Ilgiau kaip metus trunkanti pandemija nusinešė apie 3 mln. žmonių gyvybių visame pasaulyje. Pandemija laikoma didžiausia grėsme žmonių sveikatai, tačiau ji nevienodai paliečia skirtingas visuomenės grupes.
„Būtent nelygybė tam tikras visuomenės grupes daro itin pažeidžiamas“, – sako sveikatos sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros lektorė dr. Giedrė Baltrušaitytė.
– Kodėl COVID-19 kontekste yra aktualu kalbėti apie socialinės nelygybės poveikį sveikatai? Juk virusas plinta nesirinkdamas, ką užkrėsti.
– Panašu, kad renkasi. COVID-19 yra ne tik sveikatos, siaurąja medicinine prasme, ar sveikatos priežiūros krizė. Pandemija pagilino jau egzistuojančią socialinę nelygybę. Bendrą pandemijos poveikį gyventojų sveikatai svarbu įvertinti ir socialinės nelygybės aspektu.
Pavyzdžiui, Lietuvoje, kaip ir daugumoje šalių, didžiausias mirtingumas nuo koronaviruso stebimas senyvo amžiaus gyventojų grupėse. Didesnį senyvo amžiaus žmonių pažeidžiamumą galima aiškinti jiems būdingomis lėtinėmis ligomis, kurios padidina mirtingumo nuo COVID-19 riziką.
Tačiau, be medicininių priežasčių, senyvo amžiaus žmonės tampa pažeidžiamesni ir dėl socialinių ryšių stokos, skurdo, socialinės atskirties. Lietuva yra tarp tų Rytų Europos šalių, kuriose vyresnio amžiaus žmonės savo sveikatą vertina prasčiausiai.
Šalyje didžiausias skurdo rizikos lygis yra 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių grupėje. Dar ikipandeminiu laikotarpiu egzistavo ryškūs socialiniai gyventojų sveikatos skirtumai. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2019 metais gyventojų, sergančių lėtinėmis ligomis ar turinčių ilgalaikių sveikatos sutrikimų, dalis žemo išsilavinimo grupėje buvo apie 50 proc., kai aukšto išsilavinimo grupėje – 25 proc.
– Vadinasi, koronaviruso riziką sveikatai suprantame per siaurai?
– Paprastai koronaviruso grėsmes sveikatai vertiname pagal tai, ar žmogus turi gretutinių ligų, kokio yra amžiaus, koks jo imunitetas. Daugelyje šalių stebimos sergamumo ir mirtingumo dėl COVID-19 tendencijos rodo, kad moterų sergamumas koronavirusu yra didesnis nei vyrų, tačiau vyrai dažniau miršta nuo jo sukeltos ligos.
Šiuos lyčių skirtumus galėtume aiškinti mediciniškai, kad virusas dėl tam tikrų biologinių priežasčių abi lytis veikia nevienodai. Tačiau galima pažiūrėti ir iš kitos pusės: moterų yra daugiau tarp dirbančiųjų sveikatos priežiūros, slaugos, socialinės globos, taip pat švietimo srityse, tad dėl didesnio kontakto su jau sergančiais ar kitais žmonėmis didėja rizika ir užsikrėsti pačioms.
Kita vertus, yra toks pasakymas: moterys serga, vyrai miršta. Lietuvoje vyrų mirtingumas nuo išvengiamų ir pagydomų ligų yra du kartus didesnis nei moterų. Mūsų šalyje vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra apie 10 metų trumpesnė nei moterų. Jei tai būtų nulemta tik biologiškai, panašius skirtumus matytume ir kitose šalyse.
Tačiau šalys skiriasi tiek pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, tiek pagal šio rodiklio skirtumus tarp lyčių. Vadinasi, čia tenka ieškoti socialinių, kultūrinių, ekonominių ar kitų nemedicininių priežasčių.
– Kalbant apie socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes, socialinę nelygybę ir sveikatą, kokį poveikį pandemija turi Lietuvos gyventojams?
– 2020 m. gruodžio mėnesį „Baltijos tyrimų“ vykdyta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad nuo pandemijos pradžios daliai respondentų išaugo išlaidos sveikatos priežiūros paslaugoms. Lyginant su išlaidomis kitoms prekėms ir paslaugoms, pavyzdžiui, maistui, būsto išlaikymui, vaikų mokymuisi, komunalinėms paslaugoms ir panašiai, būtent išlaidos sveikatos priežiūrai didėjo labiausiai.
Ypač jos didėjo pensinio amžiaus respondentams, taip pat tiems, kurie sunkiai suduria galą su galu, yra žemesnio išsilavinimo, bedarbiai, serga ilgalaikėmis ligomis ar turi negalią. Apie ketvirtadalis respondentų, kurie nurodė, kad išlaidos sveikatos priežiūrai išaugo, taip pat paminėjo, kad jų asmeninės pajamos pandemijos metu sumažėjo.
Lietuva dar iki pandemijos buvo tarp tų Rytų Europos šalių, kuriose neturtingesni namų ūkiai dažniausiai patyrė nepakeliamų asmens lėšomis dengiamų sveikatos priežiūros išlaidų. Pandemija šią socialinę nelygybę dar labiau išryškina.
Remiantis gyventojų apklausos duomenimis, tie respondentai, kurie sunkiai suduria galą su galu, yra žemesnio išsilavinimo ir nuogąstauja, kad dėl pandemijos neteks darbo, dažniausiai buvo linkę pažymėti, kad pandemija padarė neigiamą ir labai neigiamą poveikį jų psichinei sveikatai.
– Kaip būtų galima paaiškinti padidėjusias išlaidas sveikatos priežiūrai? Juk karantino metu dalis sveikatos priežiūros paslaugų apskritai nebuvo teikiamos.
– Daugelyje pasaulio šalių pirmosios COVID-19 pandemijos bangos metu sveikatos priežiūros paslaugos buvo iš dalies arba visiškai sutrikdytos. Atlaisvinant karantino priemones, šių paslaugų teikimas buvo palaipsniui atnaujinamas, tačiau 2020 m. gruodį, įvedus karantiną, planinių stacionarių ir ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas buvo vėl mažinamas ar išvis stabdomas.
Kalbant apie padidėjusias išlaidas sveikatos priežiūrai, tai galima aiškinti tiek didesniu gyventojų dėmesiu savo sveikatai pandemijos metu, tiek tuo, kad, sumažėjus sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui, gyventojams teko išleisti daugiau, kad jas gautų.
Kita vertus, remiantis minėtos apklausos duomenimis, padidėjusias išlaidas sveikatos priežiūrai dažniausiai nurodė didmiesčiuose, miestuose ir miesteliuose gyvenantys respondentai. Kaimo gyventojams išlaidos sveikatos priežiūrai padidėjo mažiau, bet tai gali reikšti ir nepatenkintus medicininius poreikius.
Tiesa, gyventojai galėjo konsultuotis su savo šeimos gydytojais nuotoliniu būdu, tačiau taip teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos ne visiems yra prieinamos. Jau dabar mūsų demografai fiksuoja nuo pandemijos pradžios išaugusį perteklinį gyventojų mirtingumą.
Tikėtina, kad labiausiai šiuo atžvilgiu nukentės socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės, skurdesnių ar atokesnių regionų gyventojai. Todėl socialinės nelygybės klausimas yra aktualus ir kaip pandemijos įveikimo klausimas.
Parengė MartynasGedvila, VDU Komunikacijos grupės specialistas
O pati socialinė nelygybė Lietuvoje ar dar netapo niekaip neįveikiama epidemija?