Jie dažniausiai išryškėja labai anksti – dar žengiant į paauglystę. Antai klasės auklėtoja paskelbia, kad reikia išsirinkti seniūną ir bendraklasiams jau aišku, ką siūlyti. O ir pats pasiūlytasis priima savo kandidatūrą, kaip natūraliai suprantamą, išskyrus tuos retus atvejus, kai mokinių bendrijoje neatsiranda norinčių prisiimti atsakomybės.
Sovietmetyje tie būsimieji kandidatai į visokiausio rango vadovus dažniausiai būdavo vadinami „aktyvistais“ ir jų karjera klostydavosi gana nuosekliai: pionierių grandies grandininkas – būrininkas – draugovės tarybos pirmininkas – pirminės komjaunimo organizacijos sekretorius ir t. t.
Vienintelis siekis – aukštyn karjeros laiptais, o tam būtina sąlyga – jausti „aukščiau sėdinčių“ nuostatas ir prisitaikyti taip, kad galėtum jomis operatyviai pasinaudoti. O kadangi „viršūnėse“ taip pat vyksta pokyčiai ir nereta net nuožmi konkurencija, labai svarbu visa tai kuo greičiau pastebėti ir nuspėti, kas laimės. Nė vienas aktyvistas nerems vadovo, kurio pozicijos smunka, nors pastarojo veiklą palankiai vertintų bendruomenė.
Aktyvistai retai būna tais asmenimis, kuriais bendruomenė pasitiki ir yra nusiteikusi jais sekti. Visuomenėje, kuriai būdingas karjeros kelias, grįstas paklusnumu „valdžiai“, aktyvistai nėra mėgstami. Už akių iš jų ir pasišaipoma: „ Nori bulvinio medalio?“.
Aplinkiniai gana greitai pastebi aktyvistų egoizmą, o neretai ir moralinių vertybių ignoravimą arba net jų neturėjimą. Visa veikla remiasi asmeninės naudos principu. Sovietinio režimo valdomoje Lietuvoje dauguma aktyvistų tapo tipiškais kolaborantais, įsitikinusiais, kad tik taip ir dera elgtis.
Net ir dabar, praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams nuo sovietinio režimo pabaigos, retai išgirstame savikritišką savo buvusios kolaborantinės buvusios veiklos įvertinimą. Žymiai dažniau aiškinama, kad „nebuvo kito pasirinkimo“ arba „ir tada mes dirbome Lietuvai“. Štai kodėl iki šiol dedamos sutelktos pastangos įslaptini visa tai, kas buvo nedora ir net nusikalstama.
Kolaborantai ir šiandien išryškina tik tuos savo veiklos faktus, kurie gali būti bent kiek pateisinami, kaip diplomatiški ar bent suvokiami kaip objektyviai neišvengiami. Kaip kitaip galima vertinti pastangas ilgiems dešimtmečiams įslaptinti asmenų bendradarbiavusių su SSRS KGB (Valstybės saugumo komitetas) arba GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba, .t. y. karine žvalgyba) bei Varšuvos blokui priklausiusių bei kitų valstybių vadinamosiomis saugumo arba žvalgybos institucijomis.
Motyvacija visa tai slėpti – labai paprasta: po septynerių dešimtmečių sovietinių represijų, kalinimo ir tremties epizodai bus tik seniai praėjusio istorijos laikotarpio ženklai. Vos vienas kitas buvusių tremtinių ar kalinių provaikaitis domėsis į amžinybę išėjusių kartų patirtimi. Patys kolaborantai taip pat jau bus seniai mirę ir nusinešę į užmarštį, kaip anuo metu prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo praradimo ir dalyvavo, persekiojant Pirmosios Respublikos visuomenės šviesuolius.
Tačiau dabartis dar daug ko nėra paslėpusi. Dar gyvi ir patys represuotieji, ir jų vaikai bei vaikaičiai. Anot poeto žodžių, dar tebėra tie, kuriems skauda. Todėl kolaborantais tapę asmenys deda milžiniškas pastangas, siekdami supainioti istorinių faktų autentiškumą, apipinti juos neva objektyvių aplinkybių traktuote, neretai pasitelkiant ne tik nutylėjimą, bet ir faktų klastotes. Įdomu tai, kad išdavikišką tėvų ir kitų artimų giminaičių veiklą įnirtingai bando teisinti jų vaikai. Neretai tai daroma gana subtiliai, pasitelkus tiek realias aplinkybes, tiek ir įžūlią demagogiją.
Vienu iš ryškiausių pavyzdžių yra „Lietuvos TSR himno“ autoriaus, sovietinio švietimo komisaro Antano Venclovos sūnaus Tomo Venclovos veikla. Šis asmuo, į viešąją erdvę įžengęs neva astronomijos tematikai, vaikams ir jaunimui skirta knygele „Raketos, planetos ir mes“ (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, 166 p.) pasitelkia tiek gana platų savo apsiskaitymą, tiek susikurtą „disidento“ etiketę.
Daugybėje dabartinio laikotarpio publikacijų jis bando įžūliai menkinti Sąjūdžio veiklą ir Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmę, tendencingai pasisako apie atkurtos valstybės literatūrą, ypač poeziją (Justiną Marcinkevičių, Bernardą Brazdžionj), lietuvišką tautinį paveldą, bandydamas jam pripiršti antilenkiškumą ir kitas neva nacionalistines tendencijas.
Prabėgus vos porai metų po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, naujų knygų lentynose pasirodė itin gausi memuarų serija. Puikiai poligrafiškai apipavidalintos, skambiais, neretai net poetiškais pavadinimais apdovanotos vakarykščių kolaborantų prisiminimų knygos pasipylė didžiuliu srautu.
Padedant nusamdytiems literatūriniams bendraautoriams, šios knygos parašytos gana sklandžia kalba. Jų turinys sudėliotas taip, kad patrauktų skaitytojų dėmesį neva dar niekam nežinomais faktais, demonstruojant neva visapusišką išprusimą, platų politinių įvykių panoramos išmanymą ir net gebėjimą pasinaudoti sovietinio laikotarpio silpnybėmis
Ne vienas buvęs aršus kolaborantas, pajutęs stiprėjančią Sąjūdžio įtaką, staiga „persiorientavo“: iš karingo ateisto tapo… istoriku ir labai skubėdamas puolė rašyti apie Vasario 16-osios Akto signatarus ar Pirmosios Respublikos visuomenės veikėjus, analizuoti naujausius visuomenės pasaulėžiūros virsmus. Taip atsirado gausybė naujų, tiesa, gana paviršutiniškų „tyrimų“ apie Sąjūdžio gimimą ir kt. Dabartiniu metu tokia „produkcija“ gerokai trukdo šiuos virsmus objektyviai įvertinti.
Būtina atsižvelgti į tai, kad neretai anų laikų aktyvistai, patekę į kitą laikmetį, parodė ir neįtikėtiną darbštumą. Jie labai skubėjo supratę, kad iki jų apie tai dar niekas nerašė. Taip ir atsirado autorių, sugebėjusių per kelerius metus išleisti net po keliolika storų „monografijų“.
Kai kurie iš tokių autorių net niekada neturėjo jokio rimtesnio bazinio pasirinktos srities išsilavinimo. Ateities tyrinėtojams teks gerokai nustebti sužinojus, kad daugybės istorijos tematikai skirtų knygų autorius – visai ne istorikas, o pagal specialybė, kuri nuodyta jo diplome, taip niekada ir nedirbęs. Sovietinio laikotarpio pabaigoje stropiai rašęs daktarinę disertaciją apie mokslo klestėjimą „tarybų Lietuvoje“, bet nespėjęs jos užbaigti, puolė į kitą sritį ir kitą vertinimų skalę.
Žinoma, moksle kartais pasitaiko, kad tyrėjas kardinaliai pakeičia tyrimų sritį arba tyrinėja kelias, visai negiminingas sritis. Todėl vertinimo skuba čia nepriimtina. Tik praėjus keliems dešimtmečiams, kiti tyrėjai, naudodami ir kitus šaltinius, ir kitus tyrimų metodus, gebės įvertinti, kas išanalizuota kruopščiai, o kas – tik paviršutiniškai ar net tendencingai.
Tai nėra lengva istorinės analizės sfera. Gerai žinomi (tiesa, gana reti) faktai, kai asmuo net įstodavo į komunistų partiją, taip tikėdamasis išsaugoti dabar užimamas svarbias pareigas, įtaką mokslo ir kultūros institucijose – tautos kultūros labui. Ne vienas anų dienų liudytojas gali priminti, kokie motyvai lėmė, kad tvirtus patriotinius įsitikinimus turintis žmogus tapdavo tos partijos nariu vien todėl, kad bet laikinai apsaugotų instituciją nuo pražūtingų tautai tendencijų įsigalėjimo.
Antai, gerai žinomas tautos folkloro saugotojas net kolegų buvo perspėtas, kad tik tapęs „partiniu“, gali tikėtis dar kiek pratęsti patriotinę veiklą. Todėl negalima skubėti klijuoti kolaboranto etiketės, giliai neišanalizavus dar neišnagrinėtų aplinkybių. Čia dera priminti ir tai, kad net ginkluotoje kovoje prieš okupantus dalyvavę tautos patriotai kuriam laikui buvo tapę „partiniais“. Tiesa, labai neilgam – tol, kol buvo aktyvistų įskųsti. Bet tenka pakartoti, kad tai buvo labai reti ir trumpalaikiai atvejai, nes tuometinė sistema gana greitai priversdavo priiminėti sprendimus, niekaip nesiderinančius nei su patriotinėmis nuostatomis, nei su sąžine.
Vis tik yra dar vienas reiškinys – žymiai pavojingesnis mūsų dienoms. Tai ne valstybės istorijos, bet jos dabarties tema. Anaiptol ne visi vakarykščių aktyvistų – komunistų ir komjaunuolių – palikuonys rašo memuarus. Žymiai gausesnis jų būrys darbuojasi srityse, nuo kurių raidos priklauso mūsų dabartinis gyvenimas, dabar priimami valstybės institucijų sprendimai, teisės aktai, strategijos.
Šio sluoksnio atstovai itin mėgsta pabrėžti, kad „vaikai už tėvų nuodėmes neatsako“. Bet ir dabartinė, neseniai praūžusios pandemijos prislopinta visuomenė vis dažniau klausia, kodėl Pirmojoje Respublikoje žemės reforma buvo įvykdyta per keletą metų, o Antrojoje tęsiasi jau ketvirtą dešimtmetį. Kodėl praradome daugiau kaip milijoną savo valstybės piliečių? Kodėl susiformavo toks atotrūkis tarp dabartinių valdančiųjų ir tautos?
Buvęs kariuomenės vadas, atsargos generolas leitenantas Valdas TUTKUS sako, jog mūsų valstybės saugumas šiuo metu nebeatrodo toks užtikrintas. Jis ne tik abejoja, ar mūsų valdžia atstovauja valstybės saugumo interesams, bet ir nerimauja dėl pasigirstančių susitaikymo nuotaikų, esą nieko tokio, jei NATO brigada nebus dislokuota Lietuvoje ir gins ją nuotoliniu būdu, likdama Vokietijoje.
Rusijai užpuolus Ukrainą, mūsų žmonės ėmė tiekti visokeriopą pagalbą, aukojo pinigus, automobilius, pirko amuniciją, net siuntė savo medikų komandas. Eltos nuotr.
– Gerbiamas generole, Lietuvoje jau niekas nebemoko, kaip susidėti išgyvenimo kuprinę, jau nutilo kalbos apie tai, kad gyventojai neturėtų kur slėptis karo atveju, tačiau ar tai reiškia, kad išorės grėsmės mūsų valstybei sumažėjo?
– Žinoma, ne. Priešingai, nuo šitos valdžios atėjimo pradžios mūsų saugumo situacija vis blogėja. Sakykim, aš nekvestionuoju vertybinės politikos Baltarusijos atžvilgiu, bet tai, kad šiandien Baltarusija Rusijos gubernija, kad rusų tankai jau yra prie Lietuvos sienos, manau, nereikia būti generolu, kad suprastum, kad nuo to mūsų saugumo situacija žymiai pablogėjo. Nors nežinau teisinių aspektų, tačiau mūsų dabartinis sprendimas apriboti Rusijos tranzitą į Kaliningradą, manau, yra rimtas pretekstas rusams pradėti kelti klausimą dėl Suvalkų koridoriaus. Anksčiau šis klausimas man kėlė šypseną, tačiau dabartiniu sprendimu mes įdavėme rusams kozirį, t. y. suteikėme pretekstą tvirtinti, kad Lietuva trukdo Rusijos egzistencijai. Žinoma, Rusijos politikai turi priešintis visais įmanomais būdais, tačiau visuomenė nebuvo informuota, ar prieš ribojant tranzitą į Kaliningradą buvo konsultuotasi su NATO aljansu, – juk karinio įsiveržimo ar Kaliningrado deblokavimo atveju į konfliktą neabejotinai įsitrauktų ir aljansas.
– Prie šito fakto pridūrę Rusijos Dūmoje nuskambėjusį siūlymą atšaukti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą bei informaciją, kad neketinama dislokuoti NATO brigados Lietuvoje, gausime nepavydėtiną kontekstą, tiesa?..
– Siūlymas dėl Lietuvos nepriklausomybės atšaukimo, švelniai tariant, kelia ir turėtų kelti šypseną, – ne Rusija nepriklausomybę mums suteikė. Be to, Lietuva yra pripažinta Jungtinių Tautų Organizacijos, Lietuva yra NATO ir ES narė ir nuo to, kad kažkokia valstybė priims kokį sprendimą Lietuvos atžvilgiu, jos statusas nepasikeis. Todėl tokie pasakymai iš Rusijos pusės reiškia lygiai nulį, jaudintis dėl to nėra ko. Dėl NATO pajėgų dislokavimo mes kol kas negalime pasakyti, kaip ten bus iš tikrųjų, nes su dideliu dėmesiu laukiame NATO viršūnių susitikimo, kuris vyks Madride. Būtent jos, NATO viršūnės, ir spręs klausimus tiek dėl naujos aljanso strategijos, tiek dėl priešakinių gynybinių pozicijų stiprinimo. Tačiau kai girdžiu sakant, kad nebūtinai NATO brigada ir turi būti dislokuota Lietuvoje, man pagrįstai kyla nerimas, nes, mano manymu, ji būtinai turi būti dislokuota Lietuvoje ir būtinai turi būti stiprinamas JAV karinis kontingentas (JAV labiau pasitikiu nei Vokietija).
– Dažnas linkęs abejoti NATO sutarties penktojo straipsnio veiksnumu. Galėtumėt išsklaidyti šias abejones?
– Aš visiškai neabejoju jo galia bei aljanso valia, esant reikalui, jį aktyvinti.
NATO penktasis straipsnis jau buvo aktyvintas ir nedelsiant, 2001 metais, po „Al Qaeda” išpuolių prieš JAV, per kuriuos žuvo daugiau nei 3 tūkst. žmonių. (JAV atakuojant Afganistaną, NATO atsiuntė savo misiją.)
5 straipsnio aktyvinimas nepriklauso nuo simpatijų ar antipatijų kokiai nors NATO valstybei, – NATO yra vienintelis aljansas, kuris užtikrina pačios Europos ir jos narių saugumą. O minimas straipsnis yra kertinis aljanso akmuo, ant kurio visas blokas ir stovi. Ir jeigu atsitiktų taip, kad, neduok, Dieve, tas straipsnis nesuveiktų, matyt, tai būtų mirties nuosprendis pačiam aljansui, neatliekančiam pagrindinės, gynybinės, funkcijos. Tad abejonių, kad jis suveiktų užpuolimo atveju, aš neturiu. Kita vertus, tiek aljansas, tiek kiekviena valstybė skyrium privalo daryti viską, kad poreikio to straipsnio aktyvinimui nebūtų.
– Pastebite Lietuvoje kokių nors karo kurstymo nuotaikų?
– Mūsų žmonės adekvačiai suvokia situaciją, supranta, kad ji nėra labai rami, tačiau kai kurių politikų noras įsivelti į Ukrainos konfliktą karo pradžioje ir jam įsibėgėjant man iš tikrųjų kėlė daug nerimo. Sakysim, NATO aljansui nusprendus Ukrainos frontą remti ginklais, bet ne kariuomene, disonansu skambėjo mūsų erdvėje pasigirdę raginimai uždaryti Ukrainos oro erdvę, deblokuoti jos uostus, siųsti karius išminuotojus ir pan. Reikėtų labai atsargiai daryti tokius pareiškimus, nes galima kartais žengti žingsnį, kuris bus susietas su aljanso vardu; juk mes labai dažnai kartojame esanti NATO valstybė. Mūsų žingsniai neturi stumti aljanso į karą.
– Kokios aplinkybės, jūsų akimis, pateisintų nesibaigiančią nepaprastąją padėtį Lietuvoje?
– Nemanau, kad jos įvedimas buvo pagrįstas, nematau, kuo ji pakeitė Lietuvos gyvenimą, išskyrus tai, kad labai pakenkė ir tebekenkia turizmui. Jei neklystu, mes vieninteliai ir buvome ją paskelbę, tačiau šiandien dėl tranzito į Kaliningradą blokavimo situacija pasikeitė.
– Sakoma, jog kritiniais valstybei momentais už duoną svarbesnis pasitikėjimas valdžia…
– Be abejonės, pasitikėjimas valdžia yra kertinė sąlyga, kalbant apie valstybės gynybą; tai, mano manymu, labai gerai iliustravo Ukrainos pavyzdys. Aukštą pasitikėjimą (apie 90 proc.) prezidentu V.Zelenskiu galima laikyti viena iš svarbiausių ukrainiečių ištvermės, ryžto ir sėkmės karo lauke sąlygų, nes labai sunku priešintis, jeigu žmogus nepasitiki savo valdžia. Piliečiai turi žinoti, kad valdžios žmonės yra su jais, kad valdžia kartu su žmonėmis atlieka savo pareigas ir neapleidžia jų kritinėmis aplinkybėmis.
– Kokiu pasitikėjimo laipsniu pažymėtas valdžios ir visuomenės santykis Lietuvoje šiandien?
– Žemą tautos pasitikėjimą valdžia (30 proc.) išduoda sociologiniai tyrimai. Galima guostis, kad taip yra taikos metu, kad karinio konflikto atveju pasitikėjimo laipsnį nulemtų konkretūs pareigūnų veiksmai, tačiau apie šį būtiną aspektą, mano manymu, valdžia turėtų galvoti jau dabar. Naivu tikėtis, kad minimalus pasitikėjimas valdžia, užklupus krizei, šaus į neregėtas aukštumas. Pasitikėjimą, mano giliu įsitikinimu, reikia užsidirbti laikysena, požiūriu į žmones, konkrečiais darbais, kurie neleistų abejoti valdžios intencijomis atstovauti viešiesiems ir valstybės saugumo interesams. Šiandien man būtų keblu tvirtinti, kad ji jiems atstovauja.
– Todėl, kad nerodo net minimalių pastangų vienyti supriešintas grupes?
– Sunku siekti vienybės, kada kritikuojama ministrė pirmininkė leidžia sau atsikirsti, esą tauta galės pasakyti savo žodį per kitus rinkimus, kai po lengvos kritikos, užuot reagavusi ir dariusi išvadas, ją ignoruodama valdančioji grupė išeina iš Seimo salės… Kada svarbūs sprendimai valstybės saugumo, žmonių gerovės, galų gale infliacijos suvaldymo, kainų normalizavimo klausimu, – aš jau nekalbu apie švietimą, sveikatos apsaugą (daug klausimų yra, kur sprendimai reikalingi), – yra apeinami ir buldozeriu stumiami civilinės sąjungos, narkotikų dekriminalizavimo ir panašūs įstatymų projektai, keliantys žmonių susierzinimą, peršasi išvada, kad galbūt privatūs, smulkmeniški grupių interesai užduoda toną Seime, nors aš nenukreipčiau žvilgsnio vien į poziciją, vien į valdančiuosius, – jie aktualūs ir opozicijoje.
– Socialiniuose tinkluose jūs iškėlėte svarbų klausimą: kas gali sutelkti Lietuvos žmones, aplink ką jie turėtų telktis? Jūs tikrai nežinote, kas tai galėtų padaryti?
– Tai nėra toks paprastas klausimas. Mano manymu, pirmiausia siekti sutelkti žmones turėtų valdančioji koalicija, tie, kuriems patikėta valdžia. Konstitucijoje parašyta, kad valstybę kuria ne Seimas ir ne prezidentas, ir ne Vyriausybė, o Tauta, tad jos balsas ir turi būti girdimas. Valdantiesiems reikėtų mažiau arogancijos ir daugiau bandymo susikalbėt, stengiantis daryti viską, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi eiliniam žmogui. Kaip kariuomenės smaigaly stovi karys, ne generolas, taip visuomenės ašis yra ne ministras, o žmogus. Jeigu valdžia nuoširdžiai darbuosis dėl jo gerovės, tada tautos vienybė, susitelkimas bus. Deja, šiandien tokių valdančiųjų ketinimų, juo labiau pastangų, neįžiūriu.
– O Andrius Tapinas giriasi, kad jam pavyko dronu suvienyti Lietuvą, per kelias dienas surinkti reikiamą sumą jam nupirkti…
– Gal ne „Bayraktar” dronas, ir ne Tapinas Lietuvą vienija, – greičiau ją vienijančiai veikia Ukrainos tauta. Rusijai užpuolus Ukrainą, mūsų žmonės ėmė tiekti visokeriopą pagalbą, aukojo pinigus, automobilius, pirko amuniciją ir pan. „Bairaktaro” idėja dar sykį parodė, kad grėsmės akivaizdoje lietuvių tauta gali susitelkti. Bet šis atvejis iš esmės nekeičia situacijos, – vienybei užtikrinti mūsų valdžia, atleiskit, nedaro nieko.
– Kaip manote, ar pasiūlymas susimesti dėl šovinių mūsų pasieniečiams sulauktų panašios lietuvių reakcijos?
– (Juokiasi.) Valstybės saugumas tikrąja to žodžio prasme visų pirma yra valstybės darnios užsienio ir vidaus politikos rezultatas. Kitaip sakant, kada politikai ir diplomatai atlieka savo darbą be priekaištų, patrankos tyli. Galima tik sveikinti priimtus sprendimus dėl kariuomenės finansavimo, dėl kariuomenės pajėgumų didinimo, tačiau reikia nepamiršti, kad ne tik kariuomenė stovi valstybės sargyboje. Buvau nustebęs, kai sužinojau, kad pasieniečiai, kurie yra pirmosiose linijose, apginklavimo atžvilgiu lyg ir palikti už borto. Idėja susimesti šoviniams graži, žmonės, manau, ją palaikytų, tačiau neabejoju, kad tai būtų skaudus antausis mūsų valdžiai.
– Galėtume pasakyti, kad valdžiai prisiėmus supriešintojo vaidmenį, mus galėtų suvienyti nebent bendras priešas, arba, kitaip tariant, karas?
– Oi ne, aš taip nesakau. Manau, kad mūsų žmones gali suvienyti jų pačių valia išsaugoti Lietuvos valstybę bei valdžios atsitokėjimas, verčiantis ją atsisakyti arogantiškų ir nepamatuotų veiksmų. Žinoma, nelaimė, bėda visuomet žmogų traukia prie žmogaus, bet karas nieku gyvu nėra tinkamas būdas tautai suvienyti.
Buvęs prezidentas Donaldas Trumpas penktadienį pareiškė, kad JAV Aukščiausiasis Teismas sugebėjo panaikinti sprendimą Roe prieš Wade ir padarė išvadą, kad nėra konstitucinės teisės į abortą ne tik todėl, kad per savo prezidentavimą jis paskyrė tris konstitucinius teisėjus į Aukščiausiąjį teismą, bet ir dėl to, kad „Dievas priėmė sprendimą.“
„Fox News“ paklausė buvusio prezidento, ar jis mano, kad jis prisidėjo prie reikšmingo 1973 m. sprendimo panaikinimo, nes jis paskyrė teisėjus Neilą Gorsuchą, Bretą Kavanaugh ir Amy Coney Barrett į Aukščiausiąjį Teismą, tačiau Trumpas atsakė: „Dievas priėmė sprendimą.“
Paklaustas, ką norėtų pasakyti savo šalininkams, Trumpas atsakė: „Manau, kad galiausiai tai bus kažkas, kas duos naudos visiems“.
Jis pridūrė: „Tai sugrąžina viską į valstijų sprendimo lygmenį, kurioms visada tokie sprendimai ir turėjo priklausyt“.
Teisėjas Samuelis Alito sudarė daugumos nuomonę ir prie jo prisijungė teisėjai Clarence’as Thomas, Amy Coney Barrett, Brettas Kavanaughas ir Neilas Gorsuchas. Kavanaughas, Thomas ir vyriausiasis teisėjas Johnas Robertsas parašė vienodas nuomones.
Savo politinių veiksmų komiteto paskelbtame pareiškime Trumpas sakė: „Aš nepasidaviau radikaliesiems kairiesiems demokratams, jų partneriams netikrų naujienų žiniasklaidoje ar apsimetėliams respublikonams, kurie yra tikrasis, bet tylusis Amerikos žmonių priešas“.
Savo 213 puslapių sprendime teismas konstatavo: „Konstitucija nesuteikia teisės į abortą; Roe ir Casey yra panaikinti; o valdžia reguliuoti abortus grąžinama žmonėms ir jų išrinktiems atstovams“, – rašoma daugumos nuomonės programoje.
Taip pat penktadienį buvęs viceprezidentas Mike’as Pence’as paragino nacionaliniu mastu uždrausti abortus.
Pence’as savo pareiškime „Breitbart“ sakė: „Šis sprendimas davė Amerikos žmonėms naują gyvenimo pradžią, ir aš giriu daugumos teisėjus už drąsą laikytis savo įsitikinimų“.
„Grąžindamas abortų klausimą valstijoms ir žmonėms, šis Aukščiausiasis Teismas ištaisė istorinę skriaudą ir dar kartą patvirtino Amerikos žmonių teisę valdyti save valstijų lygmeniu, atitinkančiu jų vertybes ir siekius“, – sakė Pence’as.
„Dabar, kai Roe prieš Wade’ą buvo įmesta į istorijos pelenų krūvą, atsirado nauja gyvybės arena, ir visi, kurie brangina žmogaus gyvybės šventumą, privalo apsispręsti, kad mes imsimės gyvybės apsaugos ir paramos moterims, išgyvenusioms krizinį nėštumą. Gavę antrąjį šansą, neturime ilsėtis, kol gyvybės šventumas nebus atkurtas Amerikos teisės centre kiekvienoje šalies valstijoje“, – pridūrė jis.
Gavę antrąjį šansą, neturime ilsėtis, kol gyvybės šventumas nebus atkurtas Amerikos teisės centre kiekvienoje šalies valstijoje.
Rengdamas daugumos nuomonę sprendime, teisėjas Alito rašė: „Mes manome, kad Roe ir [Planned Parenthood v. Casey] turi būti atmesti. Konstitucijoje nėra jokios nuorodos į abortą ir jokia tokia teisė nėra netiesiogiai ginama jokia konstitucine nuostata.
Roe nuo pat pradžių labai klydo. Jo motyvai buvo ypač silpni, o sprendimas turėjo žalingų pasekmių. Ir toli gražu nepriėmė nacionalinio abortų klausimo sprendimo, Roe ir Casey pakurstė diskusijas ir pagilino susiskaldymą.“
Demokratų teisėjai Stephenas Breyeris, Sonia Sotomayor ir Elena Kagan pateikė priešingą nuomonę, teigdami, kad Roe ir Casey „atliko pusiausvyrą“ tarp leidimo abortams ir leidimo jį reguliuoti įstatymais.
Tačiau Marjorie Dannenfelser, nacionalinės žmonių gyvybės aktyvistų grupės Susan B. Anthony Pro-Life America prezidentė, pavadino šį sprendimą „istorine pergale už negimusių vaikų ir jų motinų žmogaus teises ir šviesia mūsų tautos ateitį“.
Kongreso nariai, palaikantys abortus, buvo pasipiktinę šiuo nutarimu.
Demokratė Alexandria Ocasio-Cortez, penktadienio popietę pasirodė prie teismo, kurio sprendimą pavadino „neteisėtu“ ir paragino žmones eiti „į gatves“, kad pademonstruotų savo nepritarimą šiam sprendimui. Socialiniuose tinkluose plintančios nuotraukos atskleidžia, kad verslas šalies sostinėje ir visoje šalyje stoja dėl laukiamo smurto protrūkio gatvėse.
Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi (Kalifornija) kalbėjosi su žurnalistais praėjus kelioms minutėms po to, kai Aukščiausiasis Teismas Kapitolijaus lankytojų centre panaikino Roe prieš Wade ir apgailestavo, kad tai „blogas rytas“ abortų aktyvistams.
Pelosi kritikavo teismo sprendimą kaip „tamsų ir kraštutinį tikslą atimti moterų teisę priimti sprendimus dėl savo reprodukcinės sveikatos“.
„Dėl Donaldo Trumpo, Mitcho McConnello, Respublikonų partijos ir jų didžiausios daugumos Aukščiausiajame Teisme amerikiečių moterys šiandien turi mažiau laisvės nei jų motinos“, – sakoma Pelosi pareiškime.
„Kongrese respublikonai planuoja uždrausti abortus visoje šalyje. Valstijose respublikonai nori suimti gydytojus, siūlančius aborto paslaugas, o moteris – už nėštumo nutraukimą. Respublikonų ekstremistai netgi grasina kriminalizuoti kontracepciją, taip pat apvaisinimą in vitro ir priežiūrą po persileidimo“, – sakė politikė.
„Šiandieninė pergalė už gyvybę vis dar yra dar vienas žingsnis mūsų vykstančiame kryžiaus žygyje dėl švento tikslo, kuriam tarnaujame. Sprendimas nenutrauks abortų. Vietoj to, jis perkels mūsų kovas į kiekvieną iš 50 valstijų – tiek raudoną, tiek mėlyną“, – teigė gyvybės šalininkus atstovaujanti advokatų kontora.
„Taip, mes turime pagrindo švęsti sprendimą kaip svarbų įvykį. Tačiau turime atkakliai dėti daugiau pastangų, kad kartą ir visiems laikams užbaigtume šią abortų rykštę, nes ji vis dar kruvina mūsų tautą ir gadina mūsų kultūrą“, – sakė aktyvistai.
Maskva teigia atmetanti teiginius, kad ji pirmą kartą nuo 1918 metų neįvykdė savo užsienio skolos įsipareigojimų. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, kalbėdamas su žurnalistais, sakė, kad Rusija gegužės mėnesį turėjo atlikti obligacijų mokėjimus, tačiau tai, kad „Euroclear” juos užblokavo dėl Vakarų sankcijų Rusijai, „nėra mūsų problema”.
Pirmosios sankcijų poveikio kregždės, nežiūrint Kremliaus nerišlių veblenimų.
Į G7 susitikimą susirinkę Vakarų šalių lyderiai tariasi dėl ekonominių karo Ukrainoje pasekmių sušvelninimo, rusiškos naftos kainų reguliavimo. Tikslas – atimti iš Maskvos pagrindinį pajamų šaltinį, „priversti Rusiją badauti“, amortizuojant Rusiškos naftos įtaką degalinėms.
Nepaisant ekonominių sankcijų, Rusijos pajamos iš naftos produktų šiemet padidėjo. Mūsų vertinimu, Maskoliją galima sustabdyti tik tada, jei vidutinės vieno piliečio pajamos per dieną neviršys 3 USD.
Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada ir Japonija sutarė, jog uždraus rusiško aukso importą, siekdamos „smogti į Putino karo mašinos širdį”. Aukso eksportas 2021 m. Rusijai atnešė 12,6 mlrd. svarų sterlingų (15,4 mlrd. JAV dolerių). JK teigimu, aukso svarba šiuo metu dar labiau išaugo, nes vengdami galimo turto nusavinimo, rusų oligarchai skuba įsigyti aukso luitų ir juos saugiai laikyti Šveicarijoje.
G7 užsibrėžti tikslai geri ir teisingi, klausimas tik vienas – kaip Rusijai už naftą mokėti mažiau, kai ji nori kuo daugiau. Galima iš stalčių ištraukti ir nupūtus dulkes bandyti vėl įgyvendinti seną Sovietų Sąjungos sugriovimo planą, kuomet iš anksto sutartas ir paruoštas naftos kainų dempingas milžinišką šalį pavertė ubage, o maskviečiai neturėjo ką valgyti.
Tačiau panašu, kad modernaus, veikiančio šiandien tokio plano Vakarai neturi ir kaip tik dabar mėgina jį kurti. Mus lengva besti pirštu į gerokai pavėluotus ėjimus ir priminti, ką sakėme apie tokius planus, turėjusius gulėti ant politikų stalų dar 2014-aisiais. Šiuo metu jau būtinos išvystytos strategijos kaip diversifikuoti pažangiausias pasaulio ekonomikas, stabdant Rusijos agresiją Europoje bei Vakarų plano Rusijai po Putino mažiausiai iki 2040-ųjų.
Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas teigia, kad leidžiant Putinui tęsti karą Ukrainoje kaina bus žymiai didesnė už tą, kurią mokame dabar.
Visiškai teisingai. Tik dabartinę vykstančio karo kainą sužinosime rudenį, kai atsiskleis visos maisto ir energetikos krizių pasekmės. Planuot ir skaičiuot reikia į ateitį, o veikti mūšio lauke – dabar.
Valstybės sekretorius Antony Blinkenas pareiškė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau nepasiekė savo „strateginių tikslų”: Putino strateginis tikslas buvo panaikinti Ukrainos suverenitetą ir ištrinti šalį iš pasaulio žemėlapio.
Ukrainos pusė praneša, kad rusai planuoja didinti aviacijos padalinių skaičių Baltarusijos teritorijoje. Ketinama vykdyti bendrą oro erdvės kontrolę, bendrai mokyti aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos padalinius. Šiuo tikslu į Baranovičių aerodromą planuojama perkelti 10 orlaivių.
Antra HIMARS partiją Ukrainą pasieks liepos viduryje. Į mūšius įsijungs keturios raketų paleidimo sistemos. Ukrainiečių kariai sako, jog jiems reikia mažiausiai 500 sistemų. Taip, bet pradžioje reikia išmokti naudotis esamomis.
Aiškėja naujas Rusijos vykdomo karo modelis: artilerijos smūgiais sudaužoma ukrainiečių gynyba, įsiveržiama į teritoriją, vykdomas puolimas spinduliu į visas puses, tuomet įsitvirtinama. Po to prasideda tokių užgrobtų teritorijų sujungimas, spaudžiant Ukrainos pajėgas iš šonų.
Manome, kad taip artimiausiu metu ir bus stumiamasi į priekį. Pagrindinis rusų puolimas bus koncentruotas į Slovjanską ir Kramatorską.
Putinas seka Hitlerio datų pėdomis. Nacistinės Vokietijos operacija „Barbarosa“ prasidėjo birželio 22 dieną – Putinas lemiamo Severodonecko šturmo ėmėsi irgi birželio 22-ąją.
Bombardavimas naikinant civilinę ir karinę infrastruktūrą, siekiant palaužti priešininką – taip pat pasiskolintas iš Trečiojo reicho: nuo 1940 m. rugsėjo 7-sios „Luftwaffe” sistemingai bombardavo Jungtinę Karalystę ir Londoną 56-ias naktis. Bombardavimų metu buvo sugriauta 2 milijonai namų, žuvo 40 000 civilių gyventojų, buvo sugriauta apie 60 proc. pastatų Londone.
Rusiškieji fašistai, panaudodami strateginius bombonešius Tu-22M, raketomis smogė Odesos regionui. Sugriauti gyvenamieji pastatai, buitinės patalpos. Sužeisti 6 žmonės, tarp kurių – vienas vaikas. Dega dujuotiekis.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose, Charkivo apylinkėse rusai pliekia iš tankų, minosvaidžių, statinės ir reaktyvinės artilerijos.
Rytuose vyksta kovos dėl Lysičiansko, kuris įtvirtintas ne taip gerai, kaip Severodoneckas. Šiandien ryte kariai ant žemės patvirtino, kad rusų pagyros apie apsuptą Lysičianską tėra propaganda, orda iš pietų bando jį blokuoti, bet kol kas nesėkmingai.
Slovjansko rajone okupantas kaupia gyvąją jėgą, sunkiąją bei šarvuotą techniką ir artileriją, ruošiamasi miesto šturmui.
Tarp Avdijivkos ir Zaporižės okupantai iš statinės ir reaktyvinės artilerijos apšaudė ukrainiečių pozicijas išilgai visos fronto linijos
Ukrainos karo aviacija sudavė kelis sėkmingus oro smūgius į priešo pozicijas. Puikiai dirba, šaunuoliai.
Juodojoje jūroje okupantai laiko paruoštus didelio tikslumo raketinę ginkluotę nešančius laivus.
Kremliaus agentūros praneša, kad anksčiau Ukrainos kariuomenei smogus į Juodojoje jūroje esančias „Černomorneftegaz” gręžimo platformas „niekas nenukentėjo”. Tai kas, kad septyni žmonės dingo. Argi tai nuostolis?
*******
Locked N’ Loaded
Charkiv. Be didelių pakitimų.
Izyum. Agresorius Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruože pristabdė atakas, daugiau pastangų pulti rodo siekdamas apeiti šį ruožą iš šiaurės vakarų (Dovhenke – Mazanivka), tačiau lygiai taip pat nesėkmingai. Visi turbūt girdėjome ir matėme Izyum sektoriuje sunaikintas bent dvi orkų vadavietes. Spėjama, kad taip šiame kare sveikinasi HIMARS‘ai. Ir tai tik pradžia – bus daugiau ir tiksliau.
Tiesa, buvo vertinimų, kad neva šis smūgis sustabdė orkų puolimą link Slaviansk, tačiau dėl to nebūtume tokie tikri. Orkų pastiprinimas jau atvykęs prieš kurį laiką, tačiau nepaisant to puolimas šiame sektoriuje stringa jau kelinta diena. Tad kol kas didelio agresoriaus puolimo nebuvimas gali būti ne tik sietinas su sėkmingu HIMARS‘ų prisirašymu, bet labiau su iki tol vykdytais nuosekliais ukrainiečių veiksmais šiame sektoriuje.
Lyman. Grupuotė toliau nejuda. Neatmestina, kad ir nejudės, o bus išnaudojama kaip sąlyginai saugus artilerijos vienetų pozicijų rajonas, iš kurio netiesiogine ugnimi galima remti manevrinių vienetų puolimą tiek Slaviansk, tiek Siversk. Grupuotėje esantys manevriniai vienetai, galimai kaip operacinis rezervas, papildys orkų Izyum ir Severodonetsk grupuotes.
Severodonetsk.
Ukrainiečių pajėgos (tikėtina – SOP vienetai) toliau sudėtingomis sąlygomis vykdo ribotas, vadinamąsias „stay-behind“ operacijas Severodonetsk mieste bei Borivske – Voronove – Syrotyne (pasalos, žvalgyba, taikinių aptikimas ir artilerijos iškvietimas), siekdamos trikdyti orkų įsitvirtinimą mieste ir taip laimėti laiko į Lysychansk atsitraukusiems ukrainiečių vienetams persigrupuoti bei užimti naujas gynybines pozicijas.
Svarbu pasakyti, kad mūšių išvargintoms pajėgoms po atsitraukimo užimti naują gynybos ruožą nėra lengva užduotis. Nors tikėtina, gynybai gilumoje buvo ruoštasi, vis vien daug atsitraukusių vienetų gavo naujus uždavinius, dėl to reikalinga jų bei naujos vietovės analizė, logistinis papildymas, padalinių pergrupavimas, reorganizacija, galiausiai poilsis. Tad tai, ką daro tie vyrai priešo okupuotoje teritorijoje ne tik didvyriška, bet ir kritiškai svarbu tolimesnei Lysychansk gynybai.
Mykolajivka – Myrna Dolyna ruože toliau tęsiasi mūšiai, orkų bandymai pasiekti Lysychansk pietinius pakraščius ir čia įsitvirtinti vėl baigėsi nesėkme. Ukrainiečiai ne tik ginasi. Sprendžiant iš to, kad mūšiai tęsiasi orkų naujai užimtose vietovėse, galimai gynėjai sugeba kontratakuoti.
Bakhmut. Mūšiai aplink kelią Bakhmut – Lysychansk bei Svitlodarsk ruože tęsiasi, tačiau susidaro įspūdis, kad dalis kovingiausių vienetų veikia labiau Mykolajivka – Myrna Dolyna link.
Pabaigai dar keli žodžiai apie Severodonetsk – Lysychansk sektorių. Ukrainiečiai įsitvirtina naujame gynybos ruože, panašu, kad trauktis niekur nesiruošia. Kelias Siversk – Lysychansk jau dabar pasiekiamas orkų artilerijai tiek iš pietų (nuo Mykolajivka), tiek nuo šiaurinio Severskyi Donec upės kranto.
Nuo Mykolajivka iki kritiškai svarbios Verkhnokamyanka yra apie 8 km, o iki kraštinio ukrainiečių taško šiaurėje, Bilohorivka – apie 20 km. Pritraukus rezervus tokie atstumai orkų manevriniams vienetams nėra neįveikiami. Orkai jau Bakhmut sektoriuje parodė gebėjimą gana plačiu frontu (28 km) sukaustyti ukrainiečių pajėgas, priversti gynėjus išskaidyti rezervus ir stumtis į priekį.
Kita vertus, ukrainiečiai taip pat parodė, kad ne tik moka gintis, bet ir geba sėkmingai atsitraukti. Tačiau yra keli niuansai: 1) sąlyginai nedidelis (apie 30 km) ir priešo apšaudomas atsitraukimo koridorius, 2) gerokai gausesnės, t.y. sudėtingiau valdomos nei Zolote ar Severodonetsk ukrainiečių pajėgos, 3) naujos gynybos linijos stiprinimas (uždarymai perėjų per minų laukus, nauji ugnies planai, fortifikacijos tobulinimas ir pan.), 4) ankstesnių ukrainiečių atsitraukimo operacijų pamokas išmokę orkai galimai elgtųsi kitaip, todėl jei vėl tektų trauktis, jau taip paprasta nebūtų.
Tai perskaitę paklausite – tai negi ukrainiečių generolai ir štabai akli?
Tikrai ne akli. Jie situaciją žino gerokai geriau nei bet kuris iš mūsų sėdintis ant sofos, analizuoja visas grėsmes ir ieško joms priešnuodžių. Vieno iš tokių priešnuodžių veikimą matėme Izyum sektoriuje. Į mūšio lauką atvykus HIMARS‘ams, sinchronizavus jų veikimą su jau naudojama artilerija ir sudarius vientisą ugnies sistemą, ukrainiečiai įgauna pajėgumą metodiškai riboti (mažinti) atskirų ruožų priešo puolimo potencialą bei po truputi periminėti iniciatyvą.
Tikėtina, kad būtent tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl ukrainiečiai tiek ilgai nesitraukė iš beveik prarasto Severodonetsk.
Nesitraukia ir dabar, iš ne itin dėkingų gynybai pozicijų. Laimėti laiko, sulaukti mūšio lauke žaidimo taisykles keičiančių netiesioginės ugnies sistemų ir tada pradėti metodiškai lupti priešą, štai kokie gali būti gynėjų tikslai. Ar esame teisūs ir jei taip, ar tokia strategija pasiteisins – matysime. Kova tęsiasi.
******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Sulaukėme Kremliaus atsako. Putinas pažadėjo, jog artimiausiais mėnesiais Maskva Baltarusiją apginkluos raketų sistemomis „Iskander-M”. Tai Putinas pareiškė vakar susitikimo Piteryje su Lukašenka metu. Taktinės raketų sistemos „Iskander-M” gali naudoti tiek balistines, tiek sparnuotąsias raketas, užtaisytas įprastiniais arba branduoliniais sprogmenimis.
Putinas įsakė Rusijos ir Baltarusijos gynybos ministrams ir štabų viršininkams suderinti visas su šiuo klausimu susijusias detales. „- Aš visiškai sutinku”, – sakė Lukašenka. „- Tai susitarimas”, – užbaigė Putinas.
Tai ir yra, kaip sakė Zacharova, „ne diplomatinis, o praktinis“ Rusijos atsakas į Kaliningrado tranzito ribojimo klausimą.
Šis Kremliaus ėjimas yra žinutė Vakarams, kad tiesioginės konfrontacijos su NATO narėmis misiją deleguoja „išprotėjusiam“ diktatoriui Minske. Lenkija, Baltijos šalys turi į šį žingsnį reaguoti labai rimtai, o Lietuva ir Aljansas suskaičiuoti į priekį visus įmanomus Kremliaus ėjimus. Turime numatyti visas grėsmes, kurios gali kilti iš Baltarusijos pusės. Karinį atgrasymą turime keisti į karinį pasirengimą sulaikyti ir gintis. Juk ne kartą sakėme, kad laikas galvoti apie „Patriot” oro gynybos / priešraketinę sistemą buvo vakar.
Privalome pasiruošti įvairiems galimiems variantams, suvokiant, jog žarijas ekonominio ir karinio pobūdžio eskalacijose baltarusių rankomis žarstys Putinas ir jo lėlininkai. Mūsų įsitikinimu, „migrantų krizė“ Lietuvos ir Lenkijos pasienyje buvo sukurta, be spaudimo ES tam, kad Kremlius pasitikrintų, kaip veikia Lietuvos ir Lenkijos jėgos struktūros, kaip sąveikauja su NATO ir ES, ieškota silpnųjų grandžių.
Ukrainos Prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotojas Ihoris Žovkva pareiškė, kad Ukraina laikinai atsisako narystės NATO. Ukrainos žiniasklaida praneša, jog NATO narės atmetė Ukrainos siekius ir šalis „daugiau nieko nedarys”.
Madride vyksiančiame aukščiausiojo lygio susitikime NATO priims naują Strateginės koncepcijos versiją, kurioje greičiausiai bus patvirtinta Ukrainos partnerystė, išbraukiant nuorodą į strateginę partnerystę su Rusija.
„- Jei Ukraina būtų NATO, esu tikras, kad vis dar vyktų kova už Ukrainos nepriklausomybę. Tačiau viskas būtų buvę kitaip. Manau, kad taip. Nebūtų buvę tiek daug aukų, galėjo kilti nedidelis karinis konfliktas arba provokacijos iš Rusijos, jų nesutarimai ir pan. Tačiau manau, kad būtume išgelbėję daugybę žmonių”, – sakė Zelenskis.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas teigia, kad Ukrainos perspektyva NATO turi būti aptarta pasibaigus Rusijos pradėtam karui. Apklausų duomenimis, ukrainiečių parama narystei NATO sumažėjo. Primename, jog viena iš Kremliaus keliamų sąlygų iki vasario 24-osios invazijos ir buvo Ukrainos atisakymas tapti visateise NATO nare.
Joe Bidenas vakar išvyko į savaitę truksiančius aukščiausiojo lygio susitikimus Europoje. Vizitų metu bus aptarti karinės paramos Ukrainai, maisto ir energetinės krizės klausimai. JAV neramina Ukrainos rytuose didėjantis ordos spaudimas ir taktiniai laimėjimai.
Kad ir kaip žiauriai tai skamba, mes siūlytume Ukrainai mažiau kliautis Vakarų parama, daugiau veikti patiems, pasinaudojant geriausia Čečėnijos karų patirtimi. Neturėdami jokios Vakarų paramos čečėnai laimėjo pirmąjį karą ir privertė Maskvą pasirašyti paliaubas.
Ukrainos gynybos ministerijos generolas majoras Kyrylo Budanovas pareiškė, jog „Ukraina grįš į 1991 m. sienas, <…>, o iki metų pabaigos aktyvių karo veiksmų beveik nebeliks“. Kovos pobūdis Ukrainos rytuose pasikeis, kai į mūšį bus mesta 10 tūkstančių Jungitnėje Karalystėje apmokytų Ukrainos karių.
Vaizdas iš Kyjivo po apšaudymo raketomis
Mes puikiai prisimename garbių Ukrainos politikų ir patarėjų pareiškimus, kad štai štai – ir lūžis kare įvyks, birželį Ukraina pereis į kontrpuolimą, o liepą okupantai bus išvyti iš visų okupuotų teritorijų. Tai, deja, neįvyko ir artimiausiu metu neįvyks. Kare labai svarbu operuoti realiais, o ne įsivaizduojamais skaičiais ir realia padėtimi. O ji rodo, kad Ukrainos rytuose vyksta sunkiųjų ginklų dvikova, kurioje rusai kol kas atrodo geriau.
Šįryt rusiškieji fašistai paleido į Kyjivą 14 raketų, kai kurias numušė oro gynybos sistemos, kitos pataikė į daugiaaukštį gyvenamąjį pastatą ir vaikų darželį. Yra aukų, vyksta gelbėjimo darbai.
SBU (Ukrainos saugumas) atskleidė Rusijos generalinio štabo žvalgybos (GRU) agentų tinklą, kuris turėjo padėti priešui užgrobti Ukrainą. Šio tinklo darbą dalinai koordinavo Ukrainos parlamentaras Andrijus Derkačas, kuris, kaip teigiama tyrime, prižiūrėjo kelių privačių saugos bendrovių kūrimą įvairiuose regionuose tam, kad pasinaudojant šiomis struktūromis galėtų kontroliuoti ir/ar užgrobti priskirtas Ukrainos teritorijas.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose okupantai toliau vykdo gynybines operacijas, tęsdami artilerijos apšaudymą. Pataikyta į gyvenamųjų namų kvartalą Charkive. Artilerijos ugnimi apšaudyti Sumų ir Černigovo sričių pasienio rajonai.
Šįryt visuose rytų fronto ruožuose vyksta itin intensyvus artilerijos apšaudymas.
Rytuose rusai sutelkė pastangas visiškai atkirsti Lysičianską, mėginama apsupti besiginančius ukrainiečių dalinius.
Ukrainos karo lėktuvai smogė į priešo junginius įvairiose vietovėse, okupantų nuostoliai tikslinami.
Rusijos gynybos ministras Šoigu galėjo atvykti į laikinai okupuotą Ukrainos teritoriją. Rusijos žiniasklaida pranešė, kad jis „inspektavo Rusijos karių grupę, dalyvaujančią kare Ukrainoje”.
Sveikiname Rūtą Meilutytę su fantastišku pasirodymu ir antruoju aukso medaliu.
̨̌ ̇ ̄
******
Locked N’ Loaded
Donbaso kryptis Šiaurinis flangas
Charkiv. Padėtis išlieka sudėtinga. Visame ruože nuo Kazacha Lopan iki Staryi Saltiv vyksta lokalios atakos, jų intensyvumas įvairus – jei šiaurėje atakuojama rimčiau, tuomet šiaurės rytuose puolimas kiek aprimsta. Susidaro įspūdis, kad orkai ima naudoti ukrainiečių taktiką lokaliomis atakomis kurti operacinį efektą. Be to, jau kurį laiką Kursk – Briansk apylinkėse telkiamos 3 BTG (1 tankų ir 2 motošaulių BTG). Viena vertus – taip bandoma palaikyti įtampą Sumy sektoriuje, kad ukrainiečiai iš čia nepermetinėtų pajėgų į Donbasą. Tačiau kita vertus, šią grupuotę galima vertinti ir kaip rezervą, kuris pasitaikius progai ar atsiradus poreikiui gali būti mestas pvz. link Charkiv. Tokiomis pajėgomis papildžius esamą orkų grupuotę prie Charkiv užimti miestą nerealu, tačiau pabandyti jį blokuoti iš kelių pusių butų galima.
Izyum. Panašu, orkams atvyko pastiprinimas (galbūt mūsų anksčiau minėti tankų vienetai?), nes jų puolimas suintensyvėjo. Agresorius ieško būdų apeiti Krasnopillya – Dolyna – Bohorodychne ruožą iš šiaurės vakarų (Dovhenke – Mazinivka), tačiau ukrainiečiai atmušė atakas. Taip pat agresorius vykdė puolamuosius veiksmus Velyka Komyshuvakha – Virnopillia link, tačiau jie labiau priminė žvalgybą mūšiu. Ir čia atakos atmuštos.
Lyman. Be pakitimų – orkų manevriniai vienetai stovi vietoje, vyksta lokalūs susidūrimai Rayhorodok ir Yampil apylinkėse, dirba abiejų pusių artilerija. Geros naujienos – ukrainiečiai sunaikino šaudmenų sandėlį Svatove. Žvelgiant iš logistinės pusės, šis miestas labai svarbus vykdant tiekimą orkų Lyman grupuotei, tad ir ši ukrainiečių sėkmė prisideda, kad orkai nuo Lyman nevykdo aktyvių veiksmų. Tuo pačiu neatmestina, kad Lyman grupuotė naudojama kaip rezervas papildyti orkų Izyum ir Severodonetsk grupuotes, kadangi visi kiti agresoriaus variantai čia ir dabar papildyti karščiausius ruožus išsemti jau anksčiau. Tai paaiškintų tokį Lyman grupuotės pasyvumą.
Severodonetsk
Kaip jau žinoma, didžioji dalis ukrainiečių manevrinių vienetų paliko Severodonetsk miestą ir Borivske – Voronove -Syrotine ruožą. Toks sprendimas karine prasme logiškas ir subrendęs, kadangi ukrainiečiai lieka ištikimi savo karo strategijai – kautis prieš priešą, o ne už teritoriją.
Padarė didžiulių nuostolių priešui ir kai nebėra galimybės taip pat sėkmingai jo naikinti (dėl sugriovimų lengviau identifikuojamų ugnies taškų, stringančios logistikos), gynėjai atsitraukė.
Svarbu paminėti, kad atsitraukimo operacijos sąlytyje su priešu yra itin sudėtingos taktinės operacijos ir jos neturi nieko bendro su bėgimu. Blogas taktinio atsitraukimo pavyzdys – tai orkų bėgimas nuo Kyivo (atakuojamos atsitraukiančios kolonos, nepasiekiami numatyti nauji gynybos ruožai, metama technika, padaliniai patenka į apsupimus). Tai, kad ukrainiečiams pakankamai sklandžiai pavyko atsitraukti nepaisant priešo persvaros ugnimi ir komplikuotos vietovės (Severskyi Donec upė), rodo labai aukštą planavimo, manevrinių vienetų taktikos ir tarpusavio sąveikos lygį.
Neatmestina, kad Severodonetsk veikia ukrainiečių žvalgybos ir SOP grupės, kurios vykdo pasalas, renka informaciją apie priešą, kviečia artileriją į priešą (target of opportunity). Tačiau ir jų veikimo laikas tikėtina bus ribotas, tad jie arba atsitrauks už upės pas savus vienetus, arba judės dar labiau gilyn į užnugarį ir ten ieškos aukštos vertės taikinių artilerijai (tame tarpe vakarietiškai).
Ukrainiečiai atmušė orkų puolimą Lysychansk pietuose bei Vovchoyarivka link, tačiau padėtis darosi vis sudėtingesnė. Kaip rašėme ketvirtadienį, užėmęs Loskutivka – Ray-Oleksandrivka jis stipriai komplikavo Mykolaivka gynėjų padėtį (puola iš pietų nuo Nyrkove – Vrubivka, bei iš šiaurės rytų nuo Loskutivka – Ray-Oleksandrivka). To išdavoje vakar Mykolaivka krito. Agresorius Mykolaivka – Myrna Dolyna kaupia resursus, ir rengiasi pulti šiaurėn Vovchoyarivka – Verkhnokamyanka link su tikslu blokuoti Lysychansk iš vakarų.
Įdomu, kokius sprendimus priims ukrainiečiai:
a) ginsis esamose pozicijose,
b) paliks Severodonetsk ir Lysychansk ir taktiškai atsitraukinės į naują gynybos ruožą,
c) viename ruože sutelks ugnies priemones ir manevrinių vienetų kumštį ir pabandys kontratakuoti (greičiausią efektą duotų smūgis Berestove – Mykolaivka ruože, tačiau orkams po nosimi sukaupti tokią grupuotę bus labai sudėtinga.)
Bakhmut
Komplikuojantis padėčiai Mykolaivka – Myrna Dolyna ruože, ukrainiečiai sugebėjo sėkmingai atitraukti pajėgas iš Zolote „kišenės“. Tai dar viena sėkminga atsitraukimo operacija. Neatmestina, kad kažkurie padaliniai, grupės ar atskiri kariai, dengę atsitraukimą, pateko į nelaisvę, tačiau situacija tikrai ne tokia, kokią pristato orkų propaganda.
Bakhmut – Lysychansk kelyje tęsiasi sunkūs mūšiai.
Svitlodarsk ruože agresorius vėl intensyvina puolimą, tačiau didelių rezultatų pasiekti nepavyko. Didžiausia sėkmė – dešiniajame flange prie Roty pavyko pasistūmėti apie kilometrą.
Centras. Agresorius pabandė apeiti Avdiivka įtvirtintą ruožą iš šiaurės, tačiau didelių rezultatų nėra.
Zaporizhia. Ukrainiečių puolimas Yehorivka link sustojo, jie persigrupuoja. Orkai vykdo kontratakas ir intensyvina aviacijos bei artilerijos ugnį, tačiau ukrainiečiai tvirtai laiko placdarmą.
Pietų kryptis. Sustiprinę savo flangus Kyselyvka ruože, ukrainiečiai įvairiuose ruožuose vėl tikrina orkų gynybą. Agresorius toliau raketomis ir artilerija atakuoja ukrainiečių užnugarį bei civilius objektus Mykolaive ir Odesoje. Ukrainiečių garso ir šviesų šou Zmeyinij saloje nesibaigia, ten jau kelias dienas tęsiasi ukrainiečių operacija.
******
Lietuvai paskelbus blokadą ES sankcionuotoms prekėms, Kaliningrado krovinių stotyje ant geležinkelio bėgių stovi krovininiai vagonai, kertantys Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos į Kaliningradą.
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Rytoj Vokietijoje, Bavarijoje prasidės G7 lyderių susitikimas, ko gero pats svarbiausias per pastaruosius dešimtmečius. Prieš metus galingiausių pasaulio valstybių vadovai kūrė planus, kaip atgaivinti „popandemines“ ekonomikas, tačiau dabar jų laukia kur kas daugiau iššūkių: tai klimato kaita, maisto krizė, ekonomikos lėtėjimas, agresyvėjanti Kinija ir, žinoma, Rusijos invazija į Ukrainą.
Ukraina tiekia 40 % pasaulio kviečių; 40 % pasaulio saulėgrąžų aliejaus ir daugiau nei 15 % kukurūzų. 98 % produktų, kurie eksportuojami į skurdžiausias Azijos ir Afrikos šalis, šiuo metu blokuojami Rusijos. Dėl to jau šiais metais iki pusės skurdžiausiai gyvenančių pasaulio gyventojų gali ištikti badas.
Vakarų partneres purto energetikos, ypač degalų kainos. G7 laukia uždavinys įtikinti Norvegiją, Saudo Arabiją ir kitus partnerius padidinti naftos gavybą, atsiribojant nuo Rusijos.
Joe Bidenas, reaguodamas į naftos krizę, siūlo įšaldyti mokesčius degalams. Borisas Johnsonas, šaltinių teigimu, jau mąsto apie iškastinio kuro gavybą JK.
Tai rodo, jog Vakarų valstybių vadovai peržengia per pagrindinius principus, kurių buvo laikomasi, siekiant stabdyti klimato atšilimą.
Gal EK teismas atšauks siūlymą, pagal kurį nuo pernai metų rugsėjo Lenkija turėjo kasdien mokėti pusės milijono eurų baudą dėl Turow anglies kasyklos eksploatavimo?
Tačiau dar vienas, labai svarbus dalykas, kuris gali paskutinį ketvirtį purtyti visą Europą – masinė nepasitenkinimo banga, kuri nuvilnys per dauguma Europos valstybių. Braškančias ekonomikas purtys infliacija, didėjantis migrantų skaičius sunkins ekonomikos naštą ir kels gyventojų pasipiktinimą. Augančios kainos, įsuktos energetinės krizės palies visus sektorius, ir mes galime išvysti riaušes ir neramumus, panašius ar didesnius nei buvo „geltonųjų liemenių“ sukilimų metu.
Tad visiškai logiškas G7 lyderių tikslas pristabdyti arba sušvelninti geopolitines ir ekonomines turbulencijas, panaudojant valdžios svertus, stabdant beįsisukančią mokesčių ir kainų karuselę.
JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas pareiškė, kad karą „Rusija jau pralaimėjo“, nes rusų karių moralė žema, amunicija sena, labai daug aukų. Vakar J. Blinkenas paskelbė, kad G7 šalys susitikime aptars Rusijos karą prieš Ukrainą ir karinės agresijos padarinius.
Taip, Rusija vargsta, tačiau šios šalies ištekliai milžiniški. Neoficialiais duomenimis Rusijoje iš viso yra apie 5 mln. uniformuotų pareigūnų, įskaitant nacionalinę gvardiją ir policiją, kurioje tarnauja apie 800 000 asmenų. Nuolatinis kartojimas apie Rusijos pralaimėjimą jos pralaimėjimo nepriartins. Tą gali padaryti tik sunkus, kaustytas kario batas.
Europos Sąjungos šalys nusprendė Ukrainai skirti 9 mlrd. eurų paramą.
Ukrainos Generalinis štabas informuoja, jog Baltarusija ties siena su Ukraina ir ES kuria gynybos pozicijas, inžinerines ir kitas įtvirtinimo sistemas. Lietuvos atstovams gal derėtų sureaguoti į tokius kaimyninės šalies militaristinius žingsnius.
Pranešama, jog amerikietiškieji HIMARS jau „dirba“ fronto linijoje.
Ukrainiečiams atsitraukus, Rusija pagaliau užėmė Severodonecko miestą. Tai ne tik svarbus momentas propagandine prasme, bet ir dalies „specialiosios karinės operacijos” įgyvendinimas. Luhanskas ir Doneckas Kremliaus ordoms svarbūs ir dėl išteklių – tai dideli pramoniniai centrai, su čia esančiomis (kiek nesubombardavo) gamyklomis ir anglių kasyklomis.
Ukrainos karo žvalgyba praneša, kad Rusijos diversantų grupės planuoja susprogdinti gyvenamuosius pastatus Baltarusijos Mozyriaus mieste ir tokiu būdu įtraukti Baltarusiją į karą.
Vyriausiasis Ukrainos kariuomenės vadas generolas Valerii Zaluzhnyj telefonu informavo JAV generolą Mark Milley, kad norint stabilizuoti sudėtingą padėtį Luhansko regione, Kyjivui reikia ginklų, kurie išlygintų jėgų pusiausvyrą fronte.
Šiaurės vakaruose, Voluinės ir Polesės srityse kyla grėsmė, kad Baltarusija gali panaudoti raketas iš savo šalies teritorijos.
Šiaurėje okupantai ir toliau taškosi artilerijos sviediniais, griaudami Charkivo civilinę infrastruktūrą.
Ukrainiečių sraigtasparniai smogė rusams, lendantiems į Javirske kaimą netoli Charkivo ir privertė juos trauktis.
Rytuose, Slovjansko kryptimi rusai telkiasi ir ruošiasi puolimui Dovhenke ir Dolyna gyvenviečių kryptimi.
Okupantų aviacija bombarduoja ir griauna tiltus, vedančius į Lysičianską.
Ukrainos kariai sustabdė priešo pėstininkų puolimą Bachmuto kryptimi.
Rytuose ir pietuose okupantai tvirtina pozicijas, siekdami išsilaikyti esamuose ruožuose. Rusų atakos Chersono ir Krivyj Rih srityse – nesėkmingos.
Ukrainiečių kariai jau vykdo kovinę žvalgybą Chersono priemiesčiuose.
Laikinai okupuotose teritorijose stiprėja partizaninis judėjimas. Chersone susprogdintas miesto Jaunimo politikos valdybos direktorius, kolaborantas Dmitry Savluchenko.
̨̌ ̇ ̄
*****
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas facebook
Europos Sąjunga patvirtino Ukrainą šalimi kandidate, kuri papildys 27-ių Europos valstybių bloką. Tai pirmas kartas Europos istorijoje, kai nuožmų karą kariaujančiai šaliai suteikiamas toks statusas. Į tai (o gal dėl alkoholio sukelto delyro) reaguodamas Rusijos užsienio reikalų ir melagienų ministras Lavrovas pranešė, kad ES ir NATO buria koaliciją karui su Rusija.
Ukrainos kariuomenės generalinis štabas teigia, jog nuo vasario 24-osios Rusija kare prarado daugiau nei 34 000 karių. Net jei šie skaičiai mažesni, tai yra dvigubai daugiau nei 10 metų trukęs ir Sovietams, tame tarpe – okupuotai Lietuvai, kainavęs apie 15 000 gyvybių Afganistano karas.
Kremlius pareiškė esąs pasirengęs deryboms ir karo nutraukimui. Tačiau yra viena sąlyga, kurią esą Ukrainos pusė gerai žino. Anksčiau Peskovas yra informavęs, kad Kremlius tikisi, jog Ukraina sutiks su Rusijos reikalavimais ir „de facto“ priims esamą padėtį, tai yra sutiks su esamų teritorijų okupacija.
Kadangi „Rusijos sienos nesibaigia niekur“, Putinas, matyt, nori, kad kapituliuotų visa Europa ir tūkstančiai driskių užplūstų Vieną, Berlyną, Paryžių, Briuselį, Romą ir kitas Vakarų sostines. Pasvajok driskių mesijau! – nors antra vertus, Europai būtų sveika iš arti pamatyti tikrąjį dvidešimt pirmojo amžiaus barbarų veidą. Žinoma, surakintą ir laukiantį nuosprendžio Hagoje.
JAV žvalgyba praneša apie planuotus ir surengtus Rusijos išpuolius prieš Ukrainos grūdų terminalus, įskaitant Nikka-Terra grūdų terminalą Mykolajive birželio pradžioje. Reikalaujama, jog Rusija atsakytų už savo veiksmus.
Nieko iš Rusijos reikalauti nereikia, reikia suvokti, jog Kremlius tai daro sąmoningai: 250 mln. badaujančių Azijoje ir Afrikoje, šimtai tūkstančių mirčių, milijonai pabėgėlių, plūstantys į Europą – yra būtent tai, ko Kremlius ir siekia šiame, pabrėžiame, kare su Vakarų civilizacija.
Į Ukrainą iš JAV atgabentos (pagaliau) salvinės raketų paleidimo sistemos HIMARS. Primename, kad JAV sukurta HIMARS – itin mobili ir tiksli toliašaudė raketinės artilerijos sistema, sukurta dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Ką gi, laukime geresnių naujienų Rytų fronte.
Rusija tęsia energetinį karą prieš Vakarus. Dar nespėjus ES pritaikyti sankcijų Maskvai, Rusija 75 % sumažino dujų srautus į Europą. Manoma, jog Rusija gali visiškai sustabdyti dujų tiekimą.
Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas pareiškė, kad šalis turi ruoštis „avariniam“ planui, o įmonės ir namų ūkiai turi sumažinti vartojimą. Vokietijos vyriausybė numato ilgalaikę tiekimo trūkumo riziką. Nurodoma, jog reikia ruoštis šaltuoju metų laiku gresiančiai krizei. ES stengiasi maksimaliai išnaudoti gamtinių dujų saugyklas, kurios vis dar užpildytos tik maždaug iki pusės.
Norvegija ir Europos Komisija „stiprina bendradarbiavimą, kad užtikrintų papildomą dujų tiekimą iš Norvegijos”. ES iš Norvegijos importuoja maždaug penktadalį savo dujų, palyginti su 40 proc. dujų, kurias ji gaudavo iš Rusijos iki Maskvos bei Minsko invazijos į Ukrainą.
JAV analitikai teigia, kad Rusijos pajėgos mokosi iš klaidų, padarytų pirmosios karo fazės metu. Pagerėjo logistika, atakų koordinavimas, tiekimo linijos. JAV nesitiki, kad Ukrainos pajėgoms perduotos ginklų sistemos, įskaitant salvinę raketų paleidimo sistemą HIMARS, iš karto pakeis padėtį mūšio lauke, nes tai ginkluotė, veikianti ribotu nuotoliu, su ribotu raketų skaičiumi. Be to, Rusijos pajėgoms pavyko sunaikinti kai kuriuos naujus Vakarų tiekiamus ginklus, įskaitant haubicas M777, tikslinių atakų metu.
JAV vertinimu, karo veiksmai Donbase pasiekė lūžio tašką: abi pusės patiria didžiulius gyvosios jėgos ir technikos nuostolius, tačiau Rusija planuoja tęsti intensyvius puolimus, kuriems būdingi artilerijos ir raketų smūgiai. Tuo siekiama pakirsti Ukrainos ryžtą priešintis ir Vakarų planus remti Ukrainą.
Ukrainos kariai traukiasi iš Severodonecko. Teigiama, jog Ukrainos kariuomenei leista atsitraukti ir iš Lysičiansko, kad būtų išvengta rusų apsupties.
Prieš maždaug savaitę sakėme, kad tai – tik laiko klausimas. Mūsų manymu, tai logiškas ėjimas, taupantis žmogiškuosius ir kitus ukrainiečių resursus, kurie būtini norint artimoje ateityje stabdyti ordos puolimą vakarų ir pietvakarių kryptimis.
Šiaurėje ir šiaurės rytuose rusofašistai tęsia puolimą siekdami visiškos Donecko ir Luhansko sričių kontrolės, taip pat norėdami išlaikyti sausumos koridorių tarp minėtų teritorijų ir laikinai okupuoto Krymo.
Rusų artilerija apšaudo gyvenvietes Charkivo srityje, per parą du žmonės žuvo, dešimt sužeista. Ukrainos specialiosios tarnybos likvidavo kelias šiame regione veikusias diversines grupes.
Slovjansko ir Bachmuto apylinkėse priešas iš artilerijos apšaudė civilinę infrastruktūrą.
Rytuose, Luhansko srityje, okupantai užėmė Hirske ir Mykolajivką. Ukrainos kariuomenė, patyrusi nuostolių, pristabdė Rusijos okupantų puolimą pietiniame Lysičiansko pakraštyje ir privertė okupantą persigrupuoti.
Nesuveikė rusų oro gynybos sistema Luhansko srityje, Alchevske – vos pakilusi raketa tėškėsi į žemę ir sprogo.
Šiuo metu Ukrainos ginkluotosios pajėgos Donbase vykdo manevrinę taktiką, dėl ženklaus priešo ugnies pranašumo. Daroma viskas, kad Rusijos pajėgos neapsuptų Ukrainos karių.
Pietuose rusai siekia visais būdais blokuoti Ukrainos laivybą Juodosios jūros šiaurės vakarinėje dalyje, taip pat deda maksimalias pastangas išlaikyti užimtas Chersono ir dalies Zaporižės sričių teritorijas. Manome, kad dabar situacija kiek pasikeitė ir okupantas, sulaikęs ukrainiečių jungtinių pajėgų po truputį išsikvėpiantį kontr-puolimą, bandys sudaryti palankias sąlygas iš naujo perimti ukrainiečių atsikovotas teritorijas Mykolajivo srityje.
Mes suprantame, kad jūs norite gerų naujienų, o mes labai norėtume jums pranešti, kad karas baigėsi. Bet mes su jumis susitarėme – sakome tiesą ir tai, kas yra, ne tai, ką jūs arba mes norėtume girdėti.
̨̌ ̇ ̄, 447300010172065624
*******
Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas
Pranešama, kad ES šalių vadovai greičiausiai pritars, jog Ukrainai ir Moldovai būtų suteiktas ES kandidatės statusas. Ukrainos tapimas visateise ES nare bus ilgas ir sunkus.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, jog taikos su Rusija sąlygos – Ukrainos rankose: „- Ukraina ir tik Ukraina sprendžia, kas jai tinka. Nieko apie Ukrainą be Ukrainos! Mums toli iki derybų, nes Putinas tiki diktuojama taika. Dar svarbiau, kad tvirtai laikytumėmės šio kurso”.
Jis taip pat sakė, kad Ukrainai reikia didžiulės finansinės pagalbos atkurti Rusijos invazijos sugriautą šalį ir tai bus „užduotis ištisoms kartoms”. Planas turėtų būti panašus į JAV iniciatyvą po Antrojo pasaulinio karo.
Scholzas pakvietė Zelenskį dalyvauti šį sekmadienį vyksiančiame G7 aukščiausiojo lygio susitikime ir susitarti, kaip atrodytų toks „Maršalo planas Ukrainai”.
O kiek Vakarų šalys donorės sutaupytų milijardų pour les croissants au café, jei sustabdytų Ukrainos miestų griovimą ir žmonių žudynes šiandien!
Kremliaus teigimu, nepaisant sankcijų, prekyba su Kinija, Indija, Brazilija ir Pietų Afrika per pirmuosius tris šių metų mėnesius išaugo 38 proc. ir per tą laiką siekė 45 mlrd. $. Viena iš šių BRIKS šalių – Indija – nuo invazijos pradžios nupirko daugiau kaip 40 mln. barelių rusiškos naftos, o tai yra daugiau nei per visus 2021 metus.
Nepriklausomi šaltiniai teigia, kad Indija siekia sudaryti ilgalaikį naftos tiekimo sandorį už maždaug 70-ties JAV dolerių už barelį kainą – tokia, hm, karo išparduotuvė su 35 % nuolaida.
Čekija skelbia, kad iki 2023 metų galo Rusijos ir Baltarusijos piliečiams neišduos vizų. Šaunuoliai. Vakarai privalo žengti žingsnį toliau – ir neįsileisti naujų, ir grąžinti į savo šalis abiejų agresorių valstybių piliečius, kol nebus nutraukti karo veiksmai ir visos okupuotos teritorijos grąžintos Ukrainai.
Vokietija gegužę pasirašė sutartis dėl keturių suskystintų dujų terminalų (SGD) nuomos ir skyrė 3 mlrd. $ tokių terminalų įsigijimui ateityje. Tuo tarpu tarptautinė energetikos agentūra praneša, kad Rusija gali visiškai nutraukti dujų tiekimą Europai, siekdama sustiprinti savo politinę įtaką dėl karo Ukrainoje.
Nutrauks. Net neabejokime.
Šiuo metu visiems būtų labai naudinga prasikrapštyti akis ir susivokti, jog planuotos staigios Rusijos ekonomikos recesijos nebus. Ar galime pripažinti, kad Kremliaus, kaip priešo, deramai neįvertinom?
Nepamatėm, kaip jis pasiklojo ne vieną finansinę „pagalvę“, parengė planus, kaip ir kur nukreipti žaliavų eksporto srautus ir dabar juos įgyvendina. Kol Rusija ruošėsi plataus masto karui, telkdama gelžgalius ir driskių būrius, diversifikuodama ekonomiką, numatydama informacines priemones ir pirkdama arba šantažuodama Vakarų politikus bei kraštutinius marginalus, mes patogiai diskutavome apie visų nuomonių įvairovę ir toleranciją melui, o ypač – savo pačių apgaulei tikėdamiesi, kad negandos mūsų stiklinį taikos pasaulėlį aplenks, Kinija išliks taikia pigių prekių gamykla, o Rusija pasitenkins okupuotomis Suomijos, Japonijos, Moldovos, Sakartvelo ir Ukrainos teritorijomis.
Šią savaitę netoli Japonijos esančiose jūrose pastebėti aštuoni Rusijos ir Kinijos kariniai laivai. Prie tokio spaudimo Tokijui dėl pozicijos Ukrainos ir Taivano atžvilgiu, galvos skausmą Japonijos vyriausybei didina ir 24 metų žemumas vakar pasiekusi jena.
Nors Didžiosios Britanijos žvalgyba praneša, kad Rusijos pajėgos Donecko regione patyrė didžiulių nuostolių ir vien tik Donecko milicija neteko 55 % savo pradinių pajėgų, tačiau orda juda vakarų kryptimi.
Rusai lėtai, bet stumiasi į priekį, siekdami galutinai užimti Severodonecką ir grasina atkirsti ukrainiečių dalinius prie Voronovės ir Borivskės. Tai siauras, nepridengtas katilas, panašus į karčią Debalcevės patirtį. Mūsų manymu reiktų nedelsiant iš ten nešdintis į saugesnes pozicijas, tačiau Ukrainos generalinis štabas situaciją mato geriau, ir galbūt tai yra didelių priešo pajėgų sulaikymo planas.
Tuo tarpu ukrainiečiai artėja prie Chersono, kurio apylinkėse, atrodo, netrukus gali užvirti rimti mūšiai.
Nerimą kelia Rusijos pajėgų telkimas Rusijos Briansko ir Kursko srityse. Teigiama, jog šios grupuotės ruošiamos naujam Kyjivo šturmui. Ukrainos kariuomenės duomenimis Vakarų karinėje apygardoje formuojamas iki 15,5 tūkst. karių turintis 3-iasis armijos korpusas, sudarant palankias sąlygas puolimui šiaurės vakarų zonoje. Apytikslis terminas, iki kurio turi būti atlikta užduotis – š. m. rugpjūčio 15 d.
Šiaurėje rusų pajėgos apšaudė Charkivo srities Čuhijivo rajono Pečenego gyvenvietę: sugriauta įmonė, privatūs namai, sužeisti 7 civiliai, tarp jų 2 vaikai.
Gomelio srityje, prie valstybinės sienos su Ukraina, bus tęsiami Baltarusijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų mobilizaciniai mokymai. Pratybose dalyvauja Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų instruktoriai, daugiausiai dėmesio skiriant žvalgybai ir sabotažui.
Šiaurės rytuose pagrindinės priešo pastangos sutelktos į tai, kad gynybos pajėgos negalėtų patekti į Slovjansko apylinkėse veikiančios okupacinių pajėgų grupės užnugarį. Priešas vykdė oro žvalgybą Bairako ir Rubižnės vietovėse.
Rytuose okupantai stebimi Lysičiansko prieigose, beatodairiška artilerijos ugnis ir nesiskaitymas su ordos gyvosios jėgos nuostoliais verčia ukrainiečius trauktis iš gynybos pozicijų. Pranešama, kad ties šiuo Severodencko miesto broliu dvyniu priešas sukaupė virš 100 raketinės artilerijos sistemų.
Pagrindinės rusų pajėgos mestos siekiant visiškos Severodonecko kontrolės ir tam, kad apsuptų ukrainiečių karius ties Lysičiansku bei blokuotų pagrindinius susisiekimo kelius. Rusai giriasi visiškai apsupę miestą.
Severskio rajone rusai ir toliau tęsia dalinių grupavimą ir rezervo kaupimą Briansko ir Kursko sričių pasienio rajonuose.
Pietuose, Chersono, Mikolajivo srityse, rusofašistai paskubomis rausia apkasus, įrenginėja inžinerinius įtvirtinimus, siekdami sustabdyti ukrainiečių kontrpuolimą. Nuo Mykolajivo judančioms ukrainiečių jungtinėms pajėgoms atremti rusai formuoja naujus artilerijos dalinius.
Tai ištrauka iš 2021 metais lietuviškai išleistos prancūzų filosofo Pierre Manent knygos „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės“. Knyga drąsiai ir be politinio korektiškumo kelia klausimus, apie vis besiplečiančių žmogaus teisių pagrįstumą ir reikšmę mūsų visuomenėms. Knygos įvadinį straipsnį parašė profesorius Albinas Plėšnys. Knygą galite įsigyti visuose knygynuose.
Galbūt šios pastabos padės suprasti, kodėl „santuokos visiems“ reikalavimas pastaruoju metu pasiekė tokios įspūdingos sėkmės mūsų visuomenėse. Kaipgi taip neseniai iškilęs ir vien mažumos mažumai aktualus reikalavimas sugebėjo ne tik itin greitai tapti mūsų šalių įstatymų leidėjų rūpesčiu, bet ir veiksmingai įbauginti bei diskredituoti kiekvieną priešininką ar abejojantį taip sėkmingai, kaip vargu ar esame regėję per visą žmogaus teisių judėjimo istoriją?
Įstatymas, leidžiantis tuoktis tos pačios lyties poroms, iš tiesų yra aktualus tik labai ribotam mūsų bendrapiliečių skaičiui, tačiau dvasinis perversmas, kurį jis ženklina, paliečia visus ir kiekvieną. Reikia suvokti, kad skirtingai nei tolerancijos ir pagarbos homoseksualioms poroms reikalavimas, randantis sau argumentų mums dar pažįstamos moralės lauke, reikalavimas pripažinti tokių porų teisę į santuoką jau yra metafizinio pobūdžio, tai yra jis neišsprendžiamas be pasekmių žmogaus gyvenimo prasmei ir visumai. Noriu pagrįsti šį kiek skambų savo teiginį.
Pripažinus homoseksualią orientaciją prigimties faktu (tokiu glaustu ir „nesvarbiu“, kad toliau nebėra ką svarstyti), ji tampa akivaizdžiu įrodymu, jog žmogaus prigimtyje nėra nuorodų, kaip nugyventi gyvenimą geriausiu būdu. Žvelgiant per šią prizmę, homoseksualumas – tai pati prigimtis, šaukianti, kad prigimtinio įstatymo nėra. Kaip išgirsti šį šauksmą, jei taip dažnai jį slopina prietarų našta ir užgožia žmogiškų vertinimų šaršalynė?
Prigimčiai į pagalbą turi ateiti pozityvioji teisė. Ji privalo kuo aiškiausiai pranešti, kad visos seksualinės elgsenos yra vienodai teisėtos ir lygiai gerbtinos, arba tiksliau – kad seksualinės elgsenos lygybė išvedama iš žmogaus teisių lygybės. Ar yra geresnis būdas išryškinti ir įtvirtinti šį principą, nei sprendimas atverti homoseksualioms poroms nuo amžių dviejų lyčių tikrovei tvarkyti skirtą institutą? Tolerancijos ar visuomenės pagarbos nepakanka – kol homoseksualios poros negalės tuoktis, jos stokos tik santuokos institutui būdingo viešo pripažinimo.
Kol santuoka buvo skirta vien heteroseksualioms poroms, pozityvioji teisė rėmėsi prigimtiniu vyro ir moters skirtingumu, kartu jį užtvirtindama ir sukilnindama. Šiai tikrovei įžvelgti pakako sveiko proto ir buvo galima apsieiti be sudėtingo išmokslavimo, bet pats santuokos institutas, būdamas išimtinai heteroseksualių porų galimybe, nebyliai palaikė ir kartu iškilmingai liudijo prigimtinio įstatymo tvarką žmogaus gyvenime. Įstatymas, atveriąs santuoką vienalytėms poroms, yra pozityvusis įstatymas – jis nukreiptas į pačią žmogiškos tvarkos idėją, nes įpareigoja visuomenės narius savo žodžiais ir veiksmais pripažinti, kad prigimtinio įstatymo nėra ar bent kad žmogiškąjį pasaulį galime ir privalome tvarkyti, neatsižvelgdami į šį įstatymą.
Kadangi santuokos instituto reikšmė prigimtinio įstatymo pasaulio tvarkai buvo lemiama, būtent šią tvarką iš esmės pertvarkyti ar visai panaikinti siekia įstatymas, apie kurį dabar kalbame. Naujojo įstatymo valdomos visuomenės įsitraukė į ne mažiau lemtingą eksperimentą, kurio pasekmes – tiek viešas, tiek privačias – dar pamatysime, ir jų mastas, be abejo, priklausys nuo to, kaip toli sieks užmojo pertvarkyti drąsa ir beatodairiškumas.
Kokiu būdu ši teisėkūros iniciatyva, tiesiogiai skirta vien saujelei visuomenės narių, sugebėjo itin greitai ir, atrodytų, nesustabdomai įgyti tokią galią mūsų šalyse? Sakyčiau, už savo sėkmę ji skolinga užmojui (kurį pavadinau metafiziniu) įtraukti į pozityviąją teisę teiginį, kad teisinga ar teisėta žmogiška tvarka atmeta bet kokią nuorodą į prigimtinį tikslą ar normą.
Ir vis dėlto kodėl tiek daug mūsų šalių piliečių, dažniausiai be jokios iš asmeninių motyvų kylančios paskatos, entuziastingai priima šią tezę, kaip tokią akivaizdžią ir netgi išganingą tiesą, kad ją įtvirtinti privalo sekuliari pozityviosios teisės jėga?
Iš kur tokia visuotinai gyva aistra pasiūlymui, kuris savo esme yra grynai filosofinis? Iš kur ši jokios pergalės nenumaldoma ir neišsekinama aistra galutinai paneigti bet kokį žmogaus gyvenimui prasmę duodančių dalykų prigimtinį pobūdį, jų ryšį su kažkuo tokiu, kaip prigimtis?
Imsimės šių klausimų kitame skyriuje, mėgindami atrasti šios galingos kaitos, siekiančios pertvarkyti žmogaus pasaulį taip, kad jame neliktų nuorodų į prigimtinę tvarką ar žmogaus prigimtį, šaknis ir užuomazgas.
Visiems mums gerai žinoma, kad demokratinio valdymo tradicijoje, be visa ko kito, yra puoselėjama užduotis didesniu ar mažesniu laipsniu atstovauti taip pat ir skirtingo plauko mažumų interesus. Galiausiai tai, ką vadiname mechanine dauguma, susideda iš skirtingo profilio mažumų, – tarkime, filatelistai ar povandeninės žūklės mėgėjai nesudaro jokios patvarios daugumos politiškai organizuotoje visuomenėje.
Tačiau visuomenės sutarties teorija, siekianti apibrėžti politinio organizuotumo prasmingumą, nurodo, jog valstybės gyvastingumo palaikymui yra reikalingas daugumos pritarimas. Dar kitaip tariant, ta valstybė, kuri savo esme koncentruojasi aplink vienos mažumos lūkesčius, jos interesus labai aiškiai iškelia kaip neginčytiną prioritetą, yra pasmerkta pražūti, gali labai greitai ir triukšmingai subyrėti arba bus pasmerkta dūlėti, užsitęsus gangrenavimo ir puvimo procesams. Tą pravartu būtų, ilgiau neatidėliojant, prisiminti šiandien, kai neaiškia kryptimi mutavę ultraliberalai bando primesti įstatymus, kuriems nepritaria didžioji dauguma bendrapiliečių, be to, daugumos, kuri jau nėra amorfiška masė, o greičiau tauta, nepritarimas tokiai krypčiai čia vis dar didėja, auga.
Nesiskaitymas su žmonių nuomone rodo pasibaisėtiną valdančiųjų, pasivadinusių pažangiečiais, aroganciją, tačiau dar baisiau yra tai, kad toks valdančiųjų užsiangažavimas Rusijos grėsmės akivaizdoje gali staigiai pastūmėti visą į pragarmę. Kad ir kaip žiūrėtume, tokio pavyzdžio skaldytojiška veikla yra plėtojama, švelniai tariant, ne pačiu geriausiu laiku. Todėl be jokių švelnumų pastebėsiu, kad labai juokingai atrodo, kai politikos minedai dedasi sugebantys numatyti visuomenės raidos perspektyvas geriau nei daugumos interesams atstovaujantys nuomonių reiškėjai.
Taigi, pats laikas yra prisiminti ir tai, kad dabar naujai atgimstanti visuomenės sutarties teorija puoselėja holistinę žmonių bendrabūvio samprata, kai atskiros dalys yra subordinuojamos visumai, visuomenės nelaikant tokiu mechaniniu agregatu kaip, tarkime, traktorius, kuris yra surenkamas iš atskirų dalių (tiesa sakant, čia visuma taip pat dominuoja atskirų dalių atžvilgiu kaip traktoriaus idėja).
Daug kartų turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad sprogstamąjį pobūdį šiandieninėje Lietuvoje įgijusi homoseksualų interesų skandalizacija jokiu būdu neatitinka natūralių visuomenės raidos poreikių. Kaip atrodo bent man, demokratinėse visuomenės po truputėlį matosi ir judėjimas priešinga kryptimi, kai žmonės rodo atsitokėjimo požymius nuo primestos smūgine taktika manijos ir prievartiniu būdu įskiepytos konjunktūros.
Dar daugiau, – negaliu išsižadėti mano intuicijoje suvešėjusios įžvalgos (kuri net mano bendraminčiams kartais atrodo pernelyg egzotiška), skatinančios įsivaizduoti, kad vakarų demokratinių visuomenių homoseksualizacija didesniu ar mažesniu laipsniu yra stumiama į priekį Putino milijardų naftos dolerių.
Taip galvoti turiu neatimamą teisę, matydamas, jog homoseksualų interesų skandalizacija labiausiai yra naudinga Putino klikai, kuri šioje situacija nepraleidžia progos apsimesti tradicinių vertybių ir krikščioniškos civilizacijos gynėja.
Didžiausi demokratijos nuostoliai yra patiriami, kai homoseksualų interesų skandalizacija yra pridengiama žmogaus teisių gynimo koncepto skraiste.
Kokias žmogaus teises, pasakykite man, Lietuvoje gina Žmogaus teisų centru pasivadinusi asociacija?
Kaip atrodo bent man, reikia turėti kažką panašaus į kiaules akis, homoseksualų subkultūros puoselėjimo platformą be didesnio drovumo ir apsimestinio kuklumo imant ir pavadinant Žmogaus teisų gynimo centru. Savo ruožtu Seime tokiu sąvokų supainiojimu ypač piktnaudžiauja Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Aušrinė Armonaitė, kai į žmogaus teisių konceptą piktavališkos kontrabandos būdu yra sukraunamas visai kitas turinys.
Žmogaus teisių koncepto privedimas prie degradacijos aptartu būdu, be visa ko kito, blokuoja sociologinę refleksiją ir visuomenės sutarties teorijos labiau veiksmingą pritaikymą visuomenės problemų aptarimui, kai iš tiesų nelegalios kontrabandos būdu yra susigražinamos luominės išlygos ir pozityviai stigmatizuojama atskira žmonių grupė.
Nemaloniai nuteikiantis dalykas yra jau beveik įsiteisėjusi Lietuvoje, žmonių lygiateisiškumą žlugdanti praktika, kai netradicinė seksualinė orientacija tampa tramplinu užimant šiltas vieteles valstybės tarnyboje ir kitose politikų globojamose veiklos sferose. Tačiau tai plačiau – kada nors kitą kartą.
********
Kartais sakoma ar iš inercijos kartojama, kad politinį susvetimėjimą „ėmė ir atrado“ Karlas Marxas. Tačiau jau vien dėl faktinių tiesos aplinkybių būtina pastebėti, kad politinio susvetimėjimo apibrėžtį į socialinį diskursą daug anksčiau už K.Marxą įvedė Apšvietos amžiaus ideologai, įprastai vadinami švietėjais.
Kita vertus, dar svarbiau bus pastebėti, kad švietėjų iškeltoje visuomenės sutarties teorijoje yra numatomi saviti tokio susvetimėjimo įveikimo keliai.
Visuomenės sutarties teorijoje visuomenės sutartimi vadindamas daugiau ar mažiau įsisąmonintas būtent daugumos žmonių įsitikinimą, jog teisinis ir politinis žmonių santykių reglamentavimas yra būtinas, valstybė kaip tokia yra reikalinga jau vien dėl to, jog būtų galima išsaugoti visuomeninius žmonių santykius.
Žinia, valstybė gali atsirasti skirtingais būdais, tačiau ji kaip tokia išlieka tik tada, jeigu randa savo pamatą žmonių sąmonėje, o visuomenės sutartis tęsiasi tol, kol esmiškai nėra paneigiami esami politinio organizuotumo pamatai.
Žiūrint konkrečiau, visuomenės sutartis čia suprantama kaip kiekvieno sutarties dalyvio, t. y piliečio su visomis jo prigimtinėmis teisėmis nusavinimas bendrijos naudai. Tačiau tokio nusavinimo esą nereikia suprasti kaip kažkokio praradimo, nes kiekvienas sutarties dalyvis tokioje sutartyje visų kitų atžvilgiu įgyja tai, ką jis savo ruožtu atiduoda jiems pats nuo savęs. Kiekvienas paklūsta toms pačioms sąlygoms, kurias primeta kitiems, todėl kiekvienas čia daugiau laimi nei pralaimi.
Kas be ko, visuomenės sutarties teorija nenumato visuomenės sutarties kaip empirinio fakto, tokia Sutartis yra suprantama labiau kaip sąmonės transcendentalinis faktas (I.Kanto filosofijos apibrėžta nuorodos „transcendentalinis“ reikšme) nei konkretus, empiriškai fiksuojamas įvykis.
Tačiau šios teorijos prasmingumo pripažinimas įpareigoja intensyvinti diskusijas ir ieškoti atsakymų labiausiai išplėstu pavidalu, kartu keliant reikalavimus valdžios institucijoms pagal esamus vakarietiškos politinės kultūros standartus.
Būtina išsiugdyti supratimą, jog valdžios mandatas iš karto gali būti atšauktas, jeigu visuomenei kyla įtarimai, kad Sutarties nesilaikoma.. Be jokios abejonės, čia kalbame ne apie partijų susitarimus ar pasitarimus, bet apie visuomenės Sutartį labiau fundamentalia prasme, apie tokią Sutartį, kuri gali potencialiai pasibelsti į kiekvieno tautiečio protą ir širdį, nes kiekvieną iš mūsų, nieko neišskiriant, leidžia traktuoti kaip valstybinio gyvenimo dalyvį, taigi apie tokį nerašytą susitarimą, kuris, žiūrint iš kitos pusės, niekam nesuteikia išskirtinių teisių nusavinti valstybę savo naudai.
Kyla įspūdis, jog net labiausiai pavykusi visuomenės procesų biurokratizacija ir administravimo tobulinimas, taip pat sėkmės lydimas politinių mechanizmų derinimas negali atstoti tokios Sutarties deficito.
Be politinių procesų įprasminimo tokia Sutartimi, valdžia, turinti daugiau ar mažiau pozityvų įdirbį visuomenės organizavime, drauge neišvengiamu būdu kuria negatyvų susvetimėjimo reljefą.
Būtina pastebėti dar ir tai, kad Sutarties transcendentalinė prigimtis niekaip nekonfliktuoja su kasdieniniu, akivaizdžiu tokios Sutarties liudijimu, labai panašiai kaip augalo žiedas pražysta ir yra užmatomas pasaulio atvirume tik tada, kai savo šaknimis prasiskverbia ir įsikabina į nematomą žemės gilumą.
Taigi švietėjai net tokiame, atskirą žmogų fizinio pajėgumo prasme daug kartų pranokstančiame darinyje kaip valstybinių institucijų mašinerija, nenori matyti nieko tokio, kas būtų anapus žmogaus, taigi būtų nežmogiškos svetimos prigimties. Tik taip galima išsivaduot nuo hėgelinio pavyzdžio hipostazių, valstybės atvejį laikančių kraštutinės objektyvizacijos tašku.
Švietėjų patosas – visa, kas prasminga, turi būti įtraukta į dialogą, visa tai, kas dalyvauja dialogo apyvartoje, yra prasminga! Visa, su kuo susiduria žmogus, gali būti pamatuota šios baigtinės būtybės mintimi ir išsakoma žodžiu. Dialogui pavaldus yra net labiausiai nutolęs, net griežčiausiai užtamsintas valstybės gyvenimo taškas, net didžiausias inertiškumo forpostas, taigi valstybė savo esme sutampa su žmogaus interesais, o visa, kas nesutampa, yra anomalijos, nereikalingos ataugos, kurias būtina kaskart išgenėti.
Festivalyje „LNOBT Open‘22“ viešės Nacionalinio Brno teatro baleto trupė, žadanti nepamirštamą vakarą su čekišku humoru, gera nuotaika ir šiuolaikiniu baletu. Liepos 4-ąją LDK valdovų rūmų Didžiajame kieme Lietuvos publikai bus pristatyti trys vienaveiksmiai baletai, jau sulaukę puikių kritikų ir žiūrovų įvertinimų Čekijoje bei Vengrijoje: Markétos Habalovos „Žydroji rapsodija”, Nacho Duato „Gnava” ir Mário Radačovský „Rossini”.
Pokalbis su Nacionalinio Brno teatro baleto meno vadovu choreografu Mário Radačovský – apie gastroles Lietuvoje ir šiuolaikinį šokio meną.
Kaip užsimezgė Nacionalinio Brno teatro baleto trupės draugystė su Lietuva?
Mário Radačovský
Tai įvyko dar 2016–2017 metais, kai LNOBT baleto meno vadovo pareigas ėjo choreografas Krzysztofas Pastoras. Su juo buvome pažįstami jau seniai. K. Pastoro vadovaujama Lenkų nacionalinio baleto trupė pasirodė festivalyje Brno, tuomet pradėjome planuoti Nacionalinio Brno teatro baleto gastroles Lenkijoje arba Lietuvoje. Taip viskas ir prasidėjo.
Kartą su trupe jau lankėmės nuostabiame Vilniaus teatre, kai rodėme mano statytą baletą „Juoda ir balta”. Tai be galo gražus miestas, kuriuo susižavėjome, tad esame sujaudinti galimybės čia sugrįžti: mums tai didelė garbė!
Festivalyje „LNOBT Open‘22” pristatysite šiuolaikinių baletų vakarą. Pakalbėkime apie kiekvieną iš jų – kuo jie įdomūs, išskirtiniai, kokias temas paliečia?
Pirmasis baletas – tai choreografės Markétos Habalovos „Žydroji rapsodija”, sukurta pagal puikiai žinomą George‘o Gershwino muziką. M. Habalovos naujausias darbas – spektaklis „Pelenė” Brno teatre patyrė neįtikėtiną sėkmę, ir aš džiaugiuosi, kad tarp choreografų, kur įprastai dominuoja vyrai, turime tokią talentingą moterį!
„LNOBT Open‘22“ festivaliui, vyksiančiam atviroje erdvėje, norėjosi pristatyti aukštos kokybės, bet lengvesnio žanro kūrinius: juk vasarą norisi atsipalaiduoti ir patirti nuotaikingų reginių, ypač šiuo politiškai sudėtingu metu. „Žydroji rapsodija” – tai humoristiškai pateikta gyvenimo tarsi žaidimo vizija, žaismingas santykių tarp gražios vilioklės moters ir vyrų paveikslas, smagi mūsų kasdienybės karikatūra.
Ne kiekvienas choreografas geba scenoje kurti gerą humorą – to sudėtinga pasiekti mūsų mene. O šiame balete humoras – svarbus jo sėkmės variklis. Rodome spektaklį jau keletą metų, ir jis išties puikus! Nuoširdžiai tikiuosi, kad ir Lietuvos publika supras jame slypintį humorą, juoksis ir mėgausis baletu.
Mano sukurtas spektaklis „Rossini” bus dviejų dalių. Pirmoji – tai vyriškumo stichijos ir idealų karikatūra, kuriai pasitelktas raumeningo, kultūristą primenančio vyriškio, demonstruojančio savo fiziškumą, įvaizdis. Tai lengvas, šviesus spektaklis, kurio muzika kupina džiugesio ir nuostabiai tinka šokiui. Antroji dalis, kurią pats vadinu „Rossini 2” – mano naujausias darbas, ir Lietuvoje įvyks jo premjera!
Šis epizodas yra labiau apie moteris, jame taip pat rasite truputį humoro. Tai paveikslas moters, trikdomos vyriškos energijos. Man buvo svarbu parodyti žmogiškąją natūrą. Juk sakoma, kad vyrai kilę iš Marso, o moterys – iš Veneros, todėl kartais jiems nepavyksta suprasti vieni kitų. Visgi balete yra ir be galo jausminga scena, kurioje vyras ir moteris – du skirtingi poliai – atranda vienas kitą, gal net pamilsta.
Trečiasis baletas, kuriuo beprotiškai didžiuojuosi – tai vieno geriausių pasaulio choreografų, ispano Nacho Duato baletas „Gnava”. Mums labai pasisekė, kad repertuare turime vieną jo darbų ir galime jį pristatyti Lietuvoje! „Gnava” – turbūt vienas gražiausių praėjusio dešimtmečio darbų, inspiruotų Afrikos muzikos. Jame labiausiai atsiskleidžia originalus Nacho Duato braižas. Matysite kerinčius duetus, trio, nuostabų fiziškumą, savotišką moters ir vyro vienybę šokyje. Tai nepaprastai gražus, jausmingas baletas vakaro pabaigai.
Turime paruošę ir staigmeną, kurią žiūrovai pamatys pasirodymo pabaigoje. Tai – maža mūsų dovana, kuria norime parodyti, kaip stipriai vertiname kvietimą dalyvauti „LNOBT Open‘22“ festivalyje.
Ar šiuos baletus jau teko rodyti kituose teatruose, kaip jie buvo sutikti?
„Gnavą” jau pristatėme Prahoje, o Nacionalinio Brno teatro repertuare jį rodome keletą metų. Šis spektaklis išties atima žadą! Repeticijose dalyvavo pats choreografas Nacho Duato, jis stebėjo ir spektaklio premjerą, buvo labai patenkintas mūsų trupės darbu.
„Žydroji rapsodija” iki šiol buvo rodyta tik Brno. Publika baletą įvertino puikiai, be to, jis itin tinkamas atviroms erdvėms. Kaip jau minėjau, jame daug čekiško humoro, bet neabejoju, kad jis bus suprantamas ir lietuviams.
„Rossini” rodėme net keliuose gala koncertuose Bratislavoje, taip pat tarptautiniuose koncertuose Budapešte ir Prahoje. Spektaklis sulaukė labai didelės sėkmės. Lietuvos publika pirmoji galės nuspręsti, ar naujoji „Rossini” spektaklio dalis yra verta Brno teatro repertuaro.
Kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai?
Kartais tai būna labai asmeniška, kartais norisi kalbėti visuomenei svarbiomis temomis. Rugsėjį su trupe pristatysime naujausią mano darbą, kuriame kalbu apie individo tapatumo visuomenėje temas. Siekiu atskleisti, kokie sutrikę, pasimetę kartais jaučiasi žmonės mūsų visuomenėje ir savo pačių kūnuose. Manau, svarbu apie tai kalbėti mene. Jokiu būdu ne teisti – nedrįsčiau to daryti, tačiau manau, kad kiekviena era, kiekviena karta ateina su savo problemomis, ir svarbu jas užčiuopti.
Taigi, įkvėpimas – labai individualu: kartais turiu idėją, kartais mintis sužadina muzika. Spektakliui „Rossini”, kuris iš tiesų yra mano baleto „Mikelandželas” epizodas, mane įkvėpė nebaigtos Michelangelo Buonarroti skulptūros. „Rossini 2” gimė iš siekio pažvelgti į gyvenimo situacijas moters akimis.
Nacionaliniame Brno teatre rodote klasikinius ir neoklasikinius baletus, o į Lietuvą atvežate modernų šokį. Kas artimiau Jums ir trupės artistams?
Dievinu klasikinį baletą, jaunystėje man labai patiko šokti klasikinius vaidmenis! Tikiu, kad klasikinis baletas vis dar turi ką papasakoti. Žinoma, jis reprezentuoja XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikmetį, tuometiniams menininkams tai buvo labai modernu. Galbūt po keliasdešimties metų ir dabartiniai šokio spektakliai bus laikomi klasika?
Labiausiai vertinu visa, kas kokybiška – nesvarbu, kokio laikmečio ar žanro tai kūrinys. Klasikinis, neoklasikinis ar šiuolaikinis baletas – jei jame slypi stipri idėja, šoka puikūs profesionalūs artistai su kerinčia energija, man tai veikiausiai patiks! Deja, dažnai šiuolaikiniame šokio mene pasigendu idėjų ir intelekto.
Mūsų baleto trupėje yra nuostabių artistų, puikiai atliekančių klasikinio repertuaro vaidmenis, taip pat šokėjų, kuriems labiau tinka modernus šokis. Džiaugiuosi, kad trupėje vyrauja nuostata siekti kokybės visais jos aspektais – fiziškumu, apšvietimo sprendimais ir t.t.
Žvelgiant į šiuolaikinę choreografiją atrodo, kad žmogaus kūno galimybės tampa beribės…
Taip, šiais laikais išties spaudžiame šokėjus atlikti ekstremalius dalykus. Tai, ko iš artistų reikalaujame šiandien, prieš 15–20 metų net nebūtų įsivaizduojama: akrobatika, ypatingas lankstumas, šuoliai – nūdienos šokėjai savo įgūdžiais artėja prie cirko artistų.
Nepaisant visko, kas pritrenkia, stebina ar net sukelia skausmo pojūtį žiūrintiems, to, ką jau gebame atlikti kūnu – nenorėčiau, kad publika būtų pavergta vien šio fiziškumo. Žinote, tai įdomu kokias 10–15 minučių, kol mūsų smegenys pripranta prie tokio vaizdo. O vėliau tampa įprasta ir netgi nuobodu.
Esminis dalykas yra idėja, žinutė, galimybė žiūrovams kažką suvokti ir pajusti. Esame žmonės, tad pasakojama istorija, kuriami vaizdiniai, portretai, stipri siunčiama žinutė yra raktas į žiūrovų jausmus. Kad spektaklis taptų išbaigtas ir sėkmingas, jame turi būti gerokai daugiau nei fizinis judesys, kad ir koks jis būtų sudėtingas ir tobulas.
Kaip trupės meno vadovas, visada kruopščiai atrenku choreografus ir jų siūlomas idėjas. Kaip žiūrovas, spektaklyje noriu pajausti, susimąstyti, kartais net susierzinti, jei būtent toks buvo kūrėjo tikslas. Mėgstu intelektą – paviršutiniškumas ne man.
Kas labiausiai, be paties šokio, daro baleto spektaklį įspūdingą – muzika, scenografija, šviesos?
Kartais tai visų šių dalykų kombinacija, kartais pakanka ir vieno elemento. Šiais laikais susiduriame su beprotiškomis techninėmis galimybėmis, ir ta šiuolaikinių technologijų dermė su klasikiniu baletu ar klasikine muzika kuria nuostabų reginį. Kartais vien muzika yra tokia galinga jėga, kad nustelbia šokį! Bet visų šių elementų dermė veda žiūrovą į absoliučią juslių ir proto satisfakciją bei pilnatvės jausmą.
Kaip manote, ar Lietuvos žiūrovai jūsų pasirodyme patirs tokią pilnatvę?
O, nuoširdžiai to tikiuosi! Pamenu, kokią stulbinančią sėkmę patyrėme Lietuvoje su baletu „Juoda ir balta” – sulaukėme tokių publikos ovacijų, kurios pranoko mūsų lūkesčius! Galbūt kažkas mus dar atsimena ir todėl ateis į festivalio spektaklį…
Kaip kūrėjas, tikiesi, kad žiūrovai pamils tavo darbus, bet visada rizikuoji. Žiūrovai turėtų pajusti mūsų nuoširdumą ir minties gylį – nesame paviršutiniški, nes man pačiam tai svetima. Užtikrinu, kad žiūrovai stebės puikų artistų pasirodymą: mes nešoksime „saugiai” – atiduosime savo jėgas 150-čia procentų! Todėl tikiu, kad kartu patirsime puikų, linksmą, čekiško humoro kupiną vakarą.
Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas (Borisas Džonsonas) ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) sekmadienį pareiškė matantys „galimybę pakeisti karo eigą“ Ukrainoje, nors Londonas perspėjo nebandyti „sureguliuoti“ padėties dabar.
Dauningo gatvės atstovas spaudai sakė, kad Vokietijoje vykstančio Didžiojo septyneto (G-7) viršūnių susitikimo kuluaruose derybų susėdę lyderiai „sutarė, kad tai yra lemiamas momentas konflikto eigai ir egzistuoja galimybė pakeisti karo eigą“.
Tačiau B. Johnsonas taip pat įspėjo E. Macroną, kad „bet kokie bandymai išspręsti konfliktą dabar tik sukels ilgalaikį nestabilumą“.
Pasak atstovo spaudai, B. Johnsonas perspėjo, kad tai taip pat gali suteikti Rusijos prezidentui Vladimirui „Putinui leidimą neribotai manipuliuoti suvereniomis šalimis ir tarptautinėmis rinkomis“.
Priešingai nei E. Macronas, kuris tęsė dialogą su V. Putinu, B. Johnsonas atmetė galimybę derėtis su Kremliaus šeimininku, kurį nuo vasario 24 dienos, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, vadina „diktatoriumi“.
Interviu Britanijos žiniasklaidai B. Johnsonas teigė, kad Vakarai turėtų „labai, labai sąžiningai“ aptarti karo padarinius, įskaitant infliaciją. Jis sakė tikintis, jog visi supras, kad nuolaidų Putinui neturi būti. „atsitraukimo kaina, kaina už leidimą Putinui pasisekti savo tiklus… bus daug, daug didesnė“,- kalbėjo jis.
Paklaustas, ar nerimauja dėl paramos Ukrainai lūžio, premjeras atsakė: „Manau, kad spaudimas yra ir nerimas yra, turime būti sąžiningi. Tačiau neįtikėčiausias dalykas, kuri įvyko, tai Vakarų reakcija dėl Putino invazijos į Ukrainą- išryškėjo vienybė, NATO buvo tvirta, G7 liko tvirtas, o mes ir toliau esame tvirti. Bet norėdami išsaugoti vienybę, kad ji būtų veiksminga, turime nuoširdžiai diskutuoti apie tai, kas vyksta, kalbėti apie spaudimą, kurį jaučia atskiri draugai ir partneriai, kurį jaučia gyventojai, ar tai būtų diskusijos dėl energijos ir maisto kainų ar kitų išlaidų.
Prieš susitikimą M. Johnsono paklausė, ar Prancūzija ir Vokietija daro pakankamai dėl Ukrainos. Savo atsakyme M. Johnsonas daugiausia dėmesio skyrė Berlynui, neminėdamas Prancūzijos. „Tik pažiūrėkite, ką padarė vokiečiai vieni“, – sakė jis. „Niekada gyvenime netikėjau, kad pamatysiu Vokietijos kanclerį, kuris žengs taip ryžtingai, kaip tai padarė Olafas Scholzas – atsiųs ginklų ukrainiečiams, kad šie apsisaugotų. „Jis žengė didžiulius, didžiulius žingsnius. Mes iš Rusijos gauname 4 procentus dujų, o Vokietija – 40 procentų. „Jie susiduria su galingu spaudimu, jie turi gauti energiją iš kitur. Bet jie tai daro. Jie deda pastangas. Jie aukojasi. „Taip yra todėl, kad jie žino, jog už laisvės kainą verta mokėti.
Panašu, kad Lietuva vienašališkai įvedė sankcijas rusiškajam tranzitui į Kaliningrado sritį. Tai galbūt būtų garbinga, jeigu mūsų valdžia nebūtų melavusi apie tai, jog tik vykdo Briuselio direktyvas, tuo slėpdamasi už „europinių partnerių” nugarų. Ir bijoti čia reikėtų ne tiek Rusijos atsako, kiek mūsų valdžios nekompetencijos ar net atviro kenkimo valstybės interesams.
Dar 2014 m. buvo priimtas ES Tarybos reglamentas dėl ribojamųjų priemonių, atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje. Šių metų vasario 24 d. Rusijai pradėjus naują agresiją ir įsiveržus į kitas Ukrainos teritorijas, reglamentas buvo gerokai papildytas ir išplėstas. Dabar, pavyzdžiui, geležies ir plieno (juodųjų metalų) sankcijų paketo aprašymas atrodo taip:
„Draudžiama:
a) į Sąjungą tiesiogiai ar netiesiogiai importuoti XVII priede išvardytus geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktus, jei:
I) jų kilmės šalis yra Rusija arba
II) jie eksportuoti iš Rusijos;
b) tiesiogiai ar netiesiogiai įsigyti XVII priede išvardytus geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktus, jeigu jų buvimo arba kilmės šalis yra Rusija;
c) vežti XVII priede išvardytus geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktus, jeigu jų kilmės šalis yra Rusija arba jeigu jie eksportuojami iš Rusijos į bet kurią kitą šalį;
d) tiesiogiai ar netiesiogiai teikti techninę pagalbą, tarpininkavimo paslaugas, finansavimą ar finansinę pagalbą, įskaitant išvestines finansines priemones, taip pat draudimo ir perdraudimo paslaugas, susijusius su a, b ir c punktuose nurodytais draudimais.”
Kaip matome iš oficialaus ES dokumento, nėra jokio imperatyvo riboti tranzitą iš Rusijos į kitas Rusijos teritorijas. Vadinasi, arba mūsų valdžia savarankiškai ėmėsi iniciatyvos įvesti tokius ribojimus, arba kaip nors neteisingai suprato Europos Tarybos reglamento pakitimus. Egzistuoja ir trečias variantas – painioje ES teisinėje sistemoje galbūt išties yra kažkokie užslėpti, tik teisininkams pasiekiami punktai, numatantys tokius rusiško tranzito ribojimus. Tačiau paprastiems žmonėms tokie dokumentai kol kas neprieinami…
Tai anaiptol nereiškia, kad reikia išsigąsti Rusijos ir viską atšaukti – ši tema ne apie tai. Tik jeigu esame teisinė valstybė, būtų gera žinoti, kokiais konkrečiai ES nutarimais dėl sankcijų remiamės. Kartu tai būtų ir tinkamas argumentas visiems rusų propagandininkų pasipiktinimams atremti.
Svetainė
Beje, oficialioje ES Tarybos ir Europos Vadovų Tarybos svetainėje, kurią tvarko Tarybos generalinis sekretoriatas, apie sankcijas Rusijai aiškiai parašyta: „Draudimas netaikomas pašto paslaugoms ir prekėms, gabenamoms tranzitu tarp Kaliningrado srities ir Rusijos.” (šaltinis ČIA)
Bet galima sakyti, kad interneto svetainė nėra oficialus teisinis dokumentas arba ten darbuojasi Putino agentai, žūtbūt sumanę pakenkti Lietuvos valdžiai… Tiesa, paskutinis atnaujinimas svetainėje padarytas dar birželio 8-ąją, t.y. gerokai iki valdžios sprendimo dėl tranzito, o tai ir sukelia negerus įtarimus dėl mūsų valdžios saviveiklos.
Prieštaravimai
Dėl „partnerių” taip pat ne viskas paprasta. Antai, mums sakoma, kad Lietuvą šiame ginče dėl tranzito ribojimų parėmė pats ES užsienio politikos vadovas Chosepas Borelis (Josep Borrell), pareiškęs, kad Lietuva laikosi ES sankcijų, blokuodama tam tikrų prekių gabenimą geležinkeliu į Rusijos Kaliningrado eksklavą.
„Lietuva nesiėmė jokių vienašališkų nacionalinių apribojimų ir taiko tik Europos Sąjungos sankcijas, – sakė Ch.Borelis. – Lietuvai metamas kaltinimas, esą ji įgyvendina lietuviškas sankcijas, yra melagingas, gryna propaganda.” Tačiau iškart po to jis netikėtai pasakė, kad ES vis dėlto „dukart patikrins” Briuselio gaires, kad įsitikintų, jog jos „visiškai atitinka bet kokias taisykles”.
„Bet Lietuva nėra kalta, ji nevykdo nacionalinių sankcijų, nedaro nieko savavališko, – sakė jis. – Viskas, ką jie daro, yra ankstesnių konsultacijų rezultatas.”
ES užsienio politikos vadovo kalboje, kaip matome, taip pat išlenda prieštaravimai bei abejonės: jeigu Lietuva elgiasi teisingai bei teisėtai, kodėl dar reikia tikrinti „taisykles” bei „Briuselio gaires”?
Kita vertus, jeigu mes esame tikrai nepriklausoma valstybė, turime teisę taikyti bet kokias sankcijas bet kam, kas pažeidžia mūsų valstybės interesus. Tik vargu ar gražu slėptis už Europos „partnerių” nugaros ir pasakoti, kad „čia ne mes kalti, čia Briuselis mus privertė”.
Amerika palaiko
Jeigu Rusija ketintų imtis kokių nors karinių priemonių prieš Lietuvą, JAV būtinai paremtų NATO šalį. Tai per spaudos konferenciją Vašingtone pareiškė JAV valstybės departamento atstovas Nedas Praisas (Ned Price).
„Mes palaikome savo NATO sąjungininkus ir palaikome Lietuvą, – sakė jis. – Mūsų įsipareigojimas NATO 5-ajam straipsniui – postulatui, kad vieno užpuolimas reikš visų užpuolimą – yra tvirtas.”
N.Praisas pažymėjo, kad Vašingtonas vertina beprecedentes ekonomines priemones prieš Rusiją, kurių kartu su JAV ėmėsi ir kitos šalys, tarp jų – Lietuva. Jis priminė, kad į spaudimo Maskvai kampaniją įsijungė dešimtys pasaulio valstybių.
Rusijos saugumo tarybos vadovas Nikolajus Patruševas antradienį pagrasino Europos Sąjungai ir Lietuvai „rimtais” padariniais dėl ES sankcionuotų prekių tranzito geležinkeliu apribojimų į Rusijos Kaliningrado eksklavą.
G.Landsbergio paaiškinimas
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vakar į žurnalistų abejones dėl tranzito ribojimo teisėtumo atsakė gana miglotai: „Turėjome galimybę pristatyti EK mums pateiktus išaiškinimus bei patį reglamentą. Jis nepalieka jokios erdvės jokiai interpretacijai: yra juodu ant balto parašyta. Kaip ES aukštasis reikalų patikėtinis ponas Ch.Borelis pasakė, Lietuva tiesiog elgėsi pagal taisykles. Jeigu mes esame teisės viršenybės principą ginanti valstybė, valstybės įmonė neturėjo kitos galimybės, kaip tai padaryti.”
Gana keistas paaiškinimas, nes „juodu ant balto” ES direktyvose parašyta visiškai priešingai: „Draudimas netaikomas pašto paslaugoms ir prekėms, gabenamoms tranzitu tarp Kaliningrado srities ir Rusijos.”
Pasak Kazlų Rūdos turizmo informacijos centro direktoriaus Udriaus Armalio, jų kraštas nuo seno garsėja savo amatininkais ir verslininkais, sugebėjusiais ir geležies rūdą išgauti, ir medienos apdirbimu verstis, ir pramonės dirbinių gamybą organizuoti. „Darbštūs ir nagingi žmonės čia gyvena, patys pamatysite“, – sakė šis patyręs turizmo organizatorius, pirmiausia pakvietęs apsilankyti jų savivaldybės teritorijoje esančiame Kardokų kaime ir susipažinti su viena iš čia tvirtai šaknis įleidusių šeimų – Aušra ir Rolandu Augučiais.
Gyvenimo metamorfozės
Turbūt šitaip reiktų pavadinti skyrių straipsnio, pasakojančio apie šios poros gyvenimą. Ėję vienokiu keliu, dirbę visai kitus darbus, Aušra ir Rolandas vieną gražią dieną viską pakeitė iš pagrindų – ir atsidūrė ten, kur dabar gyvena – Kardokuose. Bet apie viską – iš eilės…
Rolandas seniau dirbo Kauno kriminalinėje policijoje. Išdirbo tenai aštuonerius metus ir gana aukštose pareigose, bet policijoje prasidėjus reformoms, nusprendė – užteks. Ir įstojo studijuoti…menotyrą. Gal kam toks staigus gyvenimo posūkis nuostabą kėlė, bet tie, kurie šį vyrą geriau pažinojo ir suprato jo menišką prigimtį, nesistebėjo.
Aušra, turėjusi renginių organizatorės diplomą, darbavosi Kybartų kultūros namuose ir mokyklose. Ją taip pat traukė menotyros studijos Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Šioje aukštojoje ir susitiko dvi giminingos sielos. Užsimezgusi draugystė perėjo į meilę, abu pradėjo svajoti apie šeimą ir bendrus namus. Tiesa, savam būstui įsigyti reikėjo nemažų pinigų, o perspektyva skolintis iš bankų jaunų žmonių visai neviliojo. Abu nusprendė – verčiau jau padirbėti užsienyje ir pasitaupyti.
Keliai nuvingiavo į Airiją. Ši šalis nepasitiko su rožėmis – abu atsidūrė nelegalių migrantų pozicijose, mat tuo metu Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai. Dirbo įvairiausius darbus, kokių tik pasitaikydavo rasti. Tik gerokai vėliau Aušra įsidarbino šeimoje, kur prižiūrėjo tris berniukus, o po to ir į vaikų darželį dirbti buvo priimta. Su vyru įsitraukė į lietuvių bendruomenės Airijoje veiklą, kartu su bendraminčiais leido tautiečiams skirtą laikraštį „Saloje“.
Tačiau svajoti apie sugrįžimą į tėvynę Aušra ir Rolandas nesiliovė. Nenustojo mąstyti ir apie savus namus Lietuvoje. Tiesa, kur įsikurs grįžę, tikrai nežinojo. Apsigyventi kokiame didmiestyje abu sutuoktinius nelabai traukė – norėjosi ramesnės vietos, arčiau gamtos.
Rolandą tąsyk vis dažniau aplankydavo mintys apie ekologišką būstą. Iš pradžių tos mintys sukosi apie rąstinį namą, tokį, kokius tradiciškai statydindavosi mūsų seneliai ir proseneliai. Mediena – natūrali medžiaga, mediniai trobesiai visiems atrodo šilti ir jaukūs. Tačiau vėliau širdin ėmė skverbtis abejonės: medis, žinoma, ne dirbtinė medžiaga, natūrali, tačiau kiek jų reikia iškirsti, norint pasigaminti statybai reikalingos žaliavos! O kiek dešimtmečių medis auga, kol pasiekia kirtimui reikiamą storį? Pusšimtį, o gal ir daugiau metų. Pati medinė statyba nėra gamtą branginanti, negi jai nėra pakaitalo?
Onos Nosevičienės nuotraukoje: laimės namų šeimininkai
Šiaudinio namo idėja
Pradėjęs šia tema domėtis giliau, vyriškis prisiminė Airijoje matęs šiaudinių namų. Tąsyk jie atrodė tikrai neįprasti, dvelkė naujove, tačiau dabar sužadino dar didesnį smalsumą.
O ką – šiaudai juk tikrai ekologiška medžiaga, jų galima užsiauginti kasmet, tai tau ne medis. Be to, jie – pakankamai šilta statybinė žaliava…
Ieškodamas konkrečios informacijos šia tema, Rolandas Augutis puolė tyrinėti interneto gelmių, ieškoti specialios literatūros. Taip likimas jį suvedė su įdomiu žmogumi – architektu Petru Devižiu, kuris, pasirodo, laikomas šiaudinių namų statybos pradininku. Išsikalbėjus paaiškėjo, jog šis specialistas pirmąjį šiaudinį namą pasistatė dar 1994 metais.
Iš Petro Devižio Rolandas sužinojo daugybę su tokių namų statyba susijusios informacijos. Ir pasiryžo – statydinsis būtent šiaudinį namą!
Onos Nosevičienės nuotraukoje: namų puošmenos detalės
Ekologiški trobesiai kilo pamažu
Nors ir buvo girdėję, kad šiaudinį namą, sutelkus padėjėjų būrį, galima pasistatydinti per trejus vasaros mėnesius, Augučiai per tokį trumpą laiką apsisukti su statybomis neįstengė. Namas kilo pamažu: nuo gegužės mėnesio pabaigos iki šalčių užklupimo, o vėliau – jau nuo kitų metų pavasario iki rudens. Taigi žiemojo jau savo šiltame būste.
Taip, šiaudai – šilta medžiaga, tačiau ne vieni, o derinyje su kitų statybinių priemonių mišiniu. Kad vėjas kiaurai neperpūstų, juos reikalinga derinti su molio tinku. Į tą tinką, be molio, dar beriamas žvyras, smulkinti šiaudai ir… karvės mėšlas. Pasirodo, pastarasis labai sušvelnina tinko košę, ji tampa plastiška, nešiurkšti. Mėšlą tekdavo rinkti, vaikštinėjant po laukus, kuriuose ganydavosi galvijai.
Taigi, šitokiu būdu pagamintas tinkas būdavo keliais sluoksniais tepamas ant šiaudų ryšulių, atlikusių plytų vaidmenį. Kiekviena tokia šiaudinė „plyta“ siekdavo 35 сm aukštį, 15 cm plotį, o jos ilgis svyruodavo nuo 70 iki 120 cm.
Paklausėme, ar šiaudiniame name vėliau nesijautė karvių mėšlo kvapo. „Ne, jis pranyko, vos sienoms pradžiūvus, – atsakė Rolandas Augutis“. Šeimininkas noriai vardijo šio ekologiško namo pranašumus, lyginant su kitais. Pirma, šiaudiniame name niekada neišsausėja oras, jame lengva kvėpuoti, nedžiūsta nei nosies gleivinė, nei vazoniniai augalai. Antra, jame tikrai šilta, net žiemą gali vaikščioti basas. Šilumą išlaiko molis, kuriuo aptinkuotos visos sienos. Trečia, išlaikyti šiaudinį namą nėra brangu: šeimininkai jį apkūrena malkomis. Namo viduryje stovi didžiulė krosnis, ir jos skleidžiamos šilumos pakanka abiems namo aukštams. Aišku, už elektrą ir dujas mokėti tenka, bet tikrai ne tiek, kiek suploja jais savo namus apšildantys gyventojai.
„Tai – ne tik namas. Tai – mūsų gyvenimiškosios filosofijos dalis“
Taip sutartinai teigė abu Augučiai. Ir tą pajaučia kiekvienas, besisvečiuojantis pas juos. Į akis tikrai krinta savitas būsto išplanavimas. Interjeras čia nesuskaidytas jokiomis durimis, yra tiesiog viena didelė patalpa. Pasak ponios Aušros, tai atitinka šeimos narių vidinę nuostatą – būti bendroje erdvėje. O ir kur tos durys bus, juk šis namas – apvalus.
Tokią formą Augučiai pasirinko neatsitiktinai: mat apvalūs pastatai visuomet esti šiltesni. Juose nuolat cirkuliuoja oras, o iš lauko pučiantys vėjai neatsimuša į plokščias sienas. Apvalūs namai itin populiarūs tose vietovėse, kuriose, kaip sakoma, vėjas tiesiog košte košia.
Augučių šiaudinukas – nedidelis, vos 90 kv. metrų pločio, užtat turi du aukštus. Jį puošia spalvingi vitražai, įvairūs simboliai. Jaukūs baldai daugiausia sumeistrauti paties namo šeimininko rankomis.
Gamtai artima, pilnatvės jausmo kupina gyvenimo filosofija, tvirta pasaulėžiūra – štai kas būdinga šiems jauniems žmonėms. Jie niekad nenorėjo, kad jų atžalos augtų daugiabučiame name, neturėdami savojo kiemo, asmeninės erdvės žaidimams. Ir patys troško rytais pabusti ne nuo mašinų gausmo už lango, o nuo rytinių paukščių giesmių.
Gal šią jų filosofiją dar sustiprino visame pasaulyje tapęs populiariu anastazijiečių judėjimas, raginęs žmones būti kuo arčiau gamtos ir kuo toliau nuo triukšmingos civilizacijos? Šio judėjimo iniciatoriai idėjų semiasi iš Vladimiro Megre knygų, o tos idėjos – elementarios, nusakančios, kad žmogaus laimei nedaug tereikia. Tik – šiek tiek žemės, savo namelio su sodu ir tvenkinuku, kuriuos galėtų palikti savo vaikams. Pasak anastazijiečių, pasiseka, kai giminei brangioje vietoje gimsta vis naujos palikuonių kartos, neieškančios laimės svetur…
Išskirtinis kaimas
Aušra ir Rolandas priklausė Kaune esančiam anastazijiečių klubui, kurio nariai troško surasti švarios gamtos kampelį netoli nuo šio miesto. Kažkuriam iš bendruomenės narių patiko Kardokai, kaimas Kazlų Rūdos seniūnijoje. Įsigijo čia sklypą, vėliau pasivadindamas įsikurti ir Augučius. Po jų atsikėlė kiti, ir taip pamažu susiformavo Kardokų ekobendruomenė.
Šį kaimą žmonės vadina unikaliu: jame pristatyta daugybė šiaudinių namų, o kiti dar tebeauga. „Ir žmonės tikrai tokius stato ne iš taupumo, – sako Rolandas Augutis. – Ekologinė statyba nėra jau tokia pigi, kaip gali kai kam pasirodyti. Ypač dabar, kai visos žaliavos brangsta, ir darbo jėga taip pat. Tiesiog žmonės nori gyventi švarioje, ekologiškoje aplinkoje, o neretas – ir savo pačių rankomis pasistatytuose trobesiuose. Tokiems patarimų aš jau pats galiu duoti, manau, patirties šio pobūdžio statyboje jau esu pakankamai sukaupęs“.
Dabar Augučių sodyboje jau auga antras gyvenamasis namas. Asmeninės erdvės nori abi šeimos dukros, jau įžengusios į paauglystės amžių, o ir šeimininkų sumanymams organizuoti edukacines veiklas taip pat reikia papildomo ploto.
Onos Nosevičienės nuotraukoje: laimės namo vidaus interjero detalės
Tarp šiaudinių sienų – laimės paieška
Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ darbuotojai mus, žurnalistus, supažindinę su šia puikia šeima, svečiavimosi Augučių šeimoje laiką derino gerokai iš anksto. Nes į Kardokų kaime esančią jų sodybą nuolat atvyksta žmonių, norinčių „laimės pasisemti“, mat savuosius namus Augučiai taip ir vadina – „Laimės namai“. Kokias gi „laimės formules“ sužino čia atvykstantieji, kad jų srautai vis auga?
Pasak šeimininkų, jie neorganizuoja jokių specialių „laimės sėmimosi pamokų“, tiesiog paprasčiausiai leidžia žmonėms atsipalaiduoti, mėgautis supančia gamta ir ramybe, klausytis medžių ošimo ir paukščių čiulbesio, vaikštinėti basiems po švelnią žolę, kvėpuoti tyru oru… Leidžia pasijusti savimi, negalvoti apie rūpesčius, neskubėti. Žinoma, šeimininkė pasiūlo įvairių smagių edukacinių užsiėmimų, tarkim, kurti indėniškas mandalas, gilintis į aromaterapijos paslaptis arba… šokti.
Taip, būtent mokytis šokti įvairių pasaulio tautų šokių – čia pat kieme, pievelėje. Didelio dėmesio sulaukia vegetarinio maisto gaminimo pamokos (beje, šeimininkų iškeptų pyragėlių su daržovėmis ragavome ir mes – tikras skanėstas!). Vaikai su malonumu įsitraukia į medinių amuletų gamybą arba į laimės aptvarėlių pynimą, mokosi atpažinti žoleles, piešia. Svečiai būtinai apžiūri neįprastą namą ir jo interjero ypatumus. Ir, žinoma, daug bendrauja su giedrą nuotaiką spinduliuojančiais šeimininkais.
„Laimę mes suvokiame nevienodai. Vienam tai – išsipildęs poreikis surasti artimą sielą, su kuria galėtum dalintis visais savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kitam – galimybė pajusti artimųjų šilumą, trečiam – proga kartu semtis naujų įspūdžių, pasidžiaugti gražiais vaizdais… Savo namus mes vadiname laimės namais – mat juose kiekvienas atranda tai, ko labiausiai trokšta, o pajutę tą gerąją atmosferą, tiesiog nenori iš čia išvykti“, – sako šeimininkai.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF