2025-04-28, Pirmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 773

Gitantas Nausėda. Masinių trėmimų laikai į Europą grįžta

Redakcija
-
0

Kiekviena Birželio 14-oji mums primena vieną skaudžiausių šalies istorijos epizodų. Šią dieną pagerbiame tėvynainius, kurie lyg tas ryškiausias žiedas buvo jėga nuskinti iš mūsų Lietuvos.

 

Nusikalstami Sovietų Sąjungos veiksmai amžiams įsirėžė į tautos atmintį. Patirta baisi neteisybė skatino Lietuvos žmones nepasiduoti, priešintis, kovoti. Gedulas virto nenugalima viltimi. Tikėjimu, kad blogis negali nugalėti.

Ištvėrę masinius trėmimus ir daugelį kitų išbandymų mes nenuleidome rankų. Ir dabar, kai vėl esame laisvi, nepamirštame kainos, kurią už tai sumokėjome.

Gal todėl taip giliai jaučiame Ukrainos žmonių kančias, kurias jie patyrė sovietmečiu ir patiria šiandien. Gal todėl taip nuoširdžiai juos palaikome Rusijos agresijos akivaizdoje.

Tragišku keliu, kurį mums simbolizuoja Birželio 14-oji, šiandien žengia daugiau nei milijonas ukrainiečių, išblaškytų po šalį agresorę – Rusiją. Kiek jų sugrįš į gimtinę? Kas apgins ir grąžins Ukrainai našlaičius ir beglobius vaikus, į kuriuos jau tiesiasi kruvinos rankos?

Masinių trėmimų laikai į Europą grįžta kartu su negailestingu miestų naikinimu, sadistiška prievarta ir egzekucijomis. Tuo svarbesnis ir brangesnis mums visiems turi būti Birželio 14-osios atminimas. Negalime taikstytis su smurto ir melo viešpatavimu.

Todėl šiandien, pagerbdami masinių trėmimų Lietuvoje aukas, kiekvienas naujai atraskime savyje kovotojų dvasią. Tegul mus visus sutelkia ryžtas branginti laisvę ir priešintis neteisybei!

Vidmantas Valiušaitis. Kiek kartų Rusija rengiasi tautas „denacifikuoti”?

Redakcija
-
0
Vidmantas Valiušaitis. Kiek kartų Rusija rengiasi tautas „denacifikuoti”?

Klausantis Putino pareiškimų ir matant kas dabar darosi Ukrainoje, natūraliai kyla klausimas: kiek kartų Rusija rengiasi tautas „denacifikuoti”?

Putinas pasijuto Petro I-ojo „įpėdiniu”, jam irgi, girdi, tenkanti misija „susigrąžinti prarasta”… Nors Petras I-asis ir jo įpėdiniai iš tiesų ne „susigražino”, o tiesiog grobė svetimas žemes. Ir Peterburas arba Petrogradas stovi ant finougrų žemės, nekalbant jau apie Kareliją, aplėštą 1939-1940 m. Žiemos karo kampanijos metu.

Prisimenu, kai Atgimimo pradžioje buvo paskelbtas Petro I-ojo testamentas (jį vakar priminė Darius Kuolys, žr. įrašą jo sienoje) tuojau pakilo alasas, esą tai falsifikatas, netikras dokumentas. Tikras ar netikras – antraeilis klausimas, svarbu, kad Putino žodžiai ir Rusijos veiksmai patvirtina tai, ką Petras I-asis ar kas kitas jo vardu rašė prieš amžius. Tik dabar fraziologija šiek tiek kita – jie nebegrobia, o „denacifikuoja”.

Pirmą sykį ukrainčius bolševikai „denacifikavo” išsyk po 1917 m. spalio revoliucijos, išžudę, apiplėšę ir ištrėmę į Sibirą išsilavinusius, labiau pasiturinčius, socialiai aktyvesnius žmones.

To pasirodė negana. Ukrainiečių ūkininkai vis tiek, net ir prie bolševikų, gyveno „per gerai”. Vėl aniems teko pareiga „denacifikuoti” antrą kartą, sukeliant 1931-1933 siaubingą badmirį (Holodomorą), tikrą ukrainiečių tautos genocidą, pasiglemžusį mažiausiai 7 mln, o kai kuriais skaičiavimais – iki 20 mln. gyvybių.

Trečią kartą „denacifikavo” ukrainiečius jau po II pasaulinio karo, nes ukrainiečiai parodė ambicių bandyti pakovoti už savo nepriklausomą ir atskirtą nuo Rusijos Ukrainą. Nepaisant to, kad Ukraina baisiai nukentėjo ir nuo vokiečių okupacijos, 1944 m. veikė per 100 tūkst. Ukrainos antibolševikinio pasipriešinimo partizanų.

Taigi, iki Stalino mirties 1953 m. Gulago lageriai buvo pilni ukrainiečių kurie, drauge su lietuviais (dažnai irgi partizanais ir pasipriešinimo dalyvaiais), buvo įvairių sukilimų ir nepaklusnumo akcijų inspiratoriai.

Dabar „denacifikuoja” Ukrainą ketvirtą kartą…

Mus, lietuvius, „denacifikavo” du kartus – 1940-1941 ir 1944-1953 metais, irgi raudonojo teroro priemonėmis. Tai, ką matėme Bučioje ir kitur – pas mus jau buvo.

Kai Hitleris užpuolė savo draugą Staliną, su kuriuo 22 mėnesius glaudžiai bendradarbiavo, rėmė vienas kito avantiūras ir tarptautinį banditizmą, plėšiant laisvas ir nepriklausomas valstybes, 1941 m. birželio 26 d. „Chicago Tribune” paskelbė vedamąjį, kuriame rašė: „Su Stalino morlaine ir medžiagine parama Hitleris užėmė net keliolika valstybių, todėl Hitleris nutylėjo, kai Stalinas užgrobė Lenkijos, Suomijos dalis ir okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją.”

Laikraštis toliau rašo, kad prieš okupuojant Lietuvą, Latviją ir Estija tos trys Baltijos valstybės darė didelę pažangą ir sparčiai turtėjo: „Kontrastas tarp tų žmonių gero gyvenimo standarto, jų padorumas, švarumas ir padėtis už sienos Sovietų Rusijoje pasaulį stebino. Kai Hitleris leido komunistams įsikraustyti į tuos tris kraštus, purvinoji sienos pusė užplūdo ir pažemino laisvus ir save gerbiančius žmones. Jie buvo auka dviejų susimokiusių žemgrobių.”

Į šarvuočius kraunamos pavogtos ukrainiečių skalbimo mašinos, nešiojami kompiuteriai ir mobilieji telefonai rodo, kaip „rusij mir” stebisi Ukrainos „turtais”. Įsivaizduokime tik, jei tas „rusij mir” ateitų pas mus trečią kartą!?.. Gi būtų tas pats, kas jau buvo.

O buvo štai kas. Rašo ne koks anonimas, o ponia Vileišienė, garsiosios Vileišių giminės atstovė, savo dukrai į JAV, vos tik išvijus bolševikus iš Lietuvos 1941 m. Jos laiškas buvo paskelbtas Čikagos dienraštyje “Draugas”, 1941 m. spalio 8 d.

BAISIOS BUVO DIENOS, NIEKAS NEŽINOJO KAS GALI BŪTI

Pirmasis iš Lietuvos laiškas po bolševikų pasitraukimo persunktas siaubo.

CHICAGO, Ill., spalių 7 d. — Štai šiomis dienomis Jungtines Valstybes pasiekė turbūt pirmasis laiškas iš Lietuvos, išsiųstas jau po bolševikų pasitraukimo. Laiškas rašytas p. Vileišienės savo dukrai p. Devenienei ir iš Lietuvos išsiųstas šių metų rugpjūčio mėnesio 24 dieną. Laiško tekstą, dėl jo įdomumo, ir paduodame žemiau ištisai.

Išlikom gyvi
„Miela ir brangi dukryt, tėtė, aš, Ritutė ir Kaziai likom gyvi. Bet mūsų šeimos liko skaudžiai paliestos. Mykolėlį išvežė iš Vilniaus kalėjimo birželio 16 d. į Archangelsko guberniją. Birutę, Karolį ir vaikučius išvežė Sibiran birželio 17 d. Dar išvežti Vincai su vaikais, Juozas Vileišis su visa šeima, Jonas ir Jurytė Klungevičiai, jo brolis Mykolas su šeima, Černeckių šeima ir daug pažistamų. Apskaitoma maždaug 38,000.

Griebė iš nakties
Ir tai griebė iš nakties, kai dar miegojo, gaudė visus kas bėgo. Baisios buvo dienos, niekas nežinojo kas gali būti už minutės.
Mes ir kiti buvom sudėję daiktus, ruošėmės kelionei. Likom stebuklingai, paskui sužinojom, kad kitas gaudymas buvo skirtas birželio 29 d., žadėjo visus išvežt. Diena mūsų išvadavimo buvo birželio 22 d., 4 val. ryto. Nenorėjom tikėti – tiek džiaugsmo.
Nebaisos buvo kovos

Nebaisios buvo kovos, geriau būtume užmušti, negu kankinami. O jie buvo žiaurūs ir baisūs: piovė vaikus, moteris, neščioms moterims pjovė pilvus, vyrus kankino, kryžiavojo, degino ir vis negalėjo prisisotint nekaltojo.

Aš šaukiuos prie jūs, gelbėki, gelbėki. Vargšai išvežtieji Sibiran be jokios šviesios dienos, bado ir šalčio, alkani, žmonos be vyrų, baisu pagalvoti. Tu būk su vaikeliais vietoj. Žemės mes nedirbam, gyvenam Jūsų namuose su Fledžinskais.

Daug išėjo laisvėn

Žilinskai – sveiki, išsislapstė. Daug iš kalėjimų išėjo laisvėn. Ukmergėj beveik visi, nušovė kelis man pažįstamus. Politinių kalinių išsiųsta per 12.000. Daug ką nužudė birželio 22 dieną.”

Bučiuoju širdingai, Mamutė.”
* * *
Kitas liudijimas vienas prie vieno atkratoja tai, kas dabar vyksta Ukrainoje.

RŪPINASI IŠVEŽTŲJŲ ŽMONIŲ GRĄŽINIMU

Visur ieškomi bolševikų nužudytų žmonių užkasti lavonai. Surašinėjami per karą su bolševikais padaryti nuostoliai.

Lietuvos Raudonasis Kryžius gavo žinių, kad daugelis Kauno kalėjimo ketvirtojo skyriaus politinių kalinių ir vežtųjų į SSSR yra Minske. Yra nemaža ir tokių, kurie nepasiekė Minsko. Tie išvežtųjų daliniai yra išsisklaidę ir visais keliais stengiasi sugrįžti į savo gyvenamąsias vietas. Jiems visur paramą teikia vokiečių kariuomenė. Raudonasis Kryžius šiuo metu siunčia automobilius ir kitokiais būdais rūpinasi jų pargabenimu iš Minsko.

Žiauriems bolševikams ištisus valdymo metus siautėjant, išžudyta daug politinių kalinių, kurie paslapčiomis užkasti įvairiose vietose. Be to, paskutinėmis dienomis išžudyta daug nekaltų civilių gyventojų, kurie paskubomis palikti nužudymo vietose. Raudonojo Kryžiaus nukentėjusiems nuo karo komitetas yra yra susirūpinęs surasti tokius užkastus lavonus, juos atpažinti ir tinkamai palaidoti. Todėl komitetas prašo visus gyventojus, žinančius užkastų lavonų vietas bet kuriose Lietuvos srityse, tai skubiai pranešti apie tokias vietas Raudonajam Kryžiui.

Elta skelbia: Lietuvos apskričių ir miestų viršininkai ir burmistrai organizuoja miestuose ir miesteliuose sudegusių ar sugriautų trobesių likučių tvarkymą, renkant ir kaupiant akmenis, plytas, pusplytes, statybinį laužą, apdegusią miško ir kitokią medžiagą.

Miško medžiagą paima į savo globą. Iš vietoje esančių matininkų suorganizuojamos brigados, kurios sužymi sugriautų ar apdegusių miestų bei miestelių dabartinę būklę, pažymėdami ant planų sunaikintuose kvartaluose atskirų sklypų ribas. Šie planai bus reikalingi skubiam sunaikintų kvartalų perprojektavimui.

Be to, surašoma, kiek šeimų ir kiek asmenų liko be pastogės. Nustatyti, kiek sunaikinta viešojo pobūdžio trobesių, kaip tai mokyklų, ligoninių, bažnyčių kt., kokia jų buvusi kvadratūra ir kubatūra. Visos šios žinios siunčiamos Komunalinio Ūkio Administracijai, Kaunas, Putvinskio. g. Nr. 27.

Buvusiųjų miestų ir apskričių vykdomųjų komitetų statybos remonto kontoros nuo m. birželio 23 d. nebeveikia. Kontorų turtą perima vietos savivaldybės. Visi kontoros tarnautojai, nereikalingi vietos savivaldybėms ir jų neperimti, iš tarnybos atleidžiami.

Kooperatyvų Sąjunga „Linas” skelbia: „Šį pavasarį dėl įvairių priežasčių liko nieku neužsėti gana dideli ariamos žemės plotai. Kraštui reikalingas maistas ir įvairios žaliavos, o ūkininkams pinigai, todėl neužsėtos žemės negali likti nė vieno hektaro. Tuos plotus, kuriuos galima užsėti ir kurie iki šiol dar neužsėti, būtina užsėti linais. Birželio mėn pabaigoje ar net liepos mėn. pradžioje pasėti linai iki rudens dar suspės užaugti ir prinokti. Karo metu linai ir sėmenys – labai brangios ir reikalingos prekės, todėl už linių ūkio produktus ūkininkai galės gauti daug pinigų. Gerų sėklinių dėmenų galima pirkti linų pirkyklose ir kooperatyvuose. Vartoti juos kitiems, ne sėjos, reikalams griežtai draudžiama.

Draugas, 1941 m. rugpjūčio 13 d.

Almantas Stankūnas. Problemos esmė yra ne augančios sąskaitos, bet psichologinis žmonių prievartavimas

Redakcija
-
0
Almantas Stankūnas. Problemos esmė yra ne augančios sąskaitos, bet psichologinis žmonių prievartavimas

Sugalvokime, kaip dar labiau sunervinti, o gal net įsiutinti Lietuvos pilietį, kaip jį padaryti dar nelojalesnį Lietuvos Respublikai?

Sugalvokime, kaip dar labiau sunervinti, o gal net įsiutinti, Lietuvos pilietį, kaip jį padaryti dar nelojalesnį Lietuvos Respublikai?

Geriausias būdas – ,,liberalizuoti“ elektros rinką.

Nemažai teko gilintis į šią temą ir aptarinėti ją su žmonėmis.
Dabar esu linkęs daryti išvadą, kad problemos esmė yra ne augančios sąskaitos, bet psichologinis žmonių prievartavimas.
Valdžia tau sako: kad ir kas būtum – poetas, menininkas, šaltkalvis, dažytojas, santechnikas – nesvarbu. Dabar privalai tapti elektros rinkos ekspertu. O tai reiškia, ir makroekonomikos, geopolitikos ir dar daugelio dalykų ekspertu. Nes visa tai daro įtaką elektros kainaoms dabar ir ateityje. Nenori, negali, bet vis tiek juo tapsi.

Suprantama, kad šitaip ekspertu netampama. Tai suprasdami žmonės patiria didžiulį bejėgiškumo jausmą. Įkandin seka pyktis. Ir nesvarbu, kad neišmanymo pasekmės nebus kritiškos finansiniu požiūriu. Svarbu gniuždantis ir varantis neviltį jausmas, kad esi valdžios prievartaujamas.
Pasekmės bus baisios. Juk pyktis kaupiasi ir vis tiek vieną dieną prasiverš.

Ir kaip tas pyktis įsisiūbuos, kai bus pripažinta, kad Europos Komisija, bandydama kurti laisvąją rinką, sukūrė ją pačiu nenaudingiausiu būdu vartotojams. O Lietuvos valdantieji pirmūniškai – kaip jau seniai įprasta – prigalvojo papildomų priemonių terorizuoti žmonėms ir iš vadinamų ,,nepriklausomų“ tiekėjų konkurencijos padarė jos išjuoką.
Plačiau apie tai galima paskaityti ČIA

Tuo tarpu kai kurie žiniasklaidos ir valdančiųjų mylimi ekonomistai ne tik kad nesugeba nieko pasakyti apie esmines problemas, bet netgi nesugeba duoti akivaizdžių patarimų pasimetusiems žmonėms, kaip pasirinkti tiekėją ir jo planą. Ne, geriau jie savo tekstais tik dar labiau visus sunervins.

Turbūt kito kelio nėra – ideologinis aklumas ir bukas užsispyrimas jau nuo Apšvietos laikų kelia nesuskaičiuojamas kančias Žmonijai – kiekvieną kartą skaudžiai praregint ir vėl neriant į naujas klaidas. Deja, tam galo nematyti ir gali būti tik blogiau….
gali būti tik blogiau lrt.lt….

Edvardas Čiuldė. Kas liko iš Lietuvos triummoterato?

Redakcija
-
1
Edvardas Čiuldė. Kas liko iš Lietuvos triummoterato?

Nepraleisiu progos pastebėti, kad žodį „triummoteratas“, dabar jau įtrauktą į naujažodžių duomenyną, pirmasis pavartojo šių eilučių autorius, o praėjus savaitei nuo šio žodžio pirmųjų krikštynų, jį iš naujo atrado Dviračio žinios, vėliau šis žodis kartas nuo karto sušmėžuodavo ir kituose kontekstuose. Juokais galima pasakyti net taip, kad rūpindamasis šio naujai užgimusio žodžio tinkamumu ir sveikatingumu, viešai kėliau net tokį klausimą – Kodėl Lietuvos triummoteratas netapo triumfmoteratu?

Žinia, tokio termino atsiradimui pretekstą teikia tai, kad nauja valdančioji koalicija susiformavo iš trijų partijų, kurių pirmininkais koalicijos įteisinimo metu jau buvo tapusios moterys, savo ruožtu po koalicijos suformavimo užėmusios įtakingiausius postus valstybėje. Taip valdžios piramidė Lietuvoje iš esmės įgijo moterišką pavidalą, taigi pirmiausiai yra siejama su Ingridos Šimonytės, Viktorijos Čmilytės-Nielsen, taip pat Aušrinės Armonaitės vardais.

Be jokios abejonės, perėjimą nuo didingos triumfmoterato galimybės apmąstymo prie klausimo apie likutinę būseną lemia apmąstomo dalyko degradacijos dinamika, kelias žemyn, kai ant lauko pliko tik kelios apykreivės pušelės liko. Tačiau čia tuoj pat prašosi ir kitas klausimas – kas galiausiai lėmė, kad vadinamasi triummoteratas sumenko, visiškai subliuško,- o tai ypač gerai matosi, kai dirbtinai sulipdytą darinį suskaldom į atskiras sudėtines dalis?

Leiskite šįkart (tai iš tiesų būtų pirmas kartas) atsakyti į formuluojant klausimą netramdant savo subjektyvumo, nevengiant panaudoti, o greičiau net forsuojant tokias subjektyvumą išdidinančias priemones kaip maskulinizmas, seksizmas, panaudojant ir kitus galimus, prašau siūlykite, -izmus, jeigu tik jie pasitarnautų dar didesnio subjektyvumo suvešėjimui.

Dar daugiau, – į mūsų aptariamą dalyką, įdarbindami savo vaizduotę, pabandykime žvilgtelėti iš pseudoerotinio taško, keldami sau klausimą – ar aš galėčiau išgyventi su kiekviena iš paminėtų moterų negyvenamoje saloje, taigi izoliuotoje būsenoje, aš ir ji, vieni du, toli nuo kitų žmonių ir civilizacijos centrų.

Tokį kraštutinį subjektyvizmo kelią renkuosi bent vieną kartą eksperimento dėlei, jausdamas didelį nuovargį nuo pamėgdžiojimo būdu humanitarijos sferoje įsitvirtinusios objektyvistinės manieros, kai net tokia spontaniškumo sfera kaip kalba tampa tik tuščiaviduriu ritualu. Kraštutinis subjektyvumas čia iškyla kaip nesuvaldyta alerginė reakcija į svetimo pavyzdžio objektyvizmo dominavimo humanistikoje dirgiklį.

Daug gerų žodžių esu pasakęs apie I.Šimonytę prezidentinių rinkimų metu, to jau nenuslėpsi kaip ir žarijos išdžiūvusio šieno kupetoje. Ji man bent tada atrodė unikalus, nesuderinamas su gamtos dėsniais simpatiškos ir dalykiškos moters derinys, kažkas panašaus į gamtos anomaliją. Tiesa, jau tuomet kraipiau galvą, stebėjausi neatsistebėdamas dėl to, kad kandidatė yra tokia svetima tautiniam sentimentui, tarsi būtų užgimusi kolboje. Jos rinkiminės kalbos greičiau priminė kandidato į Tel-Avivo mero postą pasisakymus nei žmogaus, įsipareigojančio lietuvių tautai, karštą pasižadėjimą.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kad ir svetimas tautiniam sentimentui, visiškai sterilus šiuo požiūriu žmogus gali būti padoriu žmogumi, daug kam simpatijas keliančiu žmoga su taškuota suknele.

Kita vertus, toks mano įsitikinimas pažirto šukėmis kaip stiklo rūmai nuo paleisto akmens pastebėjus, kad taškuotosios suknelės ir tyrosios sąžinės herojė nepraleido progos į partijos rinkiminių sąrašų garantines vietas prastumti tuos toliau nuo politikos lūkuriavusius auksaburnius, kurie giedojo jai ditirambus pačia aukščiausia gaida, laimėjo pataikūnų choro varžytuves.

Kad ir kaip to norėčiau, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad anksčiau niekur padorios vietos sau neradęs Matas Maldeikis buvo priglobtas po I.Šimonytės sparneliu, atsidėkojant Aušrai Maldeikienei už liguistai egzaltuotus rypavimus kandidatės naudai, neužmiršta liko ir Liudvika Pociūnienė, ilgai drauge su angelų choru giedojusi ekstremalios poetinės dvasios įkvėptą himną I.Šimonytės garbei, o, tapusi kariaunos nare, sugebėjusi lengvai kaip plokštelę pakeisti ilgai puoselėtas savo pažiūras, pasiekdama anksčiau Lietuvoje tarsi ir nematytas neprincipingumo ( turėtų būti kitas žodis, charakterizuojantis laisvo elgesio moteris) viršūnes.

O gal manote, kad autorius čia vėl sutirštino spalvas, žiūrėdamas į pasaulį pro viską deformuojančią įtarumo metodologijos prizmę arba vertindamas dalykų padėtį pagal savo sugedimo laipsnį, a?

Nežiūrint to, kas jau buvo pasakyta, negaliu užginčyti fakto, kad I.Šimonytė yra nebloga administratorė ir gali padėti didesniu ar mažesniu laipsniu išvargti krizines situacijas. Todėl negyvenamoje saloje ji pati sau pasigamintų meškerę ir gaudytų žuvį nuo ryto iki vakaro, o aš atsigulęs ant patogių gultų visą tą laiką gurkšnočiau kokoso vyną.

Man nekyla jokių abejonių, kad V. Čmilytė-Nielsen yra labiausiai toksiškas visų laikų nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas, jeigu ne apskritai Lietuvos politikas, didžiausiu laipsniu užnuodijantis aplinką.

Jeigu Čmilytė sako „žmogaus teisės“, tokį užkeikimą privalome dešifruoti kaip nuorodą į dirbtinai eskaluojamą skandalą dėl homoseksualių žmonių gyvenimo patogumų ar nepatogumų, tik taip, o ne kitaip, nežiūrint to, kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose nėra klasifikuojamos teisės pagal seksualinę orientaciją.

Kai žmogaus teisių konceptas yra taip kraštutinai susiaurinamas ir deformuojamas, žmogaus teisių sferoje neretai prasideda kažkokie jau nebevaldomi erozijos procesai ir realių žmogaus teisių griūtis, neatsitiktinai tokiame kontekste išryškėja bandymai apriboti susirinkimų, laisvo žodžio teises, kyla cenzūros pagundos.

Žinoma, kartais žmogaus teisėmis galima pavadinti ir natūralias, nekataloguotas, neįformintas teisių pavidale žmonių prigimtinės saviraiškos tendencijas, jeigu kažkas bando užkirsti kelią žmogaus spontaniškumo natūraliam pasireiškimui.

Štai kažkoks Gochinas sako, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos, o mes tokiame kontekste kaip savaime suprantamą dalyką tvirtiname tai, kad būtent lietuvių tauta pirmiausiai turi teisę ir pareigą kurti savo istoriografiją. Tačiau, kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, ta pati Čmilytė vidujai visados rinktųsi Gochino pusę.

Jeigu man tektų atsidurti negyvenamoje saloje drauge su Čmilytę, aš strimgalviais palikčiau tą salą, be jokių plaukimo priemonių, nesuspėjęs pasigaminti laivės, vien rankų grybšniais išplaukdamas į vandenyną, tirštą nuo ryklių.

Aušrinė Armonaitė yra man labiausiai ideologiškai svetimos politinės partijos Lietuvoje pirmininkė. Neįtikėtina, bet ji šioje trijulėje yra balta varna kaip vis dėlto korektiškas žmogus, tarkime, politikė moteris, nepabandžiusi nė karto įspirti ar įkąsti prezidentui Gitanui Nausėdai iš pasalų, yra tarsi ir neužsiiminėjanti nešvankiomis intrigomis politikė. Negyvenamoje saloje mes gyventume pagal išgrynintą patriarchato modelį, tokiu būdu jai atsiimant mokestį už buvimą Laisvės partijos pirmininke aname gyvenime.

Karas Ukrainoje. Šimtas vienuoliktoji (birželio 14 diena)

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Šimtas vienuoliktoji (birželio 14 diena)
Foto: 57-osios atskirosios motorizuotosios pėstininkų brigados, pavadintos Kostios Gordijonkos vardu, nariai Olegas ir Oleksandras numušė du priešo sraigtus Mi-28 ir vieną naikintuvą SU-25.


Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vakar kreipėsi į Amerikos žydų komiteto forumo narius ragindamas taikyti griežtesnes sankcijas Rusijai ir spartinti ginklų tiekimą Ukrainai. Jis pabrėžė, kad žydai turi istorinę galimybę apginti bendrą laisvę, bendrą saugumą, bendrą kultūrinę įvairovę nuo didžiausios neapykantos bangos, kuri pastaraisiais dešimtmečiais siaubia pasaulį.

Atrodytų, kas jau kas, bet Holokaustą išgyvenusi tauta, turėtų kaip ir mes, lietuviai, kurių ketvirtis nukentėjo nuo sovietų genocido, suprasti, kad jokių nuolaidų Mordorui būti negali.

Vakar Zelenskis taip pat sakė, kad Lenkija ir Slovakija nuo pat pirmųjų karo dienų padėjo kariuomenei ir ukrainiečiams, kurie buvo priversti išvykti į užsienį. Jis dėkojo Andžėjui Dudai ir Zuzanai Čaputovai už šią svarbią paramą ir veiksmingą Ukrainos europinės integracijos siekio propagavimą ES valstybėse narėse.

Kremliaus burna D. Peskovas pranešė apie „itin svarbią” V. Putino kalbą birželio 15-18 d. vyksiančiame Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume. Tarptautinis, čia toks, kuriame dalyvauja Venesuela ir Š. Korėja? Ir ką gi tokio svarbaus nori pranešti Putleris? Kad išveda visas savo ordas iš Ukrainos? Ar kad Chersonas, Luhanskas ir Doneckas, kaip Krymas, tapo Rusijos Federacijos dalimi? Kartu su Baltarusija, žinoma.

Šiandien ryte paviešintame praėjusį mėnesį vykusio pokalbio su jėzuitų žiniasklaidos redaktoriais tekste, popiežius Pranciškus išsakė naujus priekaištus Rusijai dėl jos veiksmų Ukrainoje, sakydamas, kad jos kariuomenė buvo brutali, žiauri ir žvėriška, ir kartu pagyrė „drąsius” ukrainiečius už kovą dėl išlikimo. Tačiau jis taip pat sakė, kad „smerkdami Rusijos karių žiaurumą, neturime pamiršti tikrųjų problemų, jei norime, kad jos būtų išspręstos”. Be to, jis teigė, kad „mes nematome visos dramos, vykstančios už šio karo, kuris galbūt buvo kažkokiu būdu arba išprovokuotas, arba jam nebuvo užkirstas kelias”. Pats savęs retoriškai paklausęs, ar jis tapo „proputiniškas”, jis atsakė: „- Ne, nesu. Būtų supaprastinta ir neteisinga taip sakyti”.

Neabejotina, kad popiežius nuoširdžiai pergyvena dėl visų netekčių, mirčių, prievartos ir agresijos mūsų žemelėje. Bet jau nuolatiniu tampantis naratyvas apie išprovokuotus agresoriaus veiksmus pagrįstai ima kelti klausimą, ar tik koks skeltanagis su pjautuvo ir kūjo formos liežuviu neįsisuko Vatikano širdyje? Regis, laikas griebtis egzorcizmo, cituojant šiesaus atminimo lietuvių rašytoją Jurgą Ivanauskaitę.


Be pakitimų. Rusai bando aktyvinti veiksmus visame fronte, tačiau sulaukia sėkmingai besiginančių ukrainiečių atkirčio. Severodoneckas vis dar nėra kontroliuojamas agresoriaus, o gynėjai, priešingai, nei teigia rusų propaganda, nėra apsupti ir neketina pasiduoti.

Ukrainiečiai visais lygiais ir kiekvieną dieną prašo Vakarų ir kitų demokratinių šalių paramos toliašaude artilerija ir kita sunkiąja ginkluote, tačiau vis labiau ryškėjantis susikaldymas ir jau nebe dviejų, o, atrodo, trijų greičių Europa, regisi, džiugina Kremliaus gyventojus.

Mūsų kuklia nuomone, be reguliariųjų pajėgų veiksmų, planuojant išlaisvinti okupuotas teritorijas ir neleidžiant rusams galvoti apie tolesnį puolimą, būtina imtis asimetrinio karo veiksmų užnugaryje. Tam reikia išmanaus vadovavimo, o valios priešintis tikrai pakanka.


Šiaurės rytuose ties Charkivu rusai telkė pajėgas gynybai siekdami užkirsti kelią ukrainiečių pajėgų judėjimui link Rusijos sienos. Per naktį buvo apšaudytos Rubižnės, Ruskos Lozovos, Bairako ir Dementijevkos gyvenviečių apylinkės artilerijos ugnimi.

Nepatvirtintais duomenimis, vis gi rusams pavyko kirsti Seversko Doneco upę ir įsitvirtinti jos dešiniame krante maždaug už 30 km nuo Charkivo netoli Staryj Saltiv.

Severodonecke rusai vykdė puolamąsias operacijas siekdami galutinai išstumti ukrainiečius iš miesto apylinkių. Orkai iš dalies kontroliuoja miesto centrą, ir yra duomenų, kad ukrainiečiai turi nemažų nuostolių.

Slovjansko kryptimi okupantas rengėsi puolimui ir artilerijos smūgiais griovė gynybinius įtvirtinimus prie Dibrivnės, Karnauchivkos, Naujosios Dmytrivkos ir Vernopilio gyvenviečių.

Bachmuto rajone rusai veržė Vidrodžennia – Veršyna kryptimi, bet iš dalies buvo sulaikyti.

Okupuotose teritorijose aktyviai veikia partizanų grupės. Antrą naktį iš eilės Donecko mieste kažkokie niekšai (šypt šypt) ne tik susprogdino amunicijos sandėlį, bet taip pat į amžiną poilsį atgulti padėjo pasiklydusiam gatvėje goblinų patruliui.

Pietuose rusai neskaičiuodami savo ordos praradimų, naudodami artileriją, taip pat ir dėl kreivų rankų ar tikslingai, ne tik apšaudydami ukrainiečių, bet ir savas pozicijas, iš gynybos bando pereiti į puolimą. Gatvės mūšiai vyksta Chersono srities Stanislavo, Tomyna Balka ir Doslidnės gyvenviečių rajonuose.

Kryvyj Riho kryptimi priešas įsiveržė ir užminavo Inhuleco upės pakrantę nuo Davydiv Brid ik Kalynivsko (Snihurivkos kryptimi).

Priešas ir toliau patiria kovinės technikos ir įrangos nuostolių. Belgorodo, Voronežo ir Rostovo srityse, taip pat laikinai okupuotose Krymo teritorijoje veikia apie 30 mobiliųjų remonto brigadų.

Ukrainos Generalinis štabas praneša, kad per praėjusią parą galėjo būti sunaikinta daugiau kaip 200 okupanto karių – tai būtų, greičiausiai, didžiausi rusų nuostoliai per parą nuo vasario 24 d.

*****

Locked N’ Loaded

Šį kartą trys dalys: pirmoje apžvelgsime karo istoriko „analizus“, antroje – peržvelgsime įvykius fronte, trečiojoje – apžvelgsime kremliniškai unikalią mobilizacijos agitaciją.

I. „O aš tai kitaip kariavęs būčiau“.

Nemanėme, kad kada nors teks taip pradėti postą, bet visgi. Gerbiame karo istoriką M. Soloniną už jo mokslinį indėlį bei pilietinę poziciją, tačiau ponas Markas šį kartą nusišnekėjo totaliai. Keletas jo citatų:

• „Neegzistuoja tokie ginklai, kurie galėtų pakeisti karo eigą ir nulemti jo baigtį“ ir „M. Solininas savo įsitikinimą iliustruoja karo Vietname pavyzdžiais, kai prieš technologiškai pažangią ir modernią ginkluotę turėjusią JAV kariuomenę vietos partizanai naudojo itin primityvias priemones. Pavyzdžiui, stokodami minų jie kasė vilkduobes su nusmailintais kuolais viduje“. Nu taip… Gal.. Galima aišku ir karšta derva ir virintu vandeniu orkus plikyti, akmenis ant galvų mėtyti, tik vargu ar tai padės Ukrainai. Jos gamtinės sąlygos ir nuostolių tolerancija šiek tiek skiriasi nuo praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio komunistinio Vietnamo.

• Siūlo suformuoti apie 35 tūkst. karių grupę, ją tinkamai apginkluoti ir smogti rusų pajėgoms. „Smogiant su 30-35 tūkst. karių grupe bet kuria kryptimi galima pasiekti kiekybinę persvarą ir įvykdyti užduotį, už tai sumokant krauju.“ Nu genialu. Nu bet rimtai. Tereikia suformuoti 35 tūkst. karių grupę, ją tinkamai apginkluoti ir smogti rusų pajėgoms. Nieko nėra parasčiau. Ir žinoma, tikrai nežiūrėkime į tai, kad maksimalus vienetas kovojantis šiame kare – batalionas arba BTG, t.y. tik apie 40 kartų mažesnis vienetas negu 35 tūkst. O čia dabar greitai suformuojam 35 tūkst. kovotojų grupę, per porą dienų išmokom veikti kartu, apginkluojam ir atakuojam. Na, taip pat paprastai galima suformuoti 335 tūkstančių grupę ir smogti Sachalino kryptimi.

• „Suomiai neturėjo tankų, aviacinės pajėgos, kaip ir artilerija, buvo labai menkos. Tačiau jie turėjo slides ir jomis gerai čiuožti mokančius slidininkus, pažįstančius vietovę ir gebančius išgyventi prie itin didelių šalčių. Dar jie turėjo ginkluotėje pistoletus – kulkosvaidžius „Soumi“. O jei Ukraina turi ir tankus, ir aviaciją, ir artileriją – ką daryti su šia nelaime? Viską į Dnieprą suversti, stoti ant slidžių ir pirmyn į puolimą?
Kosmosas, Karlai.

II. „Žiūrim ką turim“
1. Donbaso kryptis.
1) Šiaurinis flangas
• Charkiv. Agresorius toliau bando sumažinti grėsmę prie Vovchansk. Toliau vykdo lokalias atakas Ternove ir Rubizhne ruožuose, taip pat pasirodė informacija apie orkų aktyvius veiksmus prie Staryi Saltiv. Agresorius skelbia, jog ukrainiečiai rengiasi pulti Balakliya link. Labai gerai, kad orkai vėl priversti rūpintis savo Izyum grupuotės užnugariu. Jei ukrainiečiai pradėtų kontratakas šiame ruože, keliu iš Kupiansk į šiuo metu itin aktyvią Izyum grupuotę judantis aprūpinimas galimai būtų sėkmingai trikdomas.

• Izyum. Mūšiai aplink Bohorodychne tęsiasi, nepaisant orkų propagandistų amsėjimų, gyvenvietė vis dar ukrainiečių rankose. Taip pat orkams nesiseka pramušti ukrainiečių gynybos Dolyna – Krasnopillya. Susidaro įspūdis, kad veržliai pradėję, orkai klimpsta gynėjų spąstuose. Dabar labai padėtų prieš tai minėtos ukrainiečių atakos Balakliya – Vesele – Kupiansk ruože. Jos ne tik trikdytų agresoriaus tiekimą, bet orkai būtų priversti permetinėti dalį Izyum grupuotės pajėgų į užnugarį. Visa tai dar labiau numuštų agresoriaus puolimo tempą.

• Lyman. Agresorius ir toliau rengiasi Slaviansk (nuo Rayhorodok ruožo) ir Siversk (nuo Yampil ruožo) puolimui. Neatmestina, kad jei Izyum grupuotei nepavyks sudaryti palankių sąlygų pulti Slaviansk, Lyman grupuotė kelių dienų bėgyje vis tiek įsijungs į šią operaciją. Puolimas Siversk link taip pat labai tikėtinas. Stebėsime.

• Severodonetsk. Padėtis mieste yra sudėtinga. Agresorius itin aktyviai atakuoja gynėjus vakarinėje miesto dalyje, ukrainiečiai čia sėkmingai ginasi. Panašu, kad neklydome prieš kurį laiką atkreipdami dėmesį į orkų galimybę atnaujinti puolimą iš šiaurės. Į Kreminna – Rubizhne ruožą agresorius permetė dar dvi BTG, o tai šioje mūšių fazėje yra nemenkas veiksnys. Kreminna – Rubizhne veikusios orkų pajėgos Severodonetsk šturme dalyvavo sąlyginai mažai, kadangi buvo išsekusios po prieš tai vykusių mūšių. Iš rytų miestą puolusi orkų grupuotė pasiekė taktinę sėkmę, tačiau patyrė milžiniškų nuostolių. Tad neatmestina, kad rytinė orkų grupuotė pereis į aktyvią gynybą (gynybą kartu naudojant pasalas ir lokalias kontratakas), o pagrindinės agresoriaus pastangos bus nukreiptos iš šiaurės, pavyzdžiui su tikslu ne tiek išvalyti vakarinę miesto dalį, bet pirmiausia ją atkirsti nuo upės ir Lysychansk, o jau tada apsupti ir pakartoti Mariupol scenarijų.

• Bakhmut.

a) Tęsiasi sunkūs mūšiai aplink kelią Bakhmut – Lysychansk. Orkai vis aktyviau siekia perskirsti kelią Bilohorivka – Berestove ruože. Nors ukrainiečiai atmušė atakas, padėtis sudėtinga.

b) Agresoriaus pastangos siekiant sunaikinti Zolote „kišenę“ toliau yra nesėkmingos.

c) Svitlodarsk ruože agresorius mažais žingsneliais stengiasi išeiti iš nepalankios vietovės. Orkai nuo Roty vakarų kryptimi puolė Vershyna link su tikslu perkirsti kelią Svitlodarsk – Bakhmut, tačiau ataka atmušta, o priešas blokuotas Vidrodzhennia – Roty. Nepaisant to, įvykiai šiame ruože ukrainiečiams klostosi ne taip sėkmingai, kaip norėtųsi. Nepaisant palankios gynybai vietovės, ukrainiečiai nesugebėjo išlaikyti orkų Svitlodarsk tvenkinių bottleneck‘uose, agresorius diktuoja mūšio tempą ir artėja link Bakhmut.

2) Centras. Toliau tęsiasi lokalūs pasistumdymai aplink Avdiivka ir Niu-York. Daug darbo artileristams, agresorius aktyviai naudoja aviaciją.

3) Zaporizhia. Agresorius jau porą savaičių nelabai turi pajėgumo kažką rimtesnio nuveikti, jų prieš tris savaites „beveik“ užimtame Vuhledar.  Ukrainiečiai sukaupė jėgų ir vykdė kontrataką Pavlivka link, orkai bando juos atmušti. Ar tai tik lokalus paraganėjimas, ar bandymas kitoje Kashlahach upės pusėje susikurti placdarmą, su tikslu pradėti valyti kelią Velyka Novosylka – Blahodatne? Matysime.

2. Pietų kryptis. Ukrainiečiai toliau nestabdo ir dar pasistūmėjo keletą kilometrų Tomyna Balka ruože, nuo čia iki Chersono lieka apie 20 km. Agresorius kontratakuoja, tačiau ukrainiečiai nesivelia į aklą snukiadaužį ir užimtuose ruožuose pereina į greitą gynybą. Taip ukrainiečiai mažais, bet užtikrintais žingsneliais juda Cherson link.

III. „Kremlinų mobilizacinė motyvacija“
Pabaigai, atkreipsime jūsų dėmesį į itin suaktyvėjusią tradicinę kremlinų taktiką – apšaudyti patys save ir tuo kaltinti kitus. Iš orkų kontroliuojamos teritorijos Donbase jau kelinta diena artilerija apšaudo jų pačių kontroliuojamą teritoriją – gyvenami rajonai, turgavietės, net ligoninės. Žinoma, orkai viskuo kaltina ukrainiečius, tačiau jie net ir norėdami tokių veiksmų negalėtų atlikti. Donbaso kryptyje artilerijos sviedinių pertekliaus švelniai tariant ukrainiečiai nejaučia ir tikrai turi į ką šaudyti. Švaistyti amuniciją, kad atakuoti civilius objektus? Kam?

O štai orkų motyvas aiškus – sukelti Donbaso gyventojų neapykantą ir paskatinti juos aktyviau jungtis prie „šventos kovos už šviesų rytojų.“ Kaip anksčiau esame sakę – būtent gyvosios jėgos trūkumas yra didžioji agresoriaus bėda mūšio lauke, tad orkai jį bando užpildyti tik jiems būdingu būdu.

*****

Naujų tyrimų duomenimis, per pirmąsias 100 invazijos Ukrainoje dienų, Rusija iš iškastinio kuro eksporto uždirbo 98 mlrd. JAV dolerių, o didžiausia importuotoja buvo Europos Sąjunga. Pirmadienį paskelbtoje nepriklausomo Suomijoje įsikūrusio Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro (angl. CREA) ataskaitoje teigiama, kad per nurodytą laikotarpį Europos Sąjunga importavo 61 proc. Rusijos iškastinio kuro eksporto, kurio vertė siekė apie 60 mlrd. JAV dolerių. Didžiausiais importuotojais (vertė JAV doleriais) buvo Kinija – 13,2 mlrd., Vokietija – 12,7 mlrd., Italija – 8,2 mlrd., Nyderlandai – 8,4 mlrd., Turkija – 7 mlrd., Lenkija – 4,6 mlrd., Prancūzija – 4,5 mlrd. ir Indija – 3,6 mlrd.

Tik primenam, kad metinis Maskolijos gynybos biudžetas 2021 metais buvo apie 66 mlrd. JAV dolerių. Nėra ką daugiau ir pasakyt – viskas skambės kaip vartymasis iš gaidžio. Deja.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi ketvirtadienį, birželio 16 d. lankysis Ukrainoje. Bendras trijų ES vadovų vizitas įvyks prieš G7 ir NATO aukščiausiojo lygio susitikimus. Žiniasklaidos teigimu, tokiu būdu ketinama parodyti trijų didžiausių ES šalių paramą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui.

Na na. Nei vienas iš minėtų trijų ponų nebuvo atvykęs į Kyjivą nuo tada, kai Rusija ir Baltarusija vasario 24 d. pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Europą ginančioje šalyje jau spėjo apsilankyti keli pasaulio lyderiai, įskaitant JAV, JK ir Kanados vadovus. Suprantam, Macronui nebuvo laiko – jį visą suėdė skambučiai Vovai. O ką kiti du?

Iki 2022 m. birželio 13 d. ryto Ukrainoje dėl Rusijos Federacijos vykdomos plataus masto ginkluotos agresijos nukentėjo daugiau kaip 815 vaikų, 288 vaikai žuvo ir mažiausiai 527 buvo sužeisti, praneša Ukrainos Generalinė prokuratūra. Pažymima, kad šie skaičiai nėra galutiniai, nes vyksta tyrimai laikinai okupuotose ir jau išlaisvintose teritorijose, o brutalūs karo veiksmai tęsiami neatsižvelgiant į civilių žūtis.

ES gali plėstis, o Ukraina turi europietišką kultūrą. Tokį požiūrį išdėstė ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis. Tikimasi, kad birželio 23-24 d. Europos Vadovų Taryba priims sprendimą suteikti Ukrainai kandidatės į ES statusą. Godspeed!

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sekmadienį lankydamasis Suomijoje pareiškė, kad Turkija, prieštaraudama Suomijos ir Švedijos prašymams tapti NATO narėmis, pagrįstai kelia susirūpinimą dėl saugumo. „- Tai teisėtas susirūpinimas. Kalbama apie terorizmą, apie ginklų eksportą”, – sakė J. Stoltenbergas bendroje spaudos konferencijoje su Suomijos prezidentu Sauli Niinisto, viešėdamas pas jį jo vasaros rezidencijoje Naantalyje, Suomijoje.
Terorizmas, ginklų eksportas, suprantama. Tai turi kurdai, kaip ir šimtai kitų tautų apsisprendimo laisvę, ar ne?

Pirmą kartą nuo Šaltojo karo laikų per ateinančius metus pasaulio branduolinis arsenalas turėtų padidėti, o rizika, kad toks ginklas bus panaudotas, yra didžiausia per pastaruosius dešimtmečius, pirmadienį pareiškė vienas iš svarbiausių konfliktų ir ginkluotės tyrimų centrų SIPRI. Rusijos įsiveržimas (leidžiame sau pataisyti – vasario 24 d. pradėta plataus masto invazija) į Ukrainą ir Vakarų parama Kyjivui padidino įtampą tarp devynių pasaulio branduolinių valstybių, teigiama Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto analitinio centro naujame tyrime.

Gaila, kad žmonija sąmoningumo lygmenyje taip niekur ir nepažengė: medines kuokas pakeitė branduolinės galvutės, o daugumos galvose švilpauja prievartos vėjai.

Severodoneckas išlieka pagrindiniu rusų taikiniu ruošiantis tolimesniam Slovjansko šturmui. Ukrainos kariuomenės vado teigimu, okupantai šio miesto užėmimui sutelkė 7 bataliono taktines grupes. Be to, Rusijos okupacinės pajėgos atnaujino Charkivo gyvenamųjų rajonų apšaudymą, artilerijos ir minosvaidžių ugnimi sukaustė gynėjų dalinius Černihivo ir Sumų srityse. Visa fronto linija yra 2450 km, aktyvūs veiksmai vyksta 1105 km ruože.

Rusai vėl pradėjo spaudimą artilerijos ugnimi Charkivo apylinkėse.

Per praėjusią parą Ukrainos ginkluotosios pajėgos sunaikino apie 150 okupantų.
Okupantas, remiamas artilerijos, iš dalies sėkmingai šturmavo Severodonecko miestą ir išstūmė gynėjus iš miesto centro, tačiau nuožmios kovos tęsiasi.

Priešas artilerijos ugnimi apšaudė ukrainiečių pozicijas Lysičiansko, Severodonecko ir Toškivkos rajonuose.

Sunki naktis Krivij Riho rajone. Vakar vėlai vakare Zelenodolskas vėl buvo apšaudytas salvinėmis ugnies sistemomis “Uragan”. Okupantų ugnis buvo nukreipta į gyvenamųjų daugiabučių namų kvartalus. Per apšaudymą žuvo viena moteris. Yra sužeistųjų, tarp jų trys moterys ir du vyrai.

Mykolaive rašistai sunaikino grūdų sandėlį, o ryte suintensyvėjo visų rūšių sunkiųjų ginklų ugnis.

Video: atrodo, kažkas vėl neatsargiai parūkė. Šįkart visai netoli Maskvos užsidegė Zagorskio optikos ir mechanikos gamyklos – legendinės Rusijos optikos pramonės įmonės sandėliai. Vasara, sausa.

https://www.facebook.com/100003019162310/videos/pcb.5002526026524653/7846644488709421

******

Locked N’ Loaded

Šiaurinis flangas
Charkiv. Agresorius pabandė kontratakuoti Rubizhne link, tačiau gerai gavo skūron. Ukrainiečiai atsilaikė.

Izyum
Ukrainiečiai atmušė orkų atakas Dovhenke ir Dolyna link. Svarbu pastebėti, kad agresorius apėjo Dovhenke ir atakavo Mazanivka (2 km į pietus nuo Dovhenke). Panašu, kad agresorius bandys judėti palei vandens kliūtis esančias į vakarus nuo kelio Izyum – Slaviansk ir ieškoti būdų iš vakarų atakuoti Krasnopillya – Dolyna – Adamivka. Prikaustyti čia esančias ukrainiečių pajėgas ir taip sudaryti sąlygas Lyman grupuotei pulti Slaviansk iš šiaurės. Ukrainiečiai pirmą tokį bandymą atmušė.

Tęsiasi mūšiai Bohorodychne, situacija ten nėra aiški. Taip pat trūksta informacijos apie padėtį Tetyanivka (kokio dydžio ten orkų pajėgos, ar jos papildomos iš Svyatohirsk, ar ukrainiečiai jas atakuoja, ar ne), tačiau galima daryti prielaidą, jog ten esantys agresoriaus vienetai nepajudėjo Bohorodychne link.

Lyman. Agresorius ir toliau kaupia jėgas ir vykdo žvalgybą mūšiu siekdamas identifikuoti galimas Syverskyi Donec forsavimo vietas. Aktyviausiai orkai juda aplink Raihorodok, kadangi čia trumpiausias ir tiesiausias kelias į Slaviansk. Neatmestina, kad artimiausiu metu matysime bandymą pradėti mūšį dėl Slaviansk.

Severodonetsk
Toliau puikiai dirba ukrainiečių artilerija – sunaikinta orkų vadavietė Rubizhne.
Sugriautas (arba stipriai pažeistas) antras tiltas į Lysychansk.

Tęsiasi sunkūs mūšiai Severodonetsk mieste, orkams nepavyko pakreipti eigos savo naudai. Tuo pačiu agresoriui ir toliau nesiseka pralaužti Borivske – Voronove – Metolkine (Severodonetsk pietūs ir pietryčiai) bei Toshkivka – Ustynivka (Lysychansk pietūs) ruožų.

Bakhmut
Bakhmut – Lysychansk kelias kol kas toliau lieka ukrainiečių rankose.

Mykolajivka ruože ukrainiečiai vėl atmušė agresoriaus atakas, kol kas grėsmės prie Verkhnokamyanka esančiai strateginei kelių sankirtai grėsmės nėra.

Ukrainiečiai toliau ginasi Zolote „kišenėje“. Nesugebėdamas prasiveržti per Komyshuvakha ir apsupti visos gynėjų grupuotės, agresorius ieško kitų variantų. Šiandien atakavo Vrubivka (apie 5 km į šiaurę nuo Komyshuvakha) bei nuo Orikhove (rytiniame Zolote grupuotės flange). Visos atakos atmuštos.

Centras. Atrodo, kad agresoriaus lokalios atakos link Kostiantynivka išblėso, mūšio lauke vėl daugiausia darbo abiejų pusių artilerijai.

Zaporizhia. Ukrainiečiai atmušė agresoriaus bandymus pulti Huliajpole ruože, tačiau mūšiai čia toliau tęsiasi.

Pietų flangas. Ukrainiečiai ir toliau tęsia kontratakas Cherson link, orkai čia turi didelių problemų. Atakos aplink Oleksandrivka (Mykolajivo sritis) kausto agresoriaus pajėgas, tačiau pagrindinė ukrainiečių atakos kryptis – M14 kelias į Chersoną. Soc. tinkluose girdimas malonus ausiai orkų propagandistų žviegimas.

******

Azijos šalių viršūnių saugumo susitikimas, Šangri-La dialogas, šį savaitgalį vyksta Singapūre. Vakar į susirinkusius dalyvius virtualiai kreipėsi Ukrainos prezidentas V. Zelenskis. Kalbėdamas apie Rusijos (ir Baltarusijos) invaziją, jis pabrėžė, kad dėl Rusijos, blokuojančios Ukrainos uostus, kaltės „pasaulis susidurs su ūmia ir sunkia maisto krize ir badu daugelyje Azijos ir Afrikos šalių.”

Tuo tarpu Kinijos gynybos ministras Wei Fenghe sakė, kad Pekinas liūdi dėl įvykių Ukrainoje, ir teigė, kad remia taikos derybas tarp Maskvos ir Kyjivo. Jis taip pat sakė, kad Kinija nepritaria Vakarų tiekiamai ginkluotei Ukrainai ir sankcijoms Rusijai.

„- Kokia yra pagrindinė šios krizės priežastis? Kas už to stovi? Kas daugiausia praranda? Ir kas daugiausia laimi? Kas skatina taiką, o kas įpila alyvos į ugnį? Manau, kad visi žinome atsakymus į šiuos klausimus”, – mįslingai kalbėjo uniformuotas kinų ministras.

Kinija yra laikoma Rusijos drauge ir rėmėja, tačiau ji taip pat nenori prarasti rinkų Vakaruose. Mūsų kuklia nuomone, ji nenori „prarasti” ir didelės Rusijos teritorijos dalies, Sibiro, kuriame glūdi milžiniški žaliavų resursai.

Rusijos invazijai į Ukrainą tęsiantis jau ketvirtą mėnesį, Kyjivas nuogąstauja, kad „karo nuovargis” gali pakirsti Vakarų ryžtą padėti šaliai atremti Maskvos agresiją. Nors Vakarai skyrė milijardus dolerių ginkluotei, o artimiausios Ukrainos kaimynės priėmė daugiau kaip 7 milijonus karo pabėgėlių, Europos vienybė po truputį ima eižėti. Kremliaus strategija čia visiškai aiški – karo nusikaltėlių valstybė tęs sekinančio karo veiksmus ir lauks rudens. O tada, brangstančių žaliavų ir kylančių pragyvenimo kainų fone, vakariečiai biurgeriai ieškos išeities. Svajodami grįžti į geresnio pigaus gyvenimo laikus, jie ims spausti ukrainiečius daryti nuolaidas ir tartis dėl taikos, atiduodant Rusijai užgrobtas teritorijas, kurių likimą vėliau neva spręs diplomatiniu keliu.

Matytami ir suprasdami Maskolijos strategiją, mes sakome tik viena – Lietuva turi kuo greičiau padaryti viską, kad būtų pasiruošta visuotinei gynybai. Ukraina savo krauju ir gyvybėmis mums suteikia laiko – nešvaistykime jo kalboms ir kaimo barelio lygio nesutarimams.

Šeštadienį sostinėje Kyjive netikėtai apsilankiusi Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen susitiko su prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir pranešė jam apie diskusijas dėl to, ar rekomenduoti Ukrainą kaip kandidatę į ES nares. ES baigia vertinimą, kuris bus paskelbtas kitą savaitę, sakė Leyen ir iki kitos savaitės pabaigos Ukraina sužinos, ar gali pradėti stojimo į Europos Sąjungą procesą. Laikom kumščius, bet esame realistai – U. Leyen vilties laivelis gali būti lengvai nuskandintas didžiųjų ES valstybių povandeninės politikos srovių.

Be didesnių pakitimų. Rusai per paskutines 48 valandas nesugebėjo perimti greitkelio Bachmutas – Lysičianskas, kuris yra taktiškai svarbus tiekimo kelias abiems pusėms, kontrolės. Okupantas ruošiasi Slovjansko (ir, galimai, Kramatorsko) puolimui, bet tam reikia išstumti ukrainiečių pajėgas iš Severodonecko kišenės.

Pietuose Ukrainos jungtinės pajėgos, remiamos suaktyvėjusių partizanų veiksmų ruošiasi platesnio masto puolimui, tačiau iš vadų ant žemės pasiekia informacija apie tragišką artilerijos sistemų, o ypač – šaudmenų joms – trūkumą. Mes atsargiai vertiname didesnio puolimo galimybę, ypač po to, kai rusams pavyko pilnai perimti taktiškai svarbios Kinburno nerijos kontrolę.

Šiaurės rytuose ir rytuose vyko aršūs mūšiai.
Severodonecke, Azoto gamyklos teritorijos rūsiuose slepiasi apie 800 civilių gyventojų. Teritorija pastoviai bombarduojama aviacija, netyla artilerijos apšaudymai. Mūsų šaltinių teigimu, rusų karinė vadovybė neįvykdė režimo Maskvoje įsakymo užimti Severodonecką dar praeitą savaitę, todėl darys viską, kad išstumtų ukrainiečių gynėjus artimiausiomis dienomis.

Luhansko srityje rusų okupantai sugriovė prekybos centrą, parduotuvę ir dešimtis namų.

Ukrainos gynėjai atakavo vadavietę su čečėnais „kadyrovcais” Rubižnėje ir „Vagner” (dabar – „Liga”) driskių būrį Stachanove. Visi pastarojo plėšikai ir prievartautojai bei žmogžudžiai buvo sunaikinti, teigia ukrainiečiai.

Ukrainos kariai atrėmė puolimą netoli Vrubovkos kaimo, taip pat sėkmingai gynėsi Mykolajivkos kryptimi ir netoli Vasiljevkos. Rusų okupantas patyrė nuostolių ir pasitraukė į anksčiau užimtas pozicijas.

Rusijos bombonešiai atakuodami taikinius ant žemės rytų Ukrainoje paleido dešimtis 1960-ųjų metų gamybos priešlaivinių, 5,5 tonos sveriančių, raketų. Akivaizdu, kad karo nusikaltėliai nebeturi modernių raketų (išskyrus rezervą Vakarų karinėje apygardoje), o priešlaivinių raketų naudojimas sausumos taikiniams reiškia viena – dar daugiau sugriovimų, dar daugiau civilių aukų.

Chersone ir Melitopolyje okupacinės pajėgos gyventojams dalina RF pasus. Nieko naujo – tą jau matėme Luhansko ir Donecko okupuotose teritorijose ir, žinoma, aneksuotame Kryme.

Pietuose rusai daugumoje gynėsi, apšaudydami ukrainiečių karius iš artilerijos, minosvaidžių ir salvinės ugnies raketų sistemų Smerch.

Maskoliai toliašaude artilerija „denacifikavo” Tverdomedovo, Bereznevatoje, Kobzarcuose, Kvitneve ir Luche esančias gyvenvietes, griaudami civilių namus ir kitą infrastruktūrą.

Ternopolio srities Čertkovsko rajone per Rusijos okupantų raketų ataką buvo sužeisti 22 žmonės.

*****

Ukrainos sostinės gyventojai Centriniame paplūdimyje prie Dniepro upės, tekančios per Kijevą.(dailymail.co.uk)

Marius Kundrotas. Seime – maištas prieš Dievą

Redakcija
-
0

Seime – maištas prieš Dievą | Alkas.lt nuotr.

Šalyje, kur blogis tampa gėriu, mažai tetrunka, kol gėris tampa blogiu. Dabartinė valdančioji koalicija Seime nusprendė, kad sodomija yra gėris, ir blogiu tapo prigimtinės šeimos gynimas: homofobija.

Nusprendė, kad „atvira visuomenė“, pagrįsta valkatavimu, yra gėris, ir blogiu tapo tautinė valstybė: ksenofobija.

Nusprendė, kad gyvenimas dėl vulgariausių malonumų yra gėris, ir blogiu tapo idealistinė moralė. O įkandin jos – ir religija.

Taip ir tik taip galima aiškinti šiais metais Seime priimtas Labdaros ir paramos įstatymo pataisas, kuriomis uždrausta piliečiams savo mokesčiais remti religines bendrijas. Nes, gink Karlai Marksai, kuris nors pilietis pajamas į biudžetą, valdžios numatytas sodomitų organizacijai, skirs savo religinei kongregacijai ar parapijai.

Žinant valdančiosios koalicijos sudėtį čia galima išskirti du motyvus. Vieni iš valdančiųjų – labai paviršutiniški tikintieji, žinantys tik savo – tradicinę – konfesiją, kuriai skiriamos dotacijos iš biudžeto, tad nuspręsta, kad šios konfesijos ir taip valstybės apdovanotos, kam joms dar procentai nuo mokesčių.

Kiti – atviri ir labai agresyvūs Dievo priešai: jie vadovaujasi hedonistine-satanistine pasaulėžiūra, kuriai Dievas ir religija tiktai kliudo. Vienų ir kitų motyvų rezultatas – tas pats: tikinčiųjų teisių pamynimas.

Pagal geriausias komunistų, o taip pat – fašistų ir nacistų tradicijas valstybė statoma Dievo vieton. Dabar ji teiks žmonėms gerovę.

Maža to, dabartinė valstybė pretenduoja į sritį, kurią net pats Dievas palieka žmogaus asmeniui: nuspręsti, kas jam yra gerovė, džiaugsmas ir laimė.

Prisimenate šūkį: norintiems džiaugtis? Tai va, nuo šiol valdančioji koalicija valstybės vardu pasakys, kuo ir kaip turite džiaugtis. Ir vargas Jums, jei džiaugsmo ieškosite kituose šaltiniuose, nei ji nurodys.

Fašistai ir nacistai iki Antrojo pasaulinio karo bent jau sukūrė klestinčias visuomenes, tiesa – daugelio piliečių atskirties, o vėliau – ir mirties kaina. Komunistai įtvirtino skurdą.

Tuo pačiu keliu žengia ir šiuolaikiniai jakobinai, įsivardiję liberalais ir konservatoriais.

Valgyk kruopas, užtai galėsi džiaugtis papilvės malonumais, o jei to bus per maža – pasiūlysime narkotikų. Ko dar trūksta iki visiškos laimės?

Dvasinės prasmės? Kokios dar dvasinės prasmės? Dvasia – davatkų išmislas. Džiaukis fylingu.

Valstybės statymas į Dievo vietą – tobulai eurazinė tradicija. Taip, eurazinė, nes Europa ir Azija šiais klausimais – vieningos.

Amerikoje žmonės nuo pat valstybės įsikūrimo žinojo, kad laimę žmogui teikia tik Dievas ir paties žmogaus darbštumas, išradingumas, kūryba.

Eurazijoje laimę žmogui pretenduoja teikti valstybė. Pati ir nustatydama, kaip ta laimė turi atrodyti. Nesutinkantiems – ešafotas.

K. Marksas teigė, kad religija – tai opiumas liaudžiai, atitraukiantis ją nuo kovos už savo medžiaginę laimę. Jis – nei pirmas, nei paskutinis. Panašiai manė šiuolaikinio liberalizmo pirmtakai Džeremis Bentamas ir Džonas Stiuartas Milis.

Dabartiniai „liberaliosios demokratijos“ adeptai siūlo tikrą opiumą, kad atitrauktų žmones nuo gilesnės prasmės paieškų. Žmogus, ieškantis aukštesnių idealų, nei gyvūninis būvis, šiai santvarkai tiesiog pavojingas. Juo sunku manipuliuoti. Jis pirmiausiai pavaldus Dievui.

Adolfas Hitleris buvo kiek nuosaikesnis. Jis sakė: tegul Dievas sau tvarkosi Danguje, o mes patys susitvarkysime Žemėje. Šiandieniniams „liberaliesiems demokratams“ nėra didelio skirtumo, ar jų valdinys – nominalus tikintysis, ar užkietėjęs ateistas.

Jei Dievas – tiktai lentynoje dulkantis Rūpintojėlis, jo grėsmė – minimali. Svarbu, kad žemiškoji valdžia būtų patikėta politinėms institucijoms. Ne bet kokioms, o jų institucijoms. Valdžia – irgi narkotikas. Gal net pats stipriausias.

Tiek naciai, tiek bolševikai pasirodė per silpni sunaikinti religiją. Nepavyks to padaryti ir „liberaliesiems demokratams“. Iškentusi kruvinas represijas religija išgyvens ir mokestinį apiplėšimą.

Tai daugiau – principo reikalas. Kuo pilietis laisvesnis disponuoti savo uždirbtais pinigais, tuo jis laisvesnis ir dvasioje. Užuot kliovęsis valstybės stabu jis pats paskirsto šiuos pinigus savo nuožiūra – religinei bendrijai, visuomeninei organizacijai, politinei partijai ar socialinei įstaigai.


Peticija | Alkas.lt ekrano nuotr.

Šiuo metu internetu renkami parašai po peticija, reikalaujant grąžinti mokestinės paramos galimybę tikintiesiems. Tai – puiki proga susivienyti skirtingų denominacijų, konfesijų, net religijų tikintiesiems. Tai – kova už bendrą teisę. Teisę į savo pinigus ir savo prioritetus juos skirstant.

O tuo tarpu artėja rinkimai. Juose bus proga priminti, ką kiekvienas galvojame apie dabartinę valdžią ir tai, kaip ji skirsto mūsų visų mokesčius. Priminsime ir tai, kuo ji mus laikė – laisvais ir sąmoningais piliečiais ar mase, kurią reikia valdyti. Dievo kūriniais ar tiktai dvikojais gyvūnais.

Yra dvi valstybės sampratos: organizuota piliečių bendruomenė arba tuos piliečius prievartaujantis valdžios aparatas.

Nuo mūsų pačių priklauso, kokia ta valstybė bus. Ar ji bus mūsų, ar mes – jos.

Autorius yra politologas

Vytautas Radžvilas. Įprasminti kančią

Redakcija
-
2
Vytautas Radžvilas. Įprasminti kančią

Prieš aštuoniasdešimt vienerius metus šią dieną prasidėjo tūkstančių lietuvių siaubo ir kančių kelias. Gedulo ir Vilties dieną mintyse ir atsiminimuose kasmet mėginame iš naujo praeitį šiuo keliu. Bet stebint, kas vyksta aplinkui, vis labiau aiškėja, kad vien atsiminti ir išgyventi nepakanka. Reikia bent pamėginti ir suprasti: kodėl taip? Kodėl tokia žiauri lemtis ištiko mūsų tautą?

O tada neišvengiamai iškyla ir svarbiausia klausimas: ar tikrai buvo visiškai neįmanoma šito išvengti? Ar viskas buvo padarytą tomis lemtingomis 1940 metų birželio dienomis ir net valandomis, kai dar buvo įmanoma apsispręsti ir pasiryžti ginti savo valstybę taip, kaip tai padarė suomiai, o šiandien daro ukrainiečiai?

Labai reikia, kad prabustų supratimas, kad tada abejojant, svyruojant ir galiausiai neišdrįsus pekelti ginklo, horizonte jau kilo būsimoji Gedulo ir Vilties diena. Ant geležinkelių bėgių jau rikiavosi būsimieji tremtinių ešelonai. Ir buvo visai nesvarbu, kad tik įžvalgiausieji juos pajėgė išvysti savosiose jau artėjusios ateities vizijose.

Taip būna visada: dvasiniai įvykiai pralenkia fizinius, kurie materializuojasi ir tampa tikrove regimame pasaulyje kiek vėliau. Tuos bėgius ir traukinius sukūrė silpnadvasiškumo akimirką. Galbūt jie vis tiek būtų buvę. Tačiau jeigu jie būtų buvę pasipriešinus ir po didvyriškų kovų, viskas vis dėlto būtų buvę gerokai kitaip.

Todėl tos dienos kančią įmanoma įprasminti vieninteliu būdu. Tik pasakant sau, kad tai niekada nepasikartos. Nes priešinsimės ir kovosime, kad ir kas būtų, nesvarbu, kas užpultų. Kančių atmintis turi persilydyti į jokiomis aplinkybėmis nepalaužiamą valią ginti Lietuvą. Mūsų Tėvynę, valstybę ir jos žmones.

Dovilas Petkus. Prezidentas konservatorių kišenėje?

Redakcija
-
0

Ilgą laiką atrodė, kad prezidentas G. Nausėda gali būti atsvara dabartinei valdančiųjų politikai. Šeimos, gyvybės, užsienio politikos klausimais akys vis viltingai krypdavo į Daukanto aikštę. Prezidento deklaruojamo kompromiso paieškos turėjo pristabdyti valdančiųjų entuziazmą, lyg ir buvo konkurencijos ženklų. Visgi, šiai dienai net tariami valdančiųjų ir prezidentūros skirtumai atrodo išnykę, o kompromisai tapo pritarimu vis radikalesniems siūlymams.

Kompromisas dėl partnerystės?

Seime verdant batalijoms dėl vadinamo civilinės sąjungos įstatymo, prezidentas pareiškė, kad dabartinis valdančiųjų siūlymas įteisinti vienalyčių porų santykius yra „kompromisas“, atsižvelgiant į pernai jo išsakytas pastabas partnerystės projektui.

Sunku suprasti, ką prezidentas vadina kompromisu ir kokių gi būta jo patarimų. Vadinamasis prezidento „kompromisas“ dėl civilinių sąjungų yra dar radikalesnis pasiūlymas nei pernai. Praėjusiais metais žlugęs lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas praktiškai nieko nekalbėjo apie tokių porų įsivaikinimą. Civilinės sąjungos projekte, tuo tarpu, apie tokių porų įsivaikinimo galimybę net neslepiama.

Lyginant su kuo tai būtų galima vadinti „kompromisu“? Nejaugi prezidentas pernai teigė nepritariantis įstatymui tik todėl, kad valdantieji pamiršo įtraukti galimybę įsivaikinti homoseksualioms poroms?

Nejaugi prezidentas pernai teigė nepritariantis įstatymui tik todėl, kad valdantieji pamiršo įtraukti galimybę įsivaikinti homoseksualioms poroms?

Pernai prezidentas siuntė sveikinimus „Šeimų maršui“ ir žadėjo ginti mūsų Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą. Šiemet tampa nebeaišku ar prezidentas žino, kas apie šeimą parašyta toje Konstitucijoje. Prezidentui nebepatinka „šeimų maršas“ ir jo atstovai? Gerai, tuomet šalies vadovas gali savo nuožiūra pasirinkti visą eilę šeimų organizacijų bei ekspertų, kuriais remdamasis gali išsakyti savo pritarimą prigimtinės šeimos saugojimui. Asmenybinės antipatijos niekaip neturėtų lemti prezidento pažiūrų. O gal pakito pažiūros?

Mirties kultūrai – atviros durys

Gyvybės politikos tema Gitanas Nausėda net pralenkė savo pirmtakę D. Grybauskaitę. Birželio pradžioje šalies vadovas savo parašu patvirtino valdančiųjų priimtą įstatymą, leidžiantį naikinti nepanaudotus žmogaus embrionus. Mirties kultūra į Lietuvą skverbiasi per prezidento rašiklį, o Gitanas Nausėda tapo pirmuoju istorijoje šalies vadovu, po kurio parašu Lietuvoje įstatymiškai įtvirtintas negimusios gyvybės žudymas.

Kaip pastebėjo Seimo narė A. Širinskienė ir kiti tokiam sprendimui oponavę ekspertai, tiek Seimo nariams, tiek ir šio įstatymo nevetavusiam šalies vadovui pagal kanonų teisę gresia ekskomunika.

Politikai buvo įspėti kardinolo S. Tamkevičiaus lūpomis: „Kanonų teisė skelbia, kad asmuo, faktiškai įvykdęs negimusios gyvybės sunaikinimą, užsitraukia ekskomuniką (Kan. 1398). Ekskomunika apima visus, kurie padarė šį nusikaltimą, žinodami apie jiems paskirtą bausmę. Ji apima ir tuos bendrininkus, be kurių pagalbos nusikaltimas nebūtų įvykdytas. Bendrininkavimo, kuris užtraukia bažnytines bausmes, sąvoka apima ir politikus, kurie savo sprendimu įgalintų sąmoningą negimusios gyvybės žudymą dirbtinio apvaisinimo metu (Kan. 1329).“
Seimas iš naujo svarstys G. Nausėdos vetuotas pataisas dėl reagavimo į pranešimus apie žalą gamtai
LR Prezidentas Gitanas Nausėda

Klausti belieka ar už embrionų naikinimą balsavę ir jo nevetavę politikai keliaus švenčių proga į bažnyčią demonstratyviai priimti šv. Komunijos? Ar jiems, be viešos atgailos, ganytojai gali ją suteikti?

Užsienio politikoje – nesibaigianti Grybauskaitės epocha

Užsienio politikoje prezidentas irgi, panašu, galutinai pasidavė valdančiųjų įtakai ir grįžo prie D. Grybauskaitės kurso. Kurį laiką vyravęs įsivaizdavimas, kad Lietuva tols nuo eksprezidentės politikos „veidu į Vokietiją“ ir jungsis prie Vidurio Europos šalių, išblėso.

Prezidentas, kartu su valdančiaisiais entuziastingai pasitiko Vokietijos pažadus didinti karinius pajėgumus Lietuvoje, visiškai ignoruodamas ne tik neįvardintus tokių pažadų terminus, bet ir neigiamas tokio bendradarbiavimo pasėkmes.

Akivaizdu, kad Lietuva savo gynybą vis labiau patiki ne anglosaksiškom ar Vidurio Europos valstybėmis, o priešingus geopolitinius interesus turinčiai Vakarų Europai su Vokietija priešaky.

Vokietijos dominavimas Lietuvos saugumo struktūroje iš esmės sugriauna vizijas apie Trijų jūrų karinį bendradarbiavimą, kuriame skandinavai, Vidurio Europos ir Baltijos šalys sudarytų glaudų regioninės gynybos bloką NATO rėmuose.

Vokietijos karinis dominavimas Lietuvoje yra naudingas ir Kremliui. Rusijai žymiai patogiau, kad šalia jos pozicijas užima ne Ukrainą remianti Lenkija, o kompromiso su Rusija ieškanti, Putino veidą išsaugoti siekianti ir ukrainiečių teritorijų padalinimą laiminanti Vokietija.

Vokietijos dominavimas Lietuvos saugumo struktūroje iš esmės sugriauna vizijas apie Trijų jūrų karinį bendradarbiavimą

Horizonte jau rodėsi stiprėjanti Kijevo – Varšuvos jungtis, kurią papildžius Baltijos šalims ir skandinavams, Vakarų Europos dominavimas būtų pažabotas. Glaudesnio formato bendradarbiavimo kariniame ir politiniame lygmenyje, kaip Trijų jūrų iniciatyvos, vieningai bijo ir įtakos prarasti nenorinti Vakarų Europa ir geopolitinių interesų čia turinti Maskva.

Auganti Vokietijos karinė įtaka turės ir daugiau pasekmių. Vokietijos, kaip tiesioginės Lietuvos gynėjos kritika taps netoleruotina mūsų šalyje, vis nuolankiau bus reaguojama į bet kokias vokiečių iniciatyvas ES viduje, o prieštaraujantys Berlynui – gėdinami.

Lenkijai, kuriai šiandien Europos Sąjungoje aktualiausias dalykas yra Vokietijos dominavimo stabdymas, mes suvarome peilį į nugarą. Tą daro mūsų valdantieji, tą, deja, daro ir puikius santykius su lenkų prezidentu A. Duda deklaruojantis mūsų prezidentas.

Nei vertybine nei geopolitine prasme tampa nebeaišku, už kokį skirtumą Lietuvos piliečiai balsavo 2019 m. vietoj I. Šimonytės rinkdami G. Nausėdą. Trejus metus vyravęs konkurencijos pojūtis baigėsi, liko tik valdančiųjų sprendimai ir prezidentūros pritarimai. Šeimos, gyvybės ar užsienio politikos klausimais skirtumų nebėra ir pastarųjų trejų metų konfrontacija su valdančiaisiais jau atrodo kaip imitacija ir politinė dūmų uždanga.

Kas nutiko prezidentui, kad jis tapo valdančiųjų marionetė? Ar dar galima tikėtis, kad prezidentas vis dėlto nėra valdančiųjų „kišenėje“? Pasipriešindamas civilinėms sąjungoms ir atvirai stodamas Lenkijos geopolitinių pasiūlymų pusėn, valstybės vadovas vis dar galėtų įrodyti, jog yra savarankiškas politikas.

Aurelijus Veryga kerta – „valdžiukės“ kadrai patyliukais išvedami

Redakcija
-
0
Aurelijus Veryga kerta – „valdžiukės“ kadrai patyliukais išvedami

Premjerė I. Šimonytė informavo žiniasklaidą, kad laikinoji NTAKD (narkotikų, tabako, alkoholio kontrolės departamento) vadovė yra nušalinama nuo pareigų dėl STT pradėto tyrimo, kuriame aiškinamos galimo ES lėšų grobstymo aplinkybės. Apie šį incidentą savo nuomonę išdėstė ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, „valstietis“ Aurelijus Veryga.

„Kai šiandien žurnalistas uždavė klausimą apie laikinąją NTAKD vadovę Eveliną Pridotkienę, tiksliau apie ikiteisminį tyrimą apie ją, vos ne atsisėdau. Atsakiau, kad nieko nežinau. Tai va dabar pasidomėjau. Kaip suprantu laikinoji vadovė net buvo sulaikyta kelioms paroms. Ką nors girdėjot apie tai? Aha, aš irgi nieko.

Ir kaip čia taip atsitinka, kad šitos „valdžiukės“ kadrai patyliukais išvedami, patyliukais palaikomi, patyliukais paleidžiami. Netvirtinu, kad taip ir yra, bet norėčiau žinoti kaip yra iš tikrųjų. Ar tikrai buvo sulaikymas? Jei taip, tai kodėl apie tai nebuvo informuota visuomenė, kuri apie viską sužino kartu su žiniasklaida jau po Vyriausybės sprendimo atleisti laikinąją vadovę?

Kodėl apie tai nebuvo informuota visuomenė, kuri apie viską sužino kartu su žiniasklaida jau po Vyriausybės sprendimo atleisti laikinąją vadovę?

O aš tai turiu tokios tylos savąją versiją. Kas galėtų paneigti, kad ta tyla yra tokia nuostabi, nes buvusi laikinoji vadovė, matyt, buvo dabartinės Vyriausybės kanclerės favoritė, kuri rašė skundus ant buvusio ir Vyriausybės „išėsto“ departamento vadovo apie mobingą ir buvo paskirta laikinąja vadove, nors tai prieštarauja pačios Vyriausybės tvarkoms dėl laikinųjų vadovų skyrimo?“, – savo socialinio tinklo paskyroje klausė A. Veryga.

Linas.V.Medelis. Putino agresijai ribų nėra

Redakcija
-
2
Linas.V.Medelis. Putino agresijai ribų nėra

Ar Rusijos įsiveržimas į Ukrainą tapo pirmu Trečiojo pasaulinio karo aktu? Ar galima iš Putino pasisakymų spręsti apie jo ketinimus? Ar NATO ir Rusijos susidūrimas yra neišvengiamas? Kaip sustabdyti Kremlių?

Tokie klausimai buvo aptariami „Laisvės radijuje“ kalbantis su istoriku Jurijumi Felštinskiu. Jis rusų kilmės amerikiečių istorijos ir filosofijos mokslų daktaras.

Birželio pabaigoje britų leidykla Gibson Square Books išleis jo knygą „Sprogdinant Ukrainą: rusiškojo teroro grįžimas ir Trečiojo pasaulinio karo grėsmė“. Bendraautorius Ukrainos istorikas Michailas Stančevas. Variantas rusų kalba buvo paskelbtas 2015 m., po to, kai Rusija užgrobė Krymą.

Naujame leidinyje autoriai įrašė pataisymus atsižvelgdami į rusų įsiveržimą Ukrainon. J.Felštinskio nuomone Rusijos puolimas prieš Ukrainą įrodo autorių prieš septynerius metus pateiktų išvadų tikslumą: Vladimiras Putinas užsispyrusiai stumia pasaulį į Trečiąjį pasaulinį karą. Šią knygą lietuviškai šiemet išleido leidykla „Briedis”, vertė Kazys Uscila ( „Nuo raudonojo teroro iki mafijinės valstybės“.

-Yra keletas požiūrių į šių metų vasario 24-ąją., – sako Jurijus Felštinskis.- Šią datą galima laikyti antruoju Rusijos-Ukrainos karu. Šią datą galima laikyti ir Trečiojo pasaulinio karo pradžia. Tai, ko liudininkai dabar esame, yra pirmas šio karo aktas. Aš iš tiesų manau, kad ateityje istorijos vadovėlyje vasario 24-oji bus įrašyta kaip Trečiojo pasaulinio karo pradžia.

-Istoriko lūpose toks griežtas pareiškimas skamba netikėtai.

-Tiesą sakant, tai pareiškiau dar 2014 metų kovą. Tąkart pateikiau keletą įspėjimų, vieno jų esmė buvo, kad mes nežinome, kaip tęsis tada prasidėję kariniai veiksmai, prasidėjusi agresija jau gali reikšti Trečiojo pasaulinio karo pradžią 2014 metų pavasarį. Kuo tokios išvados buvo pagrįstos? Išimtinai tuo, ką kalbėjo Putinas. Tai, ką jis darė, absoliučiai atitiko tai, dėl ko jis perspėjinėjo. Apie tai jis perspėjo mus ne todėl, kad jis politikas, norintis žaisti sąžiningai, o todėl, kad svarbiausia Putino kalbų paskirtis buvo gauti tai, ko jis nori blefo pagrindu, šantažu.

Jis pats nuoširdžiai kalbėjo: aš noriu, kad mus išgirstų. O tai, ko jis norėjo, kad būtų išgirstas, buvo tai: jeigu jūs neatiduosite mums to, ko mes norime, be mūšio, mes pradėsime karą. Tai kelias, kuriuo jis ėjo pradedant 2007 metais, per Gruziją 2008-ais, per Ukrainą 2014-ais. Tuo keliu jis atėjo iki šių metų vasario 24-os. Žinoma, galima tikėtis, kad karas apsiribos Ukraina, visa likusi Europa gali miegoti ramiai. Bet aš manu, kad tokio scenarijaus nebus.

– Ko jūsų interpretacijose nori Putinas savo pasisakymais ir pareiškimais?

-Jis ne kartą yra pareiškęs, kad Rusija nepripažįsta sienų susidariusių 1991 metais. Ir šie pareiškimai su kasdien tampa vis agresyvesni ir agresyvesni. Paskutiniuose pareiškimuose jau buvo sakoma, kad Rusija nepripažįsta įstojimo į NATO valstybių, kurios buvo priimtos subyrėjus Tarybų Sąjungai. Ir jau po vasario 24 – os buvo net kažkas pasakyta, kad net 1918 metų sienos iš tiesų nėra akivaizdžios, nes nesuprantama, kas jas sukūrė ir kam.

Tai buvo pasakyta siejant su Ukraina, bet iš tiesų tai buvo galima plėtoti ir subyrėjusiai Rusijai apskritai, pavyzdžiui Lenkijai ir Suomijai. Todėl, būkim atviri, Putino agresijai ribų nėra. Juo toliau jis juda šiuo keliu, tuo jis tampa agresyvesnis ir tuo nuoširdžiau jis tiki savo agresyvumo teisingumu. Ir jei pažvelgtume, kokiu greičiu po vasario 24 buvo pertvarkyta visa Rusijos federacija, kaip visi ėmė kalbėti kitaip, kitaip mąstyti, kitaip reikštis, visa tai atlikta per tris karo mėnesius.

– Savo knygoje pateikiate, sakyčiau, sensacingą pranašystę, kad Putinas ketina Donbaso teritorijoje įkurdinti taktinį branduolinį ginklą, kad būtų grasinama Europai. Kuo remiatės savo prognozėje?

-Tai pagrįsta išimtinai tuo, ką mes girdime iš Rusijos vadovybės branduolinio ginklo atžvilgiu, dar ir iš Lukašenkos. Kovo 5-6 buvo pagarsinta visa serija oficialių rusų pareiškimų, kad Rusijos turima informacija Ukraina veikia dėl branduolinio ginklo gamybos.

Tai atviras melas. Juolab, visiškai suprantama, kad pareiškimų tikslas – sukurti tam tikrą pagrindą tvirtinimui, kad Ukrainoje yra branduolinis ginklas. Atitinkamai, preventyvios kovos su grėsmėmis rėmuose, Rusija gali smogti branduolinį smūgį. Be to, man atrodo, idėjos esmė yra smūgiuoti arba iš okupuotos Ukrainos, Donbaso, arba iš Baltarusijos, kad atsakomieji smūgiai būtų nukreipiami į Baltarusiją ir, pavyzdžiui, į Donbasą.

Ryšium su tuo, manau, kad Baltarusijos palikimas formaliai nepriklausoma valstybe nėra atsitiktinumas. Todėl, kad iš tiesų niekas senų seniausiai Putinui netrukdė Baltarusiją aneksuoti. Mano požiūriu, vienintelė prasmė, kad Lukašenka būtų laikomas nepriklausomu diktatoriumi, Baltarusija – nepriklausoma valstybe. Tai plyšys smogti branduolinį smūgį Europai iš Baltarusijos.

Kitas dalykas, kad tai pradžiai branduolinį ginklą Baltarusijai reikia grąžinti, kas tikriausiai, atims tam tikrą laiką, ką vargiai galima tai padaryti nepastebėtiems. Jeigu staiga pamatysime kokį momentą permetant branduolinius ginklus iš Rusijos į Baltarusiją, apsimetant, kad tai gražinama senam teisėtam savininkui, tai, žinoma, reikš pasirengimą branduoliniam Europos puolimui.

Jei kalbėtume apie Donbasą, manau, kad, greičiausiai, ten būtų svarstoma apie taktinį branduolinį ginklą. Jeigu, neduok dieve, žinoma, taip atsitiktų, mes dar išgirsime, kad tai patys ukrainiečiai save apšaudo savuoju branduoliniu ginklu, kad būtų sukompromituota Rusija.

-Kitaip tariant, jūs įsitikinęs, kad Vladimiras Putinas visai sąmoningai reikalą stumia į branduolinį karą?

-Įsiveržimas į Ukrainą – tai ne apie Ukrainą. Hitleris turėjo žinomą frazę atsakydamas į pasiūlymą Vokietijai perduoti Dancigą, kad būtų išvengtas Antrasis pasaulinis karas. Į tai Hitleris sakė, kad kalbama ne apie Dancigą, kalbama apie Lenkiją.

Putinas nė nekalba apie Ukrainą. Kaip jau sakęs, jis nori susigražinimo teritorijų, kurias Rusija turėjo iki 1991 metų. Dėl labai nesėkmingos ir nevykusios Baideno kalbos – apgailėtina – Putinas priėjo išvados, kad Moldovos užgrobimui priešinimosi nebus, pavyzdžiui, NATO to taip pat nedarys.

-Apie kokį prezidento Baideno pareiškimą jūs kalbate? Apskritai paėmus, JAV prezidentas ryžtingai pasmerkė Rusijos elgseną ir metė nemaža kaltinimų Vladimiro Putino adresu.

-Baidenas pasakė, kad NATO gins kiekvieną NATO šalies teritorijos colį, kas buvo labai neišmintinga. Nes visų pirma visiems tapo aišku, kad Moldovos niekas negins, kad atitinkamai niekas negins ir Ukrainos. Tuo momentu dar niekas nesuvokė, kad Suomija su Švedija taip pat neįeina į NATO ir pagal Baideno pareiškimo prasmę jų taip pat niekas negins.

Man atrodo suprantama, kad kariniu požiūriu visa, ką bando padaryti rusų armija, tai išeiti į Padniestrę ir pradėti užimti Moldovą, išeiti prie Rumunijos sienų. Padniestrėje rusų kariuomenė dislokuota senų seniausiai, ten jau senų seniausiai išduodami rusiški pasai gyventojams rusams, rusakalbiams.

Padniestrė – tai kita riba. Jeigu rusų armija išeis į Padniestrę sausumos koridoriais, tai karas persimes į Moldovą. O toliau Putinas pateiks vadinamąjį branduolinį ultimatumą.

Dabar mes stebime beprecedentį lygį sugriovimų, kuriuos atlieka Rusijos armija Ukrainai. Užimama tam tikra teritorija, ji visiškai sugiaunama, nepaliekant nė vieno gyvo statinio.

Pergalės kare požiūriu tai lyg visiškai nenaudinga taktika. Manau, kad taip Putinas parodo kitiems, kas bus su jais, jeigu jie nepasiduos. Ukrainiečiai nepasiduoda – mes juos išnaikinsim, moldavai nepasiduos – mes juos išnaikinsim. Ir viskas pasieks, kaip jau sakiau, Pabaltijį.

Dabar mes žinome, kad Rusijos armijos sausumos karui su NATO nėra, tačiau pas Putiną yra branduolinis ginklas, ir mes girdime grasinimus apie tai, kad jis jį panaudos. Aš toli iki minties, kad branduolinė konfrontacija prasidės tarp Maskvos ir Vašingtono bent jau šiandien, o štai, kad iš Minsko bus leidžiamos branduolinės raketos į Europą, štai šitą aš laikau visiškai galimu.

-Tai yra jūs manote, kad normalaus žmogaus požiūriu idėja panaudoti branduolinį ginklą tikrovėje gali būti ne tokia jau beprotiška Putino požiūriu, kuris – kaip kažkada pastebėjo Angela Merkel,- gyvena kitame pasaulyje?

– Jo pasaulis savas toks pat, koks buvo pas Hitlerį, savas pasaulis buvo pas Staliną. Svarbiausia, manau, kad atsakymas į klausimą jis beprotis ar ne beprotis, ar jis psichiškai sveikas, nesveikas, absoliučiai nekeičia situacijos, nepagerina, nesupaprastina situacijos. O kadangi neturime uždavinio Putino išgydyti, mūsų užduotis – jį nugalėti jau prasidėjusiame kare.

Tad klausimais, ar jis beprotis ar ne, išprotėjęs ar ne, tegu vėliau užsiima istorikai, psichologai, bet jau paskui. Šiuo metu aš manau, Putinas toli nuo minties, kad tai bus termobranduolinis karas tarp Maskvos ir Vašingtono. Manau, Putino galvoje scenarijus visiškai kitas. Po to, kai visi pamatys, kokius sugriovimus geba padaryti rusų armija, po to, kai visi pamatys, kad rusų armijai absoliučiai visvien, kiek ji praranda savo žmonių, po to, kai visi pamatys, kad Rusija pasirengusi paspausti branduolinį mygtuką, visi galų gale pasiduos, o štai jeigu nepasiduos, tai tada teks branduolinį mygtuką paspausti.

-Šioje situacijoje, žinoma, principinės reikšmės turi vakarų sostinių pozicija. Savo knygoje jūs nagrinėjate vakarų šalių klaidas, prieš Antrąjį pasaulinį statant už Hitlerio nuraminimą. Įdomu, kad ir 2014 metais Rusijai užgrobus Krymą skambėjo balsai, kviečiantys „suprasti“ Rusiją, o ir šiuo metu ne kas kitas, o Henris Kisindžeris kviečia Ukrainos vadovybę kokias nors teritorijas atiduoti Rusijai mainant į taikos susitarimą. Prisimenu tada man netikėtus istoriko Ričardo Paipso žodžius: jis man kalbėjo, kad buvo prieš Ukrainos ir Lenkijos priėmimą į NATO, nes tai žadino fantomines Rusijos baimes. Kol kas Ukrainai teikiamas didelis palaikymas ir pinigais, ir ginklais, bet Kremliuje tikriausiai tikimasi, kad kažkuriuo metu Vakarai nuo to karo paprasčiausiai pavargs ir Ukrainą paliks vieną prieš vieną su Rusija. Viltys pagrįstos?

-Vakarai daug kuo ciniški, daug kuo neprincipingi. Vis dėl to, atiduokim jiems, kas pridera, kelio pabaigoje Vakarai randa teisingus sprendimus. Anglija su Prancūzija, kaip žinome, daug padarė, kad, vaizdžiai tariant, išprovokuotų Hitlerį tiems grobimams, kuriuos jis pradėjo vykdyti. Tuo labiau, Anglija mušėsi su Hitleriu ir atlaikė tas grumtynes vienas prieš vieną, dar tarp kitko, tuo laikotarpiu, kai Tarybų Sąjunga taip pat buvo Hitlerio pusėje.

Amerika daugiau nei dvejus metus neįsijungė į Antrąjį pasaulinį karą, tačiau galų gale įsijungė. Taigi, Vakarai įsisiūbuoja labai lėtai. Šia prasme aš manyčiau, kad tai, ką matome dabar, tai veikiau energingos reakcijos į tai, kas vyksta, pavyzdys.

Paipsas pasirodė istoriškai neteisus. Todėl, kad jeigu Lenkija nebūtų NATO narė, ji jau seniai būtų paveikta agresijos. Visiškai aišku, kad vienintelis Europos stabilumo šaltinis prieš agresiją tai NATO, o agresija kyla, ką mes jau akivaizdžiai suprantame, iš Rusijos. Ar galima tikėtis, kad NATO neveiks? Manau, kad šito tikėtis nedera. Iš to, ką aš matau, NATO ne neveikli, o aktyviai ruošiasi neišvengiamam kariniam susidūrimui. Tai yra tai, ką aš matau kaip istorikas, kaip stebėtojas iš šalies.

-Neišvengiamas NATO konfliktas su Rusija? Nenorite imtis išlygų?

-Tai, ką matome, yra pasirengimas visuose frontuose neišvengiamam susidūrimui su Rusija, kuri agresiją jau pradėjo. Pakartosiu, žinoma, visiems labai norėtųsi, kad šis karas neišplistų už Ukrainos ribų, kad neatsirastų kažkoks afganistaniškas scenarijus, tarkim, kai ukrainiečiai kovoja su rusais, o amerikiečiai tiekia ginklus ukrainiečių pusei. Bet nemanau, kad toks scenarijus įmanomas.

Aš manau, kad viskas vystysis daug dramatiškiau ir aistringiau negu tai buvo kaip Tarybų Sąjungai Afganistane. Įvedamos sankcijos įdomios ne tik tuo, kad yra labai plataus pobūdžio, ir tai, kad jas įveda absoliučiai visi įvairiausiais lygmenimis, įvairios šalys, įvairios organizacijos, įvairūs bizniai. Jie, be abejonės, muša rusų ekonomiką, tačiau iš tiesų dar yra ir antra tų sankcijų pusė. Sankcijos – tai Europos rengimas su Rusija galutinai, absoliučiai nutraukti visus santykius. O tai reikia daryti tik vienu atveju: jeigu prasideda karas.

-Bet reikia pastebėti, kad tradiciškai vakarietiškos demokratijos vengė karo ir pradėdavo ryžtingai veikti tapusios užpuolimo objektu. Taigi, kaip tik pozicija prezidento Baideno, sakančio, kad mes ginsime tik NATO šalių teritoriją, visiškai atitinka tokį požiūrį.

-Tam tikra prasme jūs teisus. Esu tikras, kad tai yra tas, kas knygutėje turėtų nuskambėti. Šio karo frontą plės ne NATO ir ne Ukraina, šio karo frontą plės pats Putinas. Karo veiksmų pradžios prerogatyva visiškai ir pilnai buvo ir yra Putino rankose. Juk ne Ukraina užpuolė Rusijos federaciją, o Rusijos federacija Ukrainą.

Ne Moldova išeis į karą, jeigu taip atsitiktų, o užpuls Putinas. Po to tas pats bus su Baltijos šalimis, jeigu būsime liudininkai kito šio karo etapo ir jo virsmo hibridiniu termobranduoliniu arba ribotu termobraliniu karu. Tačiau esmė yra tame, jog tam, kad tai neįvyktų, NATO, žinoma, privalo stoti į šį karą jau dabar Ukrainos teritorijoje, kol termobranduoliniai ginklai nepermesti į Baltarusiją.

-Nežinau jūs taip manote, ar ne, bet iš jūsų knygos bei iš to, ką kalbate, seka, kaip man pasirodė, neišvengiama nemaloni išvada, kad Putinas nesustabdomas, bent jau tais būdais, kurių dabar imasi Vakarai. Nepaisant sankcijų, nepaisant praradimų Ukrainoje, nepaisant ekonominių problemų namuose, jis bandys eiti pirmyn ir pirmyn iki pergalės arba visiško pralaimėjimo.

-Šia prasme jis nesustabdomas, bet kelias ne tas. Mes nepalietėme dar vieno svarbaus momento, kiek viskas gali pasikeisti, jei rytoj Putiną nušluos, jei rytoj jis mirs arba dar kažkas panašaus. Aš manau, apgailestauju, kad kalbama ne apie Putiną, o kalbama apie čekistų korporaciją, kuri valdo Rusiją.

Iš tikrųjų šis beprotiškas pasaulio užėmimo planas, atsiradęs 1917 metų gruodyje, kai buvo Dzeržinskio sukurta ВЧК (VČK – Visos Rusijos ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu, KGB pirmtakė – vert. pastaba). Mes tiesiog žinojome apie jį įmaišytą į komunistinę ideologiją pavadinimu „pasaulinė revoliucija“, o valstybės saugumas pagaliau priėjo išvados, kad ideologija trukdo, kad ji riboja, kad visi pralaimėjimai buvo sukelti ypač to, kad kompartija trukdė saugumui veikti nesižvalgant ir rišo jam sparnus.

Dabar, pagaliau, jų požiūriu sąlygos vykdyti planą sukurtos. Paimta Rusijos valdžia, ekonomika kontroliuojama, – kas labai svarbu – paimta armijos kontrolė. Todėl Rusijos atveju mes turime reikalą ne tik su situacija, kai branduolinę valstybę valdo valstybės saugumas, mes turime reikalą su situacija, kai pirmą kartą milžiniško dydžio valstybės armijai vadovauja valstybės saugumas. Todėl aplink šitą apvalų staliuką su branduoliniu mygtuku stovi žmonės, seniai pasirengę pasivaržyti su Vakarais ir kurie nepabijos pradėti su jais branduolinį karą. Dėl to, kad kaip tik jie nori įžengti į istoriją kaip nugalėjusieji Vakarus ir nepabijos pradėti branduolinio karo.

-Gerai, o pralaimėjimas Ukrainoje sustabdys Putiną, kaip manote?

-Ukraina šiame kare nugalėti negali be tiesioginio NATO įsikišimo. Apskritai, karas vykstantis svetimoje teritorijoje, negali būti kokiu nors būdu Putino pralaimėtas, kadangi jam tas pats, kiek žmonių, jų tarpe ir rusų, žūva šiame kare.

Paprastai bet kuri normali valstybė pergalę ir pralaimėjimą vertina žuvusių žmonių atžvilgiu, o Putinas tokio faktoriaus neturi, todėl jam viena, kiek tautos žūva, o visi griuvėsiai daromi Ukrainos teritorijoje. Todėl Rusijos gyventojams vis viena viskas vyksta normaliai. Apskritai jie šio karo pasekmių nei jaučia, nei mato.

***
Originalas čia: https://www.svoboda.org/a/predelov-agressii-putina-net-novaya-kniga-yuriya-feljshtinskogo/31893422.html
Kalbėjosi J. Žigalkinas, išvertė L.V. Medelis

1...772773774...1 717Nuo 1 717 773 puslapis