Baltarusijos valstybė sunaikino savo sociologijos mokslą, todėl oficialios apklausos, skelbiančios apie 80–90% siekiantį visuomenės palaikymą Lukašenkai, yra nieko vertos. Tačiau tai nereiškia, kad nevyksta Gudijos visuomenės tyrimai. Pasirodo, kad nuo rugpjūčio mėnesio buvo atlikta iki dešimties nepriklausomų internetinių ir telefoninių apklausų, kurios apėmė reprezentatyvius visuomenės sluoksnius ir respondentų skaičius. Politikos mokslų instituto „Politinė sfera“ tyrimo duomenimis, Lukašenką šiuo metu palaiko apie 20–30% visuomenės. Gal tai ir nemažas skaičius, tačiau tie patys duomenys rodo, kad kiek daugiau kaip 50% jį vertina griežtai neigiamai, ir tai jau rimta. Įdomu, kad nuotaikos tolygiai pasiskirsčiusios po visą šalį, šiuo požiūriu Gudija nėra dalinama į Rytų ir Vakarų, į miesto ar kaimo. Be to, nėra jokių ženklų, kurie signalizuotų greitu metu įvyksiančius nuotaikų pokyčius, o tai reiškia, kad pavasarį Gudija pasitinka ypač priešiškai nusiteikusi diktatoriaus atžvilgiu.
Nors skamba juokingai ir kvailai, tačiau po beprecedentinių 2020 metų protestų ir po tokių pat beprecedentiniškai žiaurių jų malšinimų Baltarusijos valdžia nusprendė direktyviniu būdu 2021-uosius paskelbti „tautos vienybės metais.“ Kaip ir dera, „iš viršaus“ buvo pateiktas renginių planas, kurio pagalba šių metų eigoje baltarusiai turėtų būti vienijami.
Pats įdomiausias šio dokumento punktas yra klausimas dėl Valstybinės šventės – Tautos vienybės dienos – paskelbimo. Įvardijamos dvi siūlomos „raudonosios datos“ naujame oficialiame baltarusiškame kalendoriuje. Pirmoji – rugsėjo 17 d., t.y., diena, kai 1939 metais Raudonoji armija pradėjo „laisvinti“ Vakarų Gudiją ir Vakarų Ukrainą. Reikia pastebėti, kad ši data jau figūruoja daugelio Vakarų Baltarusijos miestų gatvių pavadinimuose, pavyzdžiui, Breste ir Gardine. Antroji data – lapkričio 14 d., žinoma tik istorija besidomintiems žmonėms. Būtent tądien 1939 metais Vakarų Gudijos žemės buvo oficialiai prijungtos prie Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos.
Klausimas turėjo būti išspręstas iki kovo 1 dienos, tačiau iki šiol abiejų atsakingų institucijų (Informacijos ministerijos ir Mokslų akademijos) interneto svetainėse nėra jokios informacijos apie numatomus pokyčius. Sovietinėje realybėje, kuri taip aukštinama baltarusių propagandoje, tokie veiksmai būtų vadinami sabotažu ir turėtų lengvai numatomas pasekmes. Tačiau grįžkime prie pačios šventės idėjos.
Tautos vienybės diena – ne baltarusių išradimas. Tokio pat pavadinimo valstybinė šventė lapkričio 4 dieną Rusijoje minima nuo 2005 metų. Ši data taip pat minima niekieno nepripažintuose Rusijos satelituose postsovietinėje erdvėje, tokiuose kaip Padniestrė, Donecko Liaudies Respublika, Lugansko Liaudies Respublika ir Pietų Osetija. Dirbdama su atminties politika, baltarusių valdžia laikėsi paprastos logikos: kam išradinėti dviratį, jeigu galima „pasiskolinti“ iš Kremliaus, tiesa, kiek pakoregavus pagal vietos realijas.
Abi datos turi bendrą lenkiškai-lietuvišką siužetą. Primename, kad 1612 metų lapkritis Rusijos istorijoje reiškia Abiejų Tautų Respublikos garnizono Kremliuje kapituliaciją ir Suirutės laikotarpio pabaigą. Likimo ironija, kad būtent išeiviai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudarė didžiąją taip vadinamų „lenkų interventų“ dalį. Dabartinė baltarusių propaganda mėgsta kalbėti apie hibridinį karą, žvalgybinius centrus prie Varšuvos, NATO tankų vikšrų ūžesį Lietuvoje. Pagrindinės baidyklės vaidmuo tradiciškai priskiriamas Lenkijai, kuri neva turi revizionistinių planų Baltarusijos atžvilgiu. Šiame kontekste naujos šventės „išradimas“ idealiai tinka provalstybinės propagandos turiniui.
Beje, bandymai suteikti kokį nors oficialų statusą rugsėjo 17 dienai Baltarusijoje buvo stebimi ir anksčiau. Viskas pasibaigdavo konferencijų ir apskritų stalų rengimu, tačiau 2021 metais didelę įtaką turi susiklosčiusi politinė konjunktūra. Jeigu šventės idėja nebus sustabdyta, baltarusių dvaro istorikai gaus valstybinį užsakymą „kūrybingai“ peržiūrėti sovietinės istoriografijos teiginius. Sprendžiant pagal publikacijų skaičių, Tautos vienybės dienos paskelbimą aktyviai remia buvęs Istorijos instituto direktorius Viačaslavas Danilovičius. Galimas daiktas, kad Danilovičius mato save kaip svarbiausią Baltarusijos istorinės atminties politikos architektą.
Tautos vienybės dienos paskelbimą (jeigu tai tikrai įvyks) reikia vertinti kaip dar vieną baltarusių režimo veiksmą, nukreiptą į kitaminčių slopinimą ir informacinės erdvės valymą. Parodomosios diskusijos apie rugsėjo 17 dienos reikšmę Baltarusijos valstybingumui šiuo atveju neturi ypatingos reikšmės. Sprendimas dėl naujos šventės paskelbimo bus priimtas direktyviai, pagal pačias geriausias sovietinių laikų tradicijas, kadangi kitaip baltarusių valdžios vertikalė paprasčiausiai nemoka dirbti. Dėl šios priežasties aktyvioji Gudijos visuomenės dalis naująją šventę vertins kaip eilinį propagandinį siaubą ir vertimą susivienyti.
Rugsėjo 17 dienos paskelbimas švente turi ir užsienio politikos dimensiją. Netiesiogiai apie tai liudija Baltarusijos Užsienio reikalų ministerijos veikla Lenkijos atžvilgiu, kai protestuota prieš atminties eitynes pagerbiant Romualdą Rajsą, vieną lenkiško antikomunistinio pogrindžio lyderių. Tas pats įvykis prieš dvejus metus tapo Lenkijos ir Baltarusijos santykių įtampos priežastimi. Naujajame pareiškime smerkiamas nacizmo heroizavimas Lenkijoje. Formuluotė ir vėl buvo paimta iš Kremliaus propagandinių klišių aruodo ir grubiai pritaikyta esamai politinei konjunktūrai.
Tokiu būdu Lukašenkos režimas rugsėjo 17 diena nori paspausti oficialiąją Varšuvą, kuri toliau aktyviai remia įvairias Gudijos opozicijos struktūras. Reikia pastebėti, kad propagandinis tokio sprendimo efektas nebus ilgalaikis, tačiau garantuotai lems ir taip sudėtingų santykių su Varšuva pablogėjimą. Beje, kaip rodo pastarieji įvykiai, sprendimų priėmimas Minske stokoja logiškų paaiškinimų.
