Pasipriešinimas neturi nutrūkti nė vieną akimirką (papildyta)

1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje 35 valstybės, tarp jų JAV, Kanada ir Sovietų Sąjunga, pasirašė „Europos saugumo ir bendradarbiavimo Baigiamąjį Aktą“, kuriame dalyvės pasižadėjo gerbti žmogaus teises. Pasirašydama jį Sovietų Sąjungos vadovybė nesitikėjo, kad šis dokumentas taps svarbiausiu disidentinio judėjimo įrankiu ir iki pamatų sugriaus pačią Sovietų Sąjungą. Akte buvo akcentuojamas Europos šalių saugumas ir bendradarbiavimas. Trečioje dokumento dalyje buvo aptartas šalių bendradarbiavimas humanitarinėje srityje. Kaip tik šioje dalyje buvo minimos žmogaus teisės, suformuluoti pagarbūs tautų lygiateisiškumo ir tautų teisės spręsti savo likimą principai. Be to, šalys numatė rengti nuolatines konferencijas, stebėti priimtų Helsinkio susitarimų vykdymą. Šiomis aplinkybėmis ir pasinaudojo sovietinės sistemos kritikai, įsteigę Helsinkio grupes, aktyviausiai veikusias Ukrainoje, Rusijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Aktas buvo sudarytas anglų ispanų, italų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.
1976 m. gegužės 12 d. susikūrė Maskvos Helsinkio grupė, kuriai ėmėsi vadovauti aktyvus Rusijos disidentinio sąjūdžio atstovas Jurijus Orlovas. Sekdama jos pavyzdžiu 1976 m. lapkričio 25 d. susikūrė Lietuvos grupės Helsinkio (LHG). Oficialiai ji vadinosi „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė“. LHG nariai steigėjai buvo kunigas Karolis Garuckas, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus ir poetas, vertėjas Tomas Venclova.
1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje rusų disidentų užsienio žurnalistams suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje buvo paskelbti pirmieji grupės dokumentai, tarp jų ir LHG susikūrimo manifestas, kuriame atkreipiamas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą.

Sovietų KGB netruko sureaguoti į LHG veiklą – 1977 m. buvo suimtas ir nuteistas jos vadovas V. Petkus. Tais pačiais metais T. Venclova išvyko gyventi į Vakarus, 1979 m. mirė K. Garuckas, o E. Finkelšteinas iš organizacijos pasitraukė. Tačiau LHG savo veiklos nenutraukė. Į V. Petkaus ir mirusio K. Garucko vietą stojo gydytojas psichiatras Algirdas Statkevičius ir Adutiškio klebonas Bronius Laurinavičius. Tais pačiais metais LHG nariu tapo Mečislovas Jurevičius, vėliau – Vytautas Skuodis ir Vytautas Vaičiūnas. Dar vėliau LHG gretas papildė to meto jaunuoliai  Audronius Ažubalis, Ignas Vėgėlė ir kiti. Manoma, jog iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo LHG vienijo 41 narį.
1979 m. LHG veikla sulaukė tarptautinio pripažinimo – ji kartu su Maskvos ir Kijevo Helsinkio grupėmis buvo tarp Nobelio taikos premijos kandidatų (LHG grupės lyderis V. Petkus net du kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai gauti).
1991 m. LHG paskelbė 100 dokumentų. Dauguma jų dar sovietmečiu buvo išplatinti Vakaruose (apie persekiojimus už tikėjimą, neteisėtus areštus, piktnaudžiavimą psichiatrija, emigracijos varžymą). Apie LHG veiklą yra išleistos dvi knygos – „Lietuvos Helsinkio grupė“ I ir II dalys.

Lietuvos Helsinkio grupės minėjimai

LHG 30-ies metų sukakties minėjimas LR Seimo Konstitucijos salėje (2007 m.)

Prieš dešimtmetį (2007 m.) LR Seime minint Lietuvos Helsinkio grupės 30-metį Jungtinės Didžiosios Britanijos karalystės ambasadorius Colinas Robertsas yra pabrėžęs, kad „1976 metais Helsinkio grupių įsteigimas Sovietų Sąjungoje pasuko pasaulio istorijos ratą. „Pasirašius Helsinkio aktą, Sovietų Sąjungoje atsirado ginklas, kuriuo buvo galima kovoti už žmogaus teises. Helsinkio aktas sukūrė galimybę Sovietų Sąjungos aktyvistams ir vakarų valstybėms – akto signatarėms – inicijuoti procesą, ypač daug prisidėjusį prie Sovietų Sąjungos griūties. Lietuvos Helsinkio grupė vadovavo disidentiniam judėjimui, nes Lietuva kovojo ne tik už žmogaus teises, bet ir už savo laisvę. Dėl šios priežasties Lietuvos disidentinis judėjimas buvo pats aktyviausias iš visų disidentinių judėjimų Sovietų Sąjungoje. Neabejotina, kad visos Helsinkio grupės kovojo už tautų laisvę, kaip neabejotina, kad Lietuvos grupė kovojo ir už atskirų tautybių laisvę pačioje Lietuvoje, t.y. už rusų, totorių, lenkų, baltarusių ir karaimų laisvę.“

 Ambasadorius Colinas Robertsas, V.Petkus (kairėje), V.Muntianas, A.Ažubalis ir T.Venclova (dešinėje)

 Tąkart prisimindamas LHG steigėjus T.Venclova kalbėjo: „Kad išliktų tauta ir normali visuomenė, o ji Lietuvoje išliko, nors buvo gerokai sužalota, pasipriešinimas neturi nutrūkti nė vieną akimirką. Lietuvos Helsinkio grupė, šalia pogrindžio spaudos, buvo viena iš tokių pasipriešinimo grandžių. Ji gal net sėkmingiau už daugelį kitų bandymų įveikė tylos ir melo kiautą, dengusį tuometinę Lietuvą.

Minint LHG 30-metį antrąją dieną Vilniaus Rotušėje prof. Saulius Katuoka pristatė knygą „Lietuvos Helsinkio grupė I dalis”.

Tai, kad grupė surizikavo veikti atvirai, padarė itin didelį įspūdį už Lietuvos ribų. Pirmą kartą per daugelį metų buvo pademonstruota, kad Lietuvoje esama žmonių, kuriems demokratijos principai yra svarbiau už asmeninį saugumą, kitaip tariant, buvo pademonstruota, kad normali visuomenė Lietuvoje nėra nei mirusi, nei sutriuškinta, – tai pirmiausia, ką verta atsiminti kalbant apie Lietuvos Helsinkio grupę. Mūsų programa buvo legalistinė ir pliuralistinė. Lietuvos pogrindyje egzistavo tautinės ir katalikiškos srovės, mes joms, be abejonės, simpatizavome, ir mūsų veikla su jųjų veikla neabejotinai siejosi. Tačiau svarbiausias mūsų veiklos akcentas buvo ne tautinis ir ne konfesinis. Mūsų prioritetas buvo žmogaus teisės, iš kurių logiškai išplaukia ir valstybinė nepriklausomybė, ir visavertis tautinis gyvenimas, ir mažumų plėtotė, ir sąžinės bei tradicinės ir netradicinės kultūros laisvė. Stengėmės iškelti žmogiškąjį orumą, įstatymų laikymąsi ir idealią naujų neginčijamai teisingų įstatymų valdžią. Mėginome parodyti, kad tas uždavinys vienodai svarbus kairiajam ir dešiniajam, tikinčiajam ir netikinčiajam, lietuviui ir nelietuviui.

 T.Venclova, V.Petkus ir Maskvos Helsinkio grupės lyderė Liudmila Aleksejeva Lietuvos Helsinkio grupės 30-ečio minėjime antrąją dieną  (2007 m.)

Grupę sudarė skirtingi, kartais net priešingų pažiūrų žmonės, ir visi jie sugebėjo bendradarbiauti, neprarasdami pakantumo ir pagarbos vienas kitam. Taigi grupė buvo ne kokia nors partija, o veikiau mažytis demokratinio Seimo arba tiesiog demokratinės visuomenės modelis,- tai antras dalykas, kurį verta prisiminti, kalbant apie Lietuvos Helsinkio grupę, nes tai ypatingai svarbu šiandieninei Lietuvai.

Lietuvos Helsinkio grupė buvo ne tik Lietuvos reiškinys. Ji natūraliai virto bendro Rytų ir Centrinės Europos sąjūdžio dalimi. Ji buvo analogiška kiek vėliau už ją atsiradusiems lenkų darbininkų gynimo komitetui, čekų chartijai 77, taip pat vengrų ukrainiečių, latvių, estų, gruzinų, armėnų, baltarusių ir rusų demokratiniams sąjūdžiams“.

Šiandien Lietuvos žmogaus teisių organizacijos reiškia pagarbą tiems Helsinkio grupės nariams, kurių nebėra tarp mūsų: Onai Lukauskaitei-Poškienei, Viktorui Petkui, kunigams Karoliui Garuckui ir Broniui Laurinavičiui. Taip pat tiems, kurie sumokėjo už savo drąsą itin aukštą kainą, – pirmiausia grupės bendraminčiams ir rėmėjams, tokiems kaip velionis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kunigas Stanislovas Dobrovolskis ir kiti.

Jie šventai tikėjo tvarka ir bendražmogiškuoju teisingumu. Jie skelbė savo reikalavimus TSRS okupacinei valdžiai, Europos ir viso pasaulio šalims grįsdami teisingumu, kurį ryškiausiai apibrėžė Visuotinė žmogaus teisių Deklaracija. Jie siekė to teisingumo ir rėmėsi svarbiais tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais, tarp kurių ir minėtas Helsinkio pasitarimo baigiamasis aktas.

Maskvos Helsinkio grupės lyderė L. Aleksejeva, Lietuvos Helsinkio grupės nariai ir su LHG susiję asmenys (Vilnius, Rotušė, 2007 m.).

Tarptautinės konferencijos Vilniuje „Totalitarizmas ir tolerancija. Laisvės išbandymai“ dalyviai apdovanojimu pagerbė LHG pirmininką V.Petkų (2011 m.)

Deja, 26-aisias Lietuvos nepriklausomybės metais žmonės ir vėl pasigenda teisingumo: Lietuva dar nesukūrė geros teisinės sistemos – iki šiol neturime nei teismo tarėjų instituto, nei teismuose visuomenės atstovų, todėl visuomenė negali kontroliuoti teismų. Šalies rinkimų sistema nėra demokratiška – dominuoja politinių partijų ir pažeidžiamos nepartinių asmenų teisės, piliečiai neturi realios savivaldos. Beveik trečdalis visuomenės gyvena skurde, vyrauja didžiulė socialinė atskirtis – pagal nelygybę matuojantį GINI koeficientą Lietuva lygintina su Lotynų Amerikos šalimis, todėl per tuos 26-erius Nepriklausomybės metus valstybė neteko trečdalio savo gyventojų (beveik milijono piliečių).

Neatsitiktinai LHG steigėjas T. Vencolva sakė: „kad išliktų tauta ir normali visuomenė, pasipriešinimas neturi nutrūkti nė vieną akimirką“. Vien todėl Lietuvos Helsinkio grupė tęsia savo veiklą – LHG nariai tapo Lietuvos žmogaus teisių asociacijos nariais. Kartu veikdami jie siekia atkreipti visuomenės dėmesį į žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus.

Helsinkio grupių 40-mečio paminėjimas Venclovų muziejuje-namuose 2016 m.

Vytautas Budnikas
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas