Ramūnas Aušrotas. Kai nepavyksta įeiti pro duris
LR Seime yra svarstomas Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo siekiama siekiama į Lietuvos teisinę sistemą perkelti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvenciją dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo Nr. 190 (toliau – TDO Konvencija).
Vienas iš pasiūlymų – įstatyme numatyti „smurto ir priekabiavimo dėl lyties” sąvoką, kuri yra apibrėžiama kaip „smurtas ir priekabiavimas nukreiptas prieš asmenis dėl jų lyties arba neproporcingai paveikiantis tam tikros lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą”.
Tiems, kuriems yra kažkiek žinoma Stmabulo konvencijos perkėlimo į Lietuvos teisę problematika, negali nekilti de javu įspūdis. Lygiai tokiais pačiais žodžiais Stambulo konvencijoje buvo apibrėžiama ir jos lydinčiuosiuose dokumentuose aiškinama smurto sąvoka. Naturaliai kyla klausimas, ar nėra taip, jog nepavykus įeiti pro duris, bandoma įlipti pro langą?\
TDO konvencijos priėmimo kontekstas
TDO konvencija dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo Nr. 190 (toliau – TDO Konvencija) buvo priimta TDO konferencijoje Ženevoje 2019 m. birželio 21 d. Už ją balsavo ir Lietuvos atstovai. Ji įsigaliojo tik pernai, birželio 25 d.
Svarbiausia šios konvencijos teksto dalis yra 1 straipsnis, kuriame apibrėžiama „smurto ir priekabiavimo dėl lyties” sąvoka. 1 d. 2 p. nurodoma, kad ”Smurtas ir priekabiavimas dėl lyties” reiškia smurtą ir priekabiavimą, nukreiptą prieš asmenis dėl jų lyties arba socialinės lyties tapatybės arba neproporcingai paveikiantį tam tikros lyties arba socialinės lyties tapatybės asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą.
Akivaizdu, jog „Sąvoka smurtas ir priekabiavimas dėl lyties” apima ir smurtą dėl lyties tapatybės ir lyties raiškos. Kitaip tariant – tai genderistinio lyčių diskurso sąvoka. Būtent dėl šios genderistinės sąvokos TDO konvencija yra ratifikuojama gana nenoriai. Kol kas ją yra ratifikavę tik dvylika šalių ir tik penkiose ji yra įsigaliojusi (Argentina, Fidžis, Namibija, Somalis, Urugvajus).
Konvencijos ištakų reikia ieškoti jau nuo 2012 m. TDO vykdomame projekte „Lyčių tapatybė ir seksualinė orientacija”: teisų, įvairovės ir lygybės skatinimas darbo santykiuose (PRIDE). Projektą, finansuojamą Norvegijos vyriausybės lėšomis, vykdę TDO Lyčių, lygybės, įvairovės ir įtraukties skyrius (GEDI), remdamasis 1998 m. Priimta TDO deklaracija dėl pagrindinių darbo principų ir teisių, apimančių ir siekį panaikinti diskriminaciją užimtumo ir profesinės veiklos srityje. Jį įgyvendinant buvo atliekami lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių (LGBT) darbuotojų diskriminacijos tyrimai visame pasaulyje siekiant “nustatyti teisės normų spragas ir jų taikymo trūkumus, kurie lemia LGBT asmenų diskriminaciją darbo srityje, bei užfiksuoti teigiamas teisines sistemas, kuriose šios teisės yra saugomos”. 2018 m. lapkričio mėn. TDO pristatė projekto rezultatus TDO ekspertų komitetui.
Dokumento apie LGBTI teises darbo aplinkoje pagrindu TDO inicijavo tarptautinio instrumento (konvencijos), kurioje būtų nustatyti tarptautiniai standartai dėl smurto ir priekabiavimo darbo aplinkoje, parengimą. 2018 m. JT Žmogaus teisių komisaro biuro programinė apžvalgoje „Jungtinių Tautų vaidmuo kovojant su diskriminacija ir smurtu prieš asmenis dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės – programinė apžvalga” buvo akcentuojama, kad šios tarptautinė sutarties tikslas yra kovoti su LGBT+ diskriminacija darbo santykiuose. Joje teigiama, jog “diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės yra vienas iš smurto ir priekabiavimo darbo aplinkoje veiksnių, o lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai, transseksualai, interseksualai ir lyties neatitinkantys darbuotojai neproporcingai dažnai patiria smurtą ir priekabiavimą. Lygybė ir nediskriminavimas visiems darbuotojams, ypač tiems, kurie neproporcingai dažnai patiria smurtą ir priekabiavimą, yra esminis dalykas siekiant socialinio teisingumo.“
JTO kontekstas
TDO yra institucija, veikianti Jungtinių tautų organizacijos rėmuose, todėl šią TDO iniciatyvą reikėtų analizuoti platesniame kontekste.
Pastaruoju metu JTO lygmenyje pastebima tendencija plečiamai aiškinti nediskriminavimo nuostatas, siekiant tarptautiniu lygiu skatinti taip vadinamųjų LGBT+ teisių plėtrą.
JTO Darnaus vystymosi tikslų 10.3 uždavinys ragina „panaikinti diskriminacinius įstatymus, politiką ir praktiką”, o Darnaus vystymosi tikslų 16.B uždavinys ragina vyriausybes „skatinti ir įgyvendinti nediskriminacinius įstatymus ir praktiką siekiant darnaus vystymosi”.
Problema ta, kad šiuose tiksluose nenurodoma, apie kokią diskriminaciją yra kalbama. Diskriminacija gali būti dėl labai įvairių pagrindų, o išsamaus jų sąrašo tarptautinės teisės aktai nepateikia [1]. Iš vienos pusės, taip yra todėl, kad neįmanoma išvardinti visų nediskriminavimo pagrindų. Iš kitos pusės, tai leidžia plečiamai aiškinti diskriminacijos sąvoką į ją įtraukiant net ir tuos skirtingo asmenų traktavimo atvejus, kurie yra pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis ir natūraliais skirtumais. Pavyzdžiui, bandyti aiškinti, kad neleidimas tos pačios lyties asmenims sudaryti santuokos diskriminuoja juos seksualinės orientacijos pagrindu. Taip ignoruojamas teisingumo pricipas, pagal kurį skirtingas skirtingų situacijų traktavimas nėra ir negali būti laikomas diskriminacija.
2012 m. JT Žmogaus teisių komisaro biuras parengė pirmąją oficialią JT ataskaitą apie smurtą ir „diskriminaciją” dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės (A/HRC/19/41). Vėliau, 2013 m., Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras pradėjo pasaulinę kampaniją „Free & Equal”, kuria siekiama „didinti informuotumą apie homofobinį ir transfobinį smurtą ir diskriminaciją”.
2014 m. lapkritį JT Žmogaus teisių komisaro biuras paskelbė svarbią ataskaitą „Jungtinių Tautų vaidmuo kovojant su diskriminacija ir smurtu prieš asmenis dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės – programinė apžvalga” Šioje ataskaitoje dalyvavo 12 JT agentūrų, kurios apibendrino savo darbą kovojant su diskriminacija ir smurtu dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės bei susijusį darbą, skirtą lesbietėms, gėjams, biseksualams, transseksualams (LGBT) ir interseksualams visame pasaulyje remti. Dokumente nurodoma, kad valstybės turėtų užtikrinti “LGBTI suaugusiųjų, paauglių ir vaikų nediskriminaciją visose srityse, įskaitant švietimą, užimtumą, sveikatos priežiūrą, būstą, socialinę apsaugą, baudžiamąją justiciją, prieglobstį ir įkalinimo įstaigas”, o taip pat užtikrinti teisinį translyčių lytinės tapatybės pripažinimą be perteklinių reikalavimų.
Tarp pasirašiusių organizacijų yra ir Tarptautinė darbo organizacija (toliau – TDO). 2018 m. atnaujintoje programinėje apžvalgoje pateikiamas TDO indėlis į JT kovą su diskriminacija ir smurtu prieš lesbietes, gėjus, biseksualius, transseksualius ir interseksualius asmenis apibrėžiamas kaip siekis kovoti su diskriminacija darbe.
Įlipti pro langą
TDO konvencija savo esme yra tarptautinės teisės instrumentas, kuriuo siekiama įtvirtinti ne biologija, bet asmens pasirinkimu grįstą asmens lytinės tapatybės suprastį. Tai jau antrasis toks dokumentas. Visuomenėje plačiau žinoma kita – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (2011), kitaip – Stambulo konvencija.
Nesant Lietuvoje politinės valios ratifikuoti visą Stambulo konvenciją buvo pradėta taikyti „mažų žingsnelių” politika, t.y. į Lietuvos teisinę sistemą bandoma perkelti pavienes ideologines Stambulo konvencijos nuostatas ir sąvokas.
Pirmas bandymas buvo rudens sesijoje, kada LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė naujos redakcijos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą (ASAAĮ), kuriame buvo siekta nustatyti pozityvią valstybės pareigą švietimo srityje įdiegti kalbėjimą apie „nestereotipinius vyro ir moters vaidmenis“. Pastebėtina, kad nestereotipiniai lyčių vaidmenys gali reikšti ne tik priešingą tradiciniam vyro ir moters socialinių vaidmenų šeimoje ir visuomenėje pasiskirstymą, bet gali apimti ir heteronormatyvumo kritiką ir pareigą kalbėti apie įvairias seksualines orientacijas ir jų raišką.
Tada, svarstant projektą Seimo komitetuose atsirado pasiūlymas į įstatymą įtraukti „smurto lyties pagrindu/smurto dėl lyties” sąvoką, kuri Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos parengtose gairėse suprantama kaip „prieš asmenį nukreiptas smurtas dėl jų lyties, lytinės tapatybės ar lyties raiškos.”
Pavasario sesijoje užsimota į Lietuvos teisinę sistemą perkelti TDO konvenciją. Darbo kodekso projektą pateikusi LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija aiškinamajame rašte teigė, jog formuluodama sąvoką ji rėmėsi autentišku Konvencijos ir Rekomendacijos vertimu į lietuvių kalbą. Tačiau Ministerijos puslapyje pateikiamame konvencijos vertime praleidžiamas smurto dėl socialinės lyties tapatybės sandas. O štai oficialiame konvencijos tekste „smurto ir priekabiavimo dėl lyties” sąvoka apibrėžiama plačiau, kaip apimanti ir “socialinę lyties tapatybę”.
Kaip ir Stambulo konvencijos, taip ir šiuo atveju skeptikai pasakys, jog nesvarbu kaip sąvoka yra apibrėžiama TDO Konvencijoje, svarbu tik tai, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos teisėje. Tačiau reiki aatkreipti dėmesį į tai, jog Lietuvos teisėje nėra įtvirtintos lyties sąvokos. Taigi, „smurto ir priekabiavimo dėl lyties sąvoką” galima aiškinti kaip apimančią ir smurtą dėl lyties tapatybės ar lyties raiškos. Antra, TDO Konvencijos 1 straipsnio, kuriame apibrėžtos sąvokos, 2 dalyje yra įrašyta nuostata, jog „Nepažeidžiant šio straipsnio 1 dalies a ir b punktų, nacionaliniuose įstatymuosre ir kituose teisės aktuose pateiktose apibrėžtyse gali buti apibrėžiama viena sąvoka arba atskiros sąvokos.” Kitaip tariant, valstybės narė gali smurtą ir priekabiavimą savo įstatymuose apibrėžti kaip atskiras sąvokas, tačiau tai darydamos turi neškreipti Konvencijoje pateiktų sąvokų esmės ir prasmės. Galiausiai tenka priminti, jog pagal tarptautinės teisės taisykles, esant ginčui dėl Konvencijoje įtvirtintų nuostatų interpretavimo, pirmenybė yra teikiama oficialiam tekstui.
Gender problemos šaknys
Kaip minėta, Stambulo konvencija ydinga tuo, kad siekia įtvirtinti ne biologija, bet asmens pasirinkimu grįstą asmens lytinės tapatybės suprastį, kuri atiskleidžia per Konvencijoje vartojamą socialinės lyties tapatybės (gender) sąvoką.
Ilgą laiką anglų kalboje terminas „gender” reiškė giminę (3) ir buvo naudojamas gramatikoje išreikšti daiktavardžių giminę, nusakyti vyrišką, moterišką arba neutralią giminę (masculine, feminine and neutral gender). Terminas “gender” paplito kanceliarinėje kalboje, pvz. medicininėse formose, apklausose, CV, kaip pagarbesnė gramatinė forma, tačiau visada buvo suprantama kaip sinonimas žodžiui sex, nuorodanti arba vyriškąją ar moteriškąją lytį.
XX a. 6 dešimtmetyje psichologijos ir seksologijos profesorius John Money iš Džono Hopkinso universiteto, nukalė „gender role” (lyties vaidmens) terminą. Money pasiūlė idėją, kad jei vaikas nepriima savo lytinės tapatybės, jo tėvai turi elgtis su juo tarsi jis būtų kitos lyties. Taip „gender” pradėjo reikšti „socialinį performatyvumą, kuris nurodo vidinę seksualinę tapatybę.” Money sukonstravo sex/gender skirtį siekdamas pagrįsti chirurginio lyties keitimo gydant transseksualumą poreikį, kuriam sex terminas netiko, nes siejosi su biologine lytimi. Taip „gender” tapo ideologine sąvoka. (4)
Gender sąvoka buvo panaudota antros feminizmo bangos metu, siekiant atskirti individualias nuostatas ir veiksmus nuo fiziologijos. Taip buvo siekiama paneigti biologinio determinizmo tezę, kuri teigia, kad kultūrinės nuostatos yra tik specifinės kūno prigimties atspindys (išraiška). O feminizmas teigė, kad šios nuostatos biologinės lyties atžvilgiu yra fluidiškos, ir kad jas formuoja kultūra, o ne prigimtis. (5) Kitaip tariant, kaip sakė Simone de Beauvoir, moterimi ne gimstama, o tampama (6) Taigi, gender yra tapatybė, kurią žmogus priima ir sukuria pats.
Kaip pabrėžiama Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dokumente “Vyrą ir moterį, sukūrė juos”. Siekiant dialogo kelio gender klausimu ugdymo srityje” (2019) problema ne ta, kad yra skirtingos sąvokos – jas galima teisingai interpretuoti, – bet ta, jog biologinė lytis (sex) atskiriama nuo socialinės-kultūrinės lyties (gender). Iš šio atskyrimo kyla skirstymas į įvairias „lytines orientacijas“, kurios nebėra apibrėžiamos biologiniu lytiniu skirtumu tarp vyro ir moters, bet gali įgyti kitų formų, kurias lemia tik individas, kuris jaučiasi esąs radikaliai autonomiškas. Be to, pati gender sąvoka priklauso nuo subjektyvaus asmens suvokimo: žmogus gali pasirinkti socialinę-kultūrinę lytį, neatitinkančią jo biologinės lyties, taigi ir nepaisydamas, kaip kiti suvokia jo lytį (transgender).
Tiek Stambulo konvencija, tiek TDO konvencija yra siekiama šį atskyrimą įnorminti, sukuriant teisinę pareigą pripažinti subjektyvų asmens suvokimą apie jo lytį. Skirtumas tik tas, kad Stambulo konvencija buvo siekiama sukurti universalią, o štai TDO konvencija – lokalią taisyklę, taikomą darbo santykiuose.
Stambulo konvencija, pateikdama dalinę lyties sąvoką, kurioje pabrėžiami tik socialiniai kultūriniai lytiškumo raiškos aspektai (gender), atsiejant juos nuo biologinės lyties, ir tvirtindama, kad jie yra socialiai susiformavę, bet ne kylantys iš vyriškos ir moteriškos tapatybės, vadovaujasi dualistiniu požiūriu į asmens lytiškumą ir jį skaido. Toks suskaidymas leidžia lytiškumą grįsti klaidinga socialinio konstruktyvizmo teorija, o socialinius kultūrinius lytiškumo raiškos aspektus praktikoje laikyti lytį determinuojančiu požymiu, kas veda į lyčių tapatybių politiką.
Gender ideologija tvirtina, kad visuomenė ir kultūra primeta lyčių vaidmenis vyrams ir moterims, ir tie vaidmenys niekaip nesusiję su biologiniais skirtumais tarp lyčių. Todėl Stambulo konvencija formuoja pozityvią pareigą kovoti su taip vadinamais lyčių stereotipais. Siekiant naikinti lyčių stereotipus, kartu trinamas lytinės tapatybės ryšys su biologine žmogaus prigimtimi, kur biologiniai skirtumai tampa atsitiktiniai ir nereikšmingi. Taip su vandeniu išpilamas ir kūdikis. Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dokumente “Vyrą ir moterį, sukūrė juos”. Siekiant dialogo kelio gender klausimu ugdymo srityje” tai vadinama denatūralizacijos procesu (19 p.)
Teologinis žvilgsnis į gender problemą
Anglikonų Bažnyčios 2003 diskusijų dokumente dėl lytinės tapatybės pripažinimo įstatyme gender ideologiją prilygina gnosticizmo erezijai, nes tiek gender ideologija, tiek gnosticizmas laiko asmens kūną nesvarbiu, o protą – svarbiausiu. “Panašiai, kaip primityvus platonizmas, sakantis, kad siela yra kūno kalėjime, taip gender ideologija laiko, kad lytinė tapatybė yra įkalinta vyriškame ar moteriškame kūne, ir siekia ją išlaisvinti.”
Taip kaip žmogus yra kūno ir sielos vienovė („Dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį” (pg. KBK 365), taip ir žmogaus lytiškumas nėra dviejų – biologinio prado ir socialinio konteksto mechaninis junginys, bet integrali jų visuma. Lytiškumas apima tiek biologinę lytį, tiek ir socialinius kultūrinius lyties formavimosi ir raiškos aspektus, kurie yra integraliai tarpusavyje susiję. Lytis, kuria formuoja prigimtis ir aplinka, yra viena.
Katalikų bažnyčios mokymas, gender problemą svarsto visų pirma dvasinėje žmogaus plotmėje, įžvelgdami čia skaistumo stoką: „Skaistumas reiškia darnų (sėkmingą) lytiškumo įtraukimą į žmogaus asmenybę, tad ir vidinę kūninio ir dvasinio žmogaus vienybę.” (KBK 2337).
Turima prieiga leidžia išryškinti kelis skirtingo Katalikų bažnyčios ir gender teorijos (ypač radikaliausios jos formos) požiūrio į gender problemą aspektus. Pirmiausia, Katalikų Bažnyčios mokymas, skirtingai negu gender teorija teigia, jog nedarna lytiškumo srityje yra nelaimė, o ne sėkmė ar „nieko tokio”. Taip pat ji tvirtina, kad tai nėra duotybė, bet pasekmė. Katalikų Bažnyčios mokymas kalba tik apie dvasines šios nelaimės priežastis, palikdamas mokslui įvardinti kitas.
Katalikų bažnyčia suvokia žmogų ne kaip determinuotą, bet laisve apdovanotą ir galinčią keistis būtybę. Galiausiai, Katalikų Bažnyčios mokymas išreiškia kvietimą žmogui darną atkurti, priimant savo prigimtinę lytinę tapatybę („Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti”, KBK 2333), bet ne gyventi nepaisant jos ar kviečiant išsivaduoti iš jos.
Ar būtinas TDO konvencijos inkorporavimas?
TDO konvencijos inkorporavimas į Lietuvos teisinę sistemą grindžiamas siekiu kovoti su darbo aplinkoje klestinčiu mobingu. Yra svarbu įvesti darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose darbuotoją nuo psichologinio smurto darbe saugančias nuostatas (o dar svarbiau sukurti efektyvų persekiojamo darbuotojo teisių gynimo mechanizmą). Bet mobingas ir seksualinis priekabiavimas nėra tapačios sąvokos. Jos persidengia, ir persidengimo aspektas yra tai, kad tiek viena tiek kita yra susijusi su psichologinu smurtu. Tačiau savo esme tai skirtingos psichologinio smurto formos, turinčios skirtingas priežastis, tikslus, veikimo mechanizmą ir skirtingas pasekmes.
Visos smurto formos Lietuvoje yra kriminalizuotos. Apsaugą nuo seksualinio priekabiavimo darbo aplinkoje garantuoja Lygių galimybių įstatymas. Už seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje ar kitaip priklausomo asmens atžvilgiu yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl siūloma įvesti „Smurto ir priekabiavimo dėl lyties” sąvoka yra perteklinė. Žinant, kad TDO konvencijos inkorporavimo į Lietuvos teisinę sistemą tikslas yra ne tiek praktinis, kiek ideologinis, bendrojo gėrio labui siūlomo teisinio reguliavimo .
1. Pamatiniame JTO žmogaus teisių dokumente – Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948) – nurodoma, jog “kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties.” Ši nuostata buvo perkelta į pirmuosius tarptautinės teisės instrumentus – Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (žr. TPTP 2 str. 1 d.) ir Tarptautinį ekoniminių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (žr. TESKTP 2 str. 2 d.)
Dana Kurmilavičiūtė. Amatininkų tradicijos tęsiamos
Ramygalos, įsikūrusios už 24 km nuo Panevėžio, pavadinimas visiems asocijuojasi su ramia vieta. O ar iš tikro gyvenimas šiame vieninteliame Panevėžio rajono mieste (ne miestelyje!) yra jau toks ramus? Nepasakytume. Apsilankius šioje 2010 metų mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, vangumo įspūdis tikrai nesusidarė nei turizmo organizatoriams, nei mums, žurnalistams. O pakvietė mus čionai apsilankyti Panevėžio plėtros agentūros darbuotojai, kuriems tikrai likome dėkingi.
Pirmoji sodyba, į kurią užsukame – nebe pirmos jaunystės, dar „anos Lietuvos“ laikais statyta, bet dabartinių šeimininkų rūpestingai prižiūrima ir gražinama. „Taip, tai tikri sielos namai, – su šilta šypsena pasitikusi mūsų nemažą būrį, ištarė ramygalietė Laima Kiškienė. – Jau septynerius metus juose šeimininkaujame ir jaučiamės labai laimingi, turėdami autentiškus trobesius, menančius ankstesnius jų gyventojus. Amatininkai jie buvo, auksines rankas turėjo, taigi labai norime išsaugoti senųjų laikų dvasią. Tai – pagarba buvusių sodybos gyventojų atminimui“.
Ponia Laima – ketvirtosios kartos Ramygalos gyventoja, besimokiusi štai šioje mokykloje, esančioje kitoje kelio pusėje. Šią mokyklą lankė ir jos tėvai, o jos pačios gimtasis namas – taipogi čia pat, pažvelgus štai už šios eglės, matyti jo geltonos sienos. Jame Laima su šeima tebegyvena, tuo tarpu įsigyta senoji sodyba yra virtusi vieta kūrybiškumui reikštis. Ak, juk dar nepaminėjau, kad mūsų šalyje ir už jos ribų Laima Kiškienė plačiai žinoma kaip lietuviškos keramikos tradicijų tęsėja ir puoselėtoja.
Į Ramygaloje organizuojamus keramikų plenerus, simpoziumus suvažiuoja šios meno šakos atstovai ne tik iš Lietuvos. Vasara – keramikos kūrimo metas, taigi Ramygalos gyventojai jau įpratę išvysti jų miesto gatvėse naujų veidų. „Džiaugiuosi, kad dabar keramika turi savuosius namus, – sako menininkė, jau vienuolika metų vadovaujanti Keramikų klubui. – Anksčiau, kai dar nebuvome įsigiję šios sodybos, tekdavo vienoje vietoje su moliu dirbti, kitoje – gyventi. Ir pas save, ir pas draugus plenerų dalyvius apgyvendindavau, dabar gi vietos užtenka visiems ir viskam“.
Aprodydama naujas erdves kūrybai, Laima Kiškienė vis pabrėžia: didžiausias šios vietos privalumas tas, kad čia visada gyveno amatininkai. Pirmieji senosios sodybos šeimininkai buvo Urbonai, čia įsteigę vilnų karšyklą; jų laikus mena išlikęs milo gaminimo įrenginys. Antrieji – Šlekiai – buvo aludariai, tiesa, alų gamindavę tik išskirtinės kokybės ir ne visiems. Iki šiol ponia Laima tebeprisimena kaimyną Šlekį, nuolat kalusį kuolelius auginamiems apyniams paremti. Tai jau likimas parėdė, kad iš ankstesnių šeimininkų Urbonų sodybą paveldėjo būtent jų giminaitis Šlekys, vedęs pas Urbonus tarnavusią merginą iš kaimo.
Būtent iš šios, Šlekių šeimos, atžalos, dabar gyvenančios JAV, ir nusipirko šią sodybą Laima Kiškienė su vyru. Pardavusi sodybą Kiškiams, moteris džiaugėsi: geresnio varianto, kaip išsaugoti senelių atminimą saugantį trobesį, net ir būti negalėjo! Mat naujieji savininkai, pritaikę trobesius saviems poreikiams, senovę išsaugojo. Namo viduje žvilgsnį traukia didžiulė duonkepė krosnis, tvirti senųjų meistrų statyti baldai, nuo lubų kabantys šiaudiniai „sodai“. „Kai čia įsikūrėm, neretas Ramygalos gyventojas ėmė prašyti, kad į savo sodybą priimtume įvairių buities reikmenų, paveldėtų iš jų tėvų ir senelių: išmesti gaila, o butuose laikyti nėra kur. Dalį priglaudėme. Tikriausiai matėte senovines langines – jas, kad ir netarnavusias jokiam namui, žmonės buvo išlaikę ir atidavė mums. Tikra puošmena“, – pasakojo keramikė.
Vietoj buvusio sąvartyno – žydinti pieva
Menininkei su vyru teko padėti daug jėgų tvarkant sodybos aplinką. Norėjosi, kad ji atitiktų lietuviškos sodybos tradicijas: kad aplink augtų mūsų tėvų ir senelių puoselėti augalai, vešėtų vaistažolynas. Taigi dabar čia žydi pinavijos, kvepia rūtos ir mėtos, keroja diemedžiai. Šeimininkė įsitikinusi: visai nereikia preciziškai viską išravėti iki paskutinės pienės, tegu kur nos kamputyje užsislėpusi ir dilgėlytė paauga. Tokia natūrali gamta džiugina žymiai labiau už dirbtinumu dvelkiančią veją…
Kiškių sodyba užima 21 arą. Nemažas žemės plotas, ypač kai jį reikia prižiūrėti. Bet šeimininkai džiaugiasi turį vietos visiems norimiems medžiams ar krūmams pasodinti. Beje, neseniai su jų sodyba ribojosi labai apleistas žemės sklypas, virtęs tiesiog sąvartynu. Laima su vyru pasitarę jį įsigijo – vien tam, kad atsikratytų akis rėžiančios netvarkos. Dabar čia – tiesiog gražiai žydinti pieva.
Kiekviename kampelyje – menas
Pasklidę žvalgomės po keramikos meistrės valdas. Tikra molio kūrinių karalystė! Į akis krinta ant senojo namo sienos sukabinti „langelių“ formos dirbiniai. Tai, pasirodo, keramikų „vizitinės kortelės“. Atvyksta į plenerą naujas žmogus – ir prisistato komandai, pakabindamas ant sienos kūrinį, atspindintį jo savotišką „kredo“. Bet jei „langeliai“ – glausta informacija apie kūrėją, tai ką simbolizuoja ant kito pastato sienos sukabinti meniški šaukštai? Pasirodo, kūrybinių stovyklų nariai čia laikosi tradicijos: pirmasis nulipdytas kūrinys turi būti… šaukštas. Daiktas, su kuriuo, filosofiškai kalbant, gyvenimas prasideda ir su kurio padėjimu į šalį baigiasi. O jau jį kiekvienas lipdo tokį, kokį tik fantazija jam diktuoja…
„Šaukšto gamyba – procesas rankoms apšilti, – šypsosi Laima Kiškienė. – Be to, manau, kad dar niekas Lietuvoje neturi keramikinių šaukštų sienos“.
Menininkė dar priduria, jog pastaraisiais metais Kultūros taryba buvo patvirtinusi įdomią temą keramikų kūrybai – „Keramikos ir muzikos sintezė“. „Gaminome keraminius muzikos instrumentus. Įdomus, bet labai sudėtingas procesas, kuriame kiekviena smulkmenėlė turi reikšmės. Pavyzdžiui, išgaunamas pučiamojo instrumento garsas daug priklauso nuo jame išgręžtų skylučių dydžio, pločio, nuo tarpų tarp jų… Nutaikyk, kad gudrus, juk molis džiūdamas ir deginamas traukiasi…“
Susidomėję apžiūrime šalia senojo namo stovinčią krosnį. Ji, pasak šeimininkės, yra „raugo keramikos krosnis“. Išdegti, iki tūkstančio laipsnių įkaitę molio dirbiniai panardinami į duonos raugą. Visas kiemas tądien pakvimpa duonos aromatu, o dirbiniai nuo raugo pasipuošia specifinėm rudom dėmelėm. Gražu! Raugo keramikos dirbiniams pagaminti specialistai daugiausia naudoja baltąjį molį – ant balto pagrindo atsiradę rudi raštai atrodo labai efektingai. Bet ir ant rudojo molio raugo raštas gražiai „žiūrisi“. Kaip sako menotyrininkai, dabar raugo keramika labai populiari.
Kita krosnis sodyboje itin tinka juodajai keramikai išdegti. Ši keramikos rūšis Laimos Kiškienės itin mėgstama, beje, jai išgauti reikia specialių išdeginimo sąlygų. Juodosios keramikos meistrų Lietuvoje nedaug tėra, gal tik kokia dešimtis (ypač Merkinėje), bet Laima tikisi, kad ši meno rūšis neturėtų išnykti. Yra žmonių, kurie ja domisi, ir yra kūrėjų, kurie turi ką pasiūlyti tiems besidomintiems. Taip ir sukasi ratas…
Na, o pačios Laimos Kiškienės keramikos darbams būdingas išskirtinis braižas: ji kruopščiai išdailina ir tas vietas, kurių iš pirmo žvilgsnio akis nemato. Pavyzdžiui, puodynių, ąsočių, vazų dugnus.
Atskirame sodybos pastate saugomi pačios šeimininkės ir jos suburtų keramikų sambūrių metu sukurti darbai. Tikrai yra į ką akis paganyti!
Įdomu ir tai, kad ši menininkė yra ne vien „molio mokytoja“, kaip ją vadina vaikai. Be savo kūrybinio darbo ji dar lavina jaunąją kartą: Panevėžio rajono Upytės pagrindinėje mokykloje dėsto chemiją, dailę ir technologijas. O prieš tai dar dvidešimt metų mokytojavo Ramygalos vidurinėje. Ir visą laiką šalia savo dėstomų disciplinų stengėsi vaikams skiepyti meilę grožiui, išmokyti juos savo pačių rankomis pagražinti supančią aplinką. Laimai Kiškienei visuomet buvo įdomūs įvairūs rankdarbiai – tiek lietuviški, tautiniai, tiek užsieniniai. Ieškodama naujų idėjų tiek sau, tiek vadovaujamo būrelio moksleivėms, panaršo po internetą, iš anglų kalbos išsiverčia „Youtubo“ tekstus. Kartais benaršydama net nustemba – naujai aptiktas raštas, pasirodo, seniau buvo itin populiarus Lietuvoje! Štai vadinamąją „bumbuliukų rišimo“ techniką, Laimos pasisemtą iš internetinių erdvių, kaip vėliau paaiškėjo, naudojo jos anytos močiutė, gražindama pagalvėles.
Prieš atsisveikindami, Laimos pasiteiravome, ar jos profesijos nebetęsia vaikai. Pasirodo, abi dukros tikrai linkusios į meną: viena dabar Prahoje semiasi restauravimo amato žinių, kita, baigusi juvelyrikos mokslus, irgi dirba su restauracija ir yra įgijusi auksuotojos kategoriją. Tik sūnus į tėvą – darbuojasi finansų ir ekonomikos srityje.
Kuo gi dar garsi Ramygala?
Įspūdinga bažnyčia.
Išties, Ramygalos Jono Krikštytojo bažnyčia – miesto puošmena. Katalikiški maldos namai šioje vietovėje turi ilgą istoriją: pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta XV amžiuje, anksčiau stovėjusios pagoniškos šventyklos vietoje. Krikščioniškojo kulto statinys čia išstovėjo iki XVIII a. vidurio, deja, kilęs gaisras supleškino ne tik jį, bet ir visą miestelį. 1781-aisiais Vilniaus katedros kapitulos kanauninko, grafo Mykolo Tiškevičiaus rūpesčiu Ramygaloje iškilo nauja šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Na, o dabartinė mūrinė buvo pradėta statyti 1902-aisiais. Įdomus dalykas: pradėjus kilti naujai bažnyčiai, senoji medinė liko jos viduje. Pamaldos joje vyko iki tol, kol galutinai neiškilo naujoji. Vėliau senasis pastatas buvo išardytas, jo šoniniai altoriai perkelti į Ėriškių kapinių koplyčią. Beje, po senąja bažnyčia buvo palaidoti didikai Gombrovičiai – jos fundatoriai.
Kiekvienas, užsukęs į šių dienų bažnyčią – neogotikinę, vienabokštę, gali pasigrožėti trimis ąžuoliniais altoriais, šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero skulptūromis, puikiomis stacijomis ir paveikslais. Visą šį įspūdingą interjerą jums būtinai aprodys aktyvusis bažnyčios klebonas Alfredas Puško. Ekskursantus jis stengiasi pavedžioti iki 12 valandos, mat vidurdienį suskambės bažnyčios varpai. Jų skambesį ekskursantams pasiūloma išgirsti prie pat ausies, tereikia užsilipti į viršų. Mat bažnyčia neseniai sulaukė dviejų naujų varpų ir atgaivino senąjį. Tai – tiesiog dovana miestui ir miestiečiams.
Senoviniu, kone šimtmetį skaičiuojančiu malūnu.
Pastatytas 1929 metais, Ramygalos malūnas buvo laikomas vienu iš moderniausių Lietuvoje. Kurgi ne – juk buvo aprūpintas tuo metu naujausia švediška įranga. Ši įranga, beje, veikia iki šiol, nors miltai ir malami jau naujomis girnomis. Ir jas, ir vėtyklę dabar suka jau nebe dyzelinis, o elektrinis variklis. Tačiau senosios girnos tebestovi ten, kur stovėjusios. Čia išsaugoti visi senieji malūno įrengimai, autentiška yra ir trijų aukštų malūno konstrukcija.
Lankytojus pasitinka profesionalus malūnininkas Jonas Plučas, prisistatantis esąs penktuoju malūnininku per visą jo istoriją, ir jo žmona Vitalija, vadovaujanti edukacinėms programoms. Įjungti agregatai leidžia ekskursantams savo akimis išvysti, kaip grūdai virsta miltais, sėlenomis, manų kruopomis.
Pats darbymečio įkarštis malūne – rugsėjo, spalio mėnesiai, netrūksta darbo ir lapkritį bei gruodį, ir prieš Velykas. Grūdai čionai atvežami iš įvairių Lietuvos vietovių.
Konditeriniais gaminiais.
Lankantis Ramygaloje, neparagauti miesto konditerių kepinių būtų tiesiog neatleistina. Vietos kepėjai nuo seno garsėja gardžiausia duona, pyragais, bandelėmis, meduoliais, keksiukais, sausainiais… Mažose jaukiose kepyklėlėse iškepami tikri skanėstai! Juk vietos konditeriai stengiasi naudoti natūralias žaliavas ir vengia visokių dirbtinių priedų. O ir receptūros naudojamos senosios, dalis jų, kaip sakoma, „nuo Smetonos laikų“; daugelis kepinių gaminami rankomis. Ramygaliečiai dažniausiai stengiasi nusipirkti gardumynų tiesiai iš kepyklėlės. Taigi jei užklysite į Ramygalą, ir jūs nepraleiskite tokios progos.
Savo ožkomis.
Taip taip, kai kas Lietuvoje šį miestą vadina ožkų sostine, ir ne be pagrindo. Nors šis gyvulėlis, pretendavęs įsikūnyti miesto herbe, į jį nepateko (nugalėjo baltasis gandras, išdidžiai stovintis herbe ant vienos kojos), Ramygalos simboliu jis vis vien laikomas. Taip jau nuo seno susiklostė, kad ramygaliečiai visada augino daug ožkų. Jos padėdavo išsimaitinti ir neturtingiems miesto gyventojams katalikams, ir vietos žydeliams, negalėjusiems išlaikyti karvutės.
Ramygalos apylinkių gyventojai seniau savo ūkiuose laikydavo mažučius arkliukus, tradiciškai kinkomus į labai nedidelius vežimaičius (vienas iš tokių vežimaičių dabar stovi Laimos Kiškienės sodyboje). Taigi, kai ši transporto priemonė atvykdavo į Ramygalos turgų (o turgūs Ramygaloje būdavo garsūs, ypač prieš didžiąsias šventes), iš kitų regionų prekiauti suvažiavę žmonės juokdavosi, sakydami, jog ramygaliečiai atvyksta, pasikinkę… ožkas. Jie net neįsivaizdavo, kokie stiprūs ir ištvermingi šie mažyliai, vieninteliai tinkantys klampoti per pelkėtas ir dumblinas Ramygalos apylinkes. Aukštakojai arkliai kaip mat įstrigtų purvynuose.
Bet sugrįžkime prie tikrųjų ožkų.
Čia vasaromis organizuojamos tradicinės ožkų šventės, ir per tūkstantį gyventojų turintis miestas šiuos renginius itin mėgsta. Kurgi ne – juk jų metu vyksta ir ožkų paradai, ir gražiausios ožkos rinkimai, ir ožkos sūrio galima paragauti. Gyvulėliai su savo šeimininkais suguža iš įvairių Panevėžio rajono vietovių. Štai pernai vykusioje Ožkų šventėje gražiausios ožkos vardą pelnė keturkojė Bistrampolio gražuolė, vardu Ferinta. Vėliau mums ją parodė bistrampoliečiai – gyvulėlis išties pasirodė be galo mielas. Ferintos išvaizda taip pat netradicinė – švelnus rudas kailiukas, nulėpusios ausytės, be ragelių. Pasirodo, ji – nebe paprasta ožkelė, o veislinė, ir ta veislė vadinama neįprastu vardu – anglo-nubian. Bistrampolio dvaro ūkis gyvulėlį įsigijo iš vienos garsios jų augintojos Panevėžio rajone. Ūkininkė pasirodė esanti šios veislės ožkų augintojų asociacijos pirmininkė.
Ožkos per rinkimus varžosi dėl įvairių prizų: Mis Ožka, Mis Elegancija, Mis Foto… Nugalėtojos pelno Ožkų augintojos asociacijos prizus, ūkininkai joms dovanoja pašarų. Smagumėlis! Kuo, sakykite, ramygaliečiai su savo Ožkų šventėmis prastesni už, tarkim, Bulių bėgimo šventės Pamplonoje ar Kupranugarių lenktynių Arabijos šalyse organizatorius?
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Romaldas Abugelis. Labdarys Kazimieras Masilionis sako, kad sekasi tiems, kurie moka dalintis
Kas su meile duoda, tam su meile grįžta
Kalbėdamas su Šeduvos krašto ūkininku Kazimieru Masilioniu iš Rokonių jaučiausi labai panašiai, kaip ir kažkada skaitydamas Džono Templetono knygą „Gyvenimo dėsniai“. Seras Džonas Templetonas buvo vienas turtingiausių pasaulio žmonių, didžiulės verslo imperijos įkūrėjas ir labdarys. Šioje knygoje – paties autoriaus moraliniai ieškojimai, jo kilnios idėjos ir nuoširdus noras padėti žmonėms. Kas su meile duoda, tam su meile grįžta, – yra pasakęs Templetonas. Tą patį savo gyvenimu liudija ir Šeduvos Garbės pilietis K. Masilionis. Jis taip pat sukūręs savotišką verslo imperiją ir yra tikras dvasinės ekonomikos puoselėtojas.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Kazimieras susigrąžino tik 8 ha tėvų žemės, tačiau ūkis palaipsniui išaugo iki 800 hektarų. Jis jau nuo jaunystės turėjo verslininko gyslelę, buvo kūrybingas. Dar sovietiniais laikais augino tulpes, statėsi šiltnamius, buvo prisijaukinęs ir kitų verslų.
Kazimieras, kaip liaudyje sakoma, turi auksines rankas, kurios ir vikšrinį traktorių sukonstravo, ir didžiulį metalinį kryžių padarė, namų namelių, ūkinės ir visuomeninės paskirties pastatų pristatė. Bet dar svarbiau, kad jis turi meilės kupiną širdį, kuri skleidžia geranoriškumą, rūpestingumą ir paramą. Ūkininkas jau išdovanojęs ne vieną dešimtį karvių ir automobilių, uždengęs stogus, padėjęs siekiantiems mokslo, už gerus darbus solidžiai paskatinęs gausybę žmonių, net ir butų yra dovanojęs bei parėmęs daug kitų prasmingų projektų.
Svarbiausia – tikėjimas, šeima ir Tėvynė
Templetonas į knygą suguldė 200 amžinųjų tiesų. Manau, kad ne mažiau jų gali padovanoti aplinkiniams ir Rokonių geradaris. Net ir trumpa pažintis su šiuo Lietuvos išminčiumi leido pajusti jo bemaž aštuonių dešimčių metų gyvenimo patirties platybes ir gelmes. Visas jo puoselėjamas vertybes tvirtai laiko trys kertinės kolonos: tikėjimas, šeima ir Tėvynė.
Kazimieras augo religingoje šeimoje, todėl su Dievuliu susidraugavo dar vaikystėje. Pagarba tikėjimui sklido ir iš tėvų, ir iš senelių, kurie maldą laikė dvasinės energijos šaltiniu. Štai senelis jam yra sakęs, kad jei dešimtinės pelno neatiduosi bažnyčiai ir biedniems – nesiseks.
– Dievulis davė man proto, kad čia, savo žemėje, pastatyčiau bažnyčią, – pasakoja Masilionis. Aštuoni metai įtempto darbo, vienas milijonas eurų nuosavų investicijų ir Rokonius pernai jis papuošė didinga, raudonšone bažnyčia, pavadinta Šv. Kazimiero vardu. Tai ir pati unikaliausia Lietuvos bažnyčia – vieninteliai privatūs maldos namai, o be to dar ir neturintys aukos dėžutės. Kazimieras pažadėjo – kol gyvas bus, tol bažnyčią ir išlaikys. Jis dar paatviravo, kad pastatytą bažnyčią skiria dviem mūsų didžiavyriams – Vytautui Landsbergiui ir Valdui Adamkui.
Už bažnyčią Kaziukui (taip jį vadina vietos gyventojai) dėkingi ne tik kaimo bendruomenės nariai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Su dėkingumu jį prisimena ir „Camino Lituano“ keliu einantys piligrimai. Jie mielai užsuka į Kazimiero prie autobusų stotelės suręstą medinį namelį, čia užkanda ir pailsi po ilgos kelionės.
Antras Kazimiero vertybes laikantis stulpas yra šeima. Jis mano, kad tokia vertybė kaip šeima, išlieka visais laikais. Juk dažniausiai svarbiausiomis nuostatomis laikomos tos, kurių mus mokė mūsų tėvai ir seneliai. Jeigu šeimoje vaikai buvo mokomi gerbti duonelę, pakelti ją nukritusią nuo žemės, tai jie ir savo vaikus mokys to pačio. Būtent šeimoje vaikai išmoksta atsakomybės ir sąžiningumo, nuoširdumo ir gailestingumo, padorumo ir pareigingumo, pagarbos ir meilės knygai…
Jis pats yra iš dvynukų, augo gausioje, devynių vaikų šeimoje, teko daug ir sunkiai dirbti. Šeimoje išmoko ir pirmąsias bendrystės pamokas. Išmoko puikiai, todėl savitarpio pagalbos ir paramos sėklomis noriai dalinasi ir su kitais. Jis gerai supranta, kad tik stiprios šeimos gali sukurti stiprią valstybę. Su žmona Vitalija jis drauge gyvena jau 54 metus, džiaugiasi savitarpio supratimu, palaikymu, pagarba ir pasitikėjimu. Džiaugiasi ir dviem dukromis bei anūkais. Kazimierui svetima šiais laikais propaguojama „kultūra“, kai tariamos žvaigždės ir žvaigždutės puikuojasi antromis ir trečiomis santuokomis. – Žvaigždė tas, kuris laikosi priesaikos, o ne švaistosi pažadais, – tvirtai įsitikinęs rokoniškis. Ir priduria, kad į Seimą, kitas aukštas pareigas turėtų būti renkami tik tvirtų šeimų atstovai.
Ir trečia – Masilionis yra geriausias pavyzdys, kaip reikia mylėti savo gimtinę, savo Tėvynę – Lietuvą. Tikras kaimo lyderis, puikiai organizuojantis ir darantis įvairiausius darbus, kad tik visi aplinkui jaustųsi patogiai ir saugiai, gyventų pasiturinčiai. Jis gerai žino, kad medį reikia lenkti kol jaunas, supranta švietimo ir mokslo svarbą, todėl yra įsteigęs premiją moksleiviams ir skatina šauniausius Sidabravo gimnazijos mokinius toliau siekti mokslo, jaunatvišką energiją skirti Lietuvos kultūrai ir savo gyvenimą susieti su Lietuvos ateitimi.
– Lietuva tokia maža, tad visi draugėn susiėmę galime ją taip išgražinti, kad kiti pavydėtų, – sako Kazimieras ir savo labdaringa veikla, savo skatinančiu pavyzdžiu kviečia nelikti abejingais savo gimtinei, savo šaliai. – Aš gi turiu savo kraštą, kuriame gimiau, jam ir dirbu. Tik tinginiai neranda Lietuvoj darbo, – nedaugžodžiavo Masilionis.
Pozityvumas ir entuziazmas priartina sėkmę ir laimę
Turėdamas begalę veiklų ir darbų, Kazimieras atranda laiko ir savo pomėgiams. Būdamas 71 metų įgyvendino savo seną svajonę – įsigijo licenciją pilotuoti lėktuvą. Jį „pasikinko“ ko ne kasdien, nes turi nuosavą aerodromą, erdvius Pilotų namus, angarą keturiems savo nedideliems lėktuvams. Dar pagaudo vėjuką su motociklu, turi jų ir retų automobilių kolekciją. Yra aistringas medžiotojas ir žvejys, groja armonika ir yra dainingas. Jis visur suspėja, jis valdo laiką, o ne laikas jį. Beje, mudu šnekučiavomės, kol žuvys tvenkinyje suko ratus apie įmerktą jo meškerės kabliuką. – Viską reikia daryti su protu. Labai svarbu planuoti, bet niekada neplanuok to, ko negali padaryti, o jei ėmeisi darbo – daryk iki galo ir gerai, – pamokančiai tarė metų naštos nejaučiantis darbštuolis.
Tinkamai „vairuodamas“ savo mąstymą ir emocijas, jis spinduliuoja pozityvumą ir optimizmą. Būtent pozityvus elgesys mažina pyktį ir įtampą, daro gyvenimą sklandesnį ir prasmingesnį. Kazimieras visuomet trykšta ir entuziazmu, nes supranta, kad šis bruožas priartina sėkmę ir užkrečia kitus. Ūkininkui sekasi, nes jis moka dalintis ir padeda siekti sėkmės kitiems, jis myli kitus, todėl yra mylimas, jis daro laimingus kitus, todėl yra laimingas ir pats. Ne veltui yra sakoma, kad tas, kuris tik ima ir nieko neduoda, panašus į stovintį vandenį: viskas, kas į jį įteka, pasilieka, o kas pasilieka – suplėksta.
Pasaulinio garso mąstytojas Viktoras Franklis yra pasakęs: „Neklausk, ką tau duos gyvenimas, pagalvok, ką gali jam duoti tu“. Seniai tai suvokęs Kazimieras Masilionis noriai ir džiaugsmingai dalinasi savo gerove, išmintimi ir nekantriai laukia savo bažnyčios pašventinimo vienerių metų sukakties. Rokoniškių šviesuolio skleidžiama šiluma ir vilties kibirkštys vėl apgaubs šimtus, o gal ir tūkstančius žmonių.
Ką nutyli sirenos?
Po rekonstrukcijos duris atveria Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė. Pirmasis spektaklis, kurį išvys žiūrovai, – režisierės Lauros Kutkaitės pastatytas spektaklis „Sirenų tyla“. Jis yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis. Šios programos dalyvių darbai ir bus pristatomi Mažojoje salėje.
„Sirenų tyla“ – pusiau dokumentinė tragikomedija, jungianti Homero „Odisėjos“ pasakojimą apie kelionėje sutiktas sirenas su pusiau dokumentiniais, pusiau fikciniais moterų aktorių pasakojimais apie patirtą psichologinį ir seksualinį smurtą kūrybiniuose procesuose. Mitinis Homero herojus Odisėjas, bandydamas sugrįžti namo po Trojos karo, daug metų klaidžiojo po skirtingas salas, kuriose patyrė įvairiausių nuotykių, tačiau spektaklio kūrėjas labiausiai sudomino būtent mažai teišgirstų sirenų – pusiau paukščių, pusiau žmonių – motyvas.
Dabartiniame laikotarpyje – specifiniame post-metoo etape, sirenų giesmės atitinkamai kinta: sirenos – tai aktorės, savo izoliuotoje saloje laukiančios laivo, vis dar norinčios būti išgirstos, pastebėtos, įpratusios kūrybiniuose procesuose būti veikiamos galios pozicijose esančių kitų. Sirenos – aktorės, sužinojusios, kad prie jų salos krantų priplauks garsus didvyris, nusprendžia paruošti jam vienam skirtą pasirodymą.
Spektaklis paremtas tikromis istorijomis, kurias iš Lietuvos menininkių moterų renka spektaklio dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir režisierė Laura Kutkaitė bei kuriomis dalinasi visa komanda – aktorės Toma Paškevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Aistė Zabotkaitė, Gerda Čiuraitė. Kalbėdamos apie naudojimąsi galia, aktorės neišvengiamai visų pirma atsigręžia į savo pačių profesiją: ką reiškia būti aktore? Ar kuriant spektaklį aktorės kūnas tebepriklauso aktorei?
Kūrėjos ieško skaudžiausio taško, todėl susitelkia į moterų tarpusavio solidarumo klausimą. Kodėl kai kurios moterys, ypač tos, kurios pačios yra galios pozicijoje, arba lieka stebėtojomis, arba atsigręžia į kitas moteris ir palaiko vyro – didvyrio – genijaus mitą bei kultą? Tyrinėjimo centre – ne tik vyras ir moteris, bet ir moteris ir moteris, moteris ir moterys.
Homero epe Odisėjas keliauja toliau, o sirenų giesmės amžiams užtyla vandenyje, joms supuolus paskui nuplaukiantį laivą. Kas šiandien nutinka su sirenomis ir jų balsais? Ar šiandien bent viena neiškeliautų kartu su Odisėjumi? Galbūt prie laivo stiebo šiandien kaip prie tam tikro gėdos stulpo turėtų būti pririšta viena iš sirenų, kad išklausytų kitas sirenas?
„Šiandien mėgstama eskaluoti teiginius, jog yra kur kas svarbesnių temų nei moterys ir jų išgyvenimai, nes jau gyvename tariamai lygiateisiškoje visuomenėje. Galbūt kaip tik nuo tokio teiginio ir reikėtų pradėti spektaklį?
Spektaklio aktualumas slypi brutaliame šiandienos jo neaktualume visuomenei. Aš pasigendu moterų vaidmenų, pasigendu gaivališkos moteriškos jėgos teatre, o labiausiai pasigendu jų balsų, dėl to spektaklis visų pirma yra apie moters balsą, jo kuriamąją ir tuo pačiu griaunančiąją jėgą“, – sako spektaklio „Sirenų tyla“ režisierė Laura Kutkaitė.
Sekmadienį prie Nacionalinio dramos teatro įėjimo – performansas Ukrainai
Birželio 19 d., sekmadienį, 18 val. vyks antrasis Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) organizuojamo ciklo Ukrainai palaikyti renginys. Jis prasidės performansu „ritUAlas“, kuris vyks prie pagrindinio įėjimo į teatrą, o vėliau peraugs į pokalbį, prie kurio be renginio kūrėjų bus kviečiami prisijungti visi susirinkusieji. Šio renginio idėjos autorė – Elžbieta Latėnaitė, prie įgyvendinimo prisidėjo Lietuvos menininkai ir Lietuvoje gyvenančios ukrainietės. Renginys nemokamas.
„ritUAlo“ kūrėjams išeities tašku tapo emocijos ir jausmai, kuriais gyvename po lemtingo vasario ketvirtadienio – iš vienos pusės, pyktis ir neviltis dėl Ukrainos žmonėms sukelto skausmo, iš kitos pusės – susižavėjimas tų žmonių stiprybe, begaliniu laisvės troškimu, kultūra.
„Rusų teroristų vykdomo genocido Ukrainoje žiaurumai, ukrainiečių herojiškumas bei turtingos tos šalies kultūros atskambiai jau kelis mėnesius yra tapę Lietuvos žmonių kasdienos leitmotyvu.
Rodos, Ukraina visada su mumis – jei ne minties centre, tai bent kamputyje, net ir miegant. Šiuo performansu norėjosi per Ukrainos ir Lietuvos liaudies muziką ir Lietuvoje mažai žinomą krump šokio stilių patyrinėti emocijas, kuriomis gyvename nuo vasario 24 d. Tai ir sielvartas, ir įniršis, ir meilė Ukrainos žmonėms, ir dėkingumas, kad gyvename laisvoje šalyje, ir nežinomybė dėl ateities…
Kaip išjausti karą ir kaimynų skausmą? Kaip išjausti savo bejėgystę ir baimę? Kviečiu performanso metu pabūti su Ukraina, su savo emocijomis, leisti sau jausti viską, kas kyla“, – sako idėjos autorė Elžbieta Latėnaitė.
Renginyje skambės aranžuotos lietuvių ir ukrainiečių liaudies dainos, kurios keisdamos viena kitą kurs dialogą tarp dviejų tautų, atskleis ukrainiečių kalbos ir liaudies muzikos grožį. Karo sukeltas emocijas bus siekiama perteikti per krump šokį, kuris pasižymi aštriais, energingais, iš pažiūros agresyviais judesiais. Laisvas gatvės šokio stilius krump’as susiformavo JAV juodaodžių kultūroje paskutiniajame 20 a. dešimtmetyje. Tuo metu šalyje siautėjo nusikalstamos gaujos, gatvėse buvo daug smurto, tad jauniems žmonėms šokis tapo viena iš nedaugelio išgyvenimo formų. Ir nors gaji nuomonė, kad tai neapykantos šokis, iš tiesų taip nėra. Tai išsilaisvinimo, išgyvenimo, taikos šokis. Lietuvoje krump’as nėra labai populiarus, o Ukrainoje jo scena nemaža.
Prie kūrybinio proceso prisijungė dainininkė Kristina Jurevičiūtė, šokėjas Romanas Andrejevas, Vokalinio meno tinklo atlikėjai Vaidas Bartušas ir Viktorija Šedbaraitė, Lietuvoje prieglobstį radusios ukrainietės Karyna Černiavska ir Kateryna Piddubna, LNDT aktorės Rasa Rapalytė ir Ramunė Skardžiūnaitė, šiuolaikinio meno kūrėja, skulptorė Ona Juciūtė. Po performanso pabūti pokalbyje pakvies vertėja, miško terapijos gidė Mila Monk.
Daugiau informacijos – LNDT interneto svetainėje www.teatras.lt. Kiti LNDT organizuojami renginiai Ukrainai palaikyti vyks rudenį.
Daugiau informacijos
Aušra Pociūtė
Komunikacijos projektų koordinatorė
Lietuvos nacionalinis dramos teatras
El. paštas: ausra.pociute@teatras.lt
Karas Ukrainoje. Šimtas dvyliktoji (birželio 15 diena)
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas atsisakė komentuoti savo ir kolegų iš Italijos bei Prancūzijos Draghio ir Macrono planus vykti į Ukrainą.
Kaži, gal kancleris galėtų pakomentuoti žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie pažadėtą Lietuvai Vokietijos brigadą dislokuoti… jos nuolatinėje buvimo vietoje, Vokietijoje? Tikime, kad tai Kremliaus propaganda ir 3,5 tūkstančio Vokietijos karių rotaciniu principu visgi nuolatos bus Lietuvoje ir taip sustiprins NATO rytinį flangą. Juk ir pėstininkų kovos mašinas „Boxer“ („Vilkas“) vis dar perkame už daugiau nei milijardą eurų (abu pirkimus sudėjus), a?
Rusijos okupuoto rytų Ukrainos regiono teismo paskelbtas mirties nuosprendis Maroko piliečiui sukėlė jo gimtinėje aršią visuomenės reakciją, tuo tarpu oficialiai Maroko vyriausybė nereagavo. Brahimas Saadounas, kuriam 2020 m. buvo suteikta Ukrainos pilietybė, praėjusią savaitę buvo nuteistas mirties bausme kartu su dviem britais kažkokios liaudies Donecko respublikoje (DLR). Nors suprantame marokiečių ir kitų susirūpinusių žmonių nerimą dėl tylos Rabate, tačiau pažiūrėkime iš kitos pusės – iš esmės teroristinio darinio, kurį suformavo Rusija, užgrobusi Ukrainos teritoriją, nepripažįsta nei viena valstybė pasaulyje, išskyrus pačią teroristinę Rusiją. Tai su kuo ten oficialiai kalbėtis?
Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programa (WFP) sustabdė dalį pagalbos maistu Pietų Sudane dėl lėšų stygiaus, todėl 1,7 mln. žmonių kyla bado pavojus. Pagalbos sustabdymas paveiks beveik trečdalį iš 6,2 mln. žmonių Pietų Sudane, kuriems Pasaulio maisto programa planavo padėti šiais metais. Liūdna, bet tai pirmoji kregždė, pasekmė, kylanti dėl Rusijos invazijos. Neabejojame, kad Kremliaus analitikai tai buvo numatę, kaip ir spartų pasaulinį maisto kainų augimą. Kartu su klimato atšilimo sukeltais karščiais bei gėlo vandens trūkumu išprovokuota didžiulė žmonių banga jau pradeda kilti ir tuoj ims belstis į Europos duris. Ar esame tam pasiruošę?
Dešimtys šalių išreiškė susirūpinimą dėl įtariamų piktnaudžiavimų Kinijos toli vakaruose esančiame Sindziango regione ir pareikalavo, kad Jungtinių Tautų teisių apsaugos vadovas paskelbtų ilgai atidėliotą ataskaitą apie padėtį šiame regione. Kalbėdamas bendrame pareiškime 47 šalių vardu JT Žmogaus teisių tarybai, Nyderlandų ambasadorius prie JT Ženevoje Paulas Bekkersas atkreipė dėmesį į daugybę „patikimų pranešimų”, rodančių, kad daugiau kaip milijonas uigūrų ir kitų musulmonų mažumų buvo savavališkai sulaikyti. Pekinas pripažino, kad yra stovyklų, tačiau teigė, kad jos yra „profesinių įgūdžių mokymo centrai” ir reikalingos kovai su „ekstremizmu”.
Mums regis, susirūpinimas dėl uigūrų gerokai pavėluotas. Nenorime būti juodomis varnomis, bet situacija prie Taivano krantų kaista, ir susirūpinimą artimiausiu metu gali tekti reikšti dėl Kinijos Komunistų partijos veiksmų „susigrąžinant teisėtai priklausančią salą“. Kaip visada, susirūpiname alkoholikais tėvais tik po to, kai jų vaikai nuskęsta šulinyje.
Maskva uždraudė dešimtims britų žurnalistų, žiniasklaidos atstovų ir gynybos veikėjų atvykti į šalį, pranešė Rusijos užsienio reikalų ministerija. Maskvos teigimu, tai buvo atsakas į Vakarų sankcijas ir „melagingos informacijos apie Rusiją skleidimą”. 29 žurnalistams ir britų žiniasklaidos organizacijų nariams asmeniškai uždrausta atvykti į šalį, sakoma antradienį paskelbtame ministerijos pranešime.
Na, tiesiog, labai baisu. Labai.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, apsilankęs Prancūzijos ir sąjungininkų karių NATO bazėje Rumunijoje, išreiškė griežtesnę poziciją Rusijos atžvilgiu, siekdamas nuraminti Ukrainoje ir tarp kai kurių Europos sąjungininkių kilusį susirūpinimą dėl savo ankstesnės pozicijos Maskvos atžvilgiu. ” – Padarysime viską, kad sustabdytume Rusijos karines pajėgas, padėtume ukrainiečiams ir jų kariuomenei bei toliau derėtumesi”, – sakė jis Prancūzijos ir NATO kariams karinėje bazėje Rumunijoje.
Ehm, mums regis, senokai beplepėjote telefonu su karo nusikaltėliu ir teroristų vadeiva, ponas Macronai.
Be didesnių pakitimų.
Rusijos pajėgos toliau ruošiasi puolamosioms operacijoms į pietryčius nuo Iziumo ir į vakarus nuo Limano link Slovjansko. Aktyviai veikia žvalgybinės ir diversinės grupės į šiaurės rytus nuo Bachmuto, abipus Bachmuto – Lysičiansko greitkelio, greičiausiai norint apsunkinti ukrainiečių logistiką į Severodonecką.
Ukrainiečiai teigia, kad iki šiol sulaukė tik 10 procentų Vakarų žadėtos ginkluotės. Nuolatinis ginkluotės, šaudmenų, technikos ir įrangos tiekimas bei jos remontas ir palaikymas iš Vakarų valstybių yra būtina sąlyga norint galvoti jau ne apie kontr-puolimą, o driskių ordų sulaikymą rytuose ir šiaurės rytuose. Iš kitos pusės, būtina aktyvinti partizanų veiksmus, o tam sunkiosios ginkluotės tikrai nereikia.
Dėl Vakarų sankcijų Rusija susiduria su rimta kartono gamybos problema. Rusijos įmonės neturi į ką pakuoti savo produktų. Mes pridurtume, kad ne tik neturi į ką pakuoti, bet neturi ir ko pakuoti. Tai, ką turi, galima suversti į lovį.
Šiaurėje, Baltarusijos pusėje, ties Baltarusijos ir Ukrainos siena, toliau stebimas maždaug 7 bataliono taktinių grupių pasirengimas galimiems įsiveržimo veiksmams. Tokia veiksmų eiga mažai tikėtina, Lukašenka žais su Putleriu tol, kol jį nuims Kremliaus režimas. Arba savi.
Šiaurės rytuose agresorius suintensyvino veiksmus prie Charkivo ir Iziumo, naudodamas artileriją ir aviaciją smogė gynybinėms ukrainiečių pozicijoms.
Rytuose orda griovė Severodonecką ir vykdė paruošiamuosius bei ardomuosius veiksmus Slovjansko ir Kramatorsko kryptimi.
Pietuose rusai toliau įrenginėjo gynybines inžinerines užtvaras, įskaitant minavimą Snihurivkos – Davydiv Brid atkarpoje bei įsitvirtindami palei visą Chersono fronto liniją. Jungtinių ukrainiečių pajėgų veiksmus kaustė artilerija Smerch bei aviacija.
Ukrainos kovotojai likvidavo Rusijos karo propagandistą pulkininką Sergejų Postnovą. Nuo pat invazijos pradžios jis filmavo ir kūrė propagandinį turinį. Būdamas V grupės dalimi, jis prasiveržė į Hostomelį, vėliau dalyvavo užimant kelis Charkovo ir Luhansko sričių miestus ir miestelius.
Ukrainos teritorija ir toliau apšaudoma sparnuotomis raketomis.
Foto: Vokietijos kancleris žarsto pažadus Lietuvoje (reuters.com nuotrauka); neginkluoti partizanai Mariupolyje pažymi butus, kuriuose okupantai nužudė civilius gyventojus; Rusijos karo propagandistas plk. Postov, kai dar teršė Ukrainos žemę savo buvimu.
******
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vakar kreipėsi į Amerikos žydų komiteto forumo narius ragindamas taikyti griežtesnes sankcijas Rusijai ir spartinti ginklų tiekimą Ukrainai. Jis pabrėžė, kad žydai turi istorinę galimybę apginti bendrą laisvę, bendrą saugumą, bendrą kultūrinę įvairovę nuo didžiausios neapykantos bangos, kuri pastaraisiais dešimtmečiais siaubia pasaulį.
Atrodytų, kas jau kas, bet Holokaustą išgyvenusi tauta, turėtų kaip ir mes, lietuviai, kurių ketvirtis nukentėjo nuo sovietų genocido, suprasti, kad jokių nuolaidų Mordorui būti negali.
Vakar Zelenskis taip pat sakė, kad Lenkija ir Slovakija nuo pat pirmųjų karo dienų padėjo kariuomenei ir ukrainiečiams, kurie buvo priversti išvykti į užsienį. Jis dėkojo Andžėjui Dudai ir Zuzanai Čaputovai už šią svarbią paramą ir veiksmingą Ukrainos europinės integracijos siekio propagavimą ES valstybėse narėse.
Kremliaus burna D. Peskovas pranešė apie „itin svarbią” V. Putino kalbą birželio 15-18 d. vyksiančiame Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume. Tarptautinis, čia toks, kuriame dalyvauja Venesuela ir Š. Korėja? Ir ką gi tokio svarbaus nori pranešti Putleris? Kad išveda visas savo ordas iš Ukrainos? Ar kad Chersonas, Luhanskas ir Doneckas, kaip Krymas, tapo Rusijos Federacijos dalimi? Kartu su Baltarusija, žinoma.
Šiandien ryte paviešintame praėjusį mėnesį vykusio pokalbio su jėzuitų žiniasklaidos redaktoriais tekste, popiežius Pranciškus išsakė naujus priekaištus Rusijai dėl jos veiksmų Ukrainoje, sakydamas, kad jos kariuomenė buvo brutali, žiauri ir žvėriška, ir kartu pagyrė „drąsius” ukrainiečius už kovą dėl išlikimo. Tačiau jis taip pat sakė, kad „smerkdami Rusijos karių žiaurumą, neturime pamiršti tikrųjų problemų, jei norime, kad jos būtų išspręstos”. Be to, jis teigė, kad „mes nematome visos dramos, vykstančios už šio karo, kuris galbūt buvo kažkokiu būdu arba išprovokuotas, arba jam nebuvo užkirstas kelias”. Pats savęs retoriškai paklausęs, ar jis tapo „proputiniškas”, jis atsakė: „- Ne, nesu. Būtų supaprastinta ir neteisinga taip sakyti”.
Neabejotina, kad popiežius nuoširdžiai pergyvena dėl visų netekčių, mirčių, prievartos ir agresijos mūsų žemelėje. Bet jau nuolatiniu tampantis naratyvas apie išprovokuotus agresoriaus veiksmus pagrįstai ima kelti klausimą, ar tik koks skeltanagis su pjautuvo ir kūjo formos liežuviu neįsisuko Vatikano širdyje? Regis, laikas griebtis egzorcizmo, cituojant šiesaus atminimo lietuvių rašytoją Jurgą Ivanauskaitę.
Be pakitimų. Rusai bando aktyvinti veiksmus visame fronte, tačiau sulaukia sėkmingai besiginančių ukrainiečių atkirčio. Severodoneckas vis dar nėra kontroliuojamas agresoriaus, o gynėjai, priešingai, nei teigia rusų propaganda, nėra apsupti ir neketina pasiduoti.
Ukrainiečiai visais lygiais ir kiekvieną dieną prašo Vakarų ir kitų demokratinių šalių paramos toliašaude artilerija ir kita sunkiąja ginkluote, tačiau vis labiau ryškėjantis susikaldymas ir jau nebe dviejų, o, atrodo, trijų greičių Europa, regisi, džiugina Kremliaus gyventojus.
Mūsų kuklia nuomone, be reguliariųjų pajėgų veiksmų, planuojant išlaisvinti okupuotas teritorijas ir neleidžiant rusams galvoti apie tolesnį puolimą, būtina imtis asimetrinio karo veiksmų užnugaryje. Tam reikia išmanaus vadovavimo, o valios priešintis tikrai pakanka.
Šiaurės rytuose ties Charkivu rusai telkė pajėgas gynybai siekdami užkirsti kelią ukrainiečių pajėgų judėjimui link Rusijos sienos. Per naktį buvo apšaudytos Rubižnės, Ruskos Lozovos, Bairako ir Dementijevkos gyvenviečių apylinkės artilerijos ugnimi.
Nepatvirtintais duomenimis, vis gi rusams pavyko kirsti Seversko Doneco upę ir įsitvirtinti jos dešiniame krante maždaug už 30 km nuo Charkivo netoli Staryj Saltiv.
Severodonecke rusai vykdė puolamąsias operacijas siekdami galutinai išstumti ukrainiečius iš miesto apylinkių. Orkai iš dalies kontroliuoja miesto centrą, ir yra duomenų, kad ukrainiečiai turi nemažų nuostolių.
Slovjansko kryptimi okupantas rengėsi puolimui ir artilerijos smūgiais griovė gynybinius įtvirtinimus prie Dibrivnės, Karnauchivkos, Naujosios Dmytrivkos ir Vernopilio gyvenviečių.
Bachmuto rajone rusai veržė Vidrodžennia – Veršyna kryptimi, bet iš dalies buvo sulaikyti.
Okupuotose teritorijose aktyviai veikia partizanų grupės. Antrą naktį iš eilės Donecko mieste kažkokie niekšai (šypt šypt) ne tik susprogdino amunicijos sandėlį, bet taip pat į amžiną poilsį atgulti padėjo pasiklydusiam gatvėje goblinų patruliui.
Pietuose rusai neskaičiuodami savo ordos praradimų, naudodami artileriją, taip pat ir dėl kreivų rankų ar tikslingai, ne tik apšaudydami ukrainiečių, bet ir savas pozicijas, iš gynybos bando pereiti į puolimą. Gatvės mūšiai vyksta Chersono srities Stanislavo, Tomyna Balka ir Doslidnės gyvenviečių rajonuose.
Kryvyj Riho kryptimi priešas įsiveržė ir užminavo Inhuleco upės pakrantę nuo Davydiv Brid ik Kalynivsko (Snihurivkos kryptimi).
Priešas ir toliau patiria kovinės technikos ir įrangos nuostolių. Belgorodo, Voronežo ir Rostovo srityse, taip pat laikinai okupuotose Krymo teritorijoje veikia apie 30 mobiliųjų remonto brigadų.
Ukrainos Generalinis štabas praneša, kad per praėjusią parą galėjo būti sunaikinta daugiau kaip 200 okupanto karių – tai būtų, greičiausiai, didžiausi rusų nuostoliai per parą nuo vasario 24 d.
*****
Locked N’ Loaded
Šį kartą trys dalys: pirmoje apžvelgsime karo istoriko „analizus“, antroje – peržvelgsime įvykius fronte, trečiojoje – apžvelgsime kremliniškai unikalią mobilizacijos agitaciją.
I. „O aš tai kitaip kariavęs būčiau“.
Nemanėme, kad kada nors teks taip pradėti postą, bet visgi. Gerbiame karo istoriką M. Soloniną už jo mokslinį indėlį bei pilietinę poziciją, tačiau ponas Markas šį kartą nusišnekėjo totaliai. Keletas jo citatų:
• „Neegzistuoja tokie ginklai, kurie galėtų pakeisti karo eigą ir nulemti jo baigtį“ ir „M. Solininas savo įsitikinimą iliustruoja karo Vietname pavyzdžiais, kai prieš technologiškai pažangią ir modernią ginkluotę turėjusią JAV kariuomenę vietos partizanai naudojo itin primityvias priemones. Pavyzdžiui, stokodami minų jie kasė vilkduobes su nusmailintais kuolais viduje“. Nu taip… Gal.. Galima aišku ir karšta derva ir virintu vandeniu orkus plikyti, akmenis ant galvų mėtyti, tik vargu ar tai padės Ukrainai. Jos gamtinės sąlygos ir nuostolių tolerancija šiek tiek skiriasi nuo praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio komunistinio Vietnamo.
• Siūlo suformuoti apie 35 tūkst. karių grupę, ją tinkamai apginkluoti ir smogti rusų pajėgoms. „Smogiant su 30-35 tūkst. karių grupe bet kuria kryptimi galima pasiekti kiekybinę persvarą ir įvykdyti užduotį, už tai sumokant krauju.“ Nu genialu. Nu bet rimtai. Tereikia suformuoti 35 tūkst. karių grupę, ją tinkamai apginkluoti ir smogti rusų pajėgoms. Nieko nėra parasčiau. Ir žinoma, tikrai nežiūrėkime į tai, kad maksimalus vienetas kovojantis šiame kare – batalionas arba BTG, t.y. tik apie 40 kartų mažesnis vienetas negu 35 tūkst. O čia dabar greitai suformuojam 35 tūkst. kovotojų grupę, per porą dienų išmokom veikti kartu, apginkluojam ir atakuojam. Na, taip pat paprastai galima suformuoti 335 tūkstančių grupę ir smogti Sachalino kryptimi.
• „Suomiai neturėjo tankų, aviacinės pajėgos, kaip ir artilerija, buvo labai menkos. Tačiau jie turėjo slides ir jomis gerai čiuožti mokančius slidininkus, pažįstančius vietovę ir gebančius išgyventi prie itin didelių šalčių. Dar jie turėjo ginkluotėje pistoletus – kulkosvaidžius „Soumi“. O jei Ukraina turi ir tankus, ir aviaciją, ir artileriją – ką daryti su šia nelaime? Viską į Dnieprą suversti, stoti ant slidžių ir pirmyn į puolimą?
Kosmosas, Karlai.
II. „Žiūrim ką turim“
1. Donbaso kryptis.
1) Šiaurinis flangas
• Charkiv. Agresorius toliau bando sumažinti grėsmę prie Vovchansk. Toliau vykdo lokalias atakas Ternove ir Rubizhne ruožuose, taip pat pasirodė informacija apie orkų aktyvius veiksmus prie Staryi Saltiv. Agresorius skelbia, jog ukrainiečiai rengiasi pulti Balakliya link. Labai gerai, kad orkai vėl priversti rūpintis savo Izyum grupuotės užnugariu. Jei ukrainiečiai pradėtų kontratakas šiame ruože, keliu iš Kupiansk į šiuo metu itin aktyvią Izyum grupuotę judantis aprūpinimas galimai būtų sėkmingai trikdomas.
• Izyum. Mūšiai aplink Bohorodychne tęsiasi, nepaisant orkų propagandistų amsėjimų, gyvenvietė vis dar ukrainiečių rankose. Taip pat orkams nesiseka pramušti ukrainiečių gynybos Dolyna – Krasnopillya. Susidaro įspūdis, kad veržliai pradėję, orkai klimpsta gynėjų spąstuose. Dabar labai padėtų prieš tai minėtos ukrainiečių atakos Balakliya – Vesele – Kupiansk ruože. Jos ne tik trikdytų agresoriaus tiekimą, bet orkai būtų priversti permetinėti dalį Izyum grupuotės pajėgų į užnugarį. Visa tai dar labiau numuštų agresoriaus puolimo tempą.
• Lyman. Agresorius ir toliau rengiasi Slaviansk (nuo Rayhorodok ruožo) ir Siversk (nuo Yampil ruožo) puolimui. Neatmestina, kad jei Izyum grupuotei nepavyks sudaryti palankių sąlygų pulti Slaviansk, Lyman grupuotė kelių dienų bėgyje vis tiek įsijungs į šią operaciją. Puolimas Siversk link taip pat labai tikėtinas. Stebėsime.
• Severodonetsk. Padėtis mieste yra sudėtinga. Agresorius itin aktyviai atakuoja gynėjus vakarinėje miesto dalyje, ukrainiečiai čia sėkmingai ginasi. Panašu, kad neklydome prieš kurį laiką atkreipdami dėmesį į orkų galimybę atnaujinti puolimą iš šiaurės. Į Kreminna – Rubizhne ruožą agresorius permetė dar dvi BTG, o tai šioje mūšių fazėje yra nemenkas veiksnys. Kreminna – Rubizhne veikusios orkų pajėgos Severodonetsk šturme dalyvavo sąlyginai mažai, kadangi buvo išsekusios po prieš tai vykusių mūšių. Iš rytų miestą puolusi orkų grupuotė pasiekė taktinę sėkmę, tačiau patyrė milžiniškų nuostolių. Tad neatmestina, kad rytinė orkų grupuotė pereis į aktyvią gynybą (gynybą kartu naudojant pasalas ir lokalias kontratakas), o pagrindinės agresoriaus pastangos bus nukreiptos iš šiaurės, pavyzdžiui su tikslu ne tiek išvalyti vakarinę miesto dalį, bet pirmiausia ją atkirsti nuo upės ir Lysychansk, o jau tada apsupti ir pakartoti Mariupol scenarijų.
• Bakhmut.
a) Tęsiasi sunkūs mūšiai aplink kelią Bakhmut – Lysychansk. Orkai vis aktyviau siekia perskirsti kelią Bilohorivka – Berestove ruože. Nors ukrainiečiai atmušė atakas, padėtis sudėtinga.
b) Agresoriaus pastangos siekiant sunaikinti Zolote „kišenę“ toliau yra nesėkmingos.
c) Svitlodarsk ruože agresorius mažais žingsneliais stengiasi išeiti iš nepalankios vietovės. Orkai nuo Roty vakarų kryptimi puolė Vershyna link su tikslu perkirsti kelią Svitlodarsk – Bakhmut, tačiau ataka atmušta, o priešas blokuotas Vidrodzhennia – Roty. Nepaisant to, įvykiai šiame ruože ukrainiečiams klostosi ne taip sėkmingai, kaip norėtųsi. Nepaisant palankios gynybai vietovės, ukrainiečiai nesugebėjo išlaikyti orkų Svitlodarsk tvenkinių bottleneck‘uose, agresorius diktuoja mūšio tempą ir artėja link Bakhmut.
2) Centras. Toliau tęsiasi lokalūs pasistumdymai aplink Avdiivka ir Niu-York. Daug darbo artileristams, agresorius aktyviai naudoja aviaciją.
3) Zaporizhia. Agresorius jau porą savaičių nelabai turi pajėgumo kažką rimtesnio nuveikti, jų prieš tris savaites „beveik“ užimtame Vuhledar. Ukrainiečiai sukaupė jėgų ir vykdė kontrataką Pavlivka link, orkai bando juos atmušti. Ar tai tik lokalus paraganėjimas, ar bandymas kitoje Kashlahach upės pusėje susikurti placdarmą, su tikslu pradėti valyti kelią Velyka Novosylka – Blahodatne? Matysime.
2. Pietų kryptis. Ukrainiečiai toliau nestabdo ir dar pasistūmėjo keletą kilometrų Tomyna Balka ruože, nuo čia iki Chersono lieka apie 20 km. Agresorius kontratakuoja, tačiau ukrainiečiai nesivelia į aklą snukiadaužį ir užimtuose ruožuose pereina į greitą gynybą. Taip ukrainiečiai mažais, bet užtikrintais žingsneliais juda Cherson link.
III. „Kremlinų mobilizacinė motyvacija“
Pabaigai, atkreipsime jūsų dėmesį į itin suaktyvėjusią tradicinę kremlinų taktiką – apšaudyti patys save ir tuo kaltinti kitus. Iš orkų kontroliuojamos teritorijos Donbase jau kelinta diena artilerija apšaudo jų pačių kontroliuojamą teritoriją – gyvenami rajonai, turgavietės, net ligoninės. Žinoma, orkai viskuo kaltina ukrainiečius, tačiau jie net ir norėdami tokių veiksmų negalėtų atlikti. Donbaso kryptyje artilerijos sviedinių pertekliaus švelniai tariant ukrainiečiai nejaučia ir tikrai turi į ką šaudyti. Švaistyti amuniciją, kad atakuoti civilius objektus? Kam?
O štai orkų motyvas aiškus – sukelti Donbaso gyventojų neapykantą ir paskatinti juos aktyviau jungtis prie „šventos kovos už šviesų rytojų.“ Kaip anksčiau esame sakę – būtent gyvosios jėgos trūkumas yra didžioji agresoriaus bėda mūšio lauke, tad orkai jį bando užpildyti tik jiems būdingu būdu.
*****
Naujų tyrimų duomenimis, per pirmąsias 100 invazijos Ukrainoje dienų, Rusija iš iškastinio kuro eksporto uždirbo 98 mlrd. JAV dolerių, o didžiausia importuotoja buvo Europos Sąjunga. Pirmadienį paskelbtoje nepriklausomo Suomijoje įsikūrusio Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro (angl. CREA) ataskaitoje teigiama, kad per nurodytą laikotarpį Europos Sąjunga importavo 61 proc. Rusijos iškastinio kuro eksporto, kurio vertė siekė apie 60 mlrd. JAV dolerių. Didžiausiais importuotojais (vertė JAV doleriais) buvo Kinija – 13,2 mlrd., Vokietija – 12,7 mlrd., Italija – 8,2 mlrd., Nyderlandai – 8,4 mlrd., Turkija – 7 mlrd., Lenkija – 4,6 mlrd., Prancūzija – 4,5 mlrd. ir Indija – 3,6 mlrd.
Tik primenam, kad metinis Maskolijos gynybos biudžetas 2021 metais buvo apie 66 mlrd. JAV dolerių. Nėra ką daugiau ir pasakyt – viskas skambės kaip vartymasis iš gaidžio. Deja.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi ketvirtadienį, birželio 16 d. lankysis Ukrainoje. Bendras trijų ES vadovų vizitas įvyks prieš G7 ir NATO aukščiausiojo lygio susitikimus. Žiniasklaidos teigimu, tokiu būdu ketinama parodyti trijų didžiausių ES šalių paramą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.
Na na. Nei vienas iš minėtų trijų ponų nebuvo atvykęs į Kyjivą nuo tada, kai Rusija ir Baltarusija vasario 24 d. pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Europą ginančioje šalyje jau spėjo apsilankyti keli pasaulio lyderiai, įskaitant JAV, JK ir Kanados vadovus. Suprantam, Macronui nebuvo laiko – jį visą suėdė skambučiai Vovai. O ką kiti du?
Iki 2022 m. birželio 13 d. ryto Ukrainoje dėl Rusijos Federacijos vykdomos plataus masto ginkluotos agresijos nukentėjo daugiau kaip 815 vaikų, 288 vaikai žuvo ir mažiausiai 527 buvo sužeisti, praneša Ukrainos Generalinė prokuratūra. Pažymima, kad šie skaičiai nėra galutiniai, nes vyksta tyrimai laikinai okupuotose ir jau išlaisvintose teritorijose, o brutalūs karo veiksmai tęsiami neatsižvelgiant į civilių žūtis.
ES gali plėstis, o Ukraina turi europietišką kultūrą. Tokį požiūrį išdėstė ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis. Tikimasi, kad birželio 23-24 d. Europos Vadovų Taryba priims sprendimą suteikti Ukrainai kandidatės į ES statusą. Godspeed!
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sekmadienį lankydamasis Suomijoje pareiškė, kad Turkija, prieštaraudama Suomijos ir Švedijos prašymams tapti NATO narėmis, pagrįstai kelia susirūpinimą dėl saugumo. „- Tai teisėtas susirūpinimas. Kalbama apie terorizmą, apie ginklų eksportą”, – sakė J. Stoltenbergas bendroje spaudos konferencijoje su Suomijos prezidentu Sauli Niinisto, viešėdamas pas jį jo vasaros rezidencijoje Naantalyje, Suomijoje.
Terorizmas, ginklų eksportas, suprantama. Tai turi kurdai, kaip ir šimtai kitų tautų apsisprendimo laisvę, ar ne?
Pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų per ateinančius metus pasaulio branduolinis arsenalas turėtų padidėti, o rizika, kad toks ginklas bus panaudotas, yra didžiausia per pastaruosius dešimtmečius, pirmadienį pareiškė vienas iš svarbiausių konfliktų ir ginkluotės tyrimų centrų SIPRI. Rusijos įsiveržimas (leidžiame sau pataisyti – vasario 24 d. pradėta plataus masto invazija) į Ukrainą ir Vakarų parama Kyjivui padidino įtampą tarp devynių pasaulio branduolinių valstybių, teigiama Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto analitinio centro naujame tyrime.
Gaila, kad žmonija sąmoningumo lygmenyje taip niekur ir nepažengė: medines kuokas pakeitė branduolinės galvutės, o daugumos galvose švilpauja prievartos vėjai.
Severodoneckas išlieka pagrindiniu rusų taikiniu ruošiantis tolimesniam Slovjansko šturmui. Ukrainos kariuomenės vado teigimu, okupantai šio miesto užėmimui sutelkė 7 bataliono taktines grupes. Be to, Rusijos okupacinės pajėgos atnaujino Charkivo gyvenamųjų rajonų apšaudymą, artilerijos ir minosvaidžių ugnimi sukaustė gynėjų dalinius Černihivo ir Sumų srityse. Visa fronto linija yra 2450 km, aktyvūs veiksmai vyksta 1105 km ruože.
Rusai vėl pradėjo spaudimą artilerijos ugnimi Charkivo apylinkėse.
Per praėjusią parą Ukrainos ginkluotosios pajėgos sunaikino apie 150 okupantų.
Okupantas, remiamas artilerijos, iš dalies sėkmingai šturmavo Severodonecko miestą ir išstūmė gynėjus iš miesto centro, tačiau nuožmios kovos tęsiasi.
Priešas artilerijos ugnimi apšaudė ukrainiečių pozicijas Lysičiansko, Severodonecko ir Toškivkos rajonuose.
Sunki naktis Krivij Riho rajone. Vakar vėlai vakare Zelenodolskas vėl buvo apšaudytas salvinėmis ugnies sistemomis “Uragan”. Okupantų ugnis buvo nukreipta į gyvenamųjų daugiabučių namų kvartalus. Per apšaudymą žuvo viena moteris. Yra sužeistųjų, tarp jų trys moterys ir du vyrai.
Mykolaive rašistai sunaikino grūdų sandėlį, o ryte suintensyvėjo visų rūšių sunkiųjų ginklų ugnis.
Video: atrodo, kažkas vėl neatsargiai parūkė. Šįkart visai netoli Maskvos užsidegė Zagorskio optikos ir mechanikos gamyklos – legendinės Rusijos optikos pramonės įmonės sandėliai. Vasara, sausa.
https://www.facebook.com/100003019162310/videos/pcb.5002526026524653/7846644488709421
******
Locked N’ Loaded
Šiaurinis flangas
Charkiv. Agresorius pabandė kontratakuoti Rubizhne link, tačiau gerai gavo skūron. Ukrainiečiai atsilaikė.
Izyum
Ukrainiečiai atmušė orkų atakas Dovhenke ir Dolyna link. Svarbu pastebėti, kad agresorius apėjo Dovhenke ir atakavo Mazanivka (2 km į pietus nuo Dovhenke). Panašu, kad agresorius bandys judėti palei vandens kliūtis esančias į vakarus nuo kelio Izyum – Slaviansk ir ieškoti būdų iš vakarų atakuoti Krasnopillya – Dolyna – Adamivka. Prikaustyti čia esančias ukrainiečių pajėgas ir taip sudaryti sąlygas Lyman grupuotei pulti Slaviansk iš šiaurės. Ukrainiečiai pirmą tokį bandymą atmušė.
Tęsiasi mūšiai Bohorodychne, situacija ten nėra aiški. Taip pat trūksta informacijos apie padėtį Tetyanivka (kokio dydžio ten orkų pajėgos, ar jos papildomos iš Svyatohirsk, ar ukrainiečiai jas atakuoja, ar ne), tačiau galima daryti prielaidą, jog ten esantys agresoriaus vienetai nepajudėjo Bohorodychne link.
Lyman. Agresorius ir toliau kaupia jėgas ir vykdo žvalgybą mūšiu siekdamas identifikuoti galimas Syverskyi Donec forsavimo vietas. Aktyviausiai orkai juda aplink Raihorodok, kadangi čia trumpiausias ir tiesiausias kelias į Slaviansk. Neatmestina, kad artimiausiu metu matysime bandymą pradėti mūšį dėl Slaviansk.
Severodonetsk
Toliau puikiai dirba ukrainiečių artilerija – sunaikinta orkų vadavietė Rubizhne.
Sugriautas (arba stipriai pažeistas) antras tiltas į Lysychansk.
Tęsiasi sunkūs mūšiai Severodonetsk mieste, orkams nepavyko pakreipti eigos savo naudai. Tuo pačiu agresoriui ir toliau nesiseka pralaužti Borivske – Voronove – Metolkine (Severodonetsk pietūs ir pietryčiai) bei Toshkivka – Ustynivka (Lysychansk pietūs) ruožų.
Bakhmut
Bakhmut – Lysychansk kelias kol kas toliau lieka ukrainiečių rankose.
Mykolajivka ruože ukrainiečiai vėl atmušė agresoriaus atakas, kol kas grėsmės prie Verkhnokamyanka esančiai strateginei kelių sankirtai grėsmės nėra.
Ukrainiečiai toliau ginasi Zolote „kišenėje“. Nesugebėdamas prasiveržti per Komyshuvakha ir apsupti visos gynėjų grupuotės, agresorius ieško kitų variantų. Šiandien atakavo Vrubivka (apie 5 km į šiaurę nuo Komyshuvakha) bei nuo Orikhove (rytiniame Zolote grupuotės flange). Visos atakos atmuštos.
Centras. Atrodo, kad agresoriaus lokalios atakos link Kostiantynivka išblėso, mūšio lauke vėl daugiausia darbo abiejų pusių artilerijai.
Zaporizhia. Ukrainiečiai atmušė agresoriaus bandymus pulti Huliajpole ruože, tačiau mūšiai čia toliau tęsiasi.
Pietų flangas. Ukrainiečiai ir toliau tęsia kontratakas Cherson link, orkai čia turi didelių problemų. Atakos aplink Oleksandrivka (Mykolajivo sritis) kausto agresoriaus pajėgas, tačiau pagrindinė ukrainiečių atakos kryptis – M14 kelias į Chersoną. Soc. tinkluose girdimas malonus ausiai orkų propagandistų žviegimas.
******
Linas Karpavičius. Komunizmo šmėkla vėl klaidžioja po Europą. Tik komunistai dabar slepiasi…
Žiniasklaida skelbia, kad prezidento E. Macrono partija minimalia balsų persvara laimėjo pirmą, rinkimų į Nacionalinę Asamblėją, turą.
Tikrai minimalia, kuri tokia minimali, kad faktiškai nėra jokia persvara. E. Makrono partiją nuo komunistinio bloko (Kairiojo aljanso) skiria tik 21 000 balsų.
Komunizmo šmėkla vėl klaidžioja po Europą. Tik komunistai dabar slepiasi už gražaus ir modernaus pavadinimo. Ši šmėkla jau daugiau nei šimtas metų klaidžioja po Europą.
Jie niekur nedingo, jie tik pakeitė iškabas.
Ensemble ! (Majorité présidentielle) 25,75%
Nouvelle union populaire écologique et sociale 25,66%
Rinkimai į Prancūzijos Nacionalinę Asamblėją vyksta tik vienmandatiniu būdu. Renkami 577 atstovai. Pirmame ture jau išrinkti 5. Keturi nuo komunistų ir vienas nuo prezidentinio bloko.
Iš tikro, tarp prezidentinio bloko ir komunistų jau nebėra didelių skirtumų. Todėl sustabdžius rusiškojo komunizmo skverbimasi iš rytų jis grįžta į Europą, kaip gyvatė pakeitusi odą, dabar jau „su žmogišku veidu”. Bet esmė tai ta pati. Sunaikinti žmonių individualumą ir visus suvienodinti.
Visi rezultatai: https://www.resultats-elections.interieur.gouv.fr/…/FE…
Gitantas Nausėda. Masinių trėmimų laikai į Europą grįžta
Kiekviena Birželio 14-oji mums primena vieną skaudžiausių šalies istorijos epizodų. Šią dieną pagerbiame tėvynainius, kurie lyg tas ryškiausias žiedas buvo jėga nuskinti iš mūsų Lietuvos.
Nusikalstami Sovietų Sąjungos veiksmai amžiams įsirėžė į tautos atmintį. Patirta baisi neteisybė skatino Lietuvos žmones nepasiduoti, priešintis, kovoti. Gedulas virto nenugalima viltimi. Tikėjimu, kad blogis negali nugalėti.
Ištvėrę masinius trėmimus ir daugelį kitų išbandymų mes nenuleidome rankų. Ir dabar, kai vėl esame laisvi, nepamirštame kainos, kurią už tai sumokėjome.
Gal todėl taip giliai jaučiame Ukrainos žmonių kančias, kurias jie patyrė sovietmečiu ir patiria šiandien. Gal todėl taip nuoširdžiai juos palaikome Rusijos agresijos akivaizdoje.
Tragišku keliu, kurį mums simbolizuoja Birželio 14-oji, šiandien žengia daugiau nei milijonas ukrainiečių, išblaškytų po šalį agresorę – Rusiją. Kiek jų sugrįš į gimtinę? Kas apgins ir grąžins Ukrainai našlaičius ir beglobius vaikus, į kuriuos jau tiesiasi kruvinos rankos?
Masinių trėmimų laikai į Europą grįžta kartu su negailestingu miestų naikinimu, sadistiška prievarta ir egzekucijomis. Tuo svarbesnis ir brangesnis mums visiems turi būti Birželio 14-osios atminimas. Negalime taikstytis su smurto ir melo viešpatavimu.
Todėl šiandien, pagerbdami masinių trėmimų Lietuvoje aukas, kiekvienas naujai atraskime savyje kovotojų dvasią. Tegul mus visus sutelkia ryžtas branginti laisvę ir priešintis neteisybei!
Vidmantas Valiušaitis. Kiek kartų Rusija rengiasi tautas „denacifikuoti”?
Klausantis Putino pareiškimų ir matant kas dabar darosi Ukrainoje, natūraliai kyla klausimas: kiek kartų Rusija rengiasi tautas „denacifikuoti”?
Putinas pasijuto Petro I-ojo „įpėdiniu”, jam irgi, girdi, tenkanti misija „susigrąžinti prarasta”… Nors Petras I-asis ir jo įpėdiniai iš tiesų ne „susigražino”, o tiesiog grobė svetimas žemes. Ir Peterburas arba Petrogradas stovi ant finougrų žemės, nekalbant jau apie Kareliją, aplėštą 1939-1940 m. Žiemos karo kampanijos metu.
Prisimenu, kai Atgimimo pradžioje buvo paskelbtas Petro I-ojo testamentas (jį vakar priminė Darius Kuolys, žr. įrašą jo sienoje) tuojau pakilo alasas, esą tai falsifikatas, netikras dokumentas. Tikras ar netikras – antraeilis klausimas, svarbu, kad Putino žodžiai ir Rusijos veiksmai patvirtina tai, ką Petras I-asis ar kas kitas jo vardu rašė prieš amžius. Tik dabar fraziologija šiek tiek kita – jie nebegrobia, o „denacifikuoja”.
Pirmą sykį ukrainčius bolševikai „denacifikavo” išsyk po 1917 m. spalio revoliucijos, išžudę, apiplėšę ir ištrėmę į Sibirą išsilavinusius, labiau pasiturinčius, socialiai aktyvesnius žmones.
To pasirodė negana. Ukrainiečių ūkininkai vis tiek, net ir prie bolševikų, gyveno „per gerai”. Vėl aniems teko pareiga „denacifikuoti” antrą kartą, sukeliant 1931-1933 siaubingą badmirį (Holodomorą), tikrą ukrainiečių tautos genocidą, pasiglemžusį mažiausiai 7 mln, o kai kuriais skaičiavimais – iki 20 mln. gyvybių.
Trečią kartą „denacifikavo” ukrainiečius jau po II pasaulinio karo, nes ukrainiečiai parodė ambicių bandyti pakovoti už savo nepriklausomą ir atskirtą nuo Rusijos Ukrainą. Nepaisant to, kad Ukraina baisiai nukentėjo ir nuo vokiečių okupacijos, 1944 m. veikė per 100 tūkst. Ukrainos antibolševikinio pasipriešinimo partizanų.
Taigi, iki Stalino mirties 1953 m. Gulago lageriai buvo pilni ukrainiečių kurie, drauge su lietuviais (dažnai irgi partizanais ir pasipriešinimo dalyvaiais), buvo įvairių sukilimų ir nepaklusnumo akcijų inspiratoriai.
Dabar „denacifikuoja” Ukrainą ketvirtą kartą…
Mus, lietuvius, „denacifikavo” du kartus – 1940-1941 ir 1944-1953 metais, irgi raudonojo teroro priemonėmis. Tai, ką matėme Bučioje ir kitur – pas mus jau buvo.
Kai Hitleris užpuolė savo draugą Staliną, su kuriuo 22 mėnesius glaudžiai bendradarbiavo, rėmė vienas kito avantiūras ir tarptautinį banditizmą, plėšiant laisvas ir nepriklausomas valstybes, 1941 m. birželio 26 d. „Chicago Tribune” paskelbė vedamąjį, kuriame rašė: „Su Stalino morlaine ir medžiagine parama Hitleris užėmė net keliolika valstybių, todėl Hitleris nutylėjo, kai Stalinas užgrobė Lenkijos, Suomijos dalis ir okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją.”
Laikraštis toliau rašo, kad prieš okupuojant Lietuvą, Latviją ir Estija tos trys Baltijos valstybės darė didelę pažangą ir sparčiai turtėjo: „Kontrastas tarp tų žmonių gero gyvenimo standarto, jų padorumas, švarumas ir padėtis už sienos Sovietų Rusijoje pasaulį stebino. Kai Hitleris leido komunistams įsikraustyti į tuos tris kraštus, purvinoji sienos pusė užplūdo ir pažemino laisvus ir save gerbiančius žmones. Jie buvo auka dviejų susimokiusių žemgrobių.”
Į šarvuočius kraunamos pavogtos ukrainiečių skalbimo mašinos, nešiojami kompiuteriai ir mobilieji telefonai rodo, kaip „rusij mir” stebisi Ukrainos „turtais”. Įsivaizduokime tik, jei tas „rusij mir” ateitų pas mus trečią kartą!?.. Gi būtų tas pats, kas jau buvo.
O buvo štai kas. Rašo ne koks anonimas, o ponia Vileišienė, garsiosios Vileišių giminės atstovė, savo dukrai į JAV, vos tik išvijus bolševikus iš Lietuvos 1941 m. Jos laiškas buvo paskelbtas Čikagos dienraštyje “Draugas”, 1941 m. spalio 8 d.
BAISIOS BUVO DIENOS, NIEKAS NEŽINOJO KAS GALI BŪTI
Pirmasis iš Lietuvos laiškas po bolševikų pasitraukimo persunktas siaubo.
CHICAGO, Ill., spalių 7 d. — Štai šiomis dienomis Jungtines Valstybes pasiekė turbūt pirmasis laiškas iš Lietuvos, išsiųstas jau po bolševikų pasitraukimo. Laiškas rašytas p. Vileišienės savo dukrai p. Devenienei ir iš Lietuvos išsiųstas šių metų rugpjūčio mėnesio 24 dieną. Laiško tekstą, dėl jo įdomumo, ir paduodame žemiau ištisai.
Išlikom gyvi
„Miela ir brangi dukryt, tėtė, aš, Ritutė ir Kaziai likom gyvi. Bet mūsų šeimos liko skaudžiai paliestos. Mykolėlį išvežė iš Vilniaus kalėjimo birželio 16 d. į Archangelsko guberniją. Birutę, Karolį ir vaikučius išvežė Sibiran birželio 17 d. Dar išvežti Vincai su vaikais, Juozas Vileišis su visa šeima, Jonas ir Jurytė Klungevičiai, jo brolis Mykolas su šeima, Černeckių šeima ir daug pažistamų. Apskaitoma maždaug 38,000.
Griebė iš nakties
Ir tai griebė iš nakties, kai dar miegojo, gaudė visus kas bėgo. Baisios buvo dienos, niekas nežinojo kas gali būti už minutės.
Mes ir kiti buvom sudėję daiktus, ruošėmės kelionei. Likom stebuklingai, paskui sužinojom, kad kitas gaudymas buvo skirtas birželio 29 d., žadėjo visus išvežt. Diena mūsų išvadavimo buvo birželio 22 d., 4 val. ryto. Nenorėjom tikėti – tiek džiaugsmo.
Nebaisos buvo kovos
Nebaisios buvo kovos, geriau būtume užmušti, negu kankinami. O jie buvo žiaurūs ir baisūs: piovė vaikus, moteris, neščioms moterims pjovė pilvus, vyrus kankino, kryžiavojo, degino ir vis negalėjo prisisotint nekaltojo.
Aš šaukiuos prie jūs, gelbėki, gelbėki. Vargšai išvežtieji Sibiran be jokios šviesios dienos, bado ir šalčio, alkani, žmonos be vyrų, baisu pagalvoti. Tu būk su vaikeliais vietoj. Žemės mes nedirbam, gyvenam Jūsų namuose su Fledžinskais.
Daug išėjo laisvėn
Žilinskai – sveiki, išsislapstė. Daug iš kalėjimų išėjo laisvėn. Ukmergėj beveik visi, nušovė kelis man pažįstamus. Politinių kalinių išsiųsta per 12.000. Daug ką nužudė birželio 22 dieną.”
Bučiuoju širdingai, Mamutė.”
* * *
Kitas liudijimas vienas prie vieno atkratoja tai, kas dabar vyksta Ukrainoje.
RŪPINASI IŠVEŽTŲJŲ ŽMONIŲ GRĄŽINIMU
Visur ieškomi bolševikų nužudytų žmonių užkasti lavonai. Surašinėjami per karą su bolševikais padaryti nuostoliai.
Lietuvos Raudonasis Kryžius gavo žinių, kad daugelis Kauno kalėjimo ketvirtojo skyriaus politinių kalinių ir vežtųjų į SSSR yra Minske. Yra nemaža ir tokių, kurie nepasiekė Minsko. Tie išvežtųjų daliniai yra išsisklaidę ir visais keliais stengiasi sugrįžti į savo gyvenamąsias vietas. Jiems visur paramą teikia vokiečių kariuomenė. Raudonasis Kryžius šiuo metu siunčia automobilius ir kitokiais būdais rūpinasi jų pargabenimu iš Minsko.
Žiauriems bolševikams ištisus valdymo metus siautėjant, išžudyta daug politinių kalinių, kurie paslapčiomis užkasti įvairiose vietose. Be to, paskutinėmis dienomis išžudyta daug nekaltų civilių gyventojų, kurie paskubomis palikti nužudymo vietose. Raudonojo Kryžiaus nukentėjusiems nuo karo komitetas yra yra susirūpinęs surasti tokius užkastus lavonus, juos atpažinti ir tinkamai palaidoti. Todėl komitetas prašo visus gyventojus, žinančius užkastų lavonų vietas bet kuriose Lietuvos srityse, tai skubiai pranešti apie tokias vietas Raudonajam Kryžiui.
Elta skelbia: Lietuvos apskričių ir miestų viršininkai ir burmistrai organizuoja miestuose ir miesteliuose sudegusių ar sugriautų trobesių likučių tvarkymą, renkant ir kaupiant akmenis, plytas, pusplytes, statybinį laužą, apdegusią miško ir kitokią medžiagą.
Miško medžiagą paima į savo globą. Iš vietoje esančių matininkų suorganizuojamos brigados, kurios sužymi sugriautų ar apdegusių miestų bei miestelių dabartinę būklę, pažymėdami ant planų sunaikintuose kvartaluose atskirų sklypų ribas. Šie planai bus reikalingi skubiam sunaikintų kvartalų perprojektavimui.
Be to, surašoma, kiek šeimų ir kiek asmenų liko be pastogės. Nustatyti, kiek sunaikinta viešojo pobūdžio trobesių, kaip tai mokyklų, ligoninių, bažnyčių kt., kokia jų buvusi kvadratūra ir kubatūra. Visos šios žinios siunčiamos Komunalinio Ūkio Administracijai, Kaunas, Putvinskio. g. Nr. 27.
Buvusiųjų miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų statybos remonto kontoros nuo m. birželio 23 d. nebeveikia. Kontorų turtą perima vietos savivaldybės. Visi kontoros tarnautojai, nereikalingi vietos savivaldybėms ir jų neperimti, iš tarnybos atleidžiami.
Kooperatyvų Sąjunga „Linas” skelbia: „Šį pavasarį dėl įvairių priežasčių liko nieku neužsėti gana dideli ariamos žemės plotai. Kraštui reikalingas maistas ir įvairios žaliavos, o ūkininkams pinigai, todėl neužsėtos žemės negali likti nė vieno hektaro. Tuos plotus, kuriuos galima užsėti ir kurie iki šiol dar neužsėti, būtina užsėti linais. Birželio mėn pabaigoje ar net liepos mėn. pradžioje pasėti linai iki rudens dar suspės užaugti ir prinokti. Karo metu linai ir sėmenys – labai brangios ir reikalingos prekės, todėl už linių ūkio produktus ūkininkai galės gauti daug pinigų. Gerų sėklinių dėmenų galima pirkti linų pirkyklose ir kooperatyvuose. Vartoti juos kitiems, ne sėjos, reikalams griežtai draudžiama.
Draugas, 1941 m. rugpjūčio 13 d.