Pasaulyje vyrauja nuotaikos, kai nuo woke kultūros pereinama prie nacionalinės stiprybės politikos

Fausta Šimaitytė 

Žymus istorikas Niall Ferguson rašo apie pasaulyje jaučiamą nuotaikų kaitą (vibe shift), kurią jis įvardija kaip „eskalavimas prieš deeskalaciją“.

Iš jo teksto:
„Pasaulyje vyrauja nuotaikos, kai nuo woke kultūros pereinama prie nacionalinės stiprybės politikos. Tai, kas prasidėjo nuo pasibjaurėjimo įvardžiais, baigėsi liberalios tvarkos atmetimu. Niekas taip nesuasmenina „vibe shift“ kaip Trumpas, Milei ir Netanyahu.

Vibracijos pokytis yra grįžimas į realybę, biurokratijos, bailumo, kaltės jausmo atsisakymas; grįžimas prie didybės, drąsos ir džiaugsmingų ambicijų.

Vibracijos pokytis Amerikos politiką ištiko per neseniai vykusius prezidento rinkimus naktį iš 2024 m. lapkričio 5 d. Niekas nenumatė, kad jis taip greitai taps visuotiniu. Grubiai tariant, tai galima laikyti geopolitine fizika. Amerikiečiai vėl didele balsų dauguma balsavo už Donaldą Trumpą. Ergo: žlunga Vokietijos vyriausybė, žlunga Prancūzijos vyriausybė, Pietų Korėjos prezidentas paskelbia karinę padėtį, Bašaras al Asadas pabėga iš Sirijos.

Taip pat vyksta ekonominė grandininė reakcija. Kils bitkoinas, kils doleris, kils JAV akcijos, kils „Tesla“. Tuo tarpu Rusijos valiuta silpnėja, Kinija vis giliau grimzta į defliaciją, o Irano ekonomika silpnėja. Atrodo, tarsi Donaldas Trumpas jau būtų prezidentas.

Taika per jėgą

Nors kultūra yra apie kontrastą tarp Tėvų įkūrėjų dvasios ir dabartinių įvairovės, lygybės ir įtraukties komitetų, pasaulinė nuotaikų kaita yra apie taiką per jėgą, o ne chaosą per deeskalaciją. Kalbama apie „Tėtį namuose“ – ne apie byrančią liberalią pasaulio tvarką.

„Turi būti malonu, turi būti malonu, – dainavo Lin-Manuel Miranda, – turėti Vašingtoną savo pusėje“. Taip pat turi būti malonu turėti Donaldą Trumpą savo pusėje. Argentinos prezidentas Javieras Milei – radikalus libertaras, grandininiu pjūklu kovojantis su išsipūtusia Buenos Airių biurokratija – yra vienas iš nedaugelio užsienio valstybių ir vyriausybių vadovų, palankiai nusiteikusių D. Trumpo atžvilgiu.

Nuotaikų kaita jau juntama ir Europoje. Praėjus kelioms dienoms po rinkimų JAV, ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pasiūlė Europai pirkti daugiau suskystintų gamtinių dujų iš Amerikos, kad būtų išvengta naujų tarifų Europos eksportui į JAV.

Mažų mažiausiai nesmagu, kad Europa ir toliau perka gamtines dujas iš Rusijos, kurią priešingu atveju kritikuoja už įsiveržimą į Ukrainą. „Kodėl nenaudoti amerikietiškų suskystintų gamtinių dujų, – klausė von der Leyen, – kurios mums pigesnės ir mažina energijos kainas?“ Tai gana geras klausimas. Keista, kad ji jį uždavė tik po 2024 m. lapkričio 5 d.

Štai dar viena pasaulinio nuotaikų pasikeitimo pasekmė. Prieš JAV rinkimus Europos vadovai negalėjo susitarti dėl bendrų priemonių savo gynybiniams pajėgumams stiprinti. „Strateginė autonomija“ buvo tuščias skambus žodis. Dabar staiga pradėta rimtai diskutuoti apie 500 mlrd. eurų ES gynybos fondą. Čia slypi ne tik atsitiktinumas.

Prieš ketverius metus liberalai galėjo sau sakyti, kad Trumpo prezidentavimas buvo vienos kadencijos populistinė anomalija ir kad suaugusieji vėl tapo atsakingais. Šie suaugusieji ėmėsi atkurti didžiąją dalį Baracko Obamos užsienio politikos. Kai kurie Amerikos sąjungininkai Europoje ir Azijoje į tai reagavo ovacijomis. Tačiau dabar pasikeitusios nuotaikos šiuos nustumia į šalį.

Neseniai Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų aljansas Nacionalinėje asamblėjoje atstatydino ministro pirmininko Michelio Barnier vyriausybę, kurią prezidentas Emmanuelis Macronas paskyrė po praėjusią vasarą įvykusių katastrofiškų parlamento rinkimų. Sprendimą atšaukti M. Barnier iš pareigų pirmiausia priėmė kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio susivienijimo lyderė Marine Le Pen, kuri buvo laikoma prancūziškąja D. Trumpo versija.

Berlyne Olafo Scholzo socialdemokratų, laisvųjų demokratų ir žaliųjų „šviesoforo koalicija“ žlugo tą pačią savaitę, kai buvo išrinktas D. Trumpas. Frydrichas Mercas, kuris daugelį metų buvo tikrai konservatyvi krikščionių demokratų alternatyva centristei Angelai Merkel, dabar greičiausiai taps kitu Vokietijos kancleriu (iš tiesų, pasikeitusios nuotaikos Merkel iš herojės staiga pavertė nuliu).

Visame pasaulyje, nuo Rumunijos iki Pietų Korėjos, jaučiama nuotaikų kaita. Tačiau geriausias pasaulinių nuotaikų kaitos pavyzdys yra Artimieji Rytai.

Džo Baidenas norėtų, kad jūs manytumėte, jog tai jo nuopelnas. „Ilgus metus Iranas, Hezbollah ir Rusija buvo pagrindiniai Asado rėmėjai, tačiau per pastarąją savaitę jų parama žlugo, visų trijų, nes šiandien jie yra daug silpnesni nei tada, kai pradėjau eiti pareigas“, – sakė jis po to, kai Sirijos tironas pabėgo iš Damasko į Maskvą. Tačiau kas čia nusipelnė nuopelnų? Tikrai ne Baidenas.

Jei kas nors ir susilpnino Iraną ir „Hezbollah“, tai Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu, kuris atsisakė pasiduoti nuolatiniam Amerikos spaudimui deeskaluoti Izraelio karą prieš Irano įgaliotinius.

Daugiausia nuopelnų už Rusijos susilpninimą turi Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, kuris atsisakė J. Bideno pasiūlymo skraidinti lėktuvu, kad galėtų pabėgti iš Kijevo po Rusijos invazijos į jo šalį.

Atrodo, kad komentarai apie naują rytą Damaske pasirodė dar 2011 m. Jie nepastebėjo nuotaikų kaitos. Tikrovė yra tokia, kad esame liudininkai visiško žlugimo katastrofiškos užsienio politikos, kuri prasidėjo valdant B. Obamai ir kurią perėmė J. Bidenas.

Virtinė klaidų, kurios įstūmė Siriją į siaubingą ir užsitęsusį pilietinį karą ir atvėrė duris Rusijai tiek Sirijoje, tiek Ukrainoje, prasidėjo nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn., kai Baltieji rūmai pareiškė, kad jei B. Assadas panaudos cheminius ginklus, jis „peržengs raudoną liniją“.

Režimas vis tiek panaudojo cheminius ginklus. O Baltųjų rūmų grasinimas buvo tuščias; 2013 m. rugpjūtį B. Obama nusprendė atšaukti planuotus atsakomuosius oro smūgius.

Dar blogiau, Obama leido Rusijos vyriausybei derėtis dėl susitarimo, pagal kurį B. Assadas atsisakė dalies savo cheminių ginklų. 2013 m. rugsėjo 10 d. B. Obama paskelbė, kad JAV nebėra „pasaulio policininkas“.

Po penkių mėnesių Rusijos kariuomenė užėmė Krymą, kuris buvo aneksuotas kovo 18 d. 2015 m. rugsėjo mėn. prezidentas Vladimiras Putinas į Latakiją Sirijoje pasiuntė ne tik tris dešimtis lėktuvų, bet ir 1 500 karių, o į Kaspijos jūrą – karo laivų.

B. Obamai vadovaujant V. Putinas ne tik tapo išdidžiu Krymo pusiasalio savininku ir įtakingu veikėju Artimuosiuose Rytuose, bet ir kėlė neramumus Afrikoje, samdydamas „Wagner Group“ samdinius blogiausiems režimams į pietus nuo Sacharos.

Obamos užsienio politikos viršūnė turėjo būti jo taip giriamas susitarimas su Iranu. Tačiau Bendrasis išsamusis veiksmų planas baigėsi tuo, kad iraniečiai pinigus, uždirbtus panaikinus sankcijas, perdavė Asadui, Hamasui ir Hezbollah.

Kinijos perginklavimas

Tuo tarpu Kinija, vadovaujama Xi Jinpingo, pradėjo nuo Šaltojo karo laikų nematytą ginklavimosi programą. Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong-unas, kuris taip pat atėjo į valdžią Obamai pirmininkaujant, taip pat pripažino, kaip svarbu buvo įsigyti masinio naikinimo ginklų Obamai būnant Baltuosiuose rūmuose. Antrosios Obamos kadencijos metu geopolitinė jėgų pusiausvyra pasikeitė mūsų priešų – Kinijos, Rusijos, Irano ir Šiaurės Korėjos – naudai.

D. Trumpo išrinkimas 2016 m. laikinai sustabdė šį pokytį, tačiau po D. Trumpo pralaimėjimo Bidenui jis tik tęsėsi ir paspartėjo. Afganistane, Rytų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose Bidenas signalizavo, kad atgrasymą turėtų pakeisti „deeskalacija“. Rezultatas – stiprėjantis naujos Eurazijos ašies bendradarbiavimas.

Nuotaikų kaita iš esmės yra eskalavimas prieš deeskalaciją. D. Trumpas tai aiškiai parodė, kai neseniai parašė: „Visi kalba apie įkaitus, kurie taip žiauriai, nežmoniškai ir prieš viso pasaulio valią laikomi Artimuosiuose Rytuose“, – rašė jis gruodžio 2 d. „Bet tai tik kalbos ir jokių veiksmų! Prašau, tegul ši TIESA būna ženklas, kad jei įkaitai nebus paleisti iki 2025 m. sausio 20 d. – dienos, kai išdidžiai pradėsiu eiti Jungtinių Valstijų prezidento pareigas, – Artimuosiuose Rytuose ir tiems, kurie įvykdė šiuos žiaurius nusikaltimus prieš žmoniją, bus PELENAS. Atsakingi asmenys nukentės skaudžiau nei bet kas kitas per visą ilgą ir garbingą Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją. IŠLAISVINKITE ĮKAITUS!“

Būtent tokias kalbas Bideno administracija atmetė pastaruosius 14 mėnesių. Dar geresnis buvo perlas, kurį D. Trumpas paskelbė iškart, kai tik tapo aišku, kad B. Assadas pabėgo į Rusiją: „Assado nebėra. Jis pabėgo iš savo šalies. Jo gynėja, Rusija, Rusija, Rusija, vadovaujama Vladimiro Putino, nebenorėjo jo ginti. Nebuvo jokios priežasties Rusijai ten apskritai būti. Jie prarado susidomėjimą Sirija dėl Ukrainos, kur beveik 600 000 Rusijos karių yra sužeisti arba žuvę kare, kuris niekada neturėjo prasidėti ir gali tęstis amžinai.

Rusija ir Iranas šiuo metu yra susilpnėję: vienas dėl Ukrainos ir blogos ekonomikos, kitas – dėl Izraelio ir jo kovinių laimėjimų. Reikėtų nedelsiant nutraukti ugnį ir pradėti derybas. Gerai pažįstu Vladimirą. Tai jo laikas veikti. Kinija gali padėti. Pasaulis laukia!“

Galima sakyti, kad Putinas iš Trumpo tikėjosi ne visai to, ko tikėjosi. Jis taip pat negalėjo tikėtis, kad Trumpas kitą dieną po savo pergalės rinkimuose surengs 25 minučių pokalbį telefonu su Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu, kuriame taip pat kalbėsis su Maskva.

Pasak trijų šaltinių, informuotų apie V. Zelenskio susitikimą su D. Trumpu rugsėjo mėnesį, „D. Trumpas pasakė V. Zelenskiui, kad jis neapleis Ukrainos, bet nori suteikti diplomatijai šansą“.

Putinas pamažu supranta, kad Trumpas nesiruošia paduoti jam Ukrainos ant sidabrinės lėkštutės, ir tai paaiškina pastarosiomis savaitėmis intensyvėjančius Rusijos išpuolius prieš Ukrainą. Putinas nori užgrobti viską, ką tik gali, prieš prasidedant deryboms dėl karo pabaigos, kurios prasidės netrukus po 2025 m. sausio 20 d.

Tarifai prieš Pekiną

Taip pat atkreipkite dėmesį į frazę „Kinija gali padėti“. Liaudies Respublika yra vienintelė kita pasaulio supervalstybė tiek pagal ekonominį dydį, tiek pagal technologinį išprusimą ir karinį pajėgumą. Ji norėtų nekreipti dėmesio į besikeičiančias nuotaikas.

Ne tik Trumpo grasinimas 60 proc. tarifais visam Kinijos importui būtų daug didesnis sukrėtimas Kinijos ekonomikai nei bet kas, ką tikėtinai galėjo padaryti Harris – iš D. Trumpo kandidatūrų į svarbiausius nacionalinio saugumo postus kinai taip pat mato, kad jis ketina būti daug agresyvesnis Liaudies Respublikos atžvilgiu nei 2017 metais.

Tai gera žinia admirolui Samui Paparo, Indokinijos ir Ramiojo vandenyno vadavietės vadui, kuris turi planą, kaip atgrasyti Kiniją nuo Taivano puolimo, kurį jis vadina „Velnio peizažu“. Viskas, ko jam reikia, kad jis taptų patikimas, yra didžiulis bepiločių orlaivių kontingentas – ir pasikeitusi nuotaika.

„Artėja nuotaikų kaita“, – rašė Allison Davis 2022 m. „Ar kas nors iš mūsų ją išgyvens?“ Tai geras klausimas.

Nuotaikų kaita persikėlė iš mados pasaulio į technologijų brolių pasaulį, o Trumpo ir Musko kampanija – į keturių žvaigždučių admirolų pasaulį. Ji prasidėjo nuo neapykantos įvardžiams ir auskarams ir baigėsi visuotiniu liberalios tarptautinės tvarkos, kuri įkvėpė dvi demokratų kartas, atmetimu.

Tokios vikrumo tvirtovės kaip Jeilio teisės mokykla išėjo iš rikiuotės. Nuo šiol pasaulis bus panašesnis į Gotamo miestą.