Patys sau esame grėsmė

Kodėl Briuselis su mūsų kaimynais, pavyzdžiui, Rusija ir Lenkija, sutaria geriau nei mes patys. Apie tai „Respublika“ kalbėjosi su buvusiu Lietuvos diplomatijos šefu, Europos Sąjungos ambasadoriumi Rusijoje Vygaudu Ušacku.

– 65 proc. lietuvių nedraugiškiausia ir didžiausią grėsmę keliančia šalimi laiko Rusiją. Tokį mūsų vertinimą atskleidė šį sausį Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikta apklausa. Ar rusai taip pat mus laiko priešais?

– Per visą 27 metų Nepriklausomybės istoriją pagrindinis Lietuvos diplomatijos uždavinys buvo draugų rato plėtra. Nuo pat 1990-ųjų siekėme išlaikyti draugus Rytuose ir stiprinti sąjungininkiškus ryšius Vakaruose. Tai buvo mūsų sėkmės raktas siekiant narystės ES ir NATO. Jį svarbu išsaugoti ir dabartinėje situacijoje, kuri akivaizdžiai liudija fundamentalius Vakarų – taigi ir Lietuvos – ir Rusijos valdžios požiūrių tiek į vidaus politinę-ekonominę sanklodą, tiek į tarptautinius santykius skirtumus.

Kai kartais paprastiems rusams pasakau, kad Europa ir Rusija pergyvena pasaulėžiūrų konfliktą, tokie žmonės kaip opozicijos lyderiai Michailas Kasjanovas, Lilija Ševcova ar neseniai Lietuvoje lankęsis Genadijus Burbulis tam prieštarauja teigdami, kad tiek aš, tiek mes visi Lietuvoje neturime dėti lygybės ženklo tarp Kremliaus ir Rusijos žmonių. Prisiminkime 1991-uosius. Kai sovietų tankai išvažiavo į Vilniaus gatves, didžiausia demonstracija prieš šiuos veiksmus įvyko ne kur kitur, o pačioje Maskvoje – į Maniežo aikštę išėjo 400-500 tūkst. paprastų rusų.

– Ar šiandienėmis sąlygomis galėtume tikėtis panašaus palaikymo?

– Sudėtingas klausimas. Dabar mus palaikančių rusų ratas būtų, ko gero, mažesnis. Remiantis praėjusių metų apklausomis, Rusijos visuomenės nuomonė apie Vakarus ir Lietuvą yra adekvati lietuvių požiūriui į Rusiją – 65 proc. rusų vertina mus neigiamai. Vis dėlto istoriniai, emociniai, asmeniniai ryšiai, kuriuos išsaugojo daugybė rusų, ypač intelektualų, leidžia manyti, kad Rusijos plačioji visuomenė nebūtų abejinga, jei iškiltų grėsmė jų draugams Lietuvoje, šaliai, kurią jie mėgsta.

– Kur, kada išbarstėme tą savo palaikymo komandą? Kiek tas draugiškų santykių atkūrimas su Rusija priklauso nuo pačios Lietuvos?

– Politinis dialogas tarp Maskvos ir Vilniaus jau kurį laiką nevyksta, nors kalbant apie daugelį ES valstybių sostinių – jis tęsiasi. Neseniai Maskvoje lankėsi Švedijos užsienio reikalų ministrė, netrukus lankysis Britanijos, Vokietijos, kitų valstybių užsienio reikalų ministrai.

Kultūrinė diplomatija šiuo metu įgyja ypač didelę reikšmę. Matydamas visų 28 ES valstybių ambasadų veiklą Maskvoje, norėčiau pagirti Lietuvos atstovybę, mūsų kultūros atašė – pastangų dedama daug. Turėtume daryti dar daugiau, tarkim, reklamuodami Lietuvą kaip turizmo kraštą. Kai greituoju traukiniu vykstu iš Šeremetjevo oro uosto į Baltarusijos stotį, dažnai matau reklamas, kviečiančias aplankyti Latviją, Estiją, Čekiją, kitas kaimynines šalis. Gaila, bet Lietuvos tarp jų nėra.

– Ar pamatiniai suvokimo skirtumai, požiūris į tai, kas vyksta Ukrainoje, leidžia tikėtis susikalbėjimo su Rusija?

– Turime pripažinti, kad dėl Krymo aneksijos ir agresijos Rytų Ukrainoje ES ir Rusija dabar išgyvena rimčiausius giluminius prieštaravimus.

Praėjus dvejiems metams nuo konflikto pradžios akivaizdu, kad kai kuriais klausimais liksime priešininkų pozicijose, – dėl Ukrainos, dėl vidaus padėties Rusijoje, kurioje nepaisoma žmogaus teisių, nesudaromos sąlygos veikti laisvai žiniasklaidai ir opozicijai, mūsų nuomonės nesutaps. Tai vertybiniai skirtumai, kurių kaitos aš neįsivaizduoju per artimiausius dvylika metų. Putinas prezidentu bus išrinktas ir kitais metais, jei panorės ir sveikata leis, – ir dar po šešerių metų. Turint omeny visuomenės sanklodą, paprastų rusų troškimą turėti vietinį cariuką lyderį, kuris, kad ir nelegaliomis priemonėmis, gali atkurti jų pasididžiavimą savo valstybe, niekas ten greitai nepasikeis.

Tačiau negalime nusigręžti nuo tam tikrų pragmatinių interesų ir akivaizdžių faktų, kad ES, taip pat ir Lietuva, su Rusija turi bendrumų. Esame artimiausi kaimynai. Rusija Lietuvai išlieka didžiausia prekybos partnerė. Pati ES iš Rusijos perka 40 proc. naftos, 30 proc. dujų. ES yra didžiausia užsienio investuotoja Rusijoje (70 proc.). Rusija yra Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos narė, be kurios pritarimo neišspręsime svarbiausių tarptautinių taikos ar karo klausimų.

Prieš metus visų ES šalių užsienio reikalų ministrai priėmė penkis santykių su Rusija principus, kuriais dabar ir vadovaujamasi. Vienas iš jų skelbia tai, ką mes nelabai norime pripažinti: bus plėtojamas dialogas su Rusija, toliau palaikomi santykiai klausimais, atitinkančiais ES interesus. Todėl ir Lietuvai reikėtų deeskaluoti požiūrį į Rusiją, išlaikant savo tvirtus vertybinius principus, suprantant, kad politiškai fundamentalūs skirtumai dėl Ukrainos išliks. Skirtingų žinybų, verslo, pilietinės visuomenės atstovai turėtų susėsti prie stalo ir apsibrėžti, kokie yra mūsų nacionaliniai interesai.

– Ar tai galėtų įvykti artimiausiu metu?

– Brandi užsienio politika turėtų remtis vertybinių principų nuoseklumu ir nacionaliniais interesais, įvertinant rizikas, galimybes, priimant sprendimus dėl santykių plėtojimo krypties. Mano žiniomis, būtent tokio objektyvaus, ramaus požiūrio Lietuvai trūksta. Tai rodo mūsų silpnumą, nepasitikėjimą savimi.

Taip, žinoma, Rusijos veiksmai kelia grėsmę. Todėl Lietuvoje turėtų būti normalus krizių valdymo centras, kuris objektyviai ir visapusiškai įvertintų rizikas ir numatytų priemones joms slopinti.

– Kalbėjote apie būtinybę susėsti prie stalo ir susitarti dėl požiūrio į Rusiją, bet ar ne mažiau aktualus būtų susėdimas dėl santykių su Lenkija?

– Akivaizdu, kad visi Lietuvos keliai – ir energetiniai, ir elektros tinklai, ir transporto – Europoje eina per Lenkiją. Galų gale jei, neduok Dieve, būtų kokia bėda, kas pirmieji ateitų mūsų ginti? Pirmieji būtų Lenkijos kariai.

– Kodėl ypač svarbi partnerystė nėra realizuojama taip, kad tenkintų abi puses ir vienytų? Kuri pusė klysta? Mes, be abejo, manome, kad kalti lenkai…

– Lietuviai turi neatliktų namų darbų, dėl kurių buvo sutarta dar prieš penkiolika metų, ir lenkai tai priima ganėtinai emocionaliai. Sudaryti palankiausias sąlygas lenkams Lietuvoje ir lietuviams Lenkijoje, tarp jų ir dėl pavardžių rašymo bei gatvių pavadinimų dviem kalbomis, – toks buvo abipusis susitarimas.

Kartais juokauju, kad lenkiškų gatvių pavadinimų reikia vien tam, kad kilus grėsmei iš Rusijos lenkų tankai žinotų, kur važiuoti mūsų vaduoti.

Tas trukdantis eiti pirmyn antspaudas yra ir Vilnijos krašto žmonių atžvilgiu. Jie nesijaučia visaverčiais Lietuvos piliečiais, kaltina šalies valdžią, kad ši jais nepasitiki, diskriminuoja.

Man nesuprantama, kodėl Vilnijos krašte nėra tradicinių partijų – nei socdemai, nei konservatoriai nekelia ten savo kandidatų.

Turėtume imtis visų galimybių tarpekliui tarp Vilnijos ir likusios Lietuvos pašalinti. Kiekvienam iš mūsų turėtų būti keista, kad tame krašte gyvenantys vaikai, mokiniai Vilniuje apsilanko nebent tuomet, kai reikia skristi ar važiuoti į Varšuvą. Čia laukia daug darbų.

O didžiausias pavojus nacionaliniam saugumui dabar yra Lietuvos išsivaikščiojimas. Jungtinių Tautų statistikos departamento duomenys rodo, kad Lietuva yra viena iš sparčiausiai nykstančių šalių.

– Nė viena Vyriausybė nesugebėjo pateikti realaus plano, kaip tai sustabdyti. Ar vien ekonominės priežastys gena lietuvius svetur ir ar jos paskatintų sugrįžti?

– Po 2004-ųjų, kai įstojome į ES ir NATO, mes tarsi praradome tam tikrą vertybinę orientaciją, strateginį kryptingumą. Iki 1990 m. visi kovojome už Nepriklausomybę – turėjome labai sutelkiantį, visus mobilizuojantį tikslą. Antras tikslas buvo užsienio kariuomenės išvedimas, visiško suvereniteto siekis, trečias – narystė ES ir NATO. Visa tai pasiekėme, prasidėjo globalūs procesai, atsivėrė sienos – tarsi pasiekėme universalumą ir istorija pasibaigė. Bet niekas nepasibaigė, turime eiti toliau, negalime savęs užliūliuoti, kad jau esame rojuje.

Dabar nėra didesnio poreikio, kaip pripažinti, – kas yra labai nemalonu ir sunku, – kad esame tarp sparčiausiai nykstančių pasaulio valstybių. Mūsų buvo 3,7 milijono, dabar – 2,9. Jei tendencijos nepasikeis, jei nebus sumanaus atsako, inovatyvių sprendimų, po 25 metų mūsų teliks 1,9 milijono. Atsakinga politinė lyderystė turėtų suponuoti ir priversti mus pripažinti didžiausią pavojų nacionaliniam saugumui – Lietuvos išnykimą ir kelti tikslą, kad po 25 metų mūsų būtų jei ne penki, tai 3,7 milijono, o BVP – 30 tūkst. vienam asmeniui. Šis tikslas turėtų būti nacionalinio susitarimo dalis, kurio visi turėtume siekti. Tai vertybinis dalykas.

Kartais bendrauju su ekonomistais, jie sako: Ušackai, nieko baisaus ta pusantro milijono Lietuva, svarbu, kad būtų BVP. Bet, atsiprašau, man rūpi, kokia bus Lietuva, kas būsime mes, lietuviai. Atsigręžkime į savo istoriją, LDK, Gedimino ambicijas. Neatkursime žemių, teritorijų, bet mes galime sukurti palankiausias sąlygas, kad čia žmonės gyventų, kad jie neišvažiuotų, kad sugrįžtų.

– Netikėta girdėti iš ES ambasadoriaus lūpų, kad narystė ES lietuviams neišėjo į gera, na, ne vien į gera.

– Esu didžiulis Europos Sąjungos šalininkas. Bet ji užgožė mūsų kūrybingumą. Ką mes darėme kaip derybininkai? Tiesiog „copy – paste“. Mes užsiėmėme tik perkėlimu to, kas jau buvo Europos Sąjungos ABC, taip praradome kūrybą.

Klaidingai manėme, kad taip yra visoje Europos Sąjungoje. Bet ten visi konkuruoja, pirmiausia dėl žmonių, dėl talentų. Mes iki šiol nenorime pripažinti tos konkurencijos ir esame impotentiški, nepajėgūs suformuluoti tikslų, uždavinių ir priemonių. Šiandien tai didžiausias pavojus mūsų nacionaliniam saugumui.

Dosjė

2001-2006 m. – Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose.

2006-2008 m. – Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje.

Nuo 2008 m. – užsienio reikalų ministras. Iš šio posto jį išvijo prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuriai neįtiko Lietuvos diplomatijos šefo pozicija dėl kaimynų.

2010-2013 m. – ES specialus atstovas Afganistane ir Bendrijos misijos šioje šalyje vadovas.

Nuo 2013 m. – ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas.