To Lietuvos istorijoje nėra buvę: ne vienam padoriam žmogui kilo klausimas, kas atsitiko tiems laisvės namams, jeigu žmonės neteko noro galimybių juose gyventi?

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis. Visiškai užtenka to vienintelio ir visiems į akis krintančio fakto: per ketvirtį amžiaus iš gimtojo krašto pasitraukė apie trečdalį gyventojų. O tai yra pats patikimiausias valdymo kokybės kriterijus: didžiajai gyventojų daugumai gyventi mūsų šalis yra netinkama. Tas kriterijus buvo žinomas daugeliui istorikų ir buvo taikomas daugelio valstybių dramatiškam likimui paaiškinti.

Nors labai pavėluotai, bet tokio valdymo defektų jau pradėjo ieškoti ir padoresni politikai bei mūsų žiniasklaida. Nors kol kas grabaliojamės lyg girti tvoros, bet mintis jau gerokai išjudinta iš trafaretinių formulių srauto. Smarkiai sumažėjo emigraciją kurstančios reklamos, bet dauguma politikų, ekonomistų, apžvalgininkų ir net solidžių sociologų tokias tendencijas vis dar tebeaiškina tuo ūkiniu atsilikimu, kurį paveldėjome iš sovietmečio. Jų samprotavimais, su to atsilikimo įveikimu pasikeisianti padėtis ir viskas būsią kaip Airijoje. Aptardamas emigracijos stabdymo būdus, tą požiūrį palaiko net toks sąžiningas sociologas kaip Romas Lazutka: „Vis tik pagrindinės priemonės turi būti ekonominės. Lietuvos „gerovės valstybė“ yra neefektyvi, o reikia, pirmiausia, imtis pertvarkų darbo rinkoje ir versle, nes žmonių algos yra vidutiniškai mažesnės negu leidžia ekonominis pajėgumas, o versle, tarkime, uždarosiose akcinėse bendrovėse yra daug tamsos, jos yra uždaros, verslai yra neskaidrūs“. Toliau nuo politikos esančių kritikų požiūriai gerokai įvairesni: vieni politikus kaltina tuo, kad jie sunaikino senąją Lietuvos pramonę, o naujos sukurti neįstengė, kiti – kad jie nesugeba priimti šiai situacijai būtino įstatymo, kuris uždraustų jauniems žmonėms emigruoti tol, kol jie neatsiskaitys už mūsų šalyje įgytą mokslą, treti – kad valstybė neturi deramos šeimų rėmimo politikos, ketvirti priežastis mato švietimo sistemoje, iš kurios visiškai išnyko patriotinis auklėjimas, penkti labiausiai smerkia žiniasklaidą, kad ji aklai pasidavusi kosmopolitinei ideologijai ir nesugebėjusi įžvelgti naujosios nomadizacijos, arba gyvenimo be savo vietos, pavojų ir pan.

Žinoma, čia visur esama tiesos. Trumparegiška, viendieniška, nenuovoki, nesubalansuota ir neatsakinga politika tikrai daug prisidėjo prie to, kad šalis pasidarė neadekvati žmonių išgyvenimo galimybėms bei privertė juos masiškai bėgti iš ką tik išsilaisvinusios valstybės. Kitaip sakant, prasidėjo bėgimas nuo laisvės. Ne vienam padoriam žmogui kilo klausimas, kas atsitiko tiems laisvės namams, jeigu žmonės neteko noro galimybių juose gyventi?

Kokia turėjo būti paradoksali toji mūsų laisvė, jei per 25-erius metus išnyko trečdalis Lietuvos. O žmonės iki šiol vis tebesprunka nuo jos į visus kraštus. To Lietuvos istorijoje dar nėra buvę. Patys emigrantai paprastai sako: Neįmanoma (arba sunku) išgyventi. Todėl prie jų pridėkime dar pačioje Lietuvoje išlikusius 600 tūkst. žmonių, kuriems tenka gyventi žemiau skurdo ribos. Tik prašyčiau neišleisti iš akių ir to fakto, kad visa tai vyksta tuo metu, kai ūkis auga, valstybė (kaip visuma) turtėja. Vadinasi, privalome pripažinti, kad grėsmingai didėja socialinė atskirtis: vienos žmonių grupės vis labiau atitrūksta nuo kitų, valdžia – nuo visuomenės. Kitas esamos padėties įvertinimas išreiškiamas terminu „laukinis kapitalizmas“. Dabar šis terminas vis dažniau pradedamas vartoti viešose kalbose. Bet gal šiandien būtų aiškiau jį vadinti nežabotu, arba savivalės kapitalizmu. O jis, kaip žinome, visad gimdė ir gimdo „socialinę neteisybę“.

Bet kol kas nieko nedaroma jai pažaboti. Ir nebus daroma tol, kol bus tikima, kad emigracijos, skurdo, demoralizacijos ir savižudybių problemas išspręs ekonominis augimas. Bet tai grynos pasakos ir juokų juokai… Mūsų tautos išlikimas dabar iš esmės priklauso tik nuo jos pajėgumo pakeisti savo orientaciją. O tą ji galės padaryti tik pažabodama laukinį kapitalizmą. Kad būtų pažabotas laukinis kapitalizmas, būtina teisinga valstybė, t.y. valstybė, pajėgianti atlikti savo pagrindinę funkciją – užtikrinti (įgyvendinti, palaikyti) teisingumą. O teisingumas turi sureguliuoti mažiausia tris santykius – moralinius, juridinius ir bendruomeninius (socialinius). Visais laikais to žmonės laukdavo iš savo valstybės valdymo, kaip organizuoto tvarkos palaikymo būdo. Visada valstybė jiems buvo tik tiek sava, brangintina, gerbtina ir verta gynimo, kiek ji buvo visiems teisinga, t.y. nešališka ir nesavanaudiška. Ir visada žmones labiausiai žeidė, žemino ir atstūmė iš valstybės sprendimų ir veiksmų kylantys teisingumo pažeidimai. Svetimus kraštus okupavusioje represinėje valstybėje tie pažeidimai buvo įprasti ir savaip legitimuoti. Ten jie kilo ne tik iš karinio bei administracinio tautų pajungimo interesų, bet ir iš klasių naikinimo ideologijos. Abiem atvejais brutali prievarta buvo ciniškai įteisinama kaip laisvę ginantis teisingumas. Pagal savo kilmę ir veikimo principą ji buvo dviveidiška ir vien dėl to ji niekada negalėjo būti teisinga.

Nepriklausomybė sulaužė šį stipriojo teisės tipą. Prasidėjo valstybinės nuosavybės privatizacija ir demokratizacija. Žmonės tikėjosi, kad asmens laisvė ir sava bei savarankiška valstybė sudarys jiems galimybes tapti tikraisiais savo šalies šeimininkais, kaip tą numato Konstitucija. Bet to neįvyko. Neįgali, o dažniausiai paperkama ir grobimus atvirai toleruojanti valstybė sužlugdė ir staiga nepriklausomybę atgavusios Lietuvos lūkesčius, sunaikino bet kokio pilietinio solidarumo, tarpusavio pasitikėjimo pagrindus ir pagimdė iki tol tik iš raštų žinomą atstumtųjų, atliekamųjų, nereikalingųjų, menkaverčių žmonių kategoriją.

Matyt, nebuvo nei pakankamai padorumo, nei išminties, nei valios teisingumui užtikrinti. Buvo tiesiog pasiduota greitai įsiplieskusiai konfliktų stichijai, iš kurios išaugo ne tik daug priešpriešų, bet ir visų brutaliųjų jėgų diktuojama „stipriojo teisė“. Ji padėjo greitai išardyti senąją ūkinę ir politinę sistemą su kolektyvinio gyvenimo formomis, bet ji sustabdė ir pasiruošimą naujam, privačiam gyvenimo būdui. Stipriojo teisę (savivalę) įtvirtino tie žmonės, kurie buvo atsidūrę geresnėje padėtyje, turėjo daugiau priėjimų prie valstybės dalinamo turto, turėjo daugiau valdžios arba greičiau prie jos prasibrovė, kurie buvo energingesni, apsukresni, landesni, suktesni, agresyvesni godesni, įžūlesni ir kurie mažiau paisė sąžinės balso bei apskritai padorumo, teisingumo normų. Žodžiu, tai buvo žmonių kategorija, kuri iškovotą laisvę ir nesutvarkytą teisinę sistemą sėkmingai panaudojo grobimui, arba kaip tada buvo sakoma „prichvatizacijai“.

Jie pirmieji pradėjo (o kiti ir „išmoko“) gyventi be taisyklių ir įtvirtino naują savivale paremtą stipriojo teisės modelį, kuris kadaise buvo vadinamas „džiunglių įstatymais“. Džiunglių įstatymai reiškia kraštutinę savivalę, arba laisvę be ribų. Ji mūsų krašte pagimdė ne tik mums visiems gerai žinomą „prichvatizaciją“, bet ir klaninę-oligarchinę valdymo kontrolę, nepagrįstų privilegijų įteisinimą, išsisukinėjimą nuo bet kokios atsakomybės, politinę bei ūkinę korupciją, nepotizmą, partinių interesų iškėlimą virš valstybinių, neišaiškinamų nusikaltimų bei viešų patyčių praktikas, kriminalinių gaujų formavimąsi ir siautėjimą, panieką silpnesniesiems, arogantišką požiūrį į jų interesus bei kolektyvinius valios pareiškimus ir daugybę kitų panašių dalykų. Ir visur jokios atsakomybės už daromas klaidas, aplaidumą, o neretai ir nusižengimus. Jokios pagarbos teisingumui, žmogaus orumui ir juos ginantiems įstatymams. Kai nereikia laikytis duoto žodžio ir dėl to darosi nereikalinga nei įpareigojanti santuoka, nei stabili šeima, nei priedermės savo valstybei. Kai užtenka prisijaukinti sugyventinį ir bet kurią valandą su juo nutraukti visus ryšius, kai gali imti iš valstybės ir kitų žmonių, ką nori, svarbu tik neįkliūti. O jeigu neįkliuvai, – viskas normalu ir teisėta.

Jų aktyvaus ir nekontroliuojamo veikimo rezultatas buvo tas, kad didžioji žmonių dalis liko už borto: be darbo, be pragyvenimo šaltinio ir be pasirengimo privačioms iniciatyvoms bei verslui. Anot žinomo anų laikų ekonomisto E. Vilko, tie žmonės buvo priversti „nuogi šokti į dilgėles“. Jie neteko galimybių laisvai konkuruoti su savivaliautojais. Tuos žmones žemino ir tai, kad juos vėl valdė ir kontroliavo savo pažiūras staiga pakeitę ir vėl į priekį prasibrovę senosios nomenklatūros pareigūnai. Be to, teko gintis nuo visų karingųjų pseudopatriotų, smarkiai pavėlavusių prisijungti prie nepriklausomybės gynėjų. Tačiau buvo skaudžiausia, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia beveik niekada neatsistodavo jų pusėje. Kadangi partijų reikalai joms visad buvo daug svarbesni už valstybės reikalus, o žmonių naudingumas kapitalo kaupimui nepalyginamai brangesnis už žmonių likimus, jie daug uoliau vykdė įsipareigojimai toms grupuotėms, kurios turėjo daugiau jėgos.

Autoritarinė valstybė pati atsirado savivaliaudama be ribų, o mūsų laisva valstybė savo konformizmu ir nuolaidžiavimu tarnavo ne tiek suvereniai tautai ir jos teisingumui, kiek galingųjų savivalei. O iš to kilo mūsų „laisvo gyvenimo“ tragizmas bei jo padariniai. Per visą nepriklausomybės laikotarpį labai retai kada buvo galima pajusti, jog valdžiai rūpi tautos likimas. Šią savivalės formą visose institucijose stebėtinai greitai įteisino naivusis neoliberalizmas, arba laisvės be ribų ir atsakomybės, ideologija. Ji greitai įtikino visas valdžias ir žiniasklaidą, kad šiandien moralė yra „ne šio pasaulio dimensija“.

Iki šiol ji tebedeklaruoja, kad demokratinėje valstybėje kiekvienas žmogus yra laisvas. O laisvas esi tada, kai nėra suvaržymų, ir kiekvienas gali daryti, ką tik nori. Bet kokie apribojimai laikomi „sovietiniu palikimu“. Dėl to komerciniuose masinės komunikacijos kanaluose įsidarbinusios žvaigždės nuolat su pasididžiavimu pasakoja, kokią drąsą jos rodžiusios savo gyvenime, nepaklusdamos nei įstatymų, nei kasdienių elgesio normų reikalavimams. Jiems laisvė yra tas žavesys, kurį galima patirti tiek „vaikščiojant draudimų paribiais“, tiek peržengiant bet kokias normas, apribojimus ir suvaržymus. Todėl nenuostabu, kad toks žmogus suherojinamas ir tituluojamas tik jiems vieniems suprantamu žodžiu „krūtas“ (rus. крутой – stiprus, žiaurus, kietas). O jų tiesioginiai mokiniai, atsisėdę už vairo, dabar viešpatauja ir kelia siaubą ne tik mūsų keliuose, gatvėse, bet net ir parkuose: automobilistas ir motociklistas čia nesiskaito su dviratininku, dviratininkas – su riedutininku, o riedutininkas – su pėsčiuoju. Ir šiose vietose stiprieji dažniau vadinami ne pažeidėjais ar nusikaltėliais, o „kelių ereliais“.

Ta pati galimybė elgtis, kaip kam patinka, galioja ir aukščiausio rango politikoje. Kas nori, čia nevaržomai naudojasi tokia laisve, kuri kituose kraštuose vadinama korupcija. Iki šiol čia savavališkai ribojamas tiesioginis dalyvavimas valstybės valdyme, visos viešo protesto formos, o durys į tikrą savivaldą visai uždarytos. Mūsų šalyje yra laisvi rinkimai, bet jie leidžia ir laisvai papirkinėti. Todėl jų rezultatai priklauso tik nuo išleistų pinigų sumos. Ruošdamiesi rinkimams, politikai ragina žmones laisvai rinktis savo atstovus, bet realiai rinkėjai yra priversti rinktis tik iš labai ribotų ir jau stipriai susikompromitavusių asmenų sąrašų. Konstitucija yra įvedusi referendumų organizavimo laisvę, bet laisvasis Seimas, pasityčiodamas iš savo tautos laisvos valios, suteikė sau išimtinę teisę paversti negaliojančiais bet kokius jų rezultatus. Politikai ypač džiūgauja ta laisve, kuri buvo suteikta kapitalo, prekių ir žmonių judėjimui bei leidžia išvažiuoti, kur kas nori, bet nedrįsta pakelti akių į savo tautos ir valstybės demografinę būklę, į tai, kam šimtmečiais buvo kurta ši mūsų valstybė, koks likimas jai gresia ir kam mes auginame savo vaikus. Šiuo metu Seimas turi 141 narį, 9 tarpusavyje įnirtingai kariaujančias partijas, bet dėl to, kas jiems naudinga, jie puikiai sutaria. Iki šiol čia tebegalioja kadaise vienos parlamentarės suformuluota nuostata: „Virš mūsų tik dangus; kokius įstatymus priimsime, tokie ir bus!“ Čia nėra tokių išmintingų būtybių kaip Butano karalius, kuris pats griežtai apribojo savo valdžią, atsisakė karališkos rezidencijos ir padarė savo šalį pačia laimingiausia Azijos šalimi. „Kvailys!“ – taip tikriausiai pagalvojo daugelis Seimo narių, kai išgirdo šią naujieną.

Kai įsitvirtino stipriųjų teisė, beveik visa valstybės politika, visi jos veiksmai ėmė kelti grėsmę paprastiems žmonėms, didinti įtarumą ir nepasitikėjimą. Toji grėsmė buvo regima kiekviename įstatyme, kiekviename sprendime, kiekvienoje programoje. Kas beliko atstumtiesiems žmonėms? Jaunesni, energingesni ir sveikesni, pasijutę svetimi ir nereikalingi savo kraštui, pasinaudodami sienų atvirumu, bėgo iš Lietuvos ir virto emigrantais, o turį nevisavertiškumo kompleksų ir puolusieji į depresiją – klimpo į alkoholizmą arba žudėsi. Ilgainiui įvestas pašalpų skirstymas čia jau nieko negalėjo padėti. Emigravusieji jau gimdė „airius“, „anglus“, „škotus“, „norvegus“, „italus“, „turkus“, „ispanus“, o susimetusiųjų alkoholikų šeimos „produkavo“ vaikų namų auklėtinius.

Žinoma, tie, kurie sugebėjo išgyventi Lietuvoje, buvo apimti įniršio, įtūžio, pykčio ir sunkiai tramdomo noro keršyti. Pasinaudodami įgyta žodžio laisve ir importiniais kontrkultūros ženklais, pažemintieji ir paniekintieji verbališkai ir simboliškai ėmė priešintis visai valstybės tvarkai ir jos kūrėjams. Kadangi neatsirado nei tikros savivaldos, nei tokių profsąjungų, kurios patikimai gintų jų interesus, tas priešinimasis iki šiol išliko visiškai spontaniškas, emocinis ir individualus. Bet vis dėlto tai buvo reakcija ne tik į socialinį pažeminimą, totalinį žmogaus orumo, jo autonomijos ir žmogiškosios vertės sunaikinimą, bet ir į tas niekinamąsias „šunaujos“, „runkelių“, „neįgaliųjų“, „degradų“ etiketes, kurių politikai ir jiems talkinanti žiniasklaida jiems negailėjo. Čia įsitvirtino nihilizmas su visais niekinimo ir naikinimo atributais, patyčių ir tarpusavio paniekos kontrkultūra, neapykanta savo valstybei ir sau pačiam. O valstybė ne tik toleravo tuos iššūkius, bet ir juos finansavo, kad toji neapykanta „išsikrautų“.

Kad suvereni tauta pakeistų šitokią valstybės politiką, ji privalo mobilizuotis, įvesti rimtą pilietinę valdžios kontrolę ir pažaboti jos savivalę. O kad būtų galima atlikti tokį darbą, pačiai tautai būtina žymiai sustiprėti, t.y. pasidaryti nepalyginamai aktyvesnei, organizuotesnei, solidaresnei, oresnei, racionalesnei, atsakingesnei ir ištikimesnei savo kraštui. Be šių permainų gali būti sunku išvengti prūsų likimo. Iki šiol vieni daugiausia žiūrėjome į Vakarus, kiti – tik į savo valdžią. Pribrendo ir perbrendo laikas įsižiūrėti patiems į save ir į tai, ką iš šios „žaliavos“ dar įmanoma padaryti. Taigi pradėkim nuo savęs!

nuotrauka iš www.alkas.lt

2016 m. gegužės mėnesį buvęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis šventė pergalę. Beveik metus trukusi baudžiamoji byla dėl tariamai padaryto nusikaltimo  baigėsi pedagogą juodinusių asmenų pralaimėjimu –  Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs B.Burgio apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį visiškai išteisino. Ko gero tai netikėta kai kuriems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, kai kuriems laikraščiams, žiniasklaidos portalams, – visiems, kone metus talkinusiems ir tuo būdu bendrininkavusiems su pedagogo baudžiamojo persekiojimo iniciatoriais.

Iš pirmo žvilgsnio ši žiniasklaidos eskaluota byla atrodė skirta sensacijų ir dirgiklių mėgėjams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.

 2015 m. kovo mėnesį Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į LR Prezidentę, Vyriausybę, Seimą,  Švietimo ir mokslo ministeriją ragindamos įsigilinti į vertybinius šios bylos aspektus, galimas jos pasekmes Lietuvos švietimo sistemai, pabrėždami, kad baudžiamojoje byloje prieš pedagogą naudojami neteisėtai (slapta) daryti pokalbių įrašai, nors slapta gautą medžiagą galima naudoti tik kriminalinėje žvalgyboje ar išimtiniais, visuomenei ypač pavojingais atvejais. Vargu ar B.Burgis buvo toks pavojingas visuomenei.

     Teisinėmis priemonėmis buvo kuriamas precedentas, kai neteisėtu būdu surinkta informacija panaudojama prieš asmenį, dirbantį viešajame sektoriuje ir atstovaujantį viešajam interesui. Net ir neetiškas pedagogo elgesys moksleivės atžvilgiu neįgalina teigti, kad jis siekė naudos, veikė reklamos, pasipelnymo ar kitokiais savanaudiškais tikslais.

     Žiniasklaidos dėmesio B.Burgiui galėtų pavydėti bet kuris aukšto rango politikas. Netgi buvęs Seimo narys E.Masiulis, galimai paėmęs kyšį iš MG Baltic kompanijos atstovo, tokio dėmesio nesusilaukė. Juodinamam ir menkinamam B.Burgiui teko patirti bjauriausias viešo susidorojimo su asmeniu formas.

Byla neabejotinai sudavė smūgį pedagogo profesijos prestižui. Baudžiamojo persekiojimo taikymas pedagogui už profesinę veiklą vargu ar gali skatinti šios atsakingos ir sunkios profesijos atstovus atkakliau skiepyti auklėtiniams dorovines nuostatas ir pagarbą bendrabūvio taisyklėms. Gimnazijos direktoriaus elgesio su auklėtine kriminalizavimas  dar labiau sukomplikuoja ir taip sudėtingus pedagogų ir auklėtinių santykius.

Beje, tuo metu, kai didieji žiniasklaidos portalai liejo žodžių pamazgas ant garbaus amžiaus pedagogo, kuriam rūpėjo mokinių auklėjimas pagal gimnazijos nustatytas taisykles, pedagogų profsąjungos nevykdė (bent jau viešai) savo tiesioginės pareigos, tik užkerėtos stebėjo savo atstovaujamos, vienos iš garbingiausių profesijų saulėlydį.

Byloje dviprasmiškas teismo vaidmuo. Kauno apylinkės teismas, galimai nesugebėdamas atsispirti  konjunktūriniam  spaudimui, 2015 m. rugpjūčio mėnesį nuteisė B. Burgį skirdamas jam vienerių metų lygtinę laisvės atėmimo bausmę už neva sistemingą nepilnametės bauginimą naudojant psichinę prievartą.  Tačiau net ir aukštesnės instancijos – Kauno apygardos teismui panaikinus tokį sprendimą, po pusantrų metų melo ir patyčių pedagogo prestižas nepataisomai sugriautas.

B.Burgio bylos teismine praktika pradėtas įgyvendinti naujas pedagogų ir auklėtinių santykių modelis: tėvai dukteriai  parodė pavyzdį, kaip galima nepaisyti taisyklių, išsisukti, išvengti atsakomybės, apkaltinant gimnazijos vadovą, principingai reikalaujantį laikytis gimnazijos taisyklių. Paradoksalu, tačiau gimnazistės tėvai šiuo atveju keršijo gimnazijos direktoriui už savo dukters nederamą elgesį, naudodami visas įmanomas priemones ir asmeninę įtaką įtvirtinti savo galią gimnazijos direktoriaus ir bendruomenės atžvilgiu, asmeninius interesus ir teises iškeldami aukščiau už gimnazijoje nustatytą tvarką ir ją įtvirtinančias taisykles.

Pagarbos verta gimnazijos bendruomenės (pedagogų, tėvų, gimnazistų) pilietinė pozicija: B.Burgio kolegos pedagogai, pritardami KTUG peticijai ir pareikšdami, jog laikysis KTU gimnazijos principinių nuostatų, saugos abipusį pasitikėjimą, nesitaikstys su sąmoningu drausmės pažeidinėjimu, savivale ir nesąžiningumu, deklaravo ištikimybę gimnazijos nuostatoms ugdyti atsakingus, sąžiningus ir garbingus žmones.

Pilietiškumo pristigo Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkams, pedagogų profesinių sąjungų ir netgi Kauno apylinkės teismo teisėjui, priėmusiam neteisėtu būdu surinktais įrodymais paremtą sprendimą.

Kokiais  vidiniais įsitikinimais vadovavosi teisėjas, vertindamas gimnazistės elgesį? Ji buvo nutverta rūkanti, nors gimnazijos taisyklės tai griežtai draudžia. Gimnazijos direktorius gimnazistės tėvams sumokėjo 30 tūkst. litų neturtinės žalos ir pasitraukė iš KTU gimnazijos direktoriaus pareigų!  Tačiau teisėjo įsitikinimu, B.Burgio elgesys buvo vertas vienerių metų laisvės atėmimo bausmės.

Taip visuomenei buvo pasiųsta žinia, kad  privilegijuoto individo teisės yra svarbesnės už jo pareigas visuomenei, kad privilegijuotas individas gali būti ginamas ir neteisėtomis, neadekvačiomis priemonėmis (neteisėti garso įrašai, pasiklausymas ir kt.).

Kauno apygardos teismo kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo teisėjas neįsigilino į įrodymus,  vertino juos neteisingai, nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino nesilaikydamas baudžiamojo proceso reikalavimų ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Kauno apygardos teismo kolegija nustatė, kad B.Burgis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir jį išteisino.

Tačiau apie dešimt tūkstančių mokytojų stebėjo bylos eigą. Retorinis klausimas: kaip bylos eiga paveikė jų pilietines nuostatas, ar sustiprino jų pilietinę poziciją?

Šia byla visuomenei buvo pasiųstas nedviprasmiškas signalas, kad asmens, ginančio bendrąjį gėrį, teisės ir orumas mažesnės vertės už įtakingų asmenų teises ir orumą.

Žiniasklaida, metus eksploatavusi gimnazijos direktoriaus tariamo nusikaltimo temą, nesureikšmindama teužsiminė apie teisme jo pasiektą pergalę.

B.Burgio byla dar pareikalaus mūsų dėmesio, nes 2016 m. rugpjūčio 3 d. Kauno prokuratūra pateikė kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui, prašydama panaikinti apeliacinės instancijos išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Tad verdiktą tars Lietuvos Aukščiausiasis teismas.

Lytiškumo ugdymo klausimu nėra tokios programos, kuri būtų moraliai neutrali. Mat lytiškumo ugdymas yra pasaulėžiūros ugdymas, o pasaulėžiūroje nėra moraliai neutralios erdvės.

Etiškai neutrali lytiškumo programa yra maždaug tas pat, kaip siekis ugdyti valstybės kareivį būti moraliai neutralų savo šaliai...

Tai antroji pokalbio dalis. Pirmąją skaitykite ČIA.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad valstybės mastu priimant su šeima, gyvybės pradėjimu susijusius sprendimus, yra įsiklausoma į Bažnyčios atstovų balsą. Tokia kritika išsakoma ir Švietimo ir mokslo ministerijos parengtai Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos projektui. Tačiau mokslininkai teigia, kad tokie teiginiai – bandymas nukreipti dėmesį bei politikavimas. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kalbina antropologą, Kembridžo universiteto absolventą dr. Saulių Matulevičių.

Ar pagal krikščionišką lytiškumo etiką arba panašią pasaulėžiūrą suformuotas lytiškumo ugdymo programos projektas gali būti moksliškai pagrįstas?

Ar tokia programa gali būti moksliškai pagrįsta? Be abejo, taip. Diskusija sukasi apie kairuoliškus argumentus, kad lytiškumo medikalizavimas yra „moksliškas“, o lytiškumo traktavimas etikos kontekste yra „nemoksliškas“, „bažnytiškas“. Reikia pabrėžti, kad etika yra filosofijos mokslo dalis, o filosofija – klasikinis mokslas. Ginčytis su tuo būtų išsilavinimo stoka. Todėl į moralinį ir etinį ugdymą orientuota programa gali būti solidžiai moksliška.

Argumentai, kurie priešinasi radikaliai atsisakyti lytiškumo medikalizavimo ir etinės dimensijos, ateina iš akvinietiškosios etikos, tačiau savaime jie nėra krikščioniški. Tai dažnai – tiesiog sveiko proto laikysena. Pavyzdžiui, kad šeima yra vertybė ir santuokiniai saitai šventi, kad gyvybė saugotina nuo pradėjimo. Krikščionybė nesugalvojo to. Krikščionybė tiesiog perėmė tai ir sustiprino… Tą etiką, tą grožį, kurie visuomenėje jau buvo žinomi. Aristotelis to irgi nesugalvojo pats. Jis viso labo perėmė tam tikrą ontologinę tiesą ir jos pagrindu išvystė etiką. Kad saugiausias seksas yra santuokoje, nėra krikščioniškas pramanas. Tai ateina dar iš antikinės etikos ir dar antikoje filosofai kalbėjo apie Erosą ir Agapę. Abu žodžiai nurodo į meilę, bet vienas žodis – į erotinę meilę, kitas – į kilnesnę meilę. Erotinė meilė yra gaivališka jėga, kuri, jeigu nesiremia kultūra, etine sistema, gali griauti žmogaus gyvenimą. Čia antikinė idėja. O kadangi žinome, kad krikščioniškoji filosofija remiasi antikine filosofija, tai ji natūraliai šią idėją perima ir paveldi.

Mes krikščioniškoje (arba gal tiksliau pokrikščioniškoje) visuomenėje turime tą požiūrį, kad seksualumo etika turi kreipti į santuoką. Tai savaime ir krikščioniška idėja, bet ne autentiškai krikščioniška, ateinanti iš dar senesnės filosofinės tradicijos.

Kitas dalykas, ką reikia pasakyti, kalbant apie lytiškumo ugdymo programas, nes pasigendama diskusijos šiuo klausimu: teko skaityti studiją, kuri gana įtikinamai teigia, kad santuoka kaip reiškinys elitizuojasi. T. y. darosi aiški klasinė atskirtis. Santuoka vis labiau būdinga viduriniajai klasei ir vadinamajam elitui, o kohabitacija (gyvenimas kartu be santuokos) yra labiau būdinga kitų socialinių sluoksnių žmonių gyvenimo modeliui. Tačiau elitizmą šiuo atveju suvokiu ne klasine prasme, bet kaip brandų pasirinkimą. Manau, kad lytiškumo ugdymo programos turėtų būti orientuotos kelti žmogaus lygį, o ne pataikauti instinktyviai elgsenai.

Kairios pasaulėžiūros siūloma lytiškumo ugdymo programos koncepcija formuluojama pagal seksualinės revoliucijos dvasią. Suponuoja tariamai kultūros pančių, tradicijos ir religijos „nevaržomą“ seksualinę elgseną. Tačiau net ir patys „kairieji“ pripažįsta, kad tokia elgsena rizikinga. Todėl, gyvenant tokį gyvenimą, reikia išmokti saugaus elgesio taisyklių, nes kitaip gali būti bėdų. Štai čia įžengia visas medicinos mokslas, skirtas lytiškai plintančių ligų ir nelaukto nėštumo prevencijai. Tačiau mokslas čia pasitelkiamas tik suvaldyti rizikai. Taigi, tokioje koncepcijoje lytiškumo ugdymo programų moksliškumas yra tik siauro rizikos valdymo lygmens. Mokslas čia vaidina viso labo tik įrankio, apsisaugančio nuo rizikingo elgesio padarinių, vaidmenį. Tai programos savaime nepadaro labiau moksliškos, palyginti ją su programa, grįsta etine laikysena. Priešingai, manyčiau, kad programa, skatinanti vaikų ir jaunimo rizikingą elgesį, o po to tariamai mokanti juos tą riziką valdyti, yra nenuosekli ir net pavojinga.

Gerai žinomos studijos, kurios rodo, jog rizikingo seksualinio elgesio propagavimas skatina jaunuolius elgtis rizikingai, o rizikos suvaldymo technologijas jie dažnai taiko neteisingai arba ne nuolatos. Tokiu būdu ne tik nesustabdomas venerinių ligų plitimas bei nelaukti nėštumai, tačiau visa tai padidina abortų skaičių. Jei mergina (programos subjektas) pastoja nesuveikus kontracepcijai, tikimybė, kad ji darys abortą, yra didžiulė, mat ji norės atitaisyti „žalą“, kurią jai padarė nesuveikusi priemonė. Yra žinoma tiesa, jog „kontraceptinis mentalitetas“ ne mažina, bet didina abortų riziką. Taigi šiuo atveju galutinis tokios programos rezultatas būtų mergina su poabortiniu sindromu – sunkia psichologine trauma visam gyvenimui. Manau, kad lytiškumo ugdymo programų kokybiniai siekiniai turėtų žmones kelti aukštyn, tam tikra prasme ugdyti iš mūsų vaikų elitą, o ne traukti žemyn pagal biologinius instinktus su rizikos mažinimo elementais.

Lytiškumas yra bendros etinės sistemos dalis, jį izoliuoti nuo sistemos iš tikrųjų reiškia ugdyti jaunimą, kuris seksualumą sieja išskirtinai su malonumu. Bet mes žinome, kad visi malonumai turi formas ir ribas. Grįžtant prie antikos filosofų – jie dar tuomet žinojo, kad į etiką „neįtrauktas“ Erosas yra pragaištingas. Lietuvai reikia programos, kuri iš tikrųjų iškelia aukštus etinius standartus.

Taigi lytiškumo ugdymo programa, grįsta visų pirma etikos principais, yra moksliška laikysena – sakyčiau, kad tai moksliška, visų pirma, filosofijos ir etikos kontekste, o kartu – ir statistikos kontekste.

Kalbėdamos apie siūlomas programas ir apie siekį mažinti ankstyvų nėštumų, abortų, lytiškai plintančių ligų skaičių, ir viena, ir kita pusė tarsi priskiria savo programoms šiuos pliusus. Abi teigia, kad mažina grėsmes. Ar taip yra realybėje?

Ne. Net ir tų programų šalininkai dabar jau greičiausiai nebesako, kad jų programa išsprendžia lytiškai plintančių ligų problemą. Nes neišsprendžia. Skatindamas rizikingą elgesį, bet informuodamas apie saugos techniką, kaip minėjau, problemos neišsprendi, bet ją tik labiau skatini. Tai byloja įvairi statistika.

Kartu reikia pasakyti, kad vienintelis modelis, kur seksas yra tikrai saugus, yra lytinių santykių atidėjimas iki santuokos, o santuokoje – abipusės ištikimybės puoselėjimas. Nesvarbu – tu sutinki su šiuo modeliu, ar nesutinki, gyveni pagal jį, ar ne. Nėra kito saugesnio modelio. Visi kiti modeliai yra nesaugūs.

Jūs jau būtumėt apkaltintas klerikalizmu, nes kalbate apie tai, ko moko Bažnyčia.

Tuomet klerikalizmu turėtų būti apkaltinti ir visi tie, kurie pabrėžia, jog mes turime saugoti planetą ir rūšiuoti šiukšles, mat popiežius savo paskutinėje enciklikoje būtent apie tai rašo. Suprantate – sveiko proto argumentai arba etiniai argumentai savaime nėra nei klerikaliniai, nei jokie kitokie. Gali būti, kad kai kurie iš jų sutampa su Bažnyčios pozicija.

Tenka girdėti kairiųjų pažiūrų atstovų kaltinimų, kad jeigu tik pozicija rezonuoja su Bažnyčios etika, su krikščionybės etika arba su Bažnyčios deklaruojama laikysena, ji savaime yra nemoksliška, neprogresyvi, tamsuoliška. Čia reikia paaiškinimo. Didelė dalis kardinolų, vyskupų yra mokslų daktarai. Ne vien teologijos, bet ir filosofijos, politikos mokslų, sociologijos, ekonomikos, gamtos mokslų ir t. t. Kai Vatikane sudaromos komisijos rašyti dokumentus, enciklikas, jose sėdi ne parapijų klebonai (tarp kurių, beje, neretai pasitaiko mokslų daktarų), bet akademikai, tik turintys ekleziastinius titulus.

Pavyzdžiui, kardinolas Ratzingeris, kuris yra popiežius Benediktas XVI, dar prieš tapdamas popiežiumi, buvo vienas žymiausių pasaulio akademikų, kai kurie net sako, kad vienas didžiausių XX a. mąstytojų – šalia Jurgeno Habermaso, Levi-Strausso, Baumano ir kitų. Jeigu tokių žmonių raštai laikomi nemoksliškais, peršasi trys išvados: arba žmonės šių raštų neskaitė ir yra agresyvūs dėl kristianofobijos, arba jie skaitė, bet nieko nesuprato (greičiausiai jų erudicija arba išsilavinimas yra nepakankamas), arba jie skaitė, suprato, bet vis vien atsisako šaltinį traktuoti kaip mokslišką vien dėl to, kad autorius yra krikščionis. Tai vėlgi kristianofobiška laikysena.

Fobijas artikuliuojantys asmenys neturėtų dalyvauti formuojant socialines, politines ar ugdymo programas. Demokratinėje visuomenėje mes turime kovoti su visomis fobijomis. Ne tik su homofobija, ksenofobija, bet su islamofobija, antisemitizmu, taip pat ir kristianofobija.

Parengtas programos projektas skirtas ugdyti mokinius, kuris padėtų lytinius santykius atidėti iki pilnametystės (pagal naują pataisą – iki brandos). Ar tai nėra mokinių laisvės varžymas?

Lytiškumo etikos ugdymas nedraudžia žmonėms rinktis gyventi, kaip jie nori, tačiau švietimo įstaigos turi turėti aiškią koncepciją, kuria linkme jie ugdo savo jaunąją kartą ir, kaip sakiau, man atrodo, kad argumentas, jog švietimo įstaigos paskirtis turėtų būti jaunąją kartą kelti aukštyn, keliant etinius principus, etines laikysenas, o ne traukti žemyn, orientuojantis į tokią programą, kuri šiaip atspindi polinkių netvarką. Švietimo sistema turi diegti programą, kuri kelia visuomenės lygį, o ne prisitaiko prie žmogaus instinktų.

Kairės stovykla sakytų, kad jie kaip tik kelia, kad jie yra pažangos nešėjai.

Tai Jūs tokias programas net ir šitaip sulygintumėte?

Taip. Skatinti rizikingą jaunuolių elgesį rizikinga. Yra priežasčių, dėl ko balsavimo teisė turi nustatytą amžiaus ribą. Lygiai kaip ir teisė vairuoti ar įsigyti alkoholio. Taip pat yra ir su seksualine elgsena ar lytiškumo etika. Seksas yra gaivališka jėga, kuri, neatsakingai elgiantis, gali pridaryti daug bėdos. Ne tik sau, bet ir kitam žmogui. Todėl programa turėtų ugdyti visų pirma suprasti šios galios vaidmenį ir galutinį telosą (Aristotelio žodžiais tariant) bendrame žmogaus, visuomenės bei kultūros vaidmenyje.

Ar, Jūsų nuomone, vaikus mokyklose reikėtų supažindinti su skirtingomis šeimos formomis – ne tik vyro ir moters, bet ir tos pačios lyties?

Nežinau, ar tą reikėtų daryti mokyklose, bet visuomenė turės suprasti, kad valstybė ilgainiui neturės kitos išeities, kaip tik rasti teisinį būdą reglamentuoti tos pačios lyties asmenų santykiams. Jei žmonės nori taip gyventi, jie turi tokią teisę. Tačiau turėtų būti labai aiški riba. Jokiu būdu, mano nuomone, tokie gyvenimo modeliai neturėtų būti prilyginami šeimai. Net iš tolo. Senovės Romoje buvo atskirai suprantama konkubinato teisė, kurioje vyravo visokie gyvenimo modeliai. Tačiau konkubinatas buvo visiškai atskirtas nuo šeimos teisės. Tai buvo du atskiri dalykai. Galbūt kur kas produktyvesnis pasiūlymas šiuolaikinei visuomenei, būtų ne perrašinėti šeimos ir santuokos sampratą, bet diskutuoti ir praplėsti konkubinato teisės sampratą?

Jeigu žmonės nori gyventi taip, kaip jie nori, greičiausiai įstatymai turėtų reglamentuoti, pvz., paveldėjimo teisę, galbūt gali būti kažkokia mokestinė teisė, bet turi būti aišku, kad valstybė netraktuoja to kaip šeimos ir santuokos. Įteisinus tos pačios lyties santuoką, nebeliks jokių argumentų, kodėl reikėtų diskriminuoti poligamiją. Tačiau tradicinė poligamija, poliginijos ir poliandrijos forma yra diskriminacinė pagal šiuolaikinius standartus. Todėl, ją atnaujinus pagal šiuolaikinius principus, ji neišvengiamai turės būti liberalizuota ir tokiu būdu poligamija taps poliamorija. Ši diskusija jau vyksta ten, kur tos pačios lyties santuokos jau yra įteisintos. Apie tai šiame interviu negaliu plėstis, tačiau pasakysiu tik tai, kad iš to kils tikra teisinė ir socialinė netvarka. Ar į painiavą, kurios socialinių padarinių mes patys kol kas negalime prognozuoti, norime įtraukti ir savo vaikus? Ar ugdymo programos turėtų imtis tokių socialinių eksperimentų, kurių artimiausių padarinių nežino ir negali numatyti? Nemanau.

Na, lytiškumo klausimu jie tokie atrodė gal aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, bet, kaip sakiau, šis judėjimas jau yra gerokai senstelėjęs, ir šie argumentai apie seksualinį liberalizavimąsi jau pasenę. Tai yra praėjusio amžiaus seksualinės revoliucijos idėjos, kurios dabar neatlaiko kritikos net ten, kur prasidėjo. Bendruomenės, kurių programos paremtos holistiniu požiūriu į lytiškumo etiką, generuoja daug geresnius rezultatus, nei programos, kurios siūlo: „darykite viską, ką norite, tik mokėkite apsisaugoti“. Kaip kažkas pasakė, tai labai panašu, kaip mokyti vaikus gerai ir saugiai kūrenti laužą ant parako statinės.

Ar lytiškumo ugdymo klausimais apskritai yra įmanomas moralinis neutralumas?

Be abejo, kad ne. Wilhelmas Röpke, žymus vokiečių ekonomistas, yra pasakęs, kad mokslinė prieiga, kuri tiki galinti apsieiti be etikos ir moralės, nesusigaudo žmogiškojoje tikrovėje. Ir būtent dėl to ji nėra moksliška.

Moralinis neutralumas yra mitas. Populiarus, bet vis dėlto mitas. Moraliai neutralios erdvės žmonių santykiuose tiesiog nėra. Ar galėtume laikytis moralinio neutraliteto, pvz., antisemitizmo, rasizmo ar moterų diskriminacijos klausimu. Jei ne, tuomet natūraliai esame moraliai šališki.

Lytiškumo ugdymo klausimu nėra tokios programos, kuri būtų moraliai neutrali. Mat lytiškumo ugdymas yra pasaulėžiūros ugdymas, o pasaulėžiūroje nėra moraliai neutralios erdvės. Galima sudaryti moraliai neutralią fizikos programą, matematikos ugdymo programą (nors Platonas, Aristotelis ir Tomas Akvinietis čia prieštarautų), bet lytiškumo etika nepavaldi gamtamokslio dėsniams. Etika yra mokslas, filosofijos mokslo dalis, todėl etiškai neutrali lytiškumo programa yra maždaug tas pat, kaip siekis ugdyti valstybės kareivį būti moraliai neutralų savo šaliai.