I. VALSTYBĖS PAREIGA APSAUGOTI ŽMOGAUS TEISES
Pamatiniai principai – pagal juos valstybė privalo:
I. 1. Apsaugoti nuo trečiųjų asmenų, įskaitant verslo įmones, vykdomo piktnaudžiavimo (abuse): veiksminga politika, įstatymais, reglamentais ir tinkamu bylų nagrinėjimu užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimams, ištirti, nubausti ir atlyginti už padarytą žalą.
I. 2. Aiškiai apibrėžti visuomenės lūkestį, kad visos valstybės teritorijoje bei jurisdikcijoje esančios įmonės savo veikloje gerbs žmogaus teises
Vykdymo (operaciniai) principai – valstybinis reglamentavimas ir politika (viso 10):
I. 3. Valstybė prievolės:
(a) Priimti įstatymus, kuriais siekiama, kad verslo įmonės gerbtų žmogaus teises, periodiškai vertinti tokių įstatymų tinkamumą ir šalinti bet kurias spragas
(b) Užtikrinti, kad kiti verslo verslą reglamentuojantys įstatymai bei politikos nevaržytų verslo galimybių gerbti žmogaus teises.
(c) Pateikti verslo įmonėms veiksmingas gaires dėl to, kaip savo veikloje jos turėtų gerbti žmogaus teises
(d) skatinti, o reikiamais atvejais reikalauti, kad verslo įmonės praneštų, kaip jos sprendžia poveikio žmogaus teisėms klausimus [pavyzdžiui, atlieka poveikio aplinkai vertinimą, aptaria su visuomenę]
II. Verslo įmonių atsakomybė gerbti žmogaus teises.
Pamatiniai principai (viso 5):
II. 11. Verslo įmonės privalo gerbti žmogaus teises, vengti pažeidimų ir spręsti dėl savo veiklos sukeliamų neigiamų poveikių
II. 12. Atsakomybė už tarptautiniu lygmeniu apibrėžtas žmogaus teisės turi būti suprantama kaip įvairiais tarptautiniais susitarimais apibrėžtos žmogaus teisės
II. 13 Atsakomybė taikoma visoms be išimties verslo įmonėms
Vykdymo (operaciniai) principai (viso 8)
II. 16. Verslo įmonės turėtų priimti savo vidaus politiką, padaryti ją viešai prieinamą ir skelbti tiek įmonės viduje, tiek išorėje.
II. 17. Reikiamas atidumas: įmonės turi parodyti reikiamą atidumą žmogaus teisėms, srityje, iš anksto atsižvelgdamos į jas savo rizikos valdymo praktikoje ir pan.
II. 18, 21. Identifikuoti ir matuoti galimus savo bei susijusios veiklos poveikius žmogaus teisėms, pranešti apie poveikius ir sprendimus dėl to, kaip jų išvengti.
II. 22. Kai verslo įmonės nustato, kad sukėlė neigiamų poveikių arba prie jų prisidėjo, jos privalo per teisinius procesus jas atlyginti
III. Prieinamos priemonės teisėms ginti.
Pamatinis principas:
III. 25. Valstybė, saugodama žmogaus teises nuo su verslu susijusiu piktnaudžiavimu, nustato teisines, administracines, teismines arba kitas reikiamas priemones, kad piktnaudžiavimo aukos turėtų prieinamų veiksmingų priemonių ginti savo teises.
Vykdymo (operaciniai) principai (viso 6):
Valstybė užtikrina:
III. 26. Veiksmingas teismines procedūras, mažindama teisines, praktines ir kitas susijusias kliūtis, dėl kurių taptų neprieinamos priemonės teisėms ginti.
III. 27. Veiksmingas neteisminės apskundimo procedūras:
III. 28–31. Skatina, kad ne valstybės reglamentuojamos apskundimo procedūros (Non-State-based grievance mechanisms) būtų veiksmingesnės: ●sąžiningos, ●prieinamos, ●iš anksto žinomos, ●nešališkos, ●skaidrios, ●pagrįstos įsitraukimu ir dialogu, ● o jų rezultatai ir priemonės atitiktų žmogaus teises.
ŽMOGAUS TEISIŲ SRITYS
Jų daug. Lietuvoje įvairios žmogaus teisės ginamos nevienodai. Mes pakalbėsime tik apie tas, kurios yra susijusios su žmogaus gamtine ir sociokultūrine aplinka, kur visuomenės nariai gina viešąjį, o ne privatų interesą, kur labai svarbi visuomenės teisė gauti informaciją, dalyvauti priimant valdžios sprendimus ir kreiptis į teismus, kai šios teisės pažeistos.
Nors teisė į aplinką ir į kultūros paveldą yra užtikrinamos Lietuvos Konstitucijos, daugelio konvencijų, tačiau yra viena iš silpniausių Lietuvos teisėsaugos grandžių ir mažiausias visuomenės teises. Tai gerai matyti Lietuvos nacionaliniame veiksmų plane, kuris 2015 m. buvo parengtas JT rezoliucijai dėl verslo ir žmogaus teisių vykdyti.
NACIONALINIAI VEIKSMŲ PLANAI DĖL VERSLO ĮMONIŲ IR ŽMOGAUS TEISIŲ
Daugelyje šalių įteisinta nemažai atskirų priemonių įvairiose žmogaus teisių, taip pat verslo srityse.
Tačiau NVP yra politiniai dokumentai, kuriais valstybės apibrėžia prioritetus ir veiksmus, kurių imsis, kad įgyvendintų savo tarptautinius ir nacionalinius įsipareigojimams pagal JT principus verslo ir žmogaus teisių srityje.
Tokį planą 2015 metais yra patvirtinusi ir Lietuva. Jis priskirtas „kitiems ilgos trukmės strateginio planavimo dokumentams“, skelbiamas URM tinklavietėje (https://www.urm.lt/uploads/default/documents/uzienio_politika/zmogaus_teises/temos/verslas_ir_zmogaus_teise_planas.pdf).
Deja, dokumente nenurodyta, nei kas, nei kada ir kaip jį patvirtino, jis nepaskelbtas Lietuvos teisės aktų registre, taigi, matyt, neturi juridinės dalios. Tai vienintelis toks šio sąrašo dokumentas, nes visi kiti yra patvirtinti Seimo arba Vyriausybės .
Visi nacionaliniai planai dėl Jungtinių Tautų Verslui ir žmogaus teisėms skirtų pagrindinių principų įgyvendinimo yra skelbiami tinklavietėje: https://globalnaps.org/. Kiekvieną jų vertina nepriklausomi ekspertai – Tarptautinio apskirtojo stalo korporacijų atskaitomybės klausimais (International corporate accountability roundtable) (ICAR) (https://www.icar.ngo/) ir Europos teisingumas korporaciniams teisingumui (Coalition for corporate Justice (ECCJ).
Lietuvos plano įvertinime (atliktas 2015 m. pab.) puikiai atsiskleidžia, kodėl verslo bendrovės nevaržomai vis labiau užverčia aktyvią Lietuvos visuomenę SIPVD ir susijusiais skundais „visuomenei užčiaupti“. Įvertinime konstatuota, kad:
1. Lietuva iš kitų valstybių, paskelbusių NVP, išsiskiria tuo, kad nėra jokio skaidrumo dėl Lietuvos NVP rengimo proceso, o tai savaime rodo, kad rengimo procesas buvo netinkamas.
2. Nenurodyta, kokia ministerija atsakinga už NVP įgyvendinimą.
3. Daugelis priemonių visai neapibrėžtos, miglotos. Veiklos nurodytos painiai – nesuskirstyta, kad praeityje įvykdyta, dabar vykdoma, o kas įsipareigojama ateityje.
4. Nėra nurodytos priemonės, kurios reikalautų deramo atidumo kaip atitikimo įstatymams pagrindo (Measures Requiring Due Diligence as the Basis for Compliance with a Legal Rule – there is no reference to a new or existing requirement of human rights due diligence as a component of compliance with a legal rule).
5. Įsipareigojama skatinti verslo savireguliavimą, tačiau nenurodyta, kaip tas „savireguliavimas“ bus susietas su teisine sistema.
6. Nėra numatyta priemonių veikimo stebėsena ir ataskaitos apie jų įgyvendinimą.
7. Nėra aiškaus ryšio tarp planuojamų teisėtvarkos priemonių ir verslo bei žmogaus teisių – pristatomos bendriausio pobūdžio nacionalinės teisėtvarkos reformos.
8. Stinga aiškumo – tai trukdys pilietinei visuomenei reikalauti, kad valdžia atsiskaitytų NVP įsipareigojimus.
9. Planuojamas priemonių teisėms ginti (remedies) prieinamumas nėra tiesiogiai susietas su verslo įmonėmis ir žmogaus teisėmis, taip pat su verslo daroma žala žmogaus teisėms.
10. Lietuva apibrėžia socialinę verslo atsakomybę (SVA) tik kaip savanorišką. Šis požiūris yra pasenęs, ES jau nebelaiko socialinės verslo atsakomybės savanoriška veikla.
11. Daugiausiai dėmesio skiriama jau vykdomoms SVA veikloms, neaptariama atitiktis atitinkamai ES teisei.
12. Neplanuojama veiksmų teisėtvarkos, reglamentavimo srityje. Visos siūlomos priemonės yra skirtos vykdyti tik savanoriškai.
13. Dominuoja ne teisėtvarkos priemonės, bet švietėjiškos (mokymų, konferencijų) ir finansinės paramai NVO. Tarp į švietimą įtraukiamų tikslinių grupių nėra verslo – tik valstybės tarnautojai, profesinių sąjungų atstovai ir pan.
NVP LYGINAMASIS VERTINIMAS PAGAL VERSLO SEKTORIUS rodo, kad Lietuva apskritai „neįžvelgė“ jokių problemų ten, kur iš tiesų (ir ne tik Lietuvoje) kyla daugiausia konfliktų tarp verslo ir visuomenės (žmogaus teisių), ginančios viešąjį interesą:
• Nekalbama apie statybos pramonė, kuri tiesiogiai ir dažnai neigiamai veikia žmogaus teises, ypač bendruomenių teises, teisę į žemę, aplinką, sveikatą ir gyvybę.
• Net neužsimenama apie teisė į žemę, kurią užtikrina net keletas tarptautinės teisės instrumentų, susiedami ją su tokiomis teisėmis kaip: teisė į sveikatą, kultūrinį vientisumą, nuomonės ir raiškos laisvę, taip pat teisę dalyvauti viešojo intereso reikaluose ir kultūriniame gyvenime, teisę į aplinką, socialinį, kultūrinį ir religinį gyvenimą, yra ekonominio augimo pagrindas.
• Tarp priemonių, kurios turi būti prieinamos žmogaus teisėms ginti, – nepaminėtas nei apie visuomenės ginimas nuo SIPVD, nei pats SIPVD reiškinys.
(Bus tęsinys)
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
