Vyriausybė pritarė partnerystės įteisinimui Lietuvoje
Vyriausybės posėdyje pritarta Teisingumo ministerijos pateiktoms Civilinio kodekso ir kitų susijusių įstatymų pataisoms, kuriomis įteisinama skirtingų lyčių asmenų partnerystė. Seimui priėmus šias pataisas, „bus reglamentuotos skirtingų lyčių asmenų, gyvenančių kartu, bet neįregistravusių santuokos, teisės ir pareigos, apsaugoti šių asmenų ir jų vaikų interesai,“ – rašoma Vyriausybės pranešime spaudai.
Kaip siūloma įstatymo projekte, partneriais galėtų tapti pilnamečiai vyras ir moteris, kurie nėra giminaičiai, nėra tarpusavyje sudarę santuokos bei nėra kitų asmenų partneriai. „Teikiamais projektais siūloma įtvirtinti partnerystę pagal įstatymą, tai yra, kai pats bendras vyro ir moters gyvenimas kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos sukelia teisinių pasekmių, nereikalaujant specialių formalumų,“ – teigiama pranešime.
Partneryste būtų laikomas toks bendras vyro ir moters gyvenimas, kuris grindžiamas „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.“
Tačiau siekdami partnerystės faktą panaudoti prieš trečiuosius asmenis, partneriai turės pasirašyti ir notarui tvirtinti pateikti bendrą pareiškimą dėl partnerystės. Duomenys pagal tokį pareiškimą būtų įrašomi Lietuvos Respublikos gyventojų registre. Registruotų partnerių kilmės iš tėvo pusės nustatymas, tėvystės pripažinimas ir nuginčijimas būtų grindžiamas iš esmės analogiškais principais kaip ir susituokusių tėvų vaikų tėvystė. Be to, palikėją pergyvenęs registruotoje partnerystėje esantis partneris galėtų paveldėti pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra).
Įstatymo projekte siūloma nustatyti bendrą taisyklę, kad turtas, partnerystės metu įgytas abiejų partnerių ar vieno jų vardu, yra laikomas bendrąja daline partnerių nuosavybe, išskyrus partnerių asmeninį turtą. Taip pat siūloma įtvirtinti prezumpciją, kad partnerių dalys jų bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios, kol nėra įrodyta kitaip. Notarine sutartimi būtų galima susitarti, kad turto teisinis režimas būtų kitoks nei numatyta įstatyme.
Pernai vasarą atliktos sociologinės apklausos duomenimis, vyro ir moters partnerystei pritaria 84 proc. šalies gyventojų. Vyriausybės duomenimis, apie 100 tūkstančių porų Lietuvoje gyvena kartu nesusituokę.
Teisingumo ministerija pataisas pakartotinai teikė po to, kai Vyriausybei tobulinti jas grąžino Seimas.
Paskelbta (http://www.propatria.lt/2016/08/vyriausybe-pritare-partnerystes.html)
Linas V. Medelis.Kodėl man negaila badaujančių Vokietijos vaikų
Aš turėčiau dieną naktį už jus melstis, kad gailestingasis Dievas, jūs šliundros paskutiniai, įkvėptų savo dvasios į jūsų atšalusias širdis ir savo šventa malone nuplautų nuo jūsų nuodėmes, kad būtumėt jo per amžius ir kad jums, niekšams, jis atleistų nuodėmes.
Karo kapelionas Otas Kacas (Otto Katz)
Kapelionas Kacas, ne Dievo, o didžiojo Čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko buvo pašauktas pamokslu kreiptis į tuntą neturinčių ką prarasti kandidatų patrankų mėsai Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis akivaizdžiai buvo girtuoklis, paleistuvis ir įgaliotasis demagogas. Tačiau literatūrinio charakterio pavyzdys neblogai iliustruoja, kaip net ir šiais laikais keičiamos įprastos sąvokos, terminai, moralinės normos, išverčiamas ir spalvingu propagandiniu burbulu paverčiamas gražiausių idėjų turinys. Dar kartą įsiklausykime į kreipimąsi iš TV ekranų:
„Ar tikrai Lietuva – geriausia vieta Europoje? Kol kas dar ne. Kodėl?
– mes esame didžiausi girtuokliai Europoje;
– socialinės rizikos šeimos netilptų į Žalgirio areną;
– tūkstančiai globos namų vaikų laukia įvaikinimo;
– mes žudome ir žeminame vieni kitus ;
– kas valandą penki pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje;
– savo namuose mušama kas trečia moteris;
– kas trečias mokinys patiria patyčias.
Ar tai ne jūsų vaikas, ne jūsų namai? Vien pernai nusižudė 900 žmonių, o 180 nužudyta buitinių konfliktų metu. Visi žudikai būna apsvaigę. Visi. Ką daryti? Galime toliau naikinti save arba…“
Ir tada išgirstame balsą, tokį panašų į mūsų Prezidentės:
„Arba netylėti, padėti, išdrįsti, įsivaikinti, įkvėpti ar surasti pagalbą. Niekas kitas už mus to nepadarys…“
Ar nejaučiate, negirdite kapeliono Kaco balso intonacijų? Ar neįtariate, kad tai kapelionas Kacas su Dievo pagalba siekia įkvėpti dvasios į atšalusias mūsų – šliundrų, girtuoklių, žudikų, smurtautojų -širdis? Įtaigus propagandinis triukas: sakoma „mes“, o galvoje turima – „jūs“. Taip, tai „Jūs – šliundros paskutiniai!“ Kad miegotume ramiau, šis kreipimasis vakarais kartas nuo karto iš ekrano pakartojamas. Net optimizmo krislą išsaugojusi siela turėtų likti sutrypta žemės purve.
Taip istorinę šių metų balandžio 18 dieną, 17 valandų trisdešimt minučių Prezidentė paskelbė ilgalaikės nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą” pradžią. O saugi Lietuva aukščiau išvardintų socialinių problemų turėti ne-ga-li! Todėl šio rašinio autorius tęsia pasakojimą kaip ir dera pakiliu tonu, prezidentūros „piarininkų“ pasiūlyta melodija (Prezidentės balso šiame chore tik tiek, kad ji yra aktyvi ir iniciatyvi valstybinės sistemos dalis).
Į eskscelencijos kvietimą prisidėti spendžiant minėtas bėdas atsiliepė ir kampanijos ambasadoriais imti tituluoti žinomi Lietuvos žmonės: 5 muzikos žvaigždės, 10 TV ir radijo žvaigždžių, dvi bažnyčios žvaigždės ir du dailininkai. Visi jie įsipareigojo savo darbais kiek įmanoma keisti Lietuvą į gerąją pusę.
Keletas ambasadorių kartu su prezidente liepos pabaigoje lankėsi neseniai įkurtame vaikų dienos centre (VDC) Tulpiakiemio kaime, Ukmergės rajone. Citata iš Prezidentūros tinklalapio: „Šalies vadovė į Tulpiakiemį nuvyko gavusi laišką iš balandžio mėnesį čia įkurto vaikų dienos centro, prašantį kartu su kampanijos ,,Už saugią Lietuvą“ ambasadoriais padėti šiame kaime gyvenantiems vaikams – skirti jiems dėmesio, pasidalyti geruoju pavyzdžiu, įkvėpti gyventi kitaip“. Juk socialinės rizikos šeimose šiame kaime auga 39 iš 50 (kitaip tariant, beveik 80 proc. –aut.) vaikų. Suprantama, ambasadoriai pasidalijo savo gerąją patirtimi. Kokia? Vaikų priežiūros? Auklėjimo? Maitinimo? Istorija apie tai nutyli. Kokias veiklos kryptis jie mato judėjime „Už saugią Lietuvą“, galime įvertinti, išklausydami vieno gerai žinomo scenos grando mintis: „Bičiuliai, aš svajoju apie Lietuvą be prievartos ir baimės, kurioje kiekvienas žmogus gali būti savimi, kurioje sklando sugyvenimo dvasia, kur kiekvienas žmogus kuria save, kuria savo tautą, kuria savo valstybę. Įsipareigoju siekti šito tikslo visom savo jėgom ir padaryti taip, kad Lietuvoje būtų daugiau pagarbos ir meilės“. Supraskim: telydi ši malda visus, ne vien Tulpiakiemio ,vaikus nuo namų slenksčio iki VDC.
Prie nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ jau prisijungė per 180 puikių iniciatyvų, pranešama minėtame tinklalapyje. Kampanija telkia visus žmones, organizacijas, socialiai atsakingas verslo įmones, kurie savo darbais, idėjomis ir pagalba pakeis žmonių gyvenimus. Iniciatyvos tinklalapyje registruojami geri darbai. Pavyzdžiui, šalies žemėlapyje (nuolat atnaujinamas) matome, kiek daug gerųjų pavyzdžių atsiranda šalies gyvenvietėse. Štai jau pirmosiomis rugpjūčio dienomis tų pavyzdžių užregistruota: Tauragėje, Molėtuose ir Šalčininkuose – po 3, Telšiuose, Visagine ir Mažeikiuose – po 4, Radviliškyje ir Palangoje – po 2. Kol kas tokių nėra Prienuose ir Raseiniuose. Tikėkimės, jų netrukus atsiras ir ten. Naujausia tinklalapio informacija: „Rūpestis visuomenės socialinėmis problemomis prie kampanijos paskatino prisijungti Finansų ministerijos darbuotojus. Olimpinių žaidynių įkvėpti jie kviečia drauge auginti ateities Lietuvos olimpiečius“. Tikėkim, nuo šiol ministerija ir kiekvienas šalies gyventojas asmeniškai imsis olimpiečių auginimo. Puikioje nuotraukoje ant ministerijos laiptų puikiai atrodo puikaus ministerijos kolektyvo atstovai su puikia ministre priešakyje (suprantama, kai kurie ministerijos darbuotojai negalėjo fotografuotis, nes tuo metu dirbo). Tai akivaizdi užuomina kitoms ministerijoms, savivaldybėms, visoms valdiškoms įstaigoms. Tuo bus prisiminta ir Smetonos laikų tradicija, kai žemės ūkiui paremti kiekvienas valdininkas Kalėdoms privalėjo nusipirkti po žąsį.
Jei trumpam grįžtume prie vaikų globos, neįmanoma nepaminėti nevyriausybinės tarptautinės organizacijos „Gelbėkite vaikus“ (pavadinimas angliškai – „Gelbėkite Lietuvos vaikus“), kuri taip pat įsijungė į projektą. Jos veikla prasidėjo gerokai anksčiau ir, galima sakyti, Lietuvai yra pavyzdinė. Ji gauna paramą iš įvairiausių organizacijų, įmonių ir privačių asmenų. Su šūkiu „Jūsų parama kuria laimingą vaikystę“ ji remia ne tik Lietuvos, bet ir Zimbabvės vaikus. Sunku atspėti, kiek lėšų surenkama Zimbabvės vaikams, tad ir nesukim sau galvos. Tikriausiai tam paslaugiai ir siūloma pažymėti varnele kvadratėlį po nuoroda į banko sąskaitą, paaiškinant jo reikšmę: „Aš nenoriu gauti naujienlaiškių, kuriuose informuojama, kaip yra naudojama mano auka“. Jums pakaks žinoti („Gelbėkite vaikus“ kalkuliacija): 5 eurai – tiek užtenka vieną vaiką pamaitinti keturis kartus; 10 eurų – tiek užtenka, kad vaikas turėtų būtiniausias mokymosi priemones; 15 eurų – už šią sumą vaikui padėti gali psichologas.
Besidomįs, iš kur atplaukia ir kur nukeliauja pinigai, yra bjaurus cinikas. Tokiam žiupsnelis nelabai konkrečios informacijos pateikiama praėjusių metų veiklos ataskaitoje. Štai Lietuvos žmonės paaukojo 140 542,30 EUR. Galimas daiktas čia įskaičiuota ir Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijų, Vilniaus savivaldybės perduotos lėšos. Labai prisideda užsienio ir tarptautinės organizacijos. Trejų metų trukmės projektui IKEA foundation (Švedija) paaukojo 476 340,00 EUR. Šio projekto tikslas – sudaryti sąlygas vaikui augti biologinėje šeimoje, o netekus tėvų globos užtikrinti efektyvias alternatyvas institucinei globai. Apskritai, skandinaviškos pedagogikos išminties Lietuvoje buvo apmokyta per pusantro tūkstančio specialistų, beveik tūkstantis rizikos šeimų dalyvavo konsultacijose, „pozityvios tėvystės mokymuose“, per 600 vaikų suteikta psichologų pagalba ir, be abejo, buvo dirbama su naujais, esamais ir potencialiais globėjais. Kitą dviejų metų 146 579 EUR projektą parėmė ES fondai. Iš ataskaitos: 48 renginiai; dalyvavo 651 asmuo; parengtos 4 TV laidos, Žinių radijo laida, lauko plakatai, reklama viešajame transporte.
Smulkmena: nenurodyta, kiek pagal Šiaurės ministrų Tarybos biuro Lietuvoje administruojamą Baltijos ir Šiaurės šalių nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo rėmimo programą skirta lėšų pamokyti specialistus, dirbančius su vaikais, kiek gauta lėšų tarptautinei konferencijai apie Švedijoje taikomus metodus, apie vaiko teisių apsaugą Norvegijoje. Matote: šimtai tūkstančių eurų, dešimtys mokymų, tūkstančiai apmokytų… Didžioji gaunamų lėšų dalis skiriama kaip tik tokiems dalykams. Tačiau „Gelbėkite vaikus“ ne tik ima, bet ir duoda. Pavyzdžiui, daug nuveikta stiprinant vaikų dienos centrų veiklą. Ataskaitoje teigiama, kad „be paramos nustotų veikti net 4 vaikų dienos centrai“; „33 vaikų dienos centrams, kuriuos lankė daugiau nei 700 vaikų, skirta parama sudarė 27 804 EUR“. Paimkite skaičiuotuvą, suprasite, kodėl parama vaikų centrams tikrai reikalinga: jei aritmetika neapgauna, tai pernai kiekvienam šių vaikų vidutiniškai skirta net 3 (trys!) eurai ir 31 centas per mėnesį. Dar keletas nuostabių pavyzdžių: dviem asmenims gydymui nuo priklausomybės alkoholiui suteikta parama 78 eurai, vienam Lietuvos vaikui nupirktas kompiuteris už 500 eurų, kelioms šeimoms nupirkti butai kaime, o daugiavaikei šeimai net atnaujintas namas Alytaus rajone už 42 811 eurų. Kaip pavieniai laimėtojai išskiriami iš kitų, gal ir ne mūsų reikalas, bet, tikriausiai, būtų geriau, jei už tuos pinigus būtų nupirkta ir po lygiai padalinta loterijos bilietų.
Dievas pats galėtų nuspręsti, kam dovanoti išloštą kompiuterį, o kam namą.
Neabejotina, kad į Prezidentės inicijuotą judėjimą įsijungs vis daugiau organizacijų ir asmenų. „Saugioje Lietuvoje“ mokytojai ir tėvai labiau mylės vaikus, gaisrininkai gesins gaisrus, policininkai dar aktyviau gaudys girtus vairuotojus, teisininkai patars, teisėjai teis, gydytojai gydys ir t.t. – visose gyvenimo srityse.
Daugiau nei prieš šešerius metus buvo priimtas memorandumas „Vaikystė be patyčių“. Jį pasirašiusieji Seimo nariai, ministrai, mokyklų vadovai, žurnalistų, policijos lyderiai, mokytojai ir moksleiviai, nevyriausybinės organizacijos sutarė, kad vaikai turi augti be patyčių (šūkis: „Patyčios gali ir turi liautis“), ir daryti viską, kad vaikai Lietuvoje augtų laimingi. Jau keleri metai VšĮ „Vaikų linija“ organizuoja „Veiksmo savaitę be patyčių“, kurioje dalyvauja „tūkstančiai“… Galybė renginių, tarp kurių išsiskyrė Lietuvos mokinių parlamentas ir Lietuvos moksleivių sąjunga, organizavę flashmob akciją (lietuviškai – žaibiškas sambūris, sulėktuvės, sąspietis – aut.), „kurio metu įvairių Lietuvos mokyklų mokiniai [buvo] kviečiami sukurti žmogaus siluetą ir tuo pačiu metu kartu, iškėlę rankas į viršų, sušukti „gyvenimas be patyčių“. Vaikai buvo skatinami rašyti rašinėlius, kurti dainas (Patyčioms „ne“, svajonėms „taip“), ir video apie tai, kaip atliekamos patyčios ir kokios jos yra bjaurios…
Ypač sveikintina vieno aktyvaus kovotojo sumanyta socialinė akcija, pavadinta „Už laimingesnius vaikus!“ Akcijos tikslas buvo – pakeisti švietimo sistemą taip, kad joje būtų ugdomi laimingesni vaikai, atkreipti dėmesį, kaip mokyklose jaučiasi vaikai, spraudžiami į įsisenėjusius švietimo sistemos standartus. Tam reikalui jis nubėgo 862 kilometrų maratoną, per 20 dienų aplankydamas 20 mokyklų. Sutikime, tai buvo tikrai didvyriškas žygis ne tik fizine (nubėgti kasdien po 43 km net užgrūdintas sportininkas sunkiai pakeltų), bet ir moraline prasme. Ak, jei mūsų Seimo nariai bent kartą per mėnesį nubėgtų nors nuo Seimo iki Katedros. Tik įsivaizduokite, kokie laimingi taptume po akcijos „Tebūna laimingi visi“…
Bet ačiū ir už tai, kad šį pavasarį Seimas pritarė nutarimo projektui, kuriuo Vyriausybė raginama užtikrinti, kad visose šalies mokyklose nuolatos veiktų bent viena patyčių ir smurto prevencijos programa. Mat, kaip minėta, kas trečias vaikas Lietuvoje patiria patyčias. Vaikus vis minime ne be priežasties. Juk nedaug tėra žmonių, kuriems vaikai nekeltų nuoširdaus ir meilaus susidomėjimo, tai jautriausia, nuoširdžiausia, naiviausia, kantriausia visuomenės dalis. Nedaugeliui gudručių apeliacija į vaikus yra ir lengviausias suaugusiųjų papirkimo kelias.
Tuo tarpu pasidžiaugę bendravimu su aukštais svečiais, pažaidę, pavalgę dienos centre dauguma Tulpiakiemio vaikai pareina namo. Įsivaizduokim, ten jų laukia ta pati socialinės rizikos šeima, kurioje pagal apibrėžimą bent vienas iš tėvų:
• piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis;
• yra priklausomas nuo azartinių lošimų;
• dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų;
• naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą;
• gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.
2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis visose savivaldybėse socialinės rizikos šeimose augo 19668 nepilnamečiai. Pavydėtinas tikslumas, turint galvoje, kad dar neseniai buvo ginčijamasi – mokyklų nelanko 6 ar 14 tūkstančių Lietuvos vaikų.
Keistoka, kad šioje statistikoje nėra šeimų, iš kurių tėvai yra emigravę, o vaikai laikinai palikti su seneliais ar giminaičiais. Kol gimdytojai įsikurs „ten“, paaugliai kartais lieka ir visai vieni, nes nėra kam palikti buto, arba reikia pabaigti mokyklą. Emigracijos tempai ne mažėja, o didėja, vyriausybės prioritetuose emigracijos – ne sustabdymo, nors tik sumažinimo – nėra. Žiniasklaidoje jau atsiranda informacijos, kad išgeriamo (išgerta ir nupirkta ne tas pat) alkoholio kiekiai yra statistikos padidinti. Iš kur tie skaičiai apie nuolat mušamas moteris, apie patyčių epidemiją mokyklose ? Viešoji įstaiga „Vaikų linija“, apibendrindama penkerių metų kampaniją „Be patyčių“ paskelbė , kad 2011 – 2014 metais nemokamu telefono numeriu iš vaikų buvo priimta 600 tūkstančių skambučių, beveik 9 tūkstančiai vaikų kreipėsi dėl patyčių. Tai ne kas trečias, tai tik vienas procentas skambinusiųjų. Neseniai Lietuvos gyvybės įmonių draudimo asociacija paskelbė dar vieną „gerą“ naujieną – mūsų vaikai yra nesaugiausi visoje ES, nes… apdraustų jų tėra 15 proc. Tą skaičių atrado draudikai? Vaikas tampa nesaugus, jei nėra apdraustas?
Tad savo aplodismentais prisidėdamas ir kartu ėmęs gilintis į tą prakeiksmą, siunčiamą „paskutiniams šliundroms“, imi suvokti, kad dalyvauji Didžiame Visuomenės Mulkinimo Spektaklyje. Nesugebama, vengiama, nenorima ieškoti problemų ištakų, nes kovoti ne su priežastimis, o su pasekmėmis naudinga politiškai, reklamiškai, dažnai ir finansiškai. Juk ne paslaptis – kol pinigai mokami vaikų gelbėtojams, nelaimingų vaikų nepritrūksim, kol pinigai skiriami kovotojams už žmogaus teises, baisių pažeidimų visada atsiras, o šeimos teisės bus pažeidžiamos tol, kol jos nesusilygins su prigimtinėmis „gyvulių teisėmis“. Žinoma, vieno vaiko šypsena gali atpirkti daugybę nuodėmių, tik ar gali atpirkti didžiulę turtinę nelygybę, skurdą, korupciją, emigraciją, valdžios savivalę, godumą, kvailumą ir patyčias iš eilinio piliečio? Tebūnie pagerbti ištiesiantys pagalbos ranką, bet kai skęsta tūkstančiai, nedora mėgautis vienu numestu gelbėjimo ratu. Juk negali būti laimingi nelaimingų tėvų vaikai. Ar tokia Lietuva gali būti saugi?
***
Michailas Bulgakovas, apysaka „Šuns širdis“, viena scena: veiksmas vyksta bolševikiniame Petrograde trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, šalyje, kurioje uždrausta gedėti pasaulinio ir pilietinio karų aukų, kurioje visuotinis chaosas, badas ir bolševikų teroras virsta naujo, šviesaus ir laimingo gyvenimo apgaulingais pažadais. Kai profesoriui F. Preobraženskiui pavyksta atremti keturių bolševikinių aktyvistų bandymą „sutankinti“ jo butą revoliucinio proletariato naudai, ypata juodu odiniu švarku, paaiškinusi, kad yra moteris, iš užančio išsitraukia keletą šlapių žurnalų. Tai paskutinė galimybė palenkti buržuazinį inteligentą nuolankiam veiksmui:
-Noriu jums pasiūlyti keletą žurnalų Vokietijos vaikų labui. Pusrublis už vienetą.
-Ne, neimsiu, – dėbtelėjęs į žurnalus, trumpai atsako profesorius.
Visas ketvertas apstulbęs, o moteriškės veidas tampa spanguolės spalvos.
-Kodėl atsisakote?
-Nenoriu.
-Jūs neužjaučiate Vokietijos vaikų?
-Užjaučiu.
-Gaila pusrublio?
-Ne
-Tai kodėl?
-Nenoriu.
Scenos pabaiga. Akivaizdu, kad badaujančių Vokietijos vaikų neįmanoma išgelbėti vien perkant keletą žurnalų, o bandyti pagrįsti savo sprendimą yra pavojinga, nes viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus. Šiais laikais pasakyti „nenoriu“ ar pareikalauti ataskaitos už paaukotus pinigus taip pat reikia ryžto, nes visiškai įmanoma pagarsėti kokiu nežmogiu ar homofobu. Kas gi išdrįstų pagailėti puseurio kilniam tikslui?
Beje, trečiojo dešimtmečio pradžioje po Sovietinę Rusiją klaidžiojo šeši milijonai beglobių vaikų…
Kokią lytinio švietimo programą norima įteisinti Lietuvoje?(video)
Kviečiame pasižiūrėti video filmą apie organizacijas, kurioms vertybinis paauglių ugdymas kelia pasipiktinimą. Filme paaiškinama, kodėl jos siekia diegti liberalesnį, į kontracepcijos vartojimą nukreiptą „lytinį švietimą“. Toks švietimas yra paremtas komerciniu interesu išsiugdyti „vartotoją“, todėl jo tikslas yra sudominti vaikus seksualiniais santykiais ir skleidžiant „gender“ ideologiją pakeisti prigimtinę lytiškumo sampratą.
Švietimo ir mokslo ministerijoje yra rengiama Lytiškumo ugdymo programa Lietuvos mokykloms. Programos projektas orientuotas į moralinį paauglių ugdymą, rengimą šeimai, sveikos gyvensenos propagavimą ir lytinės elgsenos keitimą, kuris padėtų paaugliams gyventi asmens ir visuomenės sveikatai palankų gyvenimą bei skatintų lytinius santykius atidėti iki pilnametystės. Tačiau viešai yra reiškiami kaltinimai, neva programa yra moksliškai nepagrįsta, neatitinka šių dienų realijų.
Paskelbta (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/kokia-lytinio-svietimo-programa-norima-iteisinti-lietuvoje-video)
Dėl pažiūrų ir religinių įsitikinimų reiškimo laisvės
J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui A.Butkevičiui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrui J.Bernatoniui
Lietuvos visuomenei ir žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ
KOORDINAVIMO CENTRO
IR PILIEČIŲ VISUOMENININKŲ
PAREIŠKIMAS
2016 m. liepos 19 d.
Vilnius
Pastaruoju metu šalies viešojoje erdvėje daugėja pasisakymų prieš krikščionių tikėjimą išpažįstančių piliečių teisę dalyvauti valstybės įstatymų leidyboje. Televizijos ir radijo laidose, interneto portaluose viešai svarstoma religinių bendruomenių atstovų teisė reikšti nuomonę dėl etikos ir moralės normų įstatymuose. Tokių pasisakymų pagausėjo LR Seimui priėmus, o Prezidentei vetavus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą.
Besąlygiškai pripažindami kiekvieno asmens konstitucinę pažiūrų ir įsitikinimų laisvę, nekvestionuodami LR Seimo ir Prezidentės motyvų priimant ar vertinant Lietuvos Respublikos įstatymus ir teisės aktus, pareiškiame, kad žiniasklaidos atstovų, politikų ir netgi Seimo narių teiginiai, kad religinių bendruomenių atstovai neturi teisės reikšti nuomonę ir daryti įtaką valstybėje priimamiems sprendimas, yra klaidinantys ir teisiškai nepagrįsti.
Visų pirma tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms (išryškinta cituojant): <žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma […] skleisti informaciją bei idėjas> (25 str.); <minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma […]. Žmogaus laisvė […] skleisti […] tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves> (26 str.).
LR Konstitucijoje taip pat nurodoma, kad <įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių> (28 str.), kad <įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu> (29 str.).
Šias pamatines žmogaus teises garantuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (9 str.), kurios 14 str. draudžia bet kokią asmens diskriminaciją dėl religinių ir kitokių įsitikinimų. Visiems asmenims vienodas politines ir pilietines teises garantuoja ir Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, kurio 2 str. skelbia, kad <kiekviena valstybė […] įsipareigoja […] visiems esantiems jos teritorijoje bei priklausantiems jos jurisdikcijai asmenims užtikrinti teises […] be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, […] religija, politiniai arba kiti įsitikinimai, tautinė ar socialinė kilmė, turtinė padėtis, gimimas ar koks nors kitas požymis>.
Religinių bendruomenių ir Lietuvos valstybės teisinius santykius nustato Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas (toliau – Įstatymas). Jame nurodoma, kad <kiekvienas žmogus Lietuvos Respublikoje turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją […], praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo> (2 str.). Tokiu būdu valstybė sudaro galimybę kiekvienam piliečiui realizuoti teisę skelbti savo pažiūras ir idėjas. Įstatymo 3 str. nustato, kad <visi asmenys, nepaisant jų išpažįstamos religijos, religinių įsitikinimų ar santykio su religija, įstatymui yra lygūs. Tiesiogiai ar netiesiogiai riboti jų teises ir laisves ar taikyti privilegijas draudžiama>.
Kalbant apie religinių bendruomenių teisę dalyvauti įstatymų leidyboje pasitaiko teiginių, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir dėl to religinės bendruomenės neva neturinčios teisės reikšti savo nuomonės dėl svarstomų įstatymo projektų. Tačiau Įstatymo 9 str. įtvirtinta nuostata, jog <tikyba gali būti dėstoma maldos namuose, valstybinėse ir nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose, taip pat kitose patalpose bei vietose>, paneigia šį teiginį. Pabrėžiame, kad Įstatyme yra apibrėžiamas ne religinių bendruomenių atskyrimas nuo valstybės, o jų veiklos bei funkcijų atskirumas ir savarankiškumas: <religinės bendruomenės ir bendrijos nevykdo valstybės funkcijų, o valstybė nevykdo religinių bendruomenių ir bendrijų funkcijų> (7 str.).
Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos religines bendruomenes sudaro piliečiai, turintys Lietuvos piliečių teises ir pareigas. Per savo narius veikiančioms valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms, kaip ir visiems LR piliečiams, LR Konstitucija ir įstatymai garantuoja galimybę realizuoti savo narių laisvę ir konstitucinę teisę skelbti idėjas, pažiūras, teikti siūlymus įstatymų leidėjui ir reikalauti, kad į jų nuomonę būtų atsižvelgiama.
Pabrėžiame, kad bet kokios pastangos apriboti valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų atstovų teises ir laisves turi būti vertinamos kaip mėginimas diskriminuoti dėl religinių įsitikinimų, o tai griežtai draudžia LR Konstitucija, nacionalinė teisė ir tarptautiniai teisės aktai.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Lietuvos žmogaus teisių asociacija Vytautas Budnikas
Piliečių gynimo paramos fondas Stasys Kaušinis
Lietuvos Helsinkio grupė Stasys Stungurys
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Romualdas Povilaitis
Nepartinis demokratinis judėjimas Krescencijus Stoškus
Pareiškimui pritaria:
Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija – Tomas Šalkauskas
Lietuvos tėvų forumas – Audrius Murauskas
| SAULIUS ARLAUSKAS | teisės filosofijos profesorius, mokslų daktaras; |
| VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ | rašytoja, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarė, Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja; |
| VLADAS KANČAUSKAS | dailininkas, skulptorius; |
| STASYS KARAZIJA | profesorius, biomedicinos mokslų daktaras, LMA narys; |
| MARIUS KUNDROTAS | politologas, publicistas; |
| JŪRATĖ MARKEVIČIENĖ – | kultūros antropologė, paveldosaugos specialistė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė – ICOMOS narė; |
| BIRUTĖ OBELENIENĖ | profesorė, Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja; |
| BRONIUS PUZINAVIČIUS | Lietuvos karo akademijos docentas; |
| LIUDVIKAS NARCIZAS RASIMAS | teisininkas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras, vienas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjų |
DĖL ŽEMĖS PARDAVIMO SĄLYGŲ LIETUVOJE
Europos Komisijai
Europos žmogaus teisių asociacijai (AEDH)
Kopijos:
Latvijos, Bulgarijos, Slovakijos, Vengrijos Respublikų Parlamentams
J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijai
Europos departamentui prie LR Teisingumo ministerijos
Žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ
ORGANIZACIJŲ
KREIPIMASIS
2016 m. birželio 21 d.
Vilnius
2016 m. gegužės 26 d. Europos Komisija (toliau – Komisija) pareiškime oficialiai paprašė Bulgarijos, Latvijos, Lietuvos, Slovakijos ir Vengrijos Respublikas iš dalies pakeisti vidaus teisės aktus dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo. Komisijos nuomone, Lietuvos Respublikoje šiuo klausimu galiojančios taisyklės (pirkėjas įsigytoje žemėje privalo ūkininkauti pats) riboja laisvą kapitalo judėjimą ir įsisteigimo laisvę . Komisija pripažįsta, kad apribojimai gali būti pateisinami kovojant su spekuliaciniu žemės įsigijimu. Tačiau, Komisijos nuomone, minėti apribojimai nėra proporcingi, jie yra per griežti ir varžo investicijas į kaimo plėtrą bei diskriminuoja kitus ES piliečius. Pareiškime nurodoma, kad jeigu minimos šalys, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, per du mėnesius nesuderins savo nacionalinių teisės aktų su ES teise, Komisija dėl šių valstybių narių gali kreiptis į ES Teisingumo Teismą.
Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublika 2014 m. patvirtino Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą, kuriame įtvirtino vieną iš prievolių visiems asmenims, pageidaujantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę (įskaitant ir kitų ES valstybių piliečius bei juridinius asmenis): įrodyti ketinimą ne prekiauti ja, o ūkininkauti.
Pabrėžiame, kad kova su diskriminacija yra esminė ir fundamentali, visas šalis vienijanti Europos Sąjungos vertybė. Draudimas diskriminuoti įtvirtintas Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės (toliau- Sutarties ) 2, 3, 10, 18, 19, 36, 37, 40, 45, 65, 95, 107, 114, 157, 199, 200, 214, 326 straipsniuose bei kituose ES dokumentuose.
Europos Sąjungos veikimo sutarties IV dalies „Laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“ 50 straipsnio 2 (e) punkte yra įtvirtinta išlyga, kad leidimas įsigyti žemę kitos valstybės narės subjektams galimas tik su sąlyga, kad nebus pažeisti Bendrosios žemės ūkio politikos principai, išdėstyti 39 straipsnio 2 dalyje („<…>Sąjungoje pašalinama bet kokia gamintojų ar vartotojų diskriminacija“).
Atkreipiame dėmesį, kad visos pagrindinės ES institucijos (Europos Parlamentas, Europos Taryba, Europos Komisija) pripažįsta, jog parama žemdirbiams (išmokos) tarp ES valstybių narių skirstoma nevienodai ir neteisingai, t. y. dalis ES piliečių, tarp jų ir Lietuvos Respublikos žemdirbiai, gauna žymiai mažesnes išmokas negu kitų ES valstybių piliečiai.
Todėl Lietuvos Respublikos nustatytas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo taisykles būtina vertinti atsižvelgiant į Sutarties 39 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes skirtingos išmokos Lietuvos ir kitų ES valstybių žemdirbiams įtakoja Lietuvos valstybės struktūrinius ir socialinius skirtumus, daro tiesioginę įtaką Lietuvos žemės ūkio sektoriaus bei šalies ekonomikos vystymuisi ir žemės ūkio produkcijos konkurencingumui. Pvz., akivaizdu, kad skiriant mažesnes išmokas Lietuvos žemdirbiams (dėl to jie gauna mažesnes pajamas už analogišką darbą ir produkciją nei kitų ES valstybių žemdirbiai), jiems sukuriamos nelygiavertės galimybės dalyvauti žemės rinkoje perkant ir parduodant žemės ūkio paskirties žemę ir tuo būdu pažeidžiami laisvos konkurencijos principai. Dabartinėmis sąlygomis Lietuvos žemdirbiai savo darbu ir už jį gautomis pajamomis, t. y. perkamąja galia, negali konkuruoti su kitų ES valstybių žemdirbiais. O neįstengdami lygiomis sąlygomis įsigyti žemės, jie neįstengs konkuruoti žemės ūkio produkcijos gamybos rinkoje ir gali būti iš jos išstumti. Todėl susiklosčiusios aplinkybės turi būti vertinamos kaip prieštaraujančios Europos Sąjungos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms, o neteisingas paramos žemdirbiams (išmokų) skirstymas, kurį pripažįsta visos pagrindinės ES institucijos, gali būti vertinamas kaip Lietuvos žemdirbių (Lietuvos piliečių) diskriminacija.
Pabrėžiame, kad visos ES sutarties dalys turi vienodą galią, Sutartyje jokia diskriminacijos rūšis nėra išskirta, kova su diskriminacija negali būti selektyvi.
Norime atkreipti Komisijos dėmesį, jog minėtu įstatymu patvirtindama žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo taisykles, Lietuvos Respublika pirmiausiai siekė apsaugoti Lietuvos žemdirbius nuo diskriminacijos. Įvedus sąlygą, kad perkant žemės ūkio paskirties žemę privaloma ūkininkauti, buvo suvienodintos visų žemę perkančiųjų galimybės ja naudotis – minėta nuostata galioja tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių asmenims, todėl ji negali būti laikoma diskriminacine.
Kita vertus, ši sąlyga užkerta kelią spekuliacijai žeme ir sumažina diskriminaciją Lietuvos žemdirbių, kurie yra tokie patys žemės ūkio produkcijos gamintojai ir turi teisę naudotis tokiomis pačiomis sąlygomis įsigyti žemę kaip ir kitų ES valstybių piliečiai.
Pripažįstame, kad Lietuvos Respublikos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme esama tam tikrų perteklinių nuostatų, tačiau analogiškų žemę įsigyti ribojančių nuostatų esama daugelio ES valstybių įstatymuose. Pvz., Vokietijos Federacinės Respublikos Žemės sklypų apyvartos įstatyme nurodoma, jog priimant sprendimą dėl prašymo, susijusio su žemės sklypo perleidimu, būtina atsižvelgti ir į bendrus ekonominius interesus, ypač kai sklypai tiesiogiai perleidžiami žaliavų (žemės išteklių) gavybos tikslais. Leidimus žemei įsigyti išduoda savivaldybėse esantys specialūs Žemės sklypų apyvartos komitetai, jų nariai daugiausia ūkininkai. Suomijos Alando provincijoje žemę gali įsigyti tik šios provincijos gyventojai arba suomiai, išgyvenusieji čia ne trumpiau kaip 5 metus bei įrodę mokantys švedų kalbą.
Šie faktai patvirtina, kad ekonominis išsivystymas, demografinės sąlygos ir žemės ūkio produkcijos gamybos lygis ES valstybėse yra nevienodas. Pripažįstama, kad ES išmokos valstybių žemdirbiams nėra vienodos dėl objektyvių priežasčių. Tačiau būtina pripažinti, kad skirstant išmokas ir derybose dėl jų, neišvengiama subjektyvių vertinimų. Dėl nevienodų išmokų dar labiau didėja žemės ūkio išsivystymo atotrūkis tarp ES valstybių, mažiau išsivysčiusioms valstybėms gaunant mažesnes išmokas, jų žemdirbių perkamoji galia (įskaitant ir žemę) taip pat mažėja.
Atsižvelgdami į būtinybę užtikrinti visų ES piliečių lygias teises ir pritardami siekiui pašalinti Lietuvos Respublikoje apribojimus (prievolę ūkininkauti) asmenims, perkantiems žemės ūkio paskirties žemę, kartu kviečiame pašalinti Lietuvos žemdirbius diskriminuojantį išmokų paskirstymą.
Saulius Arlauskas – teisės filosofijos profesorius, mokslų daktaras;
Vytautas Budnikas – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas;
Antanas Buračas – LMA akademikas, profesorius;
Ryšardas Burda – teisės mokslų daktaras, profesorius;
Bronius Genzelis – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius;
Stasys Kaušinis – Piliečių gynimo paramos fondo direktorius;
Alvydas Pauliukevičius – medicinos mokslų daktaras, profesorius;
Romualdas Povilaitis – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas;
Krescencijus Stoškus – Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas, filosofas,
humanitarinių mokslų daktaras;
Stasys Stungurys – Lietuvos Helsinkio grupės narys.
Papildomos išvados dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų Kauno technologijos universitete
Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui
Kauno technologijos universitetui
Kopijos:
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Loretai Graužinienei
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ
KOORDINAVIMO CENTRO (LŽTKC)
PAPILDOMOS IŠVADOS
2016 m. balandžio 15 d.
2015 metais į Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centrą (LŽTKC) kreipėsi Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas (LAMPSS), prašydamas pateikti išvadas dėl Kauno technologijos universiteto (KTU) 2015 m. spalio 1 d. rektoriaus patvirtinto „Komunikacijos krizės metu Kauno technologijos universitete tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) žmogaus teisių ir laisvių aspektu.
2016 m. sausio 26 d. LŽTKC jas pateikė, pažymėdamas, kad KTU rektoriaus įsakymu patvirtinto Aprašo ir jo priedų nuostatos suvaržo KTU darbuotojų ir akademinės bendruomenės narių teises bei laisves (žodžio, minties, įsitikinimų, informacijos) ir prieštarauja kai kurioms KTU Statuto nuostatoms.
2016 m. kovo 8 d. LAMPSS raštu Nr. 16-08 pakartotinai kreipėsi į Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociaciją (LŽTKC narę), prašydamas atlikti ekspertinį vertinimą naujo Aprašo, patvirtinto KTU 2016 m. sausio 26 d. rektoriaus įsakymu 2016-01-26 Nr. A-26.
Prašyme LAMPSS nurodo, kad kol vyko 2015 10 01 patvirtinto Aprašo ekspertinis vertinimas, KTU administracija parengė ir rektoriaus įsakymu patvirtino naują Aprašą. Jame teigiama, kad diegiama tvarka, nepažeidžia jokių teisių, kad Aprašu siekiama kilnių tikslų. Tačiau LAMPSS nuomone, Apraše yra vienas kitam prieštaraujančių teiginių, kai kurie jų pažeidžia žmogaus teises.
Išnagrinėjęs LAMPSS pateiktą KTU administracijos 2016-01-26 įsakymu Nr. A-26 patvirtintą naująjį Komunikacijos krizės metu KTU tvarkos aprašą, Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras konstatuoja:
- Aprašo I skyriuje nurodoma, kad Aprašas skirtas <tik komunikacijos suvaldymui esančios ar gresiančios krizės metu, jame neapimama visų piliečių teisė laisvai reikšti savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais> (2 str.). Taip pat nurodoma, jog <Aprašas taikomas tik kilusių ar gresiančių krizinių situacijų faktiniams duomenims ir informacijai, kuri teikiama Universiteto vardu>(4 str.), <Aprašas neriboja Universiteto bendruomenės narių saviraiškos laisvės ir teisės reikšti savo nuomonę> (5 str.).
- Apraše krize yra laikomi <Universiteto atstovų veiksmai, galintys sukelti Universiteto bendruomenės narių ar trečiųjų asmenų nepasitenkinimą ir pakenkti Universiteto įvaizdžiui> (10.3 str.) Tame pačiame Aprašo straipsnyje nurodomi veiksniai, kurie gali sukelti, pvz., trečiųjų asmenų nepasitenkinimą: tai neteisėtas kompromituojančios informacijos, susijusios su Universiteto veikla atskleidimas, finansinis skandalas, viešas konfliktas, įstatymus ar bendras etikos normas pažeidžiantis elgesys ir pan.
- Aprašo 10.5 str. nurodoma, kad krize gali būti laikomas < bet koks įvykis ar veiksmas, galintis turėti neigiamos įtakos Universiteto įvaizdžiui, į kurį įtraukiami žiniasklaidos, valdžios ar teisėsaugos institucijų atstovai…>. Taip pat <konkurentų, trečiųjų asmenų veiksmai ar bet kuris kitas įvykis, kuris nutiko ir nėra paviešintas arba staiga tapo viešas ir gali turėti neigiamos įtakos Universiteto įvaizdžiui viešojoje erdvėje(10.6 str.)
LŽTKC atkreipia dėmesį, kad pagal Aprašo 14 straipsnį, krizės arba krizinės situacijos pirminis vertintojas yra Rinkodaros ir komunikacijos direktorius, <kuris sprendžia, ar veiksmai koordinuojami Viešosios komunikacijos skyriaus lygmeniu, ar kviečiama Komunikacijos valdymo krizės metu grupė>. Pastarąją taip pat sudaro išskirtinai KTU administracija:<Universiteto rektorius, vykdomasis direktorius, rinkodaros ir komunikacijos direktorius (grupės vadovas), RsV atstovas, Teisės skyriaus vadovas, žmogiškųjų išteklių direktorius (15 str.).
Tokiu būdu nustatyti krizinę situaciją ar nuspręsti, kokie Universiteto bendruomenės atstovų veiksmai gali sukelti trečiųjų asmenų nepasitenkinimą ir pakenkti arba koks įvykis ar veiksmas gali turėti neigiamos įtakos Universiteto įvaizdžiui, gali tik KTU administracija, o tai nesiderina su KTU Statuto 21 str. nuostata, kurioje nurodoma, jog suteikiama <teisė dėstytojams, mokslo darbuotojams ir studentams dalyvauti Universiteto savivaldoje šiame statute nustatyta tvarka (4 p.).
Kita vertus, nors Aprašo I skyriuje deklaruojama, kad Aprašas neapima visų piliečių teisės laisvai reikšti savo nuomonę įvairiais gyvenimo klausimais, jame yra įtvirtina absoliuti KTU administracijos teisė spręsti, kas yra klaidinanti arba neteisėta kompromituojanti informacija, etikos normas pažeidžiantis elgesys, galintis pakenkti KTU įvaizdžiui. Dėl to daugelis Aprašo teiginių prieštarauja vieni kitiems.
Pažymėtina, kad Apraše krizinės situacijos veiksnių sąrašas nėra baigtinis, jis užbaigiamas trumpiniu „pan.“ (panašiai). Akivaizdu, jog aiškiai neapibrėžtos sąvokos ir nebaigtinis krizinių situacijų sąrašas leidžia laisvai interpretuoti bet kokią KTU bendruomenės atstovų kritiką KTU administracijos atžvilgiu, pastarajai leidžiant tapatinti ją su grėsme Universiteto įvaizdžiui. Tokiu būdu minėtos Aprašo nuostatos KTU administracijai suteikia neribotas teises ir įgalina ją imtis įvairiausių priemonių KTU bendruomenės narių teisėms suvaržyti.
Diskutuotina žmogaus teisių požiūriu išlieka Aprašo 11 str. nuostata, įpareigojanti kiekvieną Universiteto bendruomenės narį, bet kokiomis priemonėmis gavusį informacijos iš kitų Universiteto bendruomenės narių, taip pat trečiųjų asmenų, žinančių arba numanančių apie krizinę situaciją, imtis veiksmų, numatytų Aprašo IV skyriuje, o būtent: <visa informacija raštu turi būti suderinta su Viešosios komunikacijos skyriumi ir privalo būti raštu <…> patvirtinta Viešosios komunikacijos skyriaus vadovo> (27 str.). Analogiškai įpareigojanti yra Aprašo 28 straipsnyje, draudžiantys <komentuoti su krize susijusius klausimus ir teikti informaciją žodžiu/atsakinėti į el. laiškus įvairioms tikslinėms auditorijoms bei žiniasklaidai>, nes tai gali daryti tik Universiteto RsV atstovas. <Visais atvejais visa teikiama informacija privalo būti patvirtinta Viešosios komunikacijos skyriaus vadovo arba Rinkodaros ir komunikacijos direktoriaus>.
Abejotina žmogaus teisių požiūriu Aprašo 30 str. nuostata: <Kiekvienas Universiteto bendruomenės narys, sulaukęs tiesioginio klausimo, galimai susijusio su krize, jos faktiniais duomenimis, bet kokiomis priemonėmis ir kanalais iš žiniasklaidos atstovų ar kitų institucijų atstovų arba bet kurių kitų trečiųjų asmenų, privalo atsisakyti komentuoti paaiškindamas, kad, remiantis Universiteto nustatyta tvarka, komunikacijai Universiteto vardu yra paskirtas Universiteto RsV atstovas>.
Nors 30 Aprašo straipsnyje nurodoma, jog pastaroji nuostata <negalioja asmens teisei reikšti savo nuomonę ir įsitikinimus, taip pat prievolei teikti atsakymus ar atlikti kitus veiksmus, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose>, akivaizdu, kad bet kurio KTU bendruomenės nario nuomonė, prieštaraujanti KTU administracijos įsitikinimams, negali būti paviešinta žiniasklaidoje be KTU administracijos sutikimo. O tai nesuderinama su asmens žodžio ir įsitikinimų laisve.
Galiausiai diskredituojanti akademinės bendruomenės nario elgesį yra Aprašo 32 str. nuostata, įpareigojanti, pvz., dėstytoją, profesorių ar kitą akademinės bendruomenės narį <sulaukus bet kokio klausimo, susijusio su esama ar galima krize (trečiųjų asmenų veiksmais, klaidinančia arba kompromituojančia informacija ir pan.)> rinkti informaciją apie besikreipiantį asmenį (sužinoti jo vardą, pavardę, atstovaujamą įstaigą, kontaktinę informaciją, kreipimosi pobūdį) ir perduoti ją KTU administracijai (Universiteto RsV atstovui).
LŽTKC pažymi, kad nepaisant teisėtų KTU administracijos interesų ir lūkesčių, Aprašas negali panaikinti kiekvienam piliečiui ir KTU bendruomenės nariui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamos žodžio ir įsitikinimų laisvės, kuri <negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai> (LR Konstitucijos 25 str.). Ši pamatinė nuostata įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje. Taigi KTU administracijai, skirtingai nei teisėtvarkos institucijoms, įstatymas nesuteikia teisės spręsti, kada atsiranda būtinybė riboti KTU bendruomenės nario konstitucinę žodžio ir įsitikinimų laisvę.
IŠVADA: Įvertinęs KTU administracijos patvirtintą naująjį Komunikacijos krizės metu KTU tvarkos aprašą, Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras konstatuoja:
- KTU administracijos 2016-01-26 įsakymu A-26 patvirtintas naujasis Komunikacijos krizės metu KTU tvarkos aprašas pažeidžia ir suvaržo KTU darbuotojų ir akademinės bendruomenės narių pilietines teises bei laisves (žodžio, minties, įsitikinimų, informacijos laisvę) ir prieštarauja KTU Statuto 12 str. nuostatoms: Universitetas, įgyvendindamas savo veiklos tikslus, vadovaujasi demokratinės savivaldos (1 p.), atvirumo ir atskaitingumo visuomenei principais (14 p.); Statuto 20 str. nuostatai: <Universiteto akademinės bendruomenės nariams laiduojama akademinė laisvė, apimanti: minties, žodžio, pasaulėžiūros ir tikėjimo laisvę (1p.) bei Statuto 21 str. nuostatai, apibrėžiančiai teisę: dėstytojams, mokslo darbuotojams ir studentams dalyvauti Universiteto savivaldoje Statute nustatyta tvarka (4p.).
- LŽTKC įsitikinimu, itin griežta administracijos nuostata atžvilgiu bendruomenės nario, viešai pareiškusio savo nuomonę žiniasklaidoje dėl bet kokio įvykio arba trečiųjų asmenų veiksmų, galinčių turėti neigiamos įtakos organizacijos įvaizdžiui, su tam tikromis išimtimis gali būti pateisinama banko įstaigose ar kitose komercinėse struktūrose. Tačiau Apraše numatyti asmens žodžio laisvės apribojimai negali būti taikomi akademinės bendruomenės nariams, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų misijai – kritiškai, inovatyviai mąstyti, ugdyti kūrybingą, išsilavinusią, orią, pilietišką, savarankišką asmenybę. Prieštarauja ir aukštųjų mokyklų savivaldos principams, kurie įgalina akademinės bendruomenės atstovus aktyviai dalyvauti aukštosios mokyklos valdyme, įtvirtina valdymo skaidrumą, atskaitomybę, teisėtumą, nešališkumą, neleidžia aukštosioms mokykloms tapti uždaromis bendruomenėmis, kuriose susidarytų sąlygos interesų grupių kovai dėl įtakos ir valdžios. Galiausiai paminėtos Aprašo nuostatos prieštarauja KTU Statutui, dėl to Aprašas yra keistinas ir taisytinas.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – VYTAUTAS BUDNIKAS
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – ROMUALDAS POVILAITIS
Piliečių gynybos paramos fondas – STASYS KAUŠINIS
Lietuvos Helsinkio grupė – STASYS STUNGURYS
Nepartinis demokratinis judėjimas – KRESCENCIJUS STOŠKUS
Kaltinimai kultūros ministerijai: ji neatstovauja viešajam interesui.
Kovo 14 d. Seime įvyko pasitarimas dėl Vilniaus senamiesčio apsaugos.
Jį inicijavo Seimo parlamentinė grupė „Už istorinę atmintį ir teisingumą“. Pasitarimo esmė – šiuo metu yra baigtas viešinti Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas (specialiojo teritorijų planavimo dokumentas), kuris numato pakeisti dabartinį senamiesčio nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos teisinį reguliavimą.
Vilniaus miesto bendruomeninės ir kitos nevyriausybinės organizacijos nuolat kėlė klausimus dėl specialiojo planavimo proceso ir dokumento turinio. Jų nuomone, dokumente neatsispindi tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai saugoti istorinį sostinės centrą, įtrauktą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Neperkėlus reikšmingos dalies dabar galiojančio paveldosauginio reguliavimo normų, būtų sudaromos didesnės galimybės senamiesčio kaitai, pvz., viešųjų erdvių užstatymui.
Minėtas dokumentas buvo rengiamas pažeidžiant būtinas procedūras, kurias reglamentuoja Orhuso konvencija ir kiti teisės aktai.
Pasitarime dalyvavo Vilniaus vietos bendruomenių nariai, miesto savivaldybės, Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento, Tarptautinės paminklų ir istorinių vietovių tarybos (ICOMOS) Lietuvos nacionalinio komiteto, Valstybinės kultūros paveldo, Lietuvos nacionalinės UNESCO ir Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės priežiūros komisijų, Lietuvos restauratorių, architektų ir kraštovaizdžio architektų sąjungų, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros, Statybos ir projektavimo sisteminimo centro, nevyriausybinių bei kitų orga- nizacijų atstovai ir ekspertai.
Vilniaus senamiestis yra pasaulio kultūros paveldo dalis. Šį paveldą būtina išsaugoti ateinančioms kartoms. Todėl komercinių organizacijų (statytojų) interesai negali užgožti būtinybės išsaugoti Vilniaus miesto istorinį kultūros paveldą. Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano projektas kelia pavojų kultūros paveldui, jo išlikimui, nes jis parengtas su daugybe pažeidimų ir galimų „landų“ korupcijai arba piktnaudžiavimui. Diskusijoje išryškėjo esminiai prieštaravimai tarp Kultūros ministerijos ir visuomenės, kuriai atstovauja bendruomenės ir visuomeninės organizacijos. Pastarųjų atstovai nuogąstavo, kad jiems leidžiama tik susipažinti su minėtu plano projektu, bet neleidžiama dėl jo išsakyti savo pastabų.
Daugelio jų nuomone, negali būti net kalbos, kad visuomenės atstovams būtų draudžiama pareikšti savo nuomonę dėl tokio objekto. Tai ryškiausias valdininkų įstatymų nepaisymo ir nekompetencijos pavyzdys.
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) atstovas Vytautas Budnikas pabrėžė, kad Kultūros ministerija pagal įstatymą privalo atstovauti ir ginti viešąjį interesą. Bet matant ministerijos valdininkų ir visuomenės atstovų priešpriešą bei ministerijos pateiktus biurokratinio atsirašinėjimo pavyzdžius, susidaro įspūdis, jog ministerija neatstovauja ir deramai negina viešojo intereso. Tikėtina, kad jos atstovai nesuvokia esminių savo funkcijų – atstovauti valstybei, kurioje viešasis interesas yra prioritetinis.
LŽTA atstovas pasiūlė visa tai pažymėti ir surengto pasitarimo išvadose. Pasitarimo rengėjai pažadėjo leisti visuomenės atstovams naudotis šio susitikimo garso įrašu tolimesniame plano rengimo darbe.
Dėl pabėgėlio statuso, migracijos europoje ir emigracijos Lietuvoje
Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Kopijos:
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai
Žiniasklaidai
Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų (LINVO) koalicijos pareiškimas
Europos ir Lietuvos viešojoje erdvėje aštrėjant diskusijoms tarp visuomeninių ir politinių jėgų remiančių tik
pabėgėlių humanitarinę globą, iš vienos pusės, ir nevaldomos imigracijos šalininkų, iš kitos, Lietuvos valdžios institucijos,
mėgindamos pateisinti nuostatą perkelti į Lietuvą ir dalį migrantų, apibendrintai juos įvardija pabėgėliais.
Atkreipiame dėmesį, kad ne visi į ES valstybes atvykstantys migrantai turi teisę į pabėgėlio statusą.
Pagal 1951 m. Ženevos konvencijos nuostatas pabėgėlio statusas gali būti suteiktas užsieniečiui prieglobsčio prašytojui,
kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai
socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos
valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė
gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti (gali būti kankinamas, patirti žiaurų, nežmonišką
elgesį, žeminamas jo orumas, jam gali būti įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kyla grėsmėje gyvybei,
sveikatai, saugumui ar laisvei ir kt.).
Pagal 1990 m. Dublino konvenciją ir ją papildančius reglamentus pabėgėlio statuso suteikimo klausimas sprendžiamas
ES valstybėje, j kurią trečiosios šalies pilietis ar asmuo be pilietybės pateko pirmiausiai, ir jam gavus
pabėgėlio statusą, atitinkama tokio statuso asmens apsauga ir teisės tampa privalomos ir kitoms ES valstybėms.
Akivaizdu, kad Lietuva dėl savo geografinės padėties sprendimuose suteikiant pabėgėlio statusą beveik nedalyvauja,
tačiau turi juos besąlygiškai vykdyti.
Yra žinoma, jog daug trečiųjų šalių gyventojų į ES patenka iš šalių, kuriose nevyksta kariniai konfliktai, jie nėra
persekiojami, nekyla grėsmė jų gyvybei (pvz., iš Turkijos, Pakistano, Maroko ir kt.). Tokie asmenys pagal minėtų
konvencijų nuostatas negali būti laikomi pabėgėliais ir pretenduoti į pabėgėlio statusą. Jiems gali būti suteiktas papildomos
apsaugos statusas. Į papildomą apsaugą galintis pretenduoti asmuo apibrėžiamas kaip trečiosios šalies pilietis
ne/mieste, valstybėje pareikalauti visų tinkamai atlikti pareigas.
15. Užtikrinti sveikatos paslaugų prieinamumą visose ir atokiausiose kaimo vietovėse.
16. Išreikalauti iš ES tiesiogines išmokas ūkininkams ne mažesnes nei ES vidurkis. Užtikrinti
smulkių, vidutinių, stambių žemės ūkių proporcingą vystymąsi Lietuvoje, remiantis Europos
valstybių gerąja patirtimi, pavyzdžiui Šveicarijos, Lenkijos.
17. Baigti kaitalioti vasaros- žiemos laiko nustatymus. Nustatyti pagal Lietuvos geografinę padėtį ir laiko juostą
atitinkantį pastovų laiką.
Konferencijos pirmininkaujantys:
Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Valdemaras Razumas
Lietuvos Nepartinio demokratinio judėjimo pirmininkas,
„Kultūros kongreso“ tarybos pirmininkas dr. Krescencijus Stoškus
27
ar asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu.
Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų koalicija nekvestionuoja Lietuvos valdžios sprendimo solidarizuojantis
su Europos Sąjungos valstybėmis priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių statusą turinčių trečiųjų šalių
piliečių. Tačiau kartu su pabėgėliais į ES valstybes masiškai plūstant migrantams, kviečiame Lietuvos valdžios institucijas
nevadinti jų visų pabėgėliais, o atvirai su visuomene svarstyti ne tik pabėgėlių priėmimo, bet ir galimo dalies
migrantų perkėlimo į Lietuvą klausimus.
Kartu atkreipiame dėmesį, kad imigracijos klausimų svarstymas Lietuvoje negali būti atviras ir keliantis visuomenės
pasitikėjimą, kol bus ignoruojama ypač skaudi ir pavojinga valstybei masinės piliečių emigracijos tema. Statistikos
duomenimis per pastaruosius du dešimtmečius iš Lietuvos emigravo beveik trečdalis (apie 900 tūkst.) gyventojų.
Nerimą kelia tai, kad Nacionalinės pažangos programoje (strategija „Lietuva 2030”) nėra net užuominos apie šią
Lietuvą ištikusią egzistencinę problemą. O verslo grupės kaip atsvarą emigracijai netgi siekia skatinti imigraciją, kad
darbo rinką papildytų iš svetur atvykę „kvalifikuoti specialistai” ir nereikėtų gerinti darbo sąlygų ir didinti atlygio
savo piliečiams, tuo būdu sudarant sąlygas jiems neišvykti iš Lietuvos.
Analogiškas didžiųjų ES valstybių politinio elito ir verslo sluoksnių požiūris sukėlė migracijos krizę, kurį paskatino
ES valstybių dezintegraciją: Šengeno erdvėje jau imama varžyti ES piliečių judėjimo laisvė, stabdomas Dublino
konvencijos galiojimas (Vengrija), rengiamasi referendumu spręsti dėl išstojimo iš ES (Didžioji Britanija) ir pan.
Akivaizdu, kad Lietuvos valstybės vadovų bei politinio elito požiūris į valstybės ir tautos, kaip politinio subjekto,
išlikimo galimybę negali būti trumparegiškai grindžiamas ekonomine nauda. Valstybė privalo turėti ilgalaikę imigracijos
ir emigracijos strategiją, atsakingos institucijos turi parengti ir Įgyvendinti šių procesų suvaldymo programas,
įskaitant reemigraciją skatinančias priemones. Bet koks delsimas sukelia negrįžtamus padarinius valstybei ir visuomenei.
Atkreipiame valstybės vadovų ir valdžios institucijų dėmesį, kad emigracijos masto ignoravimą visuomenė vertina
kaip valdžios atsakomybės arba gebėjimų stoką garantuoti valstybės suverenumą ir tautos tęstinumą. Todėl raginame
Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę ryžtingai imtis kompleksinės ir ilgalaikės imigracijos ir
emigracijos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ypač – neatidėliotinų priemonių emigracijai suvaldyti ir reemigracijai
paskatinanti.
Intelektualų atstovai:
SAULIUS ARLAUSKAS – teisės filosofas, mokslų daktaras, profesorius;
ANTANAS BURAČAS – LMA akademikas, profesorius, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės
grupės narys;
RITA ALEKNAITĖ-B1ELIAUSKIENĖ – kultūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, M. Romerio
universiteto profesorė;
BRONIUS GENZELIS – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius,
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto
„Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” signataras,
Valstybinės mokslo premijos laureatas;
LAURA JANULEVIČIŪTĖ – teologė, teisės magistrė;
ALDONA BIRUTE JANKEVIČIENĖ – advokatė;
VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ -rašytoja, publicistė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos Akto ,,Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo”
signatarė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos moterų
sąjungos įkūrėja, literatūros premijųlaureatė;
VLADAS KANČAUSKAS – dailininkas, skulptorius;
PETRAS KUNCA – smuikininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius;
KRESCENCIJUS STOŠKUS – filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros
kongreso ir Nepartinio demokratinio judėjimo tarybos pirmininkas;
JŪRATĖ MARKEVIČIENĖ – kultūros antropologė, paveldosaugininkė, tarptautinė kultūros
paveldo ekspertė – ICOMOS narė;
POZICIJA
EDITA MILAŠEVIČIŪTĖ – rašytoja, Nepartinio demokratinio judėjimo tarybos narė;
GEDIMINAS MERKYS – sociologas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras;
GEDIMINAS NAVAITIS – psichologas, M. Romerio universiteto profesorius;
ALVYDAS PAULIUKEVIČIUS – medicinos mokslų daktaras, profesorius;
VYTAUTAS RUBAVIČIUS – rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras;
DAIVA TAMOŠAITYTĖ – humanitarinių mokslų daktarė, rašytoja, filosofė;
ALFONSAS VAIŠVILA – teisės filosofas ir teoretikas, M.Romerio universiteto profesorius,
habilituotas mokslų daktaras;
GYTIS VAITKŪNAS – dailėtyrininkas, kultūrologas;
Nevyriausybinės organizacijos:
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Piliečių gynimo paramos fondas – Stasys Kaušinis
Nepartinis demokratinis judėjimas – Krescencijus Stoškus
Lietuvos karjeros specialistų asociacija – Kęstutis Mikolajūnas
Lietuvos aeroklubas – Jonas Mažintas
Nacionalinė antikorupcijos asociacija – Kęstutis Zaborskas
Dėl nacionalinio transliuotojo nepriklausomumo ir žodžio laisvės suvaržymų
2016 m. vasario 3 d. Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras kreipėsi į Lietuvos valstybės ir valdžios institucijas dėl nacionalinio transliuotojo nepriklausomumo ir žodžio laisvės suvaržymų, pažymėdamas, kad mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomas nacionalinis transliuotojas (LRT), kurio priedermė stiprinti moralę ir pilietiškumą yra įtvirtinta LR Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme, nesilaiko nei minėtų Įstatymo nuostatų, nei patvirtintos LRT valstybinės programų strategijos, kad LRT rengiamose ir transliuojamose programose bei laidose įsigali šališkumas, laidų dalyviai atrenkami pagal priklausymą tam tikrų politinių pažiūrų ir įsitikinimų visuomenės grupėms – pastarosioms skiriama neadekvačiai daugiau laiko eteryje, kitoms visuomenės grupėms atstovaujantys asmenys neturi galimybės (nekviečiami) dalyvauti LRT rengiamose laidose.
Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad LRT šališkumas ypač išryškėjo piliečiams pasinaudojus konstitucine tiesioginės demokratijos teise inicijuoti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir juridiniams asmenims, LR Seime svarstant greitųjų (vartojimo) kreditų įstatymo pataisas arba rengiant diskusijas dėl valstybinės lietuvių kalbos vartojimo,
Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo pataisos projekto, diskusijose dėl Darbo kodekso projekto, į kurias dažniausiai kviečiami Laisvosios rinkos instituto ir kitų kraštutinai liberalių pažiūrų bei „tradicinių” profesinių sąjungų atstovai.
Visą kreipimosį tesktą galima perskaityti čia: http://lzta.lt/del-lrt-priklausomumo-ir-zodzio-laisves-suvarzymu/
Nors atsakyme Lietuvos nacionalinis transliuotojas neigia Lietuvos žmogaus teisių organizacijų pastabas, vis
dėlto nurodo, kad LRT rengiamose visuomenės aktualijų diskusijose neretai dalyvauja tie patys asmenys.
Pateikiame VšĮ “Lietuvos radijas ir televizija” atsakymą.
Dėl referendumo
RT nesutinka su pareiškėjų nuomone dėl Lietuvos
Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos
įstatymo (toliau- Įstatymas) bei 2015 m. gegužės 19 d.
priimtos naujos redakcijos 2012-2017 m. Lietuvos nacionalinio
radijo ir televizijos valstybinės programų strategijos
nesilaikymo.
Rašte teigiama, kad LRT šališkumas ypač išryškėjo
piliečiams pasinaudojus LR Konstitucijoje (4 ir 33 str.)
įtvirtinta tiesioginės demokratijos teise – inicijuoti referendumą
dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir juridiniams
asmenims. LRT neva ignoravo LR Referendumo
įstatymo nuostatas (17 str.), nesuteikdama laiko iniciatyvinei
grupei naudotis Lietuvos nacionalinio radijo ir
televizijos eterio laiku.
Referendumo agitacijai skirtų laidų rengimo taisykles
tvirtina, konkrečią Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos
laidų trukmę ir laiką nustato Vyriausioji rinkimų
komisija, suderinusi su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos
vadovu. Ji taip pat paskirsto laidų laiką taip, kad
nebūtų pažeisti grupės ir jos oponentų atstovų lygiateisiškumo
principai. Ir grupei, ir jos oponentų atstovams skiriama
ne mažiau kaip po 7 valandas visuomeninio (nacionalinio)
radijo ir televizijos laiko tarpusavio debatams.
Ne veltui Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas 2014 m. birželio 11 d. posėdyje, išnagrinėjęs
Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę,
iniciatyvinės grupės „Dėl referendumo dėl Konstitucijos
9, 47 ii 147 straipsnių pakeitimo paskelbimo‘1 narių P.
Š., A. A., D. J., R. K., A. K. ir J. P. skundą Vyriausiajai
rinkimų komisijai, be kita ko, nusprendė panaikinti
Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. birželio 3
d. sprendimu patvirtintų Lietuvos nacionalinio radijo
ir televizijos laidų, skirtų piliečių iniciatyvinės grupės
inicijuojamo privalomojo referendumo „Dėl Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo“
agitacijai, rengimo taisyklių 16 punktą ir nustatyti,
suderinus su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos
vadovu, papildomą referendumo iniciatyvinės grupės ir
oponentų atstovų tarpusavio debatams skirtiną visuomeninio
(nacionalinio) radijo ir televizijos laidų laiką. LRT
minėtą teismo sprendimą įvykdė.
Dėl greitųjų kreditų
Rašte taip pat teigiama, kad LRT, transliuodama programas
apie LR Seime svarstomas greitųjų vartojimo
kreditų įstatymo pataisas, „Į laidas išsakyti nuomonę dėl
minėto įstatymo projekto tariamos žalos verslui buvo
kviečiami finansinio verslo bendrovių atstovai, o jų oponentams,
ekonomistams ir įstatymo pataisų rengėjams,
ginantiems viešąjį interesą, tokia galimybė nebuvo suteikta.“
Galimybė pasisakyti finansinio verslo bendrovių oponentams
buvo suteikta televizijos programoje „Specialus
tyrimas“, transliuotoje LRT televizijoje 2015-09-03; apie
greitųjų vartojimo kreditų neigiamas pasekmes, neįvertinus
savo finansinių galimybių, bei priemones jų išvengti
radijo programoje „Centas eurą augina“, transliuotoje
LRT RADIJUJE 2015-09-29, diskutavo Lietuvos banko,
kuris prižiūri greituosius kreditus išduodančias finansų
įstaigas bei nagrinėja vartotojų skundus dėl jų veiklos,
valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė.
Dėl lietuvių kalbos apsaugos
Rašte, be kita ko, sakoma: „Nedemokratiškas ir ribojantis
žodžio laisvę LRT elgesys pasireiškė Valstybinei
lietuvių kalbos komisijai nepritarus LR Seime svarstomam
vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo
projektui (XIIP-1653 (2)) […]. 2015 m. birželio 17 d.
laidoje „Dėmesio centre“, pažeidžiant proporcingumo ir
objektyvumo kriterijus į debatus buvo pakviesta šios komisijos
pirmininkė D. Vaišnienė ir trys jos oponentai, kurie
akivaizdžiai menkino lietuvių kalbos reikšmę ir svarbą
valstybingumui (Konstitucijos 14 str. nurodyta, kad
valstybinė kalba – lietuvių kalba), o pastarųjų pažiūroms
atvirai pritarė ir laidų vedėjas, skyręs daugiausia laiko
oponentų pasisakymams, nors bet kokį šališkumą draudžia
įstatymas (4 str. 1 dalis).“ Visų pirma, Valstybinė lietuvių
kalbos komisija ne nepritarė Vardų ir pavardžių rašymo
dokumentuose įstatymo projektui (XIIP-1653 (2)),
o, kaip šioje programoje teigė pati Komisijos pirmininkė,
jos vadovaujama institucija pritarė tam tikroms vardų ir
pavardžių rašymo iš originalo kalba išimtims, svarbu,
koks yra dokumento šaltinis. Žurnalistas R. Valatka stebėjosi,
kodėl į šį reikalą buvo įtrauka Valstybinė lietuvių
kalbos komisija, kadangi, jo nuomone, vardas ir pavardė
yra privačios nuosavybės klausimas. Viena iš įstatymo
projekto iniciatorių Seimo narė I. Šiaulienė trumpai ir
nuosaikiai pasisakė už tai, kad Vardų ir pavardžių rašymo
dokumentuose įstatymo projektas būtų priimtas, o Teisės
ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas
konstatavo, kad daliai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
išvadų komitetas pritarė, daliai – ne. Įvertinus visą
šios programos „Dėmesio centre“ kontekstą, akivaizdu,
kad su lietuvių kalbos menkinimu programos turinys neturi
nieko bendra: programoje buvo svarstomas Vardų ir
pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto turinys.
Kaip negalima sutikti ir su Rašte išdėstytu teiginiu,
kad programos vedėjas E. Jakilatis daugiausia laiko
skyrė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės
oponentams. Komisijos pirmininkės D. Vaišnienės oponentu
galima laikyti nebent žurnalistą R. Valatką, kuriems,
beje, programos vedėjas laiko skyrė panašiai: apie
4 minutes kiekvienam iš jų.
Rašte taip pat teigiama, jog LRT netinkamai elgėsi
VRK įregistravus Iniciatyvinės grupės „Talka: už
Lietuvos valstybinę kalbą“ įstatymo projektą dėl valstybinės
kalbos statuso išsaugojimo, ribojo arba pateikė
šališką (negatyvią) informaciją.
„LRT Aktualijų studija“, transliuotos 2015-11-04 LRT
RADIJUJE, LRT objektyviai ir nešališkai pateikė informaciją
apie Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose
įstatymo projekto pataisas. Citata iš programos anonso:
„Iniciatyvinė grupė siūlo įtvirtinti, kad pagrindiniame
asmens dokumentų puslapyje įrašus būtų galima rašyti
tik lietuvių abėcėlės raidėmis. įrašai nevalstybine kalba
galėtų būti daromi tik papildomų įrašų puslapyje arba asmens
tapatybės kortelės antroje pusėje. Jeigu 50 tūkst.
parašų iniciatoriams pavyktų surinkti, Seimas privalėtų
svarstyti jų siūlymą. Programoje dalyvauja Sąjūdžio iniciatyvinės
grupės narys Gintaras Songaila, politologas
Vytautas Sinica, istorikas Alvydas Nikžentaitis, dienraščio
„Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris.“
Dėl Darbo kodekso
Rašte LRT kaltinama buvus šališka, skelbiant informaciją
apie Lietuvos socialinio modelio (Darbo kodekso)
projektą. Neva nacionalinis transliuotojas daugiausia
eterio laiko skyrė Laisvosios rinkos instituto ir kitų kraštutinai
liberalių pažiūrų bei „tradicinių“ profesinių sąjungų
atstovų pasisakymams.
Šis Rašto rengėjų teiginys neatitinka tikrovės.
Pavyzdžiui, 201510-
15 radijo programoje „Lietuvos
diena“ buvo išklausyta Lietuvos gyventojų nuomonė dėl
naujojo Darbo kodekso projekto, šioje programoje savo
pastabas išreiškė socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.
Pabedinskienė, Profesinių sąjungų konfederacijos vadovas
A. Černiauskas, įvairių Seimo frakcijų atstovai,
Ministras Pirmininkas A. Butkevičius; radijo programoje
„Ryto garsai“ 2015-10-15 kalbėjo SEB prezidento
patarėjas, ekonomistas G. Nausėda ir VU profesorius,
sociologas R. Lazutka; apie Darbo socialinį modelį buvo
parengta ir tiesiogiai 2015 m. birželio 16 d. transliuota
90 min. trukmės televizijos programa „LRT forumas“,
kurioje dalyvavo Ministras Pirmininkas A. Butkevičius,
socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė,
SEB banko prezidento patarėjas ekonomistas G.
Nausėda, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas
R. Dargis, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos
pirmininkas A. Černiauskas, Vilniaus universiteto
Teisės fakulteto dekanas T. Davulis, klausimus programos
dalyviams uždavinėjo programos žiūrovai studijoje.
LRT tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis