Pajamų ir turto atskirties didėjimo sustabdymas
Eiliniam žmogui ne tiek svarbu, kiek padidėjo ar sumažėjo bendrojo vidaus produkto (BVP), o kiek BVP įtakojo jo gyvenimui: kiek pakilo darbo užmokestis, pensijos, socialinės išmokos, sumažėjo išlaidos būstui, sveikatos apsaugai ir t.t.
Dirbančiajam versle ypač svarbu, kiek sukurtos pridėtinės vertės darbdavys atseikėjo jam darbo užmokesčio ir įmokų socialiniams fondams forma, o valstybės lėšomis išlaikomiems žmonėms – kiek padidėjo biudžeto, Sodros, Sveikatos draudimo ir kitos valstybės pajamos, nuo kurių priklauso ir materialinė būklė.
Žiniasklaidoje skaitome ir girdime šalies ekonomikos elitinių analitikų vertinimus ir jos įtaką žmonių gyvenimui. Jeigu sukurta BVP daugiau, vadinasi, gyvenimas gerėja, neatsakant į klausimą, o kam jis gerėja.
Valdžia taip pat mėgsta pasigirti, šiuo rodiklių. Tačiau dauguma žmonių gyvenimo pagerėjimo nejaučia, arba jaučia vos vos. Todėl ir ieško laimės kitur.
Taigi, jei šalis tapo turtingesnė, bet tokiais netapo piliečių dauguma, vadinasi, priežasčių reikia ieškoti BVP (naujai sukurtos pridėtinės vertės), o paprasčiau pasakius, verslo pyrago paskirstymo bei perskirstymo srityse. Tai yra kurių kišenėse nusėda ekonomikos prieaugis. Čia gludi gyvenimo gerėjimo esmė.
Atsakymas aiškus, kad nemokėdami valdyti jūros krantinėje sustatytų kranų savininkai nepakrautų į laivą nei vieno konteinerio ir neuždirbtų nei euro pajamų, jeigu šių kranų neaptarnautų dokininkai, neprižiūrėtų darbininkai, inžinieriai ir kiti samdomieji darbuotojai.
Žinoma, toks pat rezultatas būtų ir samdomųjų, nes ir jie negalėtų uždirbti pajamų, neturėdami verslo priemonių – kranų. Vadinasi, versle uždirbtos grynosios pajamos yra turto ir darbo rezultatas.
Pažymėtina, kad pridedamąją vertę kuria ne tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, per viešąsias paslaugas.
Labai norima visuomenei įteigti, kad grynųjų pajamų (pridedamosios vertės) uždirbėjas yra tik darbdavys – versle naudojamo turto savininkas. Nusišnekama net iki to, jog tik kapitalo savininkai esą valstybės išlaikytojai, visų mokesčių mokėtojai.
Tokiomis kalbomis siekiama įrodyti, kad antrajam verslo partneriui bendrai uždirbtų grynųjų pajamų priklauso tiek, kiek malonės jų duoti pirmasis – darbdavys, tai yra tiek kiek samdomajam mokės už darbą ir sumokės jo socialiniam draudimui.
Statistikos departamento duomenimis darbdaviai (kapitalo savininkai) sudaro apie 8 procentus versle dirbančių žmonių. Jie apie 60 procentų gautų grynųjų pajamų pasilieka sau, o darbuotojams skiria likusią dalį – apie 40 procentų, kai kitose ES valstybėse pasidalinama atvirkščiai- darbuotojams skiriama 60, o sau pasiliekama 40 procentų grynųjų pajamų. Mūsų kaimynai – latviai, estai, lenkai gerokai dosnesni.
Beveik nereguliuojamas pridėtinės vertės paskirstymo procesas. Valdžia šį procesą veikia nustatydama minimalią mėnesinę algą ir valandinį atlygį.
Kaip buvo skelbta spaudoje, bandymai padidinti minimalią algą dėl didelio darbdavių pasipriešinimo vyksta vangiai ir dažniausiai prieš rinkimus į Seimą.
Galima suprasti darbdavius, ypač tuos, kur verslo efektyvumas yra mažas. Kai kurie net nepajėgūs mokėti minimalios algos. Neaišku kodėl Valdžia šio klausimo nesprendžia diferenciuotai.
Ne paslaptis, kad naudojamo versle turto ne maža dalis yra įsigyta lengvatinėmis sąlygomis čekinės privatizacijos metu. Iš Lietuvos žmonių, jų tarpe ir iš samdomųjų darbuotojų, pusvelčiui po 10-15 centų supirkę investicinius čekius, įsigijo beveik 10 kartų didesnės vertės turtą, negu buvo išleista čekiams įsigyti. Ir kaip spaudoje buvo ne kartą skelbta, kad investiciniai čekiai dažnai buvo įsigyti už ne savas lėšas, kurių ir negalėjo uždirbti anais laikais, nors ir užėmė įmonių direktorių bei kitus aukštus postus, o už privatizuojamų įmonių lėšas. Taigi, yra ir moralinė teisė teisingiau pasidalinti uždirbtas pajamas tarp verslo dalyvių.
Kita vertus, darbdaviai – kapitalo savininkai pasiliktas grynąsias pajamas iš esmės skiria versle naudojamam turtui didinti, naujoms technologijos diegti, darbo našumui kelti ir darbo vietoms mažinti. O nauji įrengimai ir kitos gamybos tobulinimo priemonės daugiausia įsigyjamos užsienyje. Vadinasi, didžioji dalis panaudotų investicijoms lėšų išplaukia iš Lietuvos. Ir ne tik tokiu būdu, bet ir investuojant pajamas kitose valstybėse. Statistika skelbia, kad investuota kitose šalyse 2,3 mlrd. eurų.
Tuo tarpu, grynųjų pajamų dalies, skirtos darbo užmokesčiui, nedidinimas yra stabdžiu ekonomikai ir socialinei sferai vystyti.
Kaip žinoma, beveik visos darbo pajamos skiriamos vartojimui, prekių ir paslaugų įsigijimui, vadinasi, jos turi įtaką ir jų gamybai bei paslaugų teikimui. Daugiau kaip pusė darbo pajamų mokesčių pavidalu patenka į biudžetą. Vadinasi, nuo jų apimties priklauso socialinės sferos finansavimo galimybės.
Tai ir yra pirmoji priežastis, kodėl samdomųjų darbuotojų gyvenimas gerėja vos vos. pretendentai į Prezidentus turėtų atsakyti ar sieks ir kokiais būdais sieks pašalinti konstatuotas priežastis gyventojų pajamų ir turto atskirčių didėjimui sustabdyti.
Nelygybės mokant mokesčius panaikinimas ir valstybės pajamų padidinimas
Nors pelno ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai yra vienodi (15 proc.), tačiau faktiškai darbdaviai sumoka gerokai mažiau, negu versle bei valstybės išlaikomose įstaigose dirbantys žmonės.
Finansų ministerija yra paskelbusi, kad biudžetas dėl pelno mokesčio lengvatų negauna daugiau kaip 180 mln. eurų, arba 24 procentus šio mokesčio, o dėl gyventojams suteiktų pajamų mokesčio ir PVM lengvatų neteko mokesčių tik 10,7 procentų.
Nepagrįstai teikiamos dovanos užsienio valstybėms, kuriose pelno mokesčio tarifas yra didesnis negu Lietuvoje. Mat, šių valstybių firmų ir bankų filialų pas mus uždirbtas pelnas tose valstybėse dar apmokestinamas tarifų skirtumu, t. y. tarifu, kuris viršija Lietuvoje faktiškai taikytą tarifą.
Taigi mūsų valstybės sąskaita papilnėja Švedijos, Norvegijos ir kitų valstybių pajamos. Į šį klausimą turėtų atsakyti buvusį finansų ministrė I. Šimonytė ir SEB banko patarėjas G. Nausėda.
Valdžia darbdavius skatina, atleisdama nuo pelno mokesčio mokėjimo, kai tobulinamos technologijos ir kitomis lengvatomis. Nemažai Lietuvai skirtų ES paramos lėšų valdžia dovanoja kapitalo savininkams, nes jos negrąžinamos ir neįteisinamos kaip valstybės investicijos. Ir ne tik Lietuvos kapitalo, bet ir užsienio kapitalo įmonėms. Taigi kasmet gerokai praturtėja ir užsieniečiai.
Neseniai Seimas priėmė įstatymą dėl įmokos „Sodrai“ lubų nustatymo. Tai dovana turtingiems darbdaviams, nes sumažėja išlaidos darbuotojams samdyti ir didėja pelnas.
Nustačius įmokos lubas, mažinamos „Sodros“ pajamos ir galimybė pervesti dalį pajamų į privačius fondus, o tuo pačiu nuskriaudžiami darbuotojai, kurie kaupia papildomas lėšas šiuose fonduose. Pažeidžiamas teisingumo principas, nes lubų nustatymas „Sodros“ įmokai, leidžia turtingiems darbdaviams mokėti mažesnę, negu 31 procento įmoką „Sodrai“ už darbuotojus, kuriems jie gali mokėti ir moka dideles algas.
Pramonininkų konfederacija reikalauja neapmokestinti reinvestuojamą pelną. Tai yra, atleisti nuo pelno mokesčio mokėjimo, pelną, kurį jo savininkai išleis turtui įsigyti, praturtėjimui. Tačiau nekalbama apie atleidimą nuo pajamų mokesčio mokėjimo, kurias gyventojai, o ypač jaunimas, išleidžia būstui įsigyti. Juk tai irgi pajamų reinvesticija.
Progresas versle bumerangu kerta valstybei, nes mažinamos darbo vietos, išlaidos darbuotojams samdyti, įmokos Sodrai ir Privalomam sveikatos draudimui. Bet bumerango pasekmių galima išvengti per mokesčius, įmokas socialiniams fondams ir kitomis priemonėmis. Visų pirma, susiejant darbuotojų atlyginimus su sukurta pridėtine verte, atsisakius įmokų socialiniams fondams skaičiavimo nuo darbo užmokesčio, o pradėjus skaičiuoti nuo sukurtos pridėtinės vertės sumos. ES paramą ne dovanojus, o pripažinus valstybės investicija.
Progresiniai mokesčiai darbo pajamoms šiek tiek įtakotų atskirties sumažinimui tarp samdomų darbuotojų, nors atskirtis tarp jų nėra didelė. Tačiau elitiniai analitikai nutyli dėl progresinio mokesčio nustatymo kapitalo pajamoms (pelnui), o Valdžia taip pat net nesvarsto šio klausimo, nors jis yra svarbus pajamų atskirties didėjimui sustabdyti ir valstybės pajamoms padidinti.
Pretendentai į Prezidentus turėtų atsakyti ar sieks ir kokiais būdais pašalinti mokesčių neteisingumą, kuris yra dar viena priežastis prarajos gilėjimo tarp turtingųjų ir vidurinio gyventojų sluoksnių?.
Korupcijos pažabojimas
Korupcija, kai pinigai iš vienų asmenų perplaukia į kitų kišenes. Tik šiame etape naudą gauna valdžios institucijose dirbantys ir sprendimus priimantys asmenys. Ir ne tik jie, bet ir žiniasklaidos bei kiti asmenys.
Kai kurios valstybės įstatymais yra įteisinusios nuostatą: jeigu pradinis kapitalas sukauptas iš narkotikų, ginklų prekybos ir kito nelegalaus verslo, apgaulės, korupcijos, tyčiniais bankrotais bei kitais neteisėtais būdais, tai ir jo pagrindu sukauptas kitas kapitalas skaitomas neteisėtu. Įrodyti pradinio kapitalo teisėtumą turi jo turėtojai.
Šiam požiūriui pritaria ir Bažnyčia. Lankydamasis Lietuvoje popiežius Paulius II pasakė, kad „nuosavybė nėra šventa ir neliečiama, bet žiūrint kaip ji įsigyta“. Ir Lietuvai reikia tokio įstatymo, o būtų dar geriau, jei ši nuostata būtų įteisinta Konstitucijoje.
Pretendentai į Prezidentus turėtų atsakyti ar imsis veiksmingų priemonių korupcijai iš esmės pažaboti, kuri yra taip pat labai svarbi prarajos gilėjimo tarp turtingųjų ir vidurinio gyventojų sluoksnio priežastimi.
Taigi aišku dėl ko vieni greitai tapo milijonieriais ir milijardieriais, o kiti – vos suduria galą su galu. Kodėl beveik pusė milijono darbingo amžiaus asmenų emigravo iš Lietuvos. Kodėl nyksta buvusi ir taip maža vidurinioji gyventojų klasė. Kodėl atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra didžiausia Europos Sąjungoje, nors Lietuvoje sukurtas bendrasis produktas (2017 m – 47,2 mlrd. eurų) gali užtikrinti palyginti neblogą žmonių gyvenimą.
Autorius – buvęs Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas
