Paskutinis verdiktas Albinui Kentrai ir „Miško broliams“

Justina GAFUROVA

Lietuvos Aukščiausiasis teismas jau spalio pradžioje paskelbs galutinį sprendimą byloje, kurioje su valstybe teisiasi partizanas Albinas Kentra, bandydamas išsaugoti savo rankomis kurtą „Miško brolių” draugijos pastatą Vilniaus centre. Du teismai jau paskelbė, kad reikia iškeldinti bendriją ir patį A.Kentrą, tačiau nepaprasto likimo šviesuolis nepraranda vilties, kad teisingumas laimės, o „Miško brolių” pastate atsivers modernus muziejus su valstybinės reikšmės archyvu.

Jau dešimtmetį su valstybe besibylinėjantis visai Lietuvai žinomas kaip Vilniaus Universiteto dvasia, Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Naujųjų Laikų karščiausių įvykių metraštininkas, partizanas A.Kentra sostinės centre esančių „Miško brolių” rūmuose iki šiol saugo daug metų kauptą Lietuvos išsivadavimo bei laisvės kovų istorijos archyvą. Šiuose rūmuose, kur šildomas tik vienas mažas kambarėlis, ne vienerius metus glaudžiasi ir pats A.Kentra. Partizanas regi, kaip šiuose rūmuose ateityje duris visuomenei atveria istorinės atminties centras su vaizdo ir dokumentų archyvu, biblioteka.

2008 m. Lietuvos Seimas, paskirdamas A.Kentrai Kalbos premiją, ją įvardino: „už atkūrimą iš griuvėsių Vilniuje, Labdarių g. 10/9, pastato, kuriame 1919 m. susirinkę savanoriai išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės; iniciatyvinės veiklos, trukusios daugiau kaip 15 metų, rezultatas – Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai.” 2020 m. sausio 13-ąją – iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu, Seimo salėje A.Kentrai buvo įteikta Laisvės premija. O jau kitais metais Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė, kad A.Kentros ir bendraminčių rekonstruotas pastatas, kuris iki tol buvo tik griuvėsiai, priklauso valstybei, o draugija iškeldinama.

šioje byloje vis paaiškėja, kas yra kas. Joje atsispindi valstybės tragizmas

„Kol buvo griuvėsiai, niekam nereikėjo. (…) Kartais aš suabejoju, ar patys aukščiausieji Vyriausybėje ir kitur žino, kas čia vyksta ir ką daro tarnybos. Nes šioje byloje vis paaiškėja, kas yra kas. Joje atsispindi valstybės tragizmas. Kalbi, aiškini, bet tavęs neklauso.

Tie žmonės, kurie čia viską daro, nepriklauso nuo rinkimų. Valdžia pasikeičia, o jie lieka. Tai ir yra didžiausias tragizmas. Nesakau apie visus, sutinku kartais ir labai sąžiningų valdininkų. Žmonių yra įvairių ir kartais vienas nesąžiningas, užimdamas tam tikrą postą, gali privirti košės. O kaltė tampa neva visų.

„Miško brolių” rūmai – tai tik vieno pastato istorija. Kiek tokių pastatų yra per visą Lietuvą? Ne visi gali pasipriešinti, kovoti. Todėl Lietuva išsivaikšto – žmonės jaučia neteisybę”, – po Laisvės premijos įteikimo „Vakaro žinioms” sakė A.Kentra.

Jis niekaip nesupranta, kaip valstybė gali savintis tai, ką žmonės sukūrė savo rankomis. Šias patalpas be elektros, vandentiekio ir šildymo sistemos „Miško brolių” draugijai dar 1992 m. perdavė Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė. Nuo to laiko A.Kentra su bendraminčiais sugebėjo pakeisti 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurti 44,36 proc. naujo bendrojo ploto. 2011 m. neskundžiama nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad „Miško brolių” draugija pakeitė didžiąją dalį pastato ir iš esmės sukūrė naują daiktą. Tačiau 2012 m. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė patalpas perdavė Turto bankui, o šis 2017 m. pareikalavo išsikelti.

Tuo bylinėjimasis nesibaigė. 2021 m. sausio 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė, kad pastatų rekonstrukcijai didžiąją dalį finansavimo skyrė Vyriausybė iš rezervo fondo, todėl galima traktuoti, kad valstybė ir yra pastato savininkė. Konkrečių įrodymų apie tai, kad darbai buvo vykdomi ir fizinių asmenų lėšomis, nenustatyta, vadinasi, draugija pastatu naudojasi neva neteisėtai ir turi būti iškeldinta.

Toks sprendimas buvo apskųstas Vilniaus miesto apygardos teismui. Tačiau ir jis sprendimo nepakeitė. Nors teismas ir nustatė, kad tiek valstybinės institucijos, tiek draugija, kuri visą laiką veikė patalpose, suprato, kad 1992 m. balandžio 30 d. Vyriausybės potvarkiu patalpos buvo perduotos naudotis neatlygintinai, tačiau nebuvo pasirašyta jokia tai patvirtinanti sutartis. Todėl teismas, nepaisydamas susiklosčiusio neformalaus susitarimo santykių, priėmė sprendimą bendriją iškeldinti. Netgi teisme liudijęs Vyriausybės potvarkį pasirašęs G.Vagnorius patvirtino, kad „Miško brolių” bendrija, nors ir naudodama valstybės paramos ir kitas lėšas, atstatinėjo ir rekonstravo nekilnojamąjį turtą sau, savo ir valstybės reikmėms, nebuvo valstybės rangovu.

Pernai Vilniaus miesto apygardos teismui nagrinėjant bylą, Finansų ministerija buvo pareiškusi, kad nepriklausomai nuo teismo sprendimo, ministerija pasiruošusi rasti būdų, kad bendrija nebūtų iškeldinta. Finansų ministrė Gintarė Skaistė siūlė patalpas patikėjimo teise perduoti valstybės įstaigai, vykdančiai veiklas, artimas muziejaus, atminties išsaugojimo veikloms, kuri panaudos teise maksimaliam terminui patalpas perduotų „Miško brolių” draugijai. Su tikslu vykdyti muziejaus veiklą.

Komentuoja advokatas Saulius DAMBRAUSKAS:

„Yra būdų, kaip viską išspręsti be teismų. Aš juos siūliau, bet niekas nenori klausyti. Valstybė net nerodo, kad jai rūpėtų jos istorijos archyvas, kuris turėtų būti Lietuvos kultūros vertybė. Manau, moralinė valstybės pareiga yra išspręsti šį klausimą, o ne metų metus tampyti po teismus 92 m. žmogų, visą savo gyvenimą paaukojusį Lietuvai”, – tuomet „Vakaro žinioms” sakė daug metų su byla dirbęs advokatas Saulius Dambrauskas.

– Kodėl tiek daug dirbęs su byla, galiausiai atsisakėte rašyti kasacinį skundą Lietuvos aukščiausiam teismui, kuris netrukus ir paskelbs galutinį sprendimą? – „Vakaro žinios” paklausė advokato S.Dambrausko.

Po Vilniaus apygardos teismo sprendimo ir matant Finansų ministerijos nusiteikimą, maniau, kad situaciją jau galima išspręsti palankiai. Įsivaizdavau, kad A.Kentros idėjas jau buvo galima įgyvendinti tose pačiose patalpose, – net jeigu jos ir priklausytų valstybei. Teismas pripažino draugijos indėlį kuriant patalpas, tačiau paliko jų savininke valstybę. Tad kaip ir liko galimybė draugijai tęsti veiklą, o valstybei – pareiga patalpas prižiūrėti. Žinoma, tai būtų tik dalinis laimėjimas.

Šioje byloje aš pavargau ir praradau viltį pasiekti geresnį rezultatą. Todėl pasiūliau visą savo įdirbio estafetę perduoti kitiems advokatams.

– Nepaisant to, ką siūlė ministerija, teismas nurodė draugiją iškeldinti. Ar neatsitiktų vėl taip, kad lyg ir susitarimas su valstybe yra, o po kiek laiko kam nors pasikreipus, teismas vėl pasakytų tą patį – patalpos valstybės ir draugiją reikia iškeldinti?

– Dėl to reikėtų vesti derybas ir visa tai įforminti rimta sutartimi. Tam yra ir taikos sutartys, kurias gali patvirtinti teismas. „Miško brolių” draugija visgi nusprendė skųsti teismo sprendimą, tikėdamiesi teisingumo. Ir aš žmogiškai puikiai suprantu šį norą pasiekti teisingumą.

Žinau, kad šis procesas yra nepaprastai jautrus ir asmeniškas A.Kentrai. Jis visą šį laiką labai sielojasi dėl tos neteisybės, jam iki šiol nesuvokiama, kaip valstybė gali pasiimti sau tai, ką žmonės tiek metų kūrė savo rankomis. Šis neteisingumo jausmas labai skaudžiai paveikia žmogų. Niekas nesirūpina ir tuo archyvu, kurį tiek metų kaupė ir iki šiol pats A.Kentra saugo.

– Dalyvavimas šioje byloje pakeitė jūsų požiūrį į teisingumą Lietuvoje?

– Neslėpsiu, kad tai labai varginanti ir nuvilianti byla. Ypač, pirmosios instancijos sprendimas. Antrosios instancijos sprendimas buvo kiek viltingesnis, bet žinoma, kad ne toks, kokio lauktų draugija. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo tiesiog užgaunantis. Kaip paskui gali pasitikėti teisingumu po tokių sprendimų. Šiame sprendime nėra net užuominos apie teisingumą. Teismas vadovavosi logika, kad jeigu pastatui pinigų skyrė valstybė, vadinasi, tai ir yra jos pastatas. Kažkodėl teismui atrodo, kad valstybė buvo užsakovas, o bendrija – rangovas. Bet tai buvo ne investicija, ne viešieji pirkimai, o dotacija, skirta paremti naudingą ir reikšmingą veiklą.

Galų gale, kur dabar visi tie žymūs ir įtakingi politikai, kurie visad liaupsindavo A.Kentrą, kai tam būdavo proga. Juk ir Kalbos premija jam įteikta būtent už šio pastato atkūrimą. Vėliau apie tai buvo kalbama ir įteikiant Laisvės premiją Seime. O tuo pačiu tas pastatas valstybės rankomis atimamas…

Matau, kad mūsų valstybėje teisingumas yra labai paradoksalus. Kartais gali jo pasiekti, bet tai gali tau atnešti daug blogesnių pasekmių. Kaip kad buvo anksčiau, kai oficialiai patalpų savininkė buvo valstybė, o staiga A.Kentrai atkeliavo kelių šimtų eurų dydžio sąskaita už šiukšles, nors ten net konteinerio niekuomet nebuvo, ir tūkstantinės sąskaitos už žemę. Labai dažnai Lietuvoje bylinėjantis su institucijomis, reikia pasverti, kada naudingesnis bus rezultatas, ir ar laimėjus, neliksi pažymėtu taikiniu.

Labai daug mano bylų susiję su viešojo intereso gynimu. Esu įkūręs Viešojo intereso gynimo fondą (www.vigfondas.lt). Todėl apie teisingumą, ginant viešąjį interesą Lietuvoje, geriau patylėsiu…

– Už tai, kad aktyviai dalyvavote gindamas tėvų teises vaiko teisių reformoje, o taip pat kovojote už medžių išsaugojimą, buvo netgi bandoma jus marginalizuoti.

– Mūsų sistemoje yra daugybė ydų, kurias reikia gydyti. Reikalingas politinis pozityvumas, kad kažkas keistųsi. Tačiau nesakau, kad dėl to reikia griauti valstybę. Gal todėl manęs ir neišeina marginalizuoti. Nepasisakau prieš chaoso kėlimą valstybėje, nepalaikau Vyriausybės nuvertimo ar Seimo paleidimo idėjų.

Mano tėtis 1945 m. buvo nuteistas mirties bausme (bausmę pakeitus, lageryje susipažino ir susibičiuliavo su A.Kentra), o 1984 m., jau būdamas pripažintu mokslininku, už pogrindinę veiklą buvo nuteistas antrą kartą. Aš pats ant savo mokyklos stogo 1979 metais iškėliau Trispalvę. Taip pat A.Kentra visą gyvenimą sirgo Lietuva. Tokiems žmonėms sunku prikabinti Kremliaus agentų etiketę, nors kritikos Lietuvoje klestinčiam neteisingumui susikaupė tikrai daug.

Gyvename šalyje, kurioje, deja, veikia biurokratinio teisingumo sistema. Dažnai teismui svarbiau sudėlioti teisės normas, o ne priimti sprendimą, kurį žmonės suvoktų kaip tikrai teisingą. Žmonija teisę sukūrė, kaip tam tikrą taisyklių sistemą, kuri padėtų jai sugyventi, tačiau galiausiai ji pati tapo teisės įkaite. Mūsų teismai dažnai tiesiog vergauja teisės normoms, todėl nukenčia teisingumas. Teisingumas ir teisėtumas tik skamba panašiai, bet realybėje tai yra labai skirtingi dalykai.