir pamatysime, kad daugelyje ES šalių klausimai apie valstybinį suverenitetą, nacionalinį tapatumą, ES politikos ydas, tautos ir valstybės santykius, iškeliant pirminį valstybės kūrimo tikslą – kad tauta ir visuomenė gyvuotų per amžius, – tampa pačiais pagrindiniais partinių politinių kovų, taip pat ir ES išlikimo bei raidos klausimais.

Prieš kurį laiką filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė savo pamąstymus apie dabartinę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės būseną, kurie įtaigoja nelinksmą išvadą – nykstame, menkėjame, tad valstybėje nieko nekeičiant sunku tikėtis tokią raidos kryptį imsiant ir pasikeisiant („Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės?“).

Filosofo pastebėjimai taiklūs, tačiau jau nesyk nurodyti ir aprašyti. Lietuvos bėdos jau tapo tarsi tokiomis akivaizdybėmis, kad apie jas tiesiog nebenorima kalbėti. Juolab priartėjus rinkimams, kurie įvairių orientacijų bei patirties politikus akina piešti rožinį Lietuvos vaizdinį, pagražintą laimės indekso matavimais ir kitokiais ekonominiais „veržlumo“ rodikliais, kuriuos jie dar pagerinsią po rinkimų. Ypač tie, kurie imsią ir apgręšią emigraciją bei susidorosią su korupcija. Kadangi ir emigracija, ir korupcija jau senokai tapo sisteminiais reiškiniais, tai nėra ir negali būti jokio vieno ar kelių konkrečių būdų šiems reiškiniams numaldyti. Būtini valstybiniai politinės sistemos pokyčiai. Klausantis laimės indekso skleidėjų į galvą ateina išganinga mintis – jei jau dabar tas indeksas toks neblogas, tai jis dar labiau pagerės savaime, kai dar keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių „nelaimėlių“ emigruos iš Lietuvos? Galų gale čia liks vien tik laimingieji. Juk emigracija sėkmingai susitvarkė su mūsų nedarbo rodikliais.

Tačiau Stoškus kalba ne apie laimę ir jos rodiklį, o apie dideles Lietuvą ištikusias bėdas, klausdamas, kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? Tad pabandykime pasvarstyti, kodėl?

Pirmiausia dera atkreipti dėmesį į patį pavadinimą, kuris skaitytojui jau savaime suteikia tam tikrų nepagrįstų iliuzijų – neva jis buvęs ar esąs savosios valstybės valdytojas, tik nelabai išmanantis to valdymo reikalus. Drįstu prisipažinti, kad man niekaip neteko paliesti valstybės vairo, tad negaliu ir galvoti, kodėl man nesiseka valdyti. Būtų įdomu paskaityti, kaip pats filosofas įsivaizduoja savąją valstybės valdymo patirtį. Suprantama, kiek juokauju, tačiau drįstu tvirtinti, kad tie filosofo įsivaizduojami „mes“, kuriuos dera suvokti kaip Lietuvos visuomenę ar net tautą, niekaip nevaldė, nevaldo ir artimiausiu metu nevaldys valstybės, o valstybės valdytojams – partiniam nomenklatūriniam, biurokratiniam ir finansiniam elitui – visiškai nesvarbu, ką tie „mes“ galvoja apie jų valdymą. Šitai nėra sunku suvokti tiems, kurie bent kiek yra įsikirtę į Lietuvoje įsivyravusios politinės sistemos ypatumus. Svarbiausi jų – savivaldos stoka ir visuomenės atskyrimas nuo teisingumo vykdymo. Todėl mes ir nesame nei demokratinė, nei teisinė valstybė, nes tokiai valstybei būtini pagrindiniai demokratijos principai – gyvybinga tiesioginio atstovavimo savivalda ir visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe.

Problemiški yra ir Stoškaus vartojami žodžiai „sava valstybė“. Manau daugelis žmonių sutiktų, kad jokie rinkimai nekeičia Lietuvos būsenos. Kitaip tariant, ką berinktume, – valdys „tie patys“ ir taip pat. Tiesa, „tų pačių“ sudėtis gali kiek ir pasikeisti, tačiau niekaip nesikeis nei valstybinis korupcinis mechanizmas, nei valdančiųjų arogancija ir jų panieka vadinamajam „lūzerių“ elektoratui. Suprantama, tiesiogiai tos paniekos politikai nedrįsta rodyti – ji pridengiama įvairiomis rinkiminėmis „Rinkis atsakingai“ kampanijomis, kurios bent jau kelioms savaitėms turi įtikinti rinkėją esą jo balsas yra labai svarbus. O jau po rinkimų visos žiniasklaidoje skalbiamos valdymo negerovės nurašomos tų pačių rinkėjų sąskaita – turite tai, ką išsirinkote. Kitaip tariant, Lietuvos valdantysis elitas gerai įgudo politinėse manipuliacijose – valdome mes, tačiau už valdymo rezultatus yra atsakingas mus išrinkęs elektoratas, kitaip tariant, „lūzeriai“, kad ir kaip besirenkantys, tačiau taip ir nesugebantys „atsakingai pasirinkti“.

Nors savos valstybės jausena dar nėra visiškai išgaravusi, vis dėlto tas „savumas“ neišvengiamai blėsta, jei žmonės niekaip nedalyvauja valstybės valdymo reikaluose, jei valstybėje nesama jokios viešosios politikos. Tokios politikos ir negali būti, kai stokojama tiesioginio atstovavimo savivaldos, kurioje visuomenė ir įgauna politinę galią tartis dėl valstybės reikalų su jų išrinktais atstovais, kuriems patikimas valstybinės valdžios mechanizmas. Galima būtų daug kalbėti, kaip tais ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais buvo sunaikinti Sąjūdžio skelbtieji savivaldos pradmenys, tačiau šiuo metu jokios realios savivaldos nesama. Anuos pradmenis ištrynė 92-aisiais valdžion atėję buvusieji komunistai, tačiau 96-aisiais juos nuo valdžios vairo nustūmusiems konservatoriams tokia padėtis pasirodė esanti pati tinkamiausia, todėl jie visaip tvirtino savivaldos stokojančią politinę sistemą ir teisminę valstybė. Dabar jau galima numanyti, kad toks partinio nomenklatūrinio ir teisminio valdymo modelis buvo tobulinamas senųjų teisėsaugos kadrų, ir pagrindine figūra laikytinas konservatorių priglaustas buvęs generalinis prokuroras Liudvikas Sabutis. Jis ne tik sustiprino teisminę valdžią atskirdamas ją nuo visuomenės, bet ir išsaugojo visą buvusį teisinį elitą, kuriam atsivėrė didžiulės galimybės turtėti ir svaigti nuo savo visagalybės. Tad nereikia stebėtis, kad konservatoriai taip niekaip ir neįstengė pradėti jokios desovietizavimo programos, jokios teisininkų sluoksnio liustracijos.

Jei drįsčiau sau suteikti galią prabilti istorijos požiūriu, tai pasakyčiau, kad konservatoriai šiuo atžvilgiu veikė kaip ideali buvusios komunistinės nomenklatūros priedangos organizacija. Atiduoti teisėkūrą ir valstybės teisinio reguliavimo įrankių kūrimą bei tvirtinimą į Sabučio rankas – tai jau šis tas su visom istorinėm pasekmėm. Nereikia manyti, kad konservatorių vadovai buvo visiški neišmanėliai – vadinasi, tokia kuriama politinė ir teisminė sistema jiems buvo taip pat naudinga. Kodėl naudinga? Todėl kad įtvirtintas aiškus valstybinės valdžios modelis – partinio nomenklatūrinio elito vienvaldystė be jokio „neišmanančios“ visuomenės balso, tad ir be jokios realios atsakomybės tiems „neišmanėliams“, kurie nepaliaujamai skatinami save vadinti „pilietine visuomene“. Tačiau pilietinė visuomenė kyla ir ugdosi veikdama realios savivaldos būdu. Nėra savivaldos, nėra ir jokios pilietinės visuomenės, o vien tik juridinių atomizuotų piliečių masė.

Galima būtų svarstyti, koks mūsų kuriamos ar sukurtos valstybės tipas, tačiau pirmiausia derėtų pagalvoti: o ar mes, kaip politinis elitas, visuomenė ir tauta, apskritai kūrėme valstybę. Ar mes besuvokiame, kas yra valstybė, koks jos prigimtinis tikslas? Žvelgdami atgal į atgautos nepriklausomybės laikus, turime pripažinti keletą akivaizdžių dalykų. Sovietų Sąjungoje gyvavome kaip teritorinis administracinis Lietuva vadinamas vienetas. Tad ir mūsų vietiniai, įvairaus lygio partinių mokyklų išmuštruoti valdytojai buvo tik administratoriai. Atgavę nepriklausomybę negavome valstybės – ją reikėjo imtis kurti. Tačiau gavome, tiksliau, išlaikėme administravimo mechanizmus, kuriuos ir pavadinome valstybės valdymu. O buvę ir naujieji administratorių sluoksnio žmonės imti vadinti valstybės valdytojais. Tačiau suverenios valstybės valdymo įgūdžiai įgaunami tik kuriant valstybę. Mums tarsi jau nebereikėjo nieko kurti – valstybė buvo sutapatinta su valdžia ir administravimo įrankiais. Tokiam administravimui nebereikalingas nei nacionalinis tapatumas, nei kultūrinė atmintis, nei apskritai kultūrinė nacionalinė kūryba, kuri ir yra nacionalinės valstybės pamatas. Ypač mūsų laikais, kai ekonomika tapo globali, tad nenacionalinė, o neretai ir antinacionalinė.

Kosmopolitinę, išnacionalinimo ir išvalstybinimo darbotvarkę diegiančiai Europos Sąjungai kaip tik tokie administratoriai ir buvo parankūs – sparčiausiai į ES politinio elito gretas ir įsiliejo visų buvusių sovietinio bloko šalių valdžioje išlikę komunistiniai nomenklatūrininkai. Tiesa, jie tuoj persivadino įvairiais demokratiniam pasauliui priimtinesniais vardais. Kaip tik jie ėmėsi kuo karščiausiai palaikyti ES politinio elito tvirtinamą europinės raidos darbotvarkę, grindžiamą genderizmo ir multikultūralizmo ideologija, nacionalinių valstybių išvalstybinimo, nacionalinio tapatumo silpninimo, suverenių valstybės galių perkėlimo į ES lygmenį ir „nuleidimo“ į regionų lygmenį politiką, kuriant naują, pažangiu vadinamą supravalstybinį federacinį darinį. ES propaguojamam federalizmui buvo reikalingas ne valstybes valdantis, o teritorinius administracinius vienetus administruojantis vietinis politinis elitas, gebantis skleisti ir politiškai įtvirtinti genderizmo ideologiją ir išpažįstantis vadinamąsias europines vertybes. Tokia ir buvo komunistinė nomenklatūra, kuriai internacionalizmą nebuvo sunku paversti tokios pat prigimties federaciniu kosmopolitizmu, o sykiu ir prisiminti Sovietų Rusijoje gyvavusias individą iš buržuazinės šeimos pančių laisvinusias genderizmo praktikas. Tad klausimas, ar kūrėme savo valstybę, nėra be pagrindo. Apsidairykime, nusimeskime ideologinius bei politinio korektiškumo akinius ir pamatysime, kad daugelyje ES šalių klausimai apie valstybinį suverenitetą, nacionalinį tapatumą, ES politikos ydas, tautos ir valstybės santykius, iškeliant pirminį valstybės kūrimo tikslą – kad tauta ir visuomenė gyvuotų per amžius, – tampa pačiais pagrindiniais partinių politinių kovų, taip pat ir ES išlikimo bei raidos klausimais.

Labiausiai minėtame tekste nuvilia jo pabaiga. Aptarus mūsų bėdas filosofo vardas įpareigoja pasiūlyti vienokius ar kitokius gydymosi receptus ar bent jau surašyti pagrindinius klausimus, pagal kuriuos rinkėjas galėtų orientuotis Seiman besiveržiančių politikų pasisakymuose. Deja, jokių receptų anei klausimų. Nekalbama apie jokias politinės sistemos keitimo galimybes. Iš tikrovės liūno vienu ypu pakylama į „aukštą“ mąstymo lygmenį ir imama dėstyti, jog norint, kad kažkas keistųsi, suvereniai tautai (!) privalu „mobilizuotis, įvesti rimtą pilietinę valdžios kontrolę ir pažaboti jos savivalę“. Tai suvereniai tautai „būtina žymiai sustiprėti, t. y. pasidaryti nepalyginamai aktyvesnei, organizuotesnei, solidaresnei, oresnei, racionalesnei, atsakingesnei ir ištikimesnei savo kraštui“. Tokie uždaviniai tautai, gaunančiai mažiausias pensijas ES ir gyvuojančiai taip pat iš menkiausio ES minimalaus uždarbio!? Antraip „gali būti sunku išvengti prūsų likimo“.

Iš tokių reikalavimų galima būtų tik pasišaipyti, tačiau jie nurodo bendrą intelektualiųjų mąstytojų bėdą – kai išvardijus bei aptarus Lietuvą ištikusias bėdas prieinama prie klausimo, o ką daryti, tuoj „politiškai korektiškai“ pereinama prie vienokių ar kitokių pasamprotavimų apie būtinumą tautai ar visuomenei keisti mentalitetą, išsiugdyti naujas reikiamas dvasines, drovines ar verslininkavimo savybes. Suprantama, šitai galima padaryti nebent pagraužus „filosofinio akmens“, tačiau vargu ar kas tokią brangenybę patikėtų jokiu konkrečiu adresu neaptinkamai visuomenei. Nors paprasčiausia būtų galvoti apie visuomenės gyvenimo taisyklių, kitaip tariant, politinės sistemos keitimą.

Kol kas tam nepribrendome. Negebame net į kandidatuojančių politikų pasisakymus žvelgti per savo įsitikinimų prizmę: už tiesioginio atstovavimo savivaldos plėtrą ar prieš, už teisinę ar teisminę valstybę, už kokią jie ES – už krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą ar už ateistinę, krikščionybę nepaliaujamai trinančią, už federacinę ar suverenių valstybių, už genderizmo ideologija grindžiamą politiką ar prieš, už gyvybę nuo jos pradėjimo ar prieš, už nacionalinę ar finansinį kapitalą aptarnaujančią valstybę, už socialinės atskirties didinimą ar už jos mažinimą, už socialiai teisingą sukurtos bendros pridedamosios vertės paskirstymą ar prieš, už nacionalinio tapatumo (lietuvybės) stiprinimą ir sklaidą ar prieš, už nacionalinę mokyklą ar už belytes pilietiškumo programas, už laisvą kūrybingą žmogų lavinančią ar už rinkoms reikalingą darbo jėgą gaminančią aukštąją mokyklą…

Tokių klausimų gali būti ir daugiau. Tačiau ar apie tokius klausimus kalbama „Rinkimės atsakingai“ kampanijose? Tad užbaigti norėčiau patikslindamas Stoškaus niūroką nuojautą, tačiau be jokio „jeigu“: prūsų likimas yra ne momentinis, o istorinis, dešimtmečius trunkantis išnykimo vyksmas. Tas likimas – ne už durų, jis jau mumyse.

 nuotr. iš www.alkas.lt