Paulius Stonis. Nesidomėjimas politika ir tarsi-laisvės būklė

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) visai neseniai paskelbė valstybių gyventojų domėjimosi politika statistiką. Paaiškėjo, kad Lietuvoje beveik 60 proc. jaunimo nuo 15 iki 29 metų amžiaus visiškai nesidomi politika. Pagal šį rezultatą Lietuva yra paskutinėje vietoje po Čekijos, Vengrijos, Kolumbijos, Čilės bei Slovakijos. Bendras visų gyventojų rodiklis irgi nėra toks geras ir siekia apie 30 proc. Nesidomėjimo politika lyderės – Portugalija, Kolumbija ir Brazilija.

Tuo tarpu tiek jaunimas, tiek gyventojai bendrai politika labiausiai domisi Danijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Suomijoje bei Šveicarijoje. Dalis šių paminėtų valstybių jau keli metai tarptautinėje arenoje tituluojamos šalimis, galinčiomis pasigirti laimingiausiais gyventojais pasaulyje.

Žinoma, tokie rezultatai Lietuvos gyventojų greičiausiai nenustebins. Juk ne ką blogesnė nesidomėjimo ir visiško abejingumo viešiems reikalams išraiška yra beveik 50 proc. Lietuvos piliečių nedalyvavimas eiliniuose rinkimuose, visiškai nesvarbu kurie jie būtų. Tačiau tai neturėtų būti priežastis abejingai žvelgti į EBPO paviešintus statistinius duomenis. Išvydus savo valstybę kitų šalių kontekste visada kyla natūralus klausimas – kas kitose valstybėse yra kitaip, arba geriau, kad jų piliečiai yra labiau linkę rūpintis bendrais reikalais?

Nesidomėjimo politika priežastys Lietuvoje? Paprastas atsakymas, kuris jau ne kartą yra girdėtas viešuose politologų bei žurnalistų pasisakymuose – Lietuvos žmonės yra nusivylę politikais, kurie dažnai paprasčiausiai pavadinami į korupciją linkusiais populistais. Tokiais, kurie rinkėjus ir piliečius prisimena tik artėjant kitiems rinkimams. Galbūt tai nėra toli nuo tiesos ir taip kalbama remiantis praktine patirtimi. Visgi toks vertinimas yra ganėtinai paviršutiniškas, nes maskuoja kelias gelmines moralines bei psichologines piliečių abejingumo viešiems reikalams priežastis.

Pirmiausia, verta prisiminti, kad pati politika arba bendrieji valstybės reikalai, yra neatsiejama kiekvieno valstybės piliečio gyvenimo dalis. Tai, kad jis juose nedalyvauja, nereiškia, jog bendri sprendimai jo vienaip ar kitaip neveikia. Įsivaizdavimas, kad būdamas valstybės piliečiu galiu tik rūpintis savais reikalais (užsiimti verslu, ramiai dirbti, smagiai leisti laisvalaikį ir pan.) visiškai nesidomėdamas ar „nesikišdamas“ į politiką bei tuo pačiu tikėtis, kad bendrų reikalų erdvėje priimti sprendimai manęs nepalies – naivu. Todėl kiekvienam piliečiui iš principo turėtų rūpėti dalyvavimas viešuose reikaluose. Vien jau dėl tos priežasties, kad būtų įmanoma tuos sprendimus bandyti paveikti savo naudai (jei vadovausimės primityvoka utilitarinės politikos samprata).

Tačiau Lietuvoje taip nėra. O sprendimus savo naudai pavyksta paveikti tik nedidelei grupei piliečių. Likusi dauguma palikta su sprendimu laukti kitų rinkimų, po kurių dažniausiai tiesiog viskas pasikartoja, tačiau niekas iš esmės nesikeičia. Visuomenė įkalinta pokyčio neduodančioje demokratijos dramoje, tačiau dalyvavimo viešuose reikaluose teisė lieka padalinta gan siauram piliečių ratui.

Nesidomėjimo politika reitingai – yra būtent šio jausmo, kuris lydi nemažą dalį Lietuvos žmonių, statistinė išraiška. Mums nebėra įdomi politika, nes bendri reikalai nebėra bendri. Nes dalis piliečių nuo bendrų reikalų kryptį galinčių paveikti sprendimų yra izoliuoti.

Izoliacija yra susijusi su tuo jausmu, kuris sieja nemenką dalį šiandieninės Lietuvos visuomenės. Tas jausmas – tai bejėgiškumas. Jis tiksliausiai nusako mūsų visuomenės dvasinę būklę. Jį matome aktualizuojantis nuo paprasčiausio pasitraukimo iš savo valstybės emigruojant, iki groteskiškų pasitraukimo iš gyvenimo formų. Bejėgiškumo jausmas yra būdingas izoliuotai visuomenei. Tokia visuomenė nebūtinai turi būti gniuždoma plieninių totalitarinio režimo spaustuvų, paliekančių vietos net ne privačiai erdvei, bet tik privačioms mintims. Bet izoliuota visuomenė visada egzistuoja tarsi-laisvės režimu ir visada yra pakibusi savotiškame politinio veikimo vakuume, savotiškoje anomijoje. Izoliuotoje visuomenėje tiesiog beveik nebėra žmonių, kurie gebėtų veikti kartu ir tokią padėtį keisti. Šiandieninė Lietuvos visuomenė pamažu nenyra į anomiją, kaip kad dažnai kartojama. Ji joje jau skendi geroką laiką.

Tačiau gebėjimas veikti bet kuriam žmogui yra prigimtas tiek, kad apleidžia jį tik kartu su gyvybe. Gebėjimas veikti vardan bendro kolektyvinio tikslo prasiveržia ir – istorija rodo – palaužia net ir plieninius totalitarinio režimo gniaužtus. Bet totalitarinis režimas yra matomas ir juntamas, o izoliuotoje visuomenėje dažnai veikia nematomi tarsi-laisvės spąstai, kurie ir kliudo pasireikšti žmogiškam gebėjimui kartu veikti. Tokioje būklėje esame laisvi veikti pavieniui, kaip privatūs izoliuoti individai. Esame laisvi būti produktyvūs, kiek tai leidžia jėgos. Laisvi rinktis laisvalaikį, kiek tai leidžia kišenė. Bet neturime politinės laisvės veikti ir spręsti kartu, ypač tų reikalų, kurie vyksta artimiausioje mūsų aplinkoje. Neturime, arba ši laisvė yra mažos piliečių dalies privilegija. Ir jos tikrai nepagausės, jei naiviai manysime, kad tik užteks sudalyvauti artimiausiuose rinkimuose ir išrinkti „teisingus“ kandidatus.

Lietuvai būtina nauja piliečių bendruomenė, gebanti išeiti iš tarsi-laisvės būklės. Gebanti šią būklę įvardinti ir pripažinti, kad ji yra tapusi mūsų tikrove. Tik tada galės reikštis gebėjimas veikti kartu ir gebėjimas kurti naują pradžią. O tai yra aukščiausias bet kurio žmogaus sugebėjimas, politiniu požiūriu sutapantis su prigimtine žmogaus laisve.

Tarsi-laisvės būklė nėra naujas žmogiško pasaulio reiškinys. Apie ją rašė XIX amžiuje gyvenęs prancūzų aristokratas Alexis de Tocqueville:

„Yra tokių kraštų Europoje, kur gyventojai tariasi esą nelyginant baudžiauninkai, abejingi savo gyvenamos vietovės likimui. Didžiausios permainos krašte vyksta jiems nedalyvaujant; jie net gerai nenumano, kas atsitiko; jie nieko nežino ir tik atsitiktinai išgirsta, kas kur dedasi. Negana to, jiems visiškai nerūpi kaimo gerovė, gatvės saugumas, jų bažnyčios ar parapijos likimas; jų manymu, visa tai svetima ir priklauso visagaliui svetimšaliui, vadinamam vyriausybe. O jie naudojasi savo turtu kaip nuomininkai, nesuvokdami, jog tai jų nuosavybė, ir neketindami ką nors pagerinti. Tas nesirūpinimas savimi toks didelis, jog, jiems ar jų vaikams gresiant pavojui, užuot stengęsi pašalinti grėsmę, jie, sudėję rankas, laukia, kada visas kraštas ateis jiems į pagalbą. Beje, tie žmonės, nors ir visiškai atsižadėję savo laisvos valios, ne mažiau nei kas kitas nemėgsta paklusnumo. Tiesa, jie taikstosi su valdininkų savivale, bet vos tik jėgai nutolus, tuojau pamina įstatymą kaip nugalėtą priešą. Taip jie tolydžio pasiduoda čia vergiškam nuolankumui, čia nežabotai savivalei“.

Kuo tai nepanašu į Lietuvą?