Susigražinkime valstybę
Mes keliame klausimą dėl valstybės kontrolės sugrąžinimo, kontrolės sugrąžinimo piliečiams – tai yra pagrindinis konceptualus skirtumas nuo kitų partijų.
Atkreipkite dėmesį, visos partijos, ar jos skelbiasi sisteminėmis, ar antisisteminėmis, parlamentinėmis ar neparlamentinėmis, jos visos kalba apie problemas, tarsi apie atsikrų sričių klausimų dar neišsprendimą, apie būtinybę kažką padaryti geriau, patvarkyti, kad būtų geriau, bet nesako, kad kažkas yra iš principo yra negerai su šiandieninės mūsų politikos ir demokratijos veikimu.
Mes gi sakome, kad yra principinė problema su piliečių negalia, ką nors lemti valstybės gyvenime ir, kad šito neišsprendę, mes iš principo niekaip negalėsime spręsti tų sektorinių problemų, ar tai, ar tai būtų propaganda, požiūris į šeimą žmonės, kuriems labiau rūpi vertybiniai klausimai, ar suverenumas, kuriems labiau rūpi tautiniai tautiniai klausimai, ar socialinė atskirtis, ypatingai maži atlyginimai ir, apskritai, pigia darbo jėga grįsta ekonomika… visų šitų dalykų neįmanoma spręsti tol, kol nebus sukiurta tokia politinė situacija Lietuvoje, kai bet kurie sprendimų priėmėjai ar tai būtų teisėjai, ar politikai, ar kas tik nori, nejaus, kad pagrindinis galios šaltinis ir pagrindinis savo ruožtu jų teisėjas yra pilietis, kuris turi galėti, pirmiausia pats jausti ir tikėti,kad jis gali reikalauti ir iš esmės įsakinėti politikams.
Tik tokią situaciją sukūrus, sprendimų priėmėjai (Seimo nariai, Vyriausybė) labiau bijos žmonių (aš tyčia vartoju žodį „bijoti”), tų abstrakčių žmonių, kurie yra pagrindiniai galios šaltiniai, o ne tų, kurie fiziškai ii apčiuopiamai ateina į jų kabinetus ir reikalauja, ar tai būtų didžiųjų verslo, ar nevyriausybinių organizacijų atstovai, ar tai būtų Europos sąjungos fondų melžėjai, teisingų ideologinių pažiūrų aiškintojai, žurnalistai, kurie nuolatos įvardijami įtakingiausiais (iš tikrųjų esantys be galo įtakingi, nebejotinai įtakingesni už visuomenę portikų akyse).
Tai štai visuomenė vėl privalo tapti tapti ta įtakingiausia, svarbiausia, galinčia lemti politikų sprendimus daug labiau negu tie, kuriuos ką tik išvardinau.
Kol to nepadarysime, negalėsime išspręsti jokių problemų, apie kurias dažniausiai kalba viso kitos partijos.
Nacionalizmas kaip toks, yra tautų išsivadavimo principas
Didžiuojuosi būdamas nacionalistas. Mes gyvenam iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur nacionalistas paverstas arba bandomas paversti (tikiu, kad nesėkmingai bandomas paversti) fašizmo sinonimu, abi tos etiketės nesėkmingai klijuojamos.
Reikia drąsiai pasakyti (esu dėstytojas ir politologas), kad nacionalizmas yra doktrina, principas, kad kiekviena trokštanti tauta gali ir turi turėti savo valstybę ir pati save valdyti.
Ir tame absoliučiai nėra nieko nei blogo, nei agresyvaus, nei biologiško rasinio, antisemitiško ar dar kažko, su kuo bandoma nacionalizmą susieti.
Nacionalizmas kaip toks, yra tautų išsivadavimo principas. Visos imperijos griuvo dėl to,kad jų pavergtose tautose gimė nacionalistiniai sąjūdžiai. Tas pats galioja ir Lietuvai. Vasario 16-oji XX amžiaus pradžioje yra nacionalistinio sąjūdžio triumfas. Kovo 11-oji 1990-aisiais vėl yra nacionalistinio sąjūdžio triumfas. Teigti kitaip yra paprasčiausias melas, faktų ignoravimas ir neigimas.
Mes nedrįstame
Dėl servilizmo, dėl nulenktos galvos nedrįstame dažnai patys, pagal visuomenės moralines, kultūrines ir kitokias nuostatas tvarkyti savo valstybės gyvenimą. Mes pradedame gėdytis istorijos klusimais, mus sugeba įtikinti tiek šalies inteligentai, tiek užsienio šalių organizacijos ir jėgos, kad mūsų šalies rezistencija yra gėdinga, kad mūsų partizanai ar kiti laisvės kovotojai neva yra žydšaudžiai… Mes labai dažnai su tuo nuolankai sutinkame.
Visuomenė nori Vyčio Lukiškių aikštėje (76 proc. to nori ir labai aiškiai sako) bet mažoji dalis visuomenės turėdama didelę įtaką žiniasklaidai sugeba įtikinti, kad to nereikia, kad tai pasenę, netinka…
Kalbos klausimai yra labai mažų visuomenės grupių reikalavimai įvedinėti daugiakalbystę Lietuvoje arba bent tam tikroje jos teritorijoje (pietryčių Lietuvoje)… Ir vėl yra nuolaidžiavimas, kad gal čia būtų gražu, kad taip reikia, neva tai vakarietiška, nors yra akivaizdu ir vienareikšmiška, kad niekur Vakaruose, bet jau į vakarus nuo geležinės uždangos daugiakalbystė nėra įvedinėjama jokiose valstybėse. Piliečių ir valstybės santykių dokumentai, oficialus bendravimas valstybėje vyksta tik valstybine kalba.
Mes tarsi nuleidę galvas ir tai visur yra nacionaliniu požiūriu nuleistos galvos. Mes gėdijamės savo šalies tvarkytis pagal savo tvarką, didžiuoti savo kultūra, istorija, kalba, jas įtvirtini, siekti jų sklaidos.
Visa tai reikia iš tikrųjų pakeisti, apversti aukštyn kojom, susigrąžinti drąsą, norą gyventi savo valstybėje pagal savo normas.
Vytautas Radžvilas.
V.Sinica rodo pavyzdį, kaip turi apie savo pažiūras kalbėti tikras politikas. Tiesiai, atvirai, nesigėdydamas, nesislapstydamas po aptakiomis frazėmis, o didžiuodamasis tuo, kuo tiki ir ką gali pagrįsti. Tokiems žmonėms nebaisios ir nelimpa jokios etiketės. Palyginkite šį kalbėjimą su daugumos mūsų politikų vapėjimu ir jums bus aišku, kodėl iki šiol Lietuvoje neįvyksta jokie esminiai pokyčiai. Klampioje minties pelkėje jie ir negali įvykti.
Lietuvoje yra įvesta oligarchinė nomenklatūra. Šitai prasidėjo nuo 1994 metu,kai LDDP užgrobė demokratinės teisės. Tai yra panaikino mažąją savivaldą, visuomenės atstovus teismuose, įvedė sarašinius rinkimus Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose ir tt. Tad kol nesusigražinsime demokratinių teisių, nieko nebus.
Visa valdzia taryboms -girdetas sukis. Ir melzeja gali valdyti sali – taip pat. O uz tulozungu slypi diktatura.
Žmogeli, tau vaidenasi
Utopija skelbia, kurios pagrindas buvo tarybines santvarkos. Ir tuomet skelbe ta pati ka deklaruoja autorius. Kas yra visuomene – reksniu grupe ar ja atstovaujantys apsisaukeliai?
Tai pasakykite prašau ką pakeisite ,kad visi piliečiai dalyvautu kiekvieno Įstatymo pravedime. Ar balsuos kiekvienas? Ką turėsite pakeisti?
Suprantama, kad „kol nebus sukurta tokia politinė situacija Lietuvoje, kai bet kurie sprendimų priėmėjai ar tai būtų teisėjai, ar politikai, ar kas tik nori, nejaus, kad pagrindinis galios šaltinis ir pagrindinis savo ruožtu jų teisėjas yra pilietis, tol visuomenėje bus susiskaldymas, „blatas”, protekcionizmas, korupcija ir t.t.
Bet, pasakykite mielieji kas sukurs tokią politinę situaciją? Kaip tas „kažkas” turi sukurti tokią situacija, kai tokie švietiejiškieji susivienijimai kaip „Pro patrija” „Forumas” virsta politinėmis partijomis? Kas švies piliečius? Kas vėl skambins ir skambins prisikėlimo varpais, kad piliečiai pabustų, kad suprastų ir susiprastų, kad valstybę turi valdyti piliečiai, kurie privalo būti atsakingi už savo valstybę? Atrodo, kad niekas nenori juodo darbo, o visi tik į Seimą veržiasi! Žinoma, ką daryti tokiems kaip V.Sinica? Juk jis lopatologas, baigęs tokius mokslus, taigi jam tik į politikus tinka eiti, nes jis ne žemdirbys, ne ūkininkas, ne verslininkas, ne bankininkas, ne amatininkas, ne kompiuteristas, ne programuotojas, ne gydytojas! O kas užims jo vietą piliečių švietimo fronte? Jei piliečiai nebus auklėjami, šviečiami ir ugdomi tomis idėjomis, kuriomis dabar dega V.Sinica, tai jokiais įstatymais, priimamais Seime piliečių nepadarysit pilietiškais! Štai J.Basanavičius nelindo ė jokius politinius postus – visų jam pagarba ir meilė!
Mums irgi patinka V.Sinica, bet nedarykite iš jo stabo, mielieji! Jis jaunas ir, atrodo, gabus, jo gali laukti puiki ateitis ir šlovė, bet tai jis turi užsidirbti kruvinu prakaitu, o ne bendrapartiečių ir moteriškių liaupsėm ir pagyromis! Mes visada atsigręžiame į liaudies tūkstantmetę išmintį – darbas meistrą giria! Dabar lauksim ką jis nuveiks sėdėdamas Seime?! Vėlgi, valdžia ir pinigai ŽMOGŲ gadina! Pagyvensim, pamatysim! O kol kas gero vėjo ir sėkmės rinkimuose!
Kurį laiką atrodė, kad Lietuva niekada nebeišugdys tokio mąstymo jaunuolių, kaip šiandien yra gerb. Vytautas Sinica ir jo vedami jaunieji bendražygiai. Bet jie yra, jie ateina, jie budina Tautą, nes nebijo sakyti tiesos. Jie neprisitaikėliai, bet drąsūs ir orūs, ir Lietuva dar turi vilties: juk ir „praeityje atrodė daug dalykų negalimi, kol nebuvo įgyvendinti”(Plinijus M.). Gerb. Vytauto iškalbingumas, jo nuoširdumas, vidinė ramybė ir kultūra, jo paprastumas ir meilė Tėvynei sukelia nuostabą, patraukia, nušviečia kelią, išaiškina ir žavi. O NS gali pagrįstai džiaugtis turėdamas tokią asmenybę. Belieka padėkoti ir palinkėti sėkmės tikrai sunkiame darbe.
PALAIKAU !!!