Lietuvoje vis dažniau pasigirsta pasvarstymų, kad ne tik didžiąją dalį viešųjų paslaugų, bet ir apskritai valstybės valdymą reiktų organizuoti vadovaujantis ekonomine logika bei rinkos dėsniais. Taip teigiantys yra vedini tikėjimo, kad rinka yra geriausias ir optimaliausias mechanizmas, leidžiantis subalansuoti skirtingų grupių interesus tiek siekiant, tiek įgyvendinant valdžią. Tačiau perdėm pasitelkiant rinkos mechanizmus kyla grėsmė visas politines problemos niveliuoti iki ekonominių problemų.
Tokia ekonomine logika remiasi vadinamosios naujosios viešosios vadybos modelis, kuris grindžiamas prielaida, kad įvairaus pobūdžio viešojo sektoriaus ir valstybės valdymo reformos bus įgyvendinamos geriausiai tik tada, jei bus pritaikyti verslo vadybos principai, metodai ir technologijos. Remiantis naujosios viešosios vadybos modelio prielaidomis Lietuvoje buvo įgyvendinta aukštojo mokslo reforma, kuri tik dar labiau pagilino šios srities stagnaciją.
Tačiau problema yra ne šio modelio taikymo sėkmės, ar nesėkmės, o esminis klausimas – ar šis modelis iš principo gali būti taikomas valstybės valdymui? Ir čia kalba eina ne apie ministerijų ir departamentų biurokratų darbo organizavimo peripetijas, bet politinius sprendimus ir juos grindžiančią logiką. O ji priklauso ir nuo tam tikros žmogaus sampratos – prielaidų apie žmogui prigimtas savybes bei tikslus. Klasikai teigė, kad kiekvienos valstybės politinis valdymas atspindi toje valstybėje dominuojantį žmogaus tipą. Tad kokį žmogaus tipą atspindėtų rinkos dėsniais grindžiamas valdymas?
Rinkos dėsniais besivadovaujančioje visuomenėje idealiausias žmogaus tipas būtų ne savo interesus ir ūkinius reikalus gebantis peržengti „politinis gyvūnas“, bet racionalus ekonominis žmogus. Ekonominio žmogaus poreikiai yra itin paprasti: darbas, turto kaupimas, nauda. Toks žmogus yra varomas nuolatinio troškimo jausmo. Ko nors trokšti ekonominiam žmogui yra būtina, nes būtent troškimo jausmas leidžia jam patirtį santykį su kitais individais. Tik šis santykis yra ne „bendrumas“, o konkurencija. Konkurencija, kaip rinkos logika gyvybingos visuomenės pažangos dėsnis, skatina produktyvumą.
Rinkos dėsniais valdomą visuomenę domina ne žmogaus gebėjimas organizuotis ir veikti politiškai, bet individo elgsena – ekonomiškai racionalūs veiksmai, kurie yra grindžiami vertybėmis: efektyvumu, apskaičiuojamumu, kiekybiškumu, kontrole bei prognoze. Būdą, kuriuo rinkos visuomenė formuoja savo narius, pirmiausia nulemia pareiga atlikti vartotojo vaidmenį. Tačiau šis vartojimas yra įgavęs begalinio proceso pobūdį, nes vartotojas neturi į nieką tvirtai įsikibti – niekas neturi priversti įsipareigoti ilgam, jokie poreikiai nelaikyti visiškai patenkintais, jokie troškimai – galutiniais. Toks vartotojas turi turėti tik vienintelį įprotį – keisti įpročius. Tik taip gali būti užtikrinta konkurencija ir rinkos dinamika.
Tad rinkos visuomenėje žmogaus sugebėjimas veikti politiškai yra laikomas paprasčiausiai nenaudingu – jis tiesiog suprantamas kaip absoliučiai neproduktyvus ar netgi potencialiai žalingas rinkos visuomenės pažangai. Juk politiniais sprendimais gali būti užkirstas kelias nežabotai rinkos logikos ir dėsnių plėtrai į pačias įvairiausias visuomenės gyvenimo sritis.
Rinkos visuomenei politinis valdymas nereikalingas – jam pakanka paprasčiausio administravimo. Tačiau politinį valdymą pakeitus administravimu, tą valdymą legitimuojanti politinė visuomenė čia pat virsta rinkos visuomene. O tokiai visuomenei nacionalinė valstybė nereikalinga – jai pakanka globalios rinkos.
