Benas Gerdžiūnas | LRT.lt
Lietuvoje liko vos du ginkluotą kovą prieš okupantus menantys partizanai. Kokias patirtis paskutinieji gyvi kovotojai gali perduoti šių dienų kartai, šaliai vėl atsidūrus greta plataus masto karo?
1948 m. ištrėmus šeimą, Jonas Kadžionis-Bėda jau „partizaninės kovos saulėlydyje“ nutarė patraukti į mišką. Minčių apie pergalę prieš okupantus likę nebuvo. Pagrindinis instinktas buvo apsisaugoti – „žinojom, kad mūsų padėtis buvo dar nebloga, kadangi mes turim ginklą ir galim nepasiduoti.“
Tremties į Sibirą, kaip pasakojo J. Kadžionis, visi bijojo labiau nei mirties – jiems dar nebuvo žinoma apie nei vieną tremtį išgyvenusią ar iš jos grįžusią Lietuvos šeimą.
„Mama tiesiog parašė savo nuomonę laiške: „Vaikeli, mirk Lietuvoj, nevažiuok mirt Sibiran“, – prisimena 97 metus einantis J. Kadžionis.
Ar pats nebijojote prisijungti prie partizanų? Sakėte, jau buvo saulėlydis.
Nebijojau, mano svajonė buvo patekti pas partizanus, aš partizanus labai gerbiau, tiesiog turėjo magišką galią žodis partizanas. Ir ne tik man. Ištraukdavo mylimąjį arba mylimąją iš vienas kito glėbio ir vesdavo į pačią mirtį. Kad tai nebūtų tušti žodžiai, liudija, kiek mergaičių ėjo ryšininkių keliais, kiek šeimų laikė savo namuose bunkerius. Reikia įsivaizduoti, kokia didelė auka ir koks didelis ryžtas buvo aukotis. Na ir žmonės aukojosi ir patriotiškais jausmais, ir dėl žmogiškumo, kadangi visi buvome pažįstami. Ir mokyklon kartu ėjome, ir į vakarėlius ar šokius kartu.
Tai tarytum giminės, o ir giminių buvo – ir pusbroliai, ir pusseserės. Partizanus žmonės gerbė todėl, kad jie didžiojoje gyvenimo kryžkelėje apsisprendė, o žinojo, kas bus, jeigu išeisi į partizanus, ir kas laukia jų šeimų.
Prisimenu, mano mama tiesiog prašė, maldavo mano brolį: berniukai, gal jūs pasiaukokite dėl gausios šeimos ir eikit į tą kariuomenę [Sovietų], gal nežūsite. Vienas brolis buvo beveik sutikęs, kad reikia taip ir daryti. Bet antrasis brolis sako: ne, mama, aš po raudonąja vėliava mirti tikrai neisiu. Aš viską suprantu, kokia padėtis bus jūsų, bet…
Tada brolis prikalbino ir antrąjį brolį, sako, jei vienas bus miške, o kitas kariuomenėje, tai šeimos neišgelbės.
Kokia buvo partizanų nuotaika?
Gera, [bet] jaučiau savyje, kad prie pirmos progos žūsiu. Niekam aš neskelbiau savo nuojautos, bet buvau pasiryžęs. Kai šeimą ištrėmė į vietą, į Krasnojarsko kraštą, ir kai pradėjo ateiti laiškai – sesuo dar buvo likusi viena, jos vyras buvo žuvęs fronte, tai jos netrėmė – mama tiesiog parašė savo nuomonę laiške: „Vaikeli, mirk Lietuvoj, nevažiuok mirt Sibiran.“ Kadangi buvo badas.
[…] Penkerius metus išbuvau miške, o po to mane surišo smogikai. Tai yra partizanai, kurie paimti gyvi ir susigundė, kadangi čekistai gundė, kad pereik į mūsų pusę, ir mes tavęs neteisim. Ir kurie palūždavo, tada jų buvo apie 250 Lietuvoje. Jie vadinosi smogikais, kadangi jie buvo žiauresni už pačius rusus. Jie suaugę miške ir priesaikas davę, o paskui perėję į priešų pusę. Tai yra baisūs žmonės. 1953 m. aš patekau į jų rankas.
Tokiu būdu patekau į lagerį, bet patekau labai geru laiku. Buvo kažkas planuojama, bet mes nesužinome, kas. Bet buvo įsakyta, vėliau sužinojau po tardymo, panaikinti kankinimo kameras ir nenaudoti, kaip jie vadino, fizinio poveikio priemonių.
Man surišo rankas, galvoju, viskas – jeigu neatlaikysiu, kiek žmonių išduosiu. Penkeri metai, juk be žmonių negyvenam, be to, labai žmonės buvo pasiaukoję, jeigu ne jie, kaip galėjai atsilaikyti. Buvo apie 7 000 stribų nuolatos, buvo garnizonai, iš pradžių, kai karas pasibaigė, jie panaudojo kariuomenę. Ir apstodavo miškus, nevalydavo jų, nei įeiti, nei išeiti. Ir laikydavo po porą savaičių, jeigu niekas nepastebėdavo, jie traukdavo kitur.
Papasakokite apie tuos penkerius metus, kai buvote miške – ką matėte, ką veikėte?
Visi norėjo gyventi, visi stengėsi ir visokių slėptuvių buvo prigalvota – ir visokie bunkeriai, ir tarp dviejų sienų, ir tarp dviejų stogų ir lubų, ir šulinyje. Bet kadangi buvo jau didelis šnipų tinklas, nepatekti į jų orbitą buvo labai sunku.
O jie kontroliavo viską, gali būt didžiausias miškas, suskirstytas kvartalais. Ir kur jie įtaria, kad gali partizanai pasirodyti, ten jie savo šnipą nuveda, parodo, kad štai, čia, ir kas antrą ar trečią dieną turi nueiti ir pranešti NKVD, ką matei ar nematei. Jeigu tu neateini, tai tu dingai, tai jie žino, kurioje vietoje tu dingai ir tada tą vietą apsupa ir galėdavo net zuikį nudurti su durtuvais, [išsirikiuodavo] karys prie kario. Ir taip partizanai vienas po kito žuvo ir žuvo. Kad žūsime, tai žinojom, todėl mūsų vienintelis tikslas buvo, kad iš karto nušautų. Tik taip išvengsi kankinimo, o žuvusieji nieko nežino [ir negali išduoti].
Žinojome, kad gyvenam paskutines dienas. Būdavo, įsivaizduoju, kaip gulėsiu ant gatvės. Man tai būdavo gaila žmonos, aš tai aš, bet ji, moteris, jie gi išdarko visaip. Aš šito nesakydavau, bet jutau, kad ateina pabaiga. Bet matai, gyvenimas tai Dievo dovana, kad ir sunku, pavojinga, bet vis tiek norisi gyventi. Buvome jauni.
Knygas paskaitydavome. Lempas užsidegi, buvom pripratę prie nedidelės šviesos. Degindavome tokias lempas be stiklo, jos mažai labai šviesdavo.
O koks jausmas būti kovoje, kai žinai, kad pergalės jau nebepasieksi?
Toks ir jausmas, kadangi tuo laiku Sibiro žmonės labiau bijojo nei mirties. Iš Sibiro niekas nebuvo grįžęs – gal ir buvo, bet mes kaime tai tikrai nežinojom. Tai patekai į Sibirą, praeisi tardymą, ir tada prie Stalino Sibire lavonų niekas nelaidodavo, štabeliuodavo krūvomis, o pavasarį buldozeris prakasa duobę ir suverčia.
Mama patarė nevažiuoti. Žinojome, kad mūsų padėtis buvo nebloga dar, kadangi mes turim ginklą ir galime nepasiduoti. O po žemėm, bunkery, be [kolaborantų] pranešimo nežinau kaip būtų radę bunkerį. Mokėjom padaryti taip, kad jokios žymės. Jeigu nori gyventi, reikia stengtis, žinoti, kaip tai padaryti.
Tuo metu dar vykdavo mūšiai?
Ne, ne. Teisybės dėlei, aš buvau Ąžuolo būryje, o gretimas būrys tai buvo jau Vyčio apygarda, Žaibo būrys. Jie eidavo žiemą, vasarą, važinėdavo su arkliais, darydavo pasalas, ir sakydavo – ar taip, ar taip gausi kastuvu per pilvą, tai reikia nors kariaut.
O mūsų būrys, Ąžuolas vadas, buvo tokios nuomonės, kad jų visų neiššaudysi, o pakenksi savo šeimoms. Kai jau padarai kokią pasalą, jie sutraukia didžiules pajėgas ir tada šukuoja. Paprastai jie tokių dalykų nedovanoja.
Norint ramiau gyventi, jeigu nieko nedarai – [sovietai] laukia, kada kas praneš, gal kas pamatys.
Su Antanu Starkum-Monte teko būti vienose kautynėse. Jie 1949 metais, rugpjūčio 15 d., atėjo pas mus į svečius, į Troškūnų girią. Vienas iš mūsų dienos metu nuėjo jų pasitikt, pasitiko, prisinešė šieno iš žmogaus, kuris gyveno pamiškėje. Ant rytojaus mes pasirinkome maisto iš žmonių ir nuėjom susitikt. Ir vieną dieną pabuvom, jie atnešė spaudos, laikraštėlių ir sako eisim namo. Mūsų vyrai pradėjo prašyti, kad retai susitinkam, dar pabūkit. Ir jie sutiko dar dieną pabūt. Ir štai, sako vakare pirtį pas žmogų užsakysim, iškūrens, išsiprausit, pasišnekėsime ir pareisit.
Mes nuėjome pas žmogų miškelio pakrašty, o ten varė samagoną – žmonės labai varydavo samagoną, būdavo pragyvenimo šaltinis. Ir važiavo iš mūsų kaimo žmogus, kadangi ten pievos mūsų ir vieno kaimo. Mes ten ir buvom apsistoję, ir arklys turbūt pajuto. Išlenda pažįstamas, kaimynas mano. Sako, kad arklys pasuko ne tuo keliuku, sakau, aš jums parodysiu, kur. Aš jam parodžiau ir grįžau atgal. Jis parvažiavo namo ir pasakė savo sūnui, o jis buvo užverbuotas. Jis tikriausiai nežinojo, kad sūnus buvo užverbuotas. Jis pranešė ir Anykščių apylinkėse surinko kiek gali ginkluotų vyrų ir ryžosi mūsų ieškoti.
Mūsų buvo penkiolika. Du vyrai buvo išėję į kaimą, grįžo tik anksti ryte, jau auštant. Nieko nėra, ramu, man sako, tu pabūk sargyboje, leisk savo vieton pailsėt. Aš nuėjau prie tokio akmens, nemažas. Aš ten kartais kurdavau eilėraščius, kurie vėliau tapdavo dainomis. Ramu, tyku, bet mintys neateina. Girdisi, kažkas trekšt, trekšt, lyg paukščiukas stotų ant šakelės ir šis lūžtų. Prieš metus man teko irgi taip, nes nemiegojau anksti rytą, treškėjo treškėjo ir užėjo šernai. Galvoju, šį kartą dar daugiau jų eina.
Bet kadangi yra atėjęs apygardos vadas, Montė, galvoju, reik pakelt, parodyt, kad sargyba tai yra sargyba. Sutarta buvo, kad jeigu į padus spiri, tai jau pavojus. Paspardžiau, sukilo, greitai parodžiau, kad treška, tuoj pasirodys. Pažiūrėjo į laikrodį ir parodė pasiskirstyti, labai krūvom buvome suėję. Ir išlindo burliokas, o mes buvome pasiruošę, ugnies tuoj.
Kariaut su jais nepakariausi, reikia trauktis. Skyrėmės į tris puses, vieni bėga pietų link, kiti į Troškūnų pusę, o mes šeši likom nei čia, nei čia. Vienas partizanas, grįžęs per naktį nemiegojęs, tiek įmigęs, kad pakeliu, krenta atgal. Aš jo dešimtšūvį capt, kai atidarė ugnį. Tai dabar turiu ginklą, bet šovinių tai tik viena apkaba. Nutariau, kad lauksiu prisidėjęs. Ir pasirodė ruskis. Pirštas suvirpėjo kažkaip ir vietoj nuspaudimo lyg pauzę kažkokią padariau. Tik žiūriu, kad ten savi. Ten kaip tik buvo tas partizanas, kurio ginklą aš turėjau, buvo kelnės žalios, atrodė kaip ruskis.
Tai aš jam atidaviau ginklą, likau su pistoletu. Apygardos vadas [Montė] sako, ar čia yra koks vieškeliukas arba kelias. Sakau, yra, sako, reikia skubėti, kad gal bus neužstotas. Tai mes prie to vieškeliuko, duoda komandą pirmyn, bet kad pasiuto duot, prie manęs nušauna vieną. Paskui kito kulkosvaidis nutilo. Apygardos vadui per galvą pataikė kaip su dratu kokiu, bet kaulo nesiekė. Duoda komandą atgal. Atgal kitoj vietoj bandėm, o ten irgi duoda, kad…
Tai aš sakau, žinau, čia bala yra ir eglutės. Sako, jei žinai, tai vesk. Užvedžiau ant kryžminės ugnies, kai pasiuto duot, kritom. Ir mes atsigręžę šliaužiam atgal, o ten tiek dulka prie manęs. Prisidėjau [pistoletą] prie galvos, spaust, bet žiūriu Montė šliaužia gal kokie trys metrai nuo manęs. Man tokia mintis, kad jeigu mane sužeis, jis gal truktels, kad gyvo nepaims. Jis turėjo kulkosvaidį. Ir štai, tokiu būdu nenusišoviau.
Tuo momentu nusišaut buvo nė kiek nebaisu, baisiau buvo patekti gyvam. Ir mes persiverčiam per kalniuką, o jie savo pozicijų nepalieka. Ir dabar slėniukas, eglutė auga nedidelė. Mes sustojom ir Montė sako: „Tokiose beviltiškose kautynėse esu pirmą kartą.“
Kadangi šoviniai baigėsi, jis siūlo prie tos eglutės visiems nusišaut. Aš tik ką pats norėjau nusišaut, o dabar sakau – o gal nereikia? Ir pritarė man dar vienas partizanas, Blauzdys Antanas, slapyvardis Konkurentas. Sako, ne, nusišauti patiems nereikia, tegu jie nušauna. O gal kuris vienas dar išeisim.
Tai apygardos vadas sako: „Gerai, tada pasipildom apkabas, einam tiesiai, tegul nušauna.“ O tada baisu buvo, prisipažįstu. Nusišaut nebaisu, o eit, kad nušautų – baisu. Ir kai prasidėjo – mes pirmieji, žinom, kad vieškeliukas netoli, ir užjudina, salvė iš dešimtšūvio, ir atidengė jie, o Montė stojosi stačias ir iš kulkosvaidžio šaudyt. Atsigulęs nematai, kur šaudai, o jeigu stačias, matai. Paskui sako, visi batus numetę, viską, stovi basas be kepurės, ir sako: „Gana, šitie daugiau nebešaudys. Dabar greitai prie užkardos ir šokam visi vienu kartu.“ Peršokom, jokio šūvio nebuvo. Ir jo dėka, kad jis sugalvojo, kad reikia stot stačiam, tai tas išgelbėjo, jo dėka likau gyvas ir tau pasakoju tokius dalykus. Partizanai tikrai buvo pasišventę, nes kito kelio nebuvo. Buvo kitas kelias – išdavystė, bet būti išdaviku blogai. Tuo labiau kaimiečiai buvo tikintys žmonės.
Montė žuvo už kelių mėnesių per mūšį. Jis nebuvo karininkas, bet buvo apmokytas Vokietijoje. Vokiečiai jį desantu išmetė, bet jie vokiečių užduočių nevykdė – grįžo į Lietuvą.
Koks jus apėmė jausmas, kai 2022 m. prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą? Ką jūs pagalvojote?
Pagalvojau, kad labai gerai, jog priešinasi. Rusai juk kariuomenę laikė sutraukę prie sienos, o JAV prezidentas nuolat kartojo, kad nebandykite liesti Ukrainos, mes dėsime sankcijas, o okupantams į sankcijas nusispjaut. Tai ir pasako, kad muškite drąsiai. Ukrainiečiai tikrai yra patekę į keblią padėtį, bet jie nekalti, juos užpuolė. Labai svarbu, kad laimėtų tas, kieno pusėje moralė. O jeigu skelbsi mirties kultūrą – visos imperijos žlugo, žlugs ir šita.
Nepagalvojote, kad karas gali dar kartą ateiti ir iki Lietuvos?
Gali, Amerika mus jau vieną kartą pardavė. Karui pasibaigus mes, Vidurio Europos tautos, patekome į Stalino globą. Atidavė mus ir Anglija, ir Amerika. Čia baisi išdavystė. O visi tikėjo, ne tik tikėjo, o buvo Atlanto chartija, kurioje buvo aiškiai pasakyta, kad pasibaigus karui visos tautos stos ant savo rubežiaus. Kalbėjo vieną, padarė kitą.
Jei būtų taip nekalbėję, tai ir lietuvių nebūtų tiek žuvę. O dabar ėjo ne tik vyrai, o ėjo ir moterys, ir mergaitės. Nežinau, koks procentas, bet Anykščiuose 32 moterys žuvo.
[…] Ir dabar labai svarbu nesuabejoti tiesios pergale. Dabar aš labai džiaugiuosi, kad priešinasi ukrainiečiai. Ar priešinsiesi, ar nesipriešinsi, gyvenimas tai [vis tiek] praeis, bet… Ukraina tai ne Lietuva, ne trys milijonai, ir teritorija kita, taip kad čia rusai įklimpo tam tikra prasme.
Ko šių dienų Lietuvai reikėtų išmokti iš partizaninės kovos?
Svarbu, kad lietuviai išugdytų naują kartą ir išugdytų ne mirties kultūrai, bet būti sąžiningus ir darbščius, kad nesuabejotų tiesos pergale. Visos imperijos žlugo, kai ten prasidėjo demoralizacija.
Nežinau, kaip bus, kai ateis rinkimai, bet turi būti sąžinės, ištikimybės, doros reikalai pirmaeiliais dalykais. Nes tada kariavo dešimt metų, nes tauta palaikė – kol buvo partizanų, tol buvo ir rėmėjų. Rengiuosi važiuot į sodybas, kuriose tebėra mūsų bunkeriai. Būtų gerai, kad jaunoji karta pamatytų.
Svarbiausia – nepasiduoti. Aš kalbu iš savo praktikos.
Jau buvau priėmęs, kad nebėra išeities, o pasirodo štai – dar ir gyvenu kiek, 97 metus. Ir labai džiaugiuosi. O partizanai žuvo ir žuvo. Žuvimas iš karto yra lengva mirtis. Kitas dalykas, jei sužeidžia, paskui bado durtuvais, tai čia jau blogai. Svarbiausia, nebijoti tiesos.
Esu laimingas žmogus, visos mano svajonės išsipildė su kaupu. O su kaupu todėl, kad sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės, kurios galvojau jau nebesulauksiu.
