Socialinės apsaugos ir darbo ministerija primena, kad Lietuvoje veikia pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims sistema ir pagalbos tarnybų tinklas. Šiuo metu šalyje yra 23 akredituotos pagalbos tarnybos, kurios teikia pagalbą nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims. Nukentėjęs asmuo gali kreiptis į bet kurią pagalbos tarnybą. Iš viso per praeitus metus suteikta apie 15 tūkst. įvairių paslaugų nukentėjusiems asmenims. Akredituotai pagalbai teikti šiemet skirta 500 tūkst. eurų valstybės biudžeto lėšų.
Pagalbos tarnybose 2023 m. buvo užregistruoti 2690 nuo nusikalstamos veikos nukentėję asmenys, iš jų 2622 sutiko priimti siūlomą pagalbą. Įvairios paslaugos suteiktos 1688 moterims, 846 vyrams ir 88 vaikams. Iš pagalbą gavusių asmenų 164 buvo asmenys su negalia, 488 asmenys norėjo likti anonimais. Iš viso buvo suteikta apie 15 tūkst. įvairių paslaugų. Vidutiniškai vienam asmeniui teko 6 paslaugos.
Kokia pagalba teikiama?
Pagalbos tarnyba, gavusi nukentėjusio asmens duomenis iš pirmojo kontakto institucijos arba iš paties asmens, kuris tiesiogiai kreipėsi į pagalbos tarnybą, organizuoja ir teikia pagalbą, atsižvelgdama į individualius nukentėjusio asmens bei dėl padarytos nusikalstamos veikos atsiradusius poreikius.
Visų pirma yra suteikiama informacija apie nukentėjusio asmens teises ir jas galinčias užtikrinti institucijas. Pagalbos tarnybų darbuotojai įvertina nukentėjusio asmens poreikius, atsiradusius dėl padarytos nusikalstamos veikos, kartu su nukentėjusiu asmeniu sudaro pagalbos priemonių planą ir organizuoja pagalbos teikimą. Pagalbos tarnyba teikia emocinę ir psichologinę pagalbą arba ją suorganizuoja, prireikus parūpina laikiną apgyvendinimą, informuoja apie socialines paslaugas teikiančias įstaigas ir organizacijas, sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas ir kitą pagalbą.
Kas gali kreiptis ir gauti pagalbą?
Pagalbos tarnybų teikiamą kompleksinę pagalbą gali gauti asmenys, nukentėję nuo bet kokios nusikalstamos veikos, taip pat asmenų, mirusių dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, šeimos nariai ir artimieji giminaičiai. Nukentėjusio asmens prašymu į pagalbos tarnybą dėl pagalbos nukentėjusiam asmeniui teikimo gali kreiptis ir kiti asmenys.
Pagalba teikiama nepriklausomai ar nukentėjęs asmuo pateikė kompetentingai valstybės ar savivaldybės institucijai skundą, pareiškimą ar pranešimą dėl nusikalstamos veikos, ar nepateikė. Pagalba nukentėjusiems asmenims teikiama konfidencialiai. Tai viena iš esminių nukentėjusių asmenų teisių. Pagalba taip pat teikiama nemokamai.
Asmuo gali kreiptis į bet kurią šalyje veikiančią pagalbos tarnybą, nebūtinai pagal gyvenamąją vietą. Pagalbos tarnybos gali organizuoti pagalbą ir nuotoliniu būdu.
Kaip rasti pagalbos tarnybą?
Informaciją apie pagalbos tarnybas ir jų teikiamą pagalbą teikia pirmojo kontakto institucijos: ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuratūra ar teismas, Bendrasis pagalbos centras (tel. 112), savivaldybės administracija, socialinių paslaugų įstaiga, bet kuri švietimo ar sveikatos priežiūros įstaiga, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
Akredituotas pagalbos nukentėjusiems nuo nusikalstamos veikos tarnybas galima rasti ČIA.
Emocinės ir psichologinės pagalbos telefonu bei internetu teikiančių tarnybų kontaktus galima rasti ČIA.
rusų karo nusikaltėliams naktį raketomis apšaudžius Dniprą, mažiausiai du žmonės buvo nužudyti. Tarp sužeistųjų yra vaikų
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas
VAKARAI ATSIBUDO – RUSIJA SUSTOS, KAI BUS PRISMAUGTA KINIJA (2024 04 20)
↞ Strateginės aplinkybės ↠
JAV apkaltino Kiniją karo Ukrainoje kurstymu ir pagalbos Maskvai teikimu. JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas pareiškė, kad Kinijos tiekiami komponentai Rusijos gynybos pramonei padeda šaliai agresorei kare. Jungtinių Valstijų prezidentas Džo Baidenas Kinijos vyrkomunistui Si Dzinpingui telefonu mėgino paaiškinti, kad Pekinas neturėtų padėti Rusijai atkurti jos karinių-pramoninių pajėgumų.
Neturėtų, bet padeda. Kinija, skirtingai nei Rusija, prisibijodama santūriai elgiasi JAV atžvilgiu ir visaip suka uodegą, meluodama, kad neremia Kremliaus teroristų. Maža to, jau skelbiama, kad Kinijos pusė kažką JT mykia apie derybas dėl karo nutraukimo.
Tuo tarpu Kremlius vaidina, kad nebijo JAV ir nuolat gąsdina Vakarus karu. Tai yra ne kas kita, kaip šunelio lojimas iš po kinų begemoto skverno. Mąstantiems Vakarų lyderiams pagaliau nušvito, kad visus pasaulio karus, neramumus, masinį terorą galima sustabdyti nesiveliant į didėjančių geopolitinių turbulencijų virtines, o prismaugiant ir pristabdant kvėpavimą pirmiausia Pekinui. Taip, neišvengiamai, per virkštelę deguonies stygių pajus ir Maskva.
Tačiau einamuoju momentu – svarbiausia parama Ukrainai. Buvęs JAV viceprezidentas Maikas Pensas paragino Atstovų Rūmų narius skubiai suteikti paramą Ukrainai, nes to nepadarius, karą gali laimėti Putinas, kuris netrukus nusitaikys į NATO šalis. „Po susitikimo su Vladimiru Putinu neabejoju, kad jei Putinui būtų leista perimti Ukrainą, jis greitai peržengtų sieną į NATO šalį, kurioje mūsų uniformuoti vyrai ir moterys turėtų kovoti“, – gąsdino amerikiečius Pensas, teigdamas, jog 5 straipsnis įpareigoja JAV karius reaguoti į Aljanso nario užpuolimą.
Gi Aljanso karinio komiteto pirmininkas admirolas Robas Baueris pareiškė, kad NATO šalys pasirengusios galimam tiesioginiam susidūrimui su Rusija. „Financial Times“ skelbia, kad Baltijos šalys silpna vieta, kurią Putinas gali norėti išbandyti.
Visa ši karinė-psichologinė Pekino-Maskvos (+Teherano) spaudimo kampanija kelia nerimą Kremliaus nusikaltėliams. Kolektyvinis Putinas suvokia, jog netekus Pekino paramos, o Kijevui sulaukus JAV milijardų, karo neišeis laimėt nei šią vasarą, nei artimiausiais metais. Lygiosios ar nedideli pralaimėjimai fronto linijoje ims drebinti Putino režimo pamatus, nes orda, praradusi pergalės viltį, ims ieškoti kaltininko. O juo gali tapti pats Putinas. Žinoma, FSB ir SVR bei GRU nelauks tribunolo ir toliau stengsis skaldyti, kiršinti, skleisti paniką Vakarų valstybėse, gąsdinti karu, mažinant paramą Ukrainai.
Tačiau, mums regisi, kad JAV ir kiti Vakarų lyderiai pagaliau suprato, jog ši Kremliaus „propagandos mašina“ tėra paskalų, blefo, melo ir kito informacinio mėšlo malūnas, į kurį nereikia kreipti jokio dėmesio.
↞ Reikšmingi postūmiai ↠
Vakar JAV Atstovų Rūmuose įvyko procedūrinis balsavimas dėl įstatymų projektų, skirtų Ukrainos, Izraelio ir Taivano pagalbai. Nutarimui pritarė 316 respublikonų ir demokratų, o prezidentas Džo Baidenas po pritarimo pažadėjo įstatymą pasirašyti „nedelsiant“.
Nedrįstame iš anksto džiūgauti, tačiau 60 milijardų parama Ukrainai jau keliauja prie starto linijos. Laikykime špygas, kad balsavimo metu kongresmenų neveiktų pilnatis, sąmokslo teorijos ir rusiškų informacinių nuodų tvaikas.
Senas KGB kuinas Lavrovas pareiškė, kad Rusija siunčia signalus, kad yra pasirengusi derėtis dėl Ukrainos, bet tik ne su Volodymyru Zelenskiu. Todėl užsienio teroro lyderis toliau loja, kad Rusijai reikia tęsti specialiąją karinę operaciją.
Vokietijos Quantum-Systems GmbH, kuri specializuojasi dronų gamyboje, Ukrainoje atidarė dar vieną įmonę. Naujos įmonės gamybos pajėgumai padidės iki 1 tūkst. bepiločių lėktuvų per metus.
↞ Veiksmai ant žemės ↠
Kijevas pranešė, kad Ukrainos oro gynyba pirmą kartą numušė tolimojo nuotolio strateginį Rusijos strateginį bombonešį Tu-22M3. Šio tipo kariniai lėktuvai yra sparnuotųjų raketų Kh-22 nešėjai, naudojami atakuojant Ukrainos miestus.
Lėktuvas buvo numuštas Rusijos teritorijoje, Stavropolio rajone. Kremlius, žinoma, viską neigia, skelbdamas, kad lėktuvas skrido į karinę bazę ir netikėtai sugedo, todėl taip pat netikėtai nukrito ant žemės. Neva visi pilotai katapultavosi, tačiau vienas žuvo, o vienas taip toli nusikatapultavo, kad pradingo be žinios.
Naktį driskiai atakavo Zaporožės pramoninę infrastruktūrą. Zaporožės srities karinės administracijos vadovas Ivanas Fiodorovas teigia, kad regionas buvo atakuotas 291 kartą. Aukų nėra. Rusai surengė 5 oro smūgius į Rabotino, Mažąją Tokmačką ir Novoandrejevką, rajono gyvenvietės buvo apšaudytos įvairiomis artilerijos sistemomis.
⥁ Lietuvoje ⥀
Sake pasake. Kaima vyr storosta sava parapijonim praneše, kad kaimyniniam kaimi sulaikyti kakie ti priklydelia Volkava užpalykai. Žulikai i kuliganai. Tadu kaima nuovadas viršinyke pasake, kad storosta negerai pasake, nes pasake tų, kų negalėja sakyt. Nes ne storosta tų turi sakyt, ale nuovadas viršinyke. Nesgi vysas šytas pasakymas būva labai slaptas. Sekretas.
Kaimo storosta dėlei to labai supyka i pasake, kad ne kokis tynajos palycinykes viršinykes reikalas, kų jam sakyt, a kų ne. Kų narėja, tų i bliūznija. Vo tep!
AIe mumi taivuo tep mislynam: kad nor vysas šytas kaima načalninkų lajymas mumi būrams yr kakioj ti šiešesdiešimts šeštoj rūras vietaj, lūpas i krūtynes išpūti valdinykai viens untram nenuslaidžia. Taliau ūdijas, turavojas i vajavojas. Kad juos kur skradžiai, aitų daržų kast.
Rūpi, matai, žmagui, kas ti kū pyrmas a kas kū untras sake pasake. Nors žmanes iš gretima kaima saka, kad vyskų pyrmas pasake jųjų seniūnus Tūskus… ale mat mūsų kaimi šyta kaip ti nesgirdeja.
Nu bet jūs gi razumni žmanes, vyskų gerai rakuojat. Dabartės rinkymai i kožnas palitikierius keberiojas unt bačkelas i nori sava liaudi nudyvint kakia nars gera navyna. Mat, kataras pasakys gerų navynu, tai tam žmagai plos ar už tų prabalsuos.
Del to i pešioja anys vienas untra kudlas i nepasdalyna kas kū pyrmas sake pasake. Ale tik tegu anys, tie palytikai, per daug nenusymena. Atsras dar tų navynų: žiū, kaima muzikontui duntį kažikas par šokius išperde, kokia tai merga benkartų instaisę, orų pragnuozes, garaskuopai i do vysa kyta velne možna leudžiai pridemanstruot.
Bet, matai, žmanem dabartės labai sunku patykt i intykt. Vysakių cyrkų, „svagūnų“ anys prisžiūrėjį…Bet jei katrus palytikus sugebes un vieneračia važiuot i da Cycina „mana meila kitam krunti“ meliodijas natas per bezdą išperst, i do tep, kad iš vadegos liepsnas dangun aitų – vuo tas tai rinkimus točnei laimės.
Raketoms ir bepiločiams orlaiviams skraidant dangumi nuo Juodosios iki Viduržemio jūros, Vakarų diplomatų rūpestis, regis, yra kuo labiau atitolinti visuotinį gaisrą, kuris, visų manymu, yra neišvengiamas. Viena iš šio pesimizmo priežasčių – akivaizdus kelio į priekį nebuvimas vis sunkiau išsprendžiamų tarptautinių problemų, pavyzdžiui, Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, akivaizdoje. Tik aksiologinis požiūris į politiką galėtų suteikti šviesos spindulėlį, tačiau šiandien kiekviena valstybė, kiekviena koalicija savinasi Carlo Schmitto kategorijas, pagal kurias tik tie, kurie vadovauja tautų likimams, laikas nuo laiko nusprendžia, kas yra draugas, o kas priešas. Tradicinei socialinei tvarkai, pagrįstai augustiniška „ramybės tvarka“ (De Civitate Dei, lib. 19, c. 12, 1), Schmittas kaip politikos normą priešpriešina netvarkos principą, paremtą Hobbeso homo homini lupus teorija. Tačiau tarptautinės netvarkos amžiuje nieko negalima tiksliai numatyti ir apskaičiuoti, o politika virsta atsitiktinumo žaidimu, kurio vienintelė taisyklė yra nenuspėjamumas. Tikriausiai nei Rusija gerai neapskaičiavo invazijos į Ukrainą rizikos, nei Hamas spalio 7 d. išpuolio pasekmių. Tolesnių įvykių eiga kupina neapibrėžtumo ir atsitiktinumo.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, diskusija apie atsakomybę už įvykius savaime yra nevaisinga, nes niekas nuo pat pradžių nenorėjo, kad viskas klostytųsi taip, kaip katastrofiškai klostosi. Sąmokslų epochą, kurioje viską buvo galima suorganizuoti, užgožė nuolatinio chaoso epocha. Senekos žodžiai ducunt fata volentem, nolentem trahunt (Likimas veda tą, kuris nori būti vedamas, ir tempia tą, kuris nenori, Laiškai Lucilijui, 107, 11, 5) tinka situacijai, kai pasaulis, atsukęs nugarą Dievui, vieninteliam istorijos Viešpačiui, atsiduria nenumaldomo likimo, kurio jis nevaldo, dėsnio įtakoje. Todėl žvilgsnis turi būti nukreiptas nuo įvykių pradžios taško į galimą jų pabaigą.
Kalbant apie Artimuosius Rytus, Teherano ir Tel Avivo karo tąsa gali baigtis dvejopai: Irano režimo žlugimu arba Izraelio valstybės sunaikinimu. Pirmuoju atveju būtų išvengta Irano branduolinės intervencijos pavojaus, o Izraelis galėtų grįžti prie „Abraomo susitarimų“, kurie buvo nutraukti po spalio 7 d. išpuolio, kelio ir užmegzti taikius santykius su kai kuriomis arabų šalimis. Antruoju atveju Izraelio valstybės išnykimą islamo umma laikytų Vakarų žlugimo simboliu ir musulmoniško Europos užkariavimo pradžia. Islamui priklausiusios žemės nuo Sicilijos iki Andalūzijos būtų užgrobtos, o ideologinis ir demografinis Eurabijos projektas taptų realybe.
Kas gali nutikti Ukrainoje? Čia ir vėl susiduriame su dviem galimais vaizdais. Pirmuoju atveju artėjančių JAV rinkimų nugalėtojas, nesvarbu, ar tai būtų Bidenas, ar Trumpas, ir toliau aprūpins Ukrainą ginklais kovai, leisdamas Zelenskiui pasipriešinti Putinui ir, remiantis šia jėgų pusiausvyra, siekti priimtinų derybų. Kita vertus, antruoju atveju JAV ir Europa paliktų Kijevą likimo valiai, Rusijos kariuomenė veržtųsi į Lvivą, Ukraina vėl taptų Rusijos imperijos dalimi, o pergalė paskatintų Putiną išplėsti savo ekspansionistinį projektą į šalis, kurios priklausė subyrėjusiai Sovietų Sąjungai, ir įvesti savo protektoratą tose šalyse, kurios su jomis ribojasi.
Bet kuriuo atveju Izraelio ir Ukrainos apleidimas reikštų Vakarų žlugimą. Pietų Europa patektų po islamo jungu dhimmitudo sąlygomis, o Rytų Europa iki pat Balkanų taptų Maskvos vasalais. Tačiau kadangi tarp Rusijos ir islamo pasaulio jau šimtmečius tęsiasi priešiškumas, neatmetama galimybė, kad šiuo atveju Europa gali tapti dviejų imperializmų konfrontacijos žeme, kaip atsitiko XVI a., kai Prancūzijos ir Ispanijos galybės kovojo dėl Italijos pusiasalio užgrobimo.
Esant tokiai padėčiai, kai Jungtinių Valstijų požiūris bus lemiamas, išmintingiausia, ką Europa gali padaryti, – apsiginkluoti, net jei dėl tokio pasirinkimo sumažės jos pragyvenimo lygis. Tačiau ar europiečiai norės tai daryti, ar mieliau rinksis nesibaigiančius ginčus dėl ekonominių išteklių trūkumo ir teisinių žingsnių, reikalingų karui pradėti, sudėtingumo? Norint apsiginkluoti, prireiktų tos kovos dvasios, kuri per amžius padarė Europą didžią ir kuri kyla iš Evangelijos mokymo, kad Kristus atėjo atnešti ne taikos, bet kalavijo (Mt 10, 34-35; Lk 12, 51-53). Tačiau šiandien taikos siekiama bet kokia kaina, o buvusį šūkį „geriau raudonas nei miręs“ pakeitė šūkis „geriau paklusnumas nei karas“.
Popiežius Pranciškus, kaip ir jo pirmtakai dviejų didžiųjų XX a. pasaulinių konfliktų išvakarėse, nuolat ragina siekti taikos. Tačiau XX a. popiežiai karo priežastį įvardijo kaip Dievo įstatymo atsisakymą tarptautiniame gyvenime ir nurodė, kad grįžimas prie prigimtinio įstatymo ir Kristaus tikėjimo yra vienintelė sąlyga tikrajai taikai įtvirtinti.
Taikos tikrai neužtikrins vadinamoji „liberalioji tvarka“. Svajonė sukurti civilizaciją remiantis Apšvietos ir Prancūzijos revoliucijos principais žlugo. Tikrai ne dėl šių vertybių Vakarams verta save apgaudinėti, manydami, kad gali atsilaikyti prieš juos puolantį priešą. Tačiau dar kvailiau įsivaizduoti, kad galima rasti kompromisą su mus puolančiu islamo pasauliu, arba manyti, kad V. Putino Rusija gali būti atrama prieš chaosą.
Tiesa: nei islamo šalyse, nei Rusijoje nėra vietos homoseksualų „santuokoms“ ar gender teorijai, tačiau jose nėra vietos ir katalikų tikėjimo sklaidai. Kita vertus, Vakaruose reliatyvizmo diktatūra persekioja krikščionis, tačiau jaunimas grįžta prie Dievo, plūsta į bažnyčias ir užpildo seminarijas, kai katalikų religija siūloma pagal tradicinę doktriną ir liturgiją. Šiam atgimimui trukdo tiek islamo kraštas, kur už krikščionių liudijimą baudžiama mirtimi, tiek stačiatikių Rusija, kur įstatymai varžo katalikų apaštalavimą. Nuodėminguose Vakaruose vis dar egzistuoja laisvė, ir su Dievo pagalba vis dar įmanoma grįžti prie civilizacijos, padariusios Europą didingą.
Nepuoselėkime iliuzijų. Aktorių lošimui didžiojoje scenoje lemta žlugti, o raginimai siekti besąlygiškos taikos neužgoš ginklų triukšmo. Ugnį gali užgesinti tik meilė krikščioniškajai civilizacijai, pasirengusiai pasiaukoti didžiausia auka.
Paslaptis po devyniais užraktais. Kaip žinoma, visos valstybių įvedamos bausmės gali būti kaip griežtinamos, taip ir švelninamos. Autoritarinės šalys paprastai valdo daugiausia bausmes griežtindamos, o demokratinės – švelnindamos. Tačiau tam tikromis sąlygomis ir demokratinės valstybės būna priverstas bausmes griežtinti. Prie tokių sąlygų pirmiausia priklauso stichinės nelaimės, karai ir kitokios suirutės. Tada tenka įvesti terminuotą ekstremalią arba nepaprastąją padėtį iki tol, kol krašte bus sugrąžinta normali padėtis.
Tačiau dažniausiai įstatymų griežtinimas reikalingas ir iš anksto nenumatomais atvejais, t. y. kai ima augti nusikaltimai, kurių negali užkardyti galiojantys įstatymai. Prie tokių nusikaltimų priklausė ir seksualinės revoliucijos išlaisvinti seksualiniai nusikaltimai, tame tarpe ir pedofilija.
Tik Lietuvoje to augimo nebuvo galima nustatyti vien dėl to, kad daug metų tokie nusikaltimai buvo oficialiai ignoruojami, neigiami ir slepiami. Vieni valdžios žmonės į tokias bylas buvo patys įsipainioję, todėl buvo gėda prisipažinti, kiti – komunikacijos priemonių suklaidinti, tretiems teko ginti nešvarius partinius interesus, ketvirti – tarnybiškai slegiami neišaiškintų žmogžudysčių bylų, tiesiog skubino nusiplauti rankas, kad jas greičiau užmirštų.
Be to, jiems teko daug meluoti, net per teismus platinant mitą, „kad Lietuvoje pedofilijos nėra“. Net prof. V. Landsbergis atvirumo akimirką prasitarė: „padaryta taip, kad pedofilijos bylos nebūtų“. Tuo būdu iki šiol tiesa išliko užrakinta po devyniais užraktais…
Nepasakysi, kad nebuvo padorių žmonių, kurie troško juos atrakinti. Bet jų sąrašas nebuvo toks didelis, kad priverstų valdžios viršūnes prisipažinti. Prisipažinimas reikalautų atsiprašymo. Bet mūsų politikoje – tai negirdėtas, net neįmanomas dalykas.
Pirmiausia likimo valiai buvo palikta pati N. Venckienė. Teisybės atskleidimui nepadėjo tragiški įvykiai,didžiulė jos ir jos artimųjų ištvermė, jų atkaklus priešinimasis. Trumpo atokvėpio metu ji rašė: „Pedofilijos byloje yra mano brolio Drąsiaus Kedžio 2009 m. rugsėjo 4 d. (per jo gimtadienį) prokuroro Nerijaus Bieliausko atliktos apklausos protokolas (18 tomas, b.l. 20-23). Į prokuroro klausimą: „Dėl kokių priežasčių išplatinote vaizdo įrašą su dukros pasakojimu apie jos atžvilgiu padarytus seksualinio pobūdžio veiksmus?“, Drąsius atsakė: „Iš nevilties, nes mačiau, kad įvykis netiriamas, kitu atveju aš įrašo nebūčiau išplatinęs“.
Kompiuteryje yra išlikęs brolio sukurtas <…>„Folderis“ <…>„Paskutinė viltis“, o jame įkeltas Drąsiaus „Laiškas niekam…“. Tame „Folderyje“ yra adresai visų, iš kurių jis tikėjosi tiesos paieškų, pagalbos dukrelei, iškrypėlių demaskavimo. Ten yra daugybė adresų bei vardai žmonių, kurie niekuo niekada jam nepadėjo – Algimanto Valantino, Laimos Garnelienės, Rimantės Šalaševičiūtės…<…> Ir dar daugybė kitų, kurie savo abejingumu, o kai kurie – netgi šmeižtu mano brolį nuvarė į mirtį!.. Tokia yra XXI amžiaus mūsų visuomenės tikrovė. Tikrovė, kurioje gyvename mes, kurioje gyvena mūsų vaikai.“
Ten prasiveržė jos ilgai slopinta aimana: Deimantei jau 21-eri metai, nors niekas nežino, nei kur ji gyvena, nei kuo ji užsiima, nei kaip ji šiandien atrodo. („Balsas.lt“; https://www.tv3.lt/…/n-venckiene-melas-sioje-istorijoje…).
Tai ne tik asmeniškas skausmas, humaniškas nerimas, bet ir krikščioniškas meldimas.
Valdančiųjų sąžinės nepavyko prižadinti net viso savo gyvenimo šventumu garsėjusiai vienuolei Nijolei Sadūnaitei. Tai buvo žmogus, kuriam daugiausia teko stebėti Venckienės gyvenimą ir prisidėti prie mažos mergaitės auklėjimo. Kas jau kas, o ji turėjo didžiausią liudijimo teisę ir neabejotinai jautė sąžinės liepimą pasakyti tai, kas jai buvo skaudžiausia. Geri šeimininkai net gyvuliukų ieško, o čia juk yra dingęs vaikas. Ir ne šiaip dingęs, o paslėptas nežinia kur ir už ką. Maža mergaitė. Kokia čia gali būti valstybės paslaptis?
Tikriausiai čia yra visai ne valstybės, o tik valdžios gėdingiausių veiksmų paslaptis, kurią geriausiai matė vienuolė. Štai Seime vyksta iškilmingas renginys. Jame dalyvauja visas anksčiau buvęs ir esamas šalies elitas. Sausakimša Didžioji Seimo salė. Sadūnaitė apdovanojama garbingiausia ir labiausiai užtarnauta Laisvės premija. Jai suteikiamas laureatės žodis. Bet ji visą savo iškilmingą kalbą paskiria maldavimui: „Tik pasakykite, ar gyva Demantė!“
Jokio atsakymo. Tik klaikiai vulgarus Premjero riksmas iš balkono: „Meluoji!“ Vien Prezidentė D. Grybauskaitė, apkabindama vienuolę, parodo gailestingumo ženklą. Tačiau abiem atvejais prisidengta apsimestiniu nežinojimu, kad Tiesa pasiliktų po devyniais užraktais.
Svarbiausia menkai tepadėjo žiniasklaida. Panašiai kaip ir sovietmečiu, dauguma informacijos šaltinių pūtė į vieną dūdą. Nedaug pasitaikė tokių žurnalistų, kurie pasinaudodami ribotomis nuomonių reiškimo laisvėmis, išdrįso priešintis, jog valdžios paslaptys nebūtų paverčiamos valstybės paslaptimis. Jau esu ne kartą geru žodžiu minėjęs A. Žutautienę.
Ji nebuvo viena. Jų tarpe ypač išsiskyrė TV3 žurnalistės Audrė Kudabienė ir R. Grinevičiūtė-Janutienė. Kaip išskirtinio atsakingumo žmogus pasirodė ir fotografas Juozas Valiušaitis. Už savo drąsą šiems maištautojams teko brangiai užsimokėti. O su fotografu Deimantės pagrobimo dieną buvo ne tik brutaliai susidorota, jam dar teko savo nekaltumą ginti teismuose.
Trumpiau tariant, minėto įslaptinimo sustabdyti jie irgi negalėjo. Bet vis tik dabar bent gali ramiai žvelgti į akis tiems žmonėms, kurie per tokio įslaptinimo politiką yra daugiausiai nukentėję.
Niekas tiesos neatrakino net ir tada, kai Garliavoje užsimezgęs organizuotas protestas po mergaitės pagrobimo persikėlė į Daukanto aikštę, prie Prezidentūros. Kadangi draugiški, pilietiški ir pamaldūs žmonės buvo apšaukti „patvoriniais“ ir apdrabstyti patyčių purvais, jų pirmieji protesto mitingai buvo apimti nevilties ir liejo sunkiai tramdomą neapykantą. Bet ne geresnė buvo Prezidentūros laikysena. Pagal totalitarinių šalių pavyzdį ji nė karto protestuotojams neatvėrė savo durų.
Ilgainiui teko susitaikyti su gana arogantišku aukščiausios valdžios vengimu bendrauti su savo nuoskaudą norinčiais išreikšti piliečiais.
Kas beliko? Teisybės ieškotojai buvo paversti savo protestą reikšti kas mėnesį kreida piešiamu reikalavimu: „TIESOS!“
Kai neliko jokių abejonių, kad pati aukščiausioji valdžia bijo (slepia, nežino, nesakys) tiesos, buvo nuspręsta sukurti tinklapį „TIESOS.lt“. Jam pasiryžo vadovauti R. Bingelienė. Jos pastangomis pavyko sutelkti intelektualiąją visuomenės dalį itin aštriai valdančiųjų kritikai. Kurį laiką tai buvo vienu iš kovingiausių ir populiariausių informacijos platinimo šaltinių, kol jo neišardė bene tokios pat mįslingos jėgos kaip ir Deimantės paslaptis. Atėjo laikas tiesiai pasakyti: beprasmiška tikėtis moralinio šalies prisikėlimo iki tol, kol Deimantės paslaptis išliks „valstybine paslaptimi“ po devyniais užraktais.
Gydyti ar auklėti? Bet pamažu radosi ir ne visų pastebėtos permainos: pedofilijos bylų jau susikaupė tiek daug, kad jos ėmė veržtis pro visus plyšius. Jau Lietuvą sukrėtus Garliavos pedofilijos skandalui, pasigirdo aštrių raginimų sugriežtinti kovą su šiais nusikaltimais prieš vaikus. Kaip buvo minėta, 2011 m. organizuotoje tarptautinėje konferencijoje viešai buvo pareikalauta, jog valdžia priimtų įstatymus, stabdančius pedofilijos plitimą Lietuvoje.
Seimo narys S. Stoma siūlė pasiremti 2006 m. JAV Kongreso patirtimi ir įvesti ką nors panašaus į seksualinių nusikaltėlių registrą. Buvo paminėta, kad ten pedofilai skirstomi į tris kategorijas: pirmajai, švelniausiajai kategorijai, priskirtieji privalo reguliariai registruotis 15 metų, antrajai – 25-erius metus, o trečiajai, pavojingiausiųjų kategorijai, priskirti pedofilai turi registruotis visą likusį gyvenimą.“ (G. Grabauskas-Karoblis Apie pedofiliją Lietuvoje ir pasaulyje. XXI amžius, 2011). Bausmių griežtinimą palaikė ir kriminologė dr. R. Gajauskaitė.
Griežtesnių sankcijų raginimų pasirodė net Seime. Jau 2012 m. į dienotvarkę buvo įtrauktas Baudžamojo kodekso pataisų svarstymas, reikalaujantis už pedofiliją nuteistiems asmenims taikyti cheminę kastraciją. Bet siūlymas buvo per daug netikėtas: jo rėmėjų Seime neatsirado.
Tačiau gyvenimo realybė privertė kai kuriuos profesionalius juristus reaguoti į teisinę praktiką. Ji paskatino peržiūrėti ir patikslinti net kai kuriuos toje praktikoje naudojamus terminus. Čia pirmiausia būtina paminėti jaunosios kartos teisės ekspertą M. Liesį, kuris savo aiškinimais sukėlė nemažą šurmulį ne tik žiniasklaidoje, bet ir teisėsaugoje.
Jis viešai atmetė A. Ūsui pareikštus kaltinimus dėl seksualinio tvirkinimo. Štai jo argumentai: „Iš esmės tai yra teisėsaugos brokas. Akivaizdu, kad A.Ūsui reikėjo pareikšti kaltinimus dėl seksualinio prievartavimo. Jei D.Kedžio dukra pasakojo teisybę, tai yra tipinis prievartavimo atvejis. Tvirkinimas yra tik intelektualinis veiksmas, jei vaikas liečiamas, tai jau galima traktuoti kaip prievartavimą. Ko gero, teisėsausaugininkai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nesurinko pakankamai įrodymų ir dėl to negalėjo pareikšti kaltinimo dėl seksualinio prievartavimo. Jie nusprendė pateikti kaltinimus dėl tvirkinimo – nesunkaus nusikaltimo. Per tokias variacijas tikrai galima sukelti visuomenės nepasitenkinimą. Žmonės nori aiškumo, o jo nėra.“ ( Teisės instituto ekspertas M.Liesis: „Tvirkintojas – nebūtinai prievartautojas, pedofilas – nebūtinai nusikaltėlis“ ;lrytas.lt ).
K. Stoškus
Kai norint griežtinti švelninama. Galų gale iniciatyvos ėmėsi Teisingumo ministerija. Ji kreipėsi į Teisės institutą, kad jis pateiktų savo siūlymus, kaip reikėtų priešintis pedofilijai. Buvo suorganizuota konferencija, kurioje buvo perskaitytas išskirtinio dėmesio vertas Liesio pranešimas „Lytinio nusikaltimo prieš vaikus prevencinės priemonės“ (Teisės problemos, 2010, Nr.1).
Ypač svarbu čia buvo tai, kad įžangoje jis pritarė Europos Žmogaus Teisių Teismo raginimui griežtinti pedofilams taikomas bausmes. Tačiau apgailėtina, kad tekste ir išvadose jos buvo tik švelninamos. Kadangi pedofilija yra medicinos pripažinta liga, pirmiausia čia kalbama apie tokias gydymo priemones kaip chirurginė ir cheminė kastracija.
Galima sutikti, kad chirurginis būdas yra kenksmingas ir luošinantis. Bet kažkodėl be rimtesnių argumentų atmetamas ir cheminis gydymas; o tai reiškia, kad ir gydymas apskritai. Gydymo atmetimui vartojami tokie motyvai: 1) jis žeminąs nusikaltėlio orumą, 2) tam tikslui vartojami medikamentai esą brangūs (120 eurų), 3) jie net nekompensuojami.
Kyla klausimas: o kas nežemina orumo? Orumą juk žemina ir pats nusikaltimas. Jis užtraukia gėdą ne tik jiems patiems, bet ir jų artimiesiems, todėl jis visais būdais slepiamas. Argi orumo nežemina ir pats teismas, bet be jo išsiversti juk neįmanoma. Dar daugiau: tokiais „argumentais“ sukeliama regimybė, kad prievartautojo orumas yra lyg vertingesnis už išniekinto vaiko ir jo artimųjų orumą.
Į dėmesio centrą turėtų būti iškeltas vaiko orumas, o tik po to – nusikaltėlio. Jeigu, žinoma, apskritai jį galima atstatyti, pvz., gydymu, kad valstybė galėtų imtis jo apsaugos. Bet pedofilai pavojingi ir po kalėjimo, todėl kai kurios šalys registraciją laiko viena iš svarbiausių prevencijos priemonių. Ji gali būti dvejopa. Gali būti įpareigojami registruotis patys nusikaltėliai, bet juos gali registruoja policijos skyriai.
Tuo būdu perspėjami ne tik pedofilai, kad jie yra stebimi, bet ir vaikai, tėvai ir globėjai, kad jie būtų atsargesni, ne tik nusikaltėliai, bet ir įtariamieji, kad jie neužsimirštų, bet ir globos bei auklėjimo institucijas, kad jos žinotų, kas, kur ir kada gali sukelti pavojų jų ugdomiesiems vaikams, ne tik žiniasklaida, bet ir visa pilietinė visuomenė, kad jie operatyviau reaguotų į seksualinių nusikaltimų plitimo tendencijas. Todėl keistai atrodo autoriaus požiūris į kai kuriose šalyse praktikuojamą pedofilų registrą.
Vienur gąsdinama: „jei Lietuvoje pradėtume skelbti nusikaltėlių pavardes, greičiausiai sukeltume dar sudėtingesnę kriminogeninę situaciją. Tapę vieši, tokie asmenys taptų patyčių objektais, vargu ar galėtų įsidarbinti. <…>Turėtų būti sudarytos galimybės bausmę atlikusiems asmenims gyventi normalų gyvenimą.“ O apie jų išsigydymą gydymą – nė žodžio. Suktai nutylima, kad tą normalų gyvenimą sau sugriauna ne kas kita, o patys nusikaltėliai. Kitoje vietoje prikišamas registracijos neefektyvumas: „Lytinius nusikaltimus padariusių asmenų registras nebūtų efektyvus dėl to, kad registras yra skirtas apsaugoti vaikus nuo asmenų, kurių jie nepažįsta, o lytiniai nusikaltimai prieš vaikus paprastai padaromi asmenų, kuriuos vaikai gerai pažįsta.“
Bet tai šiurkšti netiesa. Iš tikrųjų yra priešingai: dažniausiai vaikai prisijaukinami, pripratinami, nusavinami, kad jais būtų lengviau naudotis. Dėl to pedofilai yra linkę įsitaisyti kokių nors uždarų būrelių, ratelių, grupių vadovais, auklėtojais, globėjais ir pan. Jie tarpsta ir artimųjų aplinkoje, ypač pašlijusiose šeimose. Tokioj padėty jiems žymiai lengviau apsiginti nuo pedofilinių polinkių. Tai patvirtina iš esmės visi šiame darbe paminėti atvejai, pagaliau ir kelios iki šiol niekaip neužbaigiamos A. Ulvido, R. Jakščio bylos Kaune ir kitur. Tą patį rodo ir pati naujausia politiko K. Bartoševičiaus byla.
K.Bartoševičius su kolegomis
Nenusisekusi ir ši išvada: „Kadangi nemažai lytinių nusikaltimų prieš vaikus padaroma jų bendraamžių, itin svarbus tinkamas lytinis švietimas kaip lytinių nusikaltimų prieš vaikus prevencinė priemonė.“ (M. Liesis, p. 89). Kadangi svarstymai skirti suaugusių žmonių nusikaltimams, argumentuojant nederėtų jų painioti su bendraamžiais. Lytiniai santykiai tarp paauglių yra visai kita problema, negu pedofilija.
Sunkiausia įsivaizduoti, kaip galima švietimo priemonėmis gydyti pedofilijos ligas. Žinoma, yra žmonių, kurie ir užkalbėjimais gydosi. Bet visi žmonės žino, kad burtažodžiai civilizuotame pasaulyje yra per daug neefektyvūs. Ne geresnį pasiūlymą pastaruoju metu yra pateikusi ir teisingumo ministrė E. Dobrovolska. Ji ragina dėmesį sutelkti ne į nusikaltėlius, o „į nusikaltimų aukas“. Anot jos „jų apsaugos užtikrinimas būtų daug prasmingesnė veikla.“ (Dobrowolska nepritartų pedofilų registrui ar cheminei kastracijai: diskusija apie nukentėjusiuosius būtų labiau prasminga – LRT).
Tik ji nepasako, kaip galima tą apsaugą užtikrinti. Bet kokia gydymui neadekvati prevencija kaip tik pirmiausia bus visiškai neefektyvi. Labiausiai įprasti mėginimai visas valstybės bėdas suversti švietimui ant galvos. Laimei mokyklos į jas dažniausiai nereaguoja. Tačiau tokie minčių posūkiai dažniausia nieko kito nereiškia, kaip tik nesąmoningą prisipažinimą, jog specialių problemų sprendimo surasti nepavyksta. Čia kaip tik ir yra toks atvejis.
Nesakau, kad švietimas bevertis, bet čia jis tikrai mažiau efektyvus už visas kitas paminėtas priemones. Bent jau būtina žinoti, kad pedofilą pirmiau reikia gydyti, o tik po to galima kalbėti apie auklėjimą. Antras pranešimas konferencijoje buvo tesės ekspertės M. Dobryninos, kuri, matyt, geriau orientavosi situacijoje, nes prioritetą atidavė psichoterapijai. O ši „kai kuriais atvejais“ galinti būti papildyta medikamentiniu gydymu. Tačiau chirurginį gydymą kažkodėl pavadino neefektyviu.
Bet blogiausia, kad šios išvados buvo grindžiamos gana melagingu teiginiu, jog „pedofilija – gana reta psichinė liga“. Prisijungdama prie tuo metu dominavusios politikų ir oficialiosios žiniasklaidos pozicijos, ji darė nešvarius sandėrius su savo sąžine. Nes sąmoningai ignoravo tuos faktus, kuriuos tas pats institutas prieš metus buvo pateikęs savo studijoje „Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje“ (Žr. „Devintą skyrių“).
Pasiremdamas statistiniais tyrimais, kriminologas S. Nikartas ten buvo paskelbęs, kad 2001 m. atliktos apklausos duomenimis seksualinę prievartą buvo patyrę 1,7 proc. (nuo tiriamųjų skaičiaus) 9–13 m. berniukų bei 2,2 proc. mergaičių ir 3,2 proc. 14–17 m. amžiaus berniukų bei 12,3 proc. mergaičių. Nuo 2002 m. iki 2003 m. registruotų išžaginimų ir seksualinių prievartavimų skaičius išaugo nuo 188 iki 278. „Nuo 2005 iki 2009 m. vidutiniškai kasmet buvo užregistruojami 268 seksualinės prievartos atvejai prieš nepilnamečius.“ 2005 m. užregistruoti 304 tokie atvejai, 2006 m. – 333, 2007 m. – 247, 2008 m. – 222, 2009 m. – 236. Tai sudarė „maždaug 60 proc. visų seksualinio pobūdžio nusikaltimų, užregistruotų per tą patį laikotarpį.“
Tyrimai parodė, kad apie 10 proc. Lietuvos vaikų (daugiausia 13–16 m) kenčia dėl įvairių formų seksualinės prievartos. Ypač svarbus Nikarto perspėjimas, kad šie užregistruoti tyrimų duomenys „visiškai neatskleidžia tikrojo seksualinės prievartos prieš vaikus masto.“ Realiai seksualinės prievartos atvejų galį būti „dešimtimis kartų daugiau nei oficialiai registruotų“. Bejėgiai vaikai paprastai patiria gėdos jausmą, todėl slepia savo nelaimes. Dėl šių priežasčių vaikai dažnai vengia apie tai kalbėti su suaugusiais.
Net kai suaugusieji apie tai sužino, informacija teisėsaugos dažnai nepasiekia. Tyrimai rodo, kad net specialistai „vengia informuoti teisėsaugos pareigūnus apie tokius atvejus.“ Seksualinės prievartos prieš vaikus latentiškumas (paslėptumas, nematomumas) yra net didesnis, negu prieš suaugusius.
O štai ką sako Dobrynina: „įvairaus sunkumo tokio pobūdžio nusikaltimų nuo 2004 iki 2008 metų sumažėjo nuo 213 iki 155 per metus. Išžaginimų atvejų sumažėjo nuo 113 iki 62 atvejų per metus.“ Ir apskritai lytinių nusikaltimų prieš vaikus Lietuvoje skaičius pastaraisiais metais mažėja. Neištvėrė net instituto direktorius P.Ragauskas. Jis buvo priverstas perspėti, kad iš tikrųjų šitų nusikaltimų mastas yra didesnis, kadangi juos slepia ir nusikaltėliai, ir jų aukos.
Bet instituto išvados jokių permainų nežadėjo. Jos tik paragino su seksualiniais nusikaltimais kovoti kompleksinėmis priemonėmis.
Bet M. Liesis nebuvo toks optimistas: „Kartais pedofilija visuomenėje net yra idealizuojama, kaip antai, V.Nabokovo romane „Lolita“. <…> Nėra vienareikšmio atsakymo, ar pedofilija susijusi su genais ar su patirtomis traumomis. <…>Todėl negalima atmesti, kad neteisingas auklėjimas gali paskatinti pedofiliją. Jei lytiškumo klausimai bus tabu, įvairių nukrypimų gali tik gausėti.“ ( Teisės instituto ekspertas M.Liesis: „Tvirkintojas – nebūtinai prievartautojas, pedofilas – nebūtinai nusikaltėlis“; lrytas.lt ).
Gerbiamai Seimo narei nepatiko Švietimo ministerijos užsakytų VDU profesorės paskaitų turinys. Gerbiama politologė klausia, kur mūsų tolerancijos antidemokratijai ribos. O štai vieno iš Briuselio kvartalų didžiai gerbiamas meras uždraudžia vakar ir šiandien vykstančią nacionalinio konservatizmo konferenciją ir siunčia policiją jai sustabdyti. Nuo liežuvio iki kumščio trumpas atstumas.
Kad Seimo narė nesupranta akademinės laisvės principų ir, apverčia autonomijos sąvoką aukštyn kojom, siūlydama universitetams naudoti ją aiškinant savo dėstytojams, ką jie turi kalbėti per paskaitas, nieko nuostabaus. Seime atstovaujami ir patys keisčiausi visuomenės sluoksniai. Tokia yra demokratija – vienaip ar kitaip dėmėtų ir vienaip ar kitaip įdomių valdžia.
Kas be (nuo)dėmės meskit akmenį?! Labai gerai, kad akademinės laisvės principus šioje istorijoje puikiai suprato ir apgynė Vytauto Didžiojo Universitetas. Seimo narė mini savo apsilankymą Norvegijoje. Bet tikriausiai nežino, kad vos prieš kelis mėnesius dėl akademinės laisvės pažeidimų atsistatydino didžiausio Norvegijos universiteto rektorė.
Tokia yra demokratija – vienaip ar kitaip dėmėtų ir vienaip ar kitaip įdomių valdžia.
Daug keblesnis yra politologės atvejis. Čia taikinyje – labiausiai žinomas Lietuvos meras. Sakoma, kad autokratai ateina į valdžią ir demokratiniu keliu. Bet kas yra tie autokratai?
Sąrašas žinomas ir dažnai pridedamas. Tačiau čia ne tik politologė, bet ir nemaža dalis Vakarų pasaulio painioja administracinio aparato ir viešosios demokratinės erdvės veikimą. Dažnai linksniuojami „autokratai“ (Turkijoje, Indijoje, Vengrijoje), demokratiškai išrinkti kelių procentų skirtumu, suplakami su akivaizdžiais tironais (Rusijoje ir Baltarusijoje), už kurios „balsuoja“ aštuoniasdešimt ar vos ne šimtas procentų „rinkėjų“. Nors yra daug žmonių, kuriam šitas meras labai nepatinka, ir ko gero net daugiau žmonių, kurie gėrisi jo autokratišku ir „efektyviu“ privačios firmos stiliaus administravimu, dauguma miestiečių jį išrinko demokratiniu būdu. Tai reikia gerbti.
Nemaža dalis vakarų pasaulio painioja administracinio aparato ir viešosios demokratinės erdvės veikimą.
Iš tiesų būtų gerai, kad mūsų pilietinė kultūra turėtų aukštesnius moralinius standartus ir visuomenės nuomonė darytų didesnį spaudimą politikų sąžinei. Bet jokiu būdu negalima apeiti žmogaus sąžinės, net jeigu ji „švari, nes nenaudojama“. Yra demokratinės formos, kurios leidžia patikrinti politinį pasitikėjimą. Yra teisinė sistema. Tegul visa tai veikia. Remkime Ukrainą, nepirkime jokios su Rusija bendradarbiaujančio verslo produkcijos, bet neleiskime, kad neapykanta Rusijos agresijai ir jos kolaborantams augintų mumyse „putinuką“.
O „putinukas“ gali pasirodyti net pačiame Europos Sąjungos centre. Vakar Nacionalinio konservatizmo konferenciją policijos pagalba lauk išgrūsti nusprendė vietinis meras. Tiesa, konferencijoje dalyvauja Brexit partijos lyderis Nigelis Farage‘as (jo kalbos metu policija apsupo viešbutį). Šiandien joje turėtų pasisakyti Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.
Organizacijos lyderis yra konservatizmo raidą Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje tyrinėjantis ir šiuo metu Izraelyje gyvenantis mokslininkas Yoram Hazony. Paskutinė jo knyga „Conservatism: A Rediscovery“ (2022) pateikia solidžią konservatizmo raidos anglakalbiame pasaulyje apžvalgą ir analizę. Lietuvoje neseniai pasirodė į lietuvių kalbą versta kita (mano nuomone, gerokai silpnesnė) jo knyga „Nacionalizmo dorybė“ (originalus leidimas 2018).
Prieš kelias valandas Yoram Hazony savo X paskyroje parašė, kad Belgijos teismas atšaukė draudimą toliau tęsti konferenciją. Pateikti skundą padėjo Laisvės Gynimo Aljanso ADF (Alliance Defending Freedom) teisininkai.
Kas į raudoną vakarėlį? Jeigu dar ir alus su kebabais nemokamas bus jaunimui skirtame renginyje, savo tikslus bene ir įgyvendins prof. G. Mažeikis – įsisteigs Laisvės partijos / Žaliųjų partijos / Blinkevičiūtės sodcemų partijos miksą. Kaip rašoma šios radikalios kairės svetainėje, juos veikti skatina „Ekologinė katastrofa, plastikas maiste, tirpstantys ledynai, augantys nelygybės mastai, milžiniški gamybos pajėgumai ir turto koncentracija, ekonominis ir psichologinis nesaugumas, žmonių nerimas dėl ateities“. Viena iš postūmių veikti įvardinama ir nacionalistinio populizmo keliama grėsmė demokratijai.
Kaip ir privalu kairiųjų programoje apstu visų rūšių lygybės ir tolerancijos, pasisakoma prieš rasinę neapykantą / neapykantą kitataučiams, už pažangesnį migracijos tarnybų požiūrį į užsieniečių teises, už priešinimąsi imperializmui, augalinės mitybos propagavimą.
Būsimos partijos struktūroje įvardintos komunos – „bendrabūvio vieta, kurioje nariai renkasi diskutuoti, praleisti kartu laiką ir kurti tarpusavio ryšius. Komunos buria, mobilizuoja ir solidarizuoja“. O taip, žinome kokio intymumo tarpusavio ryšius tarp 10–12 abejų lyčių asmenų palaikė komjaunuolinės komunos iš ankstyvojo socializmo laikų*. Atgal į šviesų socializmo rytojų?
„Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla.“ Toks yra pirmasis 1848 metais paskelbto Komunistų partijos manifesto pirmasis sakinys.
Vytautas Radžvilas
Šis programinis komunizmo principus formuluojantis dokumentas atnešė mirtį ir kančias dešimtims ir šimtams milijonų žmonių visame pasaulyje. Komunistinio eksperimento žaizdos iki šiol nėra užgijusios. Tačiau negana to, laikinai pasitraukusi į šešėlį komunizmo šmėkla vėl sugrįžta į viešumą. Šį kartą jį vis atviriau ir drąsiau klaidžioja po Europos Sąjungą.
Savaitės pradžioje Briuselyje surengta nacionalinio konservatizmo konferencija su įtakingais Europos politikais ir iškiliais intelektualais miesto valdžios buvo mėginama sustabdyti net pasitelkus policijos pajėgas. Konferencija galiausiai įvyko, o administracinis teismas įpareigojo leisti jai vykti. Tačiau tokia Briuselio valdžios savivalė yra ne pavienis sukvailiojimas, o kairiųjų norimos tvarkos išraiška ir aiškus ženklas, ko sulauksime, jeigu to nesustabdysi.
Po skambia kovos už „demokratiją“, „lygybę“, „žmogaus teises“ retorika slypi „demokratiškiausioje ir laisviausioje tarybų šalyje“ išgyventi ir iki skausmo pažįstami dalykai. Reikia būti absoliučiai bukam ar sąmoningai užsimerkti prieš tikrovę, kad skaitydamas apie Briuselio mero siautėjimą galėtum nesuprasti, kokio pavojaus ženklas ir pranašas yra tokia laisvame pasaulyje neįsivaizduojama savivalė ir kokios grėsmės debesys vis tirščiau tvenkiasi virš visos Europos Sąjungos: stiprėja ir pamažu įsitvirtina šliaužianti komunistinė diktatūra.
Todėl į klausimą, koks mano požiūris į Europos Sąjungą, atsakau tiesiai ir aiškiai: vieninga Europa yra būtina. Tačiau niekada nebus priimtina Europos raudonųjų komunų aglomeracija. Europa bus laisva arba jos neliks. Už laisvą ir lygiateisę Europos Sąjunga verta pakovoti.
Plačiau apie tai LRT publikuotame tekste žemiau.
Po paskutiniųjų dienų įvykių, kai policiją pasitelkusi miesto valdžia mėgino sustabdyti jai ideologiškai nepatikusią konferenciją, Briuselis nebėra Europos Sąjungos sostinė. Jis tapo Briuselio komuna. Paryžiaus komunos kopija. K. Marksas 1871 m. kovo 18 — gegužės 28 gyvavusią revoliucinę Paryžiaus valdžią ir jos vykdytus pertvarkymus laikė būsimosios prolatarinės revoliucijos prototipu, o komunarus vadino žmonėmis, štumuojančiais dangų.
Šių dienų dangaus šturmuotojais sumanė pabūti Briuselio meras ir jo parankiniai, kurie vienu ypu įvedė komunistinę revoliucinę teisėtvarką. Tiesiog uždraudė taikų politinį renginį. Net ne viešą demonstraciją ar mitingą, o paprasčiausią viešbutyje turėjusią įvykti idėjinę politinę diskusiją. Ir ne kokį nors triukšmingą neonacių sambūrėlį, bet „kraštutiniais dešiniaisiais“ pavadintų reikšmingų Europos politikų ir intelektualų konferenciją Europos ir nacionalinių valstybių ateities klausimais.
Padarė tai be jokios priežasties ir pagrindo, tokiu pat stiliumi, kokiu 1918 metų pradžioje drg. Leninas išvaikė Rusijos Steigiamąjį susirinkimą. Demokratiškai išrinktą parlamentą, kurio vienintelė kaltė buvo ta, kad jame bolševikai neturėjo daugumos.
Briuselio merui uždraudus konferencijos dalyviams rinktis, kai kas įvyko. Belgijos sostinė tapo Briuselio komuna, nes joje nustojo veikti šalies konstitucija ir visi piliečių teises ir laisves garantuojantys įstatymai. Šitaip buvo įvestas komunistinis revoliucinis teisingumas bei teisė, kuriuos vis atviriau siekiama primesti visai Europos Sąjungai. Štai šitaip ES sostinė Briuselis buvo paverstas paneuropinės komunistinės revoliucijos bandomuoju poligonu, kokiu kadaise 19 amžiuje buvo lemta tapti Paryžiaus komunai.
Reikia pripažinti, kad Briuselio meras elgiasi nuosekliai ir iš tikrųjų jaučia politinį laikmečio pulsą. Todėl vertinti jo elgesį įprastiniais „demokratiškumo“ kriterijais nėra nei gilu, nei itin prasminga. Tai, kas vyksta ES sostinėje, yra tragiška, bet žvelgiant politiniu ir istoriniu požiūriu, atrodo savaip natūralu ir neišvengiama. Kartojasi, kaip būna istorijoje, 20 a. ketvirto dešimtmečio Europos politinių įvykių raidos scenarijus. Be abejo, ne detalėmis, o pačia esme: žlungant konsensusui dėl pamatinių visuomenę bent minimaliai suvienijančių dalykų prasideda mūšiai dėl kito santvarkos modelio.
Taip būdavo visais laikais. Įprasti susitarimo būdai – viešos diskusijos ir balsavimai parlamentuose – darosi nebeveiksmingi. Politika keliasi į gatves, kuriose iš pradžių vyksta masinės demonstracijos ir kontrdemonstracijos, o anksčiau ar vėliau prasideda ir tikri gatvių mūšiai. Ne kartą tokie fundamentalūs konfliktai buvo išspręsti ne rinkimais, bet kariniais perversmais arba pilietiniais karais.
Šių dienų Europoje lėti „pažangūs pokyčiai“ žingsnis po žingsnio sukūrė tokias realijas ir problemas, dėl kurių susitarti tik prie derybų stalo greičiausiai nebeįmanoma. Kompromisai galimi dėl PVM ar pelno mokesčio dydžio. Jei kas nukenčia tokiais klausimais, visuomenė nesugriūva, klaidingų sprendimų žala vienaip ar kitaip sušvelninama arba pašalinama.
Bet neįmanoma susitarti dėl šeimos, nes negali vienu metu egzistuoti moters ir vyro ir vienalytės šeimos. Paprasčiausiai todėl, kad šeima yra viena svarbiausių visuomenės institucijų, kuri, kaip ir bet kuri kita institucija, atlieka aiškiai apibrėžtas funkcijas ir gali sėkmingai veikti tik tam tikromis sąlygomis. Lygiai taip pat Europa negali būti krikščioniška ir islamiška vienu metu. Ir t. t.
Briuselio meras nuovokus ta prasme, kad aiškiai suvokia: jo ir panašiai mąstančių veikėjų konstruojama „naujoji Europa“ galės įsitvirtinti tik užgniaužus alternatyvas ir fiziškai sutriuškinus jos šalininkus. Visiems jiems, kaip rodo Briuselyje susirinkusių ir norimų išvaikyti iškilių intelektualų ir įtakingų politikų pavyzdys, numatytas vienintelis vaidmuo: geriausiu atveju jiems bus leista vegetuoti naujųjų europiečių visuomenės pakraščiuose kaip parijams. Bet, kaip rodo Rusijos ir SSRS patirtis, gali baigtis ir gerokai blogiau.
Lietuvoje ta pačia logika vadovaujasi prof. B. Obelenienės persekiotojai: mūsų šalies vaikai negali būti ugdomi pagal skirtingas lytiškumo sampratas, nes subyrės visuomenė. Todėl jie turi būti ugdomi pagal naująjį komunizmo statytojo moralinį kodeksą, o tam trukdanti Profesorė turėtų būti pašalinta iš VDU, kaip SSRS dešimtmetį po bolševikų revoliucijos, o LSSR po karo buvo šalinami tarptautinio lygio mokslininkai ir dėstytojai. Tai darė į pažangos avangardo ir vėliavnešių vaidmenį įsijautę mažaraščiai komunistinio dangaus šturmuotojai. O pasakant paprasčiau, intelektualiniai vargetos ir moralinės padugnės, kurios po Kinijos „kultūrinės revoliucijos“ beveik visuotinai pradėtos vadinti chunveibinais.
Tokiomis aplinkybėmis gailūs padūsavimai ir paverkšlenimai, kad nepaisoma demokratijos, kad visuomenės ir tėvų dauguma nori kitaip, darosi beprasmiški. Iš tiesų taip, nes Briuselio komunos įsteigimas turėtų tapti pamoka, kiek naujieji dangaus šturmuotojai gerbia demokratiją ir paiso jos normų.
Su jais diskutuoti taip pat maža naudos. Reikalas tas, kad visi totalitariniai sąjūdžiai, taip pat ir ES vis labiau įsibėgėjantis naujasis komunistinis judėjimas, diskutuoja tik tada, kai taktiškai paranku. Kalbant aiškiau – kai diskusijos padeda skleisti savo nuostatas arba kol nesijaučia pakankamai stiprūs visus užčiaupti.
Šie metai – lemiami. Europiečiai tai nujaučia. Arba po Europos Parlamento rinkimų paneuropinis komunistinės revoliucijos tvanas bus sustabdytas ir pradės slūgti bei atsitraukinėti, arba dar labiau sustiprėsianti Europos griovėjų orda skins naujas pergales ir imsis triuškinti savo politinius priešus iki šiol neregėtu mastu bei pasitelkdama žiauriausio teroro priemones. Stebinčiam įvykius Briuselyje ir nepamiršusiam gyvenimo „laisviausioje pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybėje“ negali kilti jokių klausimų, kur link kryps Europos Sąjungos politinė raida, jeigu ją negrįžtamai užtvindys plūstantis raudonasis tvanas. Ir ką galiausiai visoms jos tautoms ir šalims reikštų visiškas prisikėlusios komunizmo šmėklos triumfas Senajame žemyne.
Matydamas augantį pasipriešinimą tai šmėklai, Briuselio meras nelaukia. Jis suvokia šio lūžinio momento svarbą ir karštligiškai griebiasi prevencinių priemonių. Spjaudamas į visas konstitucijas ir įstatymus, kaip koks mažas „europinis stalinukas“, triuškina priešininkus čia ir dabar.
Bet, kaip matome, Europoje esama žmonių, mėginto uždrausti renginio dalyvių, kurie net savo straipsnių antraštėmis skelbia: NUOLANKIAI NESITRAUKSIME. Tai reiškia, kad politiniu sąmoningumu ir aiškiu lūžinio momento suvokimu jie nenusileidžia Briuselio merui. Jie yra pasiruošę kovoti ir ginti laisvę. Taigi, yra vilties.
Kiek Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie suprastų, kad gyvename istorinio lūžio epochoje ir kad sprendžiamas ne tik ES ateities, bet ir Europos žmonių ir tautų klausimas, kol kas nėra aišku. Belieka tikėtis, kad Europos Sąjunga netaps Europos komunistinių komunų konglomeratu (EKKK), o Lietuva – tik viena iš daugybės beveidžių raudonųjų komunų. Reikės smarkiai pakovoti, kad išliktume laisva tauta nekomunistinėje ir lygiateisėje laisvų Europos tautų sąjungoje.
Vilniaus ar Lietuvos komuna: skamba bjauriai ir rėžia ausį. Geriau nereikia. Todėl pakovokim.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
Dabartinė Lietuvos gyventojų karta jau aštuonis dešimtmečius gyvena taikos sąlygomis. Suprantama, kad toks gyvenimas suformavo mūsų pasaulėjautą, svarbiausius elgsenos bruožus ir net ateities vaizdinius.
Bet kuris iš mūsų gali valandų valandas stebėti filmus ir reportažus apie karą, skaityti tiek kapitalinius istorijos ir politikos veikalus, tiek dešimtis romanų, kuriuose karo tematika atvaizduota itin tikroviškai, tačiau kol patys tiesiogiai nesusiduriame su karo tikrove, kurioje ką tik šalia buvęs žmogus akimirksniu suplėšomas į gabalus, o pro smilkinius švilpia kulkos ir skeveldros, kai riba tarp gyvybės ir mirties apibrėžiama sekundės dalimis, visi karo vaizdiniai neįsitvirtina sąmonėje. Jie vis dar yra šalia, išorėje, bet ne tavyje.
Dabar kasdien matome sugriautus ukrainiečių namus, suniokotus automobilius, neštuvais gabenamus sužeistuosius ir į juodus maišus sukištus užmuštuosius. Matome naujas masines kapavietės ir net miestų kvartalus, kuriuose vos prieš kelias dienas tekėjo ramus civilių asmenų šeimų gyvenimas, o dabar šiuose kvartaluose gal net kelis dešimtmečius niekas negalės gyventi.
Neaišku, ar išvis bus apsispręsta juos atkurti. Ar įsivaizduojame, kad šiandien dar nesugriauto namo jau kitą naktį nebeliks, o iš po griuvėsių bus ištrauktas tik vienas kitas dar išgyvenęs, bet siaubingai suluošintas žmogus?
Kodėl išžudyti jo artimieji? Už ką? Už priklausymą kitai valstybei arba tautai? Kas tie, kurie žudydami beginklius, rėkia, kad čia įves „rusų pasaulį“?
Kasdien matome šimtus ir net tūkstančius karo nusikaltimų, kurių motyvacijos niekas negali paaiškinti, bet vis dažniau girdime raginimus derėtis su žudikais, aiškintis, kurias savo valstybės teritorijas galima pažadėti jiems užleisti ir tikėtis, kad jie atsitrauks.
Kokie tikrieji žudikų kėslai, niekas negali paaiškinti. Kodėl tik ukrainiečių gyvybių kaina palaikoma taika likusioje Europos dalyje, ten esančių galingų valstybių atstovams kartojant vis labiau ciniškai skambančius ir nuolat atidėliojamus pažadus (kitą ketvirtį ar kitą pusmetį) suteikti paramą – oro gynybos sistemas ar modernius lėktuvus?
Jonas Jasaitis
Kuris iš taikoje gyvenančių šiandieninių didžiųjų valstybių vadovų dar tiki, kad su žudikais galima derėtis dėl taikos? Kuris iš jų iki šiol negirdi Kremliaus pabaisų planų atkurti buvusią sovietų įtakos imperiją?
Kurie iš jų vis dar tebėra apsvaigę prisiminimuose apie pigų rusišką dyzeliną ar pigius grūdus ir metų metais gautus tokio verslo pelnus? Ar Vakarų valstybių prezidentams ir premjerams tikrai rūpi nutraukti ukrainiečių tautos žudynes ir atkurti taiką visoje Europoje?
Labai abejotina. Kol kulkos nelemia į jų darbo kabinetus ir vilas, sunku tikėtis, kad jie suvoks artėjančios katastrofos grėsmę.
Matyt, kad tik mes, kuriems pusę šimto metų teko gyventi „ruskij mir“ režimo sąlygose, galime tiksliau suprasti Kremliaus ideologų užmačias. Tačiau jau ir pas mus toji karta, kuri šį režimą dar prisimena, traukiasi į amžinybę.
Šiandieniniai trisdešimtmečiai net ir Sąjūdžio mitingus suvokia tik iš vadovėlinių iliustracijų. Kitaip, nei mes, virš kurių galvų Vingio parke blerbė rusiškas straigtasparnis ir buvo mėtomi raudoni lapeliai su raginimu prisiminti „šlovingus sovietmečio laimėjimus“, kuriuos mes iškart susiedavome su pustuštėmis maisto prekių parduotuvių lentynomis ir aprūdijusiais „moskvičiukais“, kai autoservisuose pirmą kartą išgirdome: „Traktorių mes neremontuojame“, tačiau net dvidešimtmetį atitarnavę „opeliukai“ būdavo priimami pagarbiai.
Sąmonės lūžis įvyko tada, kai savo parduotuvėse išvydome sparčiai platėjantį prekių asortimentą, o prie neseniai susivienijusios Vokietijos ambasados nusidriekė kilometrinės norinčių išvykti eilės, kai Lietuvos gyventojų duomenų suvestinėse išvydome sparčiai mažėjančius gyventojų skaičiaus rodiklius. Vieni tai laikė pažangos, kiti – nacionalinių valstijų griovimo ženklais.
Per kelis pastaruosius dešimtmečius ne tik Europos, bet ir viso pasaulio vaizdas neatpažįstamai pasikeitė. Šiandien lietuvių bendruomenės gyvena daugiau kaip 50-yje pasaulio valstybių. Atsirado „Europos ir pasaulio piliečių“ kategorijos. Lietuvoje okupacinio režimo laikotarpiu vyravusią rusų kalbą ėmė sparčiai keisti angliakalbės bendrijos. Anglų kalbos plitimo įtakos dėka, anot fiziko ir rašytojo Kazio Almeno, Lietuva iš „rusenančios“ tapo „anglėjančia“.
Anglų kalba ne tik mokslo bendruomenes dėka, bet ir per bendrojo ugdymo, o juo labiau per verslo santykių sistemą į gimtąją kalbą įsileidžia gausybę angliškų žodžių. Viešojoje erdvėje vis dažniau plinta teiginiai, kad geras gimtosios kalbos mokėjimas nebėra būtinas. Neva jau dabar naujoji karta bendrauja lietuvių ir anglų kalbų mišiniu, pirmenybę vis dažniau teigdama angliškai leksikai.
Bet kasdieninės kalbos vartosena iškelia esminį klausimą apie nacionalinės valstybės būtinybę. Kosmopolitinės Europos Sąjungos politikos dėka tokios vertybės, kaip tautinė kultūra, vis dažniau stumiamos į užribį. Toks darinys, kaip Europos Sąjunga, pristatomas kaip viršvalstybinis – Jungtinės Europos Valstijos.
Tačiau matome ir kitą tendenciją. Nei vokiečiai, nei prancūzai, nei ispanai ir portugalai, ir net mūsų artimiausi kaimynai lenkai nesiruošia atsisakyti savo gimtosios kalbos ir tautinės kultūros paveldo.
Unifikuota, o tiksliau sakant, primityvia anglų kalba bendraujančių valstybių gyvenimas nėra nei įdomus, nei perspektyvus. Net mūsų kaimynai latviai ėmėsi rimtų priemonių siekdami išsaugoti valstybinę latvių kalbą tiek kasdieninėje vartosenoje, tiek asmenvardžių ir vietovardžių rašyme. Vienodais kombinezonais ir suplėšytais džinsais apvilktas pasaulis netapo žmonijos kultūros etalonu. Vis labiau stiprėja tos kultūrinės jėgos, kurios pasisako prieš pasaulio unifikavimą ir kėsinimąsi į Europos krikščioniškos kultūros pamatus.
Išryškėjo kad afrikietiškoji ir azijinė migracija net nesiruošia integruotis į prieglobstį suteikusių valstybių teisėtvarkos ir net bendrosios elgsenos sistemas. Vis įžūliau tvirtinama, kad pasaulyje įsiviešpataus islamas.
Per pastaruosius dešimtmečius krikščionių persekiojimas išaugo jau ne dešimtimis, o šimtais kartų. Perbėgėliai absoliučiai nesidomi juos priėmusių valstybių ekonomikos pažanga, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų tobulėjimu, moterų ir vaikų teisėmis, tradicinės monogamiškos šeimos vertybių apsauga. Todėl Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės bei kitų valstybių politinės jėgos vis stipriau pasisako prieš masinę imigraciją ir bandymus diegti neomarksizmo ir vulgaraus ateizmo ideologiją
Virš žmonijos pakibo Trečiojo pasaulinio karo grėsmė. Suprantame, kad šiame kare laimėtojų nebus. Net rusofašistinis Kremliaus režimas suvokia, kad yra ribos, kurių peržengti negalima. Planetos, paverstos kruvinų griuvėsių ir kapinynų sankaupomis, niekam nereikia, juo labiau, kad net ir jos išlikimo galimybė tokiame kare nebėra garantuota.
Tačiau, kad pasaulis nenusiristų prie pragaištingos ribos, žmonijoje turi atsirasti lyderiai, kurie suvoktų atsakomybę ir turėtų nepalaužiamos valios nutraukti karų, kaip tarptautinių konfliktų sprendimų maniją. Tokie lyderiai turi suprasti karo esmę ne iš statistinių ataskaitų ar Pasaulio bando apžvalgų. Jie turi gebėti įvertinti karų sukeltą beprotybę tiesiogiai. Šie lyderiai turi suvokti, kad žmogaus gyvybė negali būti prilyginta jokiems finansiniams rodikliams. Svarbiausia lyderių savybė – gebėjimas priversti apsnūdusią ar suklaidintą visuomenę atsikvošėti.
Man teko galimybė susipažinti su išeivijos – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių bendrijomis ir jų sukurta gausia moksline ir grožine literatūra. Mačiau jų filmuotus siužetus apie pasitraukimą nuo fronto linijos, bandymus rasti prieglobstį kitose Europos valstybėse, emigraciją ir naujo kelio paieškas. Tačiau didžiausią įspūdį paliko knygos, kuriose rašoma apie 1939-1944 metų nuotaikas.
Nors karo šmėkla tuometinę Lietuvos visuomenę slėgė vis labiau, tačiau dar buvo daugybė manančių, kad visos negandos juos kažkaip aplenks. Deja, neaplenkė ir sudaužė tuščiomis viltimis užpildytą pasaulėjautą, sukeldamos neįsivaizduojamus kasdieninės elgsenos pokyčius.
Štai ir dabar mūsų viešojoje erdvėje vis dar pilna temų, kurios rodo, kad visuomenė nesugeba susikaupti ir susitelkti prie egzistencinių klausimų. Mes vis dar postringaujame apie verslo aferas ir greito praturtėjimo vizijas, aiškinamės, kas yra šeima, diskutuojame net apie tai, ką apie intymius santykius turėtų sužinoti pradinukai ir net darželinukai.
Visuotinio pavojaus atmosfera turėtų paskatinti susimąstyti apie rimtesnius dalykus. Apie katastrofas, pakibusias virš mūsų galvų, ir pirmiausia – apie gyvenimo tikslą ir prasmę.
Ukraina oficialiai teigia, kad jos teritoriją Tu22M3 atakavo iš Juodosios ir Azovo jūros. Jie paleido šešias Kh22 raketas, tokiu būdu galima spėti, kad tokio tipo orlaiviai buvo du (vienam Tu22 3 tokio tipo raketos). Tiesa, rusai neretai naudoja didesnį orlaivių skaičių, kurie paleidžia mažesnį nei gali raketų skaičių (viena priežasčių – netvarkingi paleidimo mechanizmai). Tačiau nukritusiame Tu22M3 nefiksuojama antrinė detonacija. Tad galima spėti, jog jis jau buvo iššovęs raketas, skrido namo ir gal būt tuomet buvo atakuotas tikėtina S200 raketa.
Jeigu orlaivis numštas virš Azovo jūros, po pataikymo jam dar tektų skristi apie 100 km iki sudužimo vietos Novoaleksandrovsk (410 km nuo kontaktinės linijos). Tiesioginio raketos pataikymo atveju tai vargiai įmanoma. Be to, minėtų raketų Kh22 šūvio nuotolis – 600 km. Tai atitinka atstumą nuo Novoaleksandrovsk iki tikėtino šių raketų tikslo, t.y. Dnipro (ten fiksuoti sprogimai). Tad sunku paaiškinti, kodėl lėktuvas įskrido į ukrainietiškų S200 efektyvaus šūvio nuotolio ruožą (300 km). Dar rimtesnis klausimas, kur buvo Tu22M3 dengiantys naikintuvai? Panašu, kad po A50 praradimo agresorius nieko neišmoko.
Tad gali būti, kad namo apsisukęs skristi Tu22M3 gavo ne itin sunkų pažeidimą į uodegą, sugebėjo tęsti skrydį, tačiau virš Novoaleksandrovsk senukas pasileido šokti ir sudužo. Kodėl nebandyta tūpti artimiausiame oro uoste (pvz. Rostov prie Dono) klausimas turbūt atviras. Labai tikėtina, kad ekipažas neteisingai įvertino orlaivio būklę.
Tuo pačiu galimos ir antrinės versijos: vertėtų svarstyti ukrainiečių ar juos remiančių rusų šūvį MANPAD‘u iš rusijos teritorijos Novoaleksandrovsk apylinkėse. Tačiau charakteringų raketų šūvių ženklų danguje nematyti, vietiniai gyventojai video nekalba apie numušimą. Tuo pačiu visiškai atmesti orlaivio sudužimo dėl techninių priežasčių taip pat negalime.
Tęsiant temą agresorius šiandien surengė vidutinio intensyvumo kombinuotą smūgį Ukrainos užnugaryje. Iš 32 raketų ir dronų, ukrainiečiams pavyko numušti 29 taikinius. Įdomu, kad numuštos 2 jau minėtos Kh22. Nepamename,ar per visą karą ukrainiečiams yra pavykę jas numušti. Taip pat teigiama, kad numuštos ir 11 iš 12 raketų Kh59/Kh69. Ukrainiečiai jau ne kartą yra numušinėję Kh59 raketas, tačiau jos vyresnė sesė Kh69 (į ginkluotę priimta tik 2023 m.) karo veiksmuose pasirodė visai neseniai. Ukrainiečių teigimu būtent ji padarė didžiausią žalą balandžio 11 d. smūgio metu prieš Trypilska jėgainę. Tik priminsime, kad Kh59 nešėjai yra senesni Su24, Mig27, Su30, o Kh69 modernesni Su-34, Su-35, MiG-31, Su-30MK. Tad šis upgreidas yra bandymas bent kažkiek prisivyti NATO aviacijos atotrūkį, tad rusai visą platformą testuoja Ukrainoje.
Įspūdingi Ukrainos oro gynybos rezultatai katastrofiškai trūkstant sistemų ir raketų perša išvadą, kad Ukrainos pajėgos žinojo apie būsimą ataką ir jai gerai pasirengė. Galime spėti, kad neapsieita be Vakarų žvalgybų pagalbos.
Žiūrim ką turim fronte. Beje, atsižvelgiant į esamą situaciją kiek pakeitėme sektorių pavadinimus
Luhansko kryptis:
Kupjansk. Be pakitimų.
Lyman. Agresorius bando atakuoti Terny-Yampolivka-Torske ruože, tačiau ukrainiečiai išlaiko pozicijas.
Syversk. Rusai bando atakuoti visoje kontaktinėje linijoje, bet susidaro įspūdis, kad aukštą tempą palaikyti jiems jau sunku.
Donecko kryptis:
Chasiv Yar. Agresoriui nepavyko šiaurinėse Chasiv Yar prieigose iš eigos pasistūmėti prie kanalo, tad rusai bando kovoti už aukštumas šiaurinėse Bohdanivka prieigose ir atakuoja link Kalynivka. Pačio Chasiv Yar rytiniame pakraštyje sunkios kautynės. Blogiausia, kad ženklų, jog rusų dominavimas ore bent jau kvestionuojamas kol kas nėra.
Pokrovsk – Vuhledar:
Šiaurinis flangas. Tęsiasi susidūrimai Ocheretyne preigose. Kaip minėjome vakar, ukrainiečiai išmušė rusus iš pietrytinio pakraščio, tačiau agresorius atnaujino atakas – mūšiai tęsiasi. Tačiau rusams pavyko išplėsti savo pozicijas Novokalynove, tad grėsmė Keramik didėja.
Ukrainietiškas 14,5 mm snaiperinis šautuvas „Snipex Alligator“, bendras ukrainiečių, vokiečių ir olandų gaminys, galintis pasiekti taikinius net 7 km atstumu
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas
JEI ŽINIASKLAIDA NEPRANEŠĖ, VADINASI, KARAS NEPRASIDĖJO (2024 04 19)
↞ Strateginės aplinkybės ↠
Izraelis surengė atsaką Iranui už jo prieš tai įvykdytą raketų ir dronų smūgį. Visgi, mums regisi, kad šis atsakas buvo šimtus kartus didesnis žiniasklaidos antraštėse nei realybėje.
Irano naujienų agentūra „Fars“ pranešė, kad netrukus po vidurnakčio „danguje virš Isfahano buvo pastebėti trys bepiločiai orlaiviai. Oro gynybos sistema <…> sunaikino juos danguje netoli kariuomenės bazės“. Irano pareigūnas anonimiškai „Reuters“ patvirtino, kad raketų atakos nebuvo, o girdimi sprogimai – Irano priešlėktuvinės gynybos sistemų suveikimo rezultatas. Irano valstybinė televizija skelbia, kad padėtis Isfahane yra normali, o antžeminių sprogimų neįvyko.
Izraelio kariuomenė šių pranešimų iš viso nekomentavo.
Po šių „karinių veiksmų“ antraštėse, kai kurie pasauliniai žinių portalai toliau bandė pūsti burbulą skelbdami apie neišvengiamą karo regione eskalaciją. Tačiau bent jau kol kas, atrodo, kad tai buvo daugiau Kremliaus begalinių pastangų įpūsti ugnį ir jų nepavykusių norų atspindys.
Izraelis pasirinko riboto atsako variantą, kuriuo iš esmės nebuvo padaryta jokios fizinės žalos, tačiau lyg ir atsakyta į Irano agresiją. Taip išsaugotas veidas nesiraunant į atvirą karinį konfliktą. Manome, kad būtent toks veiksmų eigos variantas pasirinktas suderinus su JAV, nes neįvardintas jų pareigūnas „Reuters“ sakė, kad Izraelis prieš ataką informavo Vašingtoną apie savo planuojamus veiksmus.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisi prieš penktadienio smūgį įspėjo Izraelį, kad Teheranas duos „griežtą atsaką“ bet kokiai atakai į jo teritoriją, o atstovas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai pareiškė, kad Izraelis „turi būti priverstas nutraukti bet kokią tolesnę karinę avantiūrą prieš mūsų interesus“, nes JT generalinis sekretorius perspėjo, kad Artimieji Rytai išgyvena „didžiausio pavojaus akimirką“.
Izraelio ribotą atsaką galėjo paskatinti ir kitas susitarimas su JAV, kurios ketvirtadienį užkirto kelią Jungtinių Tautų Palestinos valstybės pripažinimui, kai Saugumo Taryboje veto teise atmetė Palestinos visateisę narystę šioje pasaulio institucijoje. Rezoliucijos projekte 193 narius turinčiai JT Generalinei Asamblėjai buvo rekomenduojama, kad „Palestinos valstybė būtų pripažinta JT nare“. Didžioji Britanija ir Šveicarija susilaikė, o likusios 12 tarybos narių balsavo už.
Palestinos prezidentas Mahmudas Abasas pareiškime pasmerkė JAV veto kaip „nesąžiningą, neetišką ir nepagrįstą“, o ambasadorius JT Rijadas Mansūras po balsavimo emocingai kalbėjo tarybai: „Tai, kad ši rezoliucija nebuvo priimta, nepalauš mūsų valios ir nenugalės mūsų ryžto. Mes nesustosime dėti pastangų.“
Tvyrant strateginio geopolitinio pato nusiteikimui Artimuosiuose Rytuose, kurį galime vertinti kaip nedidelę Vakarų pergalę prieš blogio ašies sumanymą įžiebti platesnį konfliktą, Ukrainai sunkiai sekėsi įtikinti septynių didžiųjų valstybių užsienio reikalų ministrus, kad jie turėtų pakeisti strategiją Rusijos atžvilgiu. Nors Kaprio saloje susirinkę G7 ministrai pripažino, kad Ukrainai reikia daugiau oro gynybos sistemų ir plojo Ukrainos užsienio reikalų ministrui Dmytro Kulebai, kuris prisijungė prie jų antrąją trijų dienų susitikimo dieną, tačiau jokių reikšmingesnių proveržių, kaip ir tikėtasi, pasiekti nepavyko.
Ukraina visais lygiais prašo papildomos oro gynybos įrangos ir įvardina, kad šiuo metu jai mirtinai reikalingos bent septynios „Patriot“ sistemos. JAV savo ruožtu tikina, kad kai Kongresas patvirtins 60,8 mlrd. dolerių vertės JAV pagalbos Ukrainai paketą, ginklai bus pristatyti per kelias savaites, o ne per kelis mėnesius.
Kiek tai realu, mes neabejotinai sužinosime. Kaip ir tai, kiek dar ukrainiečių kraujo bus pralieta dėl šio delsimo, pasaulio galingiesiems skirstant valstybes, tautas ir vaikus į pirmarūšius ir antrarūšius.
Vokietija anksčiau jau pareiškė, kad perduos vieną „Patriot“ sistemą, o Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Džosepas Borrellis paragino kitas bloko valstybes padaryti tą patį.
„Priešingu atveju, Ukrainos elektros energijos sistema bus sunaikinta. O jokia šalis negali kovoti neturėdama elektros energijos namuose, gamyklose, internete, viskam“, – sakė jis žurnalistams Kapryje.
Taigis, dar būtų gerai perduoti kokius 200 vnt. F-16, kartu su pilotais.
↞ Reikšmingi postūmiai ↠
Fiureris Putinas patvirtino hibridinio karo su Vakarais planą. Jame – neribota Rusijos propaganda JAV ir Europoje, agresyvi Rusijos užsienio reikalų ministerijos politika, flirtas su pasaulio pietų šalimis, siekiant sukurti priešišką požiūrį į Vakarus, o viso to galutinis tikslas – pasaulio tvarkos perdėliojimas savo naudai.
Jame taip pat aprašomos hibridinio karo, kurį Rusija vykdo prieš Vakarų šalis, kryptys: „Svarbu sukurti jų užsienio ir vidaus politikos silpnųjų vietų nustatymo mechanizmą, siekiant parengti praktinius žingsnius, kaip susilpninti Rusijos priešininkus. Visapusiškas nedraugiškų šalių atgrasymas turi būti vykdomas vykdant puolamąsias informacines kampanijas.“
Karas prieš Ukrainą apibrėžiamas kaip pasaulinio hibridinio karo dalis. Pastarasis turėtų lemti naują pasaulio, nesiremiančio JAV hegemonija, tvarką. „Specialiosios karinės operacijos rezultatai didele dalimi nulems būsimos pasaulio tvarkos kontūrus“, – sakoma dokumente.
Tai dar vienas įrodymas – ne jums, žinoma, mielieji, kurie mus skaitote diena iš dienos, septynis šimtus septyniasdešimt septynis rytus – kad Rusiją yra labai lengva prognozuot. Mes dešimtis, šimtus kartų sakėme, kad Rusija kariauja šį karą prieš Vakarus, kad jis – egzistencinis russkij mir pagrindas, civilizacijų kova dėl išlikimo ir vėliau – galimos hegemonijos.
Kitaip sakant, nieko naujo „naujame“ karo nusikaltėlio Putino plane nepasakyta, tik detaliau įvardintos ideologinio maniako ir kurstytojo A. Dugino klejonės.
Klejonės, kurios deja, ant žemės įgyvendinamos kaip ukrainiečių tautos genocidas, kuris sapne vaikštantiems ir niekaip neprabundantiems vakariečiams netruks pasibelsti ir į jų duris.
↞ Veiksmai ant žemės ↠
Šaltiniai Ukrainoje patvirtino, kad specialiosios operacijos metu gynėjams pavyko pataikyti į strateginius bombonešius Tu-160 gaminantį pastatą Kazanėje ir smarkiai jį apgadinti. Tu-160 gamyba buvo atnaujinta 2018 m. po kelerius metus trukusio sąstingio, per tą laiką buvo pagamintas tik vienas toks orlaivis. Esamas lėktuvų parkas taip pat buvo kapitališkai remontuojamas ir aprūpinamas modernia avionika.
Ši gamykla taip pat atsakinga už Tu-22M3 konstravimą. Abu šie lėktuvai neša raketas, kurios niokoja Ukrainos infrastruktūrą.
Vakar Lenkijos prokuratūros prašymu Varšuvos apygardos teismas suėmė Lenkijos pilietį, glaudžiai bendradarbiavusį su Rusijos karine žvalgyba (GRU). Tarp pagrindinių užduočių buvo informacijos apie Lenkijos teritorijoje esančio Žešuvo Jasionkos oro uosto saugumą rinkimas ir perdavimas šaliai agresorei. Šie duomenys turėjo padėti Rusijos specialiosioms tarnyboms suplanuoti pasikėsinimą į V. Zelenskį jo viešnagės Lenkijoje metu.
Tai rimtas įspėjimas ir mums bei dar vienas skambutis mūsų sprendimų priėmėjams. Vietoje to, kad griautume savo žvalgybos institucijas savomis rankomis, jau vakar reikėjo joms kelis kartus padidinti finansavimą.
Danija tapo pirmąja šalimi, kuri nusprendė pirkti ginklų ukrainiečių kariuomenei iš pačių Ukrainos gamintojų. Tam Kopenhaga skyrė 28,5 mln. JAV dolerių.
Puikus, įkvepiantis pavyzdys.
Europos Parlamente buvo rodomas filmas „20 dienų Mariupolyje“. Labai tikimės, kad bent du ar trys garbūs Europos šalių deputatai, vis kalbantys apie Ukrainos pergalę, bet Rusijos nepralaimėjimą ir liberalius, demokratinius procesus teroristinėje šalyje, imsis aktyvių veiksmų, siekiant nedelsiant išsiųsti Kijevui kuo daugiau ginklų.
⥁ Lietuvoje ⥀
Ukrainos Kovos su dezinformacija centras įspėja, kad Rusija vis intensyviau naudoja socialinę žiniasklaidą dezinformacijai skleisti.
Rusijos vyriausybė tapo daug išradingesnė manipuliuodama socialine žiniasklaida ir skleisdama melą apie Ukrainą ir jos vyriausybę. Pagrindinis tikslas – sumažinti Vakarų paramą ir sąmoningai diskredituoti Ukrainą, kad suklaidintų užsienio piliečius, nuteiktų juos prieš ją ir priverstų juos daryti spaudimą savo vyriausybėms, kad šios paliktų mūšio lauke Ukrainą vieną.
Kremliaus pradėta plataus masto kampanija, vadinama „Juodąja skyle“, plika akimi matoma ir Lietuvoje.
Įvairiausio plauko ir kalibro kandidatai, platinantys Kremliaus dezinformaciją, visais būdais bandantys prasibrauti į politinius postus šalyje ir Europos Sąjungoje, nežinantys, nemokantys paaiškinti, kokiu būdu disponuoja didelėmis pinigų sumomis, atvirai niekinantys Lietuvą ir jos piliečius, demokratinę santvarką, žmogaus teises ir laisves, NATO bei sąjungininkus Lietuvoje vadinantys okupantais, kiekviena proga besidergiantys ant patriotiškai nusiteikusių žmonų, vis kalbantys, kad nereikia maišyti karo ir politikos, šlovinantys sovietų okupacijos kolaborantus ir besižavintys dostojevskišku rusų kultūros dvasingumu, kiekviena proga vis prikišantys, esą laisvės kovotojai buvo naciai ir žydšaudžiai, yra, be jokios abejonės, sąmoningai palaikantys Rusijos agresiją Ukrainoje, ir net jei tą daro mulkindami rinkėją tik dėl savo niekšingų merkantilinių tikslų, turėtų būti aiškiai identifikuoti kaip ardomąja veikla užsiimantys žmogėnai.
