2024-12-26, Ketvirtadienis
naujienlaiškis

Peteris Boghossianas. Mokslą vis labiau gadina ideologija

www.laikmetis.lt

Prieš du metus, prasidėjus mokslo metams, iš pareigų pasitraukė Portlando universiteto (JAV) filosofijos profesorius Peteris Boghossianas, o jo viešas atsisveikinimo su universitetu laiškas plačiai cirkuliavo angliškoje spaudoje ir socialiniuose tinkluose. Dr. Rasa Baločkaitė išvertė šį tekstą ir paskelbė jį savo feisbuko paskyroje. Su aktualiomis jo mintimis kviečiame susipažinti ir „Pozicijos“ skaitytojus. Šį laišką skaityti dar įdomiau, žinant, kad autorius yra ateistas ir nepriskiria savęs politinei dešiniųjų stovyklai. Plačiau kairiosios ideologijos mokslui daromos žalos tema galite skaityti Valstybingumo studijų centro lietuviškai išleistoje knygoje Helen Pluckrose ir James Lindsay knygoje „Ciniškosios teorijos“, The Economist pripažintoje 2020 metų knyga.  

Gerbiama prodekane Susan Jeffords,

Rašau, norėdamas pasitraukti iš filosofijos profesoriaus pareigų Portlando universitete. Paskutinius kelis metus, man buvo privilegija dėstyti šiame universitete. Mano specializacija buvo kritinis mąstymas, etika ir Sokrato filosofija, dėsčiau tokius kursus, kaip Mokslas ir Pseudo Mokslas, Švietimo filosofija ir kt. Greta klasikinių tekstų analizės, kviesdavau į savo paskaitas įvairius svečius, pradedant plokščios žemės šalininkais, klimato kaitos skeptikais, ir baigiant „Okupuok Volstrytą“ veikėjais.

Kviečiau žmones, su kurių pažiūromis aš nesutinku ir leidausi į sudėtingus pokalbius, skatinau diskusijas, skatinau studentus suprasti pašnekovų požiūrį, jų intelektualinį atspirties tašką, išlikti pagarbiems ir kritiškiems bei praplėsti savo pačių pasaulio supratimą. Niekada nemaniau ir nemanau, kad tų diskusijų esmė buvo indoktrinuoti studentus kokiais nors požiūriais ir ideologijomis. Jų tikslas buvo sukurti sąlygas, kur studentai matytų nuomonių įvairovę, gebėtų patys pasidaryti išvadas, nes toks manau yra dėstymo tikslas ir dėl jo aš tapau dėstytoju.

Tačiau mano universitetas, žingsnis po žingsnio, šią misiją padarė neįmanoma. Iš laisvos minties bastiono, universitetas tapo kovotojų už socialinį teisingumą ir virkautojų dėl rasinės ir lyčių nelygybės gamykla. Studentai nebėra mokomi mąstyti, studentai treniruojami nekritiškai priimti tam tikras moralines ir ideologines nuostatas, administracija sukuria atmosferą, kurioje tam tikri įsitikinimai netoleruojami, kuriama kultūra, kur tam tikrų įsitikinimų egzistavimas žmones žeidžia, o studentai vis dažniau renkasi nutylėjimus ir konformizmą.

Profesoriai, skyrę skaityti kanoninius tekstus, kurie parašyti, savaime suprantama, baltųjų vyrų europiečių, buvo kaltinami šališkumu ir fanatizmu.

Aš daug metų mačiau neliberalios aplinkos ženklus, mačiau studentus, atsisakančius diskutuoti nepatogiomis temomis, o tam tikri naratyvai buvo laikomi savaime suprantamais, nekritikuojami ir neanalizuojami, o bet kokios abejonės šiuo klausimu traktuojamos kaip mikroagresija. Profesoriai, skyrę skaityti kanoninius tekstus, kurie parašyti, savaime suprantama, baltųjų vyrų europiečių, buvo kaltinami šališkumu ir fanatizmu. Iš pradžių, aš nesupratau, kad tai yra sisteminis dalykas, ir nurašydavau tai pavieniams incidentams, ir ėmiau kelti klausimus – kaip saugios erdvės, „safe spaces“, prisideda prie studentų edukacijos? Kodėl į studijų dalyką ir objektą privaloma žvelgti per rasės ir rasizmo prizmę? Kas nusprendė, kad kultūrinė apropriacija yra amorali? Ir aš kėliau šiuos kausimus garsiai.

Aš klausiau apie tas naująsias vertybes, tokias kaip įvairovė, lygybė, įtrauktis, tačiau ar tikrai jos yra tokios nuostabios? Kuo daugiau skaičiau kritinių teoretikų tekstus, tuo labiau man atrodė, kad tai ne praktika ir ne išvados, o tik tų žmonių sufantazuota ideologinė siekiamybė. Pradėjau bendradarbiauti su studentais, kuriems irgi kilo panašių abejonių, ir man tapo aišku, kad tai, kas kėlė man nerimą, nėra pavieniai incidentai, o sisteminė naujosios tvarkos dalis. Ir kuo daugiau apie tai kalbėdavau, tuo daugiau pykčio ir priešiškumo susilaukdavau.

2016–2017 metais, buvęs studentas apskundė mane universiteto administracijai, pagal įstatymą, ginantį žmones nuo lyčių diskriminacijos švietimo programose. Kaltinimai neturėjo jokio aiškaus pagrindo, o studentai, kurie buvo apklausiami šiame procese, man perdavė, kad buvo klausinėjama apie mano asmeninį gyvenimą ir galimą mano smurtą prieš žmoną ir sūnų.

Darėsi akivaizdu, kad mokslas tampa vis labiau ideologiškai korumpuotas, ir aš tikėjau, kad jei pademonstruosiu šią korupciją ir absurdiškumą, užkirsiu kelią ir sutrukdysiu absurdui plisti.

Taip, klausimų forma, plačiai pasklido mane diskredituojantys gandai. (…) Aš asmeniškai neturėjau galimybės susipažinti nei su kaltinimais, nei su procesu, tačiau 2017 m. gruodį gavau išvadą, kad esu pripažintas kaltu ir man rekomenduojama dalyvauti mokymuose. Kaltinimų niekas nedetalizavo ir neatsiprašė, bet aš buvau informuotas, jog neturiu teisės reikšti savo nuomonės apie „apsaugotąsias klases“, o paskaitas turėčiau skaityti taip, kad mano paties nuomonė nebūtų išsakoma. Darėsi akivaizdu, kad mokslas tampa vis labiau ideologiškai korumpuotas, ir aš tikėjau, kad jei pademonstruosiu šią korupciją ir absurdiškumą, užkirsiu kelią ir sutrukdysiu absurdui plisti.

Taigi, 2017 metais išsiunčiau į recenzuojamą žurnalą savo parengtą praktiškai absurdišką, tačiau ideologiškai teisingą straipsnį „Konceptualus Penis kaip Socialinis Konstruktas“, kuriame teigiama, kad penis yra socialinis konstruktas ir kad jis yra atsakingas už klimato kaitą. Straipsnis buvo priimtas ir publikuotas, iš karto. Iš kart po to, aš paviešinau, kad straipsnis yra absurdiškas, jo tikslas buvo provokatyvus, recenzuojamų žurnalų sistema neveikia kaip reikėtų, o recenzentai blogai atlieka savo darbą. Netrukus po to, universiteto tualetuose atsirado svastikos su mano pavarde po apačia, tokios pat svastikos atsirado ir netoli mano biuro durų, o kartu su jomis prie durų atsirado ir maišeliai, pardon my french, tiesiog su šūdais. Universiteto administracija tylėjo ir manęs negynė. Kai smurtas buvo nukreiptas prieš mane, tai nebuvo vertinama, kaip smurtas.

Aš ir toliau tikėjau, kad jeigu parodysiu šį absurdą platesnei visuomenės daliai, jis liausis, todėl publikavau dar keletą pseudo straipsnių recenzuojamuose mokslo žurnaluose, kuriuose prirašiau protu nesuvokiamų absurdų – viename teigiau, kad parkuose vyksta šunų prievartavimo epidemija, paskui siūliau, kad vyrai kaip ir šunys, turėtų būti vedžiojami už pavadėlio. Mano tikslas buvo parodyti, kad šiandieninis mokslas nebėra Mokslas, ta prasme, koks jis buvo, bet daugiau ideologinių rūpesčių ir nuoskaudų rinkinys.

Tai supykdė fakulteto administraciją, ir jie pateikė kaltinimus ne žurnalams ir recenzentams, bet … man, už tai, kad pažeidžiau tyrėjo etiką, sąmoningai provokuodamas žurnalų redaktorius ir recenzentus, kurie yra „viso labo žmonės“.

Ideologinis nepakantumas augo. 2018 pavasarį, tenured professor, t. y. profesorius, turintis poziciją visam gyvenimui, pertraukė ir sutrikdė mano vadovaujamą diskusiją su dviem evoliucinės biologijos atstovais, Bret Weinstain ir Heather Sommers. Tų metų birželio mėnesį, kažkas įjungė gaisro pavojaus signalą tuo metu, kai vedžiau diskusiją su kultūros kritiku Carlu Benjaminu. Spalio mėnesį, aktyvistai išjungė mikrofonus, kai vedžiau diskusiją su Google inžinieriumi James Damore.

Universitetas nepadarė nieko, kad stabdytų tokį elgesį. Toliau, sekė keli metai ideologinio persekiojimo. Universiteto teritorijoje buvo randamos skrajutės, kur aš vaizduojamas su Pinokio nosimi, studentams buvo rekomenduojama nesirinkti mano kursų, o eidamas koridoriumi, buvau tiesiogine to žodžio prasme apspjaudytas. Taip man buvo sukurtos netoleruotinos, skausmingos darbo sąlygos, kuriose negalėjau tikėtis pagarbos ir teisingumo.

Tai yra naujoji institucijų politika ir jų vertybės. Ir laisvė, laisvė abejoti, laisvė kelti klausimus, laisvė kritikuoti čia nėra laikomos vertybėmis. Manau, kad mūsų pareiga yra apginti šią laisvę.

Aš suprantu, kad tai nėra asmeniška, kad tai nėra apie mane, tai yra naujoji institucijų politika ir jų vertybės. Ir laisvė, laisvė abejoti, laisvė kelti klausimus, laisvė kritikuoti čia nėra laikomos vertybėmis. Manau, kad mūsų pareiga yra apginti šią laisvę, bet Portlanto unviersitetas jos neapgynė. Aš dėkingas už metus, praleistus Portlando universitete, bet man tapo akivaizdu, kad man šiame universitete neliko vietos ir aš, praleidęs čia 10 metų, tikėjausi ne tokių rezultatų, todėl šiandien jaučiuosi įpareigotas priimti tam tikrą moralinį sprendimą.

Reklama

Susiję straipsniai

Prof. Jonas Grigas. Senatvės privilegija

Kai lipant gyvenimo ratu žemyn mūsų pečius slegianti vienos tonos oro masė tampa per sunki ir gravitacija jau...

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Kokias šeimas ginti? Atsakymas P. Gritėnui

Nėra rimtesnių problemų? Tai dažnai skambantis pasipiktinimas, kai vėl ir vėl kalbame apie civilinės sąjungos įteisinimą. Išties, keista...

Karas Ukrainoje. Tūkstantis trisdešimt septintoji (gruodžio 26) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Niekada nebuvo, štai ir vėl. Prieš šešias dienas ukrainiečiai atakavo agresoriaus kietojo raketinio kuro gamyklą...

Litvinizmas: „istorija“, kuri tampa politika

Žurnale „Karys“ 2024 m. Nr. 10 publikuota Dariaus Sutkaus parengta publikacija. „Bulvių blynai ir košelė – Kad prasmegtum, tu, dalele! Viena...