JUNGTINĖS TAUTOS DĖL SIPVD IR VISUOMENĖS APSAUGOS PRIEMONIŲ
SIPVD taikinys yra pagrindinės žmogaus teisės, kurias užtikrina ir Lietuvos Konstitucija: žodžio ir nuomonės laisvė, laisvė taikingai rinktis ir burtis į asociacijas, teisė į gamtą ir paveldą, teisė tiesiogiai dalyvauti valstybės gyvenime ir teisė į teisingą teismą.
Šios teisės demokratinėje visuomenėje gali būti suvaržytos tik įstatymais ir tik, jei būtina dėl nacionalinio saugumo arba viešosios saugos ir tvarkos, saugant visuomenės sveikatą, moralę arba kitų asmenų teises ir laisves.
Todėl valstybė privalo užtikrinti ir lengvinti šių žmogaus teisių įgyvendinimą, leisti visuomenei laisvai veikti ir apsaugoti žmones nuo pasikėsinimo į šiais žmogaus teises.
JT 2011 m. rezoliucijoje dėl verslo ir žmogaus teisių teigiama, kad korporacijų pastangos nutildyti, suvaržyti visuomenę, įskaitant įvairių finansinių bei administracinių priemonių taikymą ir kitokį piktnaudžiavimą teisminę sistemą siekiant diskredituoti visuomenės veiklą ir prikabinti jai „nusikaltimo prieš verslą“ etiketes, kelia grėsmę ne tik žmogaus teisių gynėjams, bet visai visuomenei.
Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto 2017 m. Bendrajame komentare No. 24 „Dėl valstybių įsipareigojimų pagal Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą (1966 m.) verslo veiklos kontekste“ nurodoma, kad:
• Valstybė privalo įteisinti tokias priemones, kaip reikiamo atidumo reikalavimai, kad verslo bendrovės, jų susivienijimai, tinklai ir grandinės negalėtų pažeidinėti žmogaus teisių.
• Korporacijos neturi piktnaudžiauti veiksmais, kurie trukdytų fiziniams asmenims arba jų grupėms teisėtai reikalauti priemonių prieš žmogaus teisių pažeidimus, pavyzdžiui, reikalauti atlyginti žalą korporacijos reputacijai.
JT Verslo ir žmogaus teisių darbo grupė savo „Gairėse dėl Nacionalinių verslo ir žmogaus teisių planų“ rekomenduoja valstybėms priimti įstatymus prieš SIPVD, taip užtikrinant, kad žmogaus teisių gynėjai netaptų civilinės atsakomybės už savo veiklą aukomis, o bendrovės turėtų susilaikyti nuo civilinių ieškinių kaip priemonės visuomenės dalyvavimui ir atvirai kritikai slopinti.
Pažymėtina, kad šiais bendraisiais žmogaus ir tautų teisių ginimo principais pagrįsti ne vien minėti pamatiniai JT ir Europos Tarybos dokumentai, bet ir šakinės tarptautinės konvencijos. Šios žmogaus teises taip pat būtina užtikrinti.
Pavyzdžiui, pagal JT EEK Orhuso konvencijos 3 str. 8 d. kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, kurie naudojasi savo teisėmis nepažeisdami šios Konvencijos nuostatų, už tai nebūtų baudžiami, persekiojami arba kitais būdais varžomi (ši nuostata netaikoma nacionalinių teismų įgaliojimams priteisti atlyginti pagrįstas teismo išlaidas. Pagal 9 str 4 d. turi būti nustatytos atitinkamos ir veiksmingos teisių gynimo priemonės (įskaitant, jei reikia, teismo įpareigojimą šalims nepažeisti ieškovo teisių), kurios būtų teisingos, nešališkos, gaunamos laiku ir ne per daug brangios, o pagal 9 str. 5 d. Šalys užtikrina, kad visuomenė būtų informuojama apie galimybę pasinaudoti administracinėmis ir teisminėmis peržiūros procedūromis ir apsvarsto galimybę nustatyti atitinkamas pagalbos procedūras, leidžiančias pašalinti arba sumažinti kreiptis į teismus trukdančias finansines ir kitas kliūtis.
Lietuva Orhuso konvenciją ratifikavo 2001 metais, Europos Sąjunga Bendrijos lygmeniu – 2005 metais. Lietuva daugiau nei prieš 10 metų privalėjo įgyvendinti Konvencijos nuostatas, tačiau to nepadarė. Nors pagal tarptautinę teisę fiziniai asmenys ir nevyriausybinės organizacijos, – skirtingai nuo komercinių juridinių asmenų, – negali būti persekiojamos ieškiniais, kuriais siekiama išieškoti nuostolius dėl pilietinės visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus dėl aplinkos, atrodo, kad Lietuvoje šios žmogaus teisės vis labiau tiesiog neveikia. Nenuostabu, kad drauge su visuomenės teisėmis atsirado ir verslo pasipriešinimas joms – teismus pasiekė pirmieji strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą.
Pirmoji rezonansinė byla buvo 2005 m. Vilniaus Žirmūnų gyventojų skundas prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę dėl užstatomos rekreacinės zonos ir naikinamos vaikų žaidimų aikštelės, kai bendrovė pareikalavo areštuoti gyventojų nekilnojamąjį turtą, kad būtų galima padengti dėl esą piktavališkų gyventojų veiksmų patirtus nuostolius. Tokių bylų vis daugėja…
TODĖL – KĄ DARYTI LIETUVOJE?
Problemas dėl su visuomene nesuderintų valdžios sprendimų dėl aplinkos reikia skubiai spręsti. Užuot leidus verslui piktnaudžiauti žmogaus teisėmis bauginant pilietinę visuomenę ieškiniais dėl „žalos atlyginimo“ ir turto areštais, užuot teigus Jungtinėms Tautoms, kad socialinė verslo atsakomybė yra tik „savanoriška“ verslo veikla, būtinai reikia įstatymai apsaugoti visuomenę ir įstatymai užtikrinti jai priemones ginti savo teises:
1. Įteisinti priemones prieš SIPVD (Anti-SLAPP)
2. Suteikti priemones (remedy): ACCESS TO REMEDIEs and the need for more effective access to remedies. The third is the need for greater access by victims to effective remedy, both judicial and non-judicial.
3. Užtikrinti neatidėliojamą ir spartų bylų nagrinėjimą.
4. Užtikrinti suinteresuotų visuomenės narių – fizinių asmenų ir jų grupių – teisę ginti viešąjį interesą.
5. Numatant visišką valdininkų ir pareigūnų asmeninę finansinę ir kitokią atsakomybę, kad korumpuoti valdžios atstovai negalėtų dangstytis nebaudžiamumu už kolegialių institucijų (savivaldybių tarybų, Seimo) priimtus sprendimus.
Nors apie valdininkų ir pareigūnų asmeninės finansinės ir kitokios atsakomybės nustatymą politikai kalba prieš kiekvienus rinkimus, o įvairios vyriausybės vis įtraukia tai į Vyriausybės programas, tačiau įgyvendinimo terminai vis nukeliami ateičiai, tikriausiai tikintis, kad korumpuotų valdininkų ir oligarchų pastangomis Lietuvoje neliks nei pilietinės visuomenės, nei demokratijos.
Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo įstatymų vykdymo… Kas neleidžia įmonėms laikytis šio principo ir atsižvelgti į šiuos aspektus, pvz., žmogaus ir visuomenės teises į aplinką, kultūros paveldą …. begalinės bylos, kurias verslo bendrovės teikia prieš visuomenę ir valstybės institucijas (ir dėl to, kad nepasirašo, ir dėl to, kad pasirašo tai, ko neleidžia įstatymai – teigdamos, kad parašas aukščiau įstatymo…). Ir kas neleidžia valdžios institucijoms laikytis įstatymų, užuot pataikavus verslui, o įstatymų leidėjams – sutvarkyti įstatymus taip, kad neliktų tokių spragų ir landų?
