2025-04-28, Pirmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1710

Masinė emigracija. Politikai ją ignoruoja

0

stoskus

Sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų” nacionalinio komiteto valdyba yra asmeniškai išsiuntusi šešių įtakingiausių politinių partijų lyderiams (Algirdui Butkevičiui, Gabrieliui Landsbergiui, Ramūnui Karbauskiui, Rolandui Paksui, Valentinui Mazuroniui ir Remigijui Šimašiui) 10 klausimų, kiek jiems yra aktuali demografinės būklės, lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išlikimo problema.

Kol kas jokio atsakymo iš minėtų politikų Nacionalinio komiteto valdyba negavo.

  Sambūrio narių ir visuomenės žiniai pridedami klausimai, kurie pateikti politikams:

Šią vasarą susitelkė piliečių sambūris Nacionalinis susitarimas iš apačios, kad  Lietuva neišsivaikščiotų. Jo įgaliojimus šiuo metu vykdo jo įkurtas Nacionalinis Komitetas.  Kadangi sparčiai artėja rinkimai, pirmasis šio Komiteto rūpestis išsiaiškinti  pagrindinių partijų  lyderių strategines  nuostatas.  Būtume labai Jums dėkingi, jeigu atsakytumėte į šiuos klausimus:

  1. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios masiniais tiražais Lietuvoje leidžiamos knygos, propaguojančios nuogą „stipriojo teisę“: N. Makiavelio „Valdovas“, markizo de Sado „Filosofija buduare“, R. Gryno ir J. Elferio „Jėga: 48 valdžios dėsniai“, V. Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ ir daugybė kitų. Ar šita tendencija Jums bent ką nors sako?
  2. Vienas aukštas valstybės pareigūnas yra pareiškęs: „Moralė yra ne šio pasaulio dimensija“. Ar Jūs pritartumėte šiai pažiūrai? Ir kodėl? Ar galėtumėte paaiškinti, kokiais gyvenimo principais  vadovavosi liberalų partijos lyderis E. Masiulis, kad atsidūrė dabartinėje padėtyje?
  3. Mūsų tauta maža, išlikusi daugiausia dėl kaimo žmonių konservatyvumo. O šiandieniniame pasaulyje yra daugybė permainų. Vertybės pasidarė labai nestabilios. Ar viskas, kas keičiasi, keičiasi į gera? Ar viskuo, kas tik atsiranda, mes privalome besąlygiškai sekti ?
  4. Lietuvių kalba yra viena iš seniausių (archajiškiausių) gyvųjų Europos kalbų. Dabar dažnai sakoma, kad jos būklė yra prasta, o rašto kultūra žemiau kritikos. O ką apie šią padėtį galvojate Jūs?
  5. Vyksta karšti politikų debatai, kaip apibrėžti šeimą. Labai svarbu žinoti, ar čia mes turėtume paisyti savo šalies papročių, ar tik sekti ir kopijuoti papročius tų kraštų, kurie turi daugiau galių: daugiau gyventojų, daugiau  karinių, ūkinių, politinių pajėgų, ilgesnę rašytinę istoriją ir pan.?
  6. Mūsų civilizacijoje yra daugybė jėgų, veikiančių žmonių elgesį. Ar Jūs turite kriterijus, pagal kuriuos galėtumėte atskirti jos pažangą nuo madų siautulio ir suinteresuotų verslo grupių (ar šalių) diktuojamų elgesio normų?
  7. Kasmet Lietuvoje nusižudo maždaug po tūkstantį žmonių. Didelę jų dalį sudaro jaunimas. Jau keliolika metų Lietuva skelbiama savižudžių tauta. Jai priklauso ir didžiausias mirtingumas Europoje. Kodėl taip yra? Ir kas dėl to kaltas?
  8. Respublikos Prezidentė kreipėsi į visuomenę inicijuodama akcijas „Už saugią Lietuvą“. Reklaminiai skelbimai prabilo apie patyčių stabdymą, rūpinimąsi pamestinukais… Ko iš jų galima tikėtis? Ar jie kiek įpareigoja politikus?
  9. Jau visuotinai pripažinta Lietuvos demografinės būklės krizė. Ją savo susitarimu iš dalies yra pripažinusios 6 politinės partijos. Ar  šiuo klausimu įmanomas Nacionalinis susitarimas? Ar Jūs ketinate jame realiai dalyvauti? Kada ir kaip?
  10. Beveik nuo pat Nepriklausomybės pradžios kalbama apie „globaliosios Lietuvos“ projektą. Šiandien daug kas viešai sako, kad tai buvo ideologinė „lokaliosios“ Lietuvos nykimo ir naikinimo priedanga. O ką jis Jums iš tikrųjų reiškia?  Kai kurie įtakingi politikai prisipažįsta seką JAV  pavyzdžiais. Daugybę metų JAV didžiavosi, kad jos yra „tautų lydimosi katilas“. Dabar jos skelbiasi  „multikultūrine valstybe“. Kuo multikultūrinė žmonijos ateitis skirtųsi nuo komunizmo projekto?

                NS Nacionalinio Komiteto pirmininkas  Krescencijus Stoškus

2016 m. rugsėjis 1 d.

Klausimai valdžiai: ką gero padarėte visiems Lietuvos pensininkams?

0

lpslogo

Tokio turinio laišką, skirtą Prezidentei ir Premjerui  išplatino Lietuvos pensininkų  susivienijimas (Liet.PS).

Mes, Lietuvos pensininkų susivienijimo Tarybos posėdžio metu, įvykusio 2016-07-08, ir daugumos narių pageidavimu, nutarėme kreiptis į   Jus gerb. Premjere Algirdai Butkevičiau su prašymu, gal būtų galima visoms mūsų Vyriausybėje esamoms ministerijoms užduoti kelis klausimus į kuriuos laukiame atsakymo iki kadencijos pabaigos:

1. ką gero padarė Lietuvos žmonėms kiekviena ministerija atskirai per visą darbo kadenciją?
2. ką žadėjo padaryti, bet nepadarė?
3. kada bus parašytas įstatymas-  išspręstas klausimas dėl Lietuvos vienišų ir vienišų neigaliu pensininkų pensijos normalizavimo, t.y. sulyginimas su pensininkais netekusiais vieno iš sutuoktinių? (dabar yra viešas jų genocidas).
4. ką gero padarė visiems Lietuvos pensininkams?
5. ką padarė ir ką žada daryti, kad Lietuvos žmonės nebėgtų iš Lietuvos?
6. kokie ateities planai? Kokius darbus ruošiatės palikti naujai vyriausybei?
Mes pageidautumėm, kad kiekviena vyriausybės ministerija atsiskaitytų atskirai, tai gali būti visos ryšio priemonės: konferencijos suorganizuotos visai Lietuvai įvairiose Lietuvos vietovėse,kur Lietuvos žmonės galėtų pateikti klausimus detalesniam atliktų darbų išsiaiškinimui ir sužinoti, kokie planai numatomi ateičiai.Bet gali būti ir spauda, internetinės ministerijų svetainės, tik kad mūsų adresu ji būtų pateikta, o mes išplatinsime visai Lietuvai internetinio laikraštėlio „Auksinis ruduo“ , kurį gauna visa Lietuva, pagalba. Laikas labai greitai bėga, todėl norime skubaus atsakymo,

Pagarbiai

Aldona Marija Gedvilienė (LietPS) prezidentė
Genovaitė Malyševa (LietPS) sekretorė.

 Siunčiami du puslapiai.

 http//: lietps.eu (yra įstatai, programa ir kt. informacija).

Apie karą ir taiką

1

gylys
Grėsmė, kad ŠALTASIS karas gali peraugti į KARŠTĄJĮ karą, šiuo metu yra sumažėjusi. Nors mūsų užsienio politikos vairininkai ir bando palaikyti įtampą savo karinga retorika… Jeigu padėtis pasaulyje normalizuotųsi, t.y. taikos filosofija įgytų daugiau šalininkų nei karo filosofija, paaiškėtų, jog Lietuva dalyvavo dideliame geopolitiniame lošime ne kaip nacionalinius interesus turinti ir juos ginanti šalis, o kaip menka lošimo figūra svetimose rankose. Karo lošimams nepavykus ir situacijai normalizuojantis labiausiai pralaimėtų kaip tik tokios – karinga retorika išsiskiriančios, bet mažai realių galių pasaulyje turinčios – šalys. Jau dabar Barakas Obama, Angela Merkel, Fransua Olandas, Teresa May kalbasi su Vladimiru Putinu. Džonas Keri ir Sergejus Lavrovas tapo beveik neišskiriama pora. Šiame fone galėtume užduoti sau klausimą: kada tarpusavio santykių problemas galėtų aptarti Lietuvos ir Rusijos politikai? O jos kaupiasi. Daug požymių rodo, kad didieji ieško kelių susitaikyti. Tuomet karingi mažieji, matyt, liktų egzistavusios konfliktinės situacijos įkaitais – tie didieji, kurių valią vykdė mažiukai juos pamirštų, o buvę priešai neturėtų noro ir nematytų reikalo spręsti aktualius dvišalius ir daugiašalius klausimus. Šiuo, geopolitiniu taikos ir karo, požiūriu ypač reikšmingi yra JAV prezidento rinkimai.

Birutė Obelenienė. 1 klausimas kandidatui ir 5 klausimai sau

0
 birute-obeleniene
Po kiekvienų rinkimų į Seimą, pamačius paskelbus rezultatus, pradedi galvoti, kad esame subtilų jumorą mėgstanti tauta, besivadovaujanti caro Petro I-ojo patikrintu metodu. Norėdamas išjuokti: kokį nepaklusnų „bojariną“, tuometinis Rusijos valdovas liepdavęs: „Tegul kalba viešai, bet ne iš rašto, o žodžiu, kad visas jo kvailumas išlystų“. Kaip rodo patirtis, metodas patikimas, tačiau labai jau brangus. Kol mes tokiu istoriniu–praktiniu būdu patikrinsime visus besiveržiančius  į tautos olimpą, galime likti be sudilusio skatiko.
Gal būt reikėtų kokiu nors paprastesniu ir pigesniu būdu pasirinkti patikimą kandidatą už kurį balsuoti? Kaip įsitikinti, kad visi priešrinkiminiai pažadai, gražios kalbos, spalvoti paveikslėliai ir visas kitas priešrinkiminis šurmulys nėra „šakėm ant vandens parašyti“?
Yra vienas labai jau nepatogus klausimas, atsakymas į kurį apnuogina atsakiusiojo moralines nuostatas. Jis lyg lakmuso popierėlis parodo, ar asmuo, kuriam ruošiamės patikėti valdyti savo valstybę, puoselėja tikrąsias krikščioniškąsias vertybes ar tik dedasi jas ginąs. Šis klausimas gali daugelį nustebinti ar net papiktinti, tačiau juo klausiama apie pamatines žmogiškąsias vertybes. Juo paliečiamas be išimties kiekvieno žmogaus esmingojo „aš“ centras – sąžinė, juo verčiama rinktis “čia ir dabar” klausiančiojo akivaizdoje. Į šį klausimą tėra tik vienas vienintelis teisingas atsakymas  „Taip“. Ir šis klausimas tikrai nėra biologijos žinių patikrinimas. Tai klausimas: „Ar žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento“. Jei atsakymas yra „ne“,  ar dar blogiau, respondentas pradeda išsisukinėti, neva tai diskusijų objektas, ar tai dar neįrodyta ir pan.,  vadinasi, savo balso tikrai neverta už jį atiduoti. Kodėl?  Kodėl šitas paprastutis klausimas pajėgus atskleisti giliausią tiesą apie žmogaus įsitikinimus ir jo galimus sprendimus?
Pirma, žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, kai susilieja dviejų skirtingų lytinių ląstelių branduoliai. Tai mokslo įrodyta tiesa ir naivu yra diskutuoti su neginčijamais moksliniais faktais. Tačiau ką daryti su šiuo mokslo faktu ir kaip elgtis, kai iškyla pasirinkimo dilema,  tai jau moralės klausimas. Hipokratas, daugiau nei 300 metų prieš Kristų suformulavo priesaiką, kuria prisiekė tuometiniai būsimieji gydytojai ir kurioje įrašyta: nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti. Šiuos žodžius ištarė ir šiandieniniai LSMU absolventai atsiimdami diplomus. Taigi, pagarba žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki natūralios mirties atsirado žymiai anksčiau nei gimė krikščionybė. Todėl, jei paklaustasis ima muistytis ir teisintis, neva tai tik Bažnyčios ar tikėjimo klausimas, vadinasi jis sako netiesą. Būna dar įdomiau, kai paklaustasis/oji ima teigti, jog yra giliai tikintis/i, lankosi bažnyčioje ir kiekvieną sekmadienį neapleidžia šv. Mišių, tačiau žmogaus gyvybės pradžios klausimas yra labai asmeninis apsiprendimas ir, nors būdamas/a tikru kataliku/e, jis/i nepritaria jog žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo, nes jo/os manymu „tai tik konceptas”. Taigi pirmasis klausimas, kurį reikėtų užduoti sau: Ar reikia melagio deklaruojančio, jog yra doras krikščionis, tačiau nesiruošiančio krikščioniškų vertybių ginti  Seime?
Antra,  išmintingam žmogui net ir nereikia mokslinių faktų apie žmogaus gyvybę, užtenka pasitelkti sveiką protą ir logiką: gyvybė yra tai, kas mus visus besąlygiškai vienija, mes visi buvome pradėti savo tėvų, visi buvome nuo pradžių žmogaus embrionais, savo motinų įsčių vaisiais, vėliau vaikais, suaugusiais ir galiausia tapsime seneliais. Žmogus iki gimimo, ar žmogus bebaigiantis savo gyvenimo kelią – tai žmogaus vieno ir to paties gyvenimo raida. Jei mūsų gyvybė prasidėjo ne nuo apvaisinimo, tai kuo mes buvome? Nuo pat pradėjimo nebuvę žmonėmis, niekada jais ir netapsime.
Jei paklaustasis į jūsų nepatogų klausimą  atsako „ne“, ar bando išsisukinėti, vadinasi jis nesivadovauja nei sveiku protu, nei logika. Antras klausimas kurio reikėtų paklausti savęs: „ Ar asmenims kurie susipykę su sveiku protu vieta Seime?“
Kaip buvo minėta, nepatogus klausimas nėra mokslo tiesų patikrinimaas, tai – moralės  klausimas. Jei tūlas negerbia žmogaus gyvybės nuo pat jos pradžios, vadinasi gyvybė pati savyje jam nėra vertybė, vadinasi jo nuomone yra vertinga tik ta  žmogus gyvybė, kuri ne kažkada ateityje, o dabar gali duoti naudos. Taigi,  atsakymas į klausimą apie žmogaus gyvybės pradžią  atskleidžia tikriau nei kas kita, jog žmogus vadovaujasi vartotojiškomis nuostatomis: tavo vertė priklauso nuo to, kiek esi naudingas, kiek gali duoti. Paklauskime savęs trečio klausimo ar vartotojui verta patikėti valstybės vairą?
Asmuo manantis, kad žmogaus gyvybė  prasideda ne nuo apvaisinimo momento, palaikys visus įstatymo projektus, kuriuose leidžiamos manipuliacijos su žmogaus gyvybe: nemoralų dirbtinį apvaisinimą, leidžiantį žmogaus embrionų šaldymą ir sunaikinimą, dirbtinį abortą, kamieninių ląstelių išgavimą iš žmogaus embrionų, eutanaziją. Paklausite, ką eutanaziją ir negimusiojo sunaikinimas turi bendro? Taigi, tą patį vardiklį – gyvybė, kuri neduoda naudos nėra vertinga, nesvarbu ji negimusiojo, senelio ar ligonio. Seimo narys manantis, jog žmogaus gyvybė prasideda kažkada, bet tik ne nuo apvaisinimo, palaikys visas populiacijos mažinimo strategijas, tokias kaip  santuokos atsiejimo nuo šeimos, partnerystės įteisinimo, kontraceptikų rinkodaros ir lytinio švietimo programas mokyklose, reprodukcinių teisų įgyvendinimo, vienos lyties santuokas ir pan. Mokslininkai labai rimtai perspėja, jog mažėjant gimstamumui gręsia „demografinė  žiema”, kuri  užtikrintai sunaikins valstybes greičiau, nei bet kokios ekonominės krizės ar gamtos kataklizmos. Vadinasi, visos strategijos, nukreiptos populiacijai mažinti, nesvarbu kaip jos būtų skambiai pavadintos : reprodukcinėmis teisėmis, pasirinkimo laisve ar savo kūno kontrolės teise, galima laikyti nukreiptomis prieš valstybės interesus arba  antivalsybinemis. Taigi paklauskime savęs ketvirtojo klausimo: „Ar aš norėčiau asmenį, kuris balsuotų prieš mano valstybės interesus matyti Seime”?
O jeigu asmuo, kurį norėtumetė matyti valstybės olimpe dar yra ir medikas, jo atsakymas į šį klausimą gali atverti dar daugiau esminių dalykų apie jo įsitikinimus ir galimus sprendimus, nei kokios nors techninės profesijos atstovo.  Jei bet kurios kitos profesijos žmogui tai gali būti klausimas, kurio jis tiesiog sau nekėlė, nes jam dar nereikėjo rinktis, tai nė vienas medikas netampa gydytoju nepadaręs šio pasirinkimo dar studijų metais. Tai, kad medicina besąlygiškai susijusi su fundamentaliu gėriu – gyvybe, jai suteikia ir neginčijamai moralinį pobūdį. Neįmanoma suderinti gero gydytojo ir  nemoralaus asmens  viename žmoguje. Atskirti savo profesinę veiklą nuo savo įsitikinimų, vadinasi traktuoti ligonį ne kaip asmenį, bet kaip laisvos valios neturintį objektą, kaip gyvulį ar daiktą. Tai tarsi susidvejinimas, tai lyg tam tikros rūšies psichikos negalia. Taigi, užduokime sau penktajį klausimą: Ar norėčiau atiduoti savo balsą už asmenį, nesvarbu, kad ir žymų, bei turintį įvairius pedagoginius titulus, tačiau išdavusį savo kilnią gydytojo profesiją ir dvasiškai neįgalų?
Propatria

Teks rinktis: būti seimūnu ar ministru

0

ministrai

Net 36 parlamentarų grupė registravo Konstitucijos pataisas, kuriomis siūloma įtvirtinti, kad Seimo narys vienu metu negali eiti ir ministro pareigų, išskyrus ministro pirmininko. Yra pateikta ir dar viena pataisa, kuriai įsigaliojus ministru galėtų tapti tik tos srities aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnę nei penkerių metų vadovaujamo darbo patirtį turintis žmogus.

Anot parlamentarų, projekto, neleisiančio Seimo nariams dirbti ministrais, rengimą paskatino siekis pagerinti Seimo darbo efektyvumą, sudaryti sąlygas efektyviam Seimo narių darbui ir veiksmingiau atstovauti rinkėjams.

„Seimo narys, eidamas ministro, pareigas yra užimtas ministerijos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimu ir negali viso savo darbo laiko skirti rinkėjų atstovavimui. Seimo narys, einantis ministro pareigas, dalį savo laiko skiria darbui ministerijoje, o tai nesudaro galimybės detaliai gilintis į Seimo komitetuose ir Seimo posėdžiuose svarstomus klausimus. Analizuojant kitų šalių patirtį pastebėta, kad daugelyje Europos šalių konstitucijose ar įstatymuose aiškiai deklaruojamas parlamentaro mandato ir posto vyriausybėje nesuderinamumas. Toks reglamentavimas nustatytas Austrijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kt.“, – dėstoma projekte.

Vienas iš šio projekto autorių parlamentaras Gintaras Tamošiūnas „Vakaro žinioms“ teigė, kad dvejas pareigas iškart einantis asmuo gerai neatlieka nė vienų iš jų.

„Pasižiūrėkite į lankomumo statistiką ir pamatysite, kad ministrai, turintys ir Seimo nario mandatą, plenariniuose posėdžiuose apsilanko labai retai“, – konstatavo G.Tamošiūnas.

Anot jo, premjeru parlamentarui būtų galima dirbti, nes tai esą labiau politinės pareigos nei ministro.

„Premjeras vadovauja Vyriausybei, vykdo Vyriausybės programą, kuri yra suderinta su Seimo valdančiųjų frakcijų programomis, ir turi palaikyti ryšius su Seimu. Kuo santykiai artimesni, tuo greičiau galima sprendimus priimti“, – sakė parlamentaras.

Kita pataisa G.Tamošiūnas siūlo efektyvinti Vyriausybės darbą, keliant aukštesnius išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimus Vyriausybės nariams.

„Išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimai jau seniai yra keliami valstybinių įstaigų, įmonių vadovams. Todėl siūloma tokius reikalavimus taikyti ir aukščiausio lygio valstybės pareigūnams – ministrams, nes nėra logiška, kai ministerijoje dirbančiam vedėjo pavaduotojui yra keliami reikalavimai turėti kuruojamos srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir darbo patirtį, o ministrui viso to nereikia. Todėl siūloma įtvirtinti nuostatą, kad ministru gali būti asmuo, turintis ministerijos kuruojamos srities universitetinį aukštąjį išsilavinimą bei penkerių metų darbo patirtį“, – dėstė G.Tamošiūnas.

Pasak jo, jei pastarajai pataisai būtų pritarta anksčiau, pavyzdžiui, Juozas Olekas ar Rasa Juknevičienė nebūtų galėję tapti krašto apsaugos ministrais, nes turi tik medicininį išsilavinimą.

„Kai ministru tampa toje srityje patirties ir žinių neturintis politikas, ministerija pirmus metus dirba vangiai, nes žmogui reikia pirmiausia susipažinti su situacija, jis susipažįsta su tos srities atstovais, aiškinasi, kuo ministerija užsiima. O jei ministerijai vadovautų patyręs tos srities ministras, per tuos metus būtų galima daug ką nuveikti. Beje, tokie reikalavimai ministrams yra Estijoje, ir tų ministrų kvalifikacija tikrai aukštesnė nei pas mus“, – įsitikinęs G.Tamošiūnas.

Pastaba:Septyni iš dabartinių ministrų šiuo metu yra ir Seimo nariai, tarp jų ir susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius bei teisingumo ministerijai vadovaujantis Juozas Bernatonis.

Stasio Žumbio nuotr.

Respublika

Alvydas Jokubaitis. Liberalai kaip gabūs tinginiai

1
 jukubaitis
Rinkimų programų rašymas nėra filosofija ar mokslas. Nors liberalai turi savo filosofiją ir pasitiki mokslu. Tačiau tai vyksta ne Lietuvoje, bet daugiau užsienyje ir kitais laikais. Aptariamoje liberalų rinkiminėje programoje nėra nei bent kiek rimtesnės filosofijos, nei antifilosofijos, tik skubotai iškeptos žodžių vaišės. Toks įspūdis, kad liberalai užmiršo seną Biblijos tiesą, kad pradžioje buvo žodis. Jų rinkiminės programos pradžia rodo didelį žodžio nuvertėjimą. O tai visada reiškia ir minties nuvertėjimą. Rinkiminė liberalų programa primena šaldytuvo ar dulkių siurblio instrukciją, o ne bandymą rimtai suprasti dabartinę Lietuvos visuomenę. Žmonės trokšta suprasti, kas vyksta šalyje, ir kaip tai supranta partijos, tačiau perskaitęs Liberalų sąjūdžio programą negali suprasti, kodėl reikia daryti nurodytus darbus. Susidaro įspūdis, kad Sąjūdžio liberalai nesupranta, kas vyksta Lietuvoje, bet kažkodėl tai žino, ką reikia daryti. Jų programos vadinamoji „vertybinė“ dalis yra didelio skurdo apraiška. Demokratinės visuomenės piliečių atstovai turi atstovauti tautą, nes mes per juos, kaip iš kokios nors naujos knygos, filmo ar spektaklio, turime pamatyti savo visuomenę. Piliečių atstovai turi atstovauti ne tik savo asmeninį norą būti valdžioje, ne tik pažadus kažką padaryti, bet ir požiūrį į visuomenę. Šiandien Vakarų politinės partijos dažniausiai atstovauja tik vis mažiau ką nors bendro turinčių piliečių, o tiksliau individų, sankaupą. Politikai priversti įgyvendinti neįgyvendinamą misiją – politiškai atstovauti apolitiškai nusiteikusią visuomenę. Liberalai šiandien jau turi kalbėti ne tik apie negatyvią laisvę, bet ir apie tas laisvės formas, kurios iš tikrųjų yra ne laisvė, bet jos vardu pridengiamas žmogaus pavergimas. Šiandien reikia naujo požiūrio į žmogų ir visuomenę. Ateitis priklauso toms politinėms jėgoms, kurios nepatingės mąstyti ir sugebės rasti naują politinį žodyną. To nėra aptariamoje Liberalų sąjūdžio programoje, bet to nėra visos Lietuvos gyvenime.
Tik liberalų rinkimų programą aptariančiame renginyje galima paklausti „Ką reiškia mąstyti?“, nes kitos partijos yra toli nuo panašių klausimų. „Mąstyti“ nereiškia dėlioti kitų žmonių pasakytus, kažkur girdėtus ar skaitytus žodžius. Mąstyti reiškia suprasti supantį pasaulį, pamatyti tai, kas nematoma akimis, be intelekto ir proto pagalbos. Liberalų rinkiminė programa nepasako nieko naujo apie Lietuvą ir pasaulį, ko nebūtume anksčiau girdėję. Kai K. Marxas parašė „Komunistų partijos manifestą“ jis pakeitė Vakarų visuomenės supratimą. Kai Lietuvos liberalai parašė savo programą, jie atliko mažą intelektualinę baudžiavą, parašė tai, ko reikia tam, kad partija turėtų programą. Minties darbas yra sunkus darbas, sunkesnis už daugybę fizinių darbų, tačiau jeigu kažkas išdrįsta eiti į rinkimus ir nori vesti paskui save visuomenę, privalo imtis šio sunkaus darbo. Tai nėra techniko ir mechaniko darbas, bet reikalauja pastangų suprasti žmogų, visuomenę ir politiką. Deja, šį kartą matome tik kažkieno netyčia pamestą darbo kalendorių. Nėra didesnio savarankiškos minties darbo, tik bandymas pataikauti nusistovėjusioms ideologinėms klišėms ir piliečiams. Pagirti galima tik už tai, kad tų klišių nėra daug. Nors tai gali tapti pačių liberalų kritikos objektu.
Perskaičius Liberalų sąjūdžio rinkiminę programą, sunku suprasti, kodėl tai su liberalizmu siejama programa. Liberalizmo šioje programoje yra tiek pat, kiek Korėjos liaudies demokratinėje respublikoje yra demokratijos. Pasitikima kažkokiu paslaptingu skaitytojo liberalizmo supratimu, kuris tarytum duotas iki programos skaitymo. Tikriausiai, kai programoje pradedama kalbėti apie „lyčiai neutralią partnerystę“ visi skaitytojai turi suprasti, jog tai pats tikriausias liberalizmas. Deja, tai jau ne tik socialistų, bet ir kai kurių konservatorių naudota idėja. Juokina pats terminas – „lyčiai neutrali partnerystė“. Mūsų dabartinis susitikimas TSPMI yra lyčiai neutralios partnerystės pavyzdys, nes mūsų nedomina, kas parašė Liberalų sąjūdžio programą – heteroseksualūs ar homoseksualūs žmonės. Dauguma žmogaus darbų yra lyčiai neutralios partnerystės pavyzdžiai. Sunku suprasti, kodėl homoseksualai turi būti neutralūs savo lyčiai. Jeigu taip būtų, tai neliktų homoseksualizmo. Net transseksualūs žmonės nėra abejingi savo lyčiai, bet kovoja už savo tapatumą.
Liberalų sąjūdžio rinkiminio dokumento ideologinė dalis, o paprasčiau, jo pradžia, parašyta remiantis trimis filosofinėmis prielaidomis. Pirma, bet kuri rinkiminė programa turi prasidėti gražiais ir abstrakčiais žodžiais apie viską. Antra, šie programos žodžiai gali būti bet kokie, nes jų niekas rimtai neskaito. Trečia, kadangi programos pradžios niekas rimtai neskaito, iš jos galima padaryti greito maisto restorano žodžių buterbrodą. Ideologinė Liberalų sąjūdžio programos pradžia, kurią ir esu pakviestas aptarti, yra apgailėtinas žodžių sąvartynas, mažos intelektualinės Kariotiškės. Tai nuvilia, nes esu įsitikinęs, kad liberalai yra intelektualiai pajėgiausia Lietuvos politinė partija. Ją sudaro jauni, apsiskaitę, naujoms idėjoms imlūs žmonės. Tačiau jie šįkart parašė tik skrudintuvo instrukciją. Liberalai yra gabūs, bet tingūs prisitaikėliai. Apie jų programos ideologines prielaidas sunku ką nors pasakyti, nes jų beveik nėra. Tai keista liberalų be liberalizmo rinkiminė programa, kurią nesunkiai galima parduoti bet kuriai kitai politinei partijai. Iš konkrečių darbų pasiūlymų dalies galima suprasti, jog tai yra „ekonominio žmogaus“ programa. Liberalai Lietuvos visuomenei sako, kad jie gali pagaminti geresnį pasaulį, kad viskas yra tik technika ir vadyba.
Daugybė požymių rodo, jog Liberalų sąjūdžio programa yra socialinio liberalizmo programa. Prie to dar reikėtų pridurti, jog tai tautinio liberalizmo programa. Jeigu nebūtų liūdnos vokiečių nacionalsocializmo patirties, būtų galima sakyti, jog tai nacionalliberalizmo programa. Jos autoriams rūpi ne tik individas, bet ir lietuvių tautos gerovė. Tai miesčioniško, smulkiaburžuazinio ir idėjiškai pavargusio liberalizmo programa. Norima valstybės, kuri veiktų kaip gerai sutvarkytas ir ekonominę naudą nešti galintis mechanizmas. Programos autoriai mano, kad žmogaus gyvenime svarbiausias dalykas yra gamyba, o visuomenė gali būti pagaminta kaip bet kuris kitas produktas. Jeigu perskaitę programą paklaustume „kas žmogaus gyvenime svarbiausia?“, jos autoriai atsakytų – darbas, pelno siekimas ir „auganti gerovė“. Tai ne tik liberalų, bet ir sovietinių marksistų bei Kinijos maoistų filosofinė prielaida. Lietuviškos programos autoriai savo kūrinį pradeda nuo visiškai neįtikinančio filosofinio įsitikinimo, kad „laisvą ir orų gyvenimą žmogui Lietuvoje gali užtikrinti tik auganti gerovė“. Kodėl tik augančios gerovės visuomenės žmogus gali užtikrinti savo laisvę ir orumą? Senovės graikai neturėjo moderniosios visuomenės turtų, bet jie jautėsi labiau orūs ir laisvi, negu dabartinės Graikijos piliečiai. Net mūsų seneliai gyveno daug skurdžiau, negu mes, tačiau tvirtai gynė savo laisvę ir orumą. Žmogaus laisvė ir orumas yra daug sudėtingesni dalykai, negu atrodo Liberalų sąjūdžio rinkiminės programos autoriams. Tai, ką jie suvokia kaip savaime suprantamą dalyką yra kultūrinis prietaras. Liberalai dažniausiai yra prietarų priešai, tačiau šįkart jie tapo jų draugais. Pagirti galima tik už tai, kad šįkart programoje nėra daug standartinių moralinio liberalizmo klišių, kokių nors samprotavimų apie homoseksualų santuokas ar to aiškinimą mokyklose.
Viena aptariamos liberalų rinkimų programos vieta ypač gerai parodo jos autorių atsainų požiūrį į rimtą minties darbą. Programos autoriai sako, kad žmogus gali klysti ir atsitiesti, ir staiga iškart po to padaro netikėtą minties šuolį, parašydami sakinį – „Nepaisant to kiekvienas turime pripažinti atsakomybę“. Kad išryškinti šio dviejų sakinių sujungimo absurdiškumą, mintį galima suformuluoti kitaip – „šiandien graži diena, nepaisant to kiekvienas turi pripažinti savo atsakomybę“. „šiandien bjauri diena, nepaisant to kiekvienas turi pripažinti savo atsakomybę“. Į šį nedidelį dviejų sakinių dėliojimo nesusipratimą norisi reaguoti liberalo Friedricho von Hayeko žodžiais „kai žodžiai praranda prasmę, žmonės praranda laisvę“. Susidaro įspūdis, kad viena intelektualiai pajėgiausių Lietuvos politinių partijų kol kas dabar gyvena intelektualinio tinginio gyvenimą. Kalba yra politikos namai, todėl po tokių lapsus linguae verta susimąstyti, ar neišravėtų žodžių darže galima sugalvoti kažką rimto. Liberalų sąjūdžio programos autoriai siūlo ir kitą tiesiog neįtikėtiną dalyką – „pavardės gali būti rašomos lotyniškos abėcėlės rašmenimis“. Šioje vietoje norisi paklausti „O kokiomis raidėmis dabar rašomos pavardės mūsų šalyje?“ Ką tuo norima pasakyti? Gal iš lietuviško raidyno norima pašalinti Romos laikų lotynų kalbai nepažįstamas raides ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž. Tai būtų originaliausia šio rudens rinkimų naujovė. Mane tai paliestų asmeniškai, nes mano sūnus yra Šarūnas, ir po liberalų siūlomos grynai lotyniško žodyno įvedimo reformos jis taptų Sarunu, t.y. turėtų būti pakeistos dvi raidės. Liberalai taip skubėjo parašyti savo rinkimų programą, kad kartais jų kalba išeidavo atostogų, kaip pasakytų Ludwigas Wittgensteinas. Paprasti žmonės tokiais atvejais sako „nusišnekėta“. To neturėtų būti rinkimų programoje, ir tai galima bei būtinai reikia skubiai ištaisyti.
Liberalai žada skatinti žmonių kūrybiškumą, bet patys parašė nelabai kūrybišką programą. Dar labiau stebina tai, kad žodžių vandenyne jie visiškai paskandino rinkėjų dėmesį patraukti galinčias geras idėjas. Paprastai liberalai ypač linkę tikėti viešųjų ryšių makiavelistų galia, tačiau šįkart jie tapo batsiuviais be batų. Net Lenkijos rinkimus triuškinančiai laimėjusi PiS partija žinojo, kad žmonėms reikia pasakyti kelis įsimintinus dalykus ir padaryti kelis įsimintinus, visų ilgai aptariamus ir minimus darbus. Tai galima rasti aptariamoje liberalų rinkiminėje programoje, tačiau šie dalykai užstatyti tokiais dideliais kitų žodžių pastatais, kad jų beveik nematyti. Nurodyčiau tris įspūdį darančius liberalų sumanymus – „100 nepriklausomų mokyklų“, „pasipriešinimo visuomenė“ ir „maudymasis Kuršių mariose“. Matant šias idėjas, norisi nuoširdžiai sušukti „bravo“. Už šių pasiūlymų galima jausti tikrai jaunatvišką liberalizmo dvasią. Visa liberalų programa yra pakankamai biurokratinis dokumentas, bet šiose trijose vietose prasimuša jaunatviška liberalizmo dvasia. To reikia dabartinei Lietuvai. Kadangi rašydami savo programą liberalai tikriausiai rėmėsi prielaida apie ideologijų pabaigą, šie drąsūs sumanymai yra geriausias kelias į solidžią politinę ateitį. Lietuvai tikrai reikia ir mokyklos atsinaujinimo, ir pasipriešinimo visuomenės. Tačiau programoje surašytos liberalų mintys apie aukštąjį mokslą yra jo žudymas. Būtų geriau, kad liberalai artimiausius metus užsiimtų Kuršių marių valymo ir atnaujinimo darbais, o ne universitetais. Mes visi savo kailiu patiriame, kokių nesusipratimų jie pridarė su aukštojo mokslo reforma. Tingėdami rimčiau pamąstyti, jie stipriai apgriovė tai daryti turinčius universitetus. Liberalų paskutinius metus ryškėjęs mėgavimasis savimi ir pasisakymų kategoriškumas atvėrė kelią į E. Masiulio skandalą. Nemanau, kad nuo to visiškai išsigydyta, bet tam reikia laiko. Jeigu partijos istorijos pradžioje liberalai kaip nei viena kita partija kovojo už idėjas, dabar jie per daug pasitiki įvaizdžiais.
Ar verta su dabartine Liberalų sąjūdžio programa į rinkimus einančius žmones įdarbinti Lietuvos respublikos Seime? Sunku tvirtai atsakyti. Prisipažinsiu, kad Liberalų sąjungos pirmininko skandalas mane nustebino mažiau, negu dabartinis idėjinis liberalų programos tingumas. Su liberalais dabar reikėtų pasielgti taip, kaip geras mokytojas elgiasi su gabiais, bet tingiais mokiniais – užgauti jų savimeilę. Tačiau, panašu, kad dabartinė Lietuva neturi prabangos tokiems pedagoginiams eksperimentams. Mūsų atstovaujamoji demokratija į parlamentą atveda vis daugiau atstovauti visiškai netinkančių žmonių. Rusai tokiais atvejais sako „Na bezrybje i rak ryba“ („kai nėra žuvies, tai ir vėžys tampa žuvimi“). Panašu, kad mūsų parlamentui būtinai reikia liberalų. Būtų neblogai, kad jie patektų į naują Seimą. Gyvenimas juos skaudžiai nubaudė. Todėl būkime krikščionys ir išmokime atleisti trumpai puikybei pasidavusiems liberalams. Kadangi Lietuvos konservatoriai po Gabrielio Landsbergio tapimo partijos pirmininku tapo liberalais, senas Liberalų Sąjūdžio arklys vagos tikrai negadintų. Tik norisi tikėtis, kad liberalai pajėgūs būti ne tik atsibodusių frazių iš atsibodusių knygų perrašinėtojais, bet laisvais mąstytojais, sugebančiais matyti ne tik save, bet ir visuomenę. Nesu liberalizmo filosofijos šalininkas, nes ją suvokiu kaip lėkštą, primityvią ir naivią politinę doktriną. Tačiau ši aplinkybė nesutrukdo pajusti simpatiją mąstantiems žmonėms, ypač todėl, kad jie dažniausiai veikia ne pagal doktriną. Paradoksalu, bet liberalizmas džiugina tuo, kad yra nuosekliai neįgyvendinamas. Jeigu Lietuvos rinkėjai trokšta nuskandinti kokią nors partiją, tam jie gali rasti geresnių kandidatų. Rinkėjai nubaus liberalus, tačiau tai nebus jų didelės politinės brandos įrodymas. Net nesutikdamas su šios partijos filosofija, siūlyčiau jos buvusiems gerbėjams dėl vieno prasižengėlio lengva ranka nebausti viso gražiai augusio liberalų kaimo.
Propatria

Laisvūnas Šopauskas. R. Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė

0
sopauskas
Autoriaus pastaba: pagrindinės šalies internetinės žiniasklaidos priemonės (delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt, lzinios.lt) straipsnį publikuoti atsisakė. 

Įvadas
Kaip pranešė žiniasklaida, š. m. rugsėjo 4 d. Vilniaus meras Remigijus Šimašius Varšuvos ir Rusų gatvėse atidengė gatvės pavadinimo lenteles lenkų ir rusų kalbomis. Lentelės Varšuvos gatvėje atidengimą lydėjo protestas. Lentelė Rusų gatvėje po kelių valandų buvo užtepta dažais. Jos suniokojimą R. Šimašius iškart pasmerkė ir savo feisbuko paskyroje parašė apie savo paties gėdos jausmą:
Žmogau, kuris tai padarei – tu esi šūdžius, kurstantis tautinę nesantaiką. Kai atidengiant lenkų kalba užrašytą lentelę Varšuvos gatvėje kitoje gatvės pusėje keliolika žmonių skandavo „gėda“, man tikrai buvo gėda. Už juos, ir už tokius kaip tu. Jei manaisi esąs didis lietuvis, tai gal paklausyk mūsų tautos patriarcho Basanavičiaus, kuris barė lietuvių valdininkus, kad jie neleidžia iškabų kita kalba kabinti. Tačiau aš žinau, kad Vilnius yra draugiškų ir atvirų žmonių miestas. Ir toks bus. Neleisiu, kad būtų kitaip. 
Pasipiktinti suskubo ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pasidalydamas savo mintimis apie tikrąjį patriotizmą ir visuotinį gėdos jausmą:
Smerkiu šį chuliganizmo aktą. Tikiuosi, kad bus atliktas tyrimas, o kaltieji surasti ir deramai nubausti. Labai apmaudu ir liūdna matyti tokį elgesį. Tikrasis patriotizmas turėtų pirmiausia sietis su pakantumu ir tolerancija, o Lietuva, ir ypač Vilnius, šimtmečiais garsėjo kaip tautų ir religijų laisvės vieta. Tai, kad mums visiems vienodai gėda dėl šio veiksmo, jau ir yra didelis žingsnis į priekį.
Plačioji visuomenė mero kitakalbių lentelių akcijoje ir jos sukeltuose įvykiuose įžvelgė kur kas turtingesnį politinių prasmių ir reikšmių rinkinį negu minėti politikai. Keletą pasiūlytų įžvalgų verta pristatyti.
Štai imta svarstyti, kokią žinią Vilniaus meras siunčia Lietuvos lenkams: ar tai yra žinia, kad Lietuvos lenkų sostinė yra Varšuva? Jei prisiminsime dar ir tai, kad prieš keletą dienų R. Šimašius mokyklų dėstomąja lenkų kalba klausimus aptarinėjo su Lenkijos ambasadoriumi, tektų pripažinti, kad meras tokio turinio žinią Lietuvos lenkų tautinei bendrijai siunčia jau ne pirmą kartą.
Kita įžvalga yra požiūris, pagal kurį Vilniaus meras turbūt kenčia dėl stipraus menkavertiškumo komplekso. Meras skaudžiai išgyvenąs dėl to, kad jam teko gimti ir gyventi varganoje, provincialioje ir neturtingoje Lietuvoje užuot kur nors pasaulio bamboje arba bent jau kokioje nors galingoje ir gausioje tautoje, kaip lenkų ar rusų. Todėl dabar sostinės meras visur, kur tik gali, stumia lauk gimtąją mužikų kalbą, o vietoje jos diegia „pažangesnę“ – anglų, arba bet kokią kitą. Tik ne lietuvių. Negalima nesutikti, kad ši interpretacija neturi faktinio pagrindo. Užtenka prisiminti, kad visai neseniai Vilniaus Vašingtono aikštėje buvo prikabinta angliška lentelė „Washington square“, o dar anksčiau Vilniaus meras kryžiumi gulėsi už tai, kad miesto viešajame transporte atsirastų angliškas užrašas „Airport“, o garsiniai pranešimai autobusuose ir troleibusuose būtų transliuojami anglų kalba. Ir ne tik siekė, bet ir buvo pasiekęs: važiuodavo troleibusas iš Savanorių prospekto į Pašilaičius arba iš Karoliniškių į Antakalnį, o keleiviai – moksleiviai, pensininkai, tarnautojai, visi – vietos gyventojai, būdavo priversti po keletą kartų išklausyti tekstą „Dear guests, welcome to our city …“.  Iš tiesų sunku patikėti, kad šitokiu būdu kankinti savo miestelėnus galėtų žmogus, kurio nekankina stiprus menkavertiškumo kompleksas.
Dar vieną įžvalgą perduoda vienas žodis: provokacija. Meras nesąs panašus į situacijoje visiškai nesusigaudantį naivuolį, kuris nesuprastų, kad jį kankinantys kompleksai ir meilė visoms kalboms, išskyrus lietuvių, yra būdingi ne visiems. Jis taip pat neatrodo toks naivus, jog nesuprastų, kad Vilniuje tikrai atsiras žmonių, kuriems lentelės keliomis kalbomis primins sovietmečio praktiką, kai lietuvių kalba buvo stumiama iš viešosios erdvės. O tai reikštų, kad  meras negalėjo nesusigaudyti, jog jo atidengtas lenteles kas nors greitai nuplėš arba suniokos ir jam iškart teks pasmerkti „tautinės nesantaikos kurstytojus“. Tačiau meras tas lenteles vis tiek atidengė. Kuo ne provokacija?
Dar viena įžvalga yra svarstymas, ar meras Šimašius savo lentelėmis nepažeidinėja valstybinės kalbos įstatymo? Daugelis prisimena, kad dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių prikabinėjo Lenkų rinkimų akcijos dominuojamos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės, o teismas nutarė, kad savivaldybės pažeidė įstatymą ir lentelės turi būti nukabintos. Vilniaus meras tą dvikalbių lentelių istoriją, be abejo, yra girdėjęs, todėl gali tikėtis, kad ir jo akcija gali būti panašiai įvertinta. Nejaugi Vilniaus merui nerūpi Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas ir teismų sprendimai?
Ir paskutinė girdėta įžvalga: dvikalbių lentelių kabinimas nebuvo niekaip derintas su Vilniaus taryba, kitaip tariant, tai yra ne savivaldybės, o  mero asmeninė iniciatyva. Šiaip jau lyg ir negali fizinis asmuo savo iniciatyva kur panorėjęs tvirtinti gatvių pavadinimų lentelių, net jei jis yra Vilniaus meras. O ypač įdomus aspektas yra tai, kas už šitą mero iniciatyvą užmokėjo: juk turbūt ne pats meras sumokėjo už lentelių pagaminimą ir ne pats gręžė sienose skyles bei prisukinėjo važtus? Turbūt visa tai buvo apmokėta iš miesto biudžeto lėšų.  Čia verta prisiminti ir tai, kad ankstesnė mero kalbinė iniciatyva – skelbti anglų kalba pranešimus miesto transporte – irgi nebuvo Tarybos svarstyta ir patvirtinta, ir buvo įgyvendinta iš savivaldybės įmonės, t.y. iš miesto biudžeto. Minėtų iniciatyvų išlaidos nėra nedidelės (bet galinčios ženkliai išaugti tuo atveju, jei lentelės būtų niokojamos nuolat ir jas tektų reguliariai keisti arba jų apsaugai įrengti stebėjimo kameras), tačiau skolose skendintis miestas gal galėtų surasti ir geresnių būdų panaudoti biudžeto pinigus? Mero filologinių užgaidų realizavimas iš miesto biudžeto be jokio Tarybos pritarimo ir kontrolės atrodo įtartinai.
Visos šios įžvalgos yra vertos dėmesio, gerai pagrįstos ir laikytinos iš esmės teisingomis, tačiau neatskleidžia reiškinio esmės pakankamai giliai. Šiame straipsnyje pabandysiu atskleisti kiek toliau nuo paviršiaus nutolusią, todėl sunkiau pastebimą, bet kur kas fundamentalesnę mero Šimašiaus kitakalbių lentelių politinę potekstę. Apie šią potekstę turiu dvi tezes. Pirmoji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai diegiamą multikultūrizmą, kuris tėra komunistinio internacionalizmo „europeizuota“ versija. Antroji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai vykdomą identiteto politikos plėtrą. Pristatysiu šias tezes iš eilės.
 
Šimašiaus kitakalbės lentelės ir multikultūrizmas
Multikultūrizmas (angl. multiculturalism) yra skirtingų kultūrų (kurių nešėjai gali būti etninės bendrijos, religinės, socialinės ir kitokios grupės) skatinimo toje pačioje valstybėje politika. Požiūris į kultūras, būdingas multikultūrizmui, yra priešingas politinio tautiškumo (nacionalizmo) požiūriui. Pagal pastarąjį požiūrį, valstybė yra erdvė tos valstybės šeimininkės – politinės tautos – kultūrai skleistis; kitos kultūros turi būti toleruojamos ir gerbiamos, bet jas skatinti nėra jokio tikslo ir pagrindo. Multikultūrizmas ir nacionalizmas neapsiriboja vien požiūrio į skirtingų kultūrų vietą valstybėje formulavimu; tai yra politinės pasaulėžiūros, visiškai skirtingai traktuojančios tautą, valstybę ir politiką.
Pirmiausia pristatysime nacionalistinį požiūrį į tautą, valstybę ir politiką, nes šis požiūris yra atsiradęs ir įsitvirtinęs anksčiau, o multikultūrizmas iš esmės visur, kur jį pavyksta paskleisti, yra įdiegiamas išstumiant nacionalizmą.
Nacionalistinį požiūrį į tautos ir valstybės santykį galima išskaidyti į du – erdvinį ir istorinį – aspektus. Erdvinis aspektas gali būti perteiktas taip: valstybės teritorija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur tauta gali įsišaknyti ir realizuoti savo kūrybines galias; tautos santykis su šia žeme yra ypatingas, privilegijuotas, egzistencinis; tauta yra atsakinga už savo žemę, ji yra tikroji jos šeimininkė; trumpai tariant, valstybė, jos žemė yra tautos namai. Istorinis aspektas gali būti perteiktas taip: tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi savo žemėje ir valstybėje, t.y. savo namuose, egzistuoti amžinai; kitaip tariant, tauta, kartą tapusi politiniu subjektu, turi juo išlikti, kol tęsis žmogiškoji istorija.
Pristatytą požiūrį į tautos ir valstybės santykį atliepia požiūris į žmogaus santykį su tauta ir valstybe. Nacionalizmas yra egalitaristinė doktrina: ji kviečia kiekvieną tapti patriotu, t.y. susivokti esant politinės tautos nariu ir aktyviai įsipareigoti politinės tautos projektui. Nereikėtų suprasti, kad toks kvietimas adresuojamas tik tautiečiams arba kad šis kvietimas reiškia implicitišką kvietimą kitų tautų atstovams nutautėti – nieko panašaus! Nacionalizmo kvietimas visiems tapti patriotais reiškia raginimą kitų tautų atstovams asimiliuotis ne kultūriškai, bet politiškai. Tarkim, tam, kad etninis rusas taptų Lietuvos patriotu, jam nereikia atsisakyti nei kalbos, nei kultūros, nei ortodoksų tikėjimo; užtenka susivokti esant lietuvių politinės tautos nariu.
Nacionalistinės pasaulėžiūros numatomas visų valstybės gyventojų susitelkimas į vieną politinę tautą turi didžiulės reikšmės demokratijos funkcionavimui. Kad demokratija sėkmingai funkcionuotų, piliečiai turi būti susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tokia moraline bendrija ir tampa politinė tauta. Kitokių negu politinė tauta moralinių bendrijų, galinčių užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą, nėra ir niekuomet nėra buvę.
Nacionalizmas yra įtakinga, nuosekli ir sveiką protą atitinkanti politinė pasaulėžiūra. Todėl nacionalizmo priešininkai retai bando nacionalizmą atakuoti atvirai ir argumentuotai; paprastai prieš nacionalizmą pasitelkiami propagandos ir agitacijos metodai. Jokios išimties nesudaro ir multikultūrizmo šalininkų kova prieš nacionalizmo pasaulėžiūrą. Turbūt dažniausiai taikomas ir efektyviausias metodas iš multikultūristų arsenalo yra akcentų sukeitimas. Šis metodas geba taip subtiliai daryti poveikį visuomenės mąstymui, jog vykstantį sąmonės formavimą aptinka tik akyliausi stebėtojai.
Multikultūristinė propaganda siekia paskleisti keletą paprastų teiginių. Vienas iš tų teiginių yra toks: šalis (Lietuva ar kokia kita šalis pagal propagandinės veiklos kontekstą) yra visų joje gyvenančių tautinių, religinių ir kitokių kultūrinių bendrijų namai ir Tėvynė. Ši mintis atrodo triviali: kas sakys, kad kažkiokios piliečių grupės turėtų jaustis svetimos savai valstybei? Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pakantumo, santarvės, taikos, humanizmo ir vienybės skatinimą. Dėl prima facie trivialumo ir moralinio nepriekaištingumo toks diskursas gali būti plėtojamas dešimtmečiais niekam nesukeldamas nė menkiausio įtarimo. Ilgainiui toks diskursas paverčiamas ritualu, kuris atliekamas visomis įmanomomis progomis. Nuolatinis minties apie šalį kaip apie visų joje gyvenančių bendrijų Tėvynę kartojimas ilgainiui nustumia į antrą planą, o vėliau – ir išstumia iš žmonių sąmonės esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tarp valstybės, jos žemės ir titulinės tautos (mūsų atveju – tarp Lietuvos valstybės, Lietuvos žemės ir lietuvių tautos) egzistuoja ypatingas, egzistencinis santykis, kad valstybė ir jos žemė yra vienos politinės tautos namai ir Tėvynė, kad viena politinė tauta yra valstybės ir jos žemės šeimininkė, atsakinga už jų likimą. Praradusi tokią savimonę tauta tampa egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės, t.y. išvietinta ir išvalstybinta. Tapusi egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės tauta save ima suvokti kaip viso labo vieną iš toje teritorijoje įsikūrusių tautinių bendrijų, t.y. tauta įgyja tautinės mažumos (nors ir gausiausios) savimonę. Šio pokyčio padariniai yra fundamentalūs: politinei tautai įpiršta tautinės mažumos savimonė padaro politinį mąstymą beviltiškai ribotą, sugriauna efektyvios politinės saviorganizacijos, valdžios kontrolės ir demokratijos prielaidas.
Kitas multikultūristinės propagandos skleidžiamas teiginys yra toks: šalies (Lietuvos ar kokios kitos šalies pagal propagandinės veiklos kontekstą) kultūra yra visų jos tautinių, religinių ir kultūrinių bendrijų sąveikos ir bendradarbiavimo rezultatas. Ši mintis atrodo triviali: tam tikroje teritorijoje gyvenančios žmonių grupės neišvengiamai bendradarbiauja, išskyrus nebent tuos laikotarpius, kai vienos prieš kitas kovoja, o šalies kultūra neišvengiamai patiria įvairių joje gyvenančių grupių įtakas. Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pagarbos įvairioms gyventojų grupėms ir jų pasiekimams skatinimą.  Tačiau daugybę kartų kartojamas ir padarytas ritualu toks diskursas ima ištrinti esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi įsišaknijusi savo žemėje ir joje realizuodama savo kūrybines galias egzistuoti amžinai. Po pakankamai gausių multikultūristinės propagandos dozių tauta ima save įsivaizduoti nebe kaip savo likimo, kuriamo savo žemėje, šeimininkę, bet tik kaip kažkokiu momentu čia atklydusį atsitiktinį sambūrį, turintį ne daugiau teisių į šią žemę negu bet koks kitas čia įsikūręs ar įsikursiantis žmonių sambūris; tauta ima save įsivaizduoti kaip laikiną ir efemerišką, todėl neturintį ateities ir prasmės darinį. Taip įsivaizduojamos tautos nario netrikdo tautos išnykimo perspektyva dėl masinės emigracijos ar dėl masinės imigracijos, ar dėl ištirpimo ES elito kuriamoje europiečių tautoje. Tokius sąmonės pokyčius patyrusi tauta tampa nuistorinta, t.y. nebematančia savo vietos ir perspektyvos istorijoje tauta.
Nors multikultūrizmo propaganda visados yra dangstoma lygybės ir demokratijos lozungais, atidesnis stebėtojas nesunkiai gali įžvelgti, kad multikultūrizmo pobūdis iš tikrųjų yra elitistinis ir paternalistinis. Įtakingi multikultūrizmo skleidėjai retai būna įvairių tautinių, kultūrinių, religinių mažumų atstovai; kone visuomet įtakingi multikultūristai priklauso dominuojančiai kultūrai ir šalies politiniam arba intelektualiniam elitui. Tai turėtų priversti suklusti: kam reikia dominuojančiai kultūrai priklausantiems šalies elito atstovams nuolatos įkyriai pabrėžti įvairiausių mažumų reikšmę ir nuopelnus, nuolatos kone pamaldžiai kalbėti apie mažumas? Kodėl elito atstovams neužtenka to kasdienio ramaus ir pagarbaus santykio su mažumų atstovais, kuris būdingas paprastiems žmonėms?
Šiuos klausimus netrukus imsime analizuoti, o dabar atkreipsime dėmesį į tai, kad mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių akcija, jo kalbos lentelių atidengimo metu ir komentarai apie lentelės suniokojimą, taip pat ministro L. Linkevičiaus komentaras apie tą įvykį turi visus multikultūrizmo brukimo požymius. Štai jie: sostinės meras, politinio elito atstovas, tautinių bendrijų nei kviestas, nei prašytas, nei atsiklausęs, ar bendrijos pageidauja, atlieka kontroversišką veiksmą – kabina lenteles tautinių bendrijų kalbomis; kalba apie savo „gėdą“ dėl tų, kurie tokio žingsnio nesveikina, vartodamas vulgarius žodžius prakeikia piktadarius; aiškina, koks turi būti tikrasis patriotizmas;  nesustodamas kalba apie tautinių bendrijų nuopelnus, pabrėžia santarvės tarp tautinių bendrijų reikšmę ir prisiekia nenuilstamai kovoti dėl šios santarvės išsaugojimo. Ar tai adekvatus aktyvumas situacijoje, kai tai branginamai santarvei niekas negresia?
 
Multikultūrizmas ir komunistinis internacionalizmas
Paviršutiniškai žiūrint, multikultūrizmo brukimas Lietuvos visuomenei gali atrodyti naujas, iš Europos Sąjungos importuotas reiškinys. Tačiau iš tikrųjų multikultūrizmas Lietuvos visuomenei yra puikiai pažįstamas, nes tai, kas vadinama „multikultūrizmu“, iš tiesų yra komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ „vesternizuota“ ir „europeizuota“ versija – komunistinio internacionalizmo ir liberalistinio kosmopolitizmo mišinys.
Kiekvienas, gyvenęs sovietmečiu, puikiai atsimena multikultūrizmo propagandos analogą – „internacionalinį auklėjimą“. „Internacionalinis auklėjimas“ buvo lemiamai svarbus komunistinio auklėjimo dėmuo, o jo paskirtis buvo paruošti tautas būsimam „suartėjimui“ ir „susiliejimui“ betautėje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje. Panašiai dabar naudodamas multikultūrizmo propagandą ES elitas bando perauklėti ES valstybių-narių piliečius ir paversti juos kuriamos federacinės Europos betautės visuomenės nariais.
Praktiškai „internacionalinis auklėjimas“  buvo vykdomas „stiprinant brolišką tarybinių tautų draugystę“, t. y. auklėjant sovietinius piliečius tos „draugystės“ dvasia. Viena šio auklėjimo sudedamųjų dalių buvo milžiniškos pastangos visiems SSRS piliečiams primesti rusų kalbą kaip „internacionalinio bendravimo priemonę“. Lietuvoje taip pat netrūko raginusių kuo greičiau pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos.
Šios pastangos davė rezultatų – nors daugelis lietuvių atkakliai laikėsi savo kalbos ir ją gynė, vis dėlto menkavertiškumo kompleksas ir servilizmas buvo įdiegti didelei tautos daliai. Buvo įprasta, kad besišnekučiuojančių lietuvių būrelyje pasirodžius vietiniam ir lietuviškai mokančiam ar bent gerai suprantančiam rusui visas būrelis demonstruodavo ,,toleranciją” – jo „patogumui“ ir „iš mandagumo“  imdavo šnekėti rusiškai. Savivertės stoka ir savinieka buvo racionalizuojami ir teisinami būtent tokiais argumentais.
Slenkant okupacijos dešimtmečiams ištautinimas ir išvalstybinimas stiprėjo – gausėjo istorinės atminties, tautinės savigarbos ir valstybinės sąmonės neturinčių mankurtų-internacionalistų. Tokiais mankurtais pirmiausia tapo vėlyvojo sovietmečio komjaunimo aktyvistų karta, kuri faktiškai buvo pasiruošusi pabaigti tautos naikinimo darbą. Sąjūdis ir Nepriklausomybės atgavimas tai sutrukdė, bet įstojimas į Europos Sąjungą suteikė galimybę sukauptus sovietizacijos įgūdžius ir entuziazmą pritaikyti ir panaudoti aptarnaujant eurointegraciją ir europeizaciją – kitą kosmopolitinį, tautas naikinantį projektą. Tarnystę sovietinio proletarinio internacionalizmo idealams pakeitė tarnystė europinio multikultūrizmo idealui.
Būtent todėl ši karta, kurios tipiški atstovai yra Vilniaus meras R. Šimašius ir užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, tęsia tai, kas buvo daroma sovietmečiu. Lankstymąsi rusų kalbai pakeitė keliaklupsčiavimas prieš anglų kalbą. Jie sveikina multikultūrizmą ir imigraciją lygiai taip pat, kaip sovietmečiu sveikino proletarinį internacionalizmą ir iš „plačiosios tėvynės“ į Lietuvą plūdusių bastūnų minias. Sovietmečiu buvo labai mėgstamos bet kokios „internacionalizmo“ apraiškos ir „internacionalumą“ liudijantys simboliniai ženklai – dabar šitaip garbstomos ,,multikultūriškumo” apraiškos – svarbu žūtbūt parodyti, kad Vilnius yra internacionalinis / multikultūrinis miestas, į kurį lietuviai neturi jokių ypatingų istorinių ir politinių teisių.
Jokioje save gerbiančioje Europos šalyje nėra keliakalbių gatvių pavadinimų ir nesineriama iš kailio stengiantis viešojoje erdvėje įtvirtinti svetimas kalbas – tai daroma tik tiek, kiek tai iš tiesų būtina dėl grynai praktinių priežasčių. Todėl mero elgesys paprasčiausiai yra nesąmoninga sovietmečio komjaunuolio instinktų raiška – tai ne „europinio mąstymo“, ar „plataus požiūrio“ ženklas, bet nuo menkavertiškumo komplekso kenčiančio sovietinės imperijos vergo sąmonės recidyvas. Meilė anglų kalbai, kitakalbės gatvių pavadinimų lentelės – visa tai liudija, kad didžiausią „europietiškumą“ demonstruoja tie, kurie mentaliai tebėra įstrigę sovietinėje praeityje. Perfrazuojant garsiąją V. Putino frazę – „buvusių komjaunuolių nebūna“.
 
Šimašiaus kitakalbės lentelės ir identiteto politika
Multikultūrizmas brukamas ne todėl, kad jo norėtų ar jo reikėtų kažkokioms mažumoms, bet todėl, kad jis labai naudingas patiems multikultūristams. Kuo ir kaip ši ideologija naudinga, paaiškėja atkreipus dėmesį į tai, kad multikultūrizmo propaganda visuomet eina kartu su identiteto politika. Tiksliau pasakius, multikultūrizmo propaganda yra identiteto politikos dalis.
Identiteto politika (angl. identity politics) yra išskirtinių politinių aljansų formavimas, paremtas priklausomybe tam tikroms kultūrinėms grupėms (kultūrinės grupės gali būti sutelktos pagal tautinę, religinę, rasinę, regioninę priklausomybę, seksualinio elgesio preferencijas ir pan.). Šios politikos vykdymo schema yra iki primityvumo paprasta. Verta ją atskleisti išsamiau.
Visų pirma, tam tikros partijos politikai nusižiūri tam tikrą žmonių grupę ar grupes (tam tikrą mažumą ar mažumas), kurias ketina padaryti savo nuolatiniais rėmėjais. Po to pradedama nuolatinė kampanija, kurią sudaro akcijos, susidedančios iš trijų žingsnių.
Pirmas žingsnis. Išpažįstamas nuoširdus rūpestis ir begalinė meilė tai visuomenės mažumai, į kurią nusitaikyta (pvz. juodaodžiams, ispanakalbiams, kinams, žydams, musulmonams, imigrantams, homoseksualams ir pan.)
Antras žingsnis. Ieškoma incidentų, kurie kaip nors paliečia „mylimą“ mažumą ar asmenis, priklausančius tai mažumai. Vos tik toks incidentas įvyksta, tikrąja ir vienintele incidento priežastimi paskelbiama visuomenės daugumos netolerancija arba neapykanta mažumai.
Trečias žingsnis. Išplatinamos trys žinios: žinia mažumai apie visuomenės daugumą, žinia visuomenės daugumai apie ją pačią, žinia daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją.
Žinioje mažumai apie visuomenės daugumą yra sakoma, kad visuomenės dauguma nekentė ir išnaudojo mažumą nuo neatmenamų laikų, kad toks daugumos požiūris yra giliai įsišaknijęs ir vargu ar kada nors iš esmės pasikeis, tačiau su tokia padėtimi taikstytis negalima, už savo teises reikia kovoti, o šioje nelygioje ir sunkioje kovoje politikas ir jo partija yra ištikimi nuskriaustos mažumos šalininkai.
Žinioje visuomenės daugumai apie ją pačią yra sakoma, kad visuomenės dauguma yra atsilikusi, tamsi ir necivilizuota, netolerantiška, turi jausi kaltę prieš mažumą ir tą kaltę išpirkti radikaliai pakeisdama savo nuostatą skriaudžiamos mažumos atžvilgiu; patikimiausiu ženklu, kad daugumos atstovas pasikeitė ir iš tamsaus tapo civilizuotu, būtų, žinoma, tapimas politiko ir jo partijos rėmėju.
Žinioje daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją sakoma, kad politikas ir partija negailės jokių pastangų, kol visuomenėje neįsivyraus santarvė tarp daugumos ir visų įmanomų mažumų, kol valstybė netaps rojumi žemėje visiems.
Liaudiškai kalbant, tokio pobūdžio diskursas yra ne kas kita, kaip visuomenės kiršinimas. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad visuomenės grupes kiršinantis politikas ir jo partija save pateikia kaip besirūpinančius santarve.
Šį trijų žingsnių ciklą identiteto politiką praktikuojantys politikai ir partijos kartoja nuolatos ir tokia permanentinė kampanija, jei tampa sėkminga, duoda labai apčiuoiamus rezultatus: mažumos yra supriešinamos su visuomenės dauguma ir susitelkia apie jas „mylinčius“ politikus ir partiją, tampa tų politikų ir partijos ištikimais rėmėjais. Šitokiu būdu sutelktas mažumų ir partijos politinis aljansas yra partijai ir jos politikams ypatingai vertingas, nes balsai būna garantuoti bet kokiu atveju, t.y. visiškai nepriklausomai nuo to, kokios yra politikų charakteristikos (tampa nebesvarbu, ar politikai kompetentingi, ar korumpuoti), ir nuo to, kokią politiką partija vykdo (tampa nebesvarbu, ar partijos atstovaujamos politinės nuostatos atitinka už ją balsuojančių asmenų politines nuostatas). Sutelkti apie save ir savo partiją tokį bet kokiu atveju paremiantį balsuotojų bloką, be abejo, yra kiekvieno neprincipingo politiko svajonė.
Pasaulyje egzistuoja tikrų identiteto politikos virtuozų. Tokią politiką praktikuojančios partijos geru pavyzdžiu gali būti Demokratų partija Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri  jau senokai tapo įvairiausių mažumų koalicija. Šios partijos strategai ne kartą atvirai yra pripažinę, jog nekantriai laukia to momento, kada baltieji šalies gyventojai pagaliau taps mažuma, o Demokratų partija užsitikrins sau nuolatinę balsų daugumą. Demokratų partijos iškeltas JAV prezidentas Barackas Obama – taip pat identiteto politikos meistras. Dažnas naivus šios šalies pilietis naiviai tikėjosi, kad išrinkus Obamą prezidentu pagaliau nutils nuolatinės kalbos apie juodaodžių diskriminaciją (kokia diskriminacija, jei prezidentas – juodaodis?), o bet kokių įtampų, kurios galėtų kilti rasiniu pagrindu, užgesinimui prezidentas panaudos visą savo autoritetą. Tačiau įtampų rasinių pagrindu ne sumažėjo, bet padaugėjo, o juodaodis prezidentas šias įtampas ne gesino, bet kurstė. Tik to, be abejo, ir galima buvo tikėtis žinant, kad tiek Demokratų partijos, tiek politiko Obamos esminis balsų šaltinis yra identiteto politika.
Identiteto politika nėra svetima ir Lietuvai. Čia taip pat yra politikų ir partijų, kurie visai sėkmingai suka savo politinį versliuką praktikuodami identiteto politiką. Iškiliausiais pasiekimais identiteto politikos bare gali pasigirti Valdemaras Tomaševskis, uoliai dirbantis, kad lenkų tautinė mažuma būtų kuo labiau susvetimėjusi Lietuvos visuomenės atžvilgiu. Reikia pripažinti, kad Tomaševskiui puikiai sekasi, ir jam pavyko suburti žmonių grupę, kuri balsuoja už jo partiją neatsižvelgdama į jokias tos partijos ir jos veikėjų charakteristikas. Todėl dabar Tomaševskis gali bandyti savo rėmėjų ratą išplėsti kiršindamas su Lietuvos visuomene dalį etninių rusų. Šiam tikslui Tomaševskis naudoja prosovietinę, prorusišką ir proputinišką retoriką, puošiasi Putino agresiją simbolizuojančia šv. Jurgio ordino juostele.  Normaliomis sąlygomis politikas, siekiantis gauti lenkų mažumos balsus, turėtų baimintis, kad dėl prorusiškos pozicijos praras nemažai balsų. Tačiau Tomaševskis į tai gali nekreipti dėmesio. Kodėl? Tik todėl, kad jo elektoratas yra sutelktas identiteto politikos būdu ir dėl to balsai iš esmės yra garantuoti kad ir ką jis iškrėstų.
Kitas vertas paminėti identiteto politikos Lietuvoje praktikuotojas yra Aušrinė Marija Pavilionienė. Ši politikė yra nusitaikiusi į seksualines mažumas ir karingąjį feminizmą. Pasiekimai ganėtinai kuklūs: nei sukelti galingesnio seksualinių mažumų judėjimo už jų „teises“, nei įtikinti Lietuvos moteris, kaip smarkiai jas skriaudžia ir išnaudoja nepažangūs Lietuvos vyrai, nepaisant įdėtų nemenkų pastangų kol kas nepavyko. Galima net abejoti, ar Pavilionienė socdemams, kurie visada ją įrašo rinkiminiame sąraše į „praeinamą“ vietą, atneša daugiau balsų, negu tų balsų ji pati atbaido savąja anticharizma.  Matyt, socdemų šulai įsitikinę, kad atneša daugiau.
Dabar sugrįžkime prie Vilniaus mero kitakalbių gatvių lentelių akcijos. Visi trys identiteto politikos ciklo žingsniai šioje akcijoje kaip ant delno: ir įkyrus meilės mažumoms deklaravimas, ir incidento kaip neapykantos mažumai interpretacija, ir trys žinios apie incidentą: mažumoms apie tai, kokia bloga dauguma, daugumai apie tai, kokia ji necivilizuota, ir mažumoms bei daugumai apie tai, kokia brangi santarvė merui ir jo partijai.
Sunku pasakyti, kokias viltis Vilniaus meras Šimašius sieja su identiteto politika. Mūsų vertinimu, jo ir liberalų partijos perspektyvos šiame bare nėra itin didelės. Jei labai pasistengtų, Šimašius ir liberalai galbūt galėtų patraukti savo pusėn seksualines mažumas ir gal dar vyrais nusivylusias moteriškes, t.y. tą kontingentą, kurį prie socialdemokratų siekia pririšti Pavilionienė. Sunku įsivaizduoti, kad Šimašius ir liberalai savo arsenale galėtų turėti kažkokius identiteto politikos triukus, kuriais galėtų patraukti etninius lenkus ar rusus. Turbūt net kitakalbių gatvių lentelių kabinimas kiekvienoje gatvėje, net jei skyles gręžtų pats Šimašius, duotų menkus rezultatus.
Bet svarbiausias dalykas, kuris riboja identiteto politikos galimybes Lietuvoje, yra ne politikų menka vaizduotė, o tai, kad joks politikas ar partija dėl dabartinio režimo pobūdžio negali pasitelkti tų instrumentų, kurie daugelyje kitų valstybių leido išplėtoti visuomenę griaunančias identiteto politikos galias. Šie instrumentai yra pašalpos ir imigracija. Iš esmės visada identiteto politiką praktikuojančios partijos tuo pat metu būna ir socialines pašalpas dosniai dalinančios partijos bei imigraciją skatinančios partijos. Pašalpų dalijimas leidžia dar tvirčiau pririšti „globojamas“ mažumas prie partijos, o imigracija leidžia nuolatos plėsti partijos šalininkų skaičių. Kitaip yra Lietuvoje. Visos įtaką turinčios partijos atstovauja stambiojo verslo (oligarchų) interesams, todėl nė viena įtakinga partija nėra ir negali tapti „pašalpų partija“. O be dosnių pašalpų, be abejo, neįmanoma prisivilioti ir imigrantų. Taigi, be pašalpų ir imigracijos, be to, esant tik negausioms ir palyginti gerai integruotoms tautinėms mažumoms, identiteto politika Lietuvoje bent kol kas neatveria didelių perspektyvų; Tomaševskis su Pavilioniene išspaudžia tai, ką įmanoma šiame bare nuveikti esamomis sąlygomis.
Išvados
Mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių kabinimo akcija yra šio politiko ir jo partijos vykdomo multikultūrizmo ideologijos brukimo ir siekio plėtoti identiteto politiką apraiška. Taip pat vertintina ir ministro L. Linkevičiaus retorika.
Identiteto politika ir ypač – multikultūrizmas – daro milžinišką žalą Lietuvos visuomenei. Multikultūristinės pasaulėžiūros brukimo, pradėto sovietmečiu ir pratęsto įstojus į Europos Sąjungą, poveikis tautos savivokai yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių tai, kad visuomenė negali susitelkti jokiam konstruktyviam politiniam veiksmui, nesugeba kontroliuoti valdžios, valstybė ir visuomenė sparčiai degraduoja. Atitinkamai viena iš pagrindinių visų sisteminių Lietuvos politinių problemų sprendimo sąlygų yra priešinimasis multikultūrizmo brukimui ir sugrįžimas prie tų nuostatų apie Tautą, valstybę, žmogų ir kultūrą, kurios išplaukia iš politinio tautiškumo (nacionalizmo) pasaulėžiūros.
Propatria

LIETUVOS NEVYRIAUSYBININKAI TALKINA UKRAINOS GYNYBAI

DSC05711

Jau minėjome, kad rugsėjo 9 d.  „Ukrainos”  viešbutyje Kijeve Lietuvos piliečių gynimo paramos fondas surengė „apvaliojo stalo“ diskusiją pavadinimu „Teritorinės  gynybos struktūros problemos”.  Šiam fondui talkino Ukrainos Karo veteranų ir antiteroristinės operacijos dalyvių labdaros fondas bei šios šalies Antiteroristinės operacijos veteranų draugija ir Ateities vystymo agentūra.

Tai trečiasis tokio pobūdžio renginys iš ciklo „Ukrainos saugumas”. Prie „apskritojo stalo“ susirinko beveik keturiasdešimt dalyvių, tarp kurių –  buvę Ukrainos kariškiai, nevyriausybinių organizacijų nariai ir Ukrainos respublikos Rados atstovai, Lietuvos gynybos atašė Ukrainoje, Moldovoje ir Rumunijoje pulkininkas Algirdas Norkus, Lietuvos Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų vadas, pulkininkas Artūras Jasinskas ir kiti.

Įvadinį pranešimą perskaitė Ukrainos generolas pulkininkas, Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriaus pirmasis pavaduotojas, buvęs Ukrainos gynybos ministras Michailo Koval.

DSC05756

Patirtimi bei mintimis pasidalijo Lietuvos Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų vadas, pulkininkas Artūras Jasinskas. Renginys buvo transliuojamas. Jo metu internetinio ryšio būdu iš Vilniaus apie Lietuvos Šaulių organizacijos veiklą Lietuvoje papasakojo  Lietuvos Šaulių Ukrainos palaikymo grupės  vadovas Haroldas Daublis.

 

DSC05693-1
plk. Algirdas Norkus (dešinėje)

Lietuvos atstovų pranešimai sulaukė ypatingo dėmesio ir daugybės klausimų. Aptartas ir Ukrainos Radoje įregistruotas įstatymo projektas dėl Ukrainos teritorinės gynybos.

Renginio organizatoriai siekė atviros Ukrainos nevyriausybinių organizacijų bei  pilietinių judėjimų diskusijos su buvusiais Antiteroristinės operacijos dalyviais savanoriais bei Ukrainos gynybos vadovais apie dabartinę Ukrainos teritorinės gynybos  būklę.  Norėta perduoti Lietuvos savanoriškų pajėgų ir organizacijų patirtį šioje srityje.

DSC05734
Pertraukos metu Piliečių gynimo paramos fondo direktorius S.Kaušinis, Ukrainos gen.plk. M. Koval ir Lietuvos krašto apsaugos plk. A Jasinkas

„Apskritojo stalo“ dalyviai nutarė parengti pataisas ir siūlyti jas įtraukti į Ukrainos įstatymo projektą „Apie teritorinę gynybą“.

Stasys Kaušinis

 

Rinkimų komisijai

1

Dėl 2016 metų LR Seimo rinkimų neatitikties LR Konstitucijos nuostatoms

Parengus ir įvairiose auditorijose pradėjus aptarinėti naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą (žiūrėti www.poziciia.orR/2016/09/01/ar-reikalinga-lietuvai-nauia-konstituciia arba www.poRon.lt ), iškilo LR Seimo rinkimų teisėtumo problema. Gilinantis j galiojančios LR Konstitucijos 55 straipsnio ir naujos LR Konstitucijos projekto 54 straipsnio 3 dalies redakcijas, paaiškėjo, kad konstitucinė norma, nustatanti visuotinę, lygią ir tiesioginę rinkimų teisę, nepalieka galimybės vykdyti rinkimus pagal dabar galiojančiu Seimo rinkimų jstatymu numatytą tvarką.

Pusės Seimo sudarymas pagal partijų parengtus sąrašus, kai sąrašiniai kandidatai lygiagrečiai pretenduoja j Seimą vienmandatėse apygardose – nėra nei tiesioginiai, nei lygiateisiai rinkimai. Balsuojant už partiją kaip juridinj asmenj, iš rinkėjo atimama teisė pareikšti savo valią dėl Seimo sudėties, nes reitingavimas nedaro lemiančios jtakos, pakeičiant sąrašo sudarytojo valią. Nesant neigiamo reitingavimo, iš rinkėjo atimta galimybė išeliminuoti Tautos atstovybei visiškai netinkamus asmenis. Todėl tokius Seimo rinkimus laikyti tiesioginiais nėra loginio pagrindo.

LR Seimo rinkimai nėra ir lygūs (lygiateisiai), nes vienmandatėje apygardoje negavęs rinkėjų pasitikėjimo partinis kandidatas pakartotinai pretenduoja j Seimą sąrašiniu būdu. Kitų sąraše esančių kandidatų priedangoje jis tampa Seimo nariu ne rinkėjų valia. Sąrašuose nesantys vienmandatininkai antros galimybės kandidatuoti neturi.

Ar galima dėti lygybės ženklą tarp turinčio teisę pretenduoti j Seimą tuose pačiuose rinkimuose du kartus ir vieną kartą? Kadangi 2 nėra lygu 1, tai sąrašiniai rinkimai pagal dabartinę tvarką, kaip prieštaraujantys LR Konstitucijai, yra neteisėti.

Vadovaujantis LR Konstitucijos 7 straipsniu, esama tvarka Seimo suformavimo aktą, kaip prieštaraujant] Konstitucijai, reikia pripažinti negaliojančiu. Tai reiškia, kad pagal tokią tvarką sudarytas LR Seimas nėra legitimus.

Pastebėtina, kad nelegitimaus Seimo ne tik teisėkūrinės veiklos rezultatai (jstatymai), bet ir parlamentinės kontrolės aktai, kurie dažnai siejasi su žmogaus teisėmis, yra problemiški teisėtumo požiūriu, todėl jie gali atsidurti Europos teisminėse institucijose.

Atkreiptinas dėmesys ir j tai, kad analizuojant LR Seimo legitimumo problemą dabartinio Seimo rinkimų jstatymo kontekste, niekas iš diskusijų dalyvių nesuabejojo, kad dabartinė Seimo formavimo tvarka prieštarauja LR Konstitucijai. LR Konstitucijos ir Seimo rinkimų jstatymo dalinis suderinamumas galėtų būti toleruojamas tik su išlyga, kad sąrašinių pretendentų j Seimą išrinkimo rezultatus lemtų vien kandidatų reitingavimo balai.

Dėl diskusijų rinkimų klausimu dalyvių nuomonių sutapties ir šio klausimo sprendimo operatyvumo nuspręsta po kreipimusi j valstybės institucijas piliečių parašų nerinkti.

Nors LR Seimo rinkimai jau netrukus, valstybę vienam po kito krečiant teisinio nihilizmo prigimties skandalams, užsimerkti prieš tokią problemą kaip Seimo nelegetimumas, kažin ar būtų išmintinga. Dėl to dabartinio Seimo įgaliojimai, vadovaujantis LR Konstitucijos 59 straipsniu, galėtų prasitęsti iki bus pakeistas Seimo rinkimų jstatymas pagal LR Konstitucijos 55 straipsnio nuostatas. Tinkamai pakeisto Seimo rinkimų jstatymo pagrindu neatidėliodami išrinksime legitimų Seimą.

Prašyčiau Vyriausąją rinkimų komisiją š] klausimą išnagrinėti skubos tvarka, kad, esant reikalui, iki rinkimų liktų laiko kitoms teisinėms procedūroms.

Pagarbiai Advokatas Jonas Ivoška

Skaityti visą laišką : Rinkimu-komisijai

Neturtinė žala: kiek ir kodėl priteisiama

1

Laidoje dalyvauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus, advokatas Romualdas Drakšas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas.