Pavojinga bacila Europos koridoriuose jau užsikrėtė Aušra Maldeikienė

Ramūnas Aušrotas

Kartą mano gimtojo miestelio kaimynas prisipažino, kad buvo komunistų partijos narys. Paklaustas kodėl, atsakė, kad, kaip visi, dėl pragmatinių priežasčių. Nejaugi nebuvo idealistų? „Rajono skyriuje buvo vienas toks. Jis visus mitingus organizavo. Bet žinok, jo visi partiniai nekentė.”

Kažkaip p. Aušros politinė veikla Europos Parlamente man primena tą rajono partinį idealistą. Palaikymas EP rezoliucijos prieš Lenkiją dėl jos taikomų baudžiamosios justicijos priemonių ideologizuoto seksualinio švietimo, skatinančio promiskuitetą, atžvilgiu, vėliau dar vienos, smerkiančios dalies Lenkijos savivaldos institucijų demokratiniu būdu priimtas šeimos teisių chartijas, numatančias šeimos apsaugą nuo LGBT ideologijos sklaidos viešojoje erdvėje. Pastarojoje melagingai kaltinant cenzūra dėl reikalavimo laikytis nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo ir ženklinti skleidžiamą viešą informaciją, buvo puolama ir Lietuva. Galiausiai straipsnis bandantis išplauti Stambulo konvenciją pasinaudojant Bažnyčios autoritetu ir jos mokymu, neva pasiremiant argumentais iš jos tekstų.

Akivaizdu, kad p. Aušra užsikrėtė Europos koridoriuose vaikštančia genderistinės ideologijos bacila, kurią gali išvaryti tik „pasninkas ir malda”. Deja to nenusimato. Sprendžianti iš jos kreipimosi į Lietuvos vyskupų konferenciją ir kovo 7 d. organizuojamos konferencijos (nemokama reklama), atrodo, kad p. Aušra savo noru renkasi Ivano Susanino rolę, tam, kad sėkmingai nuvestų į pelkes abejojančią ar nepakankamai gerai informuotą katalikiškos visuomenės dalį.

Kadangi teko šiek tiek giliau domėtis Stambulo konvencija, negu apie tai skelbia leinarčių, šakalienių, o dabar ir maldeikienių straipsnių lozungai, pateiksiu kelis faktus. Atsiprašau, kad pabirai. Neturiu aptarnaujančio aparato, kuris už mane rašytų koliažinius straipsnius .

Apie tikslus

Iš Stambulo konvencijos sudarymo aplinkybių ir tai protokoluojančių posėdžių metraščių matyti, kad konvencijos tekstas skynėsi kelią nelengvai. Kodėl?

Dėl seksistinio savo pobūdžio. Kaip kitaip galima pavadinti teisės akto koncepciją, paremtą požiūriu, kad vyrai smurtauja prieš moteris dėl to, kad ji yra moteris? Kaip visai neseniai teigė kita konvencijos apologetė, vyras smurtauja dėl lyties, t.y. todėl, kad prieš save mato moterį – diskriminacijos objektą. Kitaip tariant, tokia jo prigimtis. Vyrui tik duok ką padiskriminuot. Ir visa tai įrodo ir į visus klausimus apie smurto priežastis atsako lyginamoji smurto statistika, kur dominuoja vyrai.

Spręsti viską reikia paprastai – susodinti į kalėjimus, iš kurių išėję vyrai bus švelnūs kaip avinėliai ir iškart pradės gerbti vyrus (tai kas, kas statistika rodo, kad gausėja paauglių smurto prieš motinas ir smurto recidyvo, smulkmena – techninės sistemos problemos, pašalinsim).

Natūralu, kad toks požiūris Stambule, kur vyko konferencija, nesusilaukė daugumos delegatų pritarimo. Ačiū Dievui, yra ir blaiviai mąstančių moterų. Tada teko parduoti save. Ir štai taip, tie keli procentai, kurių reikėjo, kad Stambulo konvencijos tekstas konferencijoje būtų priimtas, buvo gauti iš LGBTQ ideologijai dirbančių delegatų. Taip be pagrindinio konvencijos tikslo, kovos sus smurtu prieš moterį, atsirado ir gretutiniai – LGBTQ agendos klausimai, iš kurių, kaip dabar akivaizdu, aktualiausiu yra translyčių tapatybės pareikštine tvarka įteisinimo klausimas.

Ir štai. Konvencija, kuri šiaip būtų nepastebimai praėjusi Rytų Europoje, čia ėmė ir pakibo dėl tų trijų procentų ir jiems suteiktų pažadų. Likimo ironija. Bet pažadai pažadais, juos reikia vykdyti.

Apie sąvokas

P. Aušra pergyvena, kad konvencijos kritikai neskaito jos teksto. Anaiptol. Skaito. Ir dar labai atidžiai. Ir paaiškinsiu kodėl.

Įvairių sąvokų rasime ir grožinėje literatūroje, ir publicistikoje, ir akademiniuose straipsniuose. Bet grožinėje literatūroje esanti sąvoka neturi tau privalomos galios, tu gali jos turinį priimti ar nepriimti, sutikti ar nesutikti. Bet teisėje yra kitaip. Teisė todėl ir yra teisė, kad jos pagrindu gali reikalauti, kartais ir beprotiškų dalykų. Būtent teisės (įstatymo) pagrindu naciai ir galėjo reikalauti, kad žydai kraustytųsi į getus. Todėl šiuolaikiniai karai ir vyksta ne kur kitur, bet posėdžių ir konferencijų salėse. Ten, kur manipuliuojama sąvokomis.

Žodis gender, dėl savo daugiaprasmiškumo, tam yra labai patogus įrankis. Jis gali apimti tiek lytį, tiek lyties raišką, tiek socialinę lyties tapatybę (plačiau ČIA).

Tiesa, teisėje jis atsirado dėl kultūrinių priežasčių. Anglakalbėje literatūroje žodis gender yra vartojamas kaip pakaitalas sex. Dėl labai paprastos priežasties: kalbos kultūros. Anglų kalboje žodis lytis (sex) skamba kur kas tiesmukiau, negu lietuvių kalboje, kurioje ji turi platesnę reikšmę (pvz. lytis kaip forma, pavidalas). Todėl ir p. Aušros minimame bažnyčios dokumente yra naudojamas jis, o ne sex. Bet štai kuria prasme: lyties, lyties raiškos ar lyties tapatybės, p. Aušra protingai nutyli.

Todėl visai ne atsitiktinumas, kad konvencijoje vietoj to, kad būtų parašyta labai paprastai: „smurtas prieš moterį” („violence against women„), buvo parašyta „smurtas prieš lytį („violence against gender„). Ir ten, kur būtų buvę galima rašyti „moterų ir vyrų lygybė” („equality of man and woman„), yra rašoma „gender equality„).

Netikintiems siūlau tokį testą: pabandykite pasiūlyti kokioje konferencijoje moterų apsaugos klausimais vietoj „gender equality” parašyti „gender equality bewtween man and women” (kaip buvo parašyta Romos Tarptautinio Baudžiamojo teismo statute) ir pamatysite, kaip gausite į kailį.

Dėl socialinės lyties

Socialinės lyties definiciją, kurią pateikia p. Aušra, yra ne kas kita, kaip socialinė lyties raiška (gender expresion).

Net mokinukui aišku, kad skirtingose kultūrose ir tradicijose skirtingu laiku egzistavo skirtingi kultūriniai vyro ir moters raiškos būdai. Tačiau, deja, visur vaikus gimdydavo tik moterys. Taigi vienos sąvokos lingvistinės formos (socialinė lytis) sukergimas su kitos sąvokos (lyties raiška) turiniu yra arba žioplumas, arba gudri manipuliacija. Spręsti palieku jums.

Dėl transseksualų ir jų teisių apsaugos

Apie šaltinius ir jų patikimumą. P. Aušra cituoja viename transseksualų portale pateikiamą statistiką. Taip, tikrai objektyvus, beveik mokslinis ir nesuinteresuotas šaltinis, kuris teigia, kad „su vienaip ar kitaip fiziologiškai ar genetiškai neapibrėžta lytimi gimsta nuo 1 iš 2000 iki 1 iš 1500 vaikų“. Tai, kad kai kurie vaikai gimsta su fiziologinio vystymosi sutrikimais, yra faktas. Bet ką reiškia „genetiškai neapibrėžta lytis“? Tai, kad toks vaikas neturi 23, lytį lemiančios, chromosomos?

O gal šaltinis iš tiesų kaba visai apie ką kita, t.y. tuos, kurie turėdami fiziologiškai išsivysčiusius lyties požymius, kenčia nuo psichinio sutrikimo, kuris tarptautinėje ligų klasifikacijoje vadinamas sumišimu dėl lyties (gender disphoria)?

Tokie mokslo požiūriu neetiškai pateikiami statistiniai duomenys turi vieną tikslą – klaidinti visuomenę, siekiant ją pozityviai įjautrinti siekiamo politinio tikslo atžvilgiu. Tai dirbtinai kuriamos progresijos pradžia.

Pakanka prisiminti kitą panašią pastarųjų penkiolikos metų statistinę progresiją: pradžioje buvo sakoma, kad homoseksualių asmenų visuomenėje yra iki trijų procentų. Tada – nuo trijų iki penkių. O tada – kad penki ir daugiau. Galiausiai pasirodo, kad jau kas dešimtas visuomenėje yra homoseksualus. O jei pažiūrėtume Netflixą – tai ir kas antras. Bet ten – kaltos LGBTQ peršamos kvotos. O tikrovėje? Tenka pripažinti, kad socialiniuose moksluose dauginimasis vyksta beveik antgamtiniu būdu.

Transseksualius asmenis, pasak p. Aušros, reikia apsaugoti.

Neneigiu. Neleisti iš jų tyčiotis, jų nesmerkti ir jiems padėti išties yra gailestingumo darbas. Bet va, statistika rodo, kad lytį labiau siekia keisti ne jie, o visai kiti asmenys. Pripažinimo siekia ne jie, o tie, kurie mano, kad lytis yra ne kas kita, kaip subjektyvus vidinis įsitikinimas apie tai, kas aš esu, ir kaip dabar jaučiuosi. Įsitikinimo, kuris gali keistis kaip vėtrungė, o kaštus, būkite malonūs, padenkite man iš biudžeto lėšų.

Būtent jie, pasinaudodami maža, bet tikrai ne mažas kančias išgyvenančia žmonių bėda, bando primesti visuomenei pareikštinę lyties tapatybės registravimo tvarką, kurioje vyro ir moters lytys tėra tik pradinis orientyras, gairės visai aibei galimų variacijų, nesusijusių nei su jokiais medicinos įrodymais grįstais duomenimis, o ką jau kalbėti apie sveiką protą.

Kad geriau suprasti šios strategijos logiką, reiktų ją palyginti su eutanazijos legalizavimo logika, kada pradžioje mums buvo sakoma „tik beviltiškiems ligoniams, tik patiriantiems nepakeliamą kančią, ir tik jų sutikimu”. Vėliau neliko „tik beviltiškiems”, dar vėliau „nepakeliamą kančią” patiriantiems (ir pati kančios samprata išsiplovė), galiausiai ir net ir be jų pačių ar artimųjų sutikimo. A nupuolė, B nukrito, kas liko? Tai vadinamas „sniego gniūžtės” („slippery slope„) efektas, kai atidarius mažas duris galiausiai yra išlaužiami visi vartai.

Apie tokius ketinimus byloja faktai: Teisingumo ministerija prieš pora metų jau buvo paruošusi nuosaikų lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo projektą, kuriame lyties keitimas buvo numatytas asmenims, kurie a) yra pilnamečiai, b) nėra sudarę santuokos, c) nėra šia teise anksčiau pasinaudoję, d) turi mediko diagnozuotą sutrikimą – lyties disforiją.

Užregistruotam projektui buvo gauti Tarptautinės organizacijos „Transgender Europe” komentarai ir pasiūlymai kurių bendrą toną galima apibūdinti taip: „Mums to negana.” Norintys pasiskaitys, o čia tik viena citata:

„Gender identity should be defined more broadly and go beyond the identification with a certain gender, <…> Accordingly, gender identity „is understood to refer to each person’s deeply felt internal and individual experience of gender, which may or may not correspond with the sex assigned at birth, including the personal sense of the body (which may involve, if freely chosen, modification of bodily appearance or function by medical, surgical or other means) and other expressions of gender, including dress, speech and mannerisms.“

Kad to negana ir niekada nebus gana byloja interneto portaluose besipuikuojančios teisėkūros „tobulinimo” rekomendacijos apimančios tiek amžiaus, tiek ligos, tiek socialinio statuso, apskritai bet kokių kriterijų lyties keitimui panaikinimą (Plačiau ČIA). Kad tik jie gyventų ilgai ir laimingai, o binarinė lyties struktūra liktų kaip slogutis, kuris yra praeityje. Taip, išmanių socialinių mokslų dėka bus išsivaduota iš biologinio determinizmo. Nes tai yra neteisinga, būti verčiamam gyventi pagal lytį. Lygiai taip pat, kaip neteisinga dirbti fabrike, o nebūti jo savininku.

Ir galiausiai, apie bažnyčios mokymą, į kurį autorė taip apeliuoja

Cituodama universalias jo frazes, apimančias aibę situacijų ir tikrai nerašytas specialiai „šokinėjantiems per lytis“, autorė pamiršta pačią svarbiausią aptariamu atveju bažnyčios tradicijos dokumentą – Katalikų Bažnyčios katekizmą – kurio 2333 punktas aiškiau negu aiškiai sako: „Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo seksualinį tapatumą ir su juo sutikti.“

Taigi, kalbant apie asmenis, kurie kenčia dėl lyties disforijos – tikras krikščioniškas gailestingumas būtų jiems padėti priimti savo tapatumą, o ne vilioti transhumanistinės ideologijos pažadais.