Praėjusią savaitę žurnale „Science“ paskelbto plataus masto mokslinio tyrimo išvados išsklaidė gajų mitą, kad buvimas gėjumi yra įgimta būsena, nulemta žmogaus genetikos. Tyrimo autoriai laidoja dešimtmečius trukusias pastangas surasti „gėjų geną“, darydami išvadą, kad „žmogaus genetika neleidžia prognozuoti jo seksualinės elgsenos ar orientacijos“.
Žmogaus aplinkos – mitybos, šeimos, draugų, bendruomenės, religijos ir daugybės kitų gyvenimo sąlygų įtaka dvigubai daugiau lemia potraukį tos pačios lyties asmenims nei genetika. O genetikos poveikis kyla ne iš vieno ar dviejų stiprių šaltinių, o iš dešimčių genetinių variacijų, kurių kiekviena gali padidinti homoseksualios orienatacijos tikimybę.
Tokia genetinių variacijų gausa praktiškai reiškia, kad visi žmonės turi arba tokią pat genų struktūrą arba didelę jos dalį. Kitaip tariant, tyrimas rodo, kad gėjai genetiškai prasmingai nesiskiria nuo visų kitų žmonių. Galima sakyti, kad gėjai turi visiškai normalų genomą.
Tiesą sakant, tyrimas nustatė, kad genetinis potraukis tos pačios lyties atstovams nelabai skiriasi nuo kitų 28 sudėtingų polinkių vienokiam ar kitokiam elgesiui ir yra panašus, pavyzdžiui, į polinkį […] atvirumui naujoms patirtims ar lytinių partnerių įvairovei.
Tačiau ilgalaikis aktyvistų argumentas, ilgainiui virtęs viešosios politikos dogma, buvo ne tai, kad homoseksualumą lemia visai ne aplinkos ar gyvenimo būdo veiksniai, o tai, kad jis yra įgimtas; atrandamas, o ne išsivystantis; atskiras, fiksuotas ir nepakeičiamas žmogaus prigimties elementas.
[…]
Akivaizdu, kad JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimą įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, lėmė toks pat įsitikinimas, kad lytinė orientacija yra „prigimtinė ir nekintama žmogaus savybė, dėl kurios tos pačios lyties asmenų santuoka yra vienintelis kelias jų gilaus įsipareigojimo poreikiui patenkinti“.
Kaip bebūtų, šiomis dienomis, tolerancijos stoka aktualesnė ne tiems gėjams, kurie renkasi palaikyti santykius su tos pačios lyties asmenimis, o tiems, kurie dėl vienos ar kitos priežasties nori jų išvengti.
Motyvuodami tuo, kad savo seksualinės orientacijos raišką pakeisti norintys gėjai smurtauja prieš savo nekintamą prigimtį, šiuo metu daugelio šalių politikai ir teismai siekia uždrausti psichologinę „lytinės orientacijos pakeitimo“ terapiją žmonėms, nenorintiems pasiduoti tos pačios lyties potraukiui ir save laikyti gėjais ar lesbietėmis. […]
Naujasis tyrimas rodo, kad panašūs argumentai stovi ant molinių kojų.
Jei gėjai ir lesbietės genetiškai nesiskiria nuo kitų žmonių, kokiu pagrindu būtų galima pritarti vienai šių žmonių seksualinės raiškos formai (su tos pačios lyties asmenimis), tačiau drausti kitiems genetiškai normaliems žmonėms pasirinkti kitokią seksualinės raiškos formą ir atsisakyti santykių su tos pačios lyties asmenimis?
Tyrimo metu nustatyta, kad dauguma žmonių, turinčių gėjams ar lesbietėms identišką genotipą (apytiksliai santykiu 2:1), dėl įvairių socialinės aplinkos priežasčių ar asmeninio pasirinkimo neužsiima lytiniais santykiais su tos pačios lyties asmenimis. Ar tokių žmonių gyvenimo būdas yra kaip nors netinkamas; ar jie smurtauja prieš savo lytinę tapatybę? […]
Kadaise teigiamas atsakymas į šį klausimą buvo įmanomas – dėl prielaidos, kad homoseksuali tapatybė yra prigimtinė ir nekintama. Tačiau dabar, neradus įtikinamo genetinio skirtumo tarp gėjų ir likusios populiacijos, neįmanoma pagrįstai teigti, kad homoseksualaus elgesio toleravimas reikalauja neleisti žmonėms siekti tokio elgesio atsisakyti.
Versta iš mercatornet.com.
Skaityti visą tekstą (anglų k.) – ČIA.
