Aušra Maldeikienė
Nuo šiandien mano paskyroje nutraukta galimybė komentuoti mano postus tiems, kurie nepriklauso draugams. Pirmieji rezultatai mane džiugina – komentarų mažiau ir jie gerokai arčiau skelbiamos problemos ar keliamo klausimo. Labai tikiu, kad ramesnis ir intelektualiai lygesnis bendravimo fonas sugrąžins tuos, kurie pasitraukė, nes kvailysčių jūroje pradėjo skęsti ir sveikas protas, ir logika.
Prieš keletą metų mano paskyroje atsirado galimybė komentuoti visiems norintiems. Kažkas paprašė, ir aš sutikau. Nuoširdžiai stengiausi dalyvauti diskusijose, tikslinti, jeigu parašiau nepakankamai aiškiai.
Palaipsniui sekėjų ir komentuojančių ratas labai išsiplėtė, atėjo daugybė naujų žmonių, kurie vėl ir vėl reikalavo jiems aiškinti abėcėlę, net nebandydami paieškoti informacijos. Valdyti informaciją pasidarė labai sudėtinga: vakare vis ilgiau turėjau skaityti komentarus, galvoti, kodėl žmogus rašo taip ar kitaip. Galiausiai supratau, kad neturiu nei laiko (visada rašau ir atsakinėju tik pati), nei noro atsižvelgti į kiekvieno rašančio jausmus ar dažnai ypatingai neprofesionalų sudėtingų klausimų aptarinėjimą.
Normalus žmogus patekęs pas chirurgą ir iki tol nesimokęs gydyti, jam neaiškina, kaip pjauti. Mane pradėjo mokyti žmonės, kurie neskaitę nė vienos knygos, painiojasi elementariuose sąryšiuose.
Distancija, ką jau minėjau prieš kelias dienas, yra būtinas dalykas, kai bendrauji su vyresnius žmogumi, ar su žmogumi, turinčiu platesnį ir gilesnį kokios nors srities išsilavinimą. Nemanau, kad pirmokas turi aiškinti mokytojai, kaip jį mokinti skaityti, o studentas nustatyti, ką jis skaitys, o kas jam netinka. Man priimtina kitokia švietimo ir pasaulio logika. Tarkime, labai gerbiu Raimondas Kuodis ir niekada jo nemokysiu ekonomikos, esu pakankamai išsilavinusi suvokti, kokio lygio profesionalas jis yra. Jeigu su kuo nors jo kalbose ir nesutinku, pradžioje klausiu ir ieškau, kokie dalykai, kokie reiškiniai lemia mano skirtingą požiūrį. Bet tikrai nedrįsčiau jam dėstyti, jog jis neturi taip ar kitaip manyti. Gerai žinau, kiek kainuoja rimtos žinios, ir kaip sunku tam, kuris jas turi, atsakyti vienareikšmiškai. Vis dėlto profesionalai neperžengia tam tikrų ribų, ir būtent tai nulemia jų profesionalumą. Niekada ekonomikos nemokyčiau taip pat Ingridos Šimonytės ar Romo Lazutos. Kaip nesugalvočiau vizualaus meno filosofijos klausimais atmesti Nerijaus Milerio nuomonę ar ironizuoti dėl Liutauro Degėsio pasaulio interpretacijų.
Taip pat nesutinku, kad pažadas tarnauti savo šaliai automatiškai reiškia prievolę tenkinti kiekvieno kaprizus. Mano rinkimų programa vieša. Aš savo pažadus rinkėjams vykdau. Niekada nežadėjau visų paversti laimingais, išgelbėti nuo maro, ligų ir bado. Mane domina dirbančių, vidutines pajamas gaunančių žmonių problemos ir aš apie jas kalbu. Manau visi, kam tai įdomu, dabar turi daugiau informacijos, ir gali priimti jiems svarbius sprendimus žinodami ir/ar gebėdami numanyti daugiau.
Dar kvailiau tai, kad nemaža dalis komentatorių kažkodėl pamanė turintys teisę man aiškinti apie mano jausmus, mano veiksmų logiką, elgesį ir panašiai.
Nesu atviras žmogus, gerbiu savo ir ypač savo šeimos narių privatų gyvenimą ir niekada jokiomis aplinkybėmis nesidalinu asmenine informacija. Skaidrumas ir sprendimų viešumas viena, ir politikui privaloma. Asmeninis pasaulis kita, ir jį galima nuspėti iš mano skaitomų knygų apžvalgų, humoro, apmąstymu mano bloge ar kartais ten atsirandančių vaikystės reminiscencijų. Bet – supras bet kuris protingas žmogus – tai tikrai ne daugiau, kaip dalykai, kurie leidžia turėti nuomonę, bet ne spręsti, kaip yra iš tiesų.
Išskirtinu cinizmu laikyčiau patarimus, kuriuos man pradėjo dalinti žmonės man absoliučiai nepažįstami ir neįdomūs.
Taip. Tai tiesa: daugybė žmonių man neįdomūs. Man neįdomu stebėti tamstų nuotraukas baliukuose, pakibus ant šakelių, ar įkyrius įrodinėjimus apie tamstų vaikų naujus gebėjimus ar naujų receptų aprašymus.
Nieko blogo tas nuotraukas skelbti ar dalintis receptais. Tai jūsų gyvenimas ir tikrai jis jūsų susikurtas ir jums tinka ir, tikiu, tas gyvenimas puikus, tačiau aš turiu savo pasaulį ir jame kitokios taisyklės. Tad aš nemokau tamstų pas jus atėjusi, ką jums veikti, ir esu priverta paprašyti tą taisyklę taikyti man. Man patarimų iš nepažįstamų žmonių nereikia. Tam turiu kelis draugus, vaikus ir padėjėjus.
Veidaknygė
